Stribų (liaudies gynėjų) savirefleksijos atspindžiai Vytauto Petkevičiaus romane „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ | 2020 lapkričio 27 d.

11/27/2020

Rašytojas Vytautas Petkevičius (1930 - 2008) pats buvo aktyvus komjaunimo veikėjas 5 - 6 dešimtmečiais, taip pat kompartijos funkcionierius Chruščiovo laikais, studijavo Maskvoje centrinėje komjaunimo mokykloje bei Maskvos Lomonosovo universitete. Kaip rašo Vikipedija 1946 m., 1947 ir 1949 m. vasaros metu buvo siunčiamas į įvairius Kauno apskrities valsčius kovai su po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikusiais rezistencijos dalyviais. Taigi jis turėjo galimybę iš arti pažinti pokario komjaunuolių ir stribų gyvenimą kaime žiauraus pokarinio karo sąlygomis. Todėl iš principo yra įmanoma į jo romaną "Apie duoną, meilę ir šautuvą" (pirmas leidimas - 1967 m. (šiame tekste naudotasi jo antruoju - 1984 m. - leidimu) žvelgti kaip į išsilavinusio (gimnazisto) komjaunuolio-aktyvisto patirtį turėjusio žmogaus požiūrį - galbūt net beletrizuotus atsiminimus - į sąmoningus (ir ginkluotus) tarybų valdžios gynėjus lietuvius.

Romano siužetas sukasi apie tris pagrindinius veikėjus - komjaunuolį-aktyvistą ir stribą (bei komsorgą - politinį vadovą) Algirdą Bičių, komjaunimo funkcionierių ir stribą leitenantą Arūną Gaigalą ir stribų dalinio viename valsčiuje vadą kapitoną Antoną Namajūną. Per šių veikėjų konfliktus V. Petkevičius bando pristatyti pokario laikotarpio sovietų valdžios ir ją palaikančios visuomenės dalies problemas. Tai visų pirma pačiam V. Petkevičiui brangių socializmo ir revoliucinių idealų, kurie, kaip jis mano, yra tapatūs bendražmogiškiems idealams, likimas susidūrus su gyvenimo realybe - valdžios pareigūnų, kompartijos ir komjaunimo funkcionierių savanaudiškumu, egoizmu, biurokratizmu, didelės lietuvių visuomenės dalies skepticizmu sovietų valdžios pažadų ir praktikos atžvilgiu, taip pat pasaulėžiūriniu ir politiniu konservatyvumu. Romane pinamos kelios siužetinės linijos - pagrindinių romano veikėjų žmogiškos brandos (ir meilės), o taip pat karjeros sovietinio režimo sąlygomis - lietuvių visuomenės prisitaikymo prie priklausomybės Sovietų Sąjungai ir ideologinės bei socialinės transformacijos kontekste. Pagrindiniai romano veikėjai patiria ir gilią savo asmeninę transformaciją, išgyvendami skaudų nusivylimą savo pačių trapumu ir socializmo bei revoliucijos lozungų plokštumu, tačiau per sąlytį su realiu gyvenimu turėdami galimybę išgyventi, kaip tiki V. Petkevičius, bendražmogiškų laimės daugeliui įgyvendinimo džiaugsmą.

Stribų savirefleksijos kontekste mums visiškai neaktuali literatūrinė romano vertė, todėl mes nesileisime į romano literatūrinę analizę. Nors, perskaičius romaną, "petkevičiški" - pasakoriaus - bruožai akivaizdūs: daugelyje V. Petkevičius romanų matoma jo per kraštus besiliejanti fantazija pastebima ir šiame romane. Jaunutis gimnazistas komsorgas su vienu jį lydinčiu stribu be baimės eina į mišką pas ginkluotus "banditus", siekdamas juos palenkti amnestijai ir lyg niekur nieko juos "sutvarko". Arba su savo mylimąja Liuda leidžiasi per visą Sovietų Sąjungą į Sibirą pas jos ištremtus tėvus, kurie, pasirodo, gyvena ten, tremtyje, net geriau nei Lietuvoje. Bet ir šie fantazijos pliūpsniai bei sovietinės realybės idealizacija negali užgožti už jo nutapyto stribų paveikslo ryškėjančio stribų autoportreto.

Tačiau prieš pristatant jį trumpai apie pagrindinius veikėjus bei romano siužetą. Romano kompozicija paprasta - trys dalys ("Vaikiškoji":, "Kareiviškoji", "Vyriškoji"), atskleidžiančios pagrindinių veikėjų tris amžiaus ir brandos etapus - mokyklinį, įstojimo į stribų būrius ir pirmuosius patyrimus, bei paskutinę - išbandymo grėsme gyvybei. Be abejo "teigiamiausias" V. Petkevičiui herojus - Algirdas Bičius. Jis revoliucijos veterano, 1940 m. fabriko profsąjungos vadovo, persekioto ir vokiečių okupacijos metais, sūnus (jo brolis Vincas - frontininkas, o motina audėja), idealistas, patikėjęs socializmo idealais gimnazijoje, su entuziazmu prašęsis į komjaunimą, tapęs komjaunimo aktyvistu, sukūręs komjaunimo kuopelę gimnaziją, tapęs garsiu lektoriumi, vėliau stribu ir galiausiais komsorgu. Galima būtų atsargiai spėti, kad jo prototipas iš dalies galėjo būti ir pats V. Petkevičius. Jo oponentas Arūnas Gaigalas, apskrities viršininko sūnus, jo užtarimu pradėjęs savo karjerą komjaunime instruktoriumi, kompleksuotas ir pergyvenantis dėl savo kompleksų, galiausiai patenka į kapitono Namajūno būrį, kur turi krauju įrodyti savo vyriškumą. Antonas Namajūnas, Uralo lietuvis, kilęs iš sukilimo tremtinių, revoliucijos didvyris, savo kailiu patyręs revoliucijos lozungų paviršutiniškumą, bet išsaugojęs tikėjimą socializmo idealais, po karo atsiųstas į Lietuvą.

Dabar galima būtų pereiti ir prie paties stribų autoportreto, matomo romane. Jį perteiksime romano pasažais, nebūtinai cituojant, tačiau tiksliai.

Algirdas Bičius: krautuvininkai, buožiokai ir kitokie liumpenai mums ne draugai (p. 36). Mes grynakraujai proletarai (p. 37). Jo tėvai buvo pravardžiuojami bolševikais (p. 39).

Arūnas Gaigalas: gyveno su motina pusrūsyje - 12 kvadratų, o tėvas - išsiskyręs su motina, tačiau tarpukaryje sėdėjo Dimitravo koncentracijos stovykloje (p. 44).

Algis Bičius: Algirdo tėvas nuo septynių metų tarp svetimų pasakoja: lentas pjoviau, dročiumi dirbau (p. 49). Penktaisiais metais bandėm žmones prieš carą sukelti, bet jie tik monopolį sudaužė, nusigėrė kaip šiaučiai ir patys pas žandarus nuvarė (p. 50). Paskui revoliucija. Nuleidom ponijai kraujo (p. 51). Po to mane į Lietuvą permetė. Patekau kalėjiman. Visas pragaro kančias iškenčiau. Atėmę sveikatą paleido. Kaip pasiutusį šunį šnipais apstatė, kas mėnesį registruotis varinėjo (p. 51). Algirdas: prisiminiau kaip sustatę mus prie sienos baltaraiščiai saikdino tėvą, reikalaudami kažkokių sąrašų. Tėvas neišdavė, bet kaip jį mušė (p. 52). 

Škėmų šeima keista: Anelės vyras frontininkas. Senis - apylinkės pirmininkas, sūnus - liaudies gynėjas. Senė - kažkokių brotsvininkų vyresnioji, viena duktė - bedievė, komunisto žmona, kita - banditų [čia ir toliau tai suprantama paties V. Petkevičius terminologija] pagalbininkė, paleistuvė, o vyriausiasis sūnus iškūrė į Rusiją ir dirba fabrike (p. 95).

Algirdas Bičius: 15 - metis moksleivis Viktoras Gečas po karo pabaigos: išeinu į liaudies gynėjus. Mes žiūrėjome į jį kaip į pasakų karžygį, į jo automatą, karišką pilotę ir seną milicininko palaidinę (p. 169). Viktoras Gečas: negaliu skaityti paskaitų nei apie komunizmą, nei apie socializmą, kai aplinkui žudomi žmonės. Tik nuvažiavom į valsčių, o ten mūsų jau laukia šeši baltų lentų grabai: du naujakuriai, vienas liaudies gynėjas ir trys moksleiviai. Pasilipau ant brolių kapo kauburio ir išpyškinau, kad tik paskutinis bailys ir niekšas dabar gali sėdėti sudėjęs rankas kai aplinkui tokie dalykai (p. 170). Gečas nužudomas partizanų (p. 171). A. Bičius pasipiktinęs ir įniršęs buvo pasiruošęs ištardyti kiekvieną kaimyną, tikėdamas, kad draugo mirtis davė tokią teisę. Bet negali suvokti kaip įtariamasis - vieno priemiesčio, beveik kaimynų vaikas, darbininkų sūnus, našlės užaugintas skurdžius, tų pačių kaimynų amato išmokintas bėdžius - galėjo nueiti pas partizanus. O Algirdas Bičius buvo pratęs klasių kova vaizduotis kaip mūšį tarp pilvotų ponų ir pusalkanių darbininkų, kaip kautynes tarpo buožių ir samdinių. O čia - toks tokį (p. 174).

Jonas Skeltys negalėjo pamiršti savo rūkstančios, banditų nusiaubtos sodybos (p. 192). Atėjo pas stribus keršyti už žmonos ir vaikų žūtį. Kai tie nepriėmė nuėjo į bažnyčią ir paprašė kunigo: prakeik tu juos, kunige. Marą tu jiems nusiųsk, ugnį ir sierą. Iš sakyklos visiems paskelbk. Tegul juos žemės praryja, žmogžudžius prakeiktus (p. 193). Prakeik Žilionį, Bružą ir tą išsigimėlį Puskunigį. Visus. Iš sakyklos paskelbk, kad jie slibinai, o ne žmonės (p. 194). Jei negali, tada pasimelsk už kankinių Apolonijos, Kazio, Vytuko ir Romuko vėles. O paskui vis tiek atėjo pas Namajūną keršyti (p. 194).

Antonas Namajūnas: nerašo apie mus laikraščiai todėl, kad uždrausta rašyti. Jeigu kas viešai paskelbs esant mus, reikės pripažinti ir tuos... Žodžiu reikės atvirai pasakyto., kad mūsų kaime vyksta šioks toks pilietinis karas. Žinoma, ne toks kaip Rusijoj, bet pagal Jurgį ir kepurė. Pusėtinas... Vyriausybė nenori, kad apie tai užsienis sužinotų, todėl niekur neskelbia, algos nemoka ir doro vardo nesuranda: vieni mus vadina stribiteliais, atseit naikintojais, kiti tiesiog stribais, o oficialiai mes esame liaudies apsaugos būrio kovotojai, lyg ir savanoriai. Lyg ir vargo suvaryti lyg ir ginkluotas aktyvas, tarybų valdžios entuziastai. Algirdas Bičius: tada man nusispjauti, ką apie mus pagalvos užsienis. Man daug svarbiau, ką apie mane kalba žmonės, varguomenė, naujakuriai, kaimiečiai. Mes kovojam už socializmą, už gražų gyvenimą ir man nusispjauti, ką apie tai galvoja buržujai. Svarbu, kad mūsų žmonėms būtų gera, kad jie būtų patenkinti (p. 259).

Antonas Namajūnas: Škėma į liaudies gynėjus atėjo baimės genamas, gelbėdamas nuo bežemių savo tėvo tvirtą ūkį. O kai širdim ir protu pajuto iš tikro pasirinkę vienintelį dorą ir teisingą kelią, jį kuo grubiausiai už tėvų nuodėmes išvijo lauk (p. 260).

Žybertas buvo savamokslis, tvirto ūkininko sūnus, bet mokėjo visas Juliaus Janonio dainas. Pirmas atėjo į būrį (p. 261). Paliko brolius ir seseris, susipyko su tėvais, išsižadėjo namų ir numirė už sermėgius (p. 262).

Algirdas apie savo patirtį: o tu motin ką sakei broliui, kai šis bėgo iš namų sprogstant bomboms ir šaudant baltaraiščiams? O ką tu pasakei mums, kai įsiveržę baltaraiščiai išsivedė tėvą. Tu verkei, maldavai, ir kai nepadėjo aimanos, tarei: įsidėkit viską galvon vaikai. Gerai įsidėmėkit, kas išsivedė mūsų maitintoją. Ir mes įsidėmėjom su visomis smulkmenom. Apie kokį socializmą, apie kokias partijas tada galvojo mano trylikametė galva? Aš mačiau mušamą tėvą. Aš mačiau spardomą motiną. Ir jokia pasaulio jėga, jokia agitacija tada nebūtų manęs įtikinusi, kad baltaraiščiai geri, kad jie ne mirtini mano priešai. Juk tie motinos žodžiai ir atvedė mane čionai (p. 279). Komjaunimas tik patvirtino tai, ką sakė ji. Komjaunimas tik įrėžė visa tai man į smegenis, ką motina keliais žodžiais buvo įspraudusi į širdį. Aš tik jaučiau, skausmingai jaučiau tą baisią neteisybę, o dabar dar ir suprantu. Ech mama, mama. Ir tu, kaip sako Skeltys, pilvota bandito našle, ir tu, moterie, pasilikusi su kirbine vaikų aplink pečių, neskubėkit, neprakeikit mūsų pirm laiko. Gerai įsiklausykit savo širdies balso, pasverkit protu ir pasistenkit suprasti, kad mes kaunamės ir už jus, už jūsų vaikus, o ne už kažkokią seniai išnykusio kunigaikštuko karalystę" (p. 280).

Algirdo Bičiaus argumentacija su partizanais, kuriuos jis įtikinėjo sudėti ginklus. Į klausimą: o jeigu Amerika pajudės? Atsako: o tau kas iš to? Sugrįš ponas ir skolų knygas parveš. Kiek jūsų būryje tvirtų ūkininkų, kiek dvarininkų - nė vieno. Visi piniguotesni ir protingesni mūriukus miestuose pasistatė ir jus kursto Vytauto karaliją kurti. Kas jums vadovauja? Miestelio kriaučiukai, šiaučiukai, kurie niekada nieko neturėjo, išskyrus pinigus. Jie dvarų įsigeidė, o jūs mokėkite. Jie už balos išbėgusiems ponams, jūsų engėjams tarnauja, o jūs kraują liekit už juos, skolą nuošimčiais didinkit. Sunku buvo juos žiūrėti. Patys kvailiausi, patys neraštingiausi, su davatka pradėję ir su kunigėliu užbaigę visus savo mokslus (p. 304).

Škėma: į komjaunimą stojau tik todėl, kad sesuo susipainiojo su tuo banditu. Šeimą gelbėjau. Mokytis labai norėjau. Bet ir to pasirodę maža. Drebėdamas dėl savo ūkio tėvas privertė mane stoti į liaudies gynėjus, o vyriausiąjį sūnų norėjo įtaisyti į bandą, bet tas nepaklausė ir išdūmė į Rusiją (p. 442). Škėma: mes prisiekėm mylėti Lietuvą ir nemokėjom jos dar dalinti į socialistinę ir buržuazinę. Tik liaudies gynėjų būryje aš tai sužinojau. Ateis laikas ir jie neblogiau kaip mes kovos už naują Lietuvą, už socializmą (p. 443).

Tai kokias išvadas galima būtų padaryti iš šių V. Petkevičiaus romano pasažų? Nereiktų turėti iliuzijų, kad tai tik V. Petkevičiaus fantazijos. Ne, šio stribų paveikslo ideologiniai potėpiai paimti iš realybės. Žinoma, mes puikiai žinom stribų negailestingumą ir žiaurumą, daugeliu atvejų grindžiamą materialinės ir kitokios naudos siekiais ar net neslepiamu kerštu, tačiau šį savo žiaurumą jie motyvavo ideologiškai - naujos socialistinės Lietuvos kūrimo ir išnaudojimo, kurį daugelis jų buvo patyrę ar bent taip jau suprato tų, kuriems jie tarnavo, elgesį jų atžvilgiu, panaikinimo bei teisingos daugeliui santvarkos sukūrimo tikslais. Jeigu jie ir ateidavo į stribų būrius be ideologinio "pasirengimo", tai patekę į juos netrukus perimdavo socialistinę retoriką. Visa tai rodo kaip paveikūs jie buvo propagandai. Vadinasi, ji užgriebdavo tai, kas rezonuodavo su jų patirtimi. O tai savo ruožtu liudija ideologinių, politinių, kultūrinių ir pasaulėžiūrinių sankirtų pokario Lietuvoje gilumą, kas ir tapo karo po karo Lietuvoje vidine prielaida.