Taro kortos kaip savęs ir pasaulio pažinimo instrumentas | 2021 sausio 4 d.
Pradinė bendroji informacija apie Taro kortas
Ar Taro kortos tik čigonų ir tamsuolių būrėjų įrankis žmonėms mulkinti ir pinigėliams semtis? Pabandykime pasiaiškinti tai. Kas yra dabar žinomos Taro kortos? Tai 78 kortų kaladė, dalijama į dvi dalis - 22 vadinamųjų Didžiųjų Arkanų ir 56 Mažųjų arkanų kortas. Svarbiausiais laikomi būtent Didieji Arkanai, kurie sunumeruoti ir jų išsidėstymo tvarka yra griežtai nustatyta (yra atskiri tos išsidėstymo tvarkos variantai ir jie nulemia kelių Taro kortų tradicijų egzistavimą - apie tai vėliau). Arkanai turi nusistovėjusius pavadinimus, kurie tik šiek tiek varijuoja įvairiose kalbose, kaip pavyzdžiui: "Kvailys", "Vyriausioji Žynė", "Imperatorė", "Hierofantas", "Įsimylėjėliai", "Vežimas", "Atsiskyrėlis", "Pakabintasis", "Mirtis", "Velnias", "Bokštas" ir kiti. Jų simbolika griežtai nustatyta ar bent labai įprasminta. Mažieji arkanai (56 kortos) dalijami į vadinamąsias skaitmenines kortas (nuo Tūzo iki dešimtakės) ir vadinamąsias dvaro kortas (figūrinės kortos): pažai (kai kuriose kaladėse vadinami princesėmis), riteriai (vadinami ir princais), karalienės, karaliai (arba riteriai). Tos 56 kortos dalijamos į keturias rūšis: skeptrų (vadinama dar lazdomis), taurių, kalavijų ir pentaklių (vadinama ir diskais ar kitaip). Skaitmeninės kortos ilgą laiką buvo be paveiksliukų tik su skaičiumi ir rūšies simboliu. Tik 1910 m. "Auksinės Aušros" (Golden Dawn) magas A. E. Waite, padedamas dailininkės Pamelos Smith sukūrė Taro kortų kaladę, kuri dabar populiariausia pasaulyje ir žinoma Waite-Rider (Rider - jo leidėjas) vardu, sukūrė skaitmeninėms kortoms paveiksliukus. Nuo šiol visos naujų kortų kaladžių skaitmeninės kortos, sekant A. Waite tradicija, turi paveiksliukus. Nesunku pastebėti akivaizdžias analogijas tarp Mažųjų arkanų ir šiuolaikinių žaidybinių kortų, kurios taip pat dalijamos į keturias rūšis: širdis (arba čirvus), būgnus (dzvonkus), vynus (pikus) ir kryžius. Žaidybinės kortos taip pat turi tūzus. Jose yra vadinamasis džokeris (juokdarys), kuris, kaip daugelis tyrinėtojų mano, yra Didžiųjų Arkanų kortos "Kvailys" palikimas. Žaidybinės kortos turi taip pat dvaro kortas (karaliai, damos, valetai (arba bartukai). Tad labai galimas dalykas, kad žaidybinės dabartinės kortos yra Taro kortų palikimas. Tai žinoma, suteikia peno apmąstymams ir apie Taro kortų kilmę. Kai kas mano, kad Didieji ir Mažieji Arkanai buvo dvi atskiros kaladės, kurios tik vėliau sujungtos.
Taro kortų atsiradimas ir raida iki XIX a. vidurio
Istoriškai Europoje kortų naudojimas (o pagal jų aprašymą sektų, kad tai Taro kortos, ar kažkas panašas į tai) užfiksuotas nuo XIV a. Sen-Viktoro abatijos 1337 m. aktuose rašoma: "Quod nulla persona audeat nec præsumat ludere ad taxillos, nec ad Paginas, (nec) ad eyssuchum". 1367 m. Berno kantone (Šveicarija) oficialiai įsaku uždraudžiamas būrimas kortomis ir žaidimas jomis. 1377 m. panašus įsakas išleidžiamas Florencijoje. Pati kaladė jame vadinama "Naibbi" arba "Naibb". Gali būti, kad šis žodis iš sanskrito kalbos ir reiškia "centrą, "rato stebulę". Iš čia gal vokiečių kalbos žodis "Nabe" (rato stebulė), Nebb (šarlatanizmas). 1379 m. italų tapytojas Nikolo Kaveluccco rašė, jog Vitterbo mieste žaidžiamas kortų žaidimas, kilęs iš saracėnų kraštų ir vadinamas naibi. 1392 m. Žakmenas Grignonas sukurė tris Taro kalades su spalvoomis kortomis Prancūzijos karaliui Karoliui VI (1380 - 1422) laiko praleidimui. Keli šių kaladžių fragmentai išliko ir yra seniausias Taro artefaktas. Išliko Mažųjų Arkanų kaladė - iliustruota ranka vadinamoji vokiečių kaladė "Medžioklė" iš Štutgarto, datuojama 1420 - 1430 m. Vis dėl to mokslininkai Taro kortų atsiradimą sieja su renesanso laikotarpiu Šiaurės Italijoje pasirodžiusiomis kortomis. Bolonijoje buvo žinomos kortos skirtos Tarokino žaidimui. Manoma, kad jas sugalvojo kalintis Pizos princas Fransua Fibbia apie 1400m. Jo kaladėje yra 22 Didžiųjų Arkanų kortos ir 40 rūšinių kortų. Įdomu tai, kad šios kortos neturėjo pavadinimų. Venecijos Tarokki susideda iš 78 kortų, joje 22 kortos - Didieji Arkanai, 56 - Mažieji Arkanai. Viena iš seniausių žinomų kortų kaladžių, kuri turi visus esminius klasikinės taro kaladės bruožus - tai Visconti-Sforza kaladė, kuri datuojama 1428 m. (kitur minima 1440 m. data - tai vidurkis datos versijos, pagal kurią šios kortos sukurtos tarp 1432 ir 1446 m. (hercogo Frančesko mirties)). Ji buvo pagaminta Bonifacio Bembo Bjankos Marijos Visconti ir Frančesko Sforcos vestuvėms. Visconti-Sforca kaladė turi 78 kortas. Tarp jų - 22 vyresnieji Arkanai ir Mažieji Arkanai su keturiomis kortų rūšimis - lazdomis, kardais, monetomis ir taurėmis. Tai kortos nuo 1 iki 10 ir figūrinės dvaro kortos bei 22 Didieji Arkanai kartu su "Il Matto" (ital. - kvailys). Išliko trys Viskonti kortų kaladės. Žinoma taip pat Tarokki (tarocchi) kaladė. Šioje kaladėje yra 50 kortų su penkiomis kortų rūšimis nuo A iki E, po 10 kortų kiekvienoje. Kortose yra atvaizduojama pasaulio tvarka. Pavyzdžiui A serijoje XXXXX (taip žymima 50-a korta) kortą žymi viso ko "Priežastį", tuo tarpu E serijoje I kortą - "Varguolis". Šių kortų nepilna 47 vienetų kaladė datuojama apie 1470 m. Bet kuriuo atveju Taro kortos atsirado kaip žaidimas diduomenei. Būrimo, ateities pranašavimo funkcija atsirado vėliau. Iš karto Taro sukėlė dvasininkijos nepasitenkinimą. Išlikęs kažkokio pranciškono pamokslas, pasakytas Italijoje tarp 1450 ir 1470 m., kuriame teigiama, kad Taro kortos buvo išrastos paties Šėtono. Gali būti, kad tokios kortos kaip "Mirtis", "Velnias", "Bokštas" laikytos netinkamomis katalikų visuomenei, todėl tai galėjo būti Taro draudimo priežastimi.
XV a. viduryje Matteo Bojardo savo eilėraščiuose suteikė pavadinimus Taro triumfams, tokius kaip "Darbas", "Troškimas", "Protas", "Tikėjimas", "Apgaulė". Kortų rūšių simboliais tarnavo strėlės (meilės simbolis), vazos (vilties simboliai), akys (pavydo simboliai), rimbai (baimės simboliai). 1500 m. rankraštyje "Sermones de Ludo cum Alis" pateiktas Vyresniųjų arkanų sąrašas su šiuolaikiniais pavadinimais. 1505 m. Avinjone buvo gaminamos kortos "Taraux". Tais pačiais metais Feraroje fiksuojamas žodis "Tarocchi". XVI a. Taro kortos plačiai gaminamos Vokietijoje. 1540 m. Italijoje Markolino knygoje "Būrimas" esama seniausio traktato apie Taro kaip būrimo sistemą. Vėliau pirkliai ir žaidimų namų savininkai savavališkai įnešdavo savus pakeitimus į kortas, jų piešinius. Iš čia atsiranda tokios variacijos kaip penkiakampės žvaigždės vietoj pikų arba obuoliai vietoj būgnų ir t. t. Kito kortų skaičius. Kai kuriose kaladėse jų skaičius nuo 78 sumažėjo iki 52, paskui iki 32. Taro kortos buvo gaminamos amatininkišku būdu Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje. Prancūzijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. XVIII amžiuje pasirodo kortos su Klodo Burdelio (Claude Burdel) 1751 m. sukurtomis graviūromis. Manoma, kad šios kortos buvo išleistos Šveicarijoje. Būtent Burdelio kortų atvaizdai su nedideliais pakeitimais randami daugelyje šių dienų taro kortų kaladžių. XVIII a. antroje pusėje pramoniniu būdu jos pirmą kartą imtos gaminti Marselyje. Prancūzijoje ir kitur Vakarų Europoje jos plačiai paplito ir nuo tada žinomos kaip Marselio kortos. Tai ilgam laikotarpiui tampa "kanonine" Taro kortų versija. Daugelis XVIII Taro kaladžių buvo padarytos trafaretiškai, po to papuoštos ranka ir tęsė stilių, būdingą Marselio Taro kortoms.
Tačiau bet kuriuo atveju istoriškai patikimais dokumentais fiksuojamos Taro kortos atsirado renesanso laikotarpiu ir savo geneze susijusios su Viskonti šeima Milane. Tai Milano renesanso atspindys, fiksuojantis Viskonti šeimos istoriją. Kultūrinis įspaudas savyje talpino esminius to laikmečio bruožus, bet kartu buvo stipriai paveiktas vienos kilmingos šeimos: kortose matoma mirties baimė ir ją lydintis amžinojo gyvenimo troškimas. Religijos svarba kontrastavo su Bažnyčios ir Šventos Romos Imperijos korupcija. Kartu su tuo kortose atsispindėjo Viskonti šeimos istorija: mes randame Frančesko Sforca kortą - "Jėgą" ir Sesės Maifredos kortą - "Popiežę". Būtent iš Milano kortos pasklido po visą Europą. Tai įvyko po to, kai XVI a. miestas buvo užimtas Prancūzijos ir Šveicarijos kariuomenių. XVI a. Europoje jau visuotinai įsitvirtina terminas Tarot (ital. Tarocchi - koziriai). "Taro" - greičiausiai suprancūzinta Tarocchi forma. Neatsitiktinai kortų gamintojai Paryžiuje, 1594 m. susivieniję į cechą, ėmė vadinti save "tarotjerais" (tarotiers). Tiesa, kai kurie tarologai aiškina, kad nors prancūziškai Taro rašoma Tarot, o paskutinė "t" neištariama, vis dėl to jie akcentuoja tą paskutinę "t", taip sudarydami įspūdį, kad pats Taro pavadinimas yra tarsi ratas. Todėl teigiama, kad kortų pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio "rota" (ratas). Jie dar primena, kad yra ir lotynų kalbos žodis "orat", reiškiąs žodį kalbėti, melsti ir esą etimologiškai sietinas su egiptiečių dievybe Hator (Ator).
Kaip ten bebūtų, ir kortų simbolika rodo visų pirma jų europinę kilmę vėlyvaisiais viduramžiais ar renesanso laikotarpiu. Neatsitiktinai katalikų menotyrininkai vysto katalikiškos Taro kortų kilmės versiją. Nors tai pritemptas, ideologizuotas požiūris, jis vis dėl neiškrinta iš vėlyvųjų viduramžių ir renesanso kilmės versijos chronologinių rėmų, o antra vertus susišaukia su eretinėmis, ezoterinėmis Taro kilmės versijomis, kurias aptarsime vėliau. Bet kuriuo atveju neabejotina, kad Taro kortose pakanka judėjiškos - krikščioniškos simbolikos. Yra taip pat alcheminių ir metafizinių simbolių. Todėl labai galimas dalykas, kad Taro kortos maskuoja mistines idėjas, kurios viduramžiais laikytos eretiškomis. Katalikų menotyrininkai didelį dėmesį skiria arkanui "Pasaulis", kuris yra 21-as. "Visconti-Sforza" kaladėje "Pasaulis" vaizduojamas gaubliu su miestu, apsuptu audringų vandenų. Žemės rutulį laiko du angeliukai, serafimai, sprendžiant iš jų mėlynų sparnų. Viduramžių ir renesanso mene sienomis apsuptas miestas paprastai vaizduodavo Jeruzalę, Dievo miestą. O Jėzus neretai vaizduojamas kaip Kristus Nugalėtojas visame pasaulyje, laikydamas rutulį su pritvirtintu kryžiumi. Kai jis vaizduojamas Dievo soste danguje, jį dažnai supa keturi evangelistai. Tuomet Kristus uždaromas mandaloje, keturiems evangelistams stovint kampuose. Be abejo, evangelistai tokiu atveju žymi keturis pasaulio elementus, keturis metų laikus, keturias kryptis. Todėl ar nereikėtų ir "Pasaulio" Arkano atvaizdo sieti su Kristumi? Šios kortos simbolikos raidoje nuo XIV a. katalikų menotyrininkai įžvelgia parėjimą nuo Kristaus vyriškų vaizdinių prie moteriškų anima mundi vaizdų. Lygiagreti šiam ikonografiniam poslinkiui yra Marijos Magdalietės figūra, kuri renesanso tapyboje buvo pradėta vaizduoti ne tiek kaip nusidėjėlė, o labiau kaip atgailaujanti šventoji. Vis dėl to Marselio kaladės "Pasaulio" kortoje, nors ir turime tą pačią keturių evangelistų ir mandalos ikonografiją, tačiau vietoj Kristaus Nugalėtojo ar karališkai pasipuošusios moters matome nuogą moterį. Yra įvairių variantų, tačiau dažniausiai ji vaizduojama ilgais plaukais, o apnuogintame kūne raibuliuoja juosta. Tai primena Marijos Magdalenos vaizdavimą krikščioniškame mene. Marija Magdalietė per renesanso meną patyrė nemažą transformaciją. Jameson pastebi didėjantį atgailaujančios Magdalenos populiarumą XVI - XVII amžiuje, kur ji meldžia atleidimo arba yra susitaikiusi ir (arba) priimama į dangų. Panašu, kad Marselio "Pasaulio" kortoje Kristus Nugalėtojas buvo pakeistas nuoga moterimi, primenančia Lanfranco, Diurerio Magdalenos ėmimo į dangų scenas. Taigi, katalikų menotyrininkai daro išvadą, jog "Pasaulio" arkanas yra Marijos Magdalietės, Kristaus Nugalėtojo ir Anima Mundi sintezė.
Katalikų menotyrininkų dėmesį patraukė ir "Teismo" (20-as arkanas) korta, vaizduojanti mirusiųjų prisikėlimą, kas jiems itin krikščioniška. "Bokšto" korta esą rodo Babelio bokšto griūtį. "Pakabintojo" kortoje, kurios interpretacijose vyrauja dvasinio pasiaukojimo, aukos motyvai, vaizduojamas žmogus, pakabintas ant Tau kryžiaus viena koja; jo kita koja sukryžiuota po kita, kad suformuotų dar vieną kryžių, o aplink galvą švyti nimbas. Katalikų menotyrininkai bando čia įžvelgti analogiją su šv. Petro nukryžiavimu, kuris taip pat buvo pakartas už kojų. O dar svarbiau, kad apokrifiniuose Petro aktuose Petro teigimu pirmasis žmogus (Adomas) atėjo į pasaulį žemyn galva, vadinasi nuodėmės atsinešimas į pasaulį reiškė atvirkštinę tvarką. Senosiose kortų kaladėse antrasis Arkanas vadinamas "Popieže" ir jame vaizduojama popiežius moters pavidalu su vienuolės rūbais, karūna, kryžiumi, knyga. Arkanuose "Saikingumas" ir "Teisingumas" vaizduojamos moterys, taip kaip viduramžiais moterys vaizdavo dorybes ir septynis laisvuosius menus.
Kartu Taro kortų simbolika atskleidžia gilias Taro sąsajas su įvairiausiomis vakarų ezoterinėmis, okultinėmis sistemomis, t. y., su vakarų ezoterine tradicija. Heinricho Zimmerio nuomone Didieji Arkanai buvo sugalvoti Provanse albigiečių XII a. Taro jiems galėjo tarnauti kaip priemonė perduoti idėjas, prieštaraujančias oficialiai Bažnyčiai. Gertrūda Moakli įsitikinusi, kad Taro tai perdarytos iliustracijos Frančesko Petrarkos sonetų knygai, turėjusiai pavadinimą "I Trionfi", t. y., "Triumfai" arba Didieji Arkanai. Pagal kitą versiją Taro kortos pateko į Europą kryžiaus karų metu. Kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad Taro susijęs su Egipto mameliukais: Farley pateikia įtikinamą argumentą, kad Taro kaladė kilusi iš Mameliukų Egipto kultūrinės aplinkos, vėliau pritaikyta kaip alegorija Milano valdovų Viskončių gyvenimui. Kai kurių Didžiųjų Arkanų simbolika verčia manyti, kad Taro kortos gali būti susijusios su Tamplierių ordinų, paleistu 1312 m. (jo didysis magistras Jacques Mole buvo sudegintas 1314 m.). Buvę tamplieriai perėjo į nelegalią padėtį, išsibėgiojo po Europą, puoselėdami didžiulę neapykantą Bažnyčiai ir monarchijai. Gal būti, jog Taro kortos tapo tamplierių abėcėle. O po Žako de Molė išsipildžiusios pranašystės popiežiaus ir Prancūzijos karaliaus atžvilgiu naudojimasis Taro kortomis imtas suprasti kaip būrimas. Kortose nuorodų į tamplierių ereziją iš tiesų yra. Pavyzdžiui vietoj Kristaus Taro kortose yra "Pakabintasis" (12-as arkanas). Jis gali reikšti paniekinamą požiūrį į Kristų kaip jis pristatomas Bažnyčioje. Tamplieriai buvo kaltinami garbinantys Bafometą, o toks vaizdinys taip pat yra: tai "Velnio" korta (15-as arkanas), kurioje pavaizduotas demonas turi tamplierių garbinto Bafometo pavidalą. Panašu, jog Taro kortos galėjo būti slaptos tamplierių doktrinos iliustruotu sąvadu. XVIII a. tamplieriai buvo reabilituoti, susijungė su masonais ir suformavo šv. Andriejaus ir škotų ritualo masoniją, perduodami masonams Taro. Tad gali būti, jog Taro buvo slaptas tamplierių ordino žaidimas, jų ezoterinių paieškų kvintescencija. Kryžiaus karų epochoje tamplieriai bendraudami su musulmonais bei eretikais galėjo perimti Taro, pradėti naudoti patys, o per juos Taro galėjo paplisti ir platesniuose Europos visuomenės sluoksniuose, ypač eretiškuose, priešiškuose Bažnyčiai ir egzistuojančiai santvarkai bei viešpataujančiai ideologijai. Su tokiu požiūriu susijusi nuomonė, jog Taro kortos galėjo susiformuoti pačioje Europoje kaip okultinės filosofijos mokymosi pagalbinė priemonė - kortelės, ant kurių buvo surašytos okultinės tiesos, iliustruotos paveiksliukais. 1612 m. anoniminiame traktate, rozenkreucerių manifeste, atsiranda užuomina apie ezoterinį Taro. Ji gauna pavadinimą ROTA ir aprašoma kaip mechanizmas gauti patarimui apie praeitį ir ateitį.
XVIII amžiuje, racionalizmo persmelktu laikmečiu, Taro iš Viduramžių pramoginio žaidimo virto XVIII a. Prancūzijoje atgimstančios okultizmo filosofijos įrankiu. Šis periodas siejamas su naujų dvasingumo formų paieška, kai netenkanti galios Katalikų Bažnyčia pradėjo prarasti savo pirminę, žmogaus dvasinių poreikių tenkinimo funkciją. Kita vertus, šis amžius buvo kupinas prieštaravimų ir nežiūrint į akivaizdžią Bažnyčios institucijos krizę, proto ir racionalizmo įsigalėjimas nebuvo sutiktas vienareikšmiškai. Būtent šiame sudėtingame filosofiniame klimate užgimė romantizmas, siūlęs permąstyti religiją, bet neatsisakyti jos. Šis periodas laikomas hermetizmo, astrologijos ir kabalos Taro formavimosi laikotarpiu. Taro tapo masonų ideologijos diegimo nefeodaliniuose sluoksniuose įrankiu. Ložės suteikė galimybę susilydyti senajai aristokratijai su kylančia buržuazija. Savo ruožtu buržuazijai masonų ložės suteikė galimybę patenkinti savo prestižo ir pripažinimo poreikį. Masonams labai svarbu buvo įtvirtinti save taip pat ir simboliniu, naratyvo lygmeniu, priešpastatant senajam elitui savo ideologiją, savą filosofiją, savo istorijos sampratą, kuri turėjo būti tiek pat sena, tiek pat visaapimanti ir įtikinama, kaip ir Katalikų Bažnyčios palaiminta. Tam reikėjo savo ideologiją ir filosofiją kildinti iš kuo senesnių laikų. Tam pasitarnavo ir Taro kortų kaladės kilmės iš senovės Egipto versija, kurią tuo metu pirmą kartą iškėlė Antonas Kurtas de Žebelenas (Antoine Court de Gébelin). Žebelenas 1773 - 1782 m. publikavo 9 savo veikalo "Le Monde primitif" veikalus, kurio viename tome, paskelbtame 1781 m., jis iškėlė versiją apie Taro egiptietišką kilmę. Jis teigė, kad Taro kaladė iš tiesų buvo hieroglifinė Toto knyga, išgelbėta iš sugriuvusių ir sudegusių Egipto šventyklų prieš tūkstančius metų. Egipto žyniai visą milžinišką su Totu susijusią raštiją nutarė užfiksuoti plokštelėse, kurios galiausiai po daugybės šimtmečių virto Taro kortomis. Manoma, kad specialiai žinijai išsaugoti buvo apsirinkta kortų forma - t. y. pasilinksminimo, žaidimo forma. Legendos sako, kad senovės Egipto žyniai slaptą informaciją užšifravo Taro simboliais ir kaladė iš 78 plokštelių auksinių buvo saugoma Aleksandrijos bibliotekoje. Teigiama, kad Toto knyga arba Taro knyga arba Auksinių lapų knyga sukaupė visą žiniją apie Visatą. Žinoma, kad Totas buvo egiptiečių išminties dievas, taip pat mokslų, menų ir amatų dievas. Jo žinioje buvo laiko matavimas ir ateities numatymas. Žebelino manymu ezoteriniai taro simboliai išplito Europoje dėka bastūnų - čigonų. Iš tikrųjų, XV amžiaus pradžioje Tamerlano valia išvarytas iš gimtųjų žemių Indijoje, jau 1417 metais čigonų taboras įsikūrė šalia Hamburgo, o vėliau Romoje, Paryžiuje ir kitur. K. Žebelinas teigė, kad žodis "Taro" - tai egiptietiškų žodžių tar, reiškiančio "kelias" ir ro, ros arba rog, reiškiančio "karalius" arba "karališkas" junginys. K. Žebelino nuomone keturios kortų rūšys - tai keturios visuomenės ir jos valstybinės sąrangos būsenos. Visas taro kortų fundamentas skirtingais aspektas buvo dalijamas į septynetus, šventą skaičių egiptiečiams. Kiekvieną kortų rūšį (arba spalvą) sudarė du kartai po septynis. Kozirių buvo trys kartai po septynis, o iš viso kortų buvo septyniasdešimt septynios plius nulinė korta Kvailys. 1854 m. P. Christianas mini Jamblicho užuominas apie egiptietiškas kortas. Egiptietiškos kilmės simbolika kai kuriose kortose (pavyzdžiui sfinksai "Vežimo" ir "Fortūnos rato" arkanuose) rodos tik paliudytų egiptietišką Taro kilmę.
1785 - 1791 m. prancūzų okultistas Etteila (Jean-Baptiste Alliette) buvo pirmasis, kuris publikavo Taro kortų mantines reikšmes.
Taro kortos kaip Vakarų okultinės tradicijos dalis
1856 m. naujųjų laikų kabalistikos žinovas prancūzų okultistas Eliafas Levi savo darbe "Mokymas ir ritualas aukštojoje magijoje" pirmą kartą sujungė Taro su žydų ezoteriniu mokymu - Kabala. Taip gimė nauja Taro kilmės versija, pagal kurią Taro atsirado Izraelyje ir buvo kabalistinio Gyvenimo Medžio (Sefirotų medžio) forma kortų pavidalu. Taip Taro buvo visiškai įjungta į Vakarų okultinę tradiciją, besiremiančią žydų okultiniu mokymu. Elifas Levi buvo įsitikinęs Taro kortose radęs visų mokslų sintezę ir raktą į mistinį kabalos mokymą. Jo įsitikinimu kiekvieną iš Didžiųjų Arkanų reikia sieti su viena iš hebrajų alfabeto raidžių, kurios savo ruožtu reiškia kelius, jungiančius 10 sefirų kabalistiniame Gyvybės Medyje. Tokiu būdu jis atskleidė ryšius tarp Gyvenimo (sefirotų) medžio, Tetragaramatono ir hebrajų alfabeto raidžių, skaičių (gematrija) ir, galbūt, kabalistinių pasaulių bei stichijų.
Kabalistinio Medžio ir Taro kortų (ne tik Didžiųjų Arkanų kaip Levi atveju) susietumo koncepciją toliau vystė prancūzų okultistas, hipnotizuotojas ir praktikavęs gydytojas Žeraras Enkosas - Papius (Gerard Encausse - Papius - jo slapyvardis, paimtas iš E. Levio veikalo ir reiškė gydytoją) (1865 - 1916). 1889 m. Papius paskelbė savo veikalą "Čigonų Taro pašvęstiesiems" su okultisto Oswaldo Wirto (kuris taip pat tyrinėjo Taro kortas vakarų okultizmo tradicijos kontekste) sukurtomis kortomis. Kurį laiką priklausė Teosofijos draugijai, bet iš jos pasitraukė, nes jo nepatenkino jos orientalistinis pobūdis. Jo tiktuoju mokytoju okultizmo srityje buvo markizas Žozefas Aleksandras Sent-Ivas d' Alveidra (1842 - 1910). 1888 m. Papius kartu su Sent-Ivu, markizu Stanislavu de Guaita, Žozefu Peladanu ir Oswaldu Wirtu įkūrė Kabalistinį rozenkreucerių ordiną. 1897 m. Papius tapo šio Ordino vadovu. 1891 m. Papius dviejų masonų ložių bazėje įkūrė Martinistų ordiną, taip pagerbdamas Lui Klodą de Sen-Marteną (1743 - 1803). Kartu Papius daug laiko skyrė Taro kortoms. Jis pabandė išvesti ištisą Visatos struktūros filosofinę sistemą, remdamasis 78 Taro kortomis, jas panaudodamas kaip meditacijos priemonę. Pasak Papius Mozės Skaičių knyga yra judėjų biblija, Apokalipsė ir Psalmynas sudaro krikščionišką bibliją, legenda apie Hiramą - masonų biblija, Odisėja - graikų politeistų biblija, o čigonai turi savo bibliją. Tai Taro kortos, kurios jiems yra ne tik priemonė pragyvenimui, uždarbis, žaidimas, būrimo priemonė, bet ir biblijų biblija. Na o kabalistinė "Sepher Yetzirah" knyga leidžia teigti egzistuojant hebrajų raidžių atitikmenis astrologiniams ženklams.
E. Levio, Papius, O. Wirto ir kai kurių kitų darbai Taro kortų filosofijos bei jos sąryšių su Kabala srityje sudaro vadinamąją prancūziškąją Taro kortų tradiciją. Jai priešpastatoma vadinamoji angliškoji Taro kortų tradicija, susijusi su "Golden Dawn" ("Auksinės Aušros") hermetiniu ordinu. XIX a. hermetinė kabala, iš esmės dechristianizuota, savo išraiškos viršūnę rado Hermetiniame "Auksinės Aušros" Ordine. Jo įkūrėjas anglų okultistas Samuelis Makgregoras Mazersas 1887 m. po "Auksinės Aušros" sukūrimo pradėjo aprašinėti Taro ezoterinius atributus savo rankraštinėje, neviešinamoje knygoje "Book T". Jis ją Ordino būsimiesiems nariams bandė pristatyti kaip savo atrastą senovinę knygą, kuri esą atskleidžia Taro ryšius su vakarų ezoterizmu, enochine XVI a. anglų okultisto Di tradicija bei rozenkreuceriais. Tačiau iš tiesų ta knyga buvo jo gilių ezoterinių tyrinėjimų vaisius. Remdamasis savo "Book T" Mazersas sutelkė garsius, įtakingus Anglijos okultistus į "Golden Dawn" hermetinį ordiną, akcentavusį ryšius su rozenkreuceriais. Mazersas remdamasis E. Levio veikalais ir Eteilos mantiniais užrašais sukūrė kabalistinę teoriją, kurią panaudojo savo "Auksinės Aušros" maginėje sistemoje. Joje 22 Didžiųjų Arkanų kortos atitinka 22 hebrajų alfabeto raides. 40 Mažųjų Arkanų kortų, padalintų į keturias kortų rūšis po 10 kortų, atitinka 4 kabalistinius pasaulius (Acilut, Brija, Jecira, Asija) po 10 emanacijų kiekviename. 16 figūrinių kortų šioje sistemoje yra ne kas kita kaip pertvarkytas į tetragramatoną kvadratas. Keturios kortų rūšys atitinka 4 stichijas ir 4 tetragramatono raides. Mazersas sujungė skaitmenines kortas su kabalistinio Gyvenimo Medžio sefiromis. 16 Figūrinių kortų jis susiejo su tetragramatono raidėmis (tiesa, Karalius, Karalienė, Riteris ir Pažas E. Levio sistemoje buvo pakeistas į Riterį, Karalienę Princą ir Princesę). Mazersas pritaikė hebraiškoms raidėms "Sefer Jecira" astrologinius atributus, kuriuos suderino su Taro kortomis. Po visų šių pakeitimų jis suprato, kad reikia perkelti "Kvailį" iš 21- os vietos į kaladės pradžią. Tuomet jis atkreipė dėmesį į tai, kad 12 Taro simbolių atitinka 12 Zodiako ženklų, o taip pat 12 paprastų žydų alfabeto raidžių. Jam tapo aišku, kad reikia sukeisti vietomis "Teisingumo" arkaną su "Jėgos" arkanu. Galiausiai Mazersas atkreipė dėmesį į planetinius atributus. Mazersas nustatė tokius septynių planetų ir Didžiųjų Arkanų atitikmenis: "Magas" (Merkurijus), "Žynė" (Mėnulis), "Imperatorė" (Venera), "Fortūnos ratas" (Jupiteris), "Bokštas" (Marsas), "Saulė" (Saulė), "Pasaulis" (Saturnas). Taigi Mazersas padarė šios žingsnius: suderino hebrajų alfabetą su kabalistine astrologija per "Sefer Jecirą", perkėlė simbolį "0" į pradžią, sukeitė vietomis simbolius VIII ir XI, sutapatino septynis simbolius (I, II, III, X, XVI, XIX, XXI) su septyniomis planetomis. Taip buvo sukurtas nauja ezoterinė Taro tvarka, kuri suderino hebraišką alfabetą su Taro, pradėjo kaladę nuo arkano "O" ir nustatė slaptą planetinę tvarką, pradedant Merkurijumi ir baigiant Saturnu.
Remdamiesi Mazerso tyrinėjimais kiti "Auksinės Aušros" nariai (A. Edward Waite, Alisteris Kroulis, Polas Fosteris Keisas) nariai kūrė savas Taro kortų kalades, greta pačios "Auksinės Aušros" ordino kaladės. Taigi, visos trys mūsų laikų itin populiarios kaladės ("Auksinės Aušros", Vaito, Toto Taro (A. Kroulio) buvo sukurtos šio ordino narių.
1910 m. Arturas Edvardas Vaitas publikavo savo knygą "Iliustruotas Taro raktas" kartu su pačia kalade, kuri vadinaama jo ir jo leidėjo Raiderio vardu, kurioje paliko užuominas į slapto kabalistinio Taro egzistavimą "Auksinės Aušrtos" sistemoje. Padedamas dailininkės, taip pat Ordino narės, Pamelos Kolumen Smith, jis sukūrė "ištaisytas" Taro kortas. Dabar tai populiariausia Taro kortų kaladė, laikoma standartine. Jos didžiausias privalumas - Mažųjų Arkanų skaitmeninių kortų paveiksliukai. Iki tol jų nebuvo. Vaito kortose ryški rozenkreuceriška dvasia ir Viktorijos epochos stilistika. Vaitas taip aprašė naujos kaladės kūrimo darbą taip: man buvo pavesta sekti, kad arkanų (ypač Didžiųjų) parengimas išsaugotų paslėptas tas reikšmes, kurios priklausė Didžiosioms Misterijoms, Keliams, kuriais aš sekiau. [...] dėka mano veikimo (globos) vis labiau buvo suprantama, kad Taro simboliai - ar bent kai kurie iš jų - tai vartai į regėjimų sferą, į okultinių regėjimų sferą. Todėl aš sekiau, kad Pamela Smith atsitiktinai nepagautų kokių nors mano ar dar kieno nors proto vaizdinių. Ypač svarbu buvo atsakingai rengti "Vyriausiosios Žynės", "Kvailio" ir "Pakabintojo" kortas". Tai leidžia manyti, kad A. Vaitas parodė Ordino nariams realią Taro kortų reikšmę. Vaitas buvo magas, pašvęstas į "Ausinės Aušros" ordiną, todėl jis negalėjo atverti ordino paslapčių, bet galėjo sukurti kaladę, kurioje pasidalijo tuo, ką jis žinojo iš ordino.
1909 m. kitas "Auksinės Aušros" narys Alisteris Kroulis savo privačiai išleistoje knygoje "Liber 777" detaliai aprašė Taro struktūrą, nustatytą S. Mazerso. Tie patys duomenys toliau plėtojami Kroulio privačiai leistame 1909 - 1914 m. okultiniame almanache "Equinox". 1910 m. žurnale "Occult Review" anoniminis autorius atskleidė Taro atributus, funkcionavusius "Auksinės Aušros" sistemoje, pateikdamas lenteles iš Kroulio knygos "Liber 777". 1942 m. Kroulis kartu dailininke Frida Harris sukūrė naują kaladę kai ištisą visų laikų okultinių žinių enciklopediją (kortų projektas pradėtas rengti 1938 m., o baigtas 1943 m.). 1944 m. Kroulio knygoje "Book of Thoth" aprašoma nauja Taro versija, rekonstruota Mazerso, bet teleminės magijos šviesoje. Tačiau publikuotas Toto Taro pirmą kartą tik 1979 m.
1920 m. žurnale "AZOTH" kitas "Auksinės Aušros" narys Polas Fosteris Keisas pateikė savą Taro interpretaciją "Auksinės Aušros" mokyklos šviesoje. 1937 m. buvęs "Auksinės Aušros" narys Izraelis Regardi paskelbė slaptas "Auksinės Aušros" instrukcijas kartu su knyga "Book T". 1947 m. Knygoje "The Tarot, A Key to the Wisdom of the Ages" Polas Fosteris Keisas toliau plėtojo "Auksinės Aušros" simbolizmą Didiesiems Arkanams. Šis veikalas tapo paskutine Keiso knygos, išleistos 1920 m. versija.
Žydų ezoterizmo tyrinėtojas G. Šolemas (Gershom Sholem) greičiausiai teisus, teigdamas, kad ryšys tarp Kabalos ir Taro sukurtas XIX a. pabaigoje anglų ir prancūzų okultistų. Tačiau ryšys akivaizdus, todėl, jei šios ezoterinės tradicijos vystėsi ir lygiagrečiai, tai suteikia dar didesnį autoritetą joms. Tai misterija, perduodama žodiniu keliu. Tai pergyvenimas universalios energijos, sutinkamos gyvenimo herojaus kelionės metu, kelyje. Dešimt Sefirų kartu su dvidešimt dvejomis hebrajų alfabeto raidėmis reprezentuoja, anot kabalistinės tradicijos, trisdešimt dvejus Dieviškosios išminties kelius. Šiais keliais buvo sutvertas pasaulis, šiais keliais žmogus gali pažinti Kūrėją ir pas jį grįžti, todėl Didžiųjų Arkanų kortos simbolizuoja žmogaus gyvenimo kelią.
Taro ir Jungas
Didžiulę įtaką Taro interpretacijos tradicijai turėjo šveicarų psichologo Karlo Jungo tyrimų išvados - archetipų ir sąmonės bei pasąmonės skyrimo teorija. Ji giliai korespondavo su pačia Taro tradicija įžvelgti Didžiuosiuose Arkanuose jų simboliuose, paveiksliukuose sąmonės elementus, veikiančius savaime ir apsprendžiančius žmogaus elgesį. Taro kortų siužetai visiškai atitinka kolektyvinę pasąmonę, atskleistą Jungo. Ji susideda iš archetipų - optimalių elgesio schemų. Archetipai tie patys visiems žmonėms. Tai struktūrinės psichikos plytelės. Taro simbolika taip pat naudojama atskleisti archetipų modelius žmogaus pasąmonėje. Galiausiai Jungas suformulavo šešis pagrindinius žmogaus archetipus: Animus, Anima, Persona, Šešėlis, Ego, Savastis. Jų pagrindu kuriasi mūsų asmenybės įvairovė. Jungo įsitikinimu egzistuoja ir bendra visų žmonių genetinė atmintis, kurią jis pavadino kolektyvine pasąmone. Jos kontekste archetipai yra vaizdiniai, įdėti mums iš anksto, kaip mūsų įgimtas bagažas.
Karlas Jungas Taro sistemą puikiai žinojo. 1930 m. rugsėjo 16 d. Ekstein jis rašė: "Taip, aš žinau apie Taro. Kiek man žinoma tai kortų kaladė, naudota Ispanijos čigonų, seniausios iš žinomų kortos. Jas iki šiol naudoja prognostiniams tikslams. 1933 m. kovo 1 d. Jungas kalbėjo apie Taro seminare, skirtame vaizduotei: "Dar viena keista okultinio žinojimo sritis, kurioje matomas hermafrodito vaizdinys - Taro. Tai kortų kaladė, kurią iš pradžių naudojo čigonai. Yra ispaniškos kilmės kaladės, datuojamos XV a. Šios kortos yra šiuolaikinių mūsų kortų pradininkės, kuriose raudona ir juoda simbolizuoja priešingybes, o dalijimas į keturias kortų rūšis - čirvus, dzvonkus, vynus ir būgnus - priklauso individuacijos simbolizmo sričiai. Tai psichologiniai vaizdiniai, simboliai, kuriais žaidžia žmogus, kaip kad pasąmonė žaidžia su savo turiniu. Jie kuria atitinkamas kombinacijas, kurios atitinka žmonijos istorijos įvykių vystymosi žaismingumą. [...]. be to, jos turi dar 21 kortą, kuriose pavaizduoti simboliai ar simbolinės situacijos. Pavyzdžiui saulės simbolis, pakabinto už kojų žmogaus, bokšto, sugriauto žaibo, Fortūnos rato ir t.t. Jie vaizduoja tam tikras skirtingos prigimties archetipines idėjas, besimaišančias su įprastiniu pasąmonės srauto turiniu, todėl jas galima naudoti kai intuityvų metodą gyvenimo tėkmei suvokti, taip pat galbūt ateičiai nuspėti, nes viskas remiasi dabarties įvykiais. [...]. Jūs žinote, kad žmogus visada jautė poreikį pagauti įvykių tėkmės prasmę nesąmoningai [...]". Savo veikale "Kolektyvinės pasąmonės archetipai" Jungas rašo: "Taro kortų paveiksliukai yra tolimi transformacijos archetipų pirmtakai [...]. Simbolinis procesas išgyvenamas kortoje ir per kortą. Šis vystymasis demonstruoja enantiodrominę struktūrą [Jungo sąvoka, reiškianti, kad visi daiktai išvirsta į savo priešingybes], [...], ir tokiu būdu išreiškia negatyvumo ir pozityvumo, praradimo ir įgijimo, tamsos ir šviesos ritmą". 1950 m. Jungas kiekvienam iš keturių Psichologijos klubo nariams pavedė tirti vieną kurį intuityvų, sinchronistinį metodą. Hanni Binder turėjo dirbti su Taro, o po to išmokyti Jungą skaityti kortas. Deja, Binder darbas toli nepasistūmėjo, nes grupė iširo 1954 m. 1960 m. Jungas prieš mirtį rašė, kad eksperimentams būta per maža žmonių ir galimybių.
Taro kortos, būdamos Vakarų Europos mentaliteto produktu "kalba" su mumis simboline archetipų kalba. Baziniai Jungo archetipai leidžia pasekti kaip tai vyksta pav. su Didžiaisiais arkanais. Visi mokslininkai sutaria, kad Didieji arkanai - tai archetipinės jėgos, perteiktos per personažus arba ištisus siužetus. Dirbdami su šiomis kortomis, mes tokiu būdu "kalbamės" stichinėmis kolektyvinės pasąmonės jėgomis, suprasdami jų įtaką mūsų gyvenimams. Kiekviena Taro korta yra tam tikros mitodramos scenarijus. Šių scenarijų kaita ir sudaro žmogaus gyvenimą. Greta to, kad archetipai yra bipoliariški, jie dar ir holografiški. T. y., nors kiekvienas iš archetipų išreiškia tam tikrą uiversalią idėją, paradoksas tame, kad ta idėja įtraukia ir visas kitas idėjas. Taro atveju tai reiškia, kad kiekvienas didysis arkanas potencialiai turi visus kitus.
Svarbi Jungo psichologijos idėja yra individuacija, kuri reiškia tai, kad kiekvienas individas turi įgimtą saviraiškos troškimą. Individuacija Jungas vadino individo kaip vieningos visumos, vientisos asmenybės formavimosi procesą. Žmogaus asmenybė nepakartojama, nesuvedama į instinktą, šabloną, štampą ar socialinį užsakymą. Individuacija todėl kaip tik reiškia kelią į save per svetimų socialinių-biologinių įgimtų ir įgytų antsluoksnių erškėčius. Individuacija - tai "tapimas tikrai savimi" arba bent jau sąmoningas bandymas eiti šia kryptimi. Individuacija - tai laisvinimasis iš gniaužtų, trukdančių asmenybės vieningumo įgijimui. Individuacijos sąvoka glaudžiai susijusi su centriniu Jungo archetipu - savasties archetipu. Tai archetipas, kuris organizuoja ir gina asmenybės vientisumą.
Taro kaladėje savasties archetipas susijęs su "Kvailio" Arkanu. Šiuolaikinėje kaladėje tai arkanas, kuris pradeda kaladę ir jo numeris yra nulis. "Kvailys" - tai kosmoso ir žmogaus gimimas, pirminis chaosas, pradžia visų pradžių. Šia prasme Taro yra vieno arkano kaladė. Jungas taip pat manė, kad tarp skirtingų arkanų yra tas, kuris turi savyje visus kitus ir juos valdo. Tai savasties archetipas. "Kvailys" - tai Dievas -atsitiktinumas, vadovaujančioji sielos dalis, spontaniškumo ir išmintingumo, beprotiškumo ir genialumo sąveika. Tačiau jei savastį vertinti kaip gyvenimo tikslą, tai Taro ją atitinka "Pasaulio" Arkanas, kuris yra paskutinis - 21-asis - Arkanas. Šiame Arkane įvyksta savirealizacija. Čia ratas užsidaro ("Pažinti save, reiškia suprasti, kad aš negaliu būti niekuo, išskyrus save patį"). Pasauli Arkane siela įgauna tą vieningumą, kurį ji prarado kelio pradžioje. Realizuodama savo pašaukimą, siela atstato vieningą pasaulio paveikslą. Neatsitiktinai "Pasaulio" Arkane pavaizduota mandala - vieningumo, užbaigtumo simbolis. Savo darbe apie sinchroniją Jungas kalbėjo apie neišvengiamą fizinės ir psichinės sričių vieningą realybę. Jis ją vadino unusmundus - vieningas pasaulis. Šio pasaulio vieningumo simbolis pasak jo - mandala. Šį simbolį matome ir "Fortūnos rato" Arkane. Jo esmė - mokėjimas atsirasti reikiamoje vietoje reikiamu laiku, t. y., būti čia ir dabar, rato centre, ramybės būsenoje, vietoje, kuri nusakoma žodžiu "niekur".
Šį savasties įgijimo kelią Didžiųjų arkanų kaladėje kaip herojaus kelionę savo chrestomatinėje knygoje "Taro ir herojaus Kelionė" aprašė vokiečių ezoterikas, tarologas, lingvistas Hajo Banzhaf (1949 - 2009). Jie kiekvieną Didžiojo Arkano ezoterinę ir psichologinę simboliką traktuoja kaip herojaus, t. y. asmenybės, pasiryžusios save realizuoti, judėjimą savasties pilnatvės link. Didžiųjų Arkanų visuma ir pasakoja mums šią herojaus kelionės istoriją. Didžiuosius Arkanus galima laikyti nebyliu pieštu tekstu, perteikiančiu tipiškus daugeliui žmonių pergyvenimus, gyvenimo patyrimą, kurį žmogus įgyja savirealizacijos kelyje. Todėl Herojaus kelionė yra archetipinis pavyzdys gyvenimo scenarijaus, susidedančio iš atskirų vaizdinių. Gyvenimas meta herojui iššūkį, priverčiantį leistis ieškoti kažkokios brangenybės. Šios paieškos vyksta etapais. Pradžioje kažkas prarandama, iškyla grėsmė arba tenka spręsti kažkokį uždavinį, kuriam išspręsti herojui tenka leisti į kelią, kuriame jis atranda kaip priešų, taip ir draugų. Po kurio laiko jis randa stebuklingą daiktą, su kurio pagalba nugali savo priešą. Tačiau šlovės laurai atitenka ne jam. Jis parvyksta namo, demaskuoja savo priešus. Galiausiai veda karalaitę ir paveldi karalystę. Taro srityje svarbu, kad žmogus gali vienu metu būti keliose plotmėse: gyvenimo apskritai plotmėje "Pakabintojo" būsenoje, sąmonės plotmėje - jis gali būti "Atsiskyrėlis" savęs paties apmąstymo fazėje. Galbūt keista, kad tas herojus, kuris įveikia sunkų kelią yra "Kvailys"? Įprasta matyti drąsų, stiprų, neklystantį herojų, tačiau pasak Jungo mokinės Marijos Luizos von Franz, "Kvailys" simbolizuoja tyrumą ir asmenybės nesugedimą. Tai svarbiau nei intelektas ar savidisciplina. Juokdarys-kvailelis leisdamasis į kelią sparčiai auga ir protingėja. Kelionės pabaigoje jis vėl tampa juokdariu, bet tai jau juokdarys-išminčius. "Kvailį" lydi šuo, simbolizuojantis instinktus, padedančius žmogui sunkiame kelyje. "Kvailys" žengia neįtardamas apie galimybę nusiristi nuo bedugnės. Visa, ko reikia "Kvailiui", yra maišelyje, kuriame "neišnaudotų žinių lobis". "Kvailys" - tai žmogus, kuris savo žiniomis nesinaudoja. Šiuo požiūriu "Kvailys" panašus į naivų kūdikį. Snieguotos viršūnės "Kvailio" kortoje - tai jam dar tolimas "Atsiskyrėlio" pasaulis.
Darbas su Taro kortomis paremtas dviem principais. Viena vertus Taro kaip ir bet kuri kita mantinė sistema veikia sinchronijos principu. Pasak Jungo sinchronija tai psichinio ir realaus planų įvykių sutapimas, rezonansas tarp psichikos ir išorinio pasaulio. Būrimo Taro kortomis metu taip pat veikia tarsi atsitiktinumo (atsitiktinis kortų iškritimas) principas, kai informacija ateina tarsi nežinia iš kur. Jungas nustatė, kad sinchronija nepriklauso nuo atstumo, o laiko kryptis joje gali keistis (galima nuojauta apie dar neįvykusį įvykį ir jau įvykusio įvykio "pajautimas"). Kortų maišymas, nefiksuota jų padėtis, leidžia joms nuolat būti kontakte su realybe. Kiekvieną karą kai kaladė maišoma ir nukeliama, kortų išsidėstymas joje sinchronizuojasi su konkrečia dabartine situacija. Kiekvieną ieną kartą kai mes kreipiamės į Taro kaladę, ji sinchronizuojasi su ta psichine būkle, kurioje gyvena klausiantysis.
Antrasis principas yra susijęs su jau aptartu Arkano ir archetipo sąvokų sinonimiškumu. Taro susideda iš Arkanų, o kolektyvinė pasąmonė iš archetipų. Tai reiškia, kad Taro sistema ekvivalentiška kolektyvinei pasąmonei, Taro kortoms esant jos simboliniam atvaizdavimui paveiksliukais. Perfrazuojant Jungą galima pasakyti, kad jei gyvenime atsitiks kas nors, kas atitiks archetipą, tai jis aktyvizuosis, o klausiantysis ištrauks iš kaladės atitinkamus Arkanus.
Jungo analitinė psichologija faktiškai padalijo visą Vakarų okultizmą į du nesutaikomus lagerius. Išmintingiausi ir kultūringiausi ezoterikai, siekiantys dialogo su akademiniu pasauliu, priėmė Jungo atradimus ir ėmė naudotis jo modeliu kaip baziniu sielos žemėlapiu. Ryškiausi pavyzdžiai yra Izraelis Regardi, Stefanas Helleris (Gnostinės Katalikų Bažnyčios vyskupas) ir kiti ezoteriniai autoritetai. Tuo tarpu marginalai, puoselėjantys savo išskirtinumą ir laikantys savo mokyklas, vienintelėmis, disponuojančiomis absoliučia tiesa, atsiribojo nuo Jungo psichologijos kaip maro, nes jis "subjektyvizavo jų didžiąsias tiesas". Taigi Jungo psichologija padalijo Taro pasaulį į senuosius ortodoksus, kurie rėmėsi seniausia susiklosčiusia Taro tradicija (Marselio kortos ir jų Eteilos interpretacija) ir vėlesne kabalistine tradicija (jos prancūziška ir angliška mokyklomis) ir moderniuosius, akcentuojančius vaizduotės, meditacijos, vizualizacijos svarbą, būtinybę įvertinti subjektyvią kiekvieno patirtį santykyje su Taro. Vis dėl to nėra įmanoma kalbėti apie dvi nesutaikomas stovyklas. Jungo teorija tik suteikė mokslinį pagrindą Taro interpretacijoms, paaiškino kai ką kaip įmanoma pažvelgti į savo paties vidų ir įžvelgti ateitį, tačiau tai nereiškia, kad Jungo teorijos iš esmės pakeitė, sugriovė ankstesnę Taro tradiciją. Ne, Taro yra gyvas organizmas, kuris vystosi, įgaudamas naujų spalvų. Neįmanomas visiškai subjektyvus sprendimas apie kortas. Pagrindas išlieka tas pats, tik atsiremiant į paveldėtas kortų interpretacijas, daromos savarankiškos, subjektyvų atspalvį turinčios išvados.
Vis dėl to, ne visa, kas turi Taro vardą, yra Taro. Yra pagrindas, kurio reikia laikytis, jei norima vieną ar kitą kaladę laikyti Taro korta. Liuciferio, Lenormano, goetinių demonų, Karibų jūros piratų Taro tai kortos, tai orakulai, bet tai ne Taro. Apskritai nuo XX a. antros pusės (maždaug nuo 1969 m.) plinta "New Age" ideologiją išreiškiančios kortų kaladės (pagoniškos, Vicco, "New Age", Ošo-Taro ir kt.), kurios remiasi kitais principais nei senosios Viskonti, Marselio ar vakarietiška kabalistine tradicija pagrįstos kaladės. Taro tapo labiau asmenybės tobulinimo priemone. Taip pat vienas iš "New Age" požymių yra domėjimasis Rytų religijomis ir mokymais bei vietinių religijų inkorporavimas.
Taro pasaulėvaizdžio mokslinis pagrįstumas
Taro Didžiųjų ir Mažųjų arkanų sistema, kuri savo esme yra Vakarų kabalistinės ezoterinės tradicijos dalis, funkcionuoja holistiniame, monistiniame ar holografiniame pasaulėvaizdyje, kuris apspręstas vieno vienintelio principo, persmelkiančio visus būties lygmenis. Jis remiasi į astrologinius dėsningumus, kurie naujausios hiperdimensinės fizikos atradimų kontekste yra neabejotinai pagrįsti. Holistinį arba monistinį pasaulėvaizdį apsprendžia sinchroniškumo ir singuliarumo bei holografinis principai, taip pat realybės geometriškumas, ritmiškumas, cikliškumas. Visos ezoterinės doktrinos, taip pat ir Taro, pagrįstos vieningos substancijos, persmelkiančios visą Didžiąją Visatą, egzistavimu. Jos atžvilgiu visa tai, kas egzistuoja - patys įvairiausi fiziniai ir psichiniai procesai - yra tos vienos energijos ar substancijos, galimos pavadinti ir eteriu, apraiškos. Tokiame pasaulėvaizdyje išryškėja, kad astrologinis požiūris į pasaulį turi pagrindą. Esmė yra energijos kaip vienintelės tikros realybės vibracijos, bangavimas, kuris persmelkia viską. Viską apsprendžia ritmas, kuriuo vyksta bangavimas. Būtent tie ritmai, arba laiko ciklai ir yra visos mūsų matomos (juntamos) realybės pagrindas. Ciklai mums svarbūs kai mes persikeliame į aukštesnį makrolygį - astronominį - lygį, t. y. imame analizuoti santykius tarp Saulės, planetų ir Saulės sistemos su Galaktikos centru. Galaktikos - taip pat Sąmonės vienetai. Tam, kad mes suprastumėm, kaip viena planeta gali daryti įtaką kitai planetai, reikia prisiminti, kad hiperdimensinės fizikos kontekste kalbama sąmoningą energiją, kurioje formuojasi sąmonės centrai su geometriniais kūnais juose, ir kuriuose didžiulę (tarkim gravitacinę) įtaką turi būtent tų kūnų viršūnės, jungiančios jėgų takelius, formuojančius tų kūnų briaunas. Ta sąmoninga skysta energija veikia formuodama sąmonės vienetus ir per natūralią jų fomavimosi logiką iš pačios sąmonės centruose glūdinčių geometrinių kūnų veikimo logikos atsiranda tam tikri ritmai bei jų poveikio vieni kitiems ritmai, kurie pasireiškia kaip geometrinių kūnų, skaičių, garsų ir spalvų harmoningi santykiai. Nors iš Visatos holografiškumo bei fraktalų formavimosi logikos išplaukia, kad atstumai ir dydžiai nevaidina jokio vaidmens, vis dėl to mums didesnę reikšmę turi vizualiai matomų didesnių objektų santykiai - t. y., Saulės sistemos santykio su Galaktikos centru, Saulės su Žemė ir kitomis planetomis ir planetų tarpusavio santykis. Įvairiose Visatos vietose šviesos harmonikai turi skirtingą tankį. Visa Visata sudaryta iš šviesos rutulių, kurie gali likti kaip "stovinčios bangos" arba judėti šviesos greičiu, tapdami dinaminėmis bangomis arba fotonais. Statinės bangos atveju šviesa formuoja oktaedro struktūrą. Stovinčios šviesos bangos kuria sferinius harmonikus. Didelių kūnų judėjimas (planeta, žvaigždė) kuria lėto judėjimo eteryje harmonikus. Harmonikai grupuojasi apie gravitacijos centrus. Bet kokia masė tam, kad egzistuotų, turi įtraukti ją supančią kosminę šviesą, tapdama "eteriniu vamzdžiu". Jei toks vamzdis juda kaip planeta ar galaktika, jis sukrečia aplinkinę terpę, sąlygodamas vibracijas, kurias galima patirti kaip šviesą, garsą, geometriją. Planetų ciklai, kurie yra iš esmės astrologiniai, veikia žmonių sąmonę per archetipus. Momente, kai mūsų protai intensyviausiai užsipildo konkrečiais archetipais, reikia laukti atitinkamų asmeninių charakteristikų pasireiškimo. Visa Saulė sistema tampa persipynusių trimačių harmonikų sistema. Visa "stovinti banga" veiks kaip pritraukianti jėga, veikianti sąmonę, o kitos jėgos bus daugiau šalutiniai veiksniai.
Tai galima nusakyti ir 1912 m. pasirodžiusioje knygelėje "Kibalionas", išdėstytais septyniais hermetizmo principais: mentalizmo (viskas yra mintis), analogijos (kaip viršuje taip ir apačioje), vibracijos (viskas vibruoja), poliariškumo (viskas dualu, visa turi polius, savo priešingybes, visus paradoksus galima sutaikyti), ritmo principas (visa turi savo potvynius ir atoslūgius, ritmai kompensuojasi), priežasties ir pasekmės principas (kiekviena priežastis turi savo pasekmę. Atsitiktinumas yra neatpažintas dėsnis), lyties principas (visa turi savo vyriškumą ir moteriškumą). Viskas Visatoje tvarkinga. Tai ir Taro principas.
Okultiniu požiūriu būrimas - tai įvesdinimas savęs į ryšį su astraliniu pasauliu per informacinį lauką, kurį turi kiekvienas žmogus. Būrimo Taro kortomis technika remiasi "odos regėjimo" fenomenu. Egzistuoja toks dalykas kaip žmogaus rankų lauko rezonansas arba šiluma kaip slenkstinis dirgiklis, verčiantis imti vieną ar kitą kortą. Taro kortų simbolika atitinka kolektyvinės pasąmonės archetipų modelius žmogaus pasąmonėje. Mums žiūrint į paveiksliuką mūsų sąmonė užmezga ryšį su pasąmone. Mūsų atmintis ieško vaizdinio, kuris atitiktų paveiksliuką. To išdavoje mūsų asmeninė ir kolektyvinė pasąmonė paruošia paketėlį sąmonei. Labai galimas dalykas, kad pranašautojas seanso metu gauna informaciją iš vieno iš ateities variantų. Tegul tas šaltinis ir tik mūsų "Aš" aukštesnioji dalis.
Darbas su Taro, net vien tik buriant, iš esmės yra meditacinis. Todėl būtinas pasiruošimas: atitinkami maginę reikšmę turintys daiktai, ritualai, Aukštesniosios Jėgos iškvietimas, kuriai - kaip pavyzdžiui Taro gidui - galima suteikti namus - pavyzdžiui akmenį ar kristalą, atliekant jo apgyvendinimo ritualą. Kortas reikia pakrauti savo paties energija, kaladę maišant. Tada Taro kortos taps stimulu mistiniams nušvitimams, padės vystyti ekstrasensorinius ir dvasinius sugebėjimus. Tam reikia susikoncentruoti į konkrečią problemą, tačiau prieš tai reikia išmokti atsipalaiduoti. Nes kiekviena korta tai langas į pasąmonę, kuris padeda pamatyti tai, kas yra už jo. Jos interpretavimas - tik postūmis reikiama kryptimi. Reikia ne samprotauti, bet stebėti, ne mąstyti, bet medituoti, operuoti ne žodžiais, bet vaizdais. Nėra prasmės ieškoti racionalaus pagrindimo šiems vaizdiniams. Geriau leisti kortoms kalbėti laisvai. Simboliai yra atrama intuicijai. Jie daugiaprasmiai ir todėl skirtingai priimami net to paties žmogaus skirtingu laiku. Klausimas yra ir atsakymas, tik jis yra klausiančiojo pasąmonėje ir kortos leidžia jį perskaityti, apvelkant pasąmonės turinį vaizdiniais - simboliais. Neatsitiktinai vakarų alchemikai vaizduotę vadino imaginatio vera ir prilygino žmoguje slypinčiai "žvaigždei", arba transformaciją vykdančiam dvasiniam pradui. Pasak A. Uždavinio šitaip suprasta "vaizduotė yra ne poetinių ar meninių tikrovės pakaitalų kūrėja, bet transcendentinės žinijos įrankis, hierarchiškai aukštesnių būties lygmenų betarpiško patyrimo ir suvokimo priemonė, veikianti ypatingu būdu". A. Uždavinis tęsia: "imaginatio vera yra ne fikcijų kūrimo, bet paslėptos tikrovės atskleidimo priemonė".
Panaudota literatūra
Barrett L. Ava. Tarot, Archetypes, and Storytelling (2009 m.) // Cognita, 2011 Spring, Vol. 18.
Gébelin de Court Antone. The Game of Tarots // The Primityve World, analyzed and compared with the modern world [internetinis šaltinis].
Noah Adrien Lyons. Tarot and Christian Iconography: The World and Magdalene. - Graduate Theological Union: 2013.
Semetsky Inna. Jung and Tarot: A theory-practice nexus in education and counselling // Jung and Tarot.
Semetsky Inna. Tarot Symbolism: Language, Psychology, Ontology // internetinis šaltinis
Sosteric Mike. A Sociology of Tarot // Canadian Journal of Sociology/Cahiers canadiens de sociologie, 2014, Nr. 39(3).
The Masonic origins of the esoteric Tarot // internetinis šaltinis
Verbickij Igor. Taro reiškinys kaip kultūrinių transformacijų objektas: nuo okultinės filosofijos link dabarties. - Bakalauro darbas, Šiauliai, 2015.
Банцхаф Хайо. Основы Таро: Энциклопедия Арканов // internetinis šaltinis.
Банцхаф Хайо. Универсальное Таро Уэйта // internetinis šaltinis
Банцхаф Хайо. Таро и путешествие героя // internetinis šaltinis
Ванг Роберт. Каббалистическое Таро: руководство по мистической философии. - М.: Клуб Касталии, 2015.
Величко Антанина. Карты Таро без мистики и тайн. - Москва: Скрин, 1998.Игнатов Алексей. Книга толкований: чтение раскладов Таро в примерах. - 2018.
Дрюри Невилл. Таро: пошаговое руководство по изучению. - Москва: Рипол классик, 2008.
Зданович Леонид. Карты Таро в современном прочтении. - Ногинск: «Остеон-Пресс», 2015.
Игнатов Алексей. Скрытые силы Таро. - Germopol.ru, 2016.
Игнатов Алексей Таро в паутине символов // internetinis šaltinis.
Карты таро как игровая матрица психологических карт // https://www.live-and-learn.ru/catalog/article/karty-taro-kak-igrovaya-matritsa-biznes-konstruktora-1000-idey-i-psikhologicheskikh-kart-1000-zhizne/
Колесов Евгений. Азбука Таро. - Москва, 1999.
Лысенко Юлия. Таро как инструмент архетипической психологии // https://psycircle.asia.kz/kak-ya-rabotayu/366.html
Мазерс Макгрегорс Лиддел Сэмюэл. Таро: краткое руководство по истолкованию карт. - Москва: Enigma, 2018.
Мэри К. Грир. Карл Юнг и Таро // internetinis šaltinis
Моррисон Дороти. Магия Таро // internetinis šaltinis.
Папюс (д-р Жерар Энкосс). Цыганское таро. Для посвещенных. - Ногинск: «Остеон-Пресс», 2015.
Поллак Рейчел. Мудрость Таро. Духовные учения и глубинные значения карт. - М.: Энигма, 2011.
Салли Никольс. Архетипы ТАРО: Юнг и Таро. Архетипическое путешествие (Опубликовано в «Spring» № 70, 2004) // https://info-kurses.narod.ru/index/0-5
Солодилова Е.Н. Бессознательное и его обитатели. - Реферат студентки 1 курса; Санкт-Петербург: Университет педагогического мастерства, 2003 // https://solodilova.ru/publikacii/yung-i-taro-studencheskij-referat/
Соловьева Ирина. Психология Таро: 22 шага на пути к себе // https://www.psyh.ru/psihologiya-taro-22-shaga-na-puti-k-sebe/
Становление и развитие французских карт Таро // internetinis šaltinis
Стюард Каплан. Энциклопедия Таро // internetinis šaltinis.
Таро: теория и практика. Полное описание системы Артура Уэйта. - К.: София, 1999.
Телемский Олег. Таро и аналитическая психология (2016 m.) // https://castalia.ru/articles/taro-i-analiticheskaya-psihologiya
Уэйт Артур. Иллюстрированныц ключ к Таро. - Киев: София, 2000.
Хшановска Алла. Мистерия Таро. - Москва: Высшая Школа Классической Астрологии, 2008.