Sovietinio laikotarpio liaudies menas: laisvinimosi iš bažnytinio meno kanono pirmieji vaisiai (iki 1966 m.) | 2020 gruodžio 26 d.

12/26/2020

Dailininko J. Naruševičiaus straipsnio (Naruševičius J. Mintys apie mūsų liaudies skulptūrą // Kultūros barai, 1966, Nr. 2 (14)) konspektas. J. Naruševičiaus straipsnis atskleidžia ne tik sovietinio režimo pastangas pasinaudoti liaudies menu kaip ideologiniu ginklu savo ideologinei propagandai, bet ir realią didelę liaudies meno reikšmę to meto visuomenėje. Kartu šis tekstas puikiai atskleidžia faktą, kad liaudies meno forma tiek tarpukaryje, tiek sovietmečiu buvo labai įtakojama dominuojančio to meto ideologinio ir meninio kanono reikalavimų, prie kurių menininkai turėjo taikytis. Sovietinio laikotarpio liaudies menas buvo galimybė išreikšti tuos poreikius, kuriuos trukdė atskleisti tarpukario Lietuvoje ir ankstesniais laikais to meto liaudies menininkams (dievdirbiams) privalomas bažnytinis kanonas.

J. Naruševičius: senoji liaudies skulptūra beveik ištisai buvo religinio turinio. Tai nemažina jo vertės, tačiau negalima paneigti fakto, kad siužetai buvo išimtinai religiniai. Greta biblinių siužetų buvo stipti bažnytinio meno kanonų įtaka (pozose, atributuose ir pan.). Atkūrus tarybų valdžią liaudies skulptūra pastebimai ėmė keistis. Vietoj rūpintojėlių, Jurgių, Izidorių ir kt. šventųjų atsirado skulptūra, nevaržoma religijos ir skirtai visai naujoms temoms. Šimtus metų galioję kanonai sugriuvo. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais jautėsi persiorientavimo krizė. Būta paradiškumo. Prisimenu vieną tų laikų epizodą, kai į Liaudies kūrybos namus žilagalvis senukas atgabeno Lenino portretą (1 m aukščio horeljefas). Portretas buvo aprėmintas erškėčių vainiku... Pieštuku išpaišytos akių lėliukės. Aiškiai matėsi, kad liaudies meistras iki tol dirbo tik dievukus ir todėl, droždamas Leniną, paliko įprastą erškėčių vainiką. Vėliau apaiškėjo, kad portretą sukurti senuką įkvėpė kažkuris rajono vadovas... Šiuo laikotarpiu pradėjo vystytis ir nauja kryptis liaudies skulptūroje - jumoristinės statulėlės (36). Galbūt kaip protestas natūralizmui. Karikatūra nuo senos turėjo tam tikras tradicijas ir kaukėse, ir groteskiniame lazdų dekoravime, riešutų spaustuvuose... Šiuo laikotarpiu sukurti geriausi J. Laurinkaus darbai, P. Kalendos "Palangos Juzė", kiti vertingi kūriniai. Vėliau kaip jumoristinės temos variantas vystėsi velnių tematika, irgi iš anksčiau turėjusi savo tradicijas kai kuriose buitinės paskirties medžio dirbiniuose (pypkėse, lazdose, kt.). Šiandien jau niekam nekyla abejonių, kad velnių vaizdavimas liaudies skulptūrose rodo sveiką liaudišką ateizmą: velnių niekas nebijos, jie tik teikia progos smagiai pasijuokti. Drauge toliau vystėsi aplamai jumoristinė tematika. Vienas iš aukščiausių šio žanro pasiekimų - A. Kvaso "Palvas arklys" (p. 37). Tačiau jumoristinė tematika yra tam tikras liaudies meno vienpusiškumas. Tai tam tikras nutolimas nuo klasikinio liaudies meno. Reikia liaudies skulptūros su didinga rimtimi, monumentalumu ir betarpiškumu. Reikia išmokti vertinti tradicinį liaudies skulptūros stilių. J. Naruševičius pastebi, kad iškyla liaudies skulptūros tąsos klausimas. Kūrėjai daugiausia vyresnio amžiaus. Kur pamaina? Reikia jų sąmoningo rengimo. Jei anksčiau liaudies menininkai brendo stichiškai, atriboti nuo pasaulinio meno, dabar yra kitaip. Pasak J. Naruševičiaus reikėtų, kad dailės mokyklos galėtų ugdyti ne tik taikomosios dailės meistrus, bet ir liaudies meistrus. Juo labiau, kad liaudies skulptūra reikalinga ne tik parodoms, bet ir buičiai. O ateityje, kylant materialiniam ir kultūriniam lygiui, ji bus dar reikalingesnė (p. 38)