Suomių istorikas S. Mylliniemi apie A. Smetonos orientaciją į Vokietiją 1940 m. pirmoje pusėje | 2020 rugsėjo 17 d.

Suomių istorikas Seppo Mylliniemi savo knygoje "Die baltische Krise 1938 - 1941" (Sttutgart: Deutsche Verlags-Antstalt, 1979) išsamiai aptarė Baltijos šalių geopolitinės situacijos kaitos peripetijas ir laviravimą tarp Vokietijos ir SSRS 1938 - 1941 m. Mums, žinoma, svarbiausia situacija Lietuvoje. S. Mylliniemi pažymi, kad 1940 m. pradžioje prezidentas Smetona vidaus politikoje buvo gerokai užspaustas į kampą, izoliuotas. Užsienio politikos požiūriu jau pirmaisiais 1940 m. mėnesiais Lietuvos situaciją jis laikė visiškai beviltiška. Anglijos pasiuntinys Prestonas savo kaip pasiuntinio įgaliojamuosius raštus įteikė prezidentui birželio 12 d. Kartu jis turėjo galimybę pasikalbėti su prezidentu ir apie politinę situaciją (suomių istorikas remiasi Prestono užrašais, saugomais FO 371/24765) (p. 105). Prezidentas pokalbio metu išsakė savo nuomonę, kad yra tik dvi realios galimybės: Lietuva bus užimta Sovietų Sąjungos arba Vokietijos. Smetona leido suprasti, kad iš šių dviejų blogybių jis rinktųsi Vokietiją (Prestonas taip pat pažymėjo, kad Smetona pagrįsdamas savo į Vokietiją orientuotą politiką pasakė: "Hitleris gerbtų privačią nuosavybę, jei įžygiuotų į Lietuvą. Sovietų Sąjunga priešingai konfiskuotų turtą ir kaime sukurtų kolchozus. Mes turime šiose aplinkybėse daryti viską, kad mūsų likimu rūpintųsi Vokietija") (p. 105)). Iš tiesų Smetona šį pasirinkimą padarė jau anksčiau. 1940 m. vasario mėnesį asmeninis prezidento adjutantas Sukaitis (Žukaitis?) pasikvietė pas save Valstybės saugumo departamento šefą A. Povilaitį kartu su VSD inspektoriumi dr. Meškausku pas save. Povilaitis sužinojo, kad Smetona jį kartu su Meškausku norėtų pasiųsti į visiškai slaptą kelionę į Berlyną. Žukaičio žiniomis prezidentas netiki, kad Lietuva "kaip maža valstybė galėtų apginti savo savarankiškumą kaimyninių valstybių atžvilgiu. Socialistinės sistemos perėmimas reikštų tai, kad visas sukauptas turtas būtų prarastas. Jei norime išsaugoti privačią nuosavybę, reikia orientuotis į Vokietiją" (suomių istorikas remiasi Prestono ataskaita Halifaxui (1940 m. lapkritis; FO/371/24762). Prezidentas įsitikinęs, kad reikia nedelsiant rūpintis geresniu sutarimu su Vokietija. Šiuo tikslu A. Povilaitis ir turėtų vykti į Berlyną. Žukaitis prezidento Smetonos vardu suformulavo klausimus, kuriuos VSD šefas turėtų iškelti Vokietijos vyriausybei: 1) Ar Vokietija pasiruošusi suteikti Lietuvai protektoratą?; 2) kaip Vokietija reaguotų, jei Lietuva būtų užpulta Sovietų Sąjungos arba jei Sovietų Sąjunga kitais būdais įsikištų į Lietuvos vidaus reikalus ir tuo pažeistų Lietuvos valstybinį suverenitetą. Ar suteiktų Vokietija tuo atveju reikalingą pagalbą?; 3) Povilaitis be to vadovaujantiems vokiečių sluoksniams turėtų pranešti, kad prezidentas Smetona apsisprendė "persiorientuoti" į Vokietiją, ir jis prašo Vokietijos reikalingos pagalbos. Berlyne Povilaitis buvo priimtas Reichssicherheitshauptamt administracijos ir organizacinės I tarnybos šefo dr. Wernerio Besto, artimo saugumo policijos ir SD šefo Reihardo Heydricho bendradarbio. Povilaitis pranešė, kad Bestas jam sakė, kad Vokietija greičiausiai paims į savo globą Lietuvą jau prieš rugsėjį ar bet kuriuo atveju pasibaigus karui Vakaruose. Iki tol Vokietija bus surišta įvykių Vakaruose ir negalės rūpintis įvykių Baltijos šalyse eiga (p. 106). Beje susitikimas įvyko vasario 19 d. Kaiserhof viešbutyje. Dalyvavo taip pat dr. Meškauskas, dr. Graefe. Kitą rytą susitiko jie pusryčiams saugumo policijos patalpose ir tuomet dalyvavo susitikime Povilaitis, Meškauskas, Besto šefas saugumo policijos šefas Heydrichas, gestapo šefas Heinrichas Muelleris, Heinzas Jostas, von Vietinghoff-Scheelis ir dr. Graefe (S. Mylliniemi remiasi dr. Besto kalendoriumi, apie kurį Bestas rašė jam 1975 m. laiške) (p. 107). Bestas laiške nebegalėjo visų pokalbio detalių prisiminti, bet rašė, kad apskritai pokalbio tema buvo Lietuvos noras mieliau priklausyti Vokietijos įtakos sferai, nei Sovietų Sąjungos. Besto teigimu Povilaitis buvo suvestas su vadovaujančiais Vokietijos pareigūnais, visų pirma užsienio reikalų ministerijoje (Besto laiškas autoriui 1975 10 07). Tačiau Povilaitis galėjo gauti tik labai išplautus atsakymus į savo klausimus pasak Besto (p. 107). Kai Povilaitis Kaune informavo apie savo kelionę Smetonai, tas pasakė, kad politinės aplinkybės reikalauja, kad Lietuvoje būtų sukurta nacionalsocialistinė sistema (p. 106). 1940 m. kovo mėn. į Kauną atvyko Vokietijos saugumo policijos Rytų Prūsijos šefas dr. Graefe, kalbėtis apie SSRS agentų įsiskverbimą (į Lietuvos teritoriją). Smetonas nurodė Povilaičiui suteikti dr. Graefe visą įmanomą pagalbą (p. 107). Yra žinoma, kad Povilaitis labai intensyviai bendradarbiavo su Vokietijos saugumo policija, ypač kovojant su lenkų pogrindžio organizacijomis Vilniaus krašte. (Grundherrs Denkschrift 15.6.1940, AA Buero des St. Litauen). J. Urbšys užsienio reikalų ministrų konferencijoje 1940 m. kovo mėn. Rygoje savo šiaurinių kaimynių kolegas informavo apie Lietuvos planus. Sprendžiant iš konfidencialios Vokietijos pasiuntinybės Rygoje reikalų tvarkytojo Sthamer informacijos, Urbšys Lietuvos geografinę padėtį nusakė kaip betarpišką Vokietijos kaimynystę ir latviams bei estams leido suprasti, kad Lietuva su šiuo faktu daug rimčiau skaitosi, nei Estija ir Latvija gali manyti (Sthamer aus Riga 23.3.1940, AA Gesandtschaaft Kowno/Pol 2.Nr. 21 (p. 107). Taigi, panašu, kad prezidentas Smetona jau 1940 m. vasario mėnesį siekė tokio statuso, kokį turėjo Slovakija (p. 107). Tačiau Vokietijos požiūriu tam dar buvo per anksti. Bestas laiškuose autoriui teigia, kad pats jis jokių pažadų nedavęs. Kita vertus jau po dviejų mėnesių ėmė sklisti gandai, kad Vokietija galimai 1940 m. rudenį puls Sovietų Sąjungą. Kadangi Povilaitis kontaktavo su SS atstovais, labai įdomu kaip po 1, 5 metų Reinhardas Heydrichas apibrėžė SS rolę nacionalsocialistinėje sistemoje. Jo teigimu formuojant didįjį reichą, labai svarbu buvo senojo reicho vidaus padėties sutvirtinimas. Reinhardas Heydrichas:  "mūsų užduotis buvo, remiantis asmeniniais fiurerio nurodymais ir direktyvomis tuometiniame užsienyje tirti ir planuoti tuos dalykus, kurie įvykių tolimesnėje eigoje turėtų tapti prielaida politinėms ir karinėms pergalėms (p. 108).