Senoji baltų religija XVI – XVIII a. Lietuvoje| 2021 kovo 9 d.

03/09/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime šaltinių rinkinį "Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (XIV - XVIII a.): šaltinių rinkinys" (Vilnius: Lietuvių Katalikų mokslo akademija, 2016).

Įvadinės pastabos

Atkreiptinas dėmesys, jog mokslininkai, kurie parengė šį šaltinių sąvadą, laikosi nuostatos, kad ne tik senovės baltų religija, bet ir ikikrikščioniška senovės lietuvių religija kaip vieninga, sistematizuota, sunorminta, turinti daugiau ar mažiau išplėtotą dogmatiką, nusistovėjusias apeigas ir privalomas visuomenei moralines normas diegianti religija, neegzistavo. Jie kalba tik apie papročių ir tikėjimų bei senojo mitologinio pasaulėvaizdžio variacijų kompleksą, kuris ilgą laiką išliko ir krikščioniškoje Lietuvoje ir - atkreiptinas dėmesys - su katalikybe nekonfrontavo, o netgi atvirkščiai - harmoningai su ja susiliejo, taip formuojantis sinkretinėms parakrikščioniškoms religinėms formoms, Todėl senasis pagoniškasis pasaulėvaizdis tam tikra prasme egzistavo toliau krikščioniška (katalikiška) forma. Ką galima į tai atsakyti? Kad senasis (valstietiškasis) pasaulėvaizdis (pagonybė) toliau egzistavo katalikiška forma, tai yra faktas, tačiau netiesa yra šių katalikų mokslininkų teiginys ar greičiu nusistatymas manyti, jog tai įvyko harmoningai, neskausmingai, vos ne pačių pagonybės besilaikiusių valstiečių iniciatyva ar bent pritarimu, jiems tam nesipriešinant. Tokį požiūrį paneigia jų čia publikuojami šaltiniai. Jie įrodo, jog nors valdantysis Lietuvos katalikiškas elitas, egzistavęs tik priklausomybės nuo Lenkijos dėka, pirmaisiais amžiais nekreipė didesnio dėmesio į valstiečių faktines religines pažiūras, vis dėl to nuo pat XIV a. pabaigos visuomenė aiškiai pateko į katalikiško elito valdžią. Bet koks senojo tikėjimo praktikavimas oficialiai buvo uždraustas, pagonybė atsidūrė už įstatymo ribų su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tačiau faktiškai, kaip jau minėta, senasis tikėjimas kaime beveik netrukdomai buvo praktikuojamas, nes tuo metu dar neturėta jėgų palaužti lietuvių tautos stuburo. Tačiau situacija pasikeitė XVI a. antroje pusėje, po Lietuvos faktinio prišliejimo prie Lenkijos Liublino unijos forma, agresyvios katalikiškos indoktrinacijos nuo Tridento Susirinkimo inicijuotos kontrreformacijos pradžios ir jėzuitų atvykimo į Lietuvą bei įvykus galutiniam Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimui, įteisintam trečiuoju Lietuvos Statutu. Taip oficiali, įstatymais įteisinta (nors faktiškai ilgą laiką dar nerealizuota) visiška visų lietuvių tautos sluoksnių priklausomybė katalikiškam valstybės elitui nuo XVI a. antros pusės pradėjo nešti savo vaisius. Čia pačių katalikų mokslininkų publikuojami šaltiniai tai vienareikšmiškai liudija. Visas misionierių veikimas buvo pagrįstas glaudžiu bendradarbiavimu su dvarininkais (žemvaldžiais). Ne tik misionieriai vienuoliai (daugiausia jėzuitai, nors misijas rengė ir kitos vienuolijos, ypač XVIII a. antroje pusėje, pav. bernardinai), bet ir parapijų kunigai veikė pirmiausia per žemvaldžius. Juos stengėsi įtikinti varžyti, bausti ir kitaip represuoti savo pagonybės besilaikančius pavaldinius valstiečius ir miestiečius. Ir tai buvo daroma. Dvarų nuostatuose vaitams, ekonomams ir kitokiems dvarų administratoriams buvo nurodoma griežtai bausti piniginėmis ir fizinėmis (kūno) bausmėmis bažnyčios nelankančius savo pavaldinius valstiečius ir miestiečius. Kunigai (ypač klebonai) turėjo neribotas teises užeiti į valstiečių namus ir naikinti bet kokius jiems neįtikusius daiktus kaip pagonybės ženklus - juos daužyti, draskyti, plėšyti, deginti, skandinti ar pareikalauti juos atiduoti, o pačius valstiečius koneveikti už jų nešiojimą ar kitokį naudojimą. Taigi klebonai, bet ir kiti kunigai (pav. vikarai) galėjo daryti valstiečio namuose iš esmės bet ką. Tai rodo kokias didelės galias turėjo bažnytinės valdžios atstovai. Lygiai taip pat misionieriai, norėdami vieną ar kitą kraštą atversti į "tikrąjį tikėjimą", pirmiausia atvykdavo pas dvarininkus, iš jų gaudavo valstiečių, t. y., pavaldinių sąrašą ir pradėdavo eiti iš trobos į trobą, nepaliaujamai psichologiškai presuodami valstiečius, vėlgi kaip ir parapijiniai kunigai, galėdami naikinti jiems neįtikusius daiktus valstiečių trobose pagal savo nuožiūrą, jau nekalbant apie tai, kad kad misionieriai pjaudavo ir degindavo valstiečių šventais laikomus medžius ir net ištisas giraites savo rankomis, o su talkininkų pagalba vertė į pelkes, ežerus ir upes akmenis, aukurus, plėšė nuo valstiečių krūtinių amuletus. Kaimiečiai neturėjo jokių galimybių tokiems dvasininkų veiksmams pasipriešinti, nes priešingu atveju būtų susilaukę dvarininkų valdžios represijų. Misijos ir vykdavo dviem būdais - bažnyčiose arba kaimuose. Jei bažnyčiose - tai švelnesnis variantas. Šiuo atveju misionieriai bent jau negyvendavo valstiečių trobose ir nesekdavo kiekvieno jų žingsnio ištisomis savaitėmis, dienų dienomis juos psichologiškai ir dvasiškai presuodami. Tokios misijos vykdavo taip: valstiečiai baudžiauninkai turėdavo rytais eiti į pamaldas, klausytis misionierių pamokslų, pamokymų, katekizmo pamokų, tada visą dieną dirbti dvare, o grįžę vėl būdavo surenkami į vieną vietą ir vėl turėdavo klausytis pamokymų, pamokslų, dalyvauti pamaldose. Ir taip kelias savaites. Vaikams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Su jais buvo "dirbama" atskirai. Misionieriai jais naudodavosi sekti tėvų elgesį, siekiant nustatyti ką jie išpažįsta, kuo tiki, kokias apeigas atlieka. Tai pavykdavo išgauti iš vaikų, sugundžius juos dovanėlėmis. O pasekmės tokio vaikų neatsargumo ar lengvabūdiškumo būdavo neretai labai liūdnos jų tėvams ir jiems patiems: mažų mažiausiai spaudimas atlikti išpažintį, išpažinti savo tikėjimą arba net, susekus, kad neištikimi katalikybei valstiečiai yra raganiai ir raganos, kerėtojai, burtininkai ar net senojo tikėjimo žyniai, tokie lengvai galėjo susilaukti ir kankinimų ir net sudeginimo ant laužo. Juk būtent tuo metu - nuo XVII a. pirmos pusės iki XVIII a. pradžios buvo pats raganų deginimo pikas. Žiaurūs demonstratyvūs raganų deginimo laužuose procesai - įbauginimo akcijos - be jokios abejonės taip pat prisidėjo prie senojo tikėjimo palaužimo. Katalikybės gynėjai neretai sako, kad raganų deginimo mastas Bažnyčios priešininkų yra gerokai perdedamas. Tačiau iš tiesų jų ir nereikėjo labai daug: vieno ar kito asmens sudeginimas tam tikroje vietovėje įbaugindavo likusius geram dešimtmečiui kitam. Lygiai tais pačiais tikslais buvo naikinamos senojo tikėjimo valstietiškos šventvietės - namų larai (vadinamieji deiviai pagirniai) ir medžiai, kuriems buvo aukojama  kaip dievų hierofanijoms. Toks senojo tikėjimo šventviečių griovimas iš esmės buvo gerai psichologiškai parengtos teroristinės akcijos, turinčios tikslą sugriauti valstiečių pasitikėjimą savo dievų galia. Daugeliu atveju tai būdavo lemiamas veiksnys pereiti valstiečiams į katalikybę (įsitikinimas, kad jų dievai nepajėgūs apsiginti, o katalikų dievo žyniai - kunigai ir vienuoliai - pasirodydavo esą galingesni už jų žynius). O toliau reikia nepamiršti, kad po tokio valstiečių dvasinio-psichologinio spaudimo - "apdorojimo" - užtrukdavusio kelias savaites ar net mėnesį - likdavo dvarininkų valdžia su baudžiavine priklausomybe jiems, kurią užtikrino jų valdžios lietuvių visuomenės daugumai mechanizmas - vaitai, tijūnai, urėdai, šimtininkai ir dešimtininkai, kurie ponų ir savo iniciatyva žiauriai spaudė savo tautiečius, bausdami juos bei kontroliuodami jų religinius įsitikinimus. Be abejo, dvarininkų ir jų pareigūnų bei tarnų papirkti, o taip pat kunigų atversti ir sufanatizuoti kaimiečiai jau ir patys ėmėsi savo kaimynų persekiojo, įduodami juos valdžiai kaip raganas ir raganius. O dvasinė valdžia - vyskupai ir kunigai parapijose bei vienuolijos - užtikrino katalikišką indoktrinaciją. Tai štai toks dvarininkų-žemvaldžių su jų tarnybiniais pareigūnais iš pačių valstiečių bei vienaip ar kitaip ponams pasitarnaujančių eilinių bajorų (šlėktų), o taip pat Katalikų Bažnyčios aparatas, realizuojantis dvasinę valstiečių kontrolę, ir sudarė politinės, karinės ir dvasinės valdžios konglomeratą, kuris pavergė lietuvių tautą, privesdamas per kelis  šimtmečius prie jos žymaus tautinės savimonės susilpnėjimo ir jos dvasinio stuburo sulaužymo, paverčiant ją savo savimone lenkiškos kultūros ponų anemiška, savo praeitį ir garbę pamiršusia liaudimi. Taigi apie 150 metų vykusi dviejų religijų, dviejų tikėjimų, dviejų pasaulėžiūrų kova, kurioje susirėmė du elitai, dviejų tikėjimų dvasininkai - katalikų kunigai ir senojo tikėjimo (jau prieš tai 200 metų gyvavusio tik nelegaliai) žyniai, apeigos, simboliai, vaizdiniai, moralės normos ir už jų slypinčios dvi tautinės orientacijos, baigėsi visiška katalikybės bei už jos slypinčio lenkiškumo pergale. Ta kova buvo nelygiavertė: tai buvo visus galios svertus - politinius, karinius, administracinius, švietimo bei geopolitinius - sutelkusios katalikybės ir tik lietuvių liaudies ištikimybe tėvų tradicijomis besiremiančio senojo tikėjimo susidūrimas, reiškęs tam tikra prasme senojo tikėjimo šalininkų naikinimą. Tai štai apie tai istorikai, rašydami apie harmoningą ir neprievartinį senojo pasaulėvaizdžio įsiliejimą į krikščioniškąjį, neužsimena nė žodžiu. Šios pastabos jokiu būdų neturėtų būti suvoktos kaip koks nors priešiškumas brolių katalikų atžvilgiu. Jomis tik atkreipiamas dėmesys į vieną iš lietuvių kaip katalikiškos tautos susiformavimo aspektų, kurio istorikai mūsų nuomone deramai neįvertino. 

Šaltiniai apie senąją baltų religiją XVI - XVIII a.

1575 m.: Jeronimas Lippomanas (Girolamo Lippomano). Pranešimas apie Lenkiją: Esama ir stabmeldžių, kurie garbina saulę, miškus ir gyvates, kurias dėl savo pamaldumo laiko savo namuose, lakina jas pienu ir joms aukoja (p. 64).

1577 m.: Motiejus Stryjkovskis. Apie šlovingosios lietuvių, žemaičių ir rusų tautos ištakas, kilmę, šaunumą, kovinius ir namų reikalus: minimas Perkūno stabas, Žemininkas, žemės dievas, javų davėjas, kuriam tamsus miškas pašvęstas. Giwojtys, trečias stabas, stovėjo žalčio poza. Spalio mėnesį, užbaigus pjūtį, buvo keliama šventė, kuriai alus virtas. Jos metu buvo aukojama dievui Žemininkui. Dievus Lelą ir su Polelu ir Ladoną laikė gynėjais nuo karo pavojaus. Moterų būrys giedojo rankomis plodamos "Lelu, Lelu, mano Lado, Lelu, Lado". Nuo gegužės iki liepos tą "Lado" šokdavo. Kurše šalia mirusiojo būgnus mušdami šalia mirusiojo strikinėja (p. 66). Lavoriškėse vis dar garbsto žalčius. Kerus lapkričio mėn. per pietus į židinį meta (p. 67). Žaltys, ragaudamas pieno su medumi, šliaužioja. Dūdas pūsdami prastuoliai šaukia: "Žemininke" ir iki žemės jam vis lenkiasi, "Giwojte" šaukdami, kartodami "Giwojte musu Dewos, Dewos" (p. 67).

1579 m.: Žemaitijos vyskupijos vizitacijas, atlikta Tarkvinijaus Pekulo: Vilkijos vikaras paklaustas ar yra pagonių ir stabmeldžių atsakė neigiamai. Paklaustas, ar yra viešai žinomų užkalbėtojų ir ateities spėjikų, atsakė: "Yra daug, bet ne viešų". Ir kiti klebonai ir vikarai klausti ar yra pagonių, užkalbėtojų, ateities spėjikų. Dauguma atsakė, kad tokių nėra., O Kražių vikaras į klausimą ar yra užkalbėtojų ir ateities spėjikų, atsakė, kad girdėjo, jog yra daug ir mieste, ir kaimuose, bet nežino, kas jie tokie. Kaltinėnų vikaras atsakė, kad didžioji dalis parapijiečių - eretikai. Dar sykį paklaustas atsakė, kad yra stabmeldžių, garbinančių gyvates, medžius, akmenis ir kita, bet nežino, kas jie ir kur jie yra (p. 68).

1581 m.: Antano Possevino S.J. laiškas kardinolų kolegijai: Žemaitijoje maža kunigų, dėl ko ten daugelis ir dabar lieka stabmeldžiais (p. 69).

1583 m.: Jokūbo Laviškio SJ laiškas Jonui Pauliui Kampanui: tikybos klausimais šiuose kraštuose sielos stebėtinai tamsios: nieko nežino apie nei apie pragaro bausmes, nei apie krikščioniškojo gyvenimo prievoles. Šitaip yra pačiame mieste, o kaimus vargiai rasi kokia nors žyme besiskiriančius nuo pagoniškų - taip tirštai jie apgulti tamsybių. Buvo tokio papročio, panašaus į pagoniškus prietarus, per Mišių auką į šventovę įmesti gaidžiukų; manyta, kad jų skrydis paskelbsiąs kiekvieno reikalo baigtį: jei įmestas gaidys lekiąs aukštyn - į gera, jei kitaip - pranašaujama bloga (p. 70).

1583 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas (apie Žemaitkiemio misiją): "Čia pašalinta daug klaidų ir prietarų. Pagonys garbino larą, kurį patys vadino Dimstipan, o mes jį galime vadinti dūmų arba židinio viešpačiu. Jam kaimynai [...] aukodavo porą gaidžių". Po to buvo pradedamos vaišės. Kiekvienas pagal išgales keldavo pokylį mirusiems metinių dieną. Patarnaujama buvo tokiomis apeigomis: po stalu buvo pilamas vanduo, šaukšteliai buvo sustatomi į dubenis ir, uždegus vaško žvakes, burtininkas tam tikrais žodžiais kreipdavosi į mirusįjį. Ta atlikus, buvo sėdamasi prie stalo. "Ne mažiau pajuoktina ir tai: Sekminių dieną visos šeimos paskirai sunešdavo dalį javų ir, iš jų padariusio gėrimo, susirinkdavo draugėn, ir kai arba paaukoję aviną arba prie upės kranto užmušę jautį sėsdavo prie stalo, burtininkas arba kitas, vyresnis amžiumi, pirmas ragaudavo mėsos; jo visi prašydavo palankaus laiko ir orų". "Kam, vardinti paskirus atvejus? Kone joks dalykas neapsieidavo be prietarų". Kam nors susirgdavo sūnus, kviesdavo burtininką, kuris metęs burtus už ligonio sveikatą, Dievui aukodavo avinėlį. Jį užmušus valgyti galėjo tik tėvas ir kiti sūnūs, kailį palikus burtininkui. Jei reikėdavo sėti, buvo aukojamas gaidys arba višta. Riebią kiaulę aukodavo Dievui, kad banda gausėtų. Paaukotojo mėsos ragaudavo vien tėvai ir vaikai. Be krikšto mirusius kūdikius keldavo į liepų medžius, nes visuotinai buvo sakoma, kad tokių vaikų nevalia atiduoti žemei. Buvo paprotys moterims aukoti ilgai penėtą kiaulę. Ją suvalgydavo, o likučius pakasdavo žemėn klėtyje, o kitą dalį padėdavo po namų girnomis. Šioms apeigoms vadovaudavo jaunamartė, kuri išniekinantiems šventenybes grasindavo Žemės Deivės kerštu. Santuokos buvo sudaromos pagrobus merginą, ir vienas vyras vesdavo ne vieną, o kelias žmonas. Nieko nebuvo girdėję apie Trejybinį Dievą, apie žmonių giminės atpirkimą, apie sielų nemirtingumą. Sakramentais visai nesinaudojo. Valdė tik arklą ir visas jų rūpestis buvo naudotis proga ir įdirbti žemę. "Tad nesunku suprasti, kiek prakaito reikėjo išlieti mėginant išlavinti šiuos žmones. Dievui padedant tai padaryta, ir nors pradžioje iš mūsų šaipėsi ir sutikdavo juokdamiesi, tačiau vėliau, pripratinti dažnų pokalbių, nedvejodavo ir mūsų dažnai paklausyti, ir susirinkti" (p. 73). Buvo aplankytas ir kitas miestelis. Jo klebonas aklas ir kurčias. Bažnyčia griūvanti, altorius nugulęs storu purvo sluoksniu. "Tarp miestelėnų klesti didžiulis dieviškų dalykų neišmanymas, barbariškas elgesys, pagoniškos apeigos, kaip Žemės Deivės garbinimas". Tačiau per nedaugelį dienų 340 išmoko ir mūsų tikėjimo slėpinius, ir kitas krikščionio žmogaus priedermes, o apie 800 buvo apvalyti išpažintimi. "Kadangi po mūsų minėtos metinės prietaringos Žemės [šventės jos] likučius, kuriuos vadino Deivėmis, saugojo savo namuose, atrodė nederama prileisti prie dieviškos puotos tuos, kurie laikė dievų paminklus. Mūsiškis kunigas neapkentė, kad pas tuos, kuriuos buvo apšlakstęs Kristaus kraujas, liktų tokio neleistino nelabumo pėdsakų. Jodamas aplankė kaimus ir, apieškojęs pastatų kampus, ką tik rado iš tų šventenybių, sutrynė ir sumetė į purvą. Galiausiai pasiekė, kad daugelis, kurie trukdomi prietarų negalėjo būti Eucharistijos dalyviais, dabar, nusikratę prietarų, tapo jos dalininkais, ir tokių suskaičiuota maždaug 450; tačiau prie šventojo stalo buvo prileisti tik po to, kai trijų dienų nevalgymu apvalė prietarais suterštas sielas. Ir kai kartą Kristaus kūną ruošdamasis dalyti tėvas įspėjo, kad kiekvienas turi žiūrėti, kad prie dangiškosios duonos nesiliestų nuslėptos piktadarybės sąžine, tuoj pat vienas žmogus minioje puolė prie tėvo palydovo kojų, šaukdamas, jog nuslėpė didelę nedorybę". Reikalas priėjo prie to, kad tie, kurie atsisakė eiti prie Kristaus stalo, tapo įtariami nusikaltimu. "[...] kai mūsiškai grįžo namo, štai tau kai kurie iš gretimo kaimo primygtinai reikalauja, kad [mūsiškiai] iš kaimo išvarytų moterį, kuri nepriėmė Eucharistijos ir džiaugėsi savo nešvarumu. O tie, kurie buvo pratę prie prietarų, vėliau pradėjo taip prisirišti prie Bažnyčios apeigų, kad per vieną dieną ištuštino tris švęsto vandens statines [...]". Ir teko didžiulį kiekį vandens šventinti vėl. Taip pat ir kitame kaime, kuriame gyvena beveik vien rusėnai, mūsiškiai lankėsi su didžiausia nauda. O jie mirusiems kelia vaišes: smilko ir pietų metu, dega žvakes. Kiti prie kapo neša maisto ir palieka, kurį šunys suėda (p. 74).

1583 m.: Įvairių jėzuitiškų šaltinių, labiausia iš Vilniaus kolegijos, kompiliacija: seni valstiečių prietarai: žaibuojantis Jupiteris, vadinamas Perkūnu; seni ąžuolai; Šermukšnis; kitur - Akmuo (didesnis riedulys). "Tie senieji genties dievai, ir daugelis kitų tokių, iki šiol buvo gerbiami valstietėlių". Vargšai kaimietėliai "įsivaizdavo, kad jiems esant tarsi globėjams ir saugotojams jų pastatai, jų bandos, jų daržai ir kita bus saugūs. Miškuose, tolygiai romėnų vestalėms, kurstė Perkūnui pašvęstą nepaliaujamą ugnį" (p. 76). "Kai su tokiomis apeigomis kovojo pamokslaujantys mūsiškiai, kai jie galvijų kaulus ir kitus to šiurkštaus tikėjimo ženklus plėšė nuo durų ir sienų, trypė, mėtė į laužus, kai kirto jų šventuosius ąžuolus, o šventąsias angis, šeimų tėvams ir jų vaikams pažįstamas nuo kūdikystės išmesdavo, pagonys šaukė, kad išniekinamos šventenybės, kad žūva jų dievai, ir medžių pavidalo, ir dirbtiniai, ir akmeniniai, ir daržiniai. Kiti stebėjosi, kad jų namuose ir giraitėse šventvagiai latrauja nebaudžiami, o tuo tarpu jų Perkūnas, užgesinus ugnis, šąla ir drauge su juo staiga taip nusilpusios kitos dievybės. Buvo ir tokių, kurie manė dievus užmigus; kaip prieš Danielių sujudę chaldėjai, murmesiu ir šauksmais šaukė savo jupiterius ir žadino galybes, kurias vadino orinėmis. Tačiau netikėti viesulai, namų drebėjimas, tie dundesiai ir niekada neregėtų žvėrių lojimas bei urzgimas aiškiai buvo piktųjų dvasių darbas, narsios dvasios niekinami vaiduokliai, idant patys kaimiečiai galiausia pripažintų ir patvirtintų girdėję esant kažką, o būtent stipresnį už jų [dievenius], kuris už mus veikė, Dievą [...]" (p. 76). Toks pats vaizdas jėzuitams atsivėrė ir Livonijoje, lygiai taip pat užkrėstoje pagonių prietarais ir raganavimais, o savo ruožtu miestelėnai ir kilmingi miestiečiai Žemaitijoje buvo nepažeisti, o Livonijoje visiškai sugadinti eretikų (p. 76).

1584 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "aptinka [misionieriai] kai kuriuos ir Dievo nepažįstančius, ir Šv. Kryžiaus [ženklo] nežinančius [...]. Turi tokius savo dievus ir deives, bei yra įklimpę į gausius prietarus. [...] Juos prispyrė išmesti tam tikrus savo deivių žymenis ir ženklus" (p. 77).

1584 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: "daugybė vyrų ir moterų atitraukti arba nuo prietarų, arba nuo erezijos prie teisingesnio gyvenimo sąrangos; dargi dievišku būdu Draugijos narių atlikti kai kurie stebinantys dalykai: švęstu vandeniu ir šventaisiais amuletais nuginta daug įvairių ligų rūšių, kerėjimai, piktųjų dvasių vaiduokliai [...]" (p. 78).

1584 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: "Ableino dvare valstietis, nedoras vergas šeimynykštis ir suvedžiotų žmonelių magijos meno mokytojas, valdytojo sprendimu pasmerktas sudeginti, nieku būdu nesidavė palenkiamas atgailai. I viso sudegusio kūno likusi širdis niekaip kitaip negalėjo būti įveikta ugnies, kaip tik ją supjausčius į smulkias daleles" (p. 79).

1585 m.: Vilniaus ir Rygos kolegijų metiniai laiškai: "[...] [Žemaitkiemio kaimuose] keturi rusėnai atitraukti nuo schizmos, o daug moterų - nuo kerėjimo, ir jos paskatintos [išpažintimi] apvalyti sielas, ko niekada nėra dariusios" (p. 79).

"[...] [Rygos kolegija] Kai vieni pastebėjo, jog tarp gyvulių plinta antkrytis, atnešdavo kritusių galvijų kūnus ir likučius, kad, siekdami gailestingumo, melstųsi už gyvus galvijus. Jų kliovimasis Dievu nusipelnė, kad deramai pašventintas vanduo geriamas nuvytų pražūtį ir pagelbėtų krintantiems gyvuliams. Net ir patys eretikai, nors viešai katalikiškų apeigų ir neturi, tačiau slapta, kad pagydytų daugelio sergančius [gyvulius], pas mus atsiunčia to vandens. Taigi mūsiškių kasdienės iškilmės yra vandens, druskos ir javų laiminimas". Jie yra "vedami prie Baltijos jūros, kad šventomis giesmėmis nuvalytų užkalbėjimams paklūstančius tinklus. Ir tuo metu atsitinka, kad, ilgai ir veltui vargę žvejodami, tėvui atvykus tuojau pat pagauna didelę galybę žuvų" (p. 79).

1586 - 1587 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: didžiulis kaimiečių ir žvejų pamaldumas, nes "vieni prašo mūsiškių malda palydėti žolynus, javus, vandenį, laukus, o kiti - tinklus. Tai gavę, vieni skelbia, jog nuo kūnų traukiasi ligos, nuo pasėlių - kruša, nuo galvijų - maras, o kiti - kad tinklai atpalaiduojami nuo užkalbėjimų" (p. 80).

1587 m.: Vysk. Merkelio Giedraičio laiškas jėzuitų generolui Klaudijui Akvavivai: perėmus vyskupiją reikalai apsirodė dar beviltiškesni (p. 80). Šie žmonės, "apsupti tirščiausių neišmanymo sutemų, visai nesuvokia, kaip nelaiminga ir bedieviška gyventi Dievo nepažįstant ar jo neprisimenant - kaip pagonims ar veikiau gyvuliams. Mat didžiausioje mūsų vyskupijos dalyje nerasi nė vieno, kuris būtų atlikęs išpažintį, nė vieno, kada nors priėmusio Komuniją, nė vieno, mokančio "Tėve mūsų" ar gebančio padaryti kryžiaus ženklą, galiausia - nė vieno, kurie turėtų tikėjimo slėpinių pažinimą. Tenkinamasi vien tuo: nesame liuteronai, penktadienį mėsos nevalgome. Be to, nelaiko nuodėme aukoti perkūnams, garbinti gyvates, ąžuolus gerbti kaip šventus, mirusiųjų vėlėms rengti vaišes, ir daugelio panašių pramanų, atsiradusių veikiau iš nežinojimo, nei piktavališkumo" (p. 81).

1587 m.: Iš Lietuvos jėzuitų provincijos istorinių šaltinių: vyskupas į Žemaitiją "nusivežė du Vilniaus kolegijos kunigus, veiklius vyrus, Emanuelį Vegą ir Jeronimą Kiniškį. Jiems skelbiant krikščionių tikėjimo nuostatus, iš visur plūdo žmonės [...]. Tokiu būdu tauta lengviau pakentė savo šventųjų ąžuolų kirtimą" (p. 81). Jeronimas Kiniškis (1553 - 1629) buvo lietuvis (p. 81).

1587 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: buvo atlikta išvyką į Žemaitiją su tos diecezijos vyskupu. "Viename vyskupo kaime augo du labai aukšti ir seni ąžuolai, kuriuose liaudis visiškai kvailai ir prietaringai manė laikantis kažin kokias dievybes. Vienam iš mūsiškių kunigų pirmą kartą užsimojus kirviu [medžiai] buvo iš pašaknų iškirsti ir nuversti - kai kuriems stebintis, kitiems persigandus, na, o galiausiai visiems kaltinant savo kvailumą - mat susirinkusiųjų akivaizdoje išlėkė šlykštus apuokas arba apuoko pavidalu piktasis demonas, kuris ten buvo susisukęs lizdą" (p. 82).

1588 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Viename miestelyje būta tokio šiurkštaus neišmanymo, kad Žemės Deivei aukojo kiaulę, daugelis garbino Saulę ir Mėnulį; pamokslais miestelėnai atgrasyti nuo šių prietarų, taip pat atitraukti nuo tų ir kitų prietarų bei kreipimosi į kerėtojus" (p. 82).

1589 m.: Karalienė Ona funduoja parapinę bažnyčią Pajevonyje: "[...] norėdami pasirūpinti savo sielos išganymu [...] bei mūsų Alytaus girininkijoje gyvenančius mūsų valdinius išlaisvinti nuo pasibaisėtinos stabmeldystės ir atvesti prie teisingo Dievo garbinimo - į bažnyčią, kuri pastatyta toje Alytaus girininkijoje, Pajevonio kaime [...]" (p. 83).

1589 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: Livonijoje "iš latvių ir lenkų (nebuvo įmanoma suskaičiuoti atskirai) 57 deramai ir tvarkingai sutuokti su žmonomis; per Velykų šventes nuodėmes išpažino 466 latviai" (p. 84).

1590 m.: Karalienė Ona funduoja parapines bažnyčias Palangoje ir Gargžduose: Palangos ir Gargždų bažnyčios, visai sukrypusios pražuvo, "o tų vietų gyventojai, stokodami mokytojų ir kunigų pagalbos, krypsta į stabmeldystę, nusprendėme pagelbėti esant tokiam blogiui [...]" (p. 84).

1590 m.: Žemaičių misija: "vyskupo prašymu į Žemaitiją buvo pasiųsti du [kunigai] nuo Gavėnios iki pat Sekminių apėjo įvairius miestelius bei kaimus ir aplankė asmeninius daugelio bajorų namus. [...]. Kaimuose, jei laikytojai būdavo katalikai, kaimiečių minia būdavo sušaukiama į daiktą, idant suvoktų paklydimus, kurių iki šiol prisirišę laikėsi, tarp jų - giraičių gerbimo, mėnulio, taip pat ugnies ir žaibų garbinimo" (p. 85).

1592 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Kai kurie, bijodami, kad tokios oro dvasios, kurias savo kalba vadina "aitvarai", nepakenktų jų laukams ar grūdų slapta nepagrobtų, prasimanė ant aruodų dėti sudėvėtus vežimo ratus, be abejo, kaip tam tikrą atgrasymo ženklą, idant juos matydama netikusi dvasia susilaikytų nuo bet kokio kenkimo. Tuos ratus mūsiškiai pasirūpino numesti ir jų vietoje įstatyti kryžių. Apiplovė šimtą penkiasdešimt keturis, ir kai kuriuos iš jų, kurie kaip pagonys sulaukė pilnametystės nesupažindinti nė su svarbiausiais tikėjimo slėpiniais. [Žemaitijos misija] Kitame miestelyje kone visą mėnesį kasdien sakyti pamokslai sustiprino daugelį svyruojančių tikėjime ir pažadino juos krikščioniškam maldingumui, o dažną demono šaukimąsi po kiekvieno žodžio panaikino nusižengiantiems uždėtos baudos" (p. 86).

1592 m.: Pietro Dodo pranešimas apie Lenkiją: "Šalia šitų pagrindinių sektų [graikų apeigų armėnų, žydų, kalvinistų] ten liko ir šiek tiek pagonybės; Lenkijos karalystėje esama kai kurių pagoniškų genčių, garbinančių juodą gyvatę su kojelėmis, kuri paprastai laikosi židinio kaimynystėje. Įprasta ją garbinti tokiu būdu. Tam tikrą dieną vidury namų padengiamas stalas, visi pagarbiai stovi aplinkui, ir jeigu toji nevalgo, laikoma blogiausiu ženklu. Tokių yra didesnėje Žemaitijos dalyje. Kai kurie dar pasakoja, jog tuose kraštuose kai kurie demonai, idant lengviau patrauktų žmones juos klaidingai garbinti, pasidaro tokie įprasti, kad padeda įdirbti žemė ir atlikti kitus ūkio reikalus" (p. 87). "Praeityje, dėl didelės gausybės piktųjų dvasių, kurios čia laikosi, kai kurie manė, jog šiuose kraštuose būta pragaro. [...]. Žemesnieji žmonės, o ypač valstiečiai, taip spaudžiami kilmingųjų, kad tiesiog negali laisvai atsikvėpti, o iš visų - ypač lietuviai, nors nuimantys pakankamą derlių, vis dėl to nepajėgiantys išmaitinti savo vargšių šeimynų" (p. 87).

1593 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: kalba apie "mūsiškis", pasiųstus per Žemaitijos kaimus. "Išklausyta išpažinčių daugelio, atlikusių ją prieš penkiasdešimt metų ar net iš viso nuodėmių niekada neišpažinusių, daugybė pakrikštyta, ne tik vaikų, bet ir suaugusių, labai dažnai krikštytis ateidavo tėvai su vaikais. Pataisyti iškrypę papročiai, įveikti daugelio sielose glūdėję prietarai. Buvo plačiai įsitikinę, jog mirusiųjų vėlės minta valgiais. Todėl svarbiausia laidotuvių prievolė buvo stalus padengti tokios rūšies patiekalais, kurie mirusiajam dar gyvam esančiam ypač patikdavo. Iš šių puotų viso, kas buvo imama ar ragaujama, gyvųjų buvo metama po stalu, idant anam mirusiajam būtų šiek tiek pasiunčiam nuo stalo. Nurodyta, kad kaimiečiai, trokšdami derliaus, kaip pratę neaukotų žemei, taip pat negarbintų naminių larų, daugelis įtikinta, kad kerėjimams ir žavėjimams [...] pašalinti būtų vartojamas šventintas vanduo ir kiti panašūs dalykai" (p. 88).

1595 m. Mikalojaus Daukšos Katekizmas: smerkiamas ugnies, Žemynos, gyvačių, žalčių, Perkūno, medžių, alkų, medeinių, kaukų garbinimas, kerėjimai, vaško ir alavo liejimas, būrimas iš putų ir kiaušinio (p. 88).

1596 m.: Karalienė Ona funduoja parapinę bažnyčią Akmenėje: sakoma, kad karalienei Onai "pavaldžiose valdose, esančiose Žemaitijoje, dėl bažnyčių ir bažnytinių asmenų stygiaus, [...] suvešėjo įvairiopas ir didžiulis stabų garbinimas, [...], trokšdami sielų, ypač mums patikėtų, išganymo, geisdami paprastą ir nerangią liaudį atitraukti nuo stabmeldystės ir kitų prietarų bei klaidų prie tikrojo Dievo pažinimo, [...], nutarėme [...]] naujai įsteigti [...] parapinę bažnyčią mūsų Akmenės miestely [...]" (p. 89).

1597 m.: Vilniaus kolegijos (Žemaičių misijos) metinis laiškas: Žemaitijoje iš kolegijos atvykęs kunigas "numalšino daugelio prašančiųjų sakramentų troškulį. Dėl šio dalyko pas jį plaukė žmonės iš tolimų vietovių: tarp jų iki šešiasdešimt kilmingųjų, net neminėsiu, kiek atliko viso gyvenimo išpažintį, dvidešimt apiplauti šventuoju šaltiniu" (p. 90).

1597 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: kolegiją lanko vokiečiai ir latviai katalikai. "Latviai yra senieji livoniečiai kaimiečiai, kurie, kadaise šią žemę užėmus vokiečiams ir Livonijoje paplitus vokiečių kalbai, laikydamiesi kaime, drauge su senais papročiais ir apranga išlaikė ir livonišką kalbą. Iš čia taip pat vykta ir į Žemaitiją. Skirtingais metų laikais pas šitas gentis surengtos trys misijos, o ketvirtoji - į Rezeknę [...]" (p. 90).

1598 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: "mūsiškis kunigas" nukeliavo iki Maskvėnijos sienų. Ten rado vien krikštą ir krikščionių vardą. "Iškirto labai aukštus ir senus medžius, kuriuose ta kvaila tauta įtarė glūdint kažin kokią dievybę, o visi kaltino savo kvailybę dėl to, kad kitados tiems medžiams aukojo, norėdami apsisaugoti nuo pikto ir išmelsti lietaus stojus sausrai". Ten būta "burtininkų, kurie, pagonims prašant, metę burtus apkerėdavo gyvulius; visi jie įkalbėti, kad susilaikytų nuo tokių stabų kulto likučių. Kai tai padarė, naudojimąsi kerais pakeitė stebėtina pagarba šventiems dalykams". Būta kaimiečių ir žvejų, kurie senu latvių, palankiai manančių apie tikėjimą, papročiu meldė kunigą: vieni - kad malda palydėtų žolynus, druską, javus, vandenį, laukus, kiti - kad palaimintų tinklus" (p. 91 - 92). Įvairiose vietose įtikinti mesti vieną paprotį - kelti vaišes mirusiųjų dvasioms. Jų metu pagal išgales paruošiama maisto, tada pirmiausia nuliejama vandens į pastalę; "tada dubenyse sustato šaukštus, o galiausia pietaujant, net vidudienio šviesoje, uždega smilkalus ir vaško žvakes; pabaigoje, nunešę valgio prie kapo, burtininkaudami šaukia mirusiojo vardą ir induose palieka valgius [...]". Tačiau prisistato šunys ir suryja, o jie mano, kad dvasios. Kai į Rygą buvo atsiųsti tretiesiems bandymo metams du tėvai, jie apkeliavo didelę Žemaitijos dalį drauge su tos vyskupijos vyskupu. "Tos kelionės metu prastuoliai išmokyti tikėjimo pradmenų; daugybė paskatinta dažnai eiti sakramentų, kurių vartojimas buvo kone visai išnykęs. [...]. Grąžintas daugelio bažnyčių puošnumas ir derama priežiūra, atstatyti griuvėsiai, liepsnose sudegintos knygos, prisėtos suktybės klaidų [...]" (p. 92).

1599 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Užgavėnių pabaigoje liaudis bažnyčiose patraukta tai šventais pamokslais, tai pamaldomis, tai maldavimais" (p. 93).

1599 m.: Petro Kuliešos SJ laiškas viceprovinciolui Pauliui Bokšai: kelias dienas pabuvęs Rygos kolegijoje, leidosi pas rezekniečius. Nustebo neradęs latvių, kurie atliktų tai, kas reikalinga jų išganymui. Bet paskui suprato: "mat tame plačiausiame krašte jau daugybę metų jie neturi visai jokios šventovės nei kunigo, yra paskendę nesuskaitomuose, beveik baisiuose net minėti bei kiaurai pagoniškuose prietaruose [...]. Be to, tarp Livonijos kilmingųjų nepasitaiko nė vieno, kuris nebūtų eretikas, ir netgi lenkai, čia turintys suteiktas valdas, nėra laisvi nuo šio užkrato". Didelė dalis tų tūkstančių žmonių "dėl didžiulio neturto negali džiaugtis nė šiame pasaulyje, o dėl nepabaigiamų prietarų (kol laikysis tokioje būklėje) jiems būtinai tenka būti atskirtiems nuo vilties patirti laimę kitame gyvenime". Kad tuos prietarus pažintų, susirado "vieną iš jų žynių, didžiai garbaus amžiaus, ir jam iš jo pono, kilmingo vyro, nesunkiai išrūpinau kasdienį maitinimą, kolei gyvens. Tad neliko visiškai nieko iš tų pasibjaurėtinų šventenybių, ko nebūtų man atskleidęs". Pasakė, kad garbina kai kuriuos medžius, kad labai rūpestingai aukoja griaustiniui. Savo kalba jį vadina "Percunus, o medžius - Eves Deves, tai reiškia netikrą arba pakaitinį dievą. Dar stengiasi įtikti piktajai dvasiai, kurią vadina "Zemes Deves, tai yra žemės dievu. Turi nabagai ir tokį, kurį vadina Lelo Deves - tai reiškia Didįjį Dievą. Moterys garbina Dievų Motiną, jų vadinamą Ceradis" (p. 98). Medžiai nėra vertinami vienodai. Prie vienų, kurie toliau nuo namų, susirenka dukart per metus. Šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną ir tada po tais medžiais Percuns ir Lello Deves aukoja ožį, juodą gaidį ir vištą ir alaus. Apeigoms vadovauja senas vadovas. Visi kaulai sudeginami ugnyje, tai pačiai ugniai atiduodami ir visi aukojimui naudoti sudaužyti indai. Prie tų pačių medžių rudenį antrą aukojimą atlieka, o būtent dėkoja už į klėtis suvežtą derlių, prašydami, kad žiemą praleistų sveiki. Tas aukojimas atliekamas Lelo Deves, didžiajai dievybei, aukojant avinėlį, baltą gaidį ir vištą. Kad išvengti sausros ar liūčių, aukoja irgi po tais pačiais medžiais. Prie privačių sodybų medžių ir taip pat slaptose vietose, bedieviški ir pasišlykštėtini aukojimai atliekami apie Velykas, taip pat apie šv. Martyno šventės dieną. Pavasarį atnešami kiaušiniai ir alus. Rudenį aukojamas namie paruoštas gaidys, kurį po medžiu suvalgo, o kas lieka iš kaulų, kaip ir pavasarį atneštus kiaušinius, apdengia liepų šakomis, be to palieka iš amų atsineštas vaško žvakes, pridėdami vieną solidą. O bet kuriuo kitu metu, išskyrus žynių paskirtą metą, ateiti prie tų medžių laiko didžiausiu nusikaltimu. Medžius "parenka ant aukščiausių kalnų, arba pelkių apsuptyje, sunkiau prieinamose vietose, idant nė vienas apie tai nežinantis nė atsitiktinai negalėtų te patekti. Ir nė vienai moteriai neleidžia aukoti tose apeigose, nė jokiu būdu dalyvauti. Tačiau tuo pačiu metu likusios namuose užsiima kitomis nusikalstamomis apeigomis, štai taip maldaudamos Dievų Motiną. Tokį indą pripila alaus, po to aplink jį uždega vašku apvilktas dagtis; tada atnešama gyva višta ir jos galva panardinama į alų; galiausiai visos, paėmusios po pailgą, į lazdelę panašią, ugnyje iki kietumo paskrudintą duonos riekę, tol daužo vištos galvą, kol ši nugaišta, o tada ja vaišinasi - bent po mažą gabalėlį - pasidalijusios. Kaulai visiškai sudeginami, o visos, kiek tik dalyvavo, meta solidus į alų [...]" (p. 99). Visi namų kampai pašlakstomi tuo alumi, o likutis supilamas į tam tikrus kampus (larams pasisotinti) ir į krosnį (p. 100). Laidojant "priekyje eina vienas atkišęs kirvį, kuriuo nepaliauja tuščiai kapojęs orą, idant sutramdytų smurtingą anksčiau iškeliavusių vėlių antpuolį nuo neseniai mirusios dvasios, kuriai aukoja. Tada į kapą deda duonos ir alaus, būsimą mirusiojo maistą". Po to, atsižvelgiant į tai, kokiu amatu mirusysis pelnydavosi duoną, dedamas į kapą atitinkamas įrankis. O minint mirusiuosius, "dengia jiems stalus, be jokios druskos ir rūgšties, švariai iššluoja trobą, valgomojo viduryje papuošia krėslą ir, aplink paskleidę šieno, ant jo išdėlioja valgius. Į krėslą sėdasi labai senas žynys, jam už nugaros asistuoja sukriošusios senės, padėsiančios atminčiai iškviečiančiojo vėlės mirusiųjų, kurie iš šių namų yra iškeliavę iš gyvenimo. Iškvietęs [vėles], kreipiasi į tarsi dalyvaujančius mirusiųjų šešėlius, pirmiausia griežtai priekaištaudamas dėl neišlaikytos ištikimybės namiškiams, uoliai globojant ir pastatus, saugant pasėlius nuo negandos, nukreipiant nelaimę nuo kaimenių ar didžiųjų galvijų [...]. Tada, uoliai paraginęs jas nuo šiol panašiuose dalykuose nebūti nerangioms, atsisėdimu pakviesdamas liepia valgyti: o kad būtų pakviestos džiugiau ir prašmatniau, pats sumaišo išvarytą gėrimą, perpylinėdamas iš vieno į kitą indą. Vaišėms pasibaigus, mosuodamas šalia krėslo buvusiu variniu kirviu, didžiu balsu ima šaukti: "Nedelsiant [lauk] iš čia, arba grįžkite pas piktąjį demoną, jau sočiai privalgėte ir prigėrėte". Tada, nuogąstaudamas, kad kai kurios galbūt slapstosi, nenorėdamos išeiti, apeidamas kampus ir daužydamas suolus priverstinai verčia išeiti ir perspėja nedaryti nuostolio. Galiausiai už slenksčio išmestas kirvis, kad jame neliktų kokia nors dvasia, nuplaunamas srovėje, namai išvalomi ir surinktos šiukšlės sumetamos į tą pačią srovę, kad, jei ten glūdėtų dvasios, būtų drauge nuskandintos. Tokiu būdu šias [vaišes] atlikus, sukviečiami kaimynystėje gyvenančių šeimų tėvai [...]. [...]. Tikrai pakviestų ir mane, kadangi jau esu jiems pažįstamas, jei tik tuo metu ten būčiau. [...]. Sukvietęs puotautojus kvieslys, iš pradžių paėmęs degančią žvakę, prakeikia visus, tais metais buvusius jam priešiškus kokiu nors būdu kokiame nors reikale ir taip degančią žvakę pastato į užkampį. Tada ant stalo statomi du indai alaus (taip vadinamas toks gėrimas) ir žynys uždega naujas žvakes" (p. 100). Tas, kuris vadovauja aukojimui, stovėdamas pakelia vieną statinę, didesnę, ir meldžiasi šiais žodžiais: "Aukščiausias Dieve, tai, ką esi mums suteikęs, tau savo ruožtu grąžiname. Tai gerk sočiai ir būk linksmas: jei man padėsi, tą patį gausi ir po metų". Pastato kitą, ne tokią talpią statinaitę, o tas pats [aukotojas], paskirdamas ją žemės dievui, sušunka: "Žemės dieve, ir tu esi dievas, tačiau daug mažesnis už aną, todėl ir tau aukojamos mažesnės dovanos, tačiau jų nepaniekink, linksmai gerk, ir, jei tau leidžiant, vėliau turėsiu derlingus ir nepaliestus pasėlius, aukosiu tau, kaip ir dabar". Tuomet visą viduje esantį gėrimą išpila ant žemės, o patys gurkšnodami ištuština didesniąją statinę. Pasibaisėtina ir šventvagiška piktadarybė tai, kad neretai valgo, didžiai trokšdami sužinoti ateitį. Kai pirmiausia sukviečia kaimynus ir šeimyną, aukoja papjaunamą ožį, jį du ar tris kartus apvesdami aplinkui; tada jį paaukoja pastato viduryje ir juo maitinasi. Tada paėmę platesnius ir labiau peršviečiamus kaulus, juos tyrinėja, atsistoję prieš langus ir viduje skelbia matą pavidalus, pranašaujančius sėkmę. O jei prislegia nesėkmės ir maldose bei panašiuose dalykuose išsakyti troškimai nesipildo, vienas iš jų namo viduryje stato krėslą ir liepia atnešti žuvų, atvesti jautį ar ką nors panašaus; tie, kuriems liepiama tai padaryti, atnešę malkas ar ką nors kita, klausiančiam, ką neša, atsako atnešę žuvų, jaučių, javų ir kt. Tada melsdamasis žynys prideda: "Žemės dievas teduoda jums apsčiai žuvų, pasėlių, jaučių". Po to alaus sklidiną geriamąjį indą išpila ant žemės. Čia ir būrimų pabaiga. Nepakęstina ir beprotybė kasmet vandenims aukojančiųjų gyvą jautį, nustumtą nuo kokio kalno skardžio, arba kitaip galabijančiųjų tuos galvijus, ir verdančių alų vandenims pagarbinti; tačiau visų šių šventų apeigų nevalia atlikti niekam, išskyrus parinktuosius burtų keliu. Be to, tarp jų visuotinai skelbiamos beveik nesuskaičiuojamos pasakos apie dievų ir demonų motiną. [...]. Pasistengsiu po neilgo laiko, radęs progą, Gerbiamąjį Tėvą nuodugniai supažindinti su visa jų teologija, kurią jau esu permanęs" (p. 101). Rašo, kad ieškojo būtų, kaip ištraukti juos iš pasibjaurėtinų prietarų liūno. "Tad suradau kilmingų vyrų, lenkų katalikų, daugelio valstiečių ponų, kurie, rimtai susirūpinę, dėl tokio gėdingo dalyko, man deramu būdu judinant reikalą dėlei Dievo garbės ir sielų išganymo, patys, toliau žengdami savo valia, būtinai paliepė jiems, grasindami mirties bausme, nurodyti medžius, idant būtų nukirsti. Daugel tų nabagų ir apverktinų demonų vergų didžiai raudodami Maskvėnijoje įsišaknijusiu papročiu liesdami galvomis žemę paliudijo, norį veikiau jų nukirstų netekti nei atskleisti iškirstinus medžius. Tačiau kuomet kai kurie buvo būtinai priversti paklusti, tris dienas gedėjo nukirstų liepų, mintydami vien apie tai, kad dėl išduotų šventenybių sumokės neabejotinos savo ir saviškių pražūties bausmėmis. Iš jų protų niekaip negalima išrauti to, ką per tokį ilgą laiką patys sau kuo atkakliausiai įsikalbėjo - kad dėl bet kokio, netgi menkiausio medžių įžeidimo niekintojai arba sulauks neišvengiamos mirties, arba juos prislėgs nemenka nelaimė". Todėl ir jėzuitą, kuris čia tai rašo, įtraukė tarp tų, kuris turėtų dar metams nesibaigus mirti. "Apmalšinau jų skausmą sukalbėdamas įprastu būdu ties jų namais švenčiausias Bažnyčios maldas. Kuo labiausiai darbavausi, siekdamas išvaduoti juos iš paniškos baimės ir įtikinti labiau kliautis dieviška, o ne demoniška galia.[Mokiau], kad jų dievai, o iš tiesų demonai, yra labai silpni ir bejėgiai, negalintys daryti žalos niekam, išskyrus netikėjimo sūnus, ir idant nebūtų jų paliesti, reikia save kitokius negu iki šiol atiduoti Kristui. Tokiu būdu juos apraminęs, grįždamas į kolegiją šv. Simono ir Judo šventės išvakarėse [spalio 27 d.], pasiekiau Valmierą [...]" (p. 102).

1600 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: buvo surengtos 47 misijos bei išvykos. Dešimt iš jų buvo ilgesnės, trukusios 4, 8 ir daugiau savaičių. Ten dėl kunigų retumo žmonės, išskyrus krikščionio vardą, nieko nežinojo apie religiją ar krikščioniškąjį mokymą. Visose vietovėse krikščionių religijos pagrindai rūpestingai perduoti vaikams. O ir paprastų kaimiečių minia "klausosi taip godžiai, kad sužinojusi esant kurį nirs iš mūsiškių, būriais subėga išgirsti dieviškųjų tiesų, išpažinti ir išpirkti kalčių". (p. 105). Pamokyti krikščioniškų slėpinių, nuodėmes išpažino 1700. "Nė neminiu tų nesuskaičiuojamų [žmonų], kurie, dažnai mūsiškių lankomi, išmoko, kad sakramentų galima eiti kasmet ir dar dažniau" (p. 105). Iki šiol gali rasti daugybę tokių, kurie "dėl nerūpestingumo ar neišmanymo, ar dėl didelio atstumo, nelabai stengiasi, kad sudarant santuoką dalyvautų klebonas (p. 105). "[...] daugelyje vietovių pašalinti prietarai ir stabai [...]" (p. 105). "[...] dažnas paveldas iš senųjų genčių - [paprotys] beveik visuose Lietuvos kaimuose nustatytu metų laiku, o būtent surinkus iš laukų derlių, aukoti dievams, ar, veikiau, demonams. Tam metui atėjus, žyniui arba aukotojui (šis, būdams už kitus vyresnis, laikomas ir bedieviškų dalykų žinojimu pranašesnis) atnešę grūdų kepa duoną ir daro alų. Jais pripildžius didžiulę alaus taurę, žynys, stojęs į žmonių vidurį, kreipiasi į Dievą: "O Dieve - sako - ko palankiausiai mumis šią vasarą pasirūpinai, gausų derlių davei, todėl ateik ir mėgaukis, ir kitą vasarą gausiai turėsi, jei mums gausiai suteiksi gėrybių". Paskui atneša aviną, kurį tokiu pat būdu visų akivaizdoje papjauna ir aukoja savo Dievui už kaimenės pagausėjimą. Moterys iš savo tarpo išsirinkusios senolę, jai paveda aukoti vištą, kad Dievas ir joms būtų malonus". Paaukoję, patys puotaudami suvalgo (p. 105). "Kitur klėtyse laikomi į žemę įkasti nemaži akmenys, plokščiu paviršiumi atversti aukštyn, ne žemėmis, bet šiaudais apkreikti. Juos vadina Deivės ir kaip javų bei kaimenės sergėtojus maldingai garbina. Pats židinys taip visų pamaldžiai godojamas, jog niekas nedrįsta arčiau prisiartinti, Jei kas jį paleistų, mano, jog tas žmogus būtų ištaškytas. Galabija žinduklį paršiuką, visą juodą, kurį išvirtą suvalgo šeimos tėvas ir motina kartu su sena aukotoja; gabalėlius tiek nuo paršiuko, tiek nuo kitų valgių, jei kartais tokių būtų ruošę, drauge su trejais devyneriais gabalėliais duonos senolė nuneša į klėtį, kur, visiems atsitolinus, viena maldo minėtąsias Deives". Pas vieną kaimietį "atėjo demonas, išvaizda primenantis dievą ir ėmė įtikinėti, jog jei anas norįs susigrąžinti ankstesnę sveikatą, turįs kasmet jam aukoti taurę alaus ir penktadieniais susilaikyti nuo bet kokio darbo". Kitas ant upės kranto kasmet aukodavo vištą - šia auka stengėsi susigrąžinti upės palankumą. Kai kurie gimus kūdikiui, prie ežero atveda ožį, ir, nupjovę galvą, kojas, liemenį įmeta į ežerą - šia apeiga dėkoja Dievui, kad gimdymas baigėsi sėkmingai. "Plačiai tikima, jog moteris džiūte sudžius, jeigu tekėdama už krikščionio, negarbinančio Deivių, prieš tai nebus jų numaldžiusi; į vyro namus atsivedami gyvuliai, už juos nepaaukojus, išgaišią. Tuos akmenis parodyti iš pradžių sutikdavo nenoromis, būkštaudami, kad jų neištiktų sunki įžeistosios dievybės bausmė. Bet matydami, kaip mūsiškiai nebaudžiami su jųjų dievais paniekinamai elgiasi ir juos kojomis mindo bei pajuokia jųjų kvailybę, jau ir patys nepaliovė be baimės artintis, akmenis iškasti, ir juoktis iš savo paikumo [...]". Mirusiųjų tikinčiųjų minėjimo dieną kelia prašmatnesnes nei paprastai vaišes; tuomet kviečiasi savo protėvių vėles ir iš to, kas ant stalo padėta, joms numeta po stalu. Baigus valgyti nuotrupas iššluoja šluotomis, kad nepakenktų namiškiams. Kiti neša valgius ant kapų, kad vėlės išėjusios iš žemės, nekankintų gyvųjų vaidendamosios naktimis. Dar kiti visų rūšių valgiais nustatę stalus, išdėlioja tiek šaukštų peilių, lėkščių, taurių ir kitų reikmenų valgymui, tiek, keik protėvių ar giminaičių vėlių yra pakviesta. Vienas, stojęs į vidurį, meldžia vėlės valgyti, tuo, kas padėta smagintis bei vaikams, namams, daržams, vaisiams žalos nedaryti. Kol mano vėles esant šalia, visi stovi apie stalus, iš pagarbos tylėdami, nudengtomis galvomis (p. 106). Prabėgus maždaug pusvalandžiui, šeimos tėvas ar motina prašo, idant vėlės maloniai priimtų jų pagarbą ir patarnavimą. Po to nuo stalo ima taurę, pilną gėrimo, iš jo šlakelį nupila po stalu, užgeria kaimyną ir visą ištuština. Taip visi daro. Ir duonos bei kitų valgių po gabaliuką meta po stalu, sėda prie stalo ir ko buvo sudėta, suvalgo. Baigę valgyti, vėl neraugintą duoną, padalytą į devynias dalis, deda po staltiese; paėmę staltiesę už galų meta iš staltiesės duonas namų durų link. Jas, vaikų rungčiomis surinktas, aplieja alumi visiems balsai kalbant linkėjimo maldą, kad šios sugertuvės grąžintų laukui derlingumą. "Taigi tokius ir kitokius panašius gausius juokingus paklydimus, kuriuose demonas laiko nenuovokią liaudį, šalindami ir raudami, mūsiškiai darbuojasi traukdami per kaimus". Žemaitijos misija visai provincijai buvo labai naudinga. "Vyskupo paprašyti du mūsiškiai apkeliavo visą vyskupiją: per šią vizitaciją taisė arba visai pašalino paklydimus bei piktnaudojimus papročiuose ir teikiant sakramentus. Nustatyta, kad kiekvienoje parapijoje krikščioniškojo mokslo būtų mokoma šventomis dienomis, galiausiai ten, kur nėra šventovių, kaimiečiai [tuo reikalu būtų] sušaukti į vieną vietą. Idant tai vyktų teisėtai ir nepaliaujamai, patys kilmingieji ponai savanoriškai nutarė tuo toliau rūpintis" (p. 107).

1601 m.: Florijono Šilėniškio SJ laiškas jėzuitų ordino generolo asistentui: baigęs teologijos studijas, primygtinai prašant Žemaičių vyskupui, drauge su t. Sebastijonu Romanu provinciolo buvo pasiųstas į Žemaitiją, kad iš ten po kurio laiko vyktų tiesiai Rygon į naujokyną. Prieš išvykstant į Rygą aplankė visas parapijas, išklausyta 700 išpažinčių, daug apkrikštyta, sutuokta, atversta eretikų. Rygioje nebuvo vietos apsistoti, todėl savaitei apsistojo Žemaitijoje vienoje vietovėje ir per tą laiką išklausė 467 išpažintis. Tie žmonės nebuvo girdėję, kas yra išpažintis, nė vienas nemokėjo Viešpaties maldos. Iš tų, kurie be sakramento ilgai gyveno kartu, sutuokta 32 poros. Du prietarai rauti. Pirmasis - tai aukojimas protėvių dvasioms, kuris taip atliekamas: "Ant stalo dedami paruošti įvairūs valgiai, aprūpinti tiek lėkščių, peilių, šaukštų, kiek mirusiųjų dvasių bus vaišinama. Po to kviečiamos dvasios ir maždaug po pusvalandžio, kadangi tikima jas pasisotinus, išvedamos iš namų maldaujant, kad būtų palankios, nekenktų galvijams, pasėliams ir kt.". Tada namiškiai sustoja apie stalą ir šeimos motina visoms dvasioms iš eilės šaukštais po stalu nupila šiek tiek viralo, numėto duonos trupinius, tada paėmusi gėrimo nuo stalo pila likusiems iš eilės, tam tikrais žodžiais maldaudama dvasias; galiausiai visi sėda prie stalo ir suvalgo, kas paruošta. Kitas prietaras - tai garbinimas dievo, kurį vadina augimo dievu. "Tai ne kas kita kaip truputis smėlio, suberto į indą po girnomis, kurias visi turi savo namuose. Šiam smėliukui nustatytu metu susirinkusios moterys aukoja vištą, meta maistą ir kt. Mirdama šeimos motina palieka tą smėliuką jauniausio sūnaus žmonai, o jei ši nenori priimti arba ana nenori tai palikti, pasirūpina, kad smėlis būtų palaidotas drauge su ja ir įdėtas į karstą po kojomis (p. 109). "Tokį dievą išmečiau bemaž iš 50 namų, ir kai tai dariau, plikomis rankomis išbarstydamas tą smėlį, iš pradžių stovintys šalia stebėjosi, kad nieko pikta man nenutinka, o po to "susispietę į būrį sekė paskui mane, einantį per kaimą ir patys, o labiausiai vaikai, juokdamiesi vieni iš kitų, daužė indus, barstė smėlį ir šaukė: "Iš tiesų tušti ir kvaili dievai". Šitai [atlikta] per tokį trumpą laiką; o jei dar būčiau turėjęs kalbą mokantį palydovą, būtų atlikta triskart daugiau. Iš tiesų, jei bent vienus ištisus metus būtų uoliau pasidarbuota, greitai pasirodytų kitas Žemaitijos veidas" (p. 110).

1601 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Kadangi Lietuvoje yra mažai šventovių, misijas, ypač ilgesnes, pėsčiomis iki šiol atlikti vargiai įmanoma, tenka naudotis mažučiu ir palaikiu vienkinkiu vežimu, kurį patys kunigai vadelioja ir prižiūri. Daugelyje vietovių, pašlaksčius švęstu vandeniu, išmesti prietariški dalykai (vadinami Deivės), kuriuos daugybė kaimiečių net ir dabar apsupa dieviška pagarba. Žemaitijoje aštuonios šeimos atitrauktos nuo netikro dievo (vadinamo Pagirniai arba Dugnai) garbinimo ir pasibjaurėtinų aukojimų. Šis dievas yra truputėlis smėlio, saugomo po rankinėmis girnomis kuriame nors namo kampe; jam vien tik moterėlės nustatytu metu prietaringomis apeigomis aukoja vištą su valgių likučiais". [...]. Lietuvoje trūkstant šventovių, kai kurių mūsiškių rūpesčiu laukuose pastatyti kryžiai su Viešpaties kančios įrankiais - prie jų sekmadieniais ir švenčių dieniomis daugelis susirenka pasimokyt krikščioniškojo mokslo" (p. 111).

1602 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: vienoje parapijoje, kurioje 20 metų nebuvo klebono, misionierius klausydavo išpažinčių ir sveikų parapjiečių. Kitoje misijoje to paties kunigo pastangomis "pašalintos prietaringos apeigos: svarbiausia tarp jų buvo aukojimas namų Larui - moterys aukodavo vištą, o vyrai - gaidį; javų derėjimui galabyta karvė ir jautis. Didžiulė daugybė žmonių nei kada buvo lankęsi šventovėje nežinojo, nei sakramento bent vardo, nežinojo ir ką reiškia pagal paprotį klauptis ant kelių; "vietoj šios apeigos kniūbsti mesdavosi ant žemės" (p. 111).

1602 m.: Polocko kolegijos metinis laiškas: 1601 m. visą Rusią ir Lietuvą užpuolė nepaprastas badas. Pasklido gandas, kad Polocko kolegija teikia pagalbą. Žmonės plūdo iš visur. Jų didžiąją dalį sudarė rusėnai, schizmos ir paklydimų sekėjai. O jei tarp jų buvo kokių nors lietuvių (mat čia šiuo vardu vadinami katalikai), šie pasirodė neturį nieko, išskyrus prisiimtą kataliko vardą (p. 112).

1602 m.: Vilnius diecezinis sinodas, sušauktas Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos: "šio Sinodo dekretu liepiame kiekvieną metų sekmadienį ir šventadienį su nepaliaujamu uolumu ryte per pamokslus paprastai liaudžiai aiškinti krikščionišką mokslą jų šnekamąja kalba. [...]. O po pietų pagal galimybes tevyksta į kaimus, kuriuose gyvena parapijiečiai - tai į vieną, tai į kitą - ir, pasitelkę kuklumą bei meilę temoko juos svarbiausių mūsų tikėjimo dalykų [...]" (p. 113). Ir tesujungia santuoka tuos, kurie yra susituokę be kunigų ir liudytojų (p. 113). Yra įprasta, kad pamaldi liaudis per titulinius atlaidus yra įpratusi ant altoriau dėti viščiukus ir panašias aukas - ją reikia įspėti, kad savo dovanas Dievui ant altoriaus aukotų kukliai ir derami. Nori, kad tokios aukos būtų dedamos ir priimamos ne ant didžiojo altoriaus, o kokiame kitame bažnyčios altoriuje, kuriame neatliekami dieviški aukojimai (p. 113).

1603 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: viena misija vyskupo prašymu atlikta į vyskupijos valdas, o kita į mūsų kolegijos kaimus. Aptiktas toks kai kurių žmonių gūdus Dievo ir dangiškųjų dalykų neišmanymas kad, manydami pačiuose akmenyse laikantis nežinia kokias dievybes, jas garbina prietaringu kultu ir nuo visų dalyku joms aukoja dešimtines (p. 114).

1604 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: atliktos 5 misijos, per kurias vienas jėzuitas, apėjęs 10 kaimų, beveik visuose rado žmones, "nusiminusius ir naminių nakties baisybių įbaugintus". Juos paskatino išpažintimi nuodėmės nusimesti. Jų namus palaimino, davė pašventintų žvakių (p. 116). "Lietuvos gyventojai, tolimesni nuo mūsiškių bendrystės, taip stokoja pagalbos, jog ne tik nežino katalikų tikybos slėpinių, bet beveik nenutuokia apie patį Dievą. [...]. [...] šalia dangaus Dievo kai kurie turi namų dievus, kuriems nustatytais metų laikais yra įpratę aukoti įvairias aukas. Turi tokį namų dievą, kurį patys savo kalba vadina Dimstapačiu. Apie jį mano vieni vienaip, kiti kitaip. Vieni sako jį esant ugnies dievu, serginčiu namus nuo ugnies; šiam aukoja gaidį, kurį išvirę patys suvalgo, o kaulus sumeta į židinį. Kiti pasakoja jį esant šeimos motinų dievu, kuriam pačios šeimos motinos aukoja kiaulę, ją aplinkui sustojusios moterys laiko, o seniausioji paskerdžia. Mėsą jos pačios ir suvalgo. Šiame įvykyje neleidžiama dalyvauti berniukams ir mergaitėms, idant dėl jų buvimo nepristigtų ko nors, kas joms pelnytai priklauso iš jų dievo. Jie turi ar ir kitą namų dievą, kurį savo kalba vadina Pagirnis, jam kai kuriose vietose vyrai aukoja kiaulę, kai kada jautį, moterys - gaidžius ir daro tai triskart per metus. Vyrų [aukojimuose] neleidžiama dalyvauti moterims, o moterų - vyrams. Taip vadina šį dievą nuo girnų akmens, kuriuo mala grūdus, nes po šiuo laiko paslėptą jo šventyklėlę, atskirtą pagaliais. Kaip šventą sergi paprotį, kad sužadėtinė arba jaunamartė negauna valdyti namų, kol nėra paaukojusi šiam dievui duonos ir rankšluostį. Jie garbina daug tokios rūšies dievų [...]. Paminėsiu tik tai, kad žmonės yra taip įpuolę į beprotybę, jog tiki gyvatėse slypint dievybę. Todėl jie kuo rūpestingiausiai budi, idant kas nors toms, kurias laiko namuose, nepadarytų žalos - mat pranašauja, jog patirs didelį pavojų tie, kurie jas nuskriaustų. Kartais pasitaiko, kad gyvatės, kaip jie tiki, kai kada aptinkamos kabančios po karvių tešmenimis ir siurbančios pieną. Dėl anos priežasties kai kažkuris mūsiškis vieną norėjo nugalabyti, toks žmogus tuščiai maldavo atsisakytt ketinimo, o nepavykus, gyvatę iš rankų išplėšęs spruko ir pasislėpė" (p. 116 - 117). "Vienoje vietovėje prie atgailos sakramento ir šventosios komunijos atvesta penki šimtai, kurie nė karto kunigui nebuvo atskleidę savo darbų". Daug sutuokta, nemažai pakrikštyta, kai kurie išrišti iš erezijos. Dvi moteris reikėjo pagydyti nuo piktosios dvasios varginimo. Vienai demonas apsirodydavo tai buliaus, tai arklio, tai šuns pavidalu ir mušdavo, o kitai demonas, uždusinęs jos vaikus, nešiojo iš vieno namo į kitą. Kauno mieste, pasinaudodami popiežiaus Klemenso VIII paskelbtais visuotiniais atlaidais, "mūsiškių paklausyti ir šventųjų slėpinių priimti suplūdo tiek, kiek seniai niekas nebuvo regėjęs. Tad [mūsiškiai] iškeliaudami paliko tarp žmonių nemenką savęs ilgesį. Kitose vietovėse suardytos larų šventyklėlės, panaikintas netikęs paprotys ginantis nuo vagysčių dėti klėtyse ratus - jų vieton padėti kryžiai" (p. 117).

1605 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: vienas tėvas aptiko namus, "apgultus naktinių lemūrų, šeimą, vaiduoklių kamuojamą įvairiopais antpuoliais, įvairiais šlykščiais ir baisiais pavidalais". Demonas uždusino kelis vaikus. Vaikų motina sunkiai persekiojama, naktį išvesdama arklius, didelio nuovargio išsekinta buvo užklupta mirties. Ir arkliai, nuovargio išsekinti krisdavo negyvi. "Šventintu vandeniu Tėvas namus apvalė, perskaitė Evangeliją [...] taip tiems namams grąžino ramybę. Ir kiti namai buvo persekiojami kamavimais, panašiais demonų iškrypimais [...]" (p. 119). "Tad kai kurie seni kaimiečiai, manydami esant kažin kokį mirusiųjų giminiečių globėją, kuris galabydamas arklius keršija už paniekintą jų atminimą, nutarė šitaip išpirkti kaltę, protėvių įžeidimą ir pamaloninti pamėkles: tokiame stuobryje išurbia dvi skyles, į kiekvieną įdeda po kiaušinį: vieną žemės dievui, kitą - mirusiųjų globėjui, maldaudami, kad dovanotų kaltę. Išmetė Tėvas stuobrį, kurį iš tos vietos vargais negalais ištraukė įtempęs visas jėgas. Kai prašė pagalbos traukiant, tik kai kurie drįso Tėvui padėti. Išmetęs stuobrį, sudaužė kiaušinius, šventintu vandeniu apvalė vietą, įtikino visus atlikti išpažintį". "Mūsiškių pastangomis kai kurie tamsiausi kaimiečiai atsikratė iškrypusio papročio garbinti tokį akmenį, kurį laikė esant klėties ir derlingumo bei namų palaimos dievu". Kitoje vietoje jėzuitų kunigą "pamatę kaimiečiai palaikė pabaisa, nes dauguma niekada nebuvo regėję kunigo. Kiti manė, kad tai griežtas mokesčių rinkėjas, atsiųstas ponų, kietai atlikti prievaizdo pareigas. Čia tas Tėvas rado daug į įvairius prietarus įsipynusių žmonių. Jie garbina įvairius dievus, tam tikru metu jiems kaimietiškomis apeigomis aukoja tam tikras aukas. Kai kurie garbina kažin kokį dievą Dirvolirą. Jam aukodami skerdžia paršą. Kiti dievui, vardu Nosolas, aukoja ožį, šio kraują išlieja į upę, idant šie dievai gausintų javus. Kas ne kas garbina dievą Dimstipatį, kokios jo garbinimo apeigos, klausiančiajam Tėvui nenorėjo atskleisti. Mat turi slaptų aukojimų, kurių visai negalima paviešinti. Suvalę iš laukų javus, jie rengia vaišes, į kurias kviečia vienas kitą. Ateities spėjiką sodina į garbingiausią  vietą. Šis, prieš vaišes papjovęs gaidį, jo kojas kiša į ugnį ir iš jų sprendžia apie ateinančių metų derlingumą ar nederlingumą, tai visiems skelbdamas tarsi pranašišku balsu. Vežimų ratus deda savo aruoduose, visų pėdų viršuj, idant inkubas vogčiomis nepergabentų javų į kaimynų klėtis. Daugelyje vietų Tėvas tuos ratus numetė, juos pakeitė kryžiais. Tie patys kaimiečiai be kitų prietarų švenčia dvylikos dienų po Viešpaties gimimo vakarus, visiškai sau draudžia bet kokį darbą, laikydamiesi kaip sako, šventojo poilsio. [...]. Jie manosi, jog tiems, kurie paniekina aną poilsį, gims ėriukai be galvų ar kojų. Šėtonas juos laiko taip apraizgęs šiuo prietaru, jog labai sunkiai nuo jo esti atplėšiami. Ir daugelį kitų prietarų surado šis Tėvas; apie juos dauguma užsispyrusiai tyli, nebent savo sergimus slėpinius atskleisti būtų įkalbinami švelniai ir pamažu" (p. 120). Šaltinių sąvado sudarytojų pastabos: Inkubu aitvaras buvo pavadintas jau Lasickio. Teodoras Jevlašauskis, kalvinistas valstybės pareigūnas paliko užrašus apie savo susidūrimą su ugnine būtybe netoli Naugarduko, Dorogove: jis prisimena, kad 566 m., kai jis gyveno Vilniaus mieste, ten buvo siaubinga epidemija. Gydytojas jį perspėjo, kad epidemijos metu saugotųsi išgąsčio, nes epidemijos metu ir šmėklos pasirodo. Kaip tik Dorogove jis ir pamatė auštant troboje ugninį žmogų (p. 121). Kažkokia moteris Žolnierova, bajorė, nuramino jį, kad jis neužsikrėtęs, ir kad tai ne epidemija, o tai buvo aitvaras. Jis buvo sveikas, tačiau kokius tris ketverius metų po išgąsčio užpuldavo jį miegantį labai bjaurus dusimas. Daktarai tą ligą pavadino inkubu (p. 122).

1605 m.: Vilniaus profesų namų metinis laiškas: Draugijos profesų namai Vilniuje įsteigti, kad būtų lengviau pagelbėti visai Lietuvai ir Žemaitijai, kur valstiečiai ir miestelėnai vien vardu ir krikštu skiriasi nuo pagonių, gyvena ir miršta be jokio nuvokimo apie Kūrėją ir Atpirkėją, didžiausioje prietarų tamsybėje (p. 122).

1606 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: vykta į kaimynines vietoves - labiausiai padėti kaimiečiams. Dievo pažinimą jie turi tokį menką arba menką arba visiškai jokio, arba tokį bedievišką, kad piktžodžiavimais nesiliauja varginti pamaldžių ausų. Dievo visiškai negarbina ir aukoja kitiems dievams. "Vienas prietaras sėkmingam derliui laiduoti buvo bendras daugeliui: laikė akmenį virš duobės angos, kurion sumišai mesdavo visko, ko valgė ar gėrė. Tėvas privertė akmenis iš namų išristi, o duobes užpilti" (p. 123).

1606 m.: Rygos kolegijos Annales: T. Jonas Stribingijus: kalba apie misiją Rezeknėje ir Ludzoje. Čia gyvenantys latviai yra stabmeldžiai ir garbina medžius bei gerbia giraites, kuriems apie Velykas ir apie šv. Mykolo dieną (rugsėjo 29 d.) aukoja vairių rūšių dovanas. Daugelį dienų su dideliu vargu derėtasi su "tos vietovės popu devyniasdešimties metų amžiaus žmogumi, kad atliktų išpažintį; galiausia tai padarė. Jį visi kaltino dėl savo stabmeldystės, sakydami, kad jį iš savo protėvių išmokus ir regėjus, tad, kaip senį, laikė esant vertą pasitikėjimo". Po išpažinties jis pasakė: "kadangi girdėjome, kad mūsų protėviai garbino ypatingus medžius, kuriems aukodami tam tikras dovanas patyrė pagalbą, buvo išlaisvinti nuo ligų ir praturtėjo įvairiomis gėrybėmis, tą patį esame priversti daryti dabar jei nenorime būti visai sunaikinti. Paklaustas, kiek dievų turi, atsakė, kad esama įvairių dievų, atsižvelgiant į vietoves, asmenis ir poreikius. Turime, sako, dievą, kuris rūpinasi dangumi, turime ir dievą, kuris valdo žemę. Šis, kadangi aukščiausias žemėje, turi vairius sau pavaldžius žemesnius dievus". Turi dievų, kurie duoda žuvų, žvėrių, javų, laukų, daržų, galvijų. Aukojimai įvairūs, priklausomai nuo dievų. Šias dovanas aukoja tam tikriems medžiams ir giraitėms, o tuos medžius vadina šventais. "Vienam aukoja didelę išsižiojusios gyvatės ilga uodega pavidalo duoną, Kitam - mažesnę, šuns ar paršo pavidalo". Yra du ypatingi medžiai - ąžuolas ir liepa. Ąžuolą vadina vyru. Jam aukoja du kiaušinius, o liepą - moteriške; jai aukoja sviestą, pieną, sūrius ir lašinius.O jei kas suserga, tuoj siunčia prie medžių popą, kuris teiraujasi medžių, kodėl jiems leidžia sirgti. O jei nepasveiksta, tų dalykų aukoja dvigubai daugiau. Arklių dievui, kurį vadina Dewing Uschinge, aukoja du solidus, du duonos kepalus ir lašinių paltį, kurį sumeta į ugnį. Moschel yra karvių dievas. Laukų ir javų dievas vadinamas Dewing Cerehlicing, aukoja juodą jautį, juodą vištą, juodą paršiuką, kelias statines alaus. Šios dovanos aukojamos medžiams taip: "senas popas su kitai seniais iškilmingus žodžius murmėdami teikia ir aukoja dovanas, po to keli pribėga ir aukštyn pakelia statinę" (p. 127). "Popas, prieš pradėdamas gerti, iš liepos [šakų] padaro šlakstyklę ir apšlaksto stovinius aplinkui. Tada daugelyje vietų užkuriamos ugnys ir dalį paaukotų dalykų (lašinius ir kt.) sumeta laužą. [...]. Ir taip gerai įgėrę pradeda šokti apie medžius ir dainuoti" (p. 128). O vienas kaimietis, kuris norėdamas susilaukti didesnio žuvų laimikio, paaukojo popo reikalavimu, tada pagavo daug žuvų, bet iškeliavo nepranešęs (reikėjo daugiau paaukoti), tada tą kaimietį vienas iš stabmeldžių pasekė ir užkasė jo lauke du kiaušinius ir jį prakeikė. Jo javai pavirto į nieką. Aprašo kaip vyksta prakeikimas: pasišaukia kaimynus, kuriems atveria savo širdį. Ant stalo deda ąsotį alaus, aplink pastato 20 mažų vaško žvakių ir, paėmęs saują šieno, ją ant stalo perpjauna peiliu ir meta pastalėn, sakydamas: taip tesusilaužo koją ar ranką tas ir tas (p. 128). O jei kurį nors kas nors paskundžia ponui, tas bėga į mišką pas medį dievą ir išima iš jo du kiaušinius, kuriuos anksčiu buvo paaukojęs. Taip pat pila alų į ugnį tarsi savo dievui. Alumi laisto šildomos patalpos sienas, prašant, kad ugnis nekenktų. Je kam suserga kūdikis ar arklys tuoj bėga pas popą, o tas nustato, kiek reikės dievui aukoti (p. 128). Laidotuvių ceremonijų metu sudegina mirusiojo drabužius ir guolį. Karste prie mirusiojo galvos deda vieną duonos kepalą. Dešinę ranką įdeda kitą duonos kepalą, kad duotų Cerberiui, į kairę ranką įdeda 2 solidus keltininkui per upę. Žiemos metu ant kapo sukrauna vežimą malkų, kad vėlė pasišildytų. Vėlinių dieną šaukiasi saviškių mirusiųjų vėles, kiekvieną vardu, ir pradeda prašyti ko nors ir kaltinti vėles, kad jų nesaugojo. Ant stalo deda duonos kepalą, kurį meta į ugnį, arba alų, kurį išlieja arba supila ant laužo. Galiausiai iššluoja kambarį ir išveja dvasias (p. 129).

1607 m.: Vilnius kolegijos metinis laiškas: viena iš misijų Vilniaus vyskupo prašymu surengta į Rusiją, kita - Vilkmergės seniūnui kviečiant - į Kuršo paribį, į Žemaitiją - to krašto vyskupo pageidavimu. 300 kūdikių krikštas (ir suaugusiems reikėjo jį priimti). Iki senatvės jie gyveno be krikšto arba dėl bobiškų prietarų tėvų, kurie jiems suteikė tik tam tikrų medžių vardus. Latvių kaimiečių gentis (kai kurie jų kitados atsikėlė į šiuos kraštus), į Dangų Paimtosios Mergelės šventės dieną keldavo iškilmes. Jie būriais susirinkdavo prie kažin kokių požeminių urvų arba šventų kapinių, sunešdavo įvairių rūšių valgių ir gėrimų, visa tai pripildydavo vaitojimo ir raudojimo, kad savo nesavalaikėmis aimanomis vos neatitraukė nuo altoriaus kunigo, laikiusio pamaldas vienoje bažnyčioje. Per pamokslą tokios pasibaisėtinos aukojimo protėviams apeigos buvo išpeiktos. Kiti manė akmenyje tūnant kokią dievybę (p. 130). Dar kitur gyvavo paprotys prieš inkubus ir vagis naudoti ratus; kadangi jos dvokė prietaru, buvo pašalintas (p. 130).

1607 m.: Nesvyžiaus kolegijos metinis laiškas: kaimiečių moterys taip šventai paisė penktadienių, kad laikė neleistinu dalyku penktadienį net ranką prie kokio darbo pridėti. Ir priešingai, buvo pasisavinusios teisę sekmadieniais verpti, austi ir dirbti bet kokius darbus (p. 131).

1607 m.: Rygos kolegijos Annales: T. Andriejus Volveranas vieną atkalbėjo nuo prietaringo papročio, užlaikyto Kalėdų išvakarėse. Būtent - kokioje nors vietoje patiesiamas dažytas sijonas, kitoje vietoje lėkštė su ant jos paberta druska, idant prie jos grįžęs sužinotų ar mirsiąs kitais metais ar ne (p. 134).

1608 m.: Nesvyžiaus kolegijos metinis laiškas: stota į karą su didžiai varginančia raganų paderme. "Keturios buvo labiau pasižymėjusios mulkinimo žinovės, ir juolab jos daugelio žmonių visur buvo laikomos dieviškomis kaip greitai išgydydavusios įvairiais ligas, net ir mirtinas žaizdas [...]. Taigi bandytos įvairiais kelias, rankas iškėlė veiksmingai palaužtos begaline pragaro bausmių ir teismo baime". Nebuvo lengviau sudrausti daugybę kartų tiek merginų, tiek žmonų, netekusių proto dėl kerėjimų. Tik kai kurios jų prakeikė 15 metų trukusias bergždžias pastangas ir jas visiškai atmetė. Užkirstas kelias tiems, kurie visose negandose bėgo pas moterėles mulkintojas. Taip pat panaikintas prietaringas penktadienio gerbimas (p. 136).

1608 m.: Rygos kolegijos metinis laiškas: apie Livoniją kalbama, beveik iki pat maskvėnų sienos. "[Vietos žmonės] kai kurie žynių rankomis aukojo šventiems, jei pasinaudočiau jų įvardijimu, medžiams, vos tik paniekinę ir juos, ir kerėjimus, atnešė tokią pražūtį pagoniškiems prietarams, kad šie vargu ar kada nors atsigaus. Taip pat kai kurie, naudojęsi tam tikrais žodžiais ligoms nuo žmonių ir galvijų kūnų atbaidyti ir tam tikrais matavimais galvos skausmams palengvinti, dabar viso to vengdami elgiasi kaip reikalauja krikščionio supratimas. Viena mergina, trokšdama iš tam tikrų figūrų patirti, kada bus nutrauktas jo gyvybės siūlas, vandenį pila skystą vašką [...]. Valstietėlis, rimtas ne mažiau išvaizda, nei amžiumi, būtent septyniasdešimt metų, patenkindamas nesuskaičiuojamų kūdikių svarbiausią reikiamybę, daugybėje vietų teikdamas krikštą, juos teisingai aplaistydavo tekančiu vandeniu, tačiau klaidingai ištardavo šventą Dievo žodį, sakydamas: "Imk Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią", tad tuščiai liedavo vandenį" (p. 138).

1609 m.: Vilniaus profesų namų metinis laiškas: Velykų dienomis du kunigai [iš naujokyno] pasiųsti į įvairias vietoves [...]. Septyniolikoje vietovių pašalinti kerėjimai ir demonų garbinimas įvairiomis apeigomis. Medis, garbintas vietoj dievybės, paties kunigo iškirstas ir sudegintas, niekam iš baimės jo nedrįstant liesti. Jie tvirtino esą patirties tikrai pamokyti, nes dviem ar trims jį norėjusiems paleisti buvo sutraukta ranka. Tikėjimą jiems sustiprino didžiulis viesulas, kilęs, kol medis buvo deginamas. Bet jam virtus pelenais, anie tapo išlaisvinti iš tuščios baimės bei pavojingos klaidos" (p. 139).

1609 m.: Nesvyžiaus kolegijos metinis laiškas: Liaudis šiuose kraštuose laikosi kvailo papročio: apie Kalėdų šventes susirenka į vienus kaimo ar miestelio namus ir dvi ar tris savaites lanko tąjį susirinkimą. Visas tas dienas savo kalba vadina "šventuoju vakaro laiku", kadangi ta šventė prasideda vakaro prietemoje. [...] leidžia laiką iki vidurnakčio ir dar ilgiau vienas kitam mindami nešvankias mįsles ir porindami ne vien bobiškus, bet ir nepadorius pasakojimus. Mūsiškis [Tėvas] pasipriešino tuštiems plepalams ir [...] jis buvo labai susilpnintas [...]" (p. 140).

1609 m. Vilniaus kolegijos metinis laiškas: viena kilminga moteris, leidusi pinigus raganoms ir monytojoms, sveikatą atgavo atlikusi atgailą, priėmusi Komuniją, vadinamojo šv. Mikalojaus aliejaus, gero tiek sielai, tiek kūnui, dėka (p. 141).

1610 m.: Rygos kolegijos Annales: "Kaimietis, šimtametis ir kerėtojas daugel savo kerais pagydė nuo ligų. Visąlaik vengęs išpažinčių ir kunigo veido, galiausiai susirgo ir davė įžadą, kad kai tik pasitaikys pirma proga sutikti kunigą, atlikti išpažintį" (p. 142). Tai padarė, o kiti pamatę stebėjosi ir patys atliko išpažintį. "Taipogi kitas panašus devyniasdešimtmetis kerėtojas viešai prisipažino daugeliui pagelbėjęs tam tikrais bereikšmiais žodžiais ir didžiuoju rankos pirštu; visa tai tikino išmokęs iš savo protėvių. Čia pat visų akivaizdoje pažadėjo daugiau nieko nepriimti, ir netgi apskųsti [besikreipiančius] savo ponui; tai girdėjo ir pats jo ponas ir visiems griežtai užginė, kad ateityje niekas nemėgintų jo varginti". Vienoje vietoje šv. Jono dieną žaibas padegė bedievio žmogaus visą gyvenimą. Rytojaus dieną pati, paskatinta didžiulio nuostolio, atbėgo pati atlikti išpažinties, o jis pats liko bedievis (p. 143).

1610 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: moteris, pratusi duoną pelnyti užkerėjimais ir ateities spėjimais, atliko viso gyvenimo išpažintį ir kerėjimų knygą atidavusi kunigui, maldingai mirė (p. 143).

1610 m.: Žemaičių misijos metinis laiškas: Garbindami vieni Perkūną (laiko Griaustiniu), kiti maldavo Andeivį - Neptūną, vandenų dievą, dar kiti - Žemėpatį, tai yra žemės dievą; daugelis gerbė Pagirnius, sakytum Cererą, ir pagaliau Jautenrį (ar Jauteteri), grūdų ir jaujų saugojimui atsidavusį dievą; daugybė daugelį kitų, kaip patiko išgalvotų, dievų, primenančių senovės pagonybę, teikė dievišką garbinimą (p. 144). "Viena, žymesnė už kitas ir visoje toje apylinkėje garsiausia ateities spėjikė, pas kurią tarsi pas artimiausią dievybę ar veikiau labiausiai pažįstamą demoną iš visur plūdo liaudis, [varginama] įvairių rūšių ligų [...], mūsiškiam kunigui pasveikus, pamokslo metu viešai atskleidė tuos vylius ir monus [...], juos pasmerkė ir jų išsižadėjo" (p. 145).

1610 m.: Nesvyžiaus kolegijos metinis laiškas: kaimiečiams vietoj raganų kerėsių ir piktojo demono suktybių, duoti "šventieji amuletai arba [jie] išmokyti įpročio sunkesniuose reikaluose šauktis Dievo ir šventųjų pagalbos. Atitinkamos rūšies šėtoniški veikalai atiduoti ugniai, ir daugybė svyruojančių klaidingose nuomonėse sutvirtinti senovinėje tiesoje" (p. 145).

1611 m.: Nesvyžiaus kolegijos metinis laiškas: "Kaimiečiai nustatytu metu keldavo prietarų pilnas puotas. "Tamsesniame kamaros kampe laikydavo žemės pilną puodą su trimis pagaliukais aptvertame trikampyje. Buvo pratę rinktis prie jo nustatytu metu, dainuoti kaimietiškas dainas, linksmai raginti vieni kitus gerti, galiausiai patį puodą pripildytą duonos ir alaus, garbstyti beveik kaip dievybę - priklaupinėdami. Jie paikai manė, kad tokia pagarba Dugnai (tokį vardą suteikė šiems prietariškiems puodams) gali būti palenkti [...]. Per pamokslą griežtai pasmekti šie neleistini pagonių kliedesiai ir rūsčia kalba tas prietaringas prasčiokiškumas supeiktas; mūsiškiams įtikinėjant, įvairiose vietose sudeginti dvidešimt keturi tokie puodai" (p. 146). "Kitur arba kaimo liaudies ir popų naivumas, arba veikiau piktųjų genijų klaidinimai paskleidė tuščiausių apeigų ir sapnų aiškinimų laidojant kūnus. Bet visa, kas tik šiuo atveju atsidavė arba prietaru, arba klaida, labai sukalbamoje kaimiečių liaudyje buvo lengvai panaikinta" (p. 147).

1611 m.: Kražių misijos metinis laiškas: Kražių tėvų veikla. Du pranašautojai, kurie gyrėsi iš anksto žiną ateities įvykius, iš medinių kauliukų spėjo palankius ar priešiškus permainingos dalios įvykius, paraginti atsisakyti šių apgavysčių, atšaukė. O kai mūsiškis kunigas iš sakyklos šią ydą dar griežčiau pasmerkė, vienas jų per pamokslą viešai paskelbė, šių ydų niekad tarp jų neberasime. Darbuotasi ne tik katalikus pataisyti, eretikus atgauti, bet it pagonis, kurių čia dar didelė gausybė, patraukti į tiesos šviesą. Daugelis stabmeldiškų pramanų kūrėjų, tikrajam Dievui pasidavė. Jie garbino įvairius dievenius: Žemėpatį, tarsi žemės dievą Plutoną, jei lygintum su senaisiais; Andėją - Neptūną, Beaukurį - javų sergėtoją, Pagirnį - Cererą, Užpelenę - larus ir Vestą ir kt. Yra atokių kurie garbina Dievybės neleistas girias ir giraites, tardami, kad net ir mažiausią šakelę nulaužus ištiksianti nelaimė. Įsitikinę, kaad tie, kuri pakels ranką medžius kirsti, bus nubausti gyslų sutraukimu. Protėvių ir draugų vėlėms nelemtai aukojo ir kasmet dažniau, ypač per Velykų, Viešpaties gimimo, Visų Šventųjų iškilmes kėlė jiems vaišes. Dabar nuo tų paklydimų atgrasyti, tą paprotį pakeitė kitais dalykais: rūpinasi, kad būtų Mišios paaukotos, duoda išmaldą (p. 148).

1612 m.: Rietavo parapinės bažnyčios vizitacija: per pamokslą parapijos kunigai įtikinėja ir dargi liepia savo mirusiuosius laidoti [šventoriaus] kapinėse, o ne laukuose; kapinės pirmiausia tam ir konsekruojamos, kad tikinčiųjų kūnai ilsėtųsi pašventintose vietose. Tačiau reikia vengti iš jų brangiai prašyti už laidojimą, nes dėl to jie paslapčiomis savo mirusiuosius laidoja laukuose. Šaltinio sudarytojo pastaba: vizitacijų protokoluose pabrėžiama, kad valstiečiai nenoriai laidojasi kapinėse prie bažnyčios ne tik dėl įpročio laidotis senosiose laukų kapinėse, bet ir dėl laidojimo išlaidų (p. 151).

1613 m.: Nesvyžiaus kolegijos metinis laiškas: įkvėpus rimtą religingumą, daugiau nei 200 žmonių sudrausti nesinaudoti kerėjimais. Tarp jų ir pats kerėjimo mokytojas ir jo atlikėjas; "jį, klūpantį pas kunigą, kad atliktų išpažintį, iš čia išsivedė Tamsybių pasiųstas trukdytojas" (p. 151).

1613 m.: Rygos kolegijos Annales: T. Ertmanas: "kerėtojai, deramai besigailintys ir paguosti, palydėti į laužą" (p. 154). "[...] praėjusią vasarą vienas mūsiškių buvo iškviestas į Limbažius dėl pagautų kerėtojų; šie, tinkamai nuteikti, idant įmesti į ugnį tvirtai pasitiktų pelnytą mirtį, derami sužadinę gailestį ir atlikę nuodugnią išpažintį, palydėti į ugnį" (p. 154). Jų vadovas buvo apkaltintas, kad kerėjimu numarino vieną žmogų. Jis išdavė 17 kitų (tarp jų buvo du kolegijos valdiniai) savo bendrininkų; iš jų du kartu su juo, kiti kitur, o mūsų valdiniai dvare buvo sudeginti. Penki iš jų prisipažino kankinami arba ne kankinimų metu, taip pat atlikdami išpažintį mūsiškiam kunigui (p. 154). 1612 m. kerėtojai surengė savo sueigą su savo vadovu Rygoje kitados svarbiausioje arkivyskupo katedros bažnyčioje, liuteronų Kristaus Gimimo naktį. Jie buvo apsivilkę vokiškos mados juodo šilko drabužiais (p. 154). Valdovas, kreipdamasis į juos latviškai papeikė juos, kad jie per mažai nužudė ir nuostolių padarė. Skambėjo visokių rūšių vargonėliai, vargonai ir styginiai instrumentai, išskyrus penkiastyges latviškas kankles. Vienas iš jų (tų dalyvavusių sueigoje), kolegijos valdinys, tikino Kalėdų naktį į tą sambūrį pavėlavęs (p. 155). Kankinant klausiami, ar yra buvę ir švento Jokūbo bažnyčioje (kuri priklauso Draugijai), sakė, kad nebuvo, "nes ten yra šventas daiktas" (p. 156).

1613 - 1614 m.: Kražių misijos metinis laiškas: iš pradžių nemokyta liaudis stebėjosi, kad mes taip smerkiame jų kaimuose anksčiau priimtą aukojimo paprotį, o vėliau, apmokyti apie klaidą, labai džiaugėsi sveiko mokymo apeigomis. "Būta, jog su didesne jėga, nuvijus kaimietiškus žiniuonius, reikėjo nuo pamatų sugriauti šventvagystėmis labiausiai suterštą aukurą ir uždrausti kasmetines kruvinas galvijų aukas, kuriomis barbariška liaudis tikėjosi aukojanti gausiam dievų būriui, kai degindavo paskirus gyvo suplėšyto ėriuko kūno narius" (p. 157).

1616 m.: Jono Argento, Jėzaus Draugijos Lenkijos ir Lietuvos provincijų vizitatoriaus "Knyga apie tos draugijos padėtį tose pat provincijose": Livonija: "krikščionių pasaulyje nemačiau labiau pavergtos tautos (kalbu apie kaimiečių [liaudį] [...]. Mat livoniečiai ne vien ištisas dienas, bet ir kiauras naktis dirba savo ponams. Todėl dažnai atsitinka, kad vieną ar kelias valandas, kurias būtinai reikėtų skirti poilsiui, norėdami pasirūpinti sielos išganymu, turi skirti Dievui ir kunigui nesavalaikiu nakties metu. [...]. Dėmesingai klauso pamokslo, mielai atsideda maldai, uoliai ruošiasi išpažinčiai, pagarbiai priima Eucharistiją, [...], maldingai naudojasi pašventinta druska, vandeniu, duona [...]" (p. 163). Apie Lietuvą: "[...] [mūsiškiai] tarpusavyje pasidalijo taip, kad sekmadieniais vieni jų apeitų skersgatvius ir gatves, kiti - priemiesčius, likusieji - šalia miesto esančius kaimus ir ten mokytų krikščioniškojo mokslo, diegtų maldingumą [...]. [...]. [...] tie, kurie lankė kaimyninius ir šalia miesto esančius kaimus, aptiko kuo neįprastesnių, tuo labiau apgailėtinų dalykų. [...] pastebi ant vieno [vaiko] kaklo kabant naminio audinio maišelį ir, įtardami, kad čia gali būti koks prietaras, berniuko klausia, kas ten įdėta. Tas atsako tenai turįs savo dievą, gautą iš motinos ir nešiojamą motinai liepus. Mūsiškiai išvynioja drobę ir randa dvi nukirstas gyvačių galvas. Kai jas atėmė, berniukas ėmė šauti, prašyti grąžinti dievą ir, kas buvo stebėtina ir apgailėtina, labai ėmė karščiuoti. Mūsiškai jį guodžia ir, davę vaškinį Avinėlį bei panaudoję šventųjų relikvijas, ligą išgydo, o gyvačių galvas atneša man" (p. 164). Baltarusija: Prie Oršos gausiai esama lenkų bajorijos; kadangi ji laikosi lenkų tikėjimo (mat šiuo vardu tautos garbei vadina katalikų tikėjimą) [...]. "Kieksyk regėjo visiškai susenusių, kurie nevalgydavo švenčiausio Kristaus Kūno, nes šį laikė esant ponų, o ne vargšų maistu [kalba apie Lietuvą, Žemaitiją, Rusiją, Livoniją apskritai]? Kieksyk pastebėjome daugelį besilaikant prietaringos pagonybės ceremonijų? [...]. [...] kaip būtų derama, jei tie, kurie gyvena iš vargšų valdinių prakaito, jei nepasakyčiau - kraujo, ir yra įtakingi bei turtingi, labiau galvotų, kaip pagausinti vienuolių, kurie šiuos vargšus išlavintų ir nukreiptų į galutinį amžinos šlovės tikslą, o ne kaip tuos pačius vienuolius varginti ir prispausti" (p. 164). Žemaitija: jos liaudis panaši į livoniečius. Yra draugiški, bet dalis serga erezijos matu, o kita dalis liaudies dar nėra galutinai pagydyti nuo pagoniško prietaringumo ligos. "Šitai - apie liaudį ir kaimiečių padėtį, o dėl kilmingųjų, buvo kitas didžiausias trūkumas, būtent stokojo čiagimės jaunuomenės ugdymo" (p. 165).

1616 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "vieno didiko kaimuose buvo giliau įsišaknijęs senas genties prietaras, kuriuo remdamiesi kasmet visų derliaus rūšių dešimtines aukoja žemės deivei (tėvų kalba vadinamai "Žemine"). Atvykus mūsiškiui, jis išrautas su šaknimis [...]" (p. 165). "Kitur nebaudžiamai siautėjo raganų savivaliavimas, vieniems demonišku menu puolant žmones ir kinkomus gyvulius, kitoms burtais atsakant į burtus. Taigi sustabdytas ir šio pragaištingo užkrato plitimas; septynios raganos, atlikusios išpažintį, prakeikė naikinimo menus [...]. [...]. Lig valiai pasirūpinta, kad ateityje būtų visiškai išnaikintas ir bet koks kliovimasis raganomis prieš raganas. Mat jų namai išvalyti egzorcizmais, pašventinta druska ligoninių gydymui, žolynai - nuo žaibų smūgių, galiausiai - vanduo nuo visokių kerėtojų burtų" (p. 166).

1617 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Tarp Vilniaus kolegijos [nuveiktų] darbų aptinku žiniuonis, kurie slapta statydino kaimuose pašlijusį prietaringumą ir žemdirbių siekose vėl žadino netikrų dievybių garbinimą; [jie] dideliam mūsiškių pasitenkinimui buvo išvaryti. Jie buvo pratę švęsti rudenines šventes, kai klėtyse jau buvo laikoma laukų duona, ir iš namų į puotą suvaryti daugybę kaimiečių, idant visi kartu atsidėtų ir [...], ir prietarams, taip pat idant geriau išmoktų viešumoje pasirodančios beprotybės, kurios, išsibarstę po trobas, arba nežinojo, arba, kitados matytą, buvo išmetę iš atminties. Paruošus vaišes, žiniuoniai ant savo pečių išnešdavo reto didumo duonos kepalą; ją, kaip dėkingos širdies dovaną, pakilęs visų šauksmas skirdavo deivei žemei už tai, kad šiais metais buvo derlinga" (p. 169).

1617 m.: Lietuvos provincijos metinis laiškas: "[...] viename kaime buvo išnaikintos prietaringos kaimiečių apeigos, kurias buvo įpratę atlikinėti susirinkę draugėn per rudenines šventes. Mat, bepuotaujant, žemei, kaip deivei, žiniuonis per vieną iš saviškių aukodavo reto dydžio duonos kepalą ir gyvam gaidžiui nupjaudavo kojas" (p. 170).

1617 m.: Lietuvos provincijos metinis laiškas: "[...] Plocke Dievas griežtai nubaudė piktžodžiaujančią barbarybę, kuomet išgirdęs vieno iš mūsiškių mokymą [žmogus], neišmanęs apie amžinąjį gyvenimą, daugelio akivaizdoje pratrūko: "Mūsų protėviai nieko nestokojo, nors jie ir nežinojo jūsiškės Trejybės slėpinio, o juolab nemokėjo "Tėve mūsų". Toks piktžodžiavimas buvo viešo papiktinimo motina, todėl sulaukė bausmės viešumoje. Mat vos baigė kalbėti, stačia galva parpuolęs lygioje vietoje. Visiems stebintis, susilaužė koją" (p. 170).

1618 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: Kražiuose neseniai įkurdinti Draugijos nariai, "jau ne tokie nepatyrę Žemaičių reikaluose, prasiskverbė į giliausius pagonių dievų giraites ir tamsiausias prietarų užkardas. [...]. Šiemet stropiai išnaikintos visos vidinio priešo landynės; daugelyje vietų atrastas kaimiečių laukiniškumas [...]; iškirsti Perkūnui, tam lietuvių Jupiteriui, pašvęsti ąžuolai; atliktas ženklus dievų sunaikinimas; todėl vyrai ir seniai paskatinti išpažinti sveiką tikėjimą ir naudotis sakramentais. Jų galvų skaičius siekė devynis [?] tūkstančius" (p. 171). 

1618 m.: Rygos kolegijos Annales: "[...] vienas kerėtojas, Dievui taip norint, netiesioginiu prisipažinimu, pats to nenorėdamas, neapdairiai išsidavė esąs kerėtojas. Po to tai pastebėjęs, daugeliu žodžių teisinosi dėl šio nusikaltimo ir tikino leptelėjęs netyčia, tačiau po paraginimų ir pamokymų pripažino tai, kas [iš tiesų] buvo ir, daug kartų davęs ranką (mat tokia yra čionykštės vietovės tvarka), priesaika pažadėjo niekada daugiau nebesinaudosiąs kerėjimo menu" (p. 17).

1618 m.: Vendeno rezidencijos metinis laiškas: dažnai rengtos išvykos į Daugpilio, Rezeknės, Rušuonos ir Ludzos vietoves, "pas barbariškus žmones, gyvenančius tarp tankiausių miškų, pelkių, Maskvijos paribiuose, atsidavusius stabmeldystei, kerėjimams ir visokiems pagoniškiems prietarams; išskyrus tai, kad yra pakrikštyti, jie neturi nieko daugiau, kas būtų verta krikščionio vardo. [...]. Kaip šventus garbina kažin kokius tam tikrus akmenis, kuriuos laiko virtuvėje, klėtyse arba aruoduose; juos savo kalba vadina Atmeschenes Wete, atseit, numetimo vietomis. Jiems didžiai nevalia tokių vietų išniekinti arba kam nors jas liesti, išskyrus tą, kuris turi vyresniojo leidimą. Ant tokių akmenų pila visų savo aukojamų gyvulių kraują ir ten deda kiekvieno valgio dalelę. [...]daugelis juos visuotinai laiko, ir iš [tų žmonių] vargiai galima apie [akmenis] iškvosti ir juo sudėtingiau juos išrauti. Taip pat kaip šventus gerbia medžius; jiems aukoja savo dovanas: vyrai ąžuolui aukoja gaidį, moterys liepai - vištą. Garbina vieną tokį dievą, vadinamą Cerroklis, kuriam iš visų valgių aukoja pirmąjį kąsnį, o iš gėrimų - pirmąjį gurkšnį. Yra tokie užsispyrę, kad kartą nė venas nepanoro atlikti išpažinties [...]. [...] vienas šešiasdešimtmetis su žmona, ąžuolų garbintoja, tokiam dievui kasmet aukojantys du kiaušinius, vieną grašį ir visų rūšių taukų, abu sugrąžinti į sveiką protą, klūpėdami prieš Švenčiausiąjį Sakramentą prižadėjo vos tik atgavę sveikatą medį nukirsti ir sudeginti [...]". Iš ten išvykus, vienos šeimos motinos namiškiai, matydami mūsiškius atvykstant, paleido du didžiulius įsiutusius šunis [...]" (p. 173).

1618 m.: Turto perleidimas Tverų bažnyčiai, atliktas Elijo Ilgovskio: Tverų tijūnas Elijas Ilgovskis žmonių sieloms, užtemdytoms pagonybės, perleido būsimam kunigui keturis miestelėnus Tverų miestelyje (p.174).

1619 m.: Lietuvos provincijos metinis laiškas: kalbama apie tris misijas į tris skirtingas vietoves. Viena vietovė priklausė didikui senatoriui. Joje liaudis buvo įsitikinusi mirusiųjų vėles galint daug pakenkti pasėliams ir gyvuliams. Jiems padengdavo stalus, visa, kas geriausia iš šių valgių duodavo mirusiesiems (p. 175). Aplink stalą buvo apnešama žvakė, tada sėsdavo prie stalo ir puotaudavo, baigę vaišintis vėles paleisdavo, prieš tai daugeliu žodžių meldę sėkmės savo pasėliams. "Jie taip pat buvo paraginti žemei neaukoti klėtyje nugalabyto gaidžio ir ropliams neteikti dieviškos pagarbos; mat norėdami paskatinti laukų derlingumą ir nuo tvartų atitolinti vilkus, rengdavo didelė iškilmę, į tuos aukojimus gausiai rinkdamiesi su žmonomis, tarnais, vaikais ir, visų akivaizdoje, atlikdavo nederamas apeigas, tuo, ką gyvatėms užmušdavo ir atnašaudavo - motetiškos lyties kiaulę ir papločius, ant žemės susėdę be saiko vaišindavosi, o likusius sunešdavo į klėtį ir tam tikroj vietoje atiduodavo žemei". Tie valstiečiai kaip šventenybės pažeidimu, nusižengimu laiko vartoti tokius žodius: Giwate, ragana, smyx per walena (p. 176). Kita apskritis priklausė senatoriui, Ten apsčiai būta senovinės bedievybės liekanų. Buvo aukojama devyniems dievams: Karalus Dungaus, Zempats, Jsodas, Nuosetas, Dimsipats, Galb Dewe, Diewogindiwe, Aukie, Dirwoksznis. Taigi Dangaus karaliui aukotas ėriukas. Pasėtų žemėn sėklų sergėtojui - kiaulė, Turtų dievui auka buvo kiaulės, Pasėlių prievaizdui - ėriukas arba ožka, arba aukotas jautis, gausaus kaimiečių būrio atvestas į lauką arba prie upės, paskui aukotojo padalytas ir jų pačių suvalgomas. Sveikatos ir savųjų daiktų saugotojui atnašaudavo porą gaidžių, kurių, dar kvėpuojančių ir gyvų, nusvilintų kojų padėtį ir judėjimą rūpestingai stebėdavo pranašautojas; jei kas pasirodydavo bloga ar ne taip, kaip norėta arba pranašautojo divinacija nepasisekdavo, buvo aukojami jų rajumui pašvęsti vis nauji ir nauji, kurių mėsą valgydami, be saiko girtaudavo [...]. Tokiomis pat apeigomis ir iškilmėmis Dievui Globėjui gaidį vyrai, o Dievo motinai - moterys galabydavo; na o Gausinančiąją Deivę, bičių spietimąsi ir jų triūsą paskatinančią, palankią darydavo baltos ožkos arba baltos vištos auka. Deivėms, gyvenančioms klėtyse, auka buvo moteriškos lyties kiaulė, prieš tai iškilminga eisena ją atsigabendavo prie klėčių; šioje eisenoje tamsiu apsiaustu apsigobusi moteris vaizduodavo kunigę ir vesdavo vilkstinę, įkandin traukdavo moterys ant galvų užsidėjusios vainikus, supintus iš žirnių virkščių ir tuščių avižirnių anksčių, nešinos valgiais ir gėrimais bei giedodamos. Atėjusios prie aruodų, šaukia Deives, gyvenančias po laiptais (ant kurių genties papročiu deda pėdus prieš saulę), meldžia, kad būtų linksmos ir jiems bei jų labui ne priešiškos, [...], bet palankios [...]. [...]. Trečioji vietovė buvo vienos dvarininkės miestelis; jame rasta nemažai to miestelio gyventojų, kurie vieną gaidį galabydavo ir atnašaudavo klėtyse tos vietos Dievui, idant juos nuo ugnies sergėtų, o kitą - lauke, laiko dievui, prašydami jo palaimos ir geradarystės, pagausinančios ir auginančios javus. Taip - vyrai, o moterys - vištas [...]" (p. 177).

1621 - 1636 m.: Iš Jono Stanislovo Sapiegos nuostatų Kretingos parapijiečiams: "taip pat prietaringai besimeldžiantys už mirusiųjų vėles, kuomet tam tikru metu keliami valgiais ir gėrimais nukrauti stalai, jų kalba vadinami Devintines, skaičiuojant ir paskiriant devintą dieną po kiekvieno [žmogaus] mirties; be to, įvardijami Atkaktuves [?] - tai vyksta per mirusiųjų metines, ir galiausiai vadinami Bernenis - kuomet apie šv. Mykolo šventę rugsėjį su tokiu pat prietaru ir tokiomis pat apeigomis įprastai apeina kaimą, aplankydami namus ir šeimas, [visus] surinkdami draugėn. Taip pat savo mirusiųjų kūnų niekuomet nelaidoja šventoriuje, bet miškuose ir laukuose, nors šventovė ir labai arti. 7. Taip pat jei kurie nors bus pastebėti lankęsi pas raganius, pranašautojus, užkalbėtojus, būrėjus ir prašę jų patarimo (tai labai dažnai nutinka juos ištikus ligoms, pavojams, nuostoliams, nelaimėms) ir tai bus įrodyta, bus baudžiami minėta bausme. 8. Taip pat tie, kurie garbins svetimus dievus, būtent kai kai kurie arba tikriau, daugybė jų išpažįsta, šaukdamiesi kažkokių Laimių, Alkų, Litvinų, Perkūnų, Vėlių, Deivių ir juos panašių. 9. Galiausiai jie kas nors bet kurios lyties būtų aptiktas esąs raganius, užkalbėtojas, žynys, burtininkas, vardytojas, kas čia visuotinai yra paplitę, toks jei būtų įspėtas ir atlikęs atgailą nesiliautų, pagal teisę baustinas dvaro prievaizdo nuožiūra" (p. 179).

1621 m.: Linkuvos parapinės bažnyčios vizitacija: šventadieniais ir sekmadieniais dieviškų slėpinių nepažįstanti paprasta liaudis bus mokoma, ypač šioje [Žemaičių vyskupijos] dalyje, kur aptinkami pagoniški prietarai (p. 179).

1622 m.: Jeronimo Valavičiaus nurodymai Klovainių apylinkių šuolininkams ir vaitams: "Šviesiausiojo maloningojo pono Žemaičių generalinio seniūno rašto, 1637 birželio 24 d. išversto pažodžiui iš lietuvių kalbos į lenkų, nuorašas. [...] Jeronimas Valavičius, generalinis Žemaičių žemės seniūnas [...] Jo malonybės karaliaus [valdiniams] mano laikomos Upytės valdos vaitams, šuolininkams, valsčiaus vyrams, esantiems parapinės Klovainių bažnyčios parapijos ribose. [...] Taip pat kaltė ir bausmė turi kristi ant tų, kurie savo namus kviestųsi burtininkus arba garbintų kokius dievaičius, arba pagonišku būdu keltų stalus" (p. 180).

1622 m.: Jeronimo Valavičiaus nurodymai Šiaulių paseniūniui: jo malonybei ponui Mikalojui Brolnickiui, LDK iždininkui, Šiaulių pasesiūniui. Šiaulių klebonas kun. Petras Tarvainis davė žinią, kad karaliaus valdiniai iš Šiaulių valdos, iš paties Šiaulių miesto, kaip ir iš Krikštanaičių, Markovo, Petrikaičių, Bagdonaičių vaitijose iškilmių dienomis ir sekmadieniais nesirenka į pamaldas, bažnyčioje paskelbtų švenčių nešvenčia, pasninkų ir vigilijų nesilaiko ir kitais būdais įžeidžia Dievą. Todėl minėtos Šiaulių valdos vaitams davė raštą, "į lietuvių kalbą išverstą iš originalo", kuriame išdėstyti nusižengimai ir bausmės, taip pat galia ir valdžia, kurią suteikiau vaitams ir šuolininkams, kad [...] jie patys be jokio palengvinimo ar delsimo apkaltintuosius pagal mano nurodymą iš karto baustų kūno bausmėmis. Tokiu pat laipsniu ir sau, neatidėdami [mano] teismui nei delsdami, kam jūs neturite prieštarauti, būtent iš pačių vaitų arba šuolininkų, jie kuris būtų nerūpestingas ar klebonui tuo reikalu nepaklusnus, didelę bausmę - tiek, kiek iš daugelio valdinių tuose kaimuose bausmių arba baudų atiduotinų bažnyčiai, atimti ar įvykdyti nepasirūpino, - turite įvykdyti; tie vaitai ir suolininkai patys du kartus tiek iš savo turto sumokėję bažnyčiai, vis vien turės apkaltintuosius nubausti pagal mano potvarkį" (p. 181).

1622 m.: Jeronimo Valavičiaus nurodymai Šiaulių ekonomijos gyventojams ir administracijai: "... [stalus] pagonišku papročiu keltų, baudžiami mokėti kapą lietuviškų grašių arba sėdėti prie bažnyčios, arba gauti rykščių. Visa tai dėl savo ganytojiškos pareigos teprižiūri to meto Šiaulių klebonas, kurio žodiniu arba rašytiniu nurodymu visų mano aukščiau minėtų vaitysčių vaitai ir šuolininkai privalės savo kaimuose susekti nusikalstamai bei nedorai gyvenančius ir ryžtingai vykdyti bausmę veiksmingai ir nedelsiant [...] neatidedant mano teismui ar pareigūnų atvykimui. [...]. O kadangi per Užgavėnes Dievui nusidedantys žmonės didžiai savivaliauja, pasibjaurėtinai elgiasi ir siautėja tiek mieste, tiek kaimuose, uždraudžiu visus žaidimus, kurie yra nuodėmingi, bausdamas 12 lietuviškų grašių bauda nuo kiekvieno atvejo, arba sėdėjimo sukaustytam prie bažnyčios visą valandą" (p. 182).

1622 m.: Pranešimai iš Lenkijos religijos klausimais (greičiausiai nuncijaus): Žemaitijoje liuteronų ir kalvinistų skaičius viršija katalikus. [...] viename šios provincijos kampe, vadinamame Memeliu, tėvai mažieji observantai atvertė didžiulę daugybė asmenų, garbinusių stabus ir gyvates, juos pakrikštijo ir tęsė šį darbą metus ir antrus" (p. 183).

1624 m.: Vilniaus profesų namų metinis laiškas: "[...] išvykos šiemet [...] surengtos vienuolika kartų [...]. Prietarai ir monai, augantys bei tankėjantys daugelyje vietų, kone su šaknimis išrauti ir sunaikinti" (p. 183).

1624 m.: Gardino rezidencijos metinis laiškas: "Tuo pačiu metu pasirodė kita tokia Magdalena, apsišaukėlė pranašė, kuri daugeliui, netgi bažnytinių asmenų savo pramanais pūtė miglą į akis ir jau buvo įgijusi nepaprastą šventumo garsą. Mūsiškiai atskleidė apgaulę ir netikrą maldingumą, kad ir ji savęs gėdytųsi, ir kiti atgailautų dėl savo klaidos" (p. 184).

1634 m.: Vilniaus kolegija: "Kai kurie Lietuvos kaimai užlaiko iš pagoniškos protėvių klaidatikystės kilusį paprotį, pagal kurį, dažniausiai žiemos mėnesių metu, įpratę iš surinkto derliaus aukoti dievams ar, teisingiau, piktiesiems demonams, tokiomis apeigomis: aukotojai atneša grūdų, tinkamų paruošti duonai ir alui, kuriuos pagal apeigas pagaminęs aukotojas, tai yra tas, kuris pranoksta žile ir barzdos vešlumu, vieną didelį dubenį, pilną duonos kitą - alaus, taip pat aplinkinių akivaizdoje nugalabytą aviną, ne be iškilmingų žodžių, Žemei, savo deivei, kaipo javų ir gyvulių sergėtojai atnašauja". Paaukotus daiktus suvalgo. "Kiti, kai tik pamato jauną mėnulį, sveikina: "Sveikas, dievaiti, jaunas kunige kunigaikšti"". Mirusiųjų minėjimo dieną kapus apkrauna įvairiais valgiais, kad iš kapų išėjusios artimųjų vėlės gyvųjų negasdintų nakties vaiduoklių pavidalais. Daugelis giliai žemėj užkasa maistą, norėdami pamaloninti deivę, kaip jie vadina, Žemę, idant ji atiduotoms saugoti vėlėms neleistų išeiti laukan. [...]. Raganos visą apylinkę engė tokiomis piktadarybėmis. Jos virė javų viršūnių nupjautas varpas. Kai šios puode pridegė, viena kitai išdėstė tokį pasvarstymą: kaip javų varpos sudegė, tegul šiemet mūsų laukia sudegimas (p. 186).

1635 m.: Vilnius kolegijos metinis laiškas: "Ir idant drauge su eretikų ministrais kerėtojų vyriausiais žynys Velnias nepasiūlytų prasčiokams prieglobsčio regimybės, daugybėje vietovių pašalinti monai, užkalbėjimai, paprotys kviesti protėvių vėles į vaišes ir daugel prakeiktinų tokio pobūdžio kerėjimų. Vietoj jų gyventojai arba ima naudoti šventuosius Avinėlius, arba duoną, druską, vandenį, smilkalus ir kita; javus surinkę atgabena prie jų kunigą, kad atliktų maldavimus Bažnyčios apeigomis" (p. 187).

1636 m.: Žemaičių vyskupijos diecezinis sinodas, sušauktas vyskupo Jurgio Tiškevičiaus: ragina kunigus mokyti nemokytą liaudį mažutėlių kalba atskleisdami Trejybę ir kaldami į galvas apie asmenų skirtingumą ir esmės, arba prigimties, vienovę (p. 189). Vyskupų sostui rezervuojami užsiimančiųjų kerėjimais, būrimais, prietarais, demonų šaukimusi atvejai (p. 189). Klebonai teįspėja tikinčiuosius, kad pašvetintais dalykais - druska, vandeniu, vynu, auksu, myra, smilkalais, žvakėmis, verbomis, maistu, gėrimu ir žolynais naudotųsi atitinkamu metu pagal Bažnyčios nuostatą arba girtiną šios provincijos paprotį, ne prietaringai ir ne kerėjimas kaip kai kurie daro, o šventai ir maldingai. Tesusilaiko nuo nešiojimo iš žilvyčio suvytų lazdų, kuriomis apkula praeivius, bėgiojimų per kaimus ir miestelius, kuriuos vadinam kiaušiniavimais, jodinėjimų per pasėlius, plėšimo vienam iš kitų per laukus nešiojamų šventųjų paveikslų bei kartais kruvinai pasibaigiančių grumtynių dėl jų. Taip pat Viešpaties Žengimo į dangų dieną nuo bažnyčios lubų ar nuo kitur tenemėto demonų statulų ir be saiko tenevalkioja jų vieškeliais. Taip pat šv. Jono Krikštytojo šventėje teneužsiima šokiais apie laužus ir medžius. Mat šitai perimta iš pagonių arba velnio klasta ir apgaule ten  kreipia (p. 190). Laikome visiškai netinkamu dalyku, kad Katalikų Bažnyčios vaikai pagonių arba eretikų papročiu yra laidojami laukuose p. 191).

1636 m. Akmenės seniūnijos revizorių potvarkis: dvaras turi uoliai stabėti, kad tos valdos valdiniai negyventų santuokoje be bažnytinių įžadų, bausdamas dviem kapom lietuviškų [grašių]. Kadangi tuose kraštuose tarp paprastų žmonių, gyvenančių Latvijos pasienyje eretikų susirinkimų kaimynystėje, dar neišrauto senybiniai pagoniški prietarai bei tikėjimai ir gautų žinių dėl kokios nors žalos arba dėl kokių kitų reikalų eina pas burtininkus, dvaras teužkirs kelią tokiems nusižengimams, bausdamas penkiomis lietuviškomis kapomis, o jo mylista kun. klebonas pagal savo pareigas žodžiu ir veiksmu rodydamas pavyzdį tokius pagoniškus papročius tesistengs pašalinti" (p. 191).

1636 m.: Revizorių potvarkis. Telšiai: dvaras turi stebėti, kad tos valdos gyventojai negyventų santuokoje be bažnytinių įžadų, bausdamas dviem kapom lietuviškų grašių. Dar naudojamasi burtininkais, regia pokylius, kuriuose suvažiavę puotauja prie kapų į mirusiųjų sielų sveikatą ir tą parengimą vadina Šermenys. Dalyvaujantiems tokiuose - lietuviška kapa. Klebonas turi tokius papročius pašalinti (p. 192).

1638 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: viename kaime prie Prienų miestelio gyvena valstiečiai, kurie "iš protėvių paveldėtu ir iki pat šių dienų išlikusiu papročiu kažin kokį kertės dievą garbino šiomis apeigomis. Nustatytu metų laiku vietoje aukuro buvo statomas saikas ir rėtis, į kuriuos arčiausiai stovintieji mesdavo apgraužtus mėsos kaulus, o tada labai pagarbiai aukodavo valgio ir gėrimo pirmienas, kad banda ir galvijai būtų sveiki. O kad atsidavimas netyrajam demonui būtų visiškas, joks gerbiamas ir garbingas [asmuo], kaip tai dievybei atgrasus, negalėjo šių aukojimų atlikti". Gyventojai buvo tokie užsispyrę, kad jokiais argumentų postūmiais negalėjo būti išjudinti, "kol po ilgo laiko vienas iš mūsiškių [vieną] iš tų žynių, išskirtinį prispyrė atlikti atgailą ir išpažintį. Po to visi kiti, juo sekdami, dieviškai paakinti mūsiškius suviliojo pas save, atkakliai prašydami, kad tą dievą iš visų kerčių, kryžiumi parblokštą išmestų lauk" (p. 193).

1639 m.: Apaštališkojo misionieriaus Jurgio Šavinskio pranešimas [Vilniaus vyskupijoje Šavinskis tarnavo 30 metų, atnaujino arba atsiėmė iš protestantų Paširvinčio (Alvito), Vižainio, Vištyčio, Gražiškių, Grodzisko, Daugėliškio ir Minsko bažnyčias]: minimi larai ir lietuviškai įvardinti dievai: žeminiai, laukiniai, pagirniai; aitvaras idetifikuojamas su inkubu. Žemaičių Ilgės, šalia tradicinės pagoniškos reikšmės esančios jų išsivadavimo iš vokiečių šventė, lietuviškai Ilgės vadinamos Rudenėmis (rudenaeie). "Stalų kėlimas" iš esmės likęs maldingu ir nuoširdžiu varguolių vaišinimu (p. 194).

1639 m.: Antrasis Žemaičių vyskupijos sinodas, sušauktas vysk. Jurgio Tiškevičiaus: "klebonai uoliai teištiria, ar ten esama kokių nors prietarų, papiktinimų ir viešų nuodėmių, kurios šaukiasi Dievo rūstybės; jeigu tokių būtų rasta, temėgina jas pašalinti pasitelkę tinkamas priemones; jei reikia, paprašę mūsų teismo patarimo ir pasaulietinės valdžios paramos" (p. 195).

1639 m.: Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičius pranešimas apie vyskupijos padėtį: "Jei tarp nemokytos liaudies būta stabmeldystės, užkalbėjimų, raganavimų ir kitų tokios rūšies prietarų, jie jau išnaikinti Dievo malonės, ganytojų rūpesčio ir budrumo dėka, idant visos tos klaidos būtų visiškai išnaikintos ir išrautos, įsakau, kad klebonai ne vien patarnautų saviškiams viešai ir bažnyčioje, bet ir privačiai aplankytų visų parapijiečių namus [...]" (p. 196).

1639 m.: kun. Benedikto Petravičiaus [lietuviško eilėraščio autorius] prašymas, įteiktas Tikėjimo skleidimo kongregacijai: "kadangi esu kilęs iš tokio krašto, kurį vietoj vieno trejybinio Dievo garbinimo iki šiol džiugina barbarybė ir pasibjaurėtina pagarba gyvatėms ir rupūžėms; ši provincija, vadinama Žemaitija, ribojasi su Kuršu ir Livonija, dviem prakeikta Liuterio ir Kalvino erezija visiškai užkrėstomis provincijomis (p. 197).

1639 m.: Žarėnų parapinės bažnyčios vizitacija: "dėl trijų parapijiečių, visai nekreipiančių dėmesio į pamaldas ir dėl kerėtojų, tepasitaria su šviesiuoju ponu [vyskupijos] administratoriumi, ką daryti, kadangi jie, įspėti, kietai laikosi savo" (p. 197).

1639 m.: Vilniaus kolegija: "būta kelių prietarams, kerėjimams, užkalbėjimams ir burtams tiek atsidavusių kaimų, kad iš dėkingumo už vaisius ir geradarystę kažkieno žemę vadindavo Kieta [?] ir garbindavo [...]" (p. 198).

1640 m.: Lietuvos provincijos metinis laiškas: vienas "Mūsiškis" (jėzuitas) paklydo ir pasiteiravo kaimiečio, ar šitas kelias tikrai veda į numatą vietą. Išklausęs atsakymą, pridūrė: "O kur link iš šito kaimo einama į dangų? Tai išgirdęs penkiasdešimtmetis nusijuokė ir nenuslėpė nuo Tėvo ką manąs: "Vien - sako, - kunigams ir ponams šita šviesi karalystė teatverta, o mums reikia amžinai lenktis žemei"" (p. 198).

1641 m.: Gardino rezidencijos metinis laiškas: "Nuo ateities spėjikų ir raganų atgrasyta virš 90. Iš inkubų persekiojimo išplėšti 4" (p. 198).

1641 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Mūsiškis" buvo išvykęs į kaimynines ir tolimas vietoves. "Tuose kraštuose garsėjo tokia žmonių, atsidėjusių kerėjimams ir velniškiems vyliams, padermė; vietos kalba buvo vadinami "matančiaisiais". Jie, demonui patariant, paskelbdavo apie būsimas ligas. Gyvulių atkryčius, javų brangymetį ir kitus panašius dalykus; lankymąsi pas juos tiek paprasti, tiek kilmingesni [žmonės] laikė ne vien garbingu, bet ir tarsi dievišku dalyku" (p. 199).

1642 m.: Kražių kolegijos istorija: nuo kerėjimų ir prietarų atgrasyta maždaug 20. Biržų misijoje; vieną labai kamavo lemūrai (p. 199).

1642 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: viena moteris Didįjį Šeštadienį namo parsivežė švęsto vandens; išlaikiusi daugiau nei pusmetį, pastebėjo, kad jis visai negenda ir labai gelbsti nuo kerų. Ji taip sutvirtėjo katalikų tikėjime, kad ir tarp eretikų įnešė minėto vandens branginimą ir troškimą (p. 200).

1642 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Šimtas dvidešimt atkalbėta nuo įvairių prietarų ir ateities spėjimų. ...] nemaža septyniasdešimtmečių, netgi devyniasdešimtmečių tiekos viso savo gyvenimo metų naštą laimingai nusimetė: daugel jų rasta ne vien namų užkaboriuose, bet ir pačiose giraičių tankmėse" (p. 201).

1642 - 1644 m.: Vilniaus profesų namų metinis laiškas: demonai kai kuriose vietose įsimetė "siaubingais vaiduokliais ir pamėklėmis, idant nemokytus žmones atitrauktų nuo teisingo maldingumo ir pastūmėtų į visokių nusikaltimų šunkelius. Tačiau pasmilkius šventaisiais smilkalais ir pašventintais žolynais visi Erebui pavaldūs siaubai išgaravo greičiau už dūmą. Vienas savo palikuoniui ir žmonai, labai bijant tų pačių lemūrų ir nerimastingai vaitojant, ėmė ieškoti švento amuleto; kai jam Mūsiškis perdavė šventą vaškinį avinėlį, gaubiantį šv. Relikvijas, pakabinamą už abiejų galų, abejiems [tai] kuo geriausiai pagelbėjo, visiškai išvaikius bet kokio persekiojimo galią. Stebėjosi tais dalykais tas miestietis ir, praturtintas didele pagarba šventiesiems dalykams, pateikė liudijimą apie patirtą geradarybę [...] (p. 202).

1643 m.: Akmenės parapinės bažnyčios vizitacija: Kuršo pasienyje, kur yra daug liuteronų, klebonas pats ar mokiniams padedant moko tikėjimo slėpinių ir Viešpaties maldos, naikina senus prietarus, todėl klebonijoje jį vargina kerėjimais ir išpažinčių klauso zakristijoje. "Šios bažnyčios pertvarkos nutarimai: [...] Kaimiečių pagirnius, kaip jau ėmeisi, teišnaikina drauge su kitais jų prietarais; tikėjimo mokslo ir slėpinių temoko pats ir savo mokinių padedamas, kuomet juo aplanko" (p. 202).

1643 m: Trečiasis Žemaičių vyskupystės sinodas, sušauktas vysk. Jurgio Tiškevičiaus: pateikiama pop. Grigaliaus XV bulės "Omnipotentis Dei" ištrauka, kur sakoma, kad jei teisė liepia bausti rimtomis bausmėmis astrologus, jei griežtai baudžiami tie, kurie leidžiantis į kelionę pranašauja apie pradedamo darbo sėkmę, atkreipdami dėmesį į dieną, laiką, momentą, pastebėdami balsus, paukščių tarškėjimą ar skrydį, daug labiau baustini ir iš tikinčių bendrijos šalintini raganiai ir burtininkai, kurie bet kokios rūšies magijos menu ar raganavimu sudaro sutartis su demonais. "Be to, raginame beneficiantus, visus drauge ir kiekvieną paskirai, liaudį, ypač pasaulietinius ponus, dažniau įspėti ir reikalauti, idant šie tirdami šio pobūdžio nusikaltimus neperžengtų įstatymais nustatytų kankinimų ribų ir, bylose pasitaikius tokiam atvejui, raganas atiduotų kankinimams tik pirma pateikus įrodymus, ir jas leistų kankinti tik reikalaujant ieškovams, o ne šia proga susijusiems pašaliniams asmenims" (p. 203).

1643 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: labai įsigalėję užkalbėtojų ir kerėtojų menai (p. 204).

1644 m.: Aleksandro Liudviko Radvilos nurodymai Klovainių ir Senkonių vaitams: A. Radvila Klovainių miestelio vaitui, Senkonių vaitui, "visiems Jo Malonybės Karaliaus šuolininkams bei valdiniams mano laikomoje Upytės valdoje, minėtose vaitystėse". [...] Klovainių klebonas man pranešė: į savo parapijos bažnyčią sekmadieniais ir Bažnyčios paskelbtomis šventėmis, patys asmeniškai su mano laikomos valdos valdiniais neateinate, Šventųjų Mišių ir pamokslų neklausote, jūsų sieloms reikalingą mokymą apleidžiate, šventų dienų nešvenčiate, per pasninkus ir sakytas vigilijas nepasninkaujate [...]. Taip pat turi sumokėti lietuvišką kapą ir būti nubausti [sėdėjimu surakintam prie bažnyčios, arba geru išplakimu žmonių akivaizdoje] tie, kurie gyvena nesusituokę, tai yra be kunigo palaiminimo; tačiau sumokėję baidą ir nubausti, turi susituokti savo bažnyčioje. Taip pat tie, kurie vaikščiojo į [eretikų] susirinkimus arba pas jų ministrus, arba juose krikštijo savo vaikelius, kvietėsi į savo namus burtininkus, patys pas juo pagalbos vaikščiojo, pagoniškus dievaičius šlovino, pagonišku būdu stalus kėlė turi sumokėti lietuvišką kapą ir būti nubausti arba sėdėjimu surakintiems prie bažnyčios, arba geru plakimu žmonių akivaizdoje" (p. 205). Analogiškas raštas duotas Šeduvos valdoje esantiems vaitams bei suolininkams (ir Pakalniškių vaitui) (p. 205).

1644 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "išmesti keturių valstiečių žeminiai dievai (juos lietuviai vadina Žemynos). O Žemynos yra maisto likučiai nuo stalų, kuriuos nustatytais metų laikais dengia savo mirusių tėvų, senelių ir prosenelių garbei. Tuos likučius užkasa žemėn ir saugo po girnomis arba klėtyje. Mat, kvailiai, tiki namuose gausiai visko būsiant [...], kol likučiai išliksią nepažeisti, antraip bijo, kad ištiksiančios visokeriopos nelaimės [...]" (p. 206).

1644 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: atgailaujančių 5797. Penki atgrasyti nuo prietaringo medžių kulto ir kerėtojų meno arba naudojimosi juo (p. 206).

1646 - 1647 m.: Kauno rezidencija: buvo surengtos išvykos į Kauno apylinkes. Rasti šie išskirtiniai dalykai. "Medis, už miesto vartų [?] garbinamas kaip Dievas; ant jo kai įžadų ženklai kabinamos juostos, drabužiai ir kiti panašūs daiktai, ir buvo pilami pinigai; per gamtos dėka išraustą skylę prie medžio šaknies žmonės, norėdami pagarbinti [medį], prasibraudavo vidų. [...] bei maldaudavo sveikatos [...]. [Medis] nukirstas; kitas bus veikiai nukirstas" (p. 208). 

1648 m.: Krakių parapinės bažnyčios vizitacija: mergelė [davatka] Barbora Zapolskytė [Zapolszanka] buvo įtarta dėl dažno girtuokliavimo, negarbingų ryšių, kerėjimų, nešvankių kalbų, pernelyg artimo bendravimo su vyrais. "Kai dėl kerėjimo, Jokūbas Varpininkas paliudijo, jog mergelė Barbora palaiko ryšį su vienu kerėtoju, gyvenančiu už mylios nuo šio [Krakių] miestelio. Tą patį teigė Augustinas Šuraitis, kuris čia pat [...] patvirtino matęs Petro Bajoro namuose Barborą sėdint su kerėtoja; prieš save turėjo taurę, pilną alaus, iš kurio putos kerėtojai paprastai pranašauja" (p. 209).

1648 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Ši tauta mielai klausosi ir supranta tai ką išgirdo - atrodo, kad gabumais toli pranoksta kitus čionykščių kraštų gyventojus] [...]. Visa pripildyta medinių dievų [šaltinio sudarytojai: taip vardijami greičiausiai ne dievų atvaizdai, bet garbinami medžiai] šalia namo esančiuose miškuose ir pievose, tačiau Dievui padedant daugybė atgrasyta nuo šio prietaringo tuščių stabų garbinimo ir juo aktyvaus bei pasyvaus naudojimosi visokiais kerėjimais. [...]. Išnaikintas naudojimasis magų atliekamu druskos pūtimu dėlei sveikatos arba sėkmės, ir vietoj jo, išaiškinus veiksmingumą, įdiegtas pašventintos druskos, švęsto vandens, šventųjų žvakių troškimas" (p. 210).

1649 m.: Vilniaus kolegijos "Status Collegii": "Du kunigai misionieriai, mokantys lietuvių kalbą, nuvyksta į tolimesnį Lietuvos pakraštį kad ten išlavintų liaudį iki šiol atkakliai tebesilaikančią prietaringo pagonybės apeigų. Naikindami jas mūsiškai nemažai darbuojasi, šiam reikalui pasinaudodami talka vaikų, kurie mūsiškiams atskleidžia kerus bei demonų monus, tėvų paslėptus tamsioje namų kertėje, ir juos išvelka į šviesą, o gyventojai yra pritrenkti stebuklo - kad dėl to dievai penatai mūsiškių nenubaudžia" (p. 210).

1649 m.: Iš Jurgio Tiškevičius skyrimo Vilniaus vyskupu informacinio proceso: Liudytojas Lenkijos maršalas Adomas Kazanowskis: visa tai, ką atliko Tiškevičius verta didžiausio pagyrimo. "jis netgi visai išrovė kažkiek stabmeldybės likučių, lig tol dar gyvavusių minėtoje vyskupijoje, ir kad yra visų vadinamas "Žemaitijos apaštalu"; šitai žinau iš asmeniškos patirties ir viešosios nuomonės bei kalbų". Lenkijos karaliaus sekretorius, Krokuvos prelatas, kancleris Jonas Gembickis: "savo vyskupijoje išnaikino visokeriopą stabmeldybę ir kitas sektas" (p. 211).

1649 m.: Iš Alberto Kojalavičiaus -Vijūko Historiae Litvanae: Kukovaičiui mirus, valdžią senojoje Užnerio Lietuvoje ir Žemaitijoje paėmė sūnus Utenis. Palaidoto tėvo garbei ant iškilios kalvos prie Šventosios upės jis pastatydino pėsčiojo [vyro] statulą. "Dabar ten yra giraitė; ji, liaudies kalba praminta Kukovaičio vardu, yra išlaikiusi ir senovėje suteiktą vardą, ir palaidoto valdovo atminimą" (p. 211).

1652 m.: Vysk. Jurgis Tiškevičius rekomenduoja kandidatą į Piltenės vyskupus: rekomenduoja dominikoną t. Jokūbą Goreckį, teologijos magistrą, mokantį kalbas, būtinas pamokslaujat šioje provincijoj - ypač pagonių latvių, kurie garbina saulę, medžius, gyvates ir panašius dalykus (p. 213).

1657 m.: Iš tėvo Jokūbo Paškevičiaus gyvenimo: t. Jokūbas Paškevičius, lietuvis daug metų buvo nenuilstamas misionierius Žemaitijoje ir Kuršo kraštuose, "norėdamas pašalinti ydingą paprastų žmonių paprotį imti iš kerėtojų žolynus ligoms nuvyti, Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo dangun šventėje šventindavo daugybę įvairių žolynų, ypač rūtų ir šalavijo, puokštelių ir ten, kur vykdavo į misijas, jas dalydavo žmonėms, idant jomis naudotųsi šaukdamiesi Visagalio Dievo pagalbos ir Švenčiausiosios Dievo Motinos užtarimo. Labai daug [žmonų] patyrė, kad tie žolynai yra labai veiksmingi vaistai nuo visų ligų. Tose misijose, baigęs dėstyti krikščioniškąjį mokslą, liaudžiai giedodavo lietuvių kalba sudėtas maldingas giesmeles [...]; prastuolėliams jos nešė daug dvasinių vaisių ir skonėjimosi" (p. 214).

1658 m.: Tėvo Adomo Šimkevičius gyvenimas: t. Adomas Šimkevičius, žemaitis. Mokytojaudamas Draugijoje buvo uolus Marijos garbinimo skleidėjas, o būdamas lietuvių pamokslininku, taip uoliai bylodavo liaudžiai, kad visų buvo pavadintas Serafino vardu (p. 215).

1663 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: iš tamsuolių rankų išmušti prietaringi ligų amuletai (p. 216).

1665 m.: Pašiaušės kolegijos metinis laiškas: "taigi daugeliui nuo kaklo nuplėštos žolės ir niekniekiai, ir [mūsiškiai juos] įtikino nešioti šv. Joanos grūdelius ir pašventintą vašką (jį vadiname Dievo avinėliu), kurie žymiai ir akivaizdžiai lengvino ligas" (p. 217).

1666 m.: Pašiaušės kolegijos metinis laiškas: dalį Žemaitijos, besiribojančią su Kuršu, šią vasarą dėl raganų piktų darbų buvo apėmusi didelė sausra: daugelyje vietų buvo matyti javai, nudeginti didelio karščio. "[...] pagautos raganos, iš kurių kankinimais ištrauktos bendrininkės; atiduotos laužui, gavo bausmes. Mūsiškiai, išklausę jų išpažinčių, paakino jas kantriai pakelti šią mirties bausmę, paskirtą dėl jų kalčių. Ir sudegė besišaukdamos švenčiausių Jėzaus ir Marijos vardų" (p. 218).

1666 m.: Lietuvos provincijos metiniai vaisiai: kai kuriose Lietuvos dalyse prastuoliai buvo tokie bemoksliai ir neišmanantys šventųjų dalykų, kad 8 kaimuose (kurie neseniai pateko Draugijos nuosavybėn) iš šimto atsirasdavo vos vienas, žinantis Įsikūnijimo arba Trejybės slėpinį. Kryžiaus ženklo baidėsi (p. 218). Mirusiųjų prisikėlimą laikė juokingu dalyku. Visi apsikrėtę prietarais ir stabmeldyste, "buvo pripratę prie velniškų aukojimų, kuriuos kasmet įprastai rengdavo septynis kartus, o būtent Velykų, Sekminių, Viešpaties Gimimo dieniomis, Visų Šventųjų šventės dieną" ir dar kokią dieną. "Pašaukę žynį skersdavo tiek galvijų ir gyvulių, kiek buvo priskaičiuojama mirusiųjų tuose namuose. Po to buvo ruošiama mėsa ir valgiai; pagaminus nieko neragauta, bet pirmiau dalis valgių mesta po stalu, o kita [dalis] buvo nunešama prie giminaičių kapų, pašaukus mirusiųjų vėles, kad ateitų ir tais valgiais pastiprintų" (p. 219).

1667 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: vienuolika atversta nuo prietaringų apeigų, kad šauktųsi tikros ir teisingos Dievybės pagalbos (p., 219).

1668 m.: Vilniaus kolegijos istorija: nuo prietaringo apeigų laikymosi, ypač vienoje parapijoje (ten būta beprotės moters, garbinančios penkis dievus), daugybė atitraukta tikėjimo pradmenimis [...]" (p. 219).

1669 m.: Vilniaus vyskupijos sinodas, sušauktas Vilniaus vysk. Aleksandro Sapiegos: smerkiame pasibjaurėtiną ir akivaizdžiai pagonybę arba kalvinizmą primenantį paprotį tikinčiųjų, kūnus laidoti koplyčiose, arba veikiau nameliuose, pastatytuose nepašventintose vietose, laukuose, ant kalvų ar miškuose, nes iš ten palaidotųjų sielų atimamos didžiai būtinos užtarimo maldos (p. 220).

1670 m.: Jelnos parapinės bažnyčios inventorius: nemažai tokių, kuri besivadinantys naująja jotvingija arba Senąja Lietuva gyvena ne pagal jiems perduotus Bažnyčios nuostatus, bet pagal kažin kokius tėvų ar protėvių papročius, nuo kurių nesileidžia atitraukiami (p. 221).

1670 m.: Stebuklų, patirtų prie stebukladaringo akmens Gelvonuose tyrimas: Gracianopolio vyskupas Mikalojus Slupskis su kitais asmenimis atvyko į tą vietą, giraitę prie stebuklingo akmens, kad ištirti vykstančius tam tikrus stebuklus ir išgydymų malones, kuriuos Dievo malone patiria įvairūs tikintieji (p. 228 - 229). Akmuo turi du pėdsakus - tarsi vaiko pėdų įspaudus ir šalia akmens pastatytą, deramu stogeliu dengtą drožtinį kryžių su kenčiančio Kristaus atvaizdu ir kančios įrankiais. Ponas Kazimieras Siesickis, LDK virtuvininkas, Ukmergės seniūnas pranešė, kad 20 metų čia plūsta būriais liaudis, bet nežino apie pamaldumo priežastį, tačiau žino apie daugelį Viešpaties Dievo suteiktų malonių (p. 229). Išvardinti asmenys, kuri stebuklingai pasveiko, pasiaukoję akmeniui (kartojasi frazė: "o pasiaukojęs akmeniui pasveiko") (p. 229). Baltarusijos sufraganas Mikalojus Slupskis savo aplinkraštyje rašė: prie akmens žmonės "palieka aukas pinigais, vaško ar maisto pavidalu ir nelanko Pabaisko parapinės bažnyčios ir kitų kaimyninių bažnyčių, ypač iškilmių dienomis, ir netgi apleisdami savas parapines bažnyčias, tokio maldingumo dingstimi toje privačioje vietoje, miškuose, be jokio bažnytinio teismo ištyrimo, nurodymo ir aprobavimo arba leidimo, be kunigų dalyvavimo, be altorių ir kitų dalykų, reikalingų  [Mišių] aukai, siekia atstatyti kažkokį naują pamaldumą ir sueigėles; tuo tarpu [ten] vyksta sugertuvės, palaidi šokiai, muštynės, žmogžudystės, moterų žaginimai ir kiti nederami dalykai, dalyvaujant ten gėrimus varantiems žydams, skitams [t. y. totoriams] ir eretikams, ir iš čia kyla rimti papiktinimai bei priekaištai, nes eretikai ir netikėliai žydai bei skitai prikiša katalikams stabmeldystę [...]" (p. 231). Pabaisko dekanas ir Žemaitkiemio klebonas, Jonas Jendžejevskis pasakojo. Jis iš vien išgirdęs apie įvykius prie to akmens, pats nuvyko prie jo. "[...] kai norėjo su kažkokia panieka tą akmenį smalsiai pabaksnoti koja, pajutau širdy nerimą ir išsigandau..." (p. 232). Keli paliudijo atgavę regėjimą (p. 233 - 234). Viena sapne išgirdusi sakant: nunešk skepetą prie akmens. Vos nunešė, pradėjo matyti. Grįžus nuo akmens ir atsidūsėdama į Viešpatį Dievą, Švenčiausiąją Mergelę per dešimtį savaičių pasiekė visišką sveikatą ir regėjimą (p. 234). Vyskupas padarė išvadą, kad liudininkai neteikę ir neteikią akmeniui jokio garbinimo, nei prie jo bėgą, o akmenį laikę ir laiko tik Dievo pašvęstos ir išrinktos vietos ženklu. Jis paskelbė norįs šioje vietoje pastatyti bažnyčią ir įkurti naują Gelvonų parapiją (p. 234). Ponas Oficijolas paskyrė bažnyčiai vietą, tačiau su sąlyga, kad toje vietoje prieš pastatant bažnyčią ir ją pastačius bus uždrausti žaidimai, sugertuvės, šokiai, nešvankybės, moterų žaginimas, muštynės, žudynės ir kad aplinkiniai medžiai būtų iškirsti (p. 234). Visa tai įsipareigojo įvykti ponas Siesickis su Ponia sutuoktine (p. 235).

1671 m.: Jokūbas Pranciškus Dluskis, Mažųjų brolių konventualų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje praeitis: atokesnės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės provincijos, tokios kaip Žemaitija, Kuršas. Livonija, Suomija, Latvija, Estija, Kunigaikštiškoji Prūsija, "kadaise buvusios katalikiškos, dabar driekiasi nuniokotos, apimtos iš dalies erezijos, iš dalies anos senosios pagonybės (labiausiai prastuomenėje), nors neturėtų būti apleistos" (p. 236).

1673 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: Kurše "augo sena ir nepaprasto aukštumo liepa, jau nuo seniai daugybę metų garbinama kaip stabas; nė vienas iš jos nepasišaipė ir nė vienas į ją nepažvelgė rūsčiu ar niekinamu žvilgsniu - kitaip arba visiškai netekęs proto būtų blaškęsis šunkeliais arba bekelėmis miškuose, arba būtų patyręs žymią žalą [...]. Atlikus įprastus Šventosios Bažnyčios egzorcizmus ir apšlaksčius švęstu vandeniu, o galiausiai pabarsčius ir pakabinus Šv. Joanos grūdelių, mūsiškis ėmė kirsti liepą, mat niekas iš kaimiečių (netgi pakviestų iš kitur, iš kito kaimo), kurie baiminosi nelaimės, nedrįso jos paliesti kirviu. Galiausiai įsidrąsinęs (matydami, kad mūsiškiui kunigui niekas nekliudo taip kirsti), uoliai ir visiškai [liepą] nukirto, išspjovę jai skirtus priekaištus - dabar teparodąs demonas pragaro jėgas, jei galįs, prieš Dievo galybę. Didžiausio Geriausio Dievo pažinimą tarp tų prietaringų žmonių nuostabiai pašlovino ir demonų galią paskelbė esant bejėgę [...]" (p. 237).

1673 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: jokio tikėjimo neišpažįstančių, įvairių prietarų supančiotų žmonių, kuriuos Draugijos misionieriai aptiko Maskvijos paribiuose ir išmokė pažinti bei garbinti tikrąjį Dievą, suskaičiuojama 6783. "Ten pat rasta nepaprastai aukščio liepa, jau nuo seno daugybę metų garbinama kaip stabas; nė vienas iš jos nepasišaipė ir nė vienas nenuskynė jos lapo ar šakos nebaudžiamai [...]. Mūsiškis Tėvas ėmė ją kirsti, o tada įsidrąsino ir kaimiečiai (p. 238).

1674 et 1675 m.: Pašiaušės kolegijos metinis laiškas: "Jelgavos misionieriai Kuršo pakraščiuose užtiko kelis kaimus be jokio tikėjimo, bet su daugybe prietarų. Mat jau antri metai gyventojai už kaimų aptvarų aukoja jautį, kurio kraują išpila ant gretimų kalnų viršūnių ir jį išlieję gausiai puotauja. Moterys namo parneša tokią žolę, suvilgytą paaukoto jaučio krauju - ji turi pagelbėti nuo galvijų ligų. Ši kaimiečių iškilmė jų kalba vadinama Atsaitas" (p. 239).

1674 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Moteris, daugel metų vargina inkubo, kuris pasiversdavo įvairiais asmenimis, o galiausiai, kalbėdamas vietos žmonių lietuvių kalba, visiškai priminė ją pametusio vyro išvaizdą ir balsą, buvo paskatinta ir įtraukta į nepadorius veiksmus [...]" (p. 240). Inkubui nesiliaunant varginti, moteriai į rankas buvo įduotas pieštas šv. Tėvo Ignaco su kvadratine kepure paveikslėlis, kad pasikabintų ant sienos prie lovos ir tą pačią akimirką liko visiškai laisva nuo bet kokios apgaulės. Ir vienas Kuršo kilmingasis tokią dievišką pagalbą patyrė per Ignaco pieštą paveikslą. Tas kilmingasis patyrė didžiulių nuostolių - iš jo grūdai dingdavo. Malantieji pastebėjo sklandant dvasią pailgos švieselės pavidalu klėtyje. Atlikus šventuosius egzorcizmus ir pakabinus toje vietoje šv. Ignaco paveikslą, toji dvasia išnyko (p. 240).

1675 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: vienas jėzuitas per Mergelės Gimimo šventės oktavą, "grįždamas iš Jelgavos į Žemaitiją, atvyko į vieno iš tos vietovės svarbiausių kilmingųjų, tuo metu ėjusių kalavijininko pareigas Upytės paviete, dvarą. Ten po daugybės ilgai užsitęsusių pokalbių tarp drauge sėdinčių svečių, ypač tarp žymiausių mūsų Draugijos bičiulių ir draugų, Tėvas nugirdo [...], kad netoli nuo minėto kilmingojo dvaro viduryje laukų ir dirvonų esąs kerėjimas parengtas ir padėtas gan didelis puodas, kuriam siaubingesnę išvaizdą teikė du abiejose pusėse šen ir ten kyšantys perpus perlaužti surūdiję peiliai, įsmeigti į žemę kotas; tad kokie tik naminiai gyvuliai šį puodą trypdavo arba uostydavo, staiga krisdavo". Tėvas nuvyko į tą vietą, o jį sekė to dvaro ponai su palyda. Nuvykus ta vieta buvo apšlakstyta šv. Ignaco vandeniu, "[...] po to sukraunamas laužas ir ant jo sudedami kerėjimo įrankiai, tuomet sankrova uždegama pašventinta žvake, pasitelkus, be to, ir pašlakstymą ignaciškuoju vandeniu; tuo metu aukštai pakilusi stipri liepsna drauge su puodu virė tai, kas tik joje buvo sudėta". Tada jėzuitas kažkur nuėjo, o kai grįžo, ponia išsigandusi jam pasakė, kad iš degančio laužo iššoko dvi keramikinės šukės, viena link dvaro, o kita link ponios ir ją nudegino. Jėzuitas patarė paimti šv. Ignaco pašvęsto vandens ir pažeistą veido vietą apšlakstyti kryžiaus formas (p. 242).

1676 m.: Dekretas dėl Klovainių klebono Pauliaus Mikaševičiaus nedoro elgesio: Monytoja moteris prieš generalinę vizitaciją liepė zakristijonui atnešti žmogaus kaukolę, paimtą iš bažnyčios kriptos, o kai zakristijonas pasibaisėjo tuo dalyku ir atsisakė nešti, pats garbusis klebonas liepė zakristijonui ją atnešti (p. 243).

1676 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: Prie Marienhauzo (Viliakos) miestelio šalia sienos su Švedija ir prie Ludzos bei Rezeknės seniūnijų "atrasti žyniai, kurie, nešiodami beveik kunigišką apdarą, apeina namus, vienas nuo kito skiriamus didelių miškų, ir aukoja demonams; juos gyventojai taip gerbia, kad net sunku patikėti: nustatytu metu juos kviečia aukoti, atvykstančius sutinka kuo pagarbiausiai ir mandagiausiai, o jeigu netyčia pasitaiko, kad tuo metu atvyksta kuris nors iš mūsiškių, [juos] kuo stropiausiai slepia. Tačiau vienintelis mūsų misionierius retai sugeba prasiskverbti į tuos kraštus [...]" (p. 244).

1677 m.: Trumpas mokslo krikscionisko surinkimas, nuog Roberto Bellarmino Kardynolo parasitas. Vilnae, 1677: Viešpats Dievas - jį reikia garbinti ir kitokių nepripažinti. "Tami pagoney ir netikiey nusidest garbindamai sutwerimus wieton sutwertoio. Teypagi nuodinikay ir žiney kurie wieto Wiespaties Diewo welinu garbina" (p. 244).

1677 m.: Pašiaušės kolegijos metinis laiškas: mini pranašavimą prie ąžuolo (p. 245).

1678 m.: Pašiaušės kolegijos metinis laiškas: ateities spėjikai monininkai minimi (p. 245).

1678 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: viena ragana Livonijoje atėjusi šventvagiškai priimti Ostiją, negalėjo jos praryti, įdėjo ją į šventovės grindinio plyšį (kaip pati prisipažino, kai dėl kerėjimų buvo uždaryta į kalėjimą). Vietos ponas neleido mūsiškiam kunigui atlikti krikščioniško patarnavimo pasmerktajai sudeginti ant laužo. Tuo tarpu deginamoji šaukėsi švenčiausių Jėzaus ir Marijos vardų (p. 246).

1678 m.: Ex vita P. Joannis Arlauskas: Pašiaušės kolegijoje buvo uolus misionierius; iš ten nuvykęs į Kuršo kraštą, sunaikino pagonybės likučius ir tą gentį, atsidavusią prietarams, pajungė tikrojo Dievo garbinimui" (p. 247).

1679 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Iš šeimos tėvo namų išmetus prietarą, vienam [asmeniui] palengvinta prieiga prie religijos ir tikrosios Dievybės garbinimo" (p. 247).

1679 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: Livonijoje aptikta virš 10 kerėtojų ir medžių bei prietariškų būtybių garbintojų. "Bedieviškai garbintos dvi aukštos liepos ir tiek pat senų ąžuolų visiškai nukirsta ir patiesta, kirtėjams nepatyrus nė menkiausios žalos, kurios neseniai atverstieji baiminosi" (p. 247). Uolus misionierius, patekęs į eretiko pono teritoriją, besiribojančią su Kuršu, iki šiol nepalytėtą jokio kunigo. Atrasta, kad daugiau kaip prieš šimtą metų joje įsigalėjęs kalvinizmas galiausiai išsigimė į ateizmą. "Iš neturėjusių visai jokio tikėjimo teisingąjį išpažino virš dviejų tūkstančių. Deivių, gyventojų vadinamų Deivės, aukurų nugriauta ir pašalinta beveik šešiasdešimt" (p. 248).

1680 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Iš daugelio kaimų išmesta pagonių gyvensena; dievai penatai pas 42 šeimos tėvus užleido vietą tikrajam Dievui Šeimininkui [...]. Daugybė atitraukta nuo magijos meno, kurį nemokyta liaudis praktikavo tarsi pagarbą savo dievybėms; trylikai asmenų duotas išganingas pamokymas, idant daugiau nelankytų kerėtojų ir magų susirinkimų" (p. 248).

1681 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: "[...] siekta, kad būtų skrupulingai atsižvelgiama į tuščius amuletus, pranašavimus ir prietaringus ženklus, nukreiptus prieš tam tikrų ligų rūšis". Vienas iš eretikų, atsiųstų iš Kuršo, savo bendraamžius pamokė burtininkavimo - iš vaško, pilamo į vandenį (p. 248).

1681 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: misijoje rasta keletas ilgaamžių senolių, kurie nieko neišmanė apie dieviškus dalykus, išskyrus tai, kad, "[...] remdamiesi protėvių tradicija, buvo pakrikštyti. Būdami visokeriopai panašūs į pagonis, buvo įsitikinę, kad praktikuoja religiją, jei paiso labai senų netikėlių papročių. [..] susigrūmė nenugalėtas įtikinėjimo nuoseklumas ir kiečiausias užsispyrimas, nenorint sutikti, kad atžalų neleidžiantys seni medžiai tik atrodo esą virgulės, [iš tiesų] lankstomos laikančiojo jas ranka nuožiūra [...]" (p. 249).

1681 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: apie kerėtojų sudeginimą ant laužo: "palydėti į laužą, sudegė, maldingai atgailaudami ir pamaldžiai dūsaudami Jėzaus ir Marijos vardus" (p. 250).

1682 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: Livonijoje "toje gentyje nesama jokio miestietiško gyvenimo, jokios artimo kaimynystės, kiekvienas atskirtas pelkių ir uždarytas tankiausių miškų, garbina savo dievus, kiekvienas laikosi savo papročių. Vienus dievus priskiria ežerams ir upėms, kitus - kūdikiams, dar kitus - palenktiems senatvės; vieną dievybę nustato žemei, kitą - pievoms (p. 250). "Šventadienius mini ne kitaip, kaip tik pagarbindami giraites ir senus medžius, kuriuose tiki glūdint kažką dieviško ir kur protėvių keresiais tęsi įžadus, atlikę pagarbinimą, kurį paliudija juodos spalvos naminių paukščių, ypač vištų ir gaidžių aukojimu. Stipriam vėjui su šaknimis išrovus medžius, laiko neleistina užtvertą ir visiškai nepravažiuojam kelią praskinti arba atidaryti geležimi [t. y. kirviu] - kad nesudrumstų norinčių pailsėti ir todėl atsigulusių medžių ramybės [...]. Tikrojo ir vienatinio Dievo pažinimas yra ištremtas prietarui ir magijai didžiai atsidavusioje tautoje, kuri sapnus priima kaip Apreiškimą, o augūrus - kaip pranašus. Santuokas sudaro ir išardo kada nori ir su kuo nori" (p. 251). Apaštališkojo Sosto nuncijus Opicijus Palaviccinis savo lėšomis pasiuntė du jėzuitus, išmanančius liaudies kalbą. Jie nukirto ir aukštą liepą (p. 251).

1683 m.: Viliakos bažnyčios fundacija: žmonės krikštyti ir tuoktis eina pas protestantų pamokslininkus ir Maskvos popus, kiti, nepažindami Viešpaties Dievo ir jo šventojo katalikų tikėjimo, kai kitados pagonys, aukoja ąžuolams, liepoms, kapams (p. 254).

1684 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "[Žagelio misija?] [Missio Zageliana] baisiausiose kaimo liaudies sąšlavose rasta beveik trys šimtai [tokių, kurie], persiėmę senoviniais pagonių papročiais, garbina velnią; jie, neteisėtu pamaldumu gerbdami savo protėvių demonui pastatytus stabus, arba tokius aukurus, vadinamus Pagirniais, tiesiogiai neišreikštu sandėriu pragarui aukodavo valgius ir gėrimus bei buvo pratę puldami ant kelių maldauti, kad būtų priimtos ir kitos dovanos, panašia malda: "Nepamiršę savo pirmtakų ir protėvių mums perduoto tavo garbinimo, pašvenčiame tau šias atnašas, o tu, kuris visuomet atjausdavai mūsų prašymus, duok, ko prašome, pripažink mus ir priimk kaip saviškius: tebūnie tau pavesta ir šeima, ir vaikai, ir galvijai, namai, klėtys bei visi mūsų turtai, idant tai, ką tau duodant gavome, taipogi tavo globa ir palankumu būtų išsaugota". Misionieriai nuvertė 25 tokius larus, pavertė juos pelenais (p. 255).

1684 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: vienas laivo savininkas, atsidavęs prietarams arba, stipriau pasakius, Neptūno žynys. Jis buvo pratęs duoną ir druską, sudėtus ant lentelės, paleisti į upę, manydamas, kad šiuo prietaringu aukojimu, nukreipsiąs nuo laivų pavojų sudužti. "[...] dargi buvo pratęs šiuo tikslu slapta aukoti demonui kūdikius [...]" (p. 256).

1685 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: "[...] vienatinės Dievybės garbinimą pagausino dvylika kaimų, [anksčiau] atsidavusių prietarams ir demonų garbinimui. Viename iš šių kaimų drąsi misionierių ranka nugriovė tokius dievus, žmonių kalba vadinamus deivės, kuriuos mirštanti motina buvo pavedusi išskirtinai gerbti dukterims, kaip dievybes, maloningai globojančias galvijus". Nuo lankymosi pas kerėtojus, atitraukti 50 (p. 257).

1685 m.: Lietuvos provincijos Dvasiniai misijų vaisiai: Lietuvoje, kunigaikštytei Radvilaitei priklausančiose valdose (kalba eina apie Kėdainių ar Biržų apylinkes), "[...] esam daugybės tokių, kurie, išskyrus krikščionio vardą, trenkia vien pagonybe, mat iki šiol garbina tokius stabus, vadinamus Pagirniais, pagal pagonių tvarką įrengtas aukurais. Prie jų tam tikrų iškilmių proga demonui aukoja galvijus, valgius ir gėrimus, pridėdami tokį maldavimą: "Pasikliovę savo protėvių maldingumu ir tavo palankumu, pašvenčiame tau šias dovanas; priimk mus su vaikais ir mūsų šeimyna bei tau pavedamus namus ir klėtis, laukus bei visą mūsų nuosavybę, savo palankumu globok mus, kurie amžinai būsime tau atsidavę"". "Nuo šios bedievybės atitraukta dvylika ištisų kaimų bei 350 kitų asmenų. Didelei atsivertusiųjų paguodai nuversta ir sutrypta dvidešimt penki stabai su aukurais" (p. 258).

1686 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: ant laužo [jėzuitų dvasininkai] nulydėjo du kerėtojus (p. 258).

1687 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: išpažintimis apvalyti du ištisi kaimai prietaringųjų, kuriuos pagal prietaro apeigas prasčiokai vadina stalų garbintojais. "Prietaro apeigos tokios: tam tikromis metų dienomis pagal kiekvieno išgales keliama puota; kai į ją sueina pakviesti draugai bei kiti iš namiškių ir sustoja prie stalo, šeimos tėvas ar kitas apeigų mokovas šaukiasi Dievo vardo, o po to kviečia į vaišes tėvų, senelių ir prosenelių bei kitų kraujo giminaičių vėles, vietos kalba pridurdamas štai ką: "Tu, šventoji Žeme, ir tu skaisčioji Ugnie, būkite linksmos ir mums palankios. Tu, šventoji Žeme, nešk gerą vaisių, tu, šventoji Ugnie, gelbėk mus nuo gaisro". Baigus maldą, po vieną meta palei stalą truputį valgių ir gėrimų, tikėdami, kad maitina pakviestas vėles, o tada ir patys sėdasi puotauti" (p. 259).

1689 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Svyriuose: "Buvo pašalinti įvairūs prietarai, kuriais užsiimdavo, pvz, ant kapų laukuose, kur buvo palaidoti tėvai arba giminaičiai, nešdavo duoną ir kitus valgius, idant Mirusiųjų minėjimo dieną tos vėlės maitintųsi padėtais valgiais; be to, Sekminių išvakarėse valgydavo mėsą ir valgius mesdavo pastalėn, tikėdami, kad vėlės tuo metu ateina ir maitinasi. Galiausiai, tarp kitų prietarų, Kristaus Gimimo dieną, vidurnaktį, visi suklaupę priešais duris dainuodavo dainą (joje buvo minimas Lado - buvęs vienas iš svarbiausių senosios pagoniškos Lietuvos dievų, idant visus metus jiems viskas laimingai klotųsi. [...] panaikintas popų paprotys duoti santuoką devynių, dešimties ir vienuolikos metų rusėnams - berniukams ir mergaitėms; tas pats panaikinta ir parapijoje. Iki 200 senųjų lietuvių, t. y. rusėnų, kurie nepaiso nei rusėnų, nei katalikų pasninkų, tik su pastaraisiais Velykų laiku atlieka išpažintį mūsų lotynų apeigų kunigams, priėmė (vieni - katalikų, kirti - rusėnų) tikėjimą, Švenčiausiojo Sakramento akivaizdoje prižadėdami jame gyventi ir mirti [...]. Kunigams ir popams palikome knygelių ir gausių pamokymų apie rarotas, kalėdojimą, procesijas ir švęstą vandenį, sakramentų teikimą [..." (p. 262).

1690 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Sužinota apie tokius [žmones] Lietuvos gilumoje, kurie pagonišku prietaru dievus, gyvenančius rankinėse girnose (vadinamus pagirniai), garbina išstatytus aukuruose, dėdami jiems pieno, miltų ir duonos. [...]. Dievai malūnininkai podraug su savo aukurais viešoje aikštėje susirinkusios prastuolių daugybės akivaizdoje sudeginti" (p. 263).

1691 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: nuo prietarų ir monų atitraukti 8. Vienas jų kada norėdamas pasiversdavo nematomu (p. 264).

1692 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Vaverkoje: "Senieji rusėnai, arba Senoji Lietuva, būriais atsivertė, išsižadėję savo klaidos; daugelis jų, daugiausia gyvenančių miškuose, nemokėjo nė padaryti gyvybę teikiančio Kryžiaus ženklo, juolab nežinojo tikėjimo slėpinių [...]" (p. 264).

1692 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Naujadvaryje (Nowy Dwor): "Daugelis prasčiokų šioje parapijoje, vadinamų Senoji Lietuva, atsivertė; daugybė jų, šešiasdešimtmečių ir vyresnių, niekada nebuvusių išpažinties [...]" (p. 264).

1692 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "[Žagelio misija] [...]. Daugelio prietarų, priversti tai grasinimais, tai paraginimais, daugybė išsižadėjo, o daugybė ne be didelių pastangų atitraukta nuo senųjų lietuvių pagoniškų dievaičių garbinimo, daliai atkakliausiai laikantis savo klaidos ir  baiminantis, kad atmesti laukų, malūnų ir kaimų trobų gyventojai dievai nekeršytų už skriaudą kenkdami galvijams, javams ir visam ūkiui" (p. 265).

1693 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: "Dvi nekaltos moterys, šmeižikiškai apkaltintos raganavimu ir jau paskirtos gyvos sudeginti, mūsų pastangomis atgautos gyvenimui ir gero vardo grąžinimui" (p. 265).

1693 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: Ignacinis vanduo naudotas lemūrams išvaryti. Vienos misijos metu Livonijoje beveik aštuoniasdešimtmetė senutė, kuri buvo labai patyrusi kerėtoja ir kitų kerėjimais paveiktų gydytoja. Ji ir mirė, taip ir neatlikusi išpažinties. Įdomus dalykas, kad kai kūnas buvo padėtas ant neštuvų, iš žemės išlindo daugybė kirminų, kurie sekė procesiją (p. 267).

1694 m.: Pašiaušės kolegijos metinis laiškas: Stabai (liaudies kalba - Pagirniai) išmesti iš trejų namų (p. 269).

1695 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Anksčiau ši gentis buvo įpratusi (šio papročio likučiai dar ir dabar tebėra išlikę nuošaliuose lietuvių kaimuose) kasmet tam tikromis dienomis kiekvienam skyrus atitinkamą savo turto dalį, kelti prašmatnias puotas; jas paruošę, kviečia savo senolių ir protėvių vėles, manydami jas vis dar tebesimaitinant žmogiškuoju maistu. Taigi po šio pakvietimo, būdami įsitikinę, kad mirusiųjų vėlės dalyvauja nematomos, patys sėdasi prie stalo, ir nė vienas nedrįsta ragauti jokio valgio, neatidėjęs atplėšto kąsnelio nuo kiekvieno kietesnio valgio po stalu arba į šiam tikslui skirtą indą. Šis prietaras su daugeliui jų senųjų dievaičių - žemei, ugniai, žaibui - įprastai atliekamais aukojimais daugelyje kaimų nuslopintas ir mūsų misionierių pastangomis kone visiškai sunaikintas" (p. 270).

1696 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: "Jei būtų leista suvesti prietaringo kulto sekėjų, atitrauktų nuo nelabų apeigų sąskaitą, lengvai atsirastų daugiau kaip tūkstantis du šimtai. Lietuvos [...] pakraščiuose daugelis prastuolių ir bemokslių yra pratę kasmet nustatytu laiku kelti prašmatnias [...] puotas, į kurias pakviečia senolių ir protėvių vėles, manydami jas vis dar tebesimaitinant žmogišku maistu [...]". Dar dešimtys tų, kurie buvo "pratę įvairių rūšių užkerėjimais, kaip antai švino ir ant ugnies išlydyto vaško supilstymu į tam tikras formas, rusenančių anglių tarsi religinius nešiojimu aplinkui ir kitomis tokio pobūdžio monų apeigomis [...]" (p. 271).

1697 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: vienas kerėtojas parengtas [mirčiai] ir nulydėtas ant laužo (p. 274).

1697 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "[Prietarais] kone drauge su pienu išmaitinta nemokyta liaudis, gyvenanti Lietuvos pakraščiuose, jiems deda tiek pastangų, kad vasaros metu skiria ištisas naktis, o jei kartais pasitaiko jas praleisti, laiko save kalta dėl tėvų apeigų išniekinimo. Ten daugiausia gyvuoja tos apgavystės, kurios susijusios su Žemynos garbinimu ir stalų kėlimo apeigomis [...]. Jas naikinat tėvų misionierių įdėtas darbas, tiesa, atnešė gausių vaisių, tačiau ne tokių, kokie būtų atitikę jų troškimus ir pastangas - mat uolumą ir darbą, kad ir veržliausią, niekais pavertė vienų slapčiau atliekami prietarai ir kitų prigimtis, linkusi lengvai atkristi" (p. 275). 

1698 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "[...] kai kuriuose kaimuose pašalinti pagonybės likučiai, o būtent tos šventvagiškos aukos, kuriomis bemoksliai žmoneliai, atnešę prie mirusiųjų kapų valgių, mano įsiteikiantys jų vėlėms [...] prietaringa prastuomenė atkakliai laikosi senovinio papročio" (p. 276).

1699 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "Taip pat ir šiemet griežtai kovota su prietaru šaukti protėvių vėles vakarienei; jis tarp prasčiokų jau visur nyksta arba yra keičiamas iš tikrųjų šventesnėmis pagalbos sielomis apeigomis" (p. 278).

1701/1720 m.: Contiones Lituanicae: rašo apie tuos, kurie tiki giedančiomis paukštėmis, krykštančiomis šarkomis, varnomis - čia tame kontekste, kad negalima garbinti svetimų dievų. Yra tokių, kurie sau varažija geriau už čigonus (p. 279).

1701 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: tokių, kurie kreipdavosi į raganius ir pranašautojus buvo 805 (p. 280).

1701 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: kad dviejuose būstuose aptikti kerai būtų išnaikinti, jie įmesti į ugnį ir sudegė. Dvi vietas, bjauriai suterštas stabmeldiško kulto, pašventė maldingumui, pastatydami ten žmonių išganymo ženklus (p. 280).

1701 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Žadiškėse: "Viename kaime , vardu Prekut, kadaise kilmingieji, dabar kaimiečiai, vadinami Senąja Lietuva, visi nuoširdžiai atsivertę į katalikų tikybą, atsižadėjo senovinės Lietuvos paklydimų ir prietarų" (p. 280).

1706 m.: Kauno rezidencijos metinis laiškas: atgailą atliko 2 laužui pasmerktos raganos (p. 282).

1707 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: viena moteris, įnikusi į kerėjimus ir burtus, tinkamai parengta mirčiai, mat prieš atiduodant ją laužui, viešai išpažinusi savo kerėjimus nuolankiai atsiprašydama (p. 282).

1709 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: nuo raganysčių, prietarų ir demono apgaulių atitraukti 75 (p. 283).

1710 m.: Kražių kolegijos metinis laiškas: daugelis kilmingųjų ir prasčiokų norėdami išvengti maro, ieškojo prietarų pagalbos; bet šis blogiausias prietarų naudojimas tarp jų buvo išnaikintas, o nuo velniško meno gydyti maro votis atpratinti 25. Viena moteris, išsirengusi pas magą vardan sūnaus pasveikimo, nuo gėdingo sumanymo atkalbėta (p. 283).

1710 m.: Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Ganytojiškas laiškas: "Kadangi patirtis patvirtina, kad daug asmenų nekaltai nubausta dėl įtarimų magija arba raganavimu, tai, užbėgdami už akių tokiems pragaištingiems veiksmams, remdamiesi Romos instrukcija [...], nutariame: Kad ateityje jokia ragana vien įskundimo pagrindu mūsų vyskupijoje nebūtų atiduodama kankinimams arba tiriama Bažnyčios uždraustais plukdymais, nei remiantis demonų apsėstųjų tardymu ar kitais menkais, jei nepasakius, niekiniais, įrodymais nebūtų suimama ir įkalinama, daugiausia neprityrusių teisėjų, veikiančių miestuose ir kaimuose" (p. 284).

1713 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: giraitės, kuriose pagonišku papročiu aukodavo kažkokiam nežinomam dievui, iškirstos 2. Magijos menus prakeikė 8. Ignaco vandeniu išvytos kerėjimu užleistos ligos (p. 285).

1715 m.: Jelgavos rezidencijos metinis laiškas: užkalbėjimus ir kerėjimus atmetė 20 (p. 285).

1717 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: nuo raganavimų, prietarų ir demono apgaulės atitraukta Vilniuje 19, Nesvyžiuje 30, Polocke 16, Oršoje 6, Vitebske 16, Žemaitijoje - Kražiuose 9 (p. 286).

1717 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "darbuotasi ir išraunant įsisenėjusį prietarą (vadinamą "Kėlimai stalo"), t. y. stalų iškilmę, pareinančią iš senosios pagonybės; jis iki šiol nekintamai laikosi tarp kai kurių kaimų krikščioniškosios liaudies. Ten nustatytomis metų dienomis sočiau prikemša pilvą; panašiai maitina demoną, mirusiųjų vėles valgydina tikru maistu, ir būtent vėles prie vaišių kviečia savo įprasta malda, o demoną ir nekviestą peni, iš visų patiekalų pirmą dalelę mesdami po stalu ar ant jo, panašiai pirmą šaukštą iš kiekvieno patiekalo nuliedami, taip pat pirmą gurkšnį kiekvieno bokalo; atrodo, kad išlaikė pagonišką paprotį pagal kurį gyvates garbino kaip dievus, tiksliau, gyvatėse slypinčius demonus vaišindavo Lietuva senovėje. Nelengvai tokio prietaro paliauja laikytis, bijodami, kad gali rimtai prarasti sėkmę, jeigu kada minėta prietarą paniekintų [...]" (p. 287).

1717 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: Ignaco Ostrowskio SJ tekstas: "[...] surasti du, kurie prisidengę maldingumu, Viešpaties Jėzaus ir Švč. M. Marijos vardams pritaikydami prietaringą nesuprantamų užkalbėjimų prasmę, didelę daugybę gyvačių įkandimų pagydydavo". "Kiti du asmenys, kurie, susmulkinti žolynu, vadinamu tūbe ir tam tikrų užkalbėjimų naudojimu išnaikindavo kirmėles toli nuo šio žolyno esančių gyvulių opose" (p. 288).

1717 m.: Vilniaus vyskupijos sinodas, sušauktas vysk. Konstantino Kazimiero Bžostovskio: atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendžiuose dėl raganų ir raganių, kuriuos daro pasauliečiai asmenys, bemoksliai, pav. kaimiečių sueigos, esama daugybės klaidų ir nusikaltimų. Šie dalykai turi būti patikėti tik Bažnyčiai. Vyskupo išrišimui rezervuoti atvejai: magija, kerėjimai, užkalbėjimai (p. 290).

1718 m.: Kartenos dvaro ir Mišučių palivarko laikytojo Juozapo Korvino Petrausko sprendimas dėl Mišučių administratoriaus Tomo Arbašausko [Thomae Arbašauskas] valstiečiams padarytų skriaudų: "Adomo Taurakio žmona be jokios teisės buvo surakinta ir kankinta, paaiškėjo, kad ją vyrai nuteisė kaip raganą ir kalino; galiausiai, urėdninkas gavo mano atsakymą iš Vilniaus, kad dėl raganavimo ir kitų mirties bausmę užtraukiančių nusikaltimų nei aš, nei valstiečiai negali teisti, o tik šviesiausias didgalis ponas Vilniaus vaivada [...]" (p. 291).

1718 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: "rasta tokių, kurie vietoj Dievybės garbino Saulę ir Mėnulį, gydydami ligas Saulės ir Mėnulio šaukimusi; ateityje tai daryti jiems uždrausta" (p. 291).

1718 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: nuo kerėjimų ir prietarų atitraukta: Vilniuje 18, Nesvyžiuje 20, Polocke 68, Oršoje 19, Vitebske 14, Mogiliave 12, Žemaitijoje 16, Poznanės ir Varšuvos vyskupijose 14 (p. 291).

1718 - 1719 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: Ignacas Ostrowskis apie Žagelio misiją: nuo 1718 m. liepos pirmų dienų iki 1719 m. liepos 30 d. Žagelio misija per ištisus metus. Atliko tris svarbiausias išvykas į sritis, kurios labai skyrėsi papročiais ir prietarais ir buvo atokiais viena nuo kitos. Pirmojoje rasta, kad kerėtojos, naudodamosios tam tikrais žodžiais, ar uždėjusios tam tikrus amuletus, gydė žaizdas, gyvačių įgėlimus, spėjo ateitį. Nuovoką atgavo apie 500 kerėtojų ir velniškojo gydymo mokovų. Kitoje Lietuvos dalyje patyrė, kad "šiaurėje iki šiol gyvuoja pagonybė. Mat iki šiol su nuolankia pagarba jų vardams žemdirbių lūpose minimi dievai Saulė, Mėnulis, Žaibas, Ugnis ir Duona (žmonės juos vadina Dievaičiai). Iki šiol prietaringomis apeigomis nuliejama ugniai. Pagoniškomis apeigomis iki šiol garbinama žemė; panašiai ir dievai penatai. Į vaišes įpratę kviesti ir vaišinti mirusiųjų vėlės [...]". Daugiau kaip tūkstantis žmonių, iš dalies krikščionių ir tam tikra dalimi pagonių, pasmerkė savo pagoniškas apeigas (p. 294). Kovo mėn. išvyko į trečiąją misiją. "[...] apie 300 namų, kuriuose būta demonų sukubų arba inkubų [...]". Namus palaiminus, davus Šv. Joanos grūdelių, nemažas skaičius namų pašalino pragariškuosius priešus. Tarp jų viena moteris Utenos parapijoje. Taip veikę trijose išvykose: pirmai reikėjo dviejų mėnesių, antrai - trijų mėnesių, trečiai - keturių mėnesių. Misijos buvo rengiamos dviem būdais - vienos bažnyčiose, kitos - kaimuose. Bažnyčiose surengta iš viso 27 misijos, trukdavusios iki 12 dienų. Jose kasmet būdavo dvejopi rytiniai pamokslai - lietuviškas ir lenkiškas, popiečio katechezė, dieną Švenčiausiojo Sakramento išstatymas su kasdieninėmis procesijomis, suplikacijomis, giedotinėmis mišiomis ir mišparais. Na o kaimuose surengta 12 misijų su vien lietuvišku paraginimu ryte, nuo pietų iki nakties tikėjimo slėpinius suprasti ir maldas kalbėti buvo mokomis iš daugelio kaimų surinkti į vieną neišlavinti vaikai. Šiais metais išklausė daugiau kaip 30 tūkst. išpažinčių (p. 295).

1719 m.: Žemaičių kapitulos aktai: netoli Betygalos miestelio kalne esanti versmė, kurią paprasti žmonės laiko stebuklinga, o liaudis atitraukiama nuo bažnyčios ir tikrojo Dievo garbinimo. Kapitula nutarė siūlyti vietos ordinarui, kad lieptų ją užversti akmenimis ir užpilti, kad liaudis negalėtų prieiti ir būti suvedžiota (p. 297).

1720 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: Livonijos vyskupijoje per 600 stabmeldžių miškų gyventojų, kurie per iškilmingą liaudies susibūrimą aukodavo dievams penatams bei turėjo savo nedorybės kaipo ir vadovus bei žynius. Prie tos pačios stabmeldybės likučių prilipę, nuo pagoniškų klaidų ir prietarų baisybių atitraukta iki 200. Sergančių gėdinga nuomone, kad yra daugybė dievų. Tokių grąžintų į išganymo kelią žmonių suskaičiuota 1500 (p. 297).

1720 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: diecezinėje misijoje 9 (visos - kerėtojos) parengtos išpažintimi mirčiai - vienos lauže, kitos - nuo kalavijo. Kražiuose 15, iš jų laužui 5 (p. 298). Nuo raganavimų ir prietarų atitraukta Vilniuje 1027 (ten pat atkalbėtos ištisos šeimynos). Vyskupijos misijoje atkalbėta per tūkstantį. Kaip stipri bažnytinių ceremonijų galia ir veikmė prieš pragariškąsias pajėgas, parodė patirtis. Vilniaus mieste egzorcizuota 200 namų, persekiojamų piktosios dvasios (p. 299).

1720 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: mūsiškiai, švelnindami laukinius miškuose besilaikančių žmonių būdus ir grąžindami juos prie maldingumo, kaimas po kaimo traukiant per valstiečių trobas. Nuo pačios stabmeldybės atitraukti 1940. Šalia Dievo, kurį vadina Aukščiausiuoju ir kurį garbinti surenkami bažnyčiose, garbina dievus penatus, pelkių vadovą, taip pat miškų, laukų, upių deives, kurias gimtąja kalba vadina tų dalykų motinomis.. Po to, kai misionieriai iškirto ąžuolų giraites, kurioms moterys aukodavo javų pirmienas ir kitus panašius dalykus, dabar jiems įprasta saugoti ir tiekti pagarbą minėtų medžių atžaloms (p. 300).

1721 m.: Misijų kongregacijos misija Čarnavčicuose: šioje parapijoje radome daugybę rusėnų, nežinančių tikėjimo slėpinių, jie atsidavę prietarams ir stabmeldybei, vadinami senaisiais jotvingiais arba kitu vardu - "Senoji Lietuva" [Stara Litwa] (p. 302).

1721 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: I. Ostrovskis: visų rūšių prietarus, pranašavimus, raganavimus prakeikti, jų atsižadėti ir niekada jais nesinaudoti paskatinta 500 (p. 302).

1721 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: Vilniuje prietarus apleido 1496, Mogiliave - 2500, Daugpilyje - 1628, kitur - dešimtys tik. "Kadangi per plačiai nusidriekusius Lenkijos ir Lietuvos plotus bemaž begalinis yra abiejų lyčių kerėtojų skaičius, ne menkiau begalinis yra ir nesuskaičiuojami kerėjimai, kuriems pašalinti pakankamai plačią erdvę turi bažnytinės ceremonijos ir egzorcizmai. Tai raganiški užkalbėjimai bažnytiniais egzorcizmais, atliktais namams ir laukams [...]" (p. 303).

1721 m,.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: nuo užkalbėjimų ir kerėjimų atitraukti du. Nuo pagoniškų prietarų 100 (p. 304).

1721 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: nuo stabmeldiškų prietarų, iki šiol atgyjančių įvairiose vietovėse, misionierių pastangomis, į vienintelio Dievo gerbimą atvesta 250. Nuo užkalbėjimų ir kerėjimų pragaro baime atgrasinti 7 (p. 304).

1722 m.: Lietuvos provincijos Dvasiniai misijų vaisiai: nuo nelemtos bendrystės su demonais Vilniaus vyskupijoje atitraukta 160 (p. 305). Nuo prietarų, kurie veši šiuose kraštuose (ypač tarp prastuomenės) atgrasyta Vilniaus vyskupijoje: Vilniuje 1070, Slucke 17, Naugarduke 195, Mogiliave 120, ir t.t. Livonijos vyskupijoje 551. "Minėtoje [Vilniaus] vyskupijoje aptikti nelemti stabmeldystės sekėjai vieno kilmingojo valdose, vardu Užusieniai. Ten vidur pelkių buvo akmuo, kurio vėl ir vėl rinkdavosi pagarbinti. Jam klaupdavosi, pagerbdavo parpuldami, duoną, vilną, liną, pinigus aukodavo, o labiausia kelionines lazdas kaip įžadą [?]. Įžadus ligose ir visokiuose reikaluose darydavo, taip pat maldingą sueigą surengdavo pirmą jaunaties sekmadienį. Nebuvo žinoma apie tą dalyką, iki kolei mūsų misionierius, nukeliavęs į aną kaimą, nesužinojo apie tai. Taigi, pasirūpino išversti ir paskandinti pelkės gilumoje, idant nebebūtų panašios prakeiktinos ir pagoniškos kvailystės" (p. 306). Šaltinių sąvado sudarytojo pastabos: Užusieniai tikriausiai yra dabar Vilniaus miesto dalis Naujininkų seniūnijoje, prie Eišiškių plento. Šiaurėje prie jų prieina Panerių miškas (p. 306).

1722 - 1723 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: Ignaco Ostrovskio informacija: "{...] apie 1000 atitraukti nuo įvairiausių prietarų - tai nuo tų, kuriuos sudaro ta tikros žodžių formulės, tinkamos nukreipti įvairias ligas, tai nuo tų, kurių esmė -tuščios ir pagonybę primenančios apeigos, susijusios su sunkiu paklydimu dėl nuo kūnų atskirtų sielų. Daugelis jų į mirusiųjų kapus sumesdavo grimo ir maisto sieloms maitinti; kiti kas net nešdavo maisto prie mirusiųjų kapų; kai kurie sakydavosi maitinti esą pamokyti, tai tiesiogiai, tai per sapnus [...], maitinti mirusiųjų šešėlius, ir t.t.". "Į pagonybę linkusį kraštą atitraukiau nuo vien bedieviško papročio - ten vidury pelkių tam tikrais būdais garbino didžiulį akmenį. Paniekinusi Dievo namus, kiekvieną sekmadienį per mėnulio jaunatį iš vidur suplaukdavo gausybė žmonių, garbinančių jį arba parpuolimu, arba klaupimusi, arba duonos, vilnos, linų, pinigų atnašomis" [ visa tai kalba apie Užusienių akmens garbinimą prie Vilniaus]. Labiausia šį dievenį garbindavo lazdomis, kurias palikdavo visi, kurie iki šio akmens keliaudavo pėsčiomis su lazdomis. "Buvo sakoma, jog šį akmenį garbinti neatmenamais laikais buvę per sapnus pamokyti kai kurie prasčiokai, todėl gausiais įžadais visapusiškai atgauti sveikatą vildavosi [...]. Jei kam gal ir padėjo šis pamaldumas, vis vien jis nėra girtinas, kadangi dažnai nepaprasti pasveikimai randasi iš akivaizdžiai prietaringų veiksmų, tokių kaip burtų sukučio leidimas ir visoks šnabždėjimas. Jie girdavosi, kad ten įspausta Švč. Mergelės pėda, nors toji beformė įduba akmenyje nė kiek nepanaši į Mergelės pėdą, to akmens šone veikiau buvo matyti šuns pėdos pavidalas. Tad arčiau šio akmens gyvenantys žmonės, iš viso trys šitai, atkalbėti nuo šito bedieviško maldingumo prietaro [...]. Taigi jau vieningu sutarimu akmuo išverstas, ir, norint, kad vėliau žmogiškasis aklumas į jį neatsimuštų, žiemos metu jis nustumtas po ledu į pačią pelkės gylybę" (p. 308).

1723 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: "Be įprastinio visur plačioje Lietuvos DK tarp paprastos liaudies gyvenančio prietaro kviesti mirusiuosius prie stalų ir maitinti juos ne tik kartą per metus, bet ir dažniau,, šiais metais rasta sritis, kurioje laikoma nusikaltimu, jei mirusiam tėvui nepaskerdžia jaučio, motinai - karvės, o mirusiems šeimos tėvų sūnui ar dukteriai - veršio ar avies. Ši apeiga žmonių kalba vadinama Ritimai, kol šie nebūsią atlikti, namams nebūsią jokios ramybės. Sako, jog mirusiųjų vėlės tol vaidenasi kertėse, kol nepapenimos prietaringiausiomis kadaise pagoniškai liaudžiai įprastomis ceremonijomis. Prieš jas taip rimtai kasdien kovojama, kad daugelyje namų (per 100) iššluotas pagoniškas prietaras" (p. 309).

1723 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai: Vilniaus vyskupijoje rasta per 1000 žmonių, nepriklausančių jokiai tikybai. Jie grąžinti į Bažnyčios prieglobstį ir tvirtai laikosi katalikų tikybos. Livonijos vyskupijoje panašiai netikusių, be aiškios tikybos aptikta 5000 stabmeldžių, miškų gyventojų. "Jei barbarų apeigomis aukojo dievams penatams [...]. O kad negrįžtų į senovinį mišką pašalinta blogio proga, tai yra iškirsta giraitė, kurioje iškilmingame liaudies susiėjime būdavo atliekami aukojimai. Be to, nukirsti ir iš pat šaknų išversti keturi ąžuolai, kuriems beveik kasdien atnašaudavo dovanas. Vienas iš šių ąžuolų buvo ko labiausiai išskiriamas [...] begėdžių, dėl įvairiais pavidalais [pasirodančios] piktosios dvasios pagalbos. Apie šį ąžuolą [...]: kai šio ąžuolo garbintojui ar kam nors kaimynystėje pasitaiko savo beigi savo šeimynos maitinimui pjauti kokį nors gyvulį, prieš tai neatnašavus šiam gėdingam ąžuolui tam tikros aukos, tada piktoji dvasia, prisimetusi baltu lokiu arba gąsdina patį garbintoją, arba užpuola kaimenę, arba vieną iš namiškių primuša ir prikulia. Dėl šios priežasties tas ąžuolas ir į jį panašūs laikomi tokioje kuo didžiausioje pagarboje, kad niekam nevalia jų liesti. Kai buvo iškirstas vienas iš minėtų ąžuolų, visi aplinkiniai stebėjosi, kad nė vienas kertantysis nepatyrė jokios žalos [...]. Maža to, kai minėtas ąžuolas buvo jau verčiamas, pakilo smarkus viesulas, kuris tačiau nurimo [...]. Aplinkui šio ąžuolo šaknis buvo paklotas akmenų grindinys, apsuptas lazdų aptvaru. Toje vyskupijoje [...] užgesinti penki ugniakurai, kuriuose aukotos įvairios atnašos. Iš jų kai kurie ugniakurai buvo tarsi pirmaeiliai [...]" (p. 312). Tad reikėjo ant pelenų padėti pinigų ar kokios mėsos. Be to, prakeiktinas paprotys Livonijos kraštuose sveikinti mirusius dengiant stalus, nukrautus valgiais ir gėrimais. Tokių atvejų pašalinta apie 400. Taip pat daugelis, ant giminaičių ir artimųjų kapų dėję dubenis su valgiais, gėrimais, šaukštus [...]. Latviai turi paprotį vaišinti savuosius mirusius protėvius "Kai kas nors palaidojamas, ant palaikų kapo gausiai geriama iki nusigėrimo ir šaudymo iš muškietų [..].". Kai miršta latvis ar latvė jo laidotuvėms pjaunamas gyvulys, o laidojimo vietoje žarnos suvyniotos į odą arba pakasamos drauge su lavonu arba sudeginamos dėl šios priežasties: "idant mirusiojo vėlė gyvulio (nužudyto jo labui) sieloje nelygu raitelis galėtų greičiau atvykti į protėviams keliamas vaišes". Vieni šias apeigas atlieka du kartus per metus: naktį prieš Velykas ir Sekmines, kiti - tris - naktį prieš Kalėdas, Velykas, Sekmines, dar kiti keturis - naktį prieš šv. Martyną, Kalėdas, Velykas, Sekmines. "Minėtas apeigas ir svetinimus dažniau atlieka pasiturintieji ir pagal senąjį kalendorių. Tai daro šiuo būdu: parengia pirtį ir palieka visa ką paruošta maudynėms. Praėjus prausimosi metui, kviečia į puotą vardais visus abiejų lyčių giminaičius, artimuosius ir t. t., kuriuos tik gali prisiminti. Šioms ceremonijoms išrenkamas koks nors ilgaamžis senolis, mirusiųjų protėvių kvietėjas. Atlikus kvietimą, visi pasitraukia iš puotos, palikę ant stalo tai, kad reikalinga gėrimui ir valgymui, o patys šį laiko tarpą vaikštinėja po kiemą. Prabėgus kelioms valandoms ir, kai mano, jog mirę protėviai visai pasisotinę ir net persisotinę, tas ilgaamžis senolis ir tarsi ceremonijų vadovas arba mirusių protėvių kvietėjas pirmas įžengia į puotos vietą, įkandin sekant kitiems. Uždegęs [lino?] dagtį apsmilko visus menės kampus, sakydamas: Gana esate prisvetinti, grįžkite į savo vietą, iš kur atėjote, nepavirskite vilkais, angimis, lokiais ir panašiais gyvūnais, neigi kenkite kaimenei ir mano šeimynai, bet verčiau kenkite tiems [...]". Tada patys puotauja. Šias apeigas atlieka nakties glūdumoje. "Nuo panašių prietarų, trenkiančių pagonybe, Vilniaus vyskupijoje atpratinta daugiau kaip tūkstantis. Kaip tik šiemet aptiktas iki tol nežinotas prietaras, lietuvių kalba vadinamas Rit[i]mai, pagal kurį laikyta didele nelemtimi, jeigu už mirusį šeimos tėvą nepaaukojo jaučio, už žmoną karvės, už sūnų ar dukrą - veršio ar avies, patiekti tikrai nekrikščioniškoms vaišėms" (p. 313). "Be to, šio krašto žmonės sakydavo, kad mirusiųjų dvasios tol klaidžioja ir apeina namų kertes, kol iškeliama minėtoji puota" (p. 314). Taip pat atgrasyti nuo prietaringų žodžių, sustabdančių kraujavimą, nuvejančių skausmus ir ligas, darančių žalą sveikatai, nuo gyvačių užkalbinėjimų, nuo druskos pūtimų, nuo pranašavimų [iš paukščių elgesio] (p. 314).

1724 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: "Įvairių rūšių pagonybę primenantys prietarai per tūkstantį [atvejų] pasmerkti ir išrauti. Kerėtojai Lydos paviete turėję tokį autoritetą, kad kai kuriais atvejais padėti būdavo vežami keturkinkėmis, dėl rimtų paraginimų nustojo autoriteto, o keli iš tojo legiono netgi išmesti. Viena tokia iš Beržininko Trakų vaivadijoje, visus tris mėnesius apsimetinėjusi pranaše, nesuskaičiuojamais prietarais apkvailino per dešimt tūkstančių žmonių" (p. 316).

1724 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: Ignaco Ostrovskio informacija: misijos metu išnaikinta keli šimtai prietarų. "Pirmiausia Okainių kaime [sprendžiant iš konteksto kaimas buvo Upytės apskrityje] apvalus akmuo, vietinių pramintas Šora. Apie šį akmenį sakoma, kad jis, senovėje padėtas tarp medžių po to, pagonių garbintas kaip dievaitis, dabar padėtas kryžkelėje, nestokojo prietaringų kaimo gyventojų teikiamos įvairiopos pagarbos, mat, atseit garsus gausiais stebuklais [...]"., Jis esą savo niekintojus ugnimi su visais namais sunaikindavęs, Jis misijos metu buvo įmestas į ugnį. Keista, bet dabar jis virto pelenais greičiau nei tikėtasi. Tačiau "ir paskui nestigo kaimiečių skleidžiamų pasakų, kad mudu abu, iš šios vietovės iškeliavę į kitą, už šio akmens sudeginimą tuojau buvome nubausti [...] - vienas tuoj miręs, o kitas suriestas raičiojosi (p. 319). "Vienas ne menkiausiai žinomas tų apylinkių kilmingasis, keliaudamas iš tenykštės aplinkos skleidė tą pasaką ir ten, kur mes rengėme naują misiją" (p. 319). "Kitoje vietovėje, prie Juodos upės, miškuose, ant nelabai aukštos kalvos, rytojaus dieną po šv. Petro šventės, būdavo didžiulis žmonių susibūrimas, lietuvių kalba vadintas Velnio turgelis, tai yra Demono prekymetis; kitaip šis susibūrimas ta pačia kalba vadintas Žaislėm tai yra Žaidynės, kurioje sumišai abiejų lyčių prastuomenė kiaurą dieną ir dvi gretimas naktis kuo prietaringiausiai rūpinosi paskirti girtuoklystei. Tų žaidynių metu visi vyrai privalėjo turėti kirvius, kuriuos iš pradžių naudodavo žaidimams, o paskui - kraujo praliejimui [...]. Prie šių prijungtini vertai išjuokiami tie, kurie Ramygalos parapijoje buvo aptikti iki šiol Dievų Penatus, vardu Deiviai Pagirniai garbinusieji ir juos apsčiai kasdien maitinę - teisybė, iš dalies jie buvo misionierių išmesti, Idant tos kruvinos, beprotiškos iš pagonybės atėjusios žaidynės nebūtų rengiamos, bažnyčiose ir kaimuose daugiau kaip 100 [asmenų] paraginimais atgrasyti [...]. Ramygalos parapijoje atrasti tokie, kurie Dievus Penatus iki šiol garbino ir maitino pagoniškomis apeigomis; juos sava kalba vadino Deiviai Pagirniai. [...]. Tie išmesti iš dviejų vietų". Buvo vienas, kuris prieš 14 metų išsižadėjo Dievo. Jam liepta ištisas maldas kalbėti atvirkščiai Galiausia liepta tėvo, motinos atsižadėti, Jėzaus (p. 319). Tada sudvejojo, bet kitas kerėtojas, velnio tarnas vardu Teodoras, įrėmė į vargšą peilį, grasindamas mirtimi, jei netesės Gyvasties Kūrėjo išsižadėjimo (p. 320).

1724 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: šios kolegijos misionieriaus pastangomis "[...] iki šiol tebesilaikančios pagoniškos apeigos Upytės paviete išvytos daugiau negu iš 500 namų". Šaltinių sudarytojas: paminėjus Upytę, Annuae toliau pasakojama apie pagoniškus papročius, išdėstytus aukščiau pateiktoje ištraukoje ir Vilniaus kolegijos "Dvasinių vaisių" knygos (p. 320).

1724 m.: Lietuvos provincijos Dvasiniai misijų vaisiai: nuo raganavimų, užkalbėjimų ir prietarų, taip pat nuo kreipimosi į raganas Vilniaus vyskupijoje atitraukta 1121. Žemaičių vyskupijoje 151 (p. 321).

1724 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: išrištam nuo inkubo asmeniui duota kaip vaistas šv. Joanos grūdeliai (p. 321).

1725 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: "Viena moteris apkaltinta raganavimu, nors kaltintojai nepajėgė to įrodyti, kaime susirinkusiųjų kilmingųjų apgailėtinai nuteista laužui, į kurį buvo įmesta gyva, išpažintimi parengta, liepsnose (jose dėl budelio nepatyrimo turėjo ilgai kankintis) siaubingą kančią kantriai, nesiblaškydama ir tvirtai pakėlusi, į atgaivos vietą iškeliavo" (p. 321).

1725 m.: Vysk. Augustino Wesselio reliacija apie Livonijos vyskupijos padėtį: prasčiokiškoji liaudis, atsidavusi prietarui vietoj tikrojo Dievo garbina demonus, gyvenančius aukščiausiuose medžiuose. Kai kuriuos iš jų tuoj prieš mano vizitaciją iškirto jėzuitai misionieriai (p. 322).

1725 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas (I. Ostrovskio informacija): Prietarų išsižadėjo 105. "Nuo pagonybės, ir dabar plačiai randamos Kuršo vietovėse, atitraukta daugybė iš liaudies; šie tuščiai tikėjo į Dievus Penatus (kuriuos minėjau pernai metais), ir jais laikė gyvates, kurias apipildavo visokeriopu garbinimu, dėdami joms maisto, laikydami moliniuose arba mediniuose induose bei pačiose pastatų kertėse, ir jeigu savo darbų pradžioje neaukodavo minėtiems vabalams, Dievui leidžiant būdavo demonų įvairiopai varginami [...]" (p. 323).

1725 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: Livonijos užkampiuose kaimiečiai garbina šalia penatų, driadžių, nereidžių ir kitų klaikių dievų taip pat ir kiekvienai savo gyvulių rūšiai priskirtus globojančius dievaičius. Garsinami arklių globėjas Ūsinis, kaimenės deivė Birutė, kiaulių genijus Tenis (p. 324). Tokiems vaizdiniams ir augantiems medžiams kiekvienas pagal išgales neša dovanas: vaško gabalėlius, metalo kruopeles, senoviškesnio kalimo monetas, kiaušinius ir kt. Paaukotus dalykus vyrai pakasa prie ąžuolo šaknų, o moterys - prie liepų. Savo įžadų dovanas neša su tokia livoniška malda: Labą dieną tau liepele, ar gerai laikaisi? Kaip sekasi? Štai tau nuo manęs atsidavimo dovana. Neliesk, prašau, mano vaikų, galvijų, kiaulių, sveikatos, neužtrauk mums jokios nelaimės ar nesėkmės". Tada prasideda vaišės, kurios iškeliamos ten pat, miške. Vienas iš mūsiškių iškirto 37 tokios rūšies medžius, o kitur netgi visą giraitę. Tačiau "tas miškelis savo ruožtu tamsybių kunigaikščio buvo taip stipriai užvaldytas, kad kai po kirtimo likusią medieną kaimyninis žemdirbys [...] parsigabeno namo, dvi jo karvės kaip mat nugaišo, o kaimietis [...] parsigabentą mišką tuoj pat nuvežė į pirmykštę vietą. Vis dėl to, kad ir patylomis, tasai prietaras keroja beprotiškose ir pragarui atsidavusiose galvose. Norėdami atnaujinti panašių medžių sudievinimą, jie skina lapiją iš senesnių pirmtakų, išlieję alaus ir palaidoję duonos prie šaknų su tokia ceremonijų įžanga: "Štai tau ąžuole (arba liepa), nešu dovaną, idant leistum kitus medžius savo šakelėmis pašventinti". Tada nuskintas šakas sodina naujai įšvenčiamo [medžio] papėdėje, į kurį kreipiasi šia malda: "Tu jau, ąžuole (liepa), nuo šiol būsi mano globėja, padėk man gera sveikata, pasiekimais" ir t. t. Tai pasakius pirmiau senesniam medžiui pateiktos duonos ir alaus dovanėlės, pakasamos prie naujojo šaknų" (p. 325).

1725 m.: Lietuvos provincijos Dvasiniai misijų vaisiai: "[...] stabmeldybės pasekėjų aptikta Kurše, daugybė jų nuo Deivių [vyr. g.] (tai yra dievulėlių) kulto mūsiškių rūpesčiu atitraukti [...]. Nemažai žemdirbių atkalbėti nuo Angių, Saulės, Žaibo, Mėnulio, Ugnies garbinimo ir aukojimo deiviams [...]" (p. 327). "Vienas prasčiokas iš Vabalninko seniūnijos atgrasytas nuo viešo ir begėdiško demono garbinimo, kurį vadino savo Ponu [...]" (p. 327). Livonijos vyskupijoje šalia dievų penatų, driadžių, nereidžių, Plutono ir kt. garsėjo Ūsinis, Tenis, kiaulių dievas, Birutė, avių deivė. Iškirsti 26 prietariški ąžuolai ir liepos arba visa giraitė. Po kiekvienu iš tų medžių rastos atnašos - kiaušiniai, vaškas , karoliai, solidai. "Vienas ąžuolas buvo kaip ir šlovingesnis ir garsesnis; tai matyti iš po juo rastų gausių atnašų, taip pat aptikta šeši juljai ir trys bajokai. "Yra ceremonijos ir apeigos, kuriomis medžiai atnaujinami garbinimui arba tarsi pašventinami ir padaromi tinkami stabmeldybei. "[...] ateinama prie nuo seno garbinamo medžio su alaus gėrimu ir kąsneliu duonos su tokiu prietaringu kreipimusi: "Štai tau, Ąžuole ar Liepa, nešu dovanas, idant leistum savo šakelėmis pašventinti kitus medžius". Šitaip pasakę lieja ant šaknų šiek tiek alaus ir po šaknimi pakasa duonos gabalėlį, Tuomet nuo ąžuolo ar liepos paima kelias šakas, kurias, nunešę prie medžio, inauguruotino prietaringam ir pagoniškam garbinimui, įsmeigia į žemę prie pat šaknų su tokiais maldavimais: "Tu Ąžuole ar Liepa jau dabar būsi mano globėja, palaikyk mano sveikatą, pasiekimus ir t. t". Maldavimą užbaigus ant medžio šaknų liejamas alus, taip pat pakasamas duonos likutis". Tokių medžių sunaikinti trys. Pamatę, kad misionieriams nieko neatsitiko, laiko juos galingesniais kerėtojais už kitus (p. 328). O kai atlikęs egzorcizmą vienas misionierius pridėjo kirvį prie šaknų ir pats padarė kirtimo pradžią, o darbo tąsą patikėjo kitiems tam parengtiems kaimiečiams, o pats po kitais medžiais tyrinėjo stabmeldybės ženklus, toje vietoje nukirstas medis tikriausia būtų prispaudęs nieko nenujaučiantį misionierių, jei vaikas nebūtų perspėjęs (p. 329). "Kitoje tos pačios vyskupijos vietovėje pagonišku papročiu vyrai eidavo prie ąžuolų kaimiečių papročiu puikiai pasipuošę, o moterys savo ruožtu prie liepų su tokiu kreipimusi: "Sveika, liepele, kaip laikais? Esi sveika drūta? Štai tau atnešiau atsidavimo dovaną". Tada pakasa prie šaknų kiaušinius, solidus ir kitas panašias atnašas; paskui eina maldavimas: "Neaplankyk (kenksmingai) mano vaikų, neliesk mano gyvulių, neliesk mano sveikatos, nedaryk mums kokios nelaimės ar žalos". Po to iškeliamos vaišės. Panašios vyrų apeigos prie ąžuolo (p. 329).

1725 m.: Vilniaus kolegija, "Liber fructuum spritualium Collegii Academiae Vilnensis..." (Ignaco Ostrovskio informacija, Žagelio misija): nemažai atitraukta nuo pagoniško deivių [vyr. g.] kulto. "[...] Kuršo paribyje iš pagonybės laikų yra išlikę Deiviai Pagirniai, tai yra dievai, kurie kai kada angių pavidalu išlenda iš savo kerčių, nors dažnai leidžia laiką nematomi, taip įsispraudę į žemės luistą, tartum žiedai, įspausti į kampą. Ta žemė įprastai garbinama moliniuose puoduose arba mediniuose induose, arba be indo - po pagaliukais. Jei tai [žemei] arba demonui neteikiama tikra pagarba, [laukia] tikra pražūtis. Jie labiausiai garbinami valgio ir gėrimo pirmienomis. Vadoklių kaime, kai viena moteris, atitekėjusi iš kito kaimo ir nepažindama tų dievų šventenybių anksti rytą ėjo prie girnų, žaltys (wąž), apsisukęs apie girnas, tol jos prie girnų neprileido, kol ji, pagal senolės nurodymą, dievaičio garbei po girnomis nepapylė saujos miltų. Kitame kaime Balte Holonty vienas žemdirbys, nepratęs garbinti deivių, iš šeimininko, atsidavusio deiviams, išsinuomojęs lauką ir jį apsėjęs, į klėtį suvežė javus, pilnus nesuskaitomų gyvačių. Kai imta ieškoti šios neregėtos baisenybės priežasties, iš deivių tarnautojo patiria esant tą priežastį, kad žemės, kurioje sėjo, nepagerbė derama dovana; jam buvo liepta iš klėtyje laikomų nuimtųjų javų truputį išbarstyti po laukus. Tai jam padarius, gyvatės išnyko. Mat reikia žinoti, kad ten, kur tie deiviai garbinami žemės luiste, visi laukai vadinami Žemė meldžiama, t. y. Terra orabilis. Idant joje demonas nebebūtų meldžiamas, šešis pagirnius deivius iš kampų ištrauktus atidaviau vandenims arba ugniai. Tokių ir panašių prietarų išrauta daugiau negu 100" (p. 331).

1725 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis... (Kazimieras Ginkevičius, Žagelio misija): "Pagoniškomis apeigomis garbinti Deiviai Pagirniai kertėse, bet jei kur tūnantys nebūtų garbinti, tie daugelyje vietų dėl savo kulto paniekinimo uždusindavo vaikus, kenkdavo kinkomiems gyvuliams, o jei kas nerūpestingai paliesdavo, vienam ranką sutraukdavo, kitam ji nudžiūdavo. Pasakojama, jog Pajuodžiuose deivį numynusi avis tuojau nugaišo. Tų dievaičių įvairiuose kaimuose iš namų išmesta daugiau kaip 10. Keliuose kaimuose Saulę, Žaibą, Mėnulį, Ugnį ir t. t. žmonės buvo įpratę vadinti deiviais, tai yra dievais. [...]. Buvo įprasta tam tikromis progomis ugniai atlikti pagoniškus aukojimus. [...]. Vienas kaimietis iš Vabalninko seniūnijos nesidrovėjo viešai šlovinti demoną, vardu Ponas Drukelis, sakydamas, jog jei jo drauge su Dievu kas šauksis, visiškai saugiai ir patogiai persikels per upes [...]. Tas pats žmogus, su savo broliu pūsdamas į gėrimą ir šaukdamasis velnio, vardu Rundonelis Akmianelis, tai yra apvalus akmenėlis, buvo pratęs gydyti vadinamuosius trūkius [...]". Du ąžuolai, vadinti dievaičiais (Užolay Dewayciay), prietaringai garbinti ir tamsios liaudies dėl tariamų stebuklų nepaprastai šlovinti, buvo iškirsti ir sudeginti (p. 332).

1726 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: nuo prietarų ir magijos meno atgrasyta 488 (p. 334).

1726 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: didžiuliu darbu nuo pagoniškų prietarų kartą atkalbėti, tačiau į juos vėl nelemtu įžūlumu atkritę, ypatingu rūpesčiu Geriausiajam ir Aukščiausiajam sugrąžinti 177 (p. 335).

1726 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis... (Ig. Ostrovskis, Žagelio misija): tie tamsuoliai taip uoliai laikėsi nesuskaičiuojamų prietarų, kad šnabždėjimu mokėjo gydyti nesuskaičiuojamas ligas. Dabar per 120 asmenų nuo prietarų atgrasyta ir pataisyta (p. 336).

1727 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis... (J. Norvilavičius, Žagelio misija): "Daugybė atgrasyta nuo įvairių prietarų, dažniausiai nuo kreipimosi į burtininkus ir raganas; nuo gyvačių, ugnies, kirmėlių gyvuliuose ir žolėse užkalbėjimų atitraukta 10" (p. 337).

1727 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: nuo prietarų atsitraukė 1000 (p. 337).

1727 m.: Kauno kolegijos metinis laiškas: nuo prietarų nuvesti 837 (p. 337).

1727 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: Viena moteris, kurią, apkaltintą kerėjimu, teisėjų nuosprendis pasmerkė kaltinimus išpirkti laužu, padrąsinta tvirtai ir kantriai priimti liepsnas (p. 338).

1727 m.: Dvasiniai misijų vaisiai (FSML): nuo pranašavimų, burtininkavimų, prietarų ir užkalbėjimų atgrasyta Vilniaus vyskupijoje 1444, Plocko 263, Varmės 23, Livonijos 126. Čia matyt priklauso ir tos 7 Vilniaus vyskupijoje, kurios, sudariusios su demonu sandėrį, teisme įrodžius kaltę ir tokio nusikaltimo vertai ugnies bausmei pasmerktos, mūsiškių mirčiai parengtos, nusiuntė atgal žinią pragaro bičiuliui ir savo sielas patikėjo dangui, o ne pragarui (p. 339).

1727 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis... (Ig. Ostrovskis, Žagelio misija): "[Daugelyje vietų] prietaringųjų, aukojančių Žemei bei Ugniai ir Ugnį vadinančių dievaičiu, nuo šio pagoniško pavadinimo ir prietaringo aukojimo atitraukta per 1000" (p. 340).

1728 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis...: "Dviejose parapijose užgesinta Ugnis, daugelio įprasta prietaringai vadinta dievaičiu (žmonių kalba Ugnis Diewaytis), pasisavinant dievišką vardą" (p. 340).

1728 m.: Lietuvos provincijos misijų vaisiai: Vilniuje jokios tikybos neišpažįstančių rasyta 18. "Taip pat šios vyskupijos dviejose parapijose rasta tuščios stabmeldystės sekėjų; jie, prietaringai garbindami, Ugniai (įprastai vadinamai Dievaičiu) teikė pagarbą, taip pasisavindami Dievybės vardą. Ugnis, mūsiškių, skelbiančių gerąją naujieną apie tikrąjį Dievą, buvo užgesinta, išnaikinta, ir jų širdyse įkvėpta tikresnė ryjanti Ugnis - Dievas Vienas Trejybėje. Daugpilyje nuo pagonybės ir pagoniško prietaringumo atitraukti 35, o nuo pranašavimų, burtininkavimų, kerėjimų, kreipimosi į magus ir raganavimo, nuo sandėrio su demonu sudarinėjimo, prietaringų užkalbėjimų [...] įtikinti atsižadėti: Vilniaus vyskupijoje 361, Plocko vyskupijoje - 70 ([...], pagelbėta ir geram vardui vieno kunigo vienuolio, kuris per burtininkavimus ir prietarus buvo įžengęs į raganystės kelią), [...], Livonijos vyskupijoje - 42; ten pašalinti prietarai ir nuo mirusiųjų kapų, taip pat iškirsta 10 iškilių ąžuolų (jiems [...] teikė dievišką garbę) [...]" (p. 342).

1728 m.: Nesvyžiaus probacijų namai: "[...] nuo beprotiško užsiėmimo atgrasyta viena moteris, prietaringumo mokytoja, pas kurią daugelis rinkosi" (p. 343).

1728 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Šešuoliuose: šioje bažnyčioje misija vyko prieš 25 metus. Ten buvo neatmenamais laikais įvestas bet tuo metu misionierių neatskleistas gėdingas paprotys: kad vyrai ir moterys, berniukai ir mergaitės drauge vaikšto į pirtį. Nuo Viešpaties Gimimo iki Apsireiškimo vakaro laiką šventai užlaikydavo kaip šventę, kurios metu žaisdavo nepadoriausius, labiausiai piktinančius, barbariškiausius žaidimus, "[...] būtent kaip vienas iš vyrų apsirengdavo moterišku apdaru, kitas prisiimdavo seno vyriškio pavidalą, ir šitaip, apsupti berniukų ir mergaičių, lankydavo beveik visus namus ir kiekvienuose vaizduodavo vyro sueitį su moterimi didžiausiam jaunimo papiktinimui, taip pat tas, kuris vaizduodavo senį, berniukus karštai skatindavo atlikti su moterim gėdingiausią veiksmą. 3. Kas dar gėdingiau - vienas apsitaisydavo kumele, kitas - eržilu, ir žvengdami vaizduodavo susibėgimą arba sueitį. [...]. Visa tai, po pakankamo išpeikimo žmonių susibūrime, rimtai uždrausta, grasinant 50 rykščių smūgių ir 30 auksinų sumokėjimu iš dalies bažnyčiai, iš dalies dvarui" (p. 345).

1730 m.: Lietuvos provincijos Dvasiniai misijų vaisiai: "Pagoniškus prietarus ir stabmeldystę į tikrą religiją ir tikrojo Dievo garbinimą iškeitė Vilniaus vyskupijoje 10, Livonijos - 13. Pranašavimai ir kerėjimai pašalinti ir susitarimai su velnio dvasiniais pamokymais nutraukti: Vilniaus vyskupijoje 101, Plocko - 53, Livonijos - 40" (p. 346).

1731 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Academiae Vilnensis... (Ig. Ostrovskis, Žagelio misija): "Prietaringiems uždrausta prie mirusiųjų antkapių nešti valgius [...]; tokių per 1000. Pataisyta per 20, ligų gydymą teikiančių prietaringais šnabždėjimais. Turinčių piktąją pranašišką dvasią, [tarnaujančią] žaloms atitaisyti ir pavogtiems daiktams atgauti, atitraukta nuo spėjimų praktikos 8" (p. 347).

1731 m.: Vilniaus kolegijos metinis laiškas: "[...] sutrintas prietaras sumenkintas - senas pagonybės pėdsakas: iki pat šių dienų tamsi liaudis perduodavo ilgaamžį prietaringą paprotį nešti prie mirusiųjų kapų valgius ir juos palikti ant velionių antkapių nepaliestus, laikydama geriausia paslauga, jei gyvenimą palikusieji būtų taip pamaloninti. Tačiau nuo šių šėtono klastų išvaduota 1224 prietaringieji" (p. 348).

1731 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Prie pagoniškų vėmalų sugrįžę, išganingais perspėjimais atkvieti 10; idant jiems vėliau nepavyktų sugrįžti prie nelemtų garbinimų, viena liepa ir vienas alksnis, pagonišku būdu pašventinti dievaičiais, iškirsti ir ugnimi sunaikinti" (p. 348).

1732 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Aacademiae Vilnensis... (I. Ostrovskis, Žagelio misija): "Beveik 600 atitraukta nuo pagoniško papročio maitinti mirusiųjų vėles po stalais ir virš jų, liejant iš šaukštų ir metant [po stalu] maistą. Panaikinta daugiau kaip 100 skirtingų prietarų, susijusių su gydomaisiais šnabždėjimais nuo gyvatės įkandimų ir kitų ligų" (p. 350).

1733 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "[...] nuo netikrų aukojimų po ąžuolais atgrasyti 3, nuo prietariškų puotų, kuriose su apeigomis galabijami gaidžiai bei vištos ir mirusiųjų vėlės, tarsi sukviestos, vaišinamos, atkalbėti 289, nuo nelemtų maldelių, kuriomis, supintomis iš šventų, pasaulietiškų ir svetimšališkų žodžių, kitus gydydavo, buvo pagydyti 11" (p. 351).

1734 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Nuo perkūno, latviškai vadinamo Swats Parkauns, kurį manė turint sielą ir vidury kiemo jam aukojo alaus ąsotį, garbinimo (per šv. Jono Krikštytojo šventę [...]), išaiškinus perkūno prigimtį, atitraukta apie 30. Spėjimo įnagiai, latviškai Szwyrbusts, tai yra ant siūlo pakabinti vaško rutuliukai, kuriais teiraujasi, iš kur žmogui ar gyvuliui ateis kokia blogybė. Klausia jie taip: "Vaške, vaške, pasakyk man, iš kur šita blogybė? Ar iš žmogaus? Ar iš to, ar iš ano?" [...], o kai asmuo ar vieta neva pataikoma, minėti rutuliukai ima suktis ratu. Tokie įnagiai, įspėjus jų daugiau nenaudoti, paimti 2". "Stabmeldiškam kultui paskirtas ąžuolas sudegintas 1. 40 tų, kurie iki šiol galabydavo vištas, ruošdamiesi su senovinėmis ceremonijomis vaišinti mirusiųjų vėles, priversti [to] atsisakyti [...]" (p. 352). 

1735 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "[...] nuo iškrypėliško ąžuolų, liepų, akmenų, židinių garbinimo, nuo prietarų, susijusių su bitėmis, arkliais ir kitais gyvuliais [...] atgrasyta arti 200" (p. 353).

1736 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Prietaringųjų aukurus lankančių prie tikrojo Dievo aukurų atvesta 101" (p. 353).

1736 m.: Iš t. Teofilio Kveko (1680 - 1736) gyvenimo (Poszakowski, p. 481 - 487) [šaltinio sudarytojai: veikiausia Pašakauskas remiasi Kveko parengta latvių tikėjimų apybraiža]: apie latvių prietarus: "[žmonės] senovės pagonių papročiu [...] garbino tuščius vardus, tokius kaip dievai penatai, miškų motina, laukų motina, šaltinių ir upių motina, pelkės valdovas, mažasis Jonas, arklių dievas, kiaulių dievas, jaučių dievas, avių dievas ir t. t. [...]. Vis dėl to kai kurie prie šių tuščių dievų ar veikiau bergždžių vardų, pridėdavo Aukščiausiąjį Dievą, suprasdami jį kaip dangaus ir žemės kūrėją. Jie manė, jog anam nepriklauso jokio daugiau pasišventimo, kaip viso labo dėl jo apsiplauti švento krikšto versme, eiti išpažinties, komunijos ir atlikinėti kitus tokios rūšies dalykus, tačiau netikėjo šiuos sakramentus esant būtinus išganymui, o tik darė tai esant dailesne elgsena ir tam tikromis ceremonijomis. Taip pat T. Teofilis pastebėjo latvius švenčiant tam tikras metų dienas, skirtas minėtiems dievams. Labiausiai jų buvo švenčiamos keturios tokios iškilmės, kiekviena vadinama jų pačių kalba. Pirma iškilmė vadinama Suliszones, jos vardas kilęs iš jų kalba [įvardijamo] "aukojimo". Per šią iškilmę pirmomis rudens dienomis iš viso, ką turi iš neseniai nuimto derliaus, midaus, alaus ir t. t., šeimos tėvas padengia stalus ir, pirma negu kas nors nuo jų ragauja, iš kiekvieno [patiekalo] truputį įdeda į atskirą indą, ir atsistojęs veidu į krosnį sako tokį maldavimą: "O penatai, - arba - O šių namų dieve, nekenk mano laukams ir pievoms, tvartams ir arklidėms, gerovei ir sveikatai. Priimk už mane ir visus šiuose namuose gyvenančius, už gyvulius, laukus ir vaisius". Užbaigęs maldavimą, meta į židinį tas valgių daleles ir šiek tiek nulieja alaus. Visi tada prašmatniai puotauja ir šitaip užbaigia aukojimą. Antra latvių šventė, jų kalba vadinama Veceles, gavusi vardą nuo "senių", paskirta manams, arba mirusiųjų vėlėms, įvairių [žmonių] rengiamam pagal skirtingus papročius. Taigi kai kurie apie Visų Šventųjų šventę iš vakaro parengia puotą, uždega daug vaško žvakių, padeda tiek kvietinės duonos riekelių, kiek bus puotaujančių vakarieniautojų. Vakarienės pabaigoje kas nors paima gaidį ar viščiuką. Pats šeimos tėvas, pasakęs maldavimą manams, peiliu įpjauna gaidžiui galvą, tą patį daro ir kiti. Rytojaus dieną apvaloma vakarienės menė: padedami du indai, vienas su šiltu, kitas su šaltu vandeniu, pakabinamas rankšluostis, tada giminaičių ir kaimynų vėlės kviečiamos į pirtį. Prabėgus kiek laiko, dedami ant stalo valgiai, ir iš paskirtų patiekalų šiek tiek įdedama į atskirą indą, vėlės kviečiamos pietų. Paskui šeimos tėvas kreipiasi į gyvenimą palikusius tokia malda: "Ko meiliausiai esate priimti; pavalgėte, atsigėrėte, tad nekenkite mūsų sveikatai, laukams, gyvuliams ir jokiems šeimynos reikalams". [...]. Prie minėtos prakalbos kai kurie pridėdavo tai: "Nepasiverskite vilkais, lokiais, angimis, idant kenktumėte mano gyvuliams, verčiau kenkite (tariami vardai tų, kurių yra įžeistas)". Kiti dar kvailesnį dalyką priduria, būtent, papjovę galviją, jų vidurius, suvyniotus į puodą, kapo vietoje juos pakasa, idant mirusiojo vėlė galėtų galvijo sieloje tarsi jodama atkeliauti į šią puotą Veceles. Trečia šventė Subary, taip vadinama nuo "rinkimo", buvo rengiama apie šv. Martyno šventę tokiomis apeigomis: šeimos tėvas, sušaukęs kaimynus., karvę papuošdavo moters rūbais ir vedžiodavo ją po visas savo ūkio vietas ir pašiūres, idant vis tai, ką palies karvės kanopa, išeitų gyventojų labui". Po to valgymas ir gėrimas. Ketvirtoji latvių šventė būdavo Alkas, "joje vyrai atnašaudavo ąžuolams, o moterys - liepoms. Ateidavo prie tų medžių kaip įmanoma prašmatniau apsitaisę ir kreipdavosi tokia malda: "Labą dieną, Ąžuole arba Liepele! Kaip gyvuoji? Štai tau atnešiau atsidavimo dovaną (čia prie medžio šaknų padėdavo kiaušinius, vašką ir panašiai), tad neliesk mano vaikų, neliesk mano bandos, sveikatos ir nėmaž neapsunkink [jokio] tvarinio". Vieną ąžuolą latviai garbindavo ypatingu būdu. Jis buvo nukirstas tėvo Teofilio kiviu ir sudegintas. "Kitoje vietoje Pragarui buvo pašvęsta visa giraitė. Kai pats Tėvas padarė pradžią jos kirtimui, latviai bijojo, kad Tėvą ištiksiant kokia nors didelė blogybė [...]". Jis laikytas latvių stabmeldžių didžiausiu priešu, nes parbloškė tris ištisas giraites, o medžių, skirtų stabmeldiškui garbinimui - 38 (p. 357). Prie Maskvėnijos sienų latviai gyveno sumišai su ateiviais iš Islandijos, vadinamais Czuchny, kurie bjaurėjosi latvių prietarais, tačiau slapta garbina ir vėl uždega židinius (arba vietą, kur segėjo ugnį), atnašaudami jiems dovanas: į pelenus dėdavo kiaušinius, pinigėlius, vašką ir panašius dalykus. Tokių aukurų T. Teofilis išgriovė penkis (p. 358).

1737 m.: Žemaičių vyskupo Juozapato Mykolo Karpio Ganytojiškasis laiškas: su liūdesiu pripažino, kad "šioje Mūsų Žemaičių vyskupijoje kai kurie kilmingieji neturintieji visiškai jokios jurisdikcijos, dargi neišsilavinę ir beraščiai, nesibijo moteris, dėl nerimto, netgi dėl visai nerimto ar visiškai be jokio pagrindo įtartas raganavimais, tirti skandinimu vandenyje ir galiausiai joms taikyti sunkiausius kankinimus, negana to, kas dar blogiau, neprisipažinusias arba aiškiai neįrodžius jokio raganavimo gyvas ugnyje sudeginti ar atiduoti kitos rūšies mirčiai [...]. Tai, kas išdėstyta, ir panašūs dalykai pripažįstami prieštaraujančiais bet kokiam leistinumui ir teisingumui [...], tiek dėl to, kad visos kerėjimo, užkalbėjimo, prietarų, burtininkavimo ir kitų panašių nusikaltimų, kaip priešingų tikėjimo ir religingumo dorybei, bylos, tiek kanonų teisės, tiek karalystės statutų, ypač 1543 metų, galia pripažįstamos priklausančios dvasiniam teismui [...]. Dėl to pamokslininkams, visiems ir kiekvienam, rimtai įsakome neatidėliotinai per kelis sekmadienius ir didžiąsias šventes iš sakyklos ar nuo altoriaus prieš liaudį, susirinkusią klausyti pamaldų, paskelbti, jog daryti minėtus tyrimus, naudoti kankinimus, ir juolab neįrodžius kaltės jas smerkti mirčiai niekam neleistina, nes tai sunki ir mirtina nuodėmė [...]. To siekdami įpareigojame klebonus, visus ir kiekvieną, kad jei kas nors nuo šiol pamėgintų [atlikti] aukščiau minėtus [dalykus], jo vardą, pavardę, pareigas [...] neatidėliotinai Mums praneštų, ir kad niekas nedrįstų tokiam suteikti sakramentinio išrišimo [...]. Kaip liudija patirtis, nėra neįmanoma, jog kai kurios moterys, įtartos raganavimu, dėl savo neišmanymo ar paprastumo pavartojančios tai, ką vartojant tikrų kerėtojų prieš tai sudaryto sandėrio su demonu dėka demonas paprato atlikti įvairius nuostabius ir raganiškus darbus, išsilavinimo neturinčių žmonių yra laikomos raganomis, nors jos faktiškai ir iš tikro tokios nėra. Tačiau kadangi visi prietarai ir eiliniai tušti papročiai atitinka tam tikrą, nors ir neišreikštą sandėrį su demonu ir tokiu būdu tos ydos priešingos religingumo dorybei, įsakome visiems klebonams, idant visus ir kiekvieną, pasidavusį prietarams ir tuštiems papročiams ar į tai linkusį, nuo tokių ir panašių ydų [...] atitrauktų [...]". Šioje vyskupijoje gyvuoja kai kurie pagonybės likučiai ir tušti papročiai: "Pirmą kartą išgirdę perkūniją, parpuolę galvą tranko į žemę ir apsiverčia kūlio", "Per šv. Jono Krikštytojo šventę kaimuose ir miesteliuose degina laužus, o prie jų susirinkusieji, daugiausia jaunesnieji, šokinėja per ugnį, eina ratelių, visą naktį praleidžia linksmybėj ir palaidume [...]". "Nuo Viešpaties Gimimo ir Viešpaties Apreiškimo vakarais verpti moterys laiko nuodėme, tačiau tuo metu į vienus namus susirenkančios, daugiausia jaunesniosios, nesantūriai elgiasi [...]" (p. 361). "Velykų antrą ir trečią dieną vienas kitą laisto vandeniu ir net dar daugiau mergaites įmeta į vandenį". "Velykų ketvirtą dieną nedirba sunkiųjų darbų ir laiko ją tarsi švente, idant tais metais kruša, audra javams nepakenktų, žmonių kalba tai vadinama Ladą diena". "Pirmadienis kai kurių miesteliuose vadinamas Karališkąja diena, daugiausia amatininkai nedirba jokio darbo" (p. 362).

1739 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Ludzoje: latviai pasidavę prietarams; jie šaukiasi pagonių dievų, aukštus ąžuolus ir liepas garbina kaip dievus ir jiems aukoja tam tikras atnašas (p. 363).

1739 m. Misijų kongregacijos kunigų misija Kavarske: "Kaimietiški ir kvaili teisėjai daug moterų pasmerkė mirčiai, prieš tai atlikę neteisėtus ir uždraustus plukdymus, tarp jų daugelį nekaltų, kaip įtartų kerėjimu, sudegino, neatsiklausę Dvasinio Tribunolo" (p. 363).

1740 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Iš šešių šimtų su viršum namų pašalinti monai ir prietarai bei užkalbėjimai. Galiausiai iškirstas 21 prietaringai garbintas medis. Apvalyta Šv. Ignaco vandeniu daugelis vietų, kur buvo saugomi 230 prietariškų indų" (p. 363).

1741 m.: Malnavos bažnyčios fundacija: tenykščiai valdiniai pasidavę stabmeldystei, pagonišku būdu, eidami po ąžuolais, liepomis, prie akmenų ir kitų tos rūšies dalykų, iki šio aukojo ir vis dar nepaliauja aukoję įvairiais atnašas miško, žemės, vėjų ir vandenų dievams (p. 364).

1742 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: nuo pagonybės atgrasytas 661 (p. 365). Viena kaimo mergaitė apsimetė serganti, o paskui ir mirusi (p. 365). Ją apraudojo, paguldė į karstą, o paskui ji tarsi prisikėlė iš numirusių ir papasakojo, ką pamačiusi "aname pasaulyje", kokios kančios laukia latvių, kurie negarbino tikrojo Dievo. Tai taip sukrėtė gimdytojus ir kaimynus, kad toje apylinkėje vargiai rasi tų, kurie laikytųsi buvusių prietarų. O viena moteris Dievo Gimdytojos šventės išvakarėse minkė duoną, o atidengusi kubilą šventės dieną rado tik kirminus ir gyvates. Sukrėsta ji pasižadėjo taisytis ir piligriminėj kelionėje maldingai gerbti Ludzos stebuklingą Marijos paveikslą (p. 366).

1743 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Kamienyje: "Šioje parapijoje aptikome prietaringus žmones, liaudiškai vadinamus "Senąja Lietuva", jie eina komunijos pagal lotynišką tvarką, bet laikosi graikų-rusėnų švenčių ir pasninkų, idant galvijai nepatirtų žalos - tai daro iš savo prietaringo lengvatiškumo" (p. 367).

1743 m.: Misijų kongregacijos kunigų misija Valkininkuose: "Maža to, [aptikome] žmonių, pasidavusių prietarams, kuriuos mums nurodė šios vietovės dvaro administratorius" (p. 368).

1743 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: "Iškirsta pagoniškam kultui skirtų ir ąžuolų, ir liepų 231. Nuo prietaringų apeigų ir druskos pūtimo atgrasyta 216. Nuo užkalbėjimų ir sandėrio su demonu išvaduota 12" (p. 368).

1744 m.: Ukmergės ir Kupiškio dekanatų parapijų aprašai: Deltuvos parapija: prietarų būta, bet neseniai pašalinti. Daugelyje parapijų prietarai visiškai neminimi (p. 369).

1744 m.: Vilniaus vyskupijos sinodas, sušauktas vysk. Mykolo Jono Zenkavičiaus: pasisako prieš raganavimu įtariamų moterų arba vyrų mėginimą plukdymu ir tai, kad jie teisiami pasaulietinių asmenų, neišmanančių ne tik priimtų įstatymų, bet ir rašto, "visiškai nežinant Mums arba Mūsų konsistorijai ir netgi nepasitarus su klebonais". Todėl net ekskomunikos bausme uždraudžia šią neteisingą praktiką bei be pagrindo pasisavinamą jurisdikciją ir įpareigoja "visų asmenų - tiek pasauliečių, tiek sielovada besirūpinančių dvasininkų - sąžinę, idant [jie], pamatę ar išgirdę, jog kokie nors kerėjimu apkaltinti [asmenys] yra suimti, remdamiesi šiuo nutarimu tuojau pat įspėtų kaltintojus arba teisėjus, ypač neišsilavinusius, kad šie nesikištų į aukščiau minėtą mėginimą, o juolab tų [asmenų] teisimą be klebono ar kito Mūsų paskirto dvasinio asmens tyrimo" (p. 371). "Nė vienas klebonas pavaldžių jo jurisdikcijai mirusių Kristų tikinčių kūnų  teneleidžia laidoti kitur, tai yra laukuose, miškuose ar kitose nepašventintose vietose, vien tik bažnyčioje arba bent šventoriaus kapinėse; kitaip besielgiantiems teuždraudžia įeiti į bažnyčią tris mėnesius, idant tie, kurie atima Bažnyčios pagalbą iš mirusiųjų, patys būdami gyvi ja nesidžiaugia" (p. 372).

1744 m.: T. Jurgio Šablinskio nekrologas: gimė Livonijoje 1702 m., augo ir lankė mokyklą Žadiškėse. Jis kalbėjo švaria latvių kalba. Labai artimai bendraudavo su kaimietėliais: gyveno tose pačiose trobose, su jais valgė atrodė tapęs jiems tėvu ir broliu. "O tuo tarpu dėmesingiau žiūrėjo, kaip jie elgiasi, įdėmiau stebėjo pagoniškas apeigas ir prietaringus papročius, vis tobuliau mokėsi patarlių, eilių ir tos genties tarmės. Todėl kai iš šventos sakyklos stipriau užsipuldavo jų elgesį ir gyvenimą, daugiausia naudojosi po ranka pasitaikiusiais ir iš jų pačių dirbtuvės gautais argumentais: šie iš pradžių pastatydavo ausis, o po to imdavo dyvytis ir stebėtis; buvo ir tokių, kurie priblokšti drįso tvirtinti, kad jis negalėjęs jokiu kitu būdu patirti šių latviškų paslapčių, kaip tik kelerius metus tarnaudamas kokiam latviui. Ruošdamasis pradėti misiją kokioje nors vietoje, pirmiausia atvykęs į dvarą susirašydavo valdinių katalogą; tuomet, valdą padalijęs į konkrečias dešimtvyrijas, vydavo paeiliui pas visus ir taip pas visus plušėdavo tol, kol išrovęs prietarus, iškirtęs ąžuolus ir liepas, įprastus gerbti vietoj dievybės, pasodindavo tikrosios Dievybės pažinimą ir garbinimą" (p. 374). "Mokydamas vaikus darbuodavosi taip: išrikiavęs vaikus į ilgą eilę, pirmam pavesdavo išmokti atmintinai, pvz., vien šiuos žodžius: "Tėve mūsų, kuris esi danguje", antram - "Teesie šventas tavo vardas", ir taip toliau. Po to kiekvienam liepdavo paeiliui "ištraukti", kas jam išduota, ir drauge klausytis kitų deklamavimo. Tai kelis kartus pakartojus, visų klausinėdavo bet kuriam skirtų užduočių [...], ne be atlygio, jei kuris nors, pavyzdžiui, atmintinai pasakydavo visą "Tėve mūsų". [...]. Tie patys mažutėliai, patraukti dovanėlėmis, Tėvui Jurgiui pranešdavo ir nurodydavo, ką buvo matę, kaip tėvai garbindavo medžius ir laikydavosi kitų prietarų" (p. 374).

1746 m.: Iš t. Ignaco Ostrovskio gyvenimo (Poszakowski, p. 610): gimė 1688 m. Ukrainoje, mirė 1746 m. Kražiuose. Mokėjo lotynų, lenkų, lietuvių, latvių, vokiečių, graikų, hebrajų kalbas. Niekur nebuvo prie konkrečios vietos pririštas. Apie dvi dešimtis metų veikliai darbavosi Lietuvoje ir gretimose provincijose (p. 375).

1749 m.: Daugpilio rezidencijos metinis laiškas: nuo senojo monytojo nelemtų veiksmų atgrasinta 16 ir iš pašaknų iškirsti 3 medžiai (p. 378).

1749 m.: Fructus spirituales ex Collegio Dunaburgensi Societatis Jesu, Misssio ad Curiam (t. Juozappas Moščinskis): "Ludzos paviete, viename kaime, esančiame vos už mylios nuo parapinės bažnyčios, du šeimos nariai tėvai trobos kampe laikė akmeniu uždengtą duobę, į kurią dėdavo kiaušinius, vašką ir kita tos rūšies, maldaudami dievus penatus, jei kas nors nepalankaus jiems atsitikdavo. Ir prisipažino, kad aukodami tokias dovanas daug kartų patyrė savo naminių dievų pagalbą, o jas apleidę - žalą dėl krintančių galvijų ar šeimynos ligų. Todėl sudėję visą savo viltį į tuos [dievus], ant tos duobės ir akmens dėdavo tuo metu nenaudojamus drabužius, kirvius, noragus ir kitus ūkio padargus. Ši pagoniška netikrų dievų garbinimo apeiga jau anksčiau buvo žinoma kaimynystėje, prie parapinės bažnyčios, gyvenantiems kunigams, tačiau nė vienas jų nedrįso sunaikinti velniškų šventenybių, bijodamas sąnarių sutraukimo ar kitos rūšies ligos. Galiausiai atvykęs t. misionierius, už nieką palaikęs kaimiečių pamėkles, pirmiausia palaimino vietą ir apšlakstė švęstu vandeniu, o tada nebaudžiamas nuėmė akmenį nuo duobės, iškasė dievams paaukotas dovanas ir atidavė ugniai" (p. 379).

1751 m.: Vilniaus kolegijos Liber fructuum spiritualium Collegii Aacademiae Vilnensis... (Žemaitkiemio misija): nuo prietarų atitraukti 3, nuo monų atgrasintas vienas (p. 380).

1753 m.: Lietuvos provincijos Misijų vaisiai [palyginimui su ankstesniais metais]: nuo burtininkavimo atgrasyti Livonijos vyskupijoje Daugpilyje 29, Vilniaus vyskupijoje Babruiske 1, Mogiliave 5, Plocke 13, Vilniuje 17 (p. 382).

1758 m.: Lietuvos provincijos misijų vaisiai: Nuo burtininkavimo atgrasyta Kražiuose 84. Minske 6, Mogiliave 8, Mstislaulyje 14, Nesvyžiuje 5, Naugarduke 3, Polocke 6, Slanime 2, Slucke 7, Žadiškėse 5. Iš viso 140 (p. 386).

1758 m.: Fructus spiritusles ex Collegio Dunaburgensi Societatis Jesu, Illustrissimi Resi.hl.: iš latvių vienas iš pagonybės į katalikų tikybos laikymąsi sugrąžintas, o Livonijos iždininko pono Ryko valdoje vardu Piltenė, nukirstas ąžuolas, kurį ateidavo pagarbinti (p. 386).

1759 m.: Įvairių žinių lobynas I. I. S. kelerių metų darbu ir pastangomis praturtintas surinktomis puošmenomis: "Kas gi mane paskatino surinkti tuos tikrajam Dievui atkarius prietarus, vertus sunaikinimo, o ne pristatymo? Atsakau: kadangi įvairiose šalyse, o ir mūsų Tėvynėje laikui bėgant laimingai išnaikinus stabmeldybę ir užgesinus tą pragarišką gaisrą, vis dar [(o, koks nepakeliamas Dievo įžeidimas!) mūsų Tėvynės krikščioniškoje liaudyje rusena senovinių papročių pelenais pridengti anų prietarų, burtų, tikėjimų likučiai, kaip antai visuotinai kaimuose ir mažesniuose miestuose bei miesteliuose Lietuvoje ir Rusioje, ypač Šv. Jono Krikštytojo Gimimo vigilijoje, nakčia viešai lauke deginami dideli laužai, vadinami Kupala". Tai ir tarpušvenčio šiokiadieniais, sergimi nuo visokio darbo vadinamieji Šventieji vakarai; "taip pat paprastose pasaulietiškose dainelėse prie rusiškų žodžių primaišo kažkokių nežinomų - su dažnai kartojamu "Lado, Lalo" - bei kitų panašių [žodžių], o būtent šnabždėjimą, skirtą žmonių ir galvijų ligoms gydyti, ir kt." (p. 387 - 388). "Visa tai yra iki šiol besivelkanti senų stabmeldiškų prietarų uodega, kurios iki šiol pasaulietinė vyresnybė tarp paprastųjų žmonių, ponai tarp valdinių, nors ne vieną kartą dvasinės valdžios raginti, nežinia kodėl pašalinti ir išrauti nesiima, tų kerėjimų nelaikydami ne tik nuodėme (beje, sunkia ir mirtina), bet nė menkiausiu priekaištu. Tad čia [...] noriu kiekvienai vyresnybei akivaizdžiai parodyti, jog tie mano aukščiau paminėti ir kiti panašūs prietarai yra gimę ne iš kur kitur [...], bet iš senosios pagonybės [...]" (p. 388).

1759 m.: Fructus spirituales ex Collegio Dunaburgensi Societatis Jesu, Missio Drycanensis-Pilcanensis: iškirsti trys ąžuolai kur latviai garbino [savo?] dievą (p. 388).

1761 m.: Fructus spirituales, Missionis Kaunatensis (T. Pranciškus Trinkevičius): "Taip pat jaunimą, kad šis atskleistų tėvų ir motinų slapta atliekamus prietarus, pamalonindavo dovanėlėmis. Šitaip iškasti po namų kertėmis pakasti kiaušiniai, iškapstytos arklidėse ir laukuose pakastos anglys su įvairių rūšių sėklomis ir siera, ir t. t., ir galiausiai pašalinti, kaip priešingi krikščioniškam įstatymui, pagal jų protėvių tradiciją palaikyti papročiai" (p. 389). Dvasinių vaisių dienyno (FSD) atitinkamame įraše t. Trinkevičius to nemini, tik pasako kad mokyta tikėjimo latviškai extra templum) (p. 389).

1762 m.: Fructus spirituales ex Collegio Dunaburgensi Societatis Jesu, Missio ad Curiam (t. Martynas Sakelis): nuo burtininkavimo atgrasyta 17 (p. 390).

1763 m.: Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Valažine (in Valažinas): paskui buvo perskaityti šioje srityje aptikti prietarai, jie viešai sudeginti ir prakeikti. Šitaip, Dievui rūpinantis, misija laimingai užbaigta (p. 390).

1763 m.: Prancikonų observantų (bernardinų) misija Prienuose: 24 sekmadienis po Sekminių. Po antrųjų mišių tėvas Regalatas prakeikė tuščius papročius ir prietarus su plačiausiu jų išaiškinimu (p. 391).

1764 m. Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Budslaulyje: liaudis, sugrįžusi iš procesijos, buvo surinkta šventoriaus kapinėse, kur t. Juvenalis, pirma pasakęs pamokslą, perskaitė tuščius papročius, aptiktus šioje vietovėje, juos prakeikė, sudegindamas [sąrašą] ir užgesindamas žvakę, skambindamas varpeliu (p. 391).

1764 m.: Papročiai surasti tėvų pranciškonų observantų (bernardinų) misijose 1763 - 1764 m. [misijos vyko Valažine, Bienicoje, Prienuose, Trakuose, Lahoiske, Berezinoje, Budslaulyje, Rabunėje, minima, kad prietarai pasmerkti Valažine, Binicoje, Prienuose, Budslaulyje, Rabunėje]: tušti papročiai ir velniški vyliai, atskleisti ankstesnėse misijose, surasti liaudyje, visų misijų pabaigoje į kapines surinktai liaudžiai, įtikintai bijoti būsimo Dievo teismo ir pamilti sekimą krikščionišku tyrumu, perskaityti, prakeikti ir sudeginti (p. 403). Kas netiko bernardinams trumpai: per mergvakarį kai šeimininkas vidury kiemo sukuria ugnį, su kitais geria o pabroliai tris kartu bėgioja apie tą šilumą; jaunikio sėdėjimas ant duonkubilio ir jo kirpimas (?); merginos sodinimas ant duonkubilio, čepčiaus uždėjimas ant galvos, nuplėšimas ir metimas tris kartus krosnį, o ketvirtą - į alų; kai jaunosios motina, išvertusi kailinius vaikšto su avižomis, o vienas iš pabrolių turi ją per avikailį perlieti bizūnu; atvažiavus į jaunojo namus, kieme uždegimas šiaudų stulpo, pro kurį jaunavedžiai turi praeiti, jaunojo motinai ant slenksčio ištiesiant baltą skarelę; ir kiti su jungtuvėmis susiję papročiai; po Velykų ėjimas ant kapų ir ten verkimas, duonos dėjimas; ant stalo atminams sudėjus valgius, šeimininkas sako: Ziomki Ziamkini, przychodzie, przysli waszyie paminki, szto my iamu to staulaeim" [Žemiečiai žeminiečiai].. Tada pila valgius per langą, po stalu; nuo Didžiojo Kevirtadienio troboje stato šiaudų kūlį, kurį ryte degina prieš savo vartus, tai velionis senolius šildo (p. 403). Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių švenčia šventuosius vakarus; apie Sekmines arkliaganiai kepa kiaušinienę, iškepę nešioja aplink arklius, o kiaušinių lukštus užkasa žemėje; šieną, taip pat skiedras ir kt. ant ko gulėjo numirėlis degina, taip pat paėmus javų beria prie save ir už savęs, kad numirėlis ir aname pasaulyje būtų jiems maloningas; kirmėlių išvijimui užlaužia žolę, arba nulenkia prieš saulės patekėjimą (p. 404). Votį matuoja. Nebalintu siūlu matuoja žmogaus dalis sąnarius, idant sergant paliautų skausmas (p. 404). Kai turi pradėti pjūtį, pjautuvu daužydami akmenį sako, rusiškai: Dieve duok noro darbelį dirbti, idant norintys pjautų ir dedami pjautuvą, daužo į akmenį, idant nemiegotų (p. 405). Sako rusiškai: Jaunas kunigaikštis, aukso ragas; sau į pilnėjimą, mums į naudą; jaunas kunigaikšti, aukso ragai, tau ragas - mums pyragas (p. 405). Ugniakurą išvalyti [?] apvedant anglimis ir šnabždant ir spjaudant į jį ir tai sakant ir tas anglis, kurių yra trejos devynerios meta saulėlydžio link; duonkubilį taiso įsmeigdami peilį ir į keturias dalis liedami vandenį, ir taip pat duonkubilį deda ant slenksčio; nederamas šventųjų šaukimasis, pav: "Šventas Jonai, Dievo kunige, sergėk mano sielą ligi pat vidurnakčio" arba "Šv. Jonai, iki aušros"; idant liautųsi skausmas ties galva lieja į vandenį alavą; per Šv. Joną Krikštytoją elgiasi taip: tai yra ugnį kuria ir šokinėja per ugnį, ir tai yra, ką velniams prieš tą ugnį triumfališkai kurstę; vėlėms už lango ir po stalu šaukštu nulieja kiekvieno valgio (p. 406). Kai pirmą kartą bandą išgena į lauką, beria žemėn druską ir panašiai ant galvijų kryžių lieja vandenį, tai nieko kito nereiškia, kaip pagoniškas šventintas vanduo [?] (p. 407). Valstietis, eidamas sėti javų turi užsikišti kirvį, o krepšį, iš kurio sėjo, javus pasėjęs tame pačiame lauke apverčia dugnu į viršų (p. 408). Pagalba nuo visų apžavų: atėjus prie šaltinio taip sakyti [sakoma rusiškai]: Laba diena vandenėli, šaltas šaltinėli, tu turi šaknų [?], baltų akmenų, padėkite nuo apžavų - vyriškų, moteriškų, mergiškų, berniškų, ir tris kartu nusispjauti (p. 410). Daugelyje liaudiškų posakių minimas Dievas, Jėzus Kristus, Marija, šventieji . Užsėjus sakyti, idant javai užderėtų" Aurimonai, Rodionai, kunigaikščiams, ponaičiam auksą sidabrą teiki auksą sidabrą, o man teik grūdus, javus (p. 411). Kai mergos ketina eiti už vyro, pamačiusio jauną mėnulį tris kartus sako: "Jaunikli, jaunikli, noriu ištekėti už tokio jauno kaip tu" (p. 411). Kai vaiką išlydi Šv. Krikštui, į pagalvėlę deda žemės, druskos gabalą ir skatiką, tai dėl to, kad vaikas ateityje būtų turtingas. Po to antrą ar trečią dieną susirenka kūmai ir maudynėje vaikelio kaktą ištrina apyniais (p. 412). Pavasariop kai pirm kartą  užgirsta griausmą, visi, kiek bebūtų, turi virsti kūlio tris kartus; tai tam, kad linai derėtų (p. 412). Ne tik tarp prastuomenės, bet ir tarp smulkbajorių esam to, kad, eidamos į jungtuves koralus arba perlus, kabančius ant kaklo su kryželiais, nuima, idant tolesniame bendrame gyvenime su vyru nekentėtų kryželių (p. 413). Kai kas nors sapne regi žydą, mano, kad tai į laimę; kai į kunigą - taria būsiant nelaimingą (p. 414).

1765 m.: Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Kubličiuose: tuščių papročių, atskleistų Kubiličiuose, sąrašas: kerėtojos, arba, kaip jas vadina prastuomenėj, znachary [žiniuonės]; pagalbininkai į atskirą trobą atveda tą, kuriam nori padėti ir stato nugara langą, paskui vandenį užšnabžda ir prispjaudo, juomi kaire atžagaria ranka mazgoja sergantį; o paskui kviečia velnius iš pelkių iš malūnų, iš miškų Viešpaties šventųjų vardais, pvz., šv. Jonai Nozieti, šv. Mikalojau Zabolotieti, Kijevieti ir pan., o paskui liepia visai kaip per Šv. Krikštą atsižadėti velnių ir spjauti po tris kartus; galiausiai  liepia atsižadėti Švč. Trejybės, Švč. Mergelės ir Viešpaties šventųjų. Jei nuoširdžiai tai daro, tuo metu jiems duoda sveikatos. "Velniais" laiko Viešpaties šventuosius, juos paniekindami. Šv. Krikšto numazgojimas (p. 417). Nuo piktosios arba pasiutusio šuns įkandimo rašo lapelį ir duoda suvalgyti galvijui arba žmogui, o ant lapelio rašo šią formulę: Satir rara potent neir ir po kiekviena raide deda kryželį, o tą velnišką formulę paskum rašo atmesdami po vieną raidę, kol neliks nė vienos raidės. Tai reiškia: "Galingas keri mūsų miškinis satyras" (p. 418).

1765 m.: Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Bistryčioje: Tušti papročiai, kuriuose velniškas vylius liaudį, ypač prasčiokiškąją, laiko Bistryčios misijose aptikti, o misijų pabaigoje liaudies atgrasymui, idant ateityje nuo jų susilaikytų, perskaityti, prakeikti ir sudeginti: švenčia vakarus nuo Kalėdų iki Trijų Karalių (p. 422). Prieš mėnulį žegnojasi (p. 423). Per Visus Šventuosius už kaimynų vėles renkasi, daro alų, varo degtinę, nusigeria, o už vėles nesimeldžia (p. 423). Kraują užkalbėti šiais žodžiais: "Saldutie, žybutie, aukszutie, pareyk ku man, Seney, kur buway: (p. 424).

1766 m.: Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Lentupyje [in Lentupis]: t. Juvenalis išvardijo liaudžiai, susirinkusiai šventoriaus kapinėse, tokį tuščių papročių bei velniškų vylių sąrašą: Piktosios užkalbėjimas (gyvatės užkalbėjimas). Pav.: "jūroje augo ąžuolas - devynios šakos, devynios šakelės, tame ąžuole tepražūva gyvatė ir piktoji" (lenkiškai). "Auga ąžuolas jūroje iš devynių kelmų, iš devynių šalių, iš devynių..., o drevėje piktosios, sukriosios [?], eikite nuo manęs, Dieve duok sveikatos". Vakarus beveik visur švenčia. Ladinį pirmadienį švenčia, kad kruša nekristų. Švenčia senąją, tai yra rusiškąjį Jurijų, tą dieną galima dirbti visus darbus, išskyrus su arklais ir jaučiais. Kai gimsta berniukas, tai gaidžiui galvą  nupjauna, o kai duktė, tai perekšlei, paskui žemėje iškasa duobę ir tas nupjautas galvas drauge su tuo, kame vaikas, gimė toje duobėje užkasa (p. 429). Po Švč. Trejybės [šventės] dėl savo sveikatos ir labo švenčia Kreivąjį Pirmadienį (p. 430). Šiaip daugiausia lenkiški išsireiškimai. Jaunam Mėnuliui taip meldžiasi: "Tau, Mėnesėli, aukso karūna, o man laimė ir fortūna" (p. 431).

1766 - 1768 m.: Iš Stanislovo Rostovskio Lietuvos jėzuitų istorijos pratarmės diecezijų vyskupams: "Taip jėzuitai priimti, kad jie nuo šiol būtų reikalingi jūsų vadovavimo ir sakymų; jūsų pamaldumas tuos pagoniškus lietuvių, rusų, žemaičių, livoniečių, kuršių dievus, giraitėse iki šiol liaudies vogčiomis garbintus, iš jų ąžuolų ir aukurų strimgalviais nuvarė į pragarą [...]" (p. 432).

1767 m.: Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Dauguose: T. Regalatas perskaitė tuščius papročius, juos prakeikė ir sudegino: kai vaikai serga, moterys smilko visas kertes, sakydamos: "Sienos, kaip pačios tylite, užtarkite, idant tylėtų ir nesirgtų mūsų vaikai". Kai eina į dvarą dėl kokios bylos: išverčia pakelėje akmenį ir mano, jog jų reikalas, nei jei ir blogas bus, išvirs į gera (p. 435). Užkalbėdami kraują sako tokius žodžius: "Ėjo Kristus Viešpats per Cedrono upę, stojos pulkas, tebūna tas kraujas užkalbėtas per amžių amžius, amen" (p. 435). Kai žvaigždė juda iš vietos, tuo metu meldžiasi ir sprendžia, jog vėlė iš skaistyklos įeina dangų (p. 436). Kraujo užkalbėjimas: "Šventas Antanai, tavo gedulas tegu užkloja tą raudoną karmaziną. Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen". Kraujo užkalbėjimas: "Ėjo Kristus Viešpats, jam įkandin - šv. Jonas stojo tarp jų didelis būrys, stok ir tu, kraujau, kaip prieš tai stovėjai" (p. 436). Jaunavedys, įsivesdamas į namus savo sutuoktinę, vartuose sudaužo indą su alumi, kad sudaužytų velniškas išdavystes (p. 436).

1767 m.: Iš kun. Kazimiero Klimavičiaus katekizmo: šventas vanduo burtus, zabobonus naikina. Kas griešija prieš dievo garbę? Ciertakrizininkai, burtininkai, zabobonikai, zawietnikai (p. 437).

1768 m.: Lietuvos [pranciškonų konventualų] provincijos pradžia: "[...] į Vilnių atvykęs Vladislovas [Jogaila] [...] sušaukė seimą, kuriame buvo priimtas įstatymas panaikinti stabmeldystę, nuvertė Žaibuojančiojo Jupiterio stabą, kurį, iš aukuro vietos išvertę, mūsų broliai [pranciškonai konventualai] amžinam dalyko atminimui padėjo senojo miegamojo kambario kertėje, tačiau jį pražudė ankstesnio amžiaus nerūpestingumas" (p. 438).

1768 m.: Bukolikos arba Piemenų eilės apie Vilnių. X ekologų [Vilniaus Kilmingųjų kolegijos studento Juozapo Mikošos vardu, įrašytos Bukolikos aprėpia Vilnius istoriją nuo miesto įkūrimo iki universiteto įsteigimo. Senos žynės kerų aprašymai nėra pasiskolinti iš Strijkovskio ir atrodo gan autentiški, galbūt paimti iš autorius asmeninės patirties ar kt. šaltinių]: "Eik, išeik senoji žyne, statyk velėnų altorių, margą telyčaitę atveski iš tvarto Plutono, šiltą kraują su smėliu maišyki, dėk su smegenim galvą, ant alksnio skiedrų šalčio taukus podraug krauki. Kerai visada didžiai galingi, jie mums padės ir šiandien - naujos tikybos miestą įnešti neleis. Uždek visa tai pakuromis smalingomis, o pelenus išberk ten, kur kelias šakojasi. Kaire ranka triskart aplink galvą apsukęs, į Vilijos tėkmę mesk akmenį Perkūno. Šalimis griovy užkask telyčios paaukotas kojas - teklaidžioja, tegul paskęsta naujenybių diegėjai. Iš juodos avelės vilnos sausų sruogelių surištą mazgą trigubą pakaski po šaknim palaužto beržo. Nulupki šiąjai liepai žievę, o iš pusiau įskelto šono kalki į viršūnę klevo pleištą. Trys medžiai reikia, kad nudžiūtų. Tada nesužaliuos anie naujieji mokymai, kuriuos įvesti nori. Žalių driežiukų nuodą, geltono žalčio tulžį ir druską su actu maišyk, paskui išliek į šaltą versmę. Į karklą nugarą atsukęs, nulaužki kreivą šaką, ir smarkiai vandenį varyk šaltinio gyvą. Tenuneša tą užkratą į tąją pusę, iš kurios link miesto artinasi žmonės kerimieji" (p. 439).

1770 m.: Jonas Joskaudas. Krikščioniškas katalikiškas katekizmas: griešija "žynei ir wissi wardininkai" (p. 440).

1780 m.: Pranciškonų observantų (bernardinų) misija Svyriuose: atskleisti gausūs prietarai ir tušti papročiai, kuriais velnias buvo suvedžioję krikščionių sielas, šalia asmeninių pamokymų jie buvo viešai prakeikti per pamokslą bažnyčioje (p. 441).

1781 m.: Instrukcija Obelių dvaro ekonomui: nurodoma užkirsti kelią kerėjimams, burtams, prietarams (p. 441).

1781 m.: Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio patvarkymas: kai kurie klebonai skundžiasi, kad vietiniai ponai, paniekindami parapinių bažnyčių valdžią, susirinkus žmonėms ir naudodamiesi klasta gautais vyresnybės indultais, visai apleistose koplyčiose ir net gyvenamosiose patalpose, klėtyse ir svirnuose įrengia altorius, ant kurių nuolat aukojama bauginanti šventųjų mišių auka, o dažnai be mūsų leidimo ir savo sumanymu teikiami sakramentai, šventinėmis dienomis laikomos pamaldos, nors visada nurodydavome, kad pamaldos tose koplyčiose būtų laikoms tik tam tikrų asmenų labui, neatitraukiant žmonių nuo parapinių bažnyčių. Nutariame todėl niekam neduoti indulto nei jų pratęsimo koplyčioms, kol neturės raštiško klebonui ar dekano paliudijimo (p. 442).

1782 m.: Kernavės parapinės bažnyčios vizitacija: yra vienas katalikas, žmonėm leidžiantis kraują taurėmis. Žmogus paprastas, neišmanantis medicinos. Rimtesnių prietarų negirdėti. Parvažiuojančius po santuokos namo motina ar kas kitas iš vyresnių namiškių pasitinka prieš slenkstį su duona ir alumi. Daržuose sodindami kopūstus apverčia puodus. Kalėdų tarpšvenčiu nieko seno neado, vakarais švenčia, jaunimas aplink visus galvijus ir paukščius, idant nebijotų kerėjimų, apneša druską ir ją meta ugnin. Apie Šv. Joną ant palangių deda dilgėles ir kitus burtus daro, iš paukščių skrydžio buria (p. 443).

1782 m.: Pabaisko dekanato vizitacija: Kitokių prietarų nėra, tik tai, kad pradedant Kalėdomis ir baigiant Užgavėnėmis, moterys šeštadienių vakarais neverpia sakydamos kad ėriukams ožiukams bus kreivos kojos. Klebonui bažnyčioje primygtinai raginant, kai kurie tuos prietarus metė, kiti lieka jų įsikibę (p. 443). Jokių prietarų nenurodoma Inturkės parapijoje. Panaši padėtis Šešuolių, Lyduokių, Balninkų, Žemaitkiemio, Alantos, Skiemonių, Molėtų, Dubingių, Giedraičių, Musninkų, Čiobiškio, Upninkų, Širvintų parapijose (p. 444).

1783 m.: Breslaujos dekanato vizitacija: Pašaminė - yra viena našlė, Maslowska mojanti burti, į ją dažnai kreipiasi prastuomenė. Kuktiškės - burtų būta bet jie išnaikinti. Ikaznė - po misijos ir jubiliejaus prietarų ir burtų neteko patirti. Mielagėnai - lauke būdavo randama surištų varpų. Vietomis gyvena moteriškės, kurios sergančius vaikus matuodavo siūlu (p. 444).

1782 m.: Paberžės (Vilniaus vysk) parapinės bažnyčios vizitacija: yra keturi, kurie piktajai įkandus moka užkalbėti. Iš prietarų minėti šautuvų užkalbėjimai. Vedami vaikus krikštyti ryšelyje turi druską (p. 445).

1784 m.: Gelvonų koplyčios vizitacija: Yra altorius su kažin kokiu atvaizdu (p. 446). Kitoje altoriaus pusėje yra katakomba. Konvento kunigai pranciškonai sako, kad po ta katakomba ir altoriumi yra didelis safyro spalvos akmuo, kurio viduryje kitados buvo įspaustos tarsi mažo vaiko pėdos. Prieš keliolika metų vienas Gelvonų gvardijonas iš akmens tas pėdas išpjovė ir įrėmino kvadratiniais medžio rėmais su stiklu nelyginant portatilį, o medį aptaisė sidabrine skarda. Prie tų pėdų Dievo Motinos iškilmės metu dega dvi žvakės. Akmens istorija prasidėjo kaip pasakoja pranciškonai, nuo stebuklų ir didelių aukų kurias prastuomenė tam akmeniui nešė, o prie to buvo visokių sauvaliavimų - nusikaltimų žudymu, girtuoklyste, svetimavimu. Pranciškonai sakosi turį ordino privilegiją laikyti koplyčią. Reikalo tą koplyčią laikyti nėra, nes Gelvonuose pastatyta bažnyčia, o tas akmuo yra pažeistas ir nevykdant Gracianopolio vyskupo Slupskio potvarkio nėra užkastas kaip bažnyčios pamatų kertinis akmuo. Todėl, kad liaudis nebūtų mulkinama ir nuo jos būtų nukreiptos viešos stabmeldystės papiktinimas, koplyčia turi būti nugriauta, o tąsias pėdutes, kurias prastuomenė laiko Dievo Motinos pėdomis ir jas eidama keliais garbina, bučiuoja, neša pinigines aukas, vašką, maistą, pranciškonai turi išnešti iš koplyčios ir nugabenti į vyskupo rūmų kanceliariją vyskupo sprendimui (p. 447).

1784 m.: Ukmergės dekanato vizitacija: Kavarskas - žinomų prietarų ir burtų negirdėti, nei tokių žmonių - paliovė per tris ankstesnes misijas. Raguva - rimtų prietarų ir burtų negirdėti. Anykščiai - neįmanoma gauti žinių ir patvirtinimo apie prietarus ir jų praktikuotojus (p. 448).

1789 m.: Dominikonų parapinė misija Šumske: Burtai ir prietarai, jei tokių ir yra, labai reti. Moterys sergančius vaikus matuoja siūlais. Smilko samanomis trobas iš keturių kampų. Kuolelius ten, kur gimė vaikas, kala į sieną arba į žemę ir pan. (p. 449).

1791 m.: P. B. Hopenas. Apie Biržų vandenis: Autorius, rašydamas apie Biržų apylinkes, minėjo "Šventąją skylę", kaip vietą, lietuviškoje praeityje turinčią mitinę reikšmę ir siekiančią ikkrikščioniškus laikus. E. Tiškevičius XIX a. vid. praneša, jog ola gipso skliautu, vadinama Szwentoie, t. t. "Swieta Dziura" yra šalia kelio Vilnius- Ryga. Olą lankė sergatys akimisn ir luoši. Jie palikdavo variokus, kepures, kepuraites, senus drabužius. Ola buvo lankoma pamaldžiai per Švč. Trekybės ir Škaplierinės Marijos šventes (p. 450).

1792 m.: Kozone unt Nauju Miatu trumpa (Troškūnai, retorikos studentų pratybos): kai kurie sako: o idant tawi piarkunas užmuštų, arba idant skradžia žeme nueitum. Duok Pone Jezau (p. 450).

1797 m.: Ciprijonas Lukauskis. Pamokslas iš prisakymu Dieva: minimi czerai guslai ir zababonai. Čerai yra tada, kai susitarimai su velniu sudaromi. Ir kai vartojamos tam tikros ceremonijos. Yra nuodnikai ir nuodnikės. Jie su velniu nei kalbėjosi, nei jo regėjo, nei jam užsirašė (p. 450). Strelbos užkalbėjimas. Čerauninkai. Būna, kad pikti žmonės pameta, pakasa mazgus tokius arba kaulus. Klausimas: ar gali svietiški ponai papeiktas apie nuoduli ant dvasiškos vyresnybės, ant konsistorijų, ant teologų mokytų, bet ne ant svietiškų ponų. (p. 451). Antras dalykas, kad nėra ženklas tikros nuodnikystės, jei plaukia. Klausimas: kas yra guslai ir zababonai? Atsakymas: tai yra tuomet, kai vartoja tokia spasaba, kai koks daiktas ar net šventas daiktas ar kas (ne visai aišku). Kai pavyzdžiui suserga ir vartoja šventus žodžius ar kryžiaus ženklą. Ar kai suserga vaikas ir metama anglis ant vandens. Kai suserga gyvulys ir jį žegnoja ne ranka, o pjautuvu pavyzdžiui. Šventenybes tankiai nuodnikės vartoja (p.452). Nešioti prie savęs mazgelius, korteles kokiomis nors figūromis pažymėtas ar kitokius ženklus nedera nes prie tokių dalykų velnias prisiriša. Lygiai tas pats ir kalbant apie korteles su maldelėmis. Tokias korteles reikia sudeginti (p. 453). Sapnai gali būti nuo Dievo ir ne nuo Dievo (p. 453 - 454). Blužnierstvos yra dvejopos: vienos yra eretiškos kai bluznija Dievą, šventą vierą ar tos vieros apeigas. Antra blužnierstva yra tarp katalikų , kai žmogus labai nuliūdęs, ji murma prieš Dievą kad tas juo nesirūpina. Bet taip kalbėti negalima (p. 454). Blužnierstva visada sunki nuodėmė (p. 455). Apsiėjimas su ugnimi: tankiai girdėti kaip  daug namų ulyčių, sodų yra gaspadorių gaišta ir nyksta dėl ugnies nesergėjimo. Tie neišmintingi žmonės labai sunkiai griešija, kurie nedarydami jokios sargybos ir atsargumo su ugnimi, atsiduoda Dievo apvaizdai (p. 457).

XVIII a. Catechismus pro pueris [tekstas lenkų kalba; rankraštinis katekizmas, pradedamas lietuvišku pamokslu vaikams. Gale proveniencija įrašyta: Domus Smilovicensis Congregationus Missionis - Misijų kongregacijos Smilovičių namai]: prietarai yra sunki šventvagiška nuodėmė prieš religijos dorybę, t. y. tikrojo Dievo garbinimą ir gerbimą. Kai žmogus prasimano negirdėtas ir Bažnyčios uždraustas maldas, kuriose glūdi velniška neištikimybė arba kai nepamaldus žmogus kreipiasi į Šėtoną pagalbos. Menkina garbę Dievui per stabmeldystę, kai stabams lenkiasi kaip Dievui. Per ženklus, pranašavimus, sapnus, burtininkavimus, ateities spėjimus. Pav. ateities spėjimas iš rėčių, Evangelijų padedant raktą. Per knyginę magiją. Per kerėjimą ir žavėjimą. Rūpinantis sveikata būdu, neproporcingu nei prigimčiai, nei Dievo malonei, pav. smilkant vyžas, šnabždėjimu, užžavėjimą kalbant, matuojant raudonu ar kitokiu siūlu. Prijuoste, liejant alavą virš galvos, paisant nelaimės ir laimės ženklų (p. 459).