Tautininkai ir tautinės mažumos: šalies lituanizacijos politika 1926 – 1940 m. | 2020 gruodžio 21 d.

12/21/2020

1926 m. perversmo išdavoje į valdžią atėję ir greitai joje įsitvirtinę tautininkai tęsė lietuvių elito daugumos palaikomą šalies lituanizacijos arba etnolingvistinio lietuvių tapatumo stiprinimo politiką. Atsižvelgiant į tautininkų priešiškumą demokratijai, autoritarinį nusistatymą, tai jiems daryti buvo dar lengviau. Autoritarinis Smetonos režimas turėjo galimybę sprendimus priimti žymiai efektyviau, nejaučiat būtinybės patikrinti jų priimtinumą piliečių daugumai. Tautininkų režimo vykdytą lituanizacijos politiką aptarsime pristatydami režimo požiūrį bei laikyseną lenkų, vokiečių ir žydų tautinių mažumų atžvilgiu, t. y., didžiausių tautinių grupių, turėjusių didelę įtaką šalies vidaus gyvenimui, daugiausia dėmesio aišku skirdami santykiui su lenkų tautine mažuma, nes istoriškai lietuvių difuzija su lenkais buvo glaudžiausia, labiausiai įtakojusi etnolingvistinio tautos modelio kiekybines ir kokybines charakteristikas bei galią. Šiame tekste plačiai naudotasi Bernaro Ivanovo knyga "Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaizdžių klausimas" (2005 m.).

Tautininkų ideologija

Pirmiausia aptarsime tautininkų ideologijos ypatumus, sąlygojusius jų atitinkamą tautinę politiką. Neapsieisime be tautininkų santykio su katalikybe aptarimo. Šis santykis nevienareikšmis. Tautininkai ir norėjo būti laikomi katalikais ir kartu norėjo išlaikyti distanciją. Tautininkų susiformuota katalikybės samprata, leidusi jiems suderinti jų tautiškumo prioritetą teigiančias idėjas su jiems brangiais katalikiškais vaizdiniais, turėjo nemažų savitumų. Kertiniu tautininkų pasaulėžiūros punktu buvo krikščioniškosios dorovės laikymasis. Tokiu būdu katalikiškosios apeigos jiems tapo tautiniu paveldu, kultūros dalimi arba idealių vertybių, idėjų simboliu. Buvo pasisakoma už krikščioniškumą, bet prieš konfesiškumą, prieš įsipareigojimą konkrečiai krikščionybės formai, už pakantumą kitų tikėjimų atžvilgiu tautos vardan. Jiems buvo nepriimtinas doktrinos ("metafizikos") argumentų suabsoliutinimas, turint tikslą joms palenkti visą žmogų. Siekta sukurti visiems priimtiną tautinę ideologiją, paliekant kuo daugiau laisvės "sąžinės bei metafizikos srityje". Taigi, tradicinio mokymo atžvilgiu tautininkai buvo liberalūs, tačiau branginantys katalikybę kaip doros garantą ir kultūrinį tautos paveldą. Ypač 4 - o dešimtmečio pabaigoje ryškėjo visuomenės ir valstybės gyvenimą sekuliarizavimo ir katalikybės sutautinimo (lituanizacijos) siekiai. Į Bažnyčią imta žvelgti kaip į vieną iš daugelio religinių bendruomenių, jos išskirtinio statuso nebelaikant savaime suprantamu dalyku. Taigi, ne katalikybė, ne krikščionybė, o tauta buvo jų ideologiją ir tapatybę pagrindžiantis veiksnys. Tautininkai savo valdžios nepakeičiamumą aiškino savo pačių svarba lietuvių tautiškumo išsaugojimui. Tautininkai pretendavo į totalumą - LTS nėra partija. Tautininkai skelbėsi atstovaujantys ne kuriam nors luomui, bet visai tautai. Juk esą tik tautininkai žino tikrąsias lietuvių tautos vertybes ir jas tykančius pavojus. Taigi, jie disponavo mesianistine savimone, turėdami siekį ginti lietuvių tautos tapatumą nuo ideologinio susiskaldymo ir etniškai svetimos įtakos. Tautiškais principais tvarkoma valstybė buvo suvokiama kaip tautos namai, o tauta yra žmogaus prigimties vaisius. Todėl nepaklusti valstybei reiškia eiti prieš tautos interesus bei savo paties prigimtį. Tautininkų tautos suvokimą pateikė kun. I. Tamošaitis - antrasis tautininkų ideologas. Tauta - tai gyvas organizmas. Svarbiausi tautos požymiai - tautiniai papročiai, kultūrinės tautos ir religinės vertybės. Tamošaičio manymu žmogaus prigimtis veržte veržiasi į kolektyvinį gyvenimą. Tauta yra tiesiog žmogaus prigimties vaisius. Šio kolektyvinio būvio garantas - tautiškais principais tvarkoma valstybė. Taigi, susiformuoja uždaras prigimties ratas. Tautinę sąmonę tautininkai suprato kaip vidinį pojūtį ar jausmą, kuris istorijos tėkmėje virsta valstybinės sąmonės pamatu.. Tautinės sąmonės turinys nepastovus. Tautinė sąmonė neapčiuopiama, pojūčiais nepagaunama, tačiau gyvenanti tautoje. Tautininkai laikė save tikraisiais šios pajautos (pirmapradžio tautiškumo) apologetais, jos nešėjais ne tik atskiram individui, bet ir visai tautai. O konkreti jos išraiška - tautos vienybės idėja. Tautininkai laikė tikraisiais jos apologetais. Tai būdinga organiniu visuomenės suvokimu pasižyminčiam integraliniam ar etniniam nacionalizmui, o tautininkų tautiškumo samprata neabejotinai primordialistinė. Galima kalbėti apie valstybinio nacionalizmo ideologiją. Iš čia - svarbiausias LTS veiklos baras buvo ideologinis - visuomenės auklėjimas tautiška dvasia. Tautinės vienybės idėja traktuota kauip esminis tautininkų nacionalizmo imperatyvas, apsprendžiantis lietuvių tautos lojalumą jos autoritetui. Tikslas - autoriteto neklystamumu tikinti, juo besiremianti lietuvių tauta. Tautininkų įsitikinimu lietuvių tautos misija ieškoti ir rasti save savo žemėje. Inteligentijos pareiga buvo išsiugdyti lietuvišką mąstymą ir vesti tautą jos misijos realizavimo keliu.

Kokias pasekmes tokios tautininkų ideologinės nuostatos turėjo režimo laikysenai tautinių mažumų atžvilgiu? Tautininkai plėtojo tautinių mažumų nacionalinės integracijos strategiją, pripažįstant tautinėms mažumoms (jų įvaizdžiams) tam tikrą saviraiškos erdvę. Buvo išvystyta tautinių mažumų lojalumo doktrina. Skirtas valstybinis lojalumas - formalus teisinių normų laikymasis ir tautinis lojalumas - geras lietuvių kalbos mokėjimas, palankus dalyvavimas lietuvių kultūrniame gyvenime, draugiškumas lietuviškai tautiškai idėjai, paklusnumas tautos šeimininkės valiai. Tai reikalavo vadinamojo tautinių mažumų "susipratimo", t. y., suvokimo, jog vienintelis suverenas - lietuvių tauta. Nelojaliomis pripažintas tautinių mažumų grupes reikėjo pažaboti, o lojaliomis reikėjo rūpintis, parodyti joms daugiau dėmesio. Tuo norėta parodyti, kad lojalumas gali būti ir naudingas, nes už jį valdžia atsilygina tam tikro pakantumo laipsniu. Čia tautininkams pasitarnavo lietuvių ir čekoslovakų bendrijos istorinės paralelės. Lietuviai ilgus amžius buvo kitos tautos pavergti. Tačiau atgavę laisvę jie nenori kitos tautos pavergti, bet duoda visišką laisvę kitataučiams. Taip jie daro todėl, kad prie valstybės vairo stovi vyrai, kurie laikosi žmogiškumo dėsnių. Taip žmoniškumo, t. y., mažumų tolerancijos principas susietas su jų lojalumu lietuvių tautai. Toks susiejimas argumentuotas istoriškai - "panašiai buvo LDK laikais". Taigi, oficialios propagandos lygmenyje mažumų ir lietuvių santykiai grįsti lietuvių tautinės - valstybinės sąmonės supratimu bei iš jo kilusia racionaliai mažumų tautinio - valstybinio lojalumo doktrina. Iš čia - diferencijuotas požiūris į tautines mažumas ir jų grupes. Tautininkų pažiūros esmę pristatė J. Urnis "Kai kurių tautinių Lietuvos mažumų reikalu" (Vairas, 1938, Nr. 7). Anot jo tautinių mažumų negalima vertinti vienodai. Svarbu tos mažumos kilmė. Vienas atvejis, jei kuri tauta ištisai arba žymia dalimi liko pavergta kitos valstybės, tai tokios pusėje yra moralinė teisė kovoti už savo teisinius interesus jai prieinamomis priemonėmis. Tokioje padėtyje buvo lietuviai prieš karą. Visai kitokia moralinė padėtis yra tų tautinių mažumų, kurios atsirado valstybėje anksčiau ar vėliau atsikratydamos, įsibraudamos ir ten įsikurdamos. Tokių tautybių mažumų padėtis turėtų remtis svetingumo pradu. Trečia tautinių mažumų rūšis, kai pačios šeimininkės tautos tarpe atsiranda socialinis sluoksnis arba teritorinė sritis, kuri dėl tam tik priežasčių ima vartoti svečią kalbą arba pasisavina svetimos tautos papročius, kultūrą. Moralinė tokios mažumos padėtis kebliausia, nes jos pradžioje glūdi nuodėmė, glūdi nusikaltimas prigimčiai, o nei nuodėmė nei nusikaltimas teisei negali būti tinkama versmė. Šios grupės integracijos galimybės vertinamos neigiamai - numatyta viena galimybė - asimiliacija. Kalbant konkrečiai žydų mažumos problemas tautininkai manėsi išspręsią svetingumo prado rėmuose. Tu tarpu lenkai ir vokiečiai atitiko trečiąją mažumos rūšį, o be to priklausė aukštesnei civilizacijai. Šios, trečiosios, rūšies mažumų problemas tikėtasi išspręsti nutautinimu. Pav. ribojant spaudos įvežimą ar taikant cenzūrą. Tokie draudimai buvo taikomi Lenkijos ir Vokietijos periodikai bei knygoms. 1935 m. paskelbtas naujas spaudos įstatymas leido vidaus reikalų ministerijai tvirtinti ar nušalinti leidinių redaktorius; uždrausti skelbti bet kurį straipsnį, konfiskuoti bet kurį spaudinį, laikinai sustabdyti arba visai uždrausti bet kurį laikraštį, žurnalą. Be to laikraščiai ir žurnalai buvo įpareigoti skelbti savo puslapiuose valdžios įstaigų parengtus straipsnius. Taip pat uždrausta nelietuviams būti lietuviškų leidinių redaktoriais ir leidėjais. Tautininkai sakė, kad būtent dėl to jie imasi cenzūros priemonėmis stiprinti tas informavimo tendencijas, kurios, jų požiūriu prisideda prie tautinio tapatumo stiprėjimo. Be cenzūros režimas naudojo ir kitus mechanizmus, o būtent įvaizdžio formavimo mechanizmus - tai daug subtilesnė, sunkiau įvaldoma, tačiau tiesiogiai tautinę sąmonę veikianti priemonė. Tai yra politinės technologijos, kurios iš anksto suplanuoja tam tikros informacijos efektyvų pateikimą visuomenei. Tautiniai įvaizdžiai - propagandos dalis. Jie privalėjo turėti tokį turinį, kuris visuomenės būtų priimamas kaip logiškas, natūralus ir vientisas, politinio elito veiksmus pagrindžiantis. Reikia pasakyti, kad tautininkų įvaizdžio formavimo strategija buvo gana sėkminga - Lietuvos visuomenė priėmė tautininkų nacionalinės tautinių mažumų integracijos pateisinimo (lojalumo) sampratą.

Tautininkų santykis su lenkų tautine mažuma

Pagal tautininkų viešai priimtą sampratą lenkų tautinės mažumos egzistavimas buvo laikomas pakankamai sąlyginiu dalyku. Jau nuo "Vilties" laikų Lietuvos lenkai nuosekliai laikyti sulenkėjusiais lietuviais. Jie buvo laikomi renegatais - tautiškumo išdavikais ir turėjo susilaukti didžiausio patriotų pasmerkimo. Žymus VVS veikėjas A. Randomanskis išgamomis vadino tuos Lietuvos lenkus kurie patys nenorėjo ir trukdė kitiems lenkams natūraliai tirpti. Jie - didžiausi Lietuvos vidaus priešai. Kitas tautininkų veikėjas J. Purickis rašė, kad Lietuvoj lenkų nėra, nes niekada nebuvo emigracijos iš Lenkijos. Anot VVS pirmininko J. Juškos dauguma lenkiškai kalbančių Širvintų, Vandžiogalos, Babtų gyventojų nieko nesiskiria nuo kalbančių lietuviškai savo kaimynų. Taigi, lenkų tautinis identitetas buvo beveik paneigiamas. Tautininkai buvo įsitikinę, kad sumažinus lenkų mažumos skaičių jos kokybės klausimas išsispręs savaime. Vyko polemika su lenkais dėl lenkų tautinės mažumos skaičiaus ir pobūdžio. Iš čia manipuliacijos statistika. Iš esmės skyrėsi kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama apie asmens tautiškumą, supratimas ir vertinimas. Lenkų veikėjų požiūriu lenkiškumą liudijo žmogaus apsisprendimas bei lenkų kalbos vartojimas namuose, tuo tarpu tautininkai neigė apsisprendimą kaip kriterijų, lietuvių kilmės lenkiškai kalbančius Lietuvos gyventojus laikydami potencialiai lietuvių tautos dalimi. Su lenkais konfrontuota dėl skirtingos istorinės praeities, civilizacinių orientacijų, tarpvalstybinių santykių interpretacijų. Galima pastebėti, kad tautininkai nebuvo linkę lietuvių - lenkų konflikto nukelti į gilią praeitį. Jų spaudoje buvo įvairiai varijuojami konfliktai nuo XIX a. antros pusės. Taigi, apsiribota nepriklausomybės priešaušriu. Anot tautininkų lietuvių persekiojimai tapo tuo giliu vandenynu, išskyrusiu dvi tautas. Taurininkų argumentacijoje svarbiu laikytas atgimimo laikotarpis, bažnytiniai konfliktai, lenkų atsisakymas pripažinti lietuvių sąjūdį, lietuvių tautą natūraliai atsiradusiu dariniu. Buvo nurodoma, kad Lenkija nepagrįstai, kenkėjiškai Lietuvą pristatydavo kaip bolševikinį kraštą ar vokiečių intrigų vaisių, ar Lietuvos keliamą pavojų katalikybei. Be to, didelis dėmesys buvo teikiamas socialiniam valstiečių - dvarininkų konfliktui, išaugusiam iki tautinės konfrontacijos. Apskritai tautininkų požiūrio į lenkų tautinę mažumą ypatumas tas, kad bajoriją siekta traktuoti kaip senąjį tautos elitą, siekta jos sugrįžimo į lietuvių tautą. Tačiau ir toliau sparčiai vykdyta kitų visuomenės sluoksnių relituanizacija, kaip ir anksčiau siekta atskirti lenkiškai kalbančią liaudį nuo galutinai apsisprendusios inteligentijos. T. y., sutikta, kad iš esmės lenkiškumui yra apsisprendusi inteligentija. Sulenkėjusiems iš liaudies masių nepripažinta teisė išlikti lenkais - jiems tebuvo palikta viena galimybė - vėl tapti lietuviais. Tačiau požiūris į bajoriją, dvarininkus nebuvo toks kategoriškai priešiškas kaip masinių partijų - krikdemų ir liaudininkų - atveju. Tautininkai siekė dalies bajorijos sugrįžimo į lietuviškumą ir tai paradoksaliu būdu reiškė jų kai kurių tapatybės elementų luominių privilegijų, žemės ir turto išsaugojimo garantijas, o kartu ir pasirinkimo galimybę visai diduomenei.

Tautininkai skyrė  tris lenkų grupes: Lietuvos lenkus (aišku, skiriant jo elitą savo ruožtu jį taip pat skaidant ir liaudį), Vilniaus krašto lenkus ir Lenkijos lenkus. Būtent Vilniaus krašto lenkai labiausiai kaltinti dėl antilietuviškos veiklos Vilniaus krašte. Teigta, kad Lenkijos priešiškumas moderniai Lietuvai sąlygotas sulenkėjusių lietuvių. Pačios Lenkijos veiksmai buvo laikomi tarsi suprantamais, kaip natūralaus tautinio egoizmo pasireiškimas, neįžiūrint tame moralinio pobūdžio problemų). Vis dėlto ir visos Lenkijos visuomenės nusiteikimas vertintas ne itin palankiai. Vienas svarbiausių lenkų visuomenės antilietuvišką nusiteikią reprezentuojančių sluoksniu išvardinta VU lenkų studentija. Taip pat marginaliniai lenkų sociumo sluoksniai bei kraštutinių šovinistų grupės, taip pat dalis lenkiškosios valdininkijos. Šie sluoksniai esą planingai vykdo lietuvių nutautinimo politiką Vilniaus krašte, kurią bandoma pritaikyti ir visai Lietuvai. "Lietuvos aido" redaktoriaus Valentino Gustainio, kuris 1934 m. kaip korespondentas buvo nusiųstas į Lenkiją, knygoje "Lenkai ir Lietuva" (1937 m.) išryškėjo svarbiausios tautininkų požiūriu lenkų charakteristikos. Pirmoji ypatybė - tikybinė ir politinė netolerancija, be to, arogantiškumas ir nežmoniškas žemesniųjų sluoksnių išnaudojimas, eksploatacija. Lenkai kaip lėbautojai buvo apibūdinami, lietuvius patraukę į alkoholizmo liūną, suvokiant tai kaip lietuviško kaimo degradavimo priežastį. Lenkų tautos keliamas pavojus kitoks tautoms akcentuojamas. Lenkų anarchinis iracionalus charakteris. V. Gustainis pabrėžė, kad tipiškas lietuvis vargu ar galėtų su tipišku lenku ilgą laiką palaikyti tikrai nuoširdžius santykius.

Toks lenkų diferencijavimas rodė, kad tautininkai nebuvo linkę kietakaktiškai kaip nors eksterminuoti visų Lietuvos lenkų. Visų pirma propagandiškai lojaliais laikyti dvarininkai. Dvarininkams paliktos atviros durys, siūlyta palengvinti žemės reformos pasekmes, tereikėjo tik sugrįžti į lietuviškumą. Be to, galima pastebėti, kad jei tautininkai, jų lyderiai, laikydamiesi iš tiesų nacionalistinių nuostatų - siekio relituanizuoti lenkiškai kalbančius ir tam tikrais istorijos etapais apsisprendusius laikyti save lenkais - vis dėl to aiškiai pasisakė už bajorijos istorijos vaidmens ir jų dabartinio statuso respektavimą mainais už aiškų apsisprendimą laikyti save lietuviais, leidžiant išsaugoti kai kuriuos lenkiškuosius tapatybės elementus, savo turtinę padėtį, liudytų, kad bajorijoje apskritai tokia tendencija egzistavo, ir ji turėjo būti ne tokia jau menka. Vienas iš jos atšvaitų neabejotinai buvo krajowciškumas. Lojalios prolietuviškos dvarininkijos simbolis - kunigaikštis Konstantinas Radzivilas iš Taujėnų. Prisimintina, kad nemaža smulkiosios bajorijos dalyvavo lietuvių tautiniame atgimime (Biržiškos, Putvinskiai, Chodakauskai, Petkevičiai, Landsbergiai). Dvarininkų grupė dalyvavo Janušo Radvilos pagerbime Kėdainiuose. Tuomet Konstantinas Radzivilas kaip tik priėmė kariuomenės pulko Kėdainiuose garbės vado titulą. Tačiau jo sūnus mokėsi lenkų gimnazijoje Kėdainiuose. 1928 m. įvyko lietuvių bajorų draugijos susirinkimas (jos veikloje dalyvavo K. Radziwill, Witold Gasztowt, Jan Masssalski, Klementyna Oginska). Draugijos delegaciją priėmė A. Smetona. Siekta tęsti anot programos lietuvių šlėktų tradiciją. Steigėjai tikėjosi, kad jiems pavyks įkurti konservatyvią pariją. Tačiau tautininkai tame matė tik simbolį, padedantį toli siekiančiuose visos tautos konsolidacijos planuose. Vis dėl to toks Lietuvos dvarininkų krajowciškumas nebuvo išnaudotas. Jis nebuvo paremtas nei Lenkijos, nei Lietuvos valdžios. Ir atėjus į valdžią tautininkams buvo nuolat primenama, kad absoliuti dauguma lenkiškai kalbančių yra nutautę lietuviai, kuriuos pageidautina atlietuvinti, bet, antra vertus, valdžia buvo priversta lenkams pripažinti tautinės mažumos statusą su jai priklausančiomis teisėmis. Daugiaprasmius tautininkų veiksmus sąlygojo konservatyvi šios politinės srovės ideologija ir Lietuvos kaip monoetninės valstybės vizija. Taikytas ir pyrago, ir botago principas. Pyragas - krajovciškai nusiteikusiems dvarininkams. Žemės reformos sparta buvo sumažinta. Padidinta paliekamos žemės norma - iki 150 ha. Kai kurie dvarininkai už nuopelnus lietuvių valstybei galėjo pasilaikyti 1000 ir daugiau ha. Iš viso savininkams grįžo 7000 ha miško ir 500 ha žemės, išmokėta 3 milijonai litų kompensacijos. Tai aišku buvo ženklas dvarininkijai, kad jos nesiruošiama sunaikinti kaip sluoksnio, kad konkretaus dvaro likimas priklausys nuo jo savininko parodyto lojalumo Lietuvos valstybei. Tikėtasi šlėktos patraukimo į lietuviškumą. Be to valstybės ekonominė politika apskritai prisidėjo prie stabilizacijos kaime. Dėl geros ekonominės konjunktūros, dėl valstybinės politikos - tokių valstybinių kooperacinių įmonių kaip "Pienocentras" ir pan. susidarė nebloga ekonominė konjunktūra ir kai kurie dvarai galėjo visai neblogai gyvuoti ir toliau likti lenkiškumo Lietuvoje atrama. Lenkai priklausė vietiniams "Pienocentro" skyriams ir kai turėjo vadovaujančius postus turėjo. Agresyvi antilenkiška retorika nesutrukdė kai kurių lenkų paskyrimo ir į kitas aukštas valstybines pareigas. Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) centrinė vadovybė pavyzdžiui leido 1931 m. lenko Choržausko skyrimą Lietuvos banko Ukmergės skyriaus direktoriumi, taip pat Liutkevičiaus skyrimą Ukmergės apygardos žemės tvarkytoju. Šie paskyrimai sukėlė didelį LTS Ukmergės skyrius narių pasipiktinimą, bet nebuvo atšaukti. Taigi, iš esmės bajorijai už apsisprendimą laikyti save lietuviais atrodo būtų leista pasilaikyti kai kuriuos lenkiškus kultūros elementus. Įtaigi ir tautininkams priimtina buvo M. Riomerio atlikta lenkų visuomenės charakteristika identiteto atžvilgiu. Jis iš esmės neigė Lietuvos lenkų - jo suskirstytų į atskalą ir litvinus - lenkišką prigimtį. Lenkai negali būti laikomi atskala. Lenkai ne tiek istorijos padarinys kiek psichinė koncepcija. Anot jo žmonės kartais save vadina lenkais visai jais nebūdami. Pavyzdys pačių Riomerių šakos lojalumas kaip korektiškas Lietuvos lenkų tautiškumo susivokimo pavyzdys. Riomerio manymu būtent paskutinysis sukilimas išskyrė pačius veikliausius, palikdamas neveikliausius, pasiduodančius kitų įtakai - jie ir yra ta atskala. Jie jaučiasi Lietuvoje kaip kolonistai. Atskalos segmentą sudarantys turi neteisingą nusistatymą savo tautinės tapatybės atžvilgiu, kuri neleidžia jiems tapti lojaliais Lietuvos piliečiais. Ši atskala Riomerio manymu yra lietuvių tautos dalis ir ji tautininkų manymu akumuliavo visas blogąsias lenkų bajoriškosios tautos savybes. Riomeris neigė ir litvinų tapatybės teisėtumą. Šie žmonės arba sulenkėja arba sulietuvėja. Tačiau litvinų požiūriu jis neišsakė net mažiausių abejonių dėl šios grupės žmonių lietuviškosios prigimties. Taigi Riomeris 4 - me dešimtmetyje reprezentavo jau tautininkų ideologinę kryptį. Tautininkų režimas taip pat vengė vienpusiškumo, stengėsi pateikti du skirtingus Lietuvos lenkų socialinės elgsenos tipus. Visiškai nelojaliais pripažinti jaunosios kartos lenkai, o lojalesniais - vyresnės kartos. Lenkų nelojalumas įžvelgtas įstatymų nepaisyme, lenkų nore skaityti Lenkijos spaudą ir klausyti Lenkijos radijo (išlikti Lenkijos kultūros lauke). Reikštas nepasitenkinimas lenkų taktika klausant radijo plačiai atverti butų langus, kad lenkų kalbą girdėtų ir lietuviai. Be to teigta, kad esą per radiją lenkų šnipai gauna užšifruotą informaciją. Vilniaus radijas Kaune buvo slopinamas, nes teigta, kad jis lenkina Lietuvą. Apskritai tautininkų valdžia siekdama realituanizacijos siekė visą lietuviškai kalbančią visuomenę mobilizuoti nacionalistinės ideologijos pagrindu. "Deutsche Allgemeine Zeitung" taikliai pastebėjo, kad Vilnius Lietuvai tik pretekstas likti su Lenkija konflikto būsenoje ir taip sucementuoti visuomenę. Izoliacija nuo Lenkijos atribojo ir nuo Lenkijos kultūros.

Siekta atskirti lenkiškai kalbančią liaudį nuo dvarininkijos ir liaudies ir lenkų kultūros organizacijų veikimą apriboti inteligentija ir bajorija, trukdant jų veikimą kaime, liaudyje. Lenkiškų organizacijų skyriai buvo uždarinėjami ar bent jų veikla ribojama. Tai suprantama, žinant, kad liaudį tautininkai traktavo kaip savo monopolį, į kurį niekas neturėjo teisės kėsintis, niekas neturėjo teisės keisti jo savimonės. Lenkiškai kalbančios liaudies savimonę lietuvių elitas kuo toliau tuo labiau stengėsi pasiekti kalba (rinkiminę propagandą seimų laikais lenkų kalba intensyviai vykdė liaudininkai, reikia manyti ir socialdemokratai). 1921 m. pradėjęs eiti dienraštis lenkų kalba "Nowiny" buvo kaip tik skiriamas daugiau lenkiškai kalbantiems valstiečiams ir platinamas kaime. Jis ėjo ir tautininkų valdžios metais (iki 1933 m.). Jo leidėjais buvo valstiečiams liaudininkams priklausęs Petras Ruseckas ir Janas Klieminckis. Petro Rusecko darbų orientacija rodo, kad jam etnolingvistinio tautiškumo idealai neabejotinai buvo itin brangūs. "Nowiny" priešinosi pastangoms įtraukti valstiečius į visuomeninį gyvenimą lenkų kalba ir lenkiškomis kultūrinėmis formomis.

Labai svarbus įrankis relituaniacijai buvo švietimas. Švietimo ministerijos biudžetas atrodė įspūdingai ir augo per visą nepriklausomybės laikotarpį nuo 34 mln. 1928 m. iki 56, 6 mil 1938 m. Ypatingas dėmesys pradžios mokslui. Švietimo sistema taip pat buvo viena svarbiausių tautinės tapatybės ugdymo priemonių. Tautininkai taikė diferencijuotesnę taktiką, tačiau ir jų turimos didesnės autoritarinio režimo galimybės sudarė žymiai geresnes sąlygas efektyviai greitai išplėtoti lietuviškąjį švietimą sistemą, iki minimumo apribojant lenkiškuosius švietimo židinius. Tokią taktiką tautininkų valdžia taikė griežtai, laikydama relituanizaciją per švietimą nekvestionuotina. Tai rodo skaičiai. Kairiųjų - liaudininkų ir socialdemokratų valdymo laikais staiga išaugs lenkiškų mokyklų skaičius. Tuo tarpu tik atėjus į valdžia tautininkams lenkiškų mokyklų skaičius vėl staiga sumažėjo. (nuo 77 iki 20), o mokinių skaičius nuo 4114 iki 544. O tautininkų valdymo pabaigoje - 1938 / 39 m. Lietuvoje liko tik 10 lenkiškų mokyklų su 222 mokiniais. Prie tokios situacijos privedė daugiausia griežti reikalavimai lenkiškoms mokykloms susijęs su mokinių tautybe. Buvo reikalaujama, kad lenkiškose mokyklose mokytųsi tik lenkų vaikai, kurių bent vieno iš tėvų lenkiškasis tautiškumas yra patvirtintas dokumentais (ne tik įrašu pase). Drastiškai mažinant oficialiai veikiančių mokyklų skaičių daugėjo slaptų (1937 m. - 1322 mokiniai 44 vietovėse). Jose dirbantys mokytojai buvo baudžiami baudomis (500 - 100 lt.), tremiami į pasienį su Latvija. 1934 m. į kalėjimus pasodinta keliolika slaptose lenkų mokyklose dirbusių mokytojų.

Etnolingvistinio tautiškumo idėjos masiškai skleistos įvairiais būdais liaudyje, siekiant indoktrinuoti ją tautininkų ir kitų labiau nacionalistinės lietuvių elito dalies propaguotų vertybių pagrindu. Svarbų vaidmenį šiame darbe vaidino mokytojai. Neatsitiktinai šiuolaikinių moderniojo tautiškumo - nacionalizmo teoretikų mokytojas (profesorius) laikomas vienu svarbiausių integraliojo nacionalizmo ideologija besivadovaujančios valstybės (siekiančios masinės gyventojų mobilizacijos nacionalizmo pagrindais) kūrėjais. Todėl nereikia stebėtis, kad tautininkai mokyklą laikė tautiškumo židiniu. Jų vaidmenį tautininkų švietimo ir kultūros politikos strategijoje tyrinėjo D. Mačiulis.

Mokytojas buvo įpareigotas atlikti tautos ugdymo misiją, skiepyti tautinius ir krikščioniškosios dorovės principus. Šiems tikslams vykdyti mokytojai buvo telkiami į Dr. J. Basanavičiaus Lietuvių tautininkų mokytijų sąjungą. Ji sparčiau augo: 1928 m. 250 narių, o 1939 m. - 2891 narių. Žinoma, tuo pačiu siekta ir mokytojų politinė ištikimybės režimui. Tačiau tai teigiant reikia nepamiršti, kad tautininkai save pačius ir savo sukurtą režimą suvokė kaip lietuvių tautos branduolį, atramą, jos gynimo, palaikymo ir atstatymo įrankiu. Tad tai susiję tikslai ir todėl vargu ar būtų teisinga lojalumo siekį redukuoti tik į tautininkų betikslį egoizmą. Sąjunga save matė vidurio keliu tarp katalikiškosios ir profesinės sąjungų. Pasirinktas vidurio kelias tarp internacionalizmo ir kosmopolitizmo iš vieno pusės ir šovinizmo iš kitos. Sąjunga turėjo padėti išauklėti "šių dienų valstybinei santvarkai" naująją kartą. Mokytojai daugeliu atvejų miesteliuose ir bažnytkaimiuose buvo vieninteliai inteligentai, todėl jie darbavosi daugelyje sričių, ne vienoje organizacijoje - taip pat pav. "Jaunojoje Lietuvoje" ir Tautininkų sąjungoje. Laikyta, kad mokytojai vieninteliai gali tinkamai paveikti žmonių politinę laikyseną. Vis dėl to LMTS labiau suaugo su Švietimo ministerija nei su Tautininkų sąjunga. Neatsitiktinai sąjungai vadovavo aukšti ministerijos pareigūnai. 1935 m. sąjungos nariais buvo jau 60% Lietuvos mokytojų. LMTS įstatuose rašoma, kad krikščioniškai tautiškoji pasaulėžiūra turėtų būti bendra visiems lietuvių tautos priaugančiosios kartos auklėtojams. LMTS iš tiesų augo, o kitos sąjungos nyko. Vis dėl to pačios sąjungos skyrių veikla nebuvo aktyvi. Per metus įvykdavo paprastai vos keli narių susirinkimai. Tuo ir būdavo apsiribojama. Patys skyriai savo tautinę veiklą matė už skyrius ribų. Buvo įsisąmoninta, kad mokytojas negali likti neutralus, nes jo pareiga - auklėti naudingus tėvynei žmones. Dr. J. Basanavičius liaudies universitetas 1928 m. ir buvo įsteigtas tam, kad būtų galima realizuoti sąjungai priklausančių mokytojų intelektualinį potencialą. Kitų ideologinių jėgų (kairiųjų ir katalikų) įsteigti jam neprilygo. Pagal statutą - tai viešoji suaugusiems mokykla, kurios tikslas šviesti liaudį, supažindinant ją su įvairiomis mokslo sritimis ir keliant tautiškos kultūros supratimą. Statutas skelbė, kad tai autonomiška LMTS įstaiga, esanti Švietimo ministerijos žinioje. Švietimo ministerija kontroliavo universiteto veiklą ir paėmė finansiškai (1929 m. ši parama sudarė 4000 lt, 1930 m. - 20 000 lt). Veikė teritoriniu principu - centras Kaune, o skyriais visoje Lietuvoje. 1935 m. išaugo iki 90. 1937 m. veikė 56 skyriai, kuriuose perskaitytos 4032 paskaitos 168 056 žmonėms. Taigi, skyrių skaičius nebuvo pastovus. Veikla Liaudies universiteto skyriuose įprasmino LMTS egzistavimą: visus mokslo metus veikiantis liaudies universitetas, kurio lektoriais tapdavo mokytojai - tai reali LMTS veikla. Liaudies universitete skaitomų pasaitų temas galima suskirstyti į dvi grupes: paskaitos praktinėmis ("gyvenimiškomis") temomis ir paskaitos, skirtos Lietuvos istorijai, tautiškumo plėtojimui. 1931 m. sausio mėn. vykusiame skyrių dekanų suvažiavime paskaitų programą siūlyta sudaryti iš dviejų teminių skyrių - praktinio, akcentuojant paskaitas, nukreiptas į higienos dalykus, švaros reikalingumą, tvarkingumą, o taip pat - tautinių idėjų plėtimą, visuomenės mokslus, naujų valstybės pagrindų aiškinimą, nepamirštant ir Vilniaus vadavimo idėjos. Pirmajam blokui (praktinių temų) priskiriamos paskaitos įvairėjo. Jos buvo ir populiaresnės. Štai 1933 m. skaitytos paskaitos: "Lietuva tarpe didžiųjų kaimynų", "Vladas Putvinskis", "Aušros 50 metų sukaktis", "Saulės sistema", "Testamentai", "Vaiskrūmių priežiūra", "Cukriniai runkeliai", "Apie viščiukų perinimą ir auginimą". Siekta ir vietinę inteligentiją įtraukti. Paskaitos, kurios buvo savotiška pramoga kaimo žmogui, dažniausiai skaitytos tik savaitgaliais, tik kai kur - tris kartus per savaitę. Paprastai apsiribodavo pora paskaitų sekmadienio popietę.

Masinis mobilizavimas etnolingvistiniam lietuvių tautiškumui vyko daugelio kitų propagandinių kampanijų forma. Pasiremsime daugiausia istoriko D. Mačiulio darbais. Taigi, masių mobilizavimo ėmėsi organizacijos, siekiančios masiškai pajungti potencialiai lietuvišką visuomenę naujojo tautiškumo recepcijai. Visų pirma tam pasitarnavo Vilniaus vadavimo sąjunga, įkurta daugiau tautiškai angažuotų, todėl genetiškai tautininkams artimesnių veikėjų 1925 m. Tautininkų režimas VVS suteikė valstybinę globą kas labai palengvino staigų VVS augimą. Savo ruožtu VVS labai paspartino nacionalistinių nuotakų plėtotę lietuviškai kalbančioje visuomenės dalyje bei sudarė sąlygas nykti lenkiškai kalbančiai. Būtent VVS įtikino tautą, kad Vilnius besąlygiškai tautai būtinas. Lietuvių tautos gedulo dienos paminėjimas 1925 m. spalio 9 d. tapo pirma vieša Vilniaus vadavimo kampanijos akcija ir pirmuoju VVS pasirodymu viešumoje. Pasak istoriko D. Mačiulio 1926 m. įsitvirtinęs nacionalizmo ideologiją išpažįstantis autoritarinis režimas nuosekliai eksploatavo Vilniaus klausimą, tapo VVS globėju ir taip subtiliai monopolizavo vadovavimą Vilniaus vadavimo kampanijai. Vilniaus vadavimo akcija buvo paversta etninę bendruomenę telkiančia idėja. Anot Vaižganto: jei Vilniaus atgavimas ir tėra tik idealas, turime branginti tą idealą, nes jis mus auklėja. Jei nebūtų Vilniaus klausimo, "turėtume jį padaryti". Tai buvo galinga per visą nepriklausomybės laikotarpį trukusi propagandinė kampanija. VVS himnas "Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim" - tapo antruoju lietuvių himnu. Valdžios globojamos VVS narių skaičius išaugo nuo tūkstančio 1927 m. iki 27 tūkst. 937 m. (rėmėjų - 600 000). Tautininkų įtaka išaugo, kai 1935 m. M. Biržiškos vietą užėmė Antanas Juška, artimas tautininkams. VVS siekė aprėpti kuo platesnius visuomenės sluoksnius. Paskaitos ir spauda - svarbiausios propagandos formos. VVS vedėjas Vincas Uždavinys perskaitė 1,5 tūkst. paskaitų. Vyko propaganda per radiją. 1928 m. pradėtas leisti "Mūsų Vilnius". Jo tiražas išaugo iki 80 000. 4 - ame dešimtmetyje platinti Vilniaus pasai. Simbolinių Vilniaus pasų platinimas - visų pirma būdas rinkti aukas, tačiau taip pat simbolinė Lietuvos piliečių įpilietinimo Vilniuje akcija. 1936 m. Alytaus apskrityje per 80 procentų moksleivių juos jau turėjo - akivaizdu, kad dauguma jaunųjų Lietuvos piliečių simboliniais Vilniaus piliečiais tapo anksčiau nei gavo tikrą Lietuvos pasą. Neabejotina, kad tarpukarį paženklino Vilniaus vadavimo kampanija ir jos metu kuriamas Vilniaus vaizdinys. Siekta išbudinti ir pakelti vis tautą. Vienas svarbiausių įrankių diegiant lietuviško Vilniaus vaizdinį - "Mūsų Vilnius". Diegta mintis, kad Vilnius - istoriškai susiklostęs Lietuvos politinis, religinis ir kultūrinis centras. Vilniaus simboliniais vaizdiniais siūlyta naudotis mokyklose per pamokas. Pav. Gedimino pilies maketų darymas. Subordinavimas Vilniaus idėjai užvaldė ūkininkus. Buvo masiškai platinami ne tik Vilnius pasai, bet ir vėliavos, gipsinės Gedimino kalno figūrėlės, pašto ženklai, plakatai, medaliai. Statyti provincijoje paminklai, kas buvo laikoma spontanišku patriotizmo pasireiškimu. Buvo propaguojami Vilniaus šokiai, platinamos knygos, albumai, kalendoriai. Vilniaus kultas įgavo religines formas. Vilnius šventi vaizdeliai, Vilniaus maldos. Tai vos ne apokrifai, kurių kalba panaši į Šventojo Rašto. Buvo formuojamas idealizuoto Vilniaus vaizdas, kaip lietuviškas rojus. Plito Vilniaus kryžių statymas. Mokyklose kalbėta Vilniaus malda. Nuo 1929 m. vestos savaitinės Vilniaus vadavimo ir tautinio susipratimo pamokos, paskaitos, iškilmingi minėjimai Viliaus tema, vaikiškų žaidimų adaptavimas Vilniaus temai. Mokiniai su mokytoju kai kur taip sveikinosi: "pavergtas Vilnius - atvaduosim jį". Nuosekliai formuotas lietuviško pasaulio su Vilniumi vaizdinys. Dėl šios propagandinės kampanijos Vilnius, su kuriuo nesiejo jokie realūs saitai, tapo įsisąmoninti kaip neatsiejama lietuviško pasaulio dalis. Galima būtų paklausti, o kokį poveikį tai galėjo turėti lenkiškai kalbantiems? Manau, kad tai juos turėjo įtikinti lietuviškai kalbančios visuomenės apsisprendimo neatšaukiamumu, galingumu, neįveikiamumu. Būtent VVS įtakoje 1928 m. konstitucijoje atsirado įrašas apie Vilnių kaip Lietuvos sostine. Tarp narių dominavo mokytojai, pareigūnai ir kunigai. 1938 m. įkurtas Vilniaus institutas. Vilniaus tematika buvo gausi daugelyje lietuvių laikraščių. Viena svarbiausių VVS priemonių buvo Liūdesio ir vilties diena - spalio 9 - oji. Palei demarkacijos linija buvo rengiamos eitynes prie sienos. Surengtas Jogailos teismas. Vilniaus mitas tapo integralia lietuvių nacionalizmo dalimi. Lietuvoje nebuvo jėgos kuri priešintųsi galutiniam tikslui atgauti sostinę ir užgrobtą teritoriją. Vilniaus atgavimui anagažavosi visos politinės partijos, didžiausi pasaulietiniai, kultūros autoritetai, laikraštininkai, dvasininkai, valdžia. Nuo mažiausių iki seniausių visi žinojo apie sostinę. Vilniaus motyvai, skambantys labai emocionaliai, buvo nuolatiniai spaudoje, teatruose, dainose, dailėje.

Istorikas Mačiulis pabrėžia, kad tokį pat lietuviškojo etnolingvistinio tautiškumo mobilizacinį potencialą turėjo stiprinti ir 1930 m. Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų kampanija. Jo valdymo laikotarpiu didžiosios galybės pasiekusi LDK puikiai tiko lietuviškojo nacionalizmo idealams. Vytauto, valdžiusio iš Vilniaus ir ten palaidoto, vaizdinys buvo papildomas argumentas Vilnius vadavimo idėjai. Idėją paminėti Vytauto mirtį pagimdė tautiškai angažuotas nacionalinis politinis ir kultūrinis elitas (1928 m.). Vienas didžiausių idėjos populiarintojų buvo J. Tumas Vaižgantas. Artėjančio jubiliejaus idėja iškilmingai populiarinta per spaudą, radiją, paskaitas. Kartą per savaitę per radiją buvo transliuojamas Vytauto Didžiojo pusvalandis. Platinti atsišaukimai, plakatai, plakatiniai atvirukai. Miestuose, miestuose, bažnytkaimiuose jubiliejaus rengimo komitetas paskleidė tiek daug komiteto atsišaukimų ir plakatų, kad užsieniečiams pasirodė, jog lietuviai ruošiasi Seimo rinkimams. Aukoms rinkti Vytauto Didžiojo fondo komitetas, o provincijoje - skyriai, 1929 m. jubiliejaus rengimą į savo rankas perėmė valdžia. Išleistas Vytautui Didžiajam paminėti įstatymas. Buvo sudarytas valdiškas komitetas. Pagalbininkais tapo "taktiškosios organizacijos": LTS, Jaunoji Lietuva, VVS, Šaulių sąjunga, Lietuvių tautininkų mokytojų sąjunga. Norėta pasiekti atokiausius provincijos kampelius. Užmegztas prasminis ryšys su Vilniaus vadavimo kampanija - kuriant Vytauto Didžioji kultą akcentuotas jo ryšys su Vilniumi. Įspūdingiausia akcija buvo Vytauto Didžiojo paveikslo kelionė po Lietuvą, prasidėjusi liepos 15 d. "Trimitas" rašė, kad kelionė turi didelę simbolinę reikšmę: Vytautas eina pasižiūrėti kaip atrodo jo Lietuva. Tarsi pats Vytautas po mūšio būtų išvykęs. Išlydėtas iš Karo mokyklos Panemunėje. Vytautas Didysis eina pasižiūrėti tautos kaip ji pasiruošusi, atgijusi: Patetiškai rašyta - "apvaikščiok Vytaute visą Lietuvą. Neberasi savo bajorų. Dabar yra liaudis, pasiryžusi vaduoti Vilnių". Keliavo tarsi realus šalies valdovas, iškilmingai sutinkamas aukščiausių valdžios pareigūnų. Klaipėdoje traukinio vagone jį tarsi Prezidentą pasitiko gubernatorius Merkys, kiti aukšti pareigūnai. Išplaukė į Palangą Iš Palangos iškeliavo per Žemaitiją. Baigėsi rugsėjo 7 d. Jubiliejinių metų kampanija tapo galingu impulsu lietuvių kultūrinėje atmintyje aktualizuojant Vytauto Didžiojo epochos vaizdinius. Pastatai, gatvės pavadintos Vytauto vardu. Muziejaus statyba, užsitęsusi iki 1939 m. tarsi pratęsė VD propagandinę kampaniją. Vytauto Didžiojo ordinas, paminklas Vytautui - tarsi lietuviškojo nacionalizmo mentalinės erdvės simbolinė kvintescencija. Vytautas tautininkams buvo tautinės vienybės simbolis: dėl to, kad simbolizavo galybę, dėl to, kad gynė nuo lenkų, dėl to, kad autoritetas, valdovas, lyderis. Kaip Vytautas konsolidavo Lietuvos valstybę, taip ir Smetona.

Ne mažiau svarbi buvo Šaulių sąjunga, ugdanti tautą integralaus nacionalizmo dvasia per karinį auklėjimą. Šaulių būriai veikė visoje Lietuvoje. Vykdė labai plačią kultūrinę veiklą, neretai buvo vieninteliai bažnytkaimiuose ir miesteliuose. Žurnalas "Trimitas" buvo labai populiarus. Šaulių sąjunga 4 - o dešimtmečio pabaigoje galėjo turėti iki 60 tūkst.  narių. 

Vieno iš semiotikos kūrėjų Algirdo Greimo nuomone Antano Smetonos laikais įvyko lietuviška revoliucija - Lietuvos sulietuvinimas. Įsitvirtino režimas, kurie garantavo etninės lietuvių bendruomenės dominavimą. Šiame procese daug lėmė režimo pastangos kontroliuoti kultūrinį gyvenimą ir tautininkų kultūrinė strategija. Šį procesą išanalizavo istorikas D. Mačiulis. Jo darbo rezultatais čia ir pasiremsime. Autoritarinis režimas ėmėsi įvairių gyvenimo sričių kontrolė, taip pat ir kultūros, bet labiau nuo 1934 m. Siekta kontroliuoti kultūros veikėjų veikimą, nustatyti kultūros prioritetus, įtvirtinti, garantuoti jų lojalumą režimui Tai nenuostabu: prižiūrėti milžiniškai socialinei infrastruktūrai labai svarbia tampa švietimo sistema, kultūros terpė. Tam kurtos menininkus jungiančios organizacijos, sąjungos. Buvo keliama Kultūros rūmų idėja. 1934 m. atsirado Kultūros reikalų departamentas kaip Švietimo ministerijos padalinys. Departamento žinioje buvo VDU, Lietuvių kalbos žodyno redakcija, Archeologijos komisija, Valstybės teatras, Meno mokykla, Konservatorija, Radiofonas ir kt. Tautinę, t. y., autoritarinio režimo, ideologiją turėjo sukurti Visuomeninio darbo vadyba. Kultūrinio gyvenimo centre - teatras. Teatrui buvo patikėta auklėjamoji funkcija. Dramaturgijos žvaigždė - P. Vaičiūnas. Jo pjesės - tikras aktualijų rinkinys. Jo dramų žmogus pastatytas prieš tautiškumo ir dorovės veidrodį. Tautininkų valdžiai imponavo Vaičiūno dramų tautinis angažuotumas. Pasiryžimas drama kovot už tautinę, gražesnę, tauresnę Lietuvą. Vaičiūnui teatras svarbiausia tautinę kultūrą diegianti įstaiga. Taigi, angažuota institucija, turinti tarnauti visuomenei ir valstybei. 1936 m. priimtas Viešųjų bibliotekų įstatymas. Nuo tada prasidėjo sparti bibliotekų tinklo plėtra, taip pat pasitarnavusi tautiškumo plėtotei.

Lietuvių etnokultūrinis palikimas buvo suvokiama kaip tautinio identiteto, tautinio stiliaus pagrindas. Suvokta, kad galima reprezentuotis tik su liaudies menu, tautodaile, kryžiais. Tautodailė ir kalba geriausiai įrodo, kad lietuviai tai ne slavai. Liaudies dainų koncertai per diplomatinius priėmimus. Kaip simbolis iškilo Rūpintojėlis. 1937 m. Lietuvos ekspozicijoje pasaulinėje parodoje Rūpintojėlio skulptūra - ideologinio pobūdžio kūrinys. Autoritarinis režimas orientavosi į tautiškumo pradų įtvirtinimą, o tautiška laikyta visa tai, kas dėl lietuviškumo nekėlė abejonių - pirmiausia etnokultūrinis palikimas. Tačiau kartu jis atrodė pernelyg artimas, iš kaimo gryčios išėjęs, greičiau skurdžios buities priminimas, o ne vertybė, todėl jausta būtinybė užmegzti ryšį su modernybe. Bet vis dėl to etnokultūrinis palikimas - patikimiausias kelias į kultūrinį savitumą. Tai determinavo tautinio stiliaus paieškas. Tautiniame mite svarbų vaidmenį vaidino piliakalniai, pilių griuvėsiai. Anksti suvokta, kad praeities liekanas reikia rinkti ir saugoti. Būtent dėl to įsteigta 1919 m. įsteigta Valstybės archeologijos komisija. Neatsitiktinai nuo 1925 iki 1934 m. daugiau dėmesio skirta archeologiniams, etnografiniams tyrimams. Nuo 1934 m. įsteigus Senovės paminklų apsaugos referentūrą Švietimo ministerijoje vadovaujamą V. Pryšmanto, jos kryptis ėmė darytis kryptinga. 1934 m. atsiradusį rūpestį kultūros paveldu galima paaiškinti bendros tendencijos - pasiryžimo suteikti kultūrai režimo pageidaujamo kryptingumo išraišką. Senoji kaimo kultūra laikyta Lietuvos kultūros pagrindu. Nuogąstauta, kad kaimo modernėjimas išstums tai, kas grynai lietuviška. Todėl pabrėžtinai rūpintasi etnokultūriniu palikimu. Kraštotyros muziejai kreipti į etnografinio palikimo kaupimą. Taip pat rūpintasi archeologijos paminklais. Taigi, paveldosaugoje - etnokultūra ir archeologija prioritetai. Dvaras liko tarsi anapus būties. Dvaras - išdavystės lizdas, svetima sala Lietuvos kaime, priešo zona. Nors Smetonos valdžia jokio priešiškumo dvarui nedemonstravo. Dvarais taip pat rūpintasi, visų pirma jų lituanistiniu palikimu. Tačiau viešoji opinija tam buvo labai nepalanki. Tai lėmė dominuojantis etnolingvistinis tautiškumo supratimas, stiprėjančios modernistinės meno tendencijos. 1935 m. įsteigtas Tautosakos archyvas. Manyta, kad mokslas turi padėti sukurti tautiškumo pagrindus. 1937 m. aktyviai pradėti svarstyti Lituanistikos instituto įsteigimo klausimas. 1938 m. spalio 31 d. paskelbtas Antano Smetonos Lituanistikos instituto statutas. Jame nubrėžti tokie tikslai: tirti kalbą, tautosaką, praeitį, tvarkyti kalbos, tautosakos ir istorijos mokslinę medžiagą ir šaltinius, atstovauti lituanistikos mokslus Lietuvoje ir užsienyje. Apskritai visos režimo raiško formos buvo pajungtos tautinių tikslų siekimui - lituanizacijai. Spauda, kinas, radijas. Nuo 1935 m. įstatymu įtvirtintas su užsienio juostomis privalomas demonstruoti lietuviškos kronikos minimumas. 1934 m. lietuviškų laikraščių tiražas siekė jau 650 000.

Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, susikomplikavus ekonominei situacijai, atgavus atsilikusį Vilnius kraštą, Lietuvos valdžia stiprino valstybės kontrolę ekonomikai, valstybės vaidmenį ekonomikoje. Palanki aplinkybė tokioms reformoms buvo pasauliniu mastu stiprėjanti tendencija kuo daugiau galios sutelkti valstybės rankose. Lietuvos vyriausybės taip pat judėjo ekonomikos centralizavimo bei valstybės valdymo stiprinimo kryptimi: 1939 m. kovo 30 d. nutarta steigti Tautos ūkio tarybą - patariamuoju statusu finansų ministro žinioje. Pramonės ir prekybos departamentas įsteigtas. 1940 m. gegužės 7 d. priimtas "Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas". Finansų ministras gavo teisę, iš įmonių savininkų pareikalauti atnaujinti gamybą, įmones sekvestruoti, nustatyti pagamintinų gaminių kiekį. 1940 m. vasaros pradžioje ekonomiką planuota "radikaliai centralizuoti": pradėtos kurti verslo įmonių sąjungos. Darbo jėgos judėjimo, paskirstymo reguliavimą turėjo garantuoti 1940 m. kovo mėn. Vidaus reikalų ministras K. Skučas pasiūlytas "Darbo rikiavimo" įstatymas. 1940 m. gegužės 7 d. priimtas įstatymas "Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymas". Finansų ministras gavo įgaliojimus reguliuoti gamybą ir prekybą: pareikalauti atnaujinti gamybą, arba pradėti ją, nustatyti pagamintinų ar parduotinų gaminių kiekį, nepaklusus - įmones sekvestruoti. Nusižengę galėjo būti baudžiami iki 100 000 litų arba kalėjimu. Tai didelis žingsnis ekonomikos centralizuoto valdymo linkme. 1940 vasaros pradžioje Lietuvos ekonomiką galvota radikaliai centralizuoti. Buvo pradėtos kurti verslo įmonių sąjungos. 1940 m. gegužės 22 d. prie Ministrų Tarybos įsteigtas Informacijų biuras, o prie jo - speciali taryba, į kurią įėjo ministerijų, Šaulių sąjungos, "Pavasario" federacijos, "XX amžiaus" ir kt. atstovai.

Valstybinis reguliavimas padėjo išsaugoti pasiektą ekonomikos lygį ir karo sąlygomis, sudarė sąlygas šalies modernizacijai (elektrifikacijai ir industrializacijai). Pramonės produkcija 1939 net išaugo lyginant su 1938 mln. 1, 18 karto. 1940 m. sausio - kovo mėn. finansinė padėtis vėl stabilizavosi. Ūkio modernizavimas - industrializavimas ir elektrifikavimas nuo 1939 m. rudens tapo valstybės politikos dominante, o netiesiogiai prisidėjo prie lietuviškojo elemento įsitvirtinimo pramonėje, prekyboje, amatuose ir kaip pasekmė - miestų sulietuvėjimo.

Tautininkų supratimu visuomenę konsoliduoti turėjo padėti ir nelojalių tautinių mažumų veiklos ribojimas, slopinimas. Būtent lenkų tautinė mažuma buvo suvokiama kaip potencialus dezintegracinis veiksnys. Lenkai tyrinėtojai (pav. K. Buchowski) pabrėžia, kad nuosekliai įgyvendinamos koncepcijos apie "sulenkėjusius lietuvius" rezultatas buvo tas, kad lenkai buvo priversti slėpti savo tautiškumą, norėdami dirbti į Lietuvos institucijose, dirbti administracinį darbą. Administracijoje lenkų skaičių sumažino privalomas lietuvių kalbos egzaminas. Tie, kurie dirbo administracijoje turėjo slėpti savo lenkiškumą. Būta diskiminacijos atskirų profesijų atžvilgiu: nepriimdavo į karo mokyklas, trukdyta į mediciną stoti, teisę, pedagogiką. Lenkams buvo beveik užkirstas kelias tapti advokatais ir gydytojais. Buvo apribota lenkų įtaka savivaldybėse. Dėl to neretai buvo emigruojama, vyko dažni lenkams priklausančių įmonių bankrotai. Formavosi tylaus lenko tipas: toks kuris lenko paklaustas pasakys, kad yra lenkas, o lietuvio - kad lietuvis. Vyko lenkų kalbos atsisakymo ir perėjimo į lietuvių kalbą procesas. Sulietuvėjama sukūrus šeimą. Dalis dvarininkų, šlėktų, bajorų pasirinko lietuvių kalbą ir tautiškumą siekdami išsaugoti dvarus. Administracinėmis priemonėmis buvo varžoma lenkų visuomeninių organizacijų veikla. Buvo trukdoma organizacijų skyrių veikla. Buvo ribojamas lenkų kalbos vartojimas viešumoje. Dombrowskio mazurkos giedojimas galėjo būti traktuojamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. XX a. 4 - ame dešimtmetyje ne kartą kildavo studentų antilenkiškos demonstracijos, mitingai, kuriems valdžia nebyliai pritarė, tylomis palaikė ir net skatino. 1930 m. nemenką rezonansą sukėlė 1930 m. gegužės 18 d. įvykiai prie administracinės linijos buvusiame Dimitraukos kaime, kai lenkų pareigūnai netinkamai pasielgė su lietuvių vakarėlio dalyviais, apkaltinę juos priklausymu Šaulių sąjungai. Kilo antilenkiška demonstracija - dalyvavo apie 3000 jaunuolių. Buvo nusiaubtas "Omegos" pastatas. Lietuviškosios visuomenės dalies požiūris į lenkus iš tiesų buvo labai negatyvus. Toks nusistatymas netgi privertė kai kuriuos lenkus palikti Lietuvą. 1932 m. 96 lenkų tautybės pabėgėliai prašė Lenkijos Darbo ir globos ministerijos, kad ji pareikalautų iš Lietuvos kompensacijų už paliktą čia lenkų turtą. Tautininkų valdžia trukdė organizacijų skyrių steigimą. Pav. suteikus galimybę plėtotis lenkų organizacija "Sparta", 1934 m. apskričių viršininkams bei komendantams buvo teikti nurodymai minėtai ir kitoms organizacijoms trukdyti steigtis. Vis dėl to dvarininkai, kurių rankose buvo lenkų tautinės mažumos atstovavimas, bijojo sudeginti tiltus su naująja valdžia. Smetona buvo žinomas kaip dvarininkų sugrąžinimo į lietuvybę šalininkas ir žemės reformos priešininkas. Todėl, nepaisant antilenkiško kurso atnaujinimo požymių, dvarininkai užėmė laukimo poziciją, tikėdamiesi nuolaidų. Po ilgų perturbacijų buvo sukurtas ir valdžios pripažintas Lenkų komitetas, kuriame dominavo dvarininkai. Taigi, valdžia liko Kauno stumbrų rankose. XX a. 4 - o deš. pradžioje lenkų visuomenėje iškilo pirmoji opozicija dvarininkams kaip lenkų visuomenės vadovams (Olimpui kaip jis buvo vadinamas). Opozicija buvo atstovaujama studentų žurnalo "Iskry". Buvo prieita išvados, kad spyrimasis Lietuvos vadžiai yra beprasmiškas. Grįžta prie idėjos perduoti Lietuvai Vilnių mainais už unijos sudarymą. Lenkų mažuma galėtų sujungti abi tautas. Iš dvarininkų buvo pareikalauta atnaujinti civilizacinę misiją, atsisakyti "spindinčios" izoliacijos. Nurodytas tikslas - Didžioji Lietuva. Besąlygiškas lojalumas valstybei ir krašto pripažinimas. Krajowcų idėjos buvo populiarios lenkų jaunimo tarpe. J. A. Herbačiuskis kvietė būti tarpininku tarp dviejų tautų. Vis dėl to bendrame to meto Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste krajowciškumas liko marginalija. 1932 m. Lenkija sunormalizavo santykius su SSRS (tai buvo priimta su dideliu nepasitenkinimu Lietuvoje), o 1934 m. sudaryta sutartis su Vokietija. Pradėta baimintis izoliacijos. Už kompromisą su Lenkija pasisakė 1934 m. V. Čepinskis, L. Bistras, L. Gira. Tačiau kilo voldemarininkų pučas, kuris buvo traktuojamas kaip tautininkiško jaunimo konfliktas su valstybe. Lenkijos suartėjimas su Vokietija jaunąją lietuvių kartą privertė stoti prieš lenkų mažumą. Ir iš valdžios pusės stiprėjo antilenkiški suvaržymai. 1935 m. imta reikalauti vietovardžių, pavardžių rašymo lietuviškai. Propagandos turinys taip pat nekito. Tokioje šviesoje iškilo antroji opozicija dvarininkiškai vadovybei. Šį kartą nacionalistinė. Šita opozicija susitelkė apie sutuoktinius Tomašą ir Zofiją Survilus. Ši opozicija išaugo iš suvokimo, kad krajowciškumas labai pavojingas lenkų Lietuvoje interesams. Tai galėjo vesti prie lenkų nulenkėjimo. Survilovcai užmezgė ryšius su T. Katelbachu, kurio parama įgalino surviloviečius išsikovoti nemenką vaidmenį lenkų visuomeniniame - kultūriniame gyvenime. Šie pasikeitimai buvo sąlygoti pasikeitimų Lenkijos užsienio politikos kurso pasikeitimo ir endekų įtakos stiprėjimo.

Per laikotarpį iki 1920 m. Želigovskio akcijos ir vėliau vykstančiuose pokalbiuose nepavykus surasti lietuvių ir lenkų modus - vivendi, kurie patenkintų abi puses, išryškėjus, kad tiek lietuviai nelinkę atsisakyti relituanizacijos tikslo, o Lenkija - Abiejų Tautų Respublikos teritorijos kai sau bent kultūriškai pavaldžios teritorijos, sąmoningai pasirinkta visiško atsiribojimo nuo Lenkijos taktika, pasireiškusi kinų sienos pastatytmu. Tautininkai tęsė tą pačią taktiką. Merkelis rašė Smetonai, kad dėl santykių su Lenkija nutraukimo Lietuva turėjo daugiau naudos. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kartu palaikyti neoficialūs ryšiai su lenkų veikėjais. "Pochodnios" vadovas Budzinskis dažnai kontaktavo su vyriausybių premjerais ir ministrais, VSD vadovais. Švedijos karo atašė rašė, kad polonofilinės nuotaikos sustiprėjo (1930 m.). Tuo metu tautininkai vedė neoficialias derybas su lenkais Kopenhagoje (per prezidento K. Griniaus sūnų). Derybos vyko ir pačioje Lietvoje per įvairius tarpininkus. Išliko draugiški asmeniniai ryšiai su lenkų kultūros veikėjais. Buvo surengta Zofijai Romerowos paroda. Bendravo Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriai. Įspūdingus rūmus projektavo lenku save laikęs architektas Frykas. Kauno ugniagesiams vadovavo Mikalojus Burba. Didelio mielių fabriko vadovas buvo Yčas, nors įmonė priklausė Montwillos palikuonims. Netrukdyta dalyvauti savivaldybių rinkimuose: 1931 m. rinkimuose į Panevėžio miesto Tarybą kandidatavęs "Bendras lenkų sąrašas" pelnė 11 702 balsus. Ukmergės Tarybos rinkimuose konkuravo 3 lenkų sąrašai, kurie gavo 7600 balsų.

Ypač studentų antilenkiškumas sustiprėjo Lenkijos valdžiai nuo 1936 m. sustiprinus represijas Vilniaus rašto lietuvių atžvilgiu. Kaune buvo surengta galinga studentų manifestacija su tokiais reikalavimais: išguiti lenkų kalbą iš bažnyčių, uždaryti lenkų mokyklas, laikraščius, organizacijaas, uždrausti lenkiškai gatvėse kalbėti. Boikotuoti lenkų studentai. 1937 m. sausio mėn. VVS, jaunimo organizacijos ir Šaulių sąjunga kreipėsi į vyriausybė prašydami galutinai panaikinti lenkišką žemėvaldą. 1937 m. paskelbtas solidarumo su Vilniaus kraštu mėnuo. Lietuvių ir žydų sporto klubai oficialiai boikotavo Spartą. Atsinaujino susidūrimai Švč. Trejybės bažnyčioje. 1937 m. rudenį antilenkiškos nuotaikos dar sustiprėjo dėl Vilniaus lietuvių veikėjo K. Stašio nuteisimo. 1938 m. atsisakyta tvirtinti net 5 organizacijų statutus. Likvidavimo grėsmė pakibo virš "Pochodnios". Nepaisant represijų, lenkų kultūrinis gyvenimas suaktyvėjo. Slaptai hercerai veikė. Dvarininkiškas "Podrol" virto organizacija, turinčia masinį pobūdį. 1937 m. suorganizuota Lenkų žemdirbių sąjunga. Jai priklausė 1100 žmonių. Vadovavo Hryncewicius. Tačiau Lietuvos žvalgybos duomenimis sąjunga atliko žvalgybinio tinklo funkcijas. Jos vietos skyriai tapo informacijos rinkimo punktais. Ir ultimatumas bei diplomatinių santykių užmezgimas situacijos valdžios požiūryje į lenkų organizacijas nepakeitė. Jų veikimas buvo varžomas. 1938 m. spalio 9 d. jaunimas daugelyje miestų surengė antilenkiškas demonstracijas. Iki rudens jokio pasikeitimo lietuvių - lenkų santykiuose nebuvo. Atšilimas prasidėjo tik nuo 1938 m. rudens. 1938 m. lapkričio mėn.  VVS uždarytas. Įvyko S. Raštikio vizitas į Lenkiją. Suaktyvėjo prekyba. Plito lenkiški laikraščiai, rodyti filmai. Tačiau po Lenkijos žlugimo ir Vilniaus krašto dalies prijungimo imtasi griežtos lietuvinimo akcijos Vilnijoje. Griežtas kursas Vilnijos lenkų atžvilgiu reiškė ir griežtą kursą senosios mažumos atžvilgiu. 1939 m. Uždaryta Towarzystwo "Oswiata" Raseiniuose. Smetona 1939 m. lapkričio 29 d. kalboje Seime pasakė, kad valdžios tikslas - integruoti Vilniaus kraštą į bendrą organizmą. Liberalioji inteligentija kvietė atsižvelgti į kitataučių psichologiją, o "Vairo" žurnale reikalauta kuo greičiau atlietuvinti Vilnių, viešajame gyvenime vartojant tik lietuvių kalbą. Lenkai yra mažuma, kurią reikia kuo greičiau "sugromuliuoti" - rašyta "Ekonominiame biuletenyje", o "Vilniaus lenkų lizdą - išdraskyti fiziniai ir ekonominiai". Uždaryta lenkų mokykla Raseiniuose. Smogta lenkų spaudai: uždaryti laikraščiai "Glos mlodych", "Chata Rodzianna". 1940 m. birželio 14 d. likviduotos gimnazijos Panevėžyje, Ukmergėje ir paskutinės 8 "Pochodnios" mokyklos. Savo ruožtu lenkai neatsisakė savo nacionalistinių - revanšistinių nuotaikų.

Tautininkų režimo lituanizacijos politikos pasekmės buvo augantis lietuviškumo patrauklumas lenkų akyse. Tai suprantama. Per dvidešimt metų įvairiose srityse buvo pasiekta nemaža laimėjimų, kurie turėjo imponuoti lenkams. Beveik panaikinti rėžiniai sodžiai, kaimai išskirstyti į vienkiemius, pasikeitė žemės ūkio sankloda, susiformavo modernus, pakankamai produktyvus žemės ūkis, vyko žemės melioravimas. Susiformavo aukštųjų mokyklų (šešios), specialiųjų mokyklų (146) tinklas. Neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos miestai ir miesteliai. Labai pagerėjo sveikatos apsauga. 1940 m. pradėjo veikti moderniausia Baltijos valstybėse klinika. Pagal mirtingumo skaičių Lietuva lenkė daugelį Rytų ir Pietų Europos šalių. Ekonominiai sunkumai nepaisant prarasto Klaipėdos krašto ir prasidėjusio karo praktiškai buvo įveikti. Labai padaugėjo gydymo įstaigų skaičius, gydytojų skaičius, lovų skaičius ir pan. Kultūros srityje rodiklai tiesiog nepalyginami: 1941 m. užregistruota tik 171 tūkst. beraščių, kurie sudarė 5, 9% gyventojų. 1938 m. ėjo apie 130 periodiniai leidiniai lietuvių kalba. 1940 m. 1000 gyventojų teko 23 radijo abonentai. Kaune tik per pusmetį pastatyta 11 tūkst. vietų sporto salė, tuo metu viena geriausių Europoje. Buvo garantuota normali kalbos raida. Sarčiai plito valstybinės kalbos funkcijos, didėjo jos vartojimo sfera. Buvo įvesta į visas administracijos įstaigas. Lietuvių kalba, išplėtusi savo funkcijas, įsigalėjusi administracijoje, visuomeniniame, kultūriniame ir moksliniame gyvenime, greitai tapo prestižine. Perėjimas prie lietuvių kalbos buvo nebesustabdomas. Todėl nenuostabu, kad lenkais save laikiusių nepriklausomybės praradimo išvakarėse jau gerokai sumažėjo, lyginant su XX a. 3 - io dešimtmečio pradžia. Tautininku valdžios politikos efektyvumą šioje srityje liudija gyventojų surašymas 1959 m. lenkų skaičius rastas labai nedidelis (Kauno mieste - 4, 9%. Panevėžio - 1%, Kėdainių - 3, 6%. Kaišiadorys - 1, 6%, Ukmergė - 1, 5%). Tokios greitos depolonizacijos priežastis - didžiulis spaudimas, kuriame buvo atsidūrę visi lenkai. 1928 m. Wladislaw Wielhorski rašė, kad Lietuvoje lenkiškumas atakuojamas. Tezė apie sulenkintus lietuvius nuosekliai diegiama mokyklų, administracijos, Bažnyčios visus 20 metų turėjo palikti pėdsakų lenkų psichikoje. Buvo vykdoma su nepalenkiamu konskventiškumu iki galiausiai lietuviai kalbantys lenkiškai visiškai jungti į lietuvių tautos kūną. Kaip tas procesas vyko praktiškai galima pailiustruoti Lampėdžių pavyzdžiu. 1911 ir 1923 m. gimusios moterys prisimena, kad XX a. 3 dešimtmetyje visi žmonės Lampėdžiuose kalbėjo lenkiškai. Net vaikai žaisdami tarpusavyje kalbėjo lenkiškai. Jos ir šiais laikais sueidamos tarpusavyje pasikalba lenkiškai. Viena iš apklaustųjų mokėsi Vilijampolės pradžios mokykloj lenkiškai, o broliai pasirinko mieste mokytis lietuviškai Aušros gimnazijoje. Jos pasakoja, kad broliai nežinojo kaip jiems kalbėti - lietuviškai ar lenkiškai, nežinojo ar jie lietuviai ar lenkai. Vienas brolis ėjo į archyvus, knisosi po juos ir atrado, kad jie lietuviai. Tada ir pradėjo kalbėti lietuviškai. Apskritai Lampėdžiuose lietuviškai pradėta kalbėti nuo 1933 metų. Nuo gimnazijų lietuviškai pradėjo kalbėti. Į gimnaziją iš Lampėdžių ėjo tik broliai ir dar viena mergaitė. Pradėjo atsirasti lietuviškų laikraščių, lietuviškų pamaldų bažnyčiose. Nuo 4 - o dešimtmečio tautinio sąmoningumo apraiškos (viešas lietuvių kalbos vartojimas, pamaldos lietuvių kalba, lietuviškos periodikos plitimas, tautinės savivokos stiprėjimas) pamažu iš miesto sklido į periferiją ir darė įtaką priemiesčių gyventojų tautiniam identitetui. Kalbininkas Zinkevičius prisimena situaciją Ukmergės mieste. Iki 1938 m. šešiametėje pradinėje mokykloje lietuviškai kalbėta tik per pamokas, o pertraukų metu visi tarpusavyje kalbėjo lenkiškai, nors daugelis lietuvių kalbą mokėjo geriau. Apie 1938 m. toji mada jau buvo praėjusi ir visuotinai imta kalbėti lietuviškai.

Tautininkų santykis su vokiečių tautine mažuma

Apibūdinant tautininkų politiką vokiečių ir žydų tautinių mažumų atžvilgiu remtasi daugiausia Bernaro Ivanovo knyga "Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaizdžių klausimas" (2005 m.).

Remiantis 1925 m. apklausos duomenimis vokiečių buvo 88 863 arba 4, 1%. Vilkaviškyje - 10 000, Kaune - 4000, Marijampolėje - 3000, Šakiuose 3000, Raseiniuose - 2000, Šiauliuose - 1000. Tautininkus domino Klaipėdos krašto vokiečiai. Ten vokiečiai sudarė 43, 5% visų gyventojų, klaipėdiškiai - 25, 1%. Būtent klaipėdiškių kategorija buvo itin svarbi tautininkams, leidžianti kalbėti apie lietuvių daugumą Klaipėdos krašte. Naudotas kalbos kriterijus. Tačiau jis problematiškas, nes paprastai net dalis Klaipėdos lietuvių tokiais buvo vadinami tik sąlyginai. Tautininkai kėlė įgimtosios lietuvybės idėją: esą vokiškai kalbantys lietuviai iš esmės yra lietuviškos dvasios, bet šiek tiek apvokietėję. Šiai kategorijai anot taktiškosios spaudos priklausė 34 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų. Tautininkų propagandoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių įvaizdį turintys atskleisti vaizdiniai. Jie prieštaringi. Tipiškas vokietis buvo vaizduojamas kaip valingas, labai darbštus, ypač išdidus, svetimtaučių atžvilgu barbariškas, agresyvus kariautojas. Vokietijai buvo priskiriamas nesugebėjimas suprasti svetimų tautų psichologijos. Siekta paveikti visuomenės nuotaikas taip, kad jos būtų palankios politinei Klaipėdos krašto autonomijai riboti. Lozoraitis šia kryptimi vykdomą darbą įvardijo "infiltracijos dėsniu". Pagal šį dėsnį Lietuvos vyriausybė įvairiomis priemonėmis (ir ideologinėmis) skatino lietuvių vykimą į Klaipėdos kraštą. Tačiau vyko ne patriotiški lietuvių tautinės kultūros skleidėja, o įvairūs oportunistai ir komunistuojantis elementas. Tokia politika nesėkminga - lietuviai ėmė nutausti dar greičiau. Be to, dalis ir lietuvių visuomenės buvo palanki nacionalsocializmo idėjoms. Šios idėjos susilaukė pritarimo ir Vydūno knygoje "Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių". Vydūnas laukė atsinaujinusios, vokiečių civilizacijos įkvėptos epochos Europoje pradžios. 1933 m. jaunalietuvių vadas Rimtautas Hitlerio atėjimą į valdžią laikė tautine revoliucija, kuri buvo lyginama su 1926 m. perversmu. Netrukus suvokę hitlerizmo politikos Klaipėdoje kryptį, tautininkai sugriežtino savo ideologines nuostatas vokiečių civilizacijos bei tautinės kultūros atžvilgiu. Vokiečiams buvo priskiriamas barbariškumas, karingumas, laukiniškumas, netolerancija. Įžvelgta vokiečių civilizacijos barbariška prigimtis. Remiantis tautosaka buvo teigiama, kad liaudis vokiečius tapatino su velniais. Taigi tautininkų ideologai sufomulavo vokiečio "hotentoto" civilizacijos nešėjo įvaizdį. Vokiečių tikslas užslopinti paskutinį lietuvišką gaivalą, todėl reikia išsikelti analogišką uždavinį, pritaikant jį lietuvybei stiprinti. Tikslas - grąžinti Klaipėdos kraštui jo įgimtą lietuviškąjį veidą, numesti nuo dirbtinę vokietybės skraistę. Taigi, iškeltas Lietuvos atsako švietimo srityje į vokiečių civilizacinių centrų plėtrą būtinybė. Tačiau realybė buvo kitokia - memelenderiai, klaipėdiškiai, kuriuos visų pirma siekta sulietuvinti, nekėlė savo tautiškumo problemos. Jie suvokė save kaip savos tautinės kultūros atstovus, kuriems nereikalinga nei Vokietijos nei Lietuvos kultūrinė globa. Klaipėdiškiai labiausiai bijojo sukatalikinimo. Lietuvių ir klaipėdiškių paviršiniai civilizaciniai skirtumai itin jautėsi. Klaipėdiškių manymu lietuvių valdžia tik laikina. Lietuvių kultūra pasižymi antimodernumu. Lietuviai nesidomi naujovėmis, stokoja iniciatyvos, turi didelį polinkį į girtuoklystę. Jie stovi ant žemesnio raidos laiptelio nei klaipėdiškiai. Nepragmatinis požiūris į ūkininkavimą, prasta Didžiosios Lietuvos infrastruktūra. Tai veda prie ekonominės jų padėties blogėjimo. Tautininkai skyrė kelias vokiečių kategorijas: vokiečiai nacionalistai arba vokietininkai ir vokietininkai-hitlerininkai. Iš Vokietijos atsikraustę vadinti tikraisiais vokiečiais. Trečiasis segmentas - klaipėdiškiai arba memelenderiai. Klaipėdiškiai vertinti kaip pasyvi grupė, o vokietininkai - kaip nutautusi, vokiečių civilizacijos globai pasidavusi lietuvių grupė, persiėmusi vokiškuoju nacionalizmu. Jie neišsaugojo lietuviškumo ir padarė nusikaltimą prigimčiai. Vokietininkai - tai vokiškasis elementas, vykdantis germanizaciją. Dėl klaipėdiškių tautiškumo vyko aštri kova tarp vokietininkų ir Lietuvos. Tautininkų spaudoje buvo rašoma apie Klaipėdos krašte įvykusį dviejų frontų aštrų susirėmimą - lietuvių ir vokietininkų. Objektyvus nelojalumo pavojus kilo dėl paties nacionalistinių vokietininkų partijų egzistavimo ir tautininkų valdžios nesugebėjimo užkirsti tam kelią. Vokietininkų partijų egzistavimą tautininkai suvokė kaip pavojingą dar ir dėl to, kad už jas balsavo dalis lietuvių. Nacizmas buvo suvoktas kaip vokiečių civilizacinio prado Lietuvoje tąsa, kaip neišvengiamas jo gynimo finalas, kuris nuolat kartosis, kol regionas nebus sutvarkytas pagal tautininkų įsivaizdavimą. Hitlerizmo eliminavimas buvo siejamas su pačios vokiškos dvasios ar jos apraiškų pašalinimu iš Klaipėdos krašto, sugrąžinant regionui prigimtinę lietuvišką būseną. Šis veiksmas Lietuvos aide buvo palygintas su chirurgine operacija, kuri palankiai susiklosčius politinei situacijai, turėjo operatyviai iš Klaipėdos krašto organizmo pašalinti parazitinę išaugą. Tautininkų publicistai išskyrė dvi hitlerininku grupes - pirmajai priskirti sukurstyti jaunuoliai, ūkininkaičiai, puikiai lietuviškai kalbantys klaipėdiškiai. Jie buvo matomi kaip vokiškojo nacizmo ideologijos aukos. Civilizacinio lietuvių ir klaipėdiškių skirtumo išryškinimas buvo nuosekli tautininkų pažiūros į vokiečių civilizacijos prigimtį tąsa. Klaipėdiškius stengtasi pateikti kaip lietuviškos kultūros ir dvasios žmones, tačiau patyrusius barbariškos vokiečių civilizacijos poveikį. Dėl to tautininkų politiką Klaipėdos krašte apsprendė ne kova su klaipėdiškių tautiniu identitetu, bet visų jėgų nukreipimas prieš vokiečių civilizacijos apariškas.

Tautininkų santykis su žydų tautine mažuma

Žydų tarpukario Lietuvoje galėjo būti iki 9%. Daugiausia žydų dirbo prekyboje ir pramonėje (žemės ūkyje - tik 5000). Tautininkų spaudoje prie žydų buvo priskirti ir Vilniaus bei Gardino žydai, o taip pat į JAV, Palestiną, Rytprūsius išvykę - visi jie laikyti Lietuvos žydais. Nors patiems žydams ši sąvoka mažai ką reiškė jie identifikavosi su Šiaurės Rytų idiš aškenazių kultūros arealu. Esminės žydų tautinės mažumos įvaizdžio charakteristikos buvo formuojamos daugiausia Kauno žydų gyvenimo aktualijų ir problemų pagrindu. Būta oficialios ir neoficialios santykių pusės, Neoficialiai vyko ekonomiškai įtakingos žydų bendruomenės ir tautininkų kontaktai. Kaip ir lenkai, žydai taip pat buvo skirstomi į savus (lojalius) ir svetimus (nelojalius). Lojalius turėjo paliesti nacionalinės integracijos procesas, o svetimus - tuos, kurie nelojalūs, t. y kultūriškai, ekonomiškai bei politiškai svetimi, kenksmingi lietuvių tautai - reikėjo socialiai eksfiltruoti. Tyrinėtojai išskiria tokias Lietuvos žydų grupės: sionistai - trečdalis visos bendruomenės. Jų tikslas - išvykti į Palestiną. Pačių sionistų ideologinė skalė plati - nuo kairiųjų iki dešiniųjų. Sionistai stengėsi būti lojalūs, nes išvykimas - ilgalaikis tikslas. Sionistų laikraštis "Yidische Shtime" tapo visos žydų bendruomenės laikraščiu. Kita įtakinga srovė - sionistai - socialistai (Ceire Cion ir Palei Cion). Aktyvi sionistų grupė buvo radikalioji Vladimiro Žabotinskio sionistų - revizionistų sąjunga, įkurta 1925. Kairieji liberalus žydai - tai 1902 įkurtos Bundo partijos pasekėjai. Tarpukaryje jie buvo įkūrę Žydų skaitymo mėgejų draugiją, leido "Folksblat". Šie žydai sudarė bene aktyviausią, integruoti linkusių ir socialiai veiklių Lietuvos žydų grupę. Jiems buvo būdinga civilizacinė orientacija į rusų kultūrą. Žydai komunistai - taip pat įtakinga grupe. Jiems būdinga orientacija į SSRS. Kita svarbi ir labai gausi grupe buvo religingi žydai ortodoksai. Jie buvo socialiai pasyvus. Jų veiklą apibrėžė maldos ir religinių tekstų studijos. Tautininkai prie lojalių priskirdavo žydų sionistų grupes ir religinguosius žydus - ortodoksus. Kaip nelojaliausi įvardinti komunistai, kurie gretinti su banditais, o taip pat kairieji - liberalūs žydai. Palankiausiai vertinti sionistai. Būtent ketvirtojo dešimtmečio pradžios straipsniai atspindintys žydų tautinės mažumos įvaizdį, pasižymėjo iš dalies geranoriškesniu požiūriu. Jį inspiravo tautininkų siekimas korektiškesne retorika skatinti žydų emigraciją iš Lietuvos, tam, kad miestai būtų atlaisvinti lietuviams. Jei trečiojo dešimtmečio pabaigoje į Palestiną išvyko tik kelios dešimtys žydų, tai 1937 m. išvykstančių jau buvo tūkstančiai (apie 3500). Teigiamam požiūriui formuoti buvo pasitelkiami apsakymai apie baudžiavos laikais kartu su lietuviais nepriteklius kentusius naivokus, geraširdžius ir apie savo tėvynę svajojančius žydus. Ir lietuvių autoriai buvo pasitelkiami, ir žydų poetai bei rašytojai (Jakob Simon apyakos, D. Eichhornas, Uvi Cvi Grinberg, Uvi Cvi). 1932 m. išleista Kisino knygelė "Antanas Smetona - Lietuvos Respublikos prezidentas", skirta žydams moksleiviams, kur buvo pabrėžiama Smetonos tolerancija. Žydų tautinės sąmonės svarbia dalimi laikytas žydo garbės - kovit - ugdymas. Tačiau tokia garbės samprata buvo suvokiama ne tiek kaip pačių Lietuvos žydų savybė, kiek jų gyvenamo krašto determinacijos pasekmė. Žydų mažumos lojalumas tautininkų retorikoje buvo suvokiamas ne tik kaip ištikimybė įstatymui, bet ir kaip žydų tautinės kultūros pasireiškimų ribojimas griežtais moraliniais kriterijais. Ketvirtajame dešimtmetyje plačiai kalbėta apie Lietuvos sionistų pasiekimus užsienyje - jų pasiekimai buvo suprantami ir kaip lietuvių tautos nuopelnas. Esą būtent lietuvių tolerantiškumo dėka sionistai Lietuvoje laisvai susitinka su savo lyderiais. Buvo akcentuojama, kad po Palestinos Lietuva yra šalis, kurioje hebrajų kalba ir kultūra pasiekė didelių laimėjimų. Tautininkai, pasiremdami žydų publicistais, tautiškai susipratusių žydų kalve stengėsi parodyti Kauną, Kėdainius, Telšius. Telšių rabinų seminarija buvo vadinama "fabriku, gaminančiu rabinus". Tautininkų spaudoje buvo aukštinamas žydų gimnazijų mokinių tautinis susipratimas, kurių galvos pilnos minčių apie Palestiną arba apie religines studijas galute. Tautininkams pritariusio tuometinio Pasaulio sionistų lyderio E. Goodmanno nuomone tik šių tautiškai susipratusių žydų krauju gali būti atstatyta Palestina. Taip lojali futuristinė charizmatinė tautiškai susipratusio žydo kovotojo figūra tautininkų ideologinėje propagandoje užėmė reikšmingą vietą ne tik parodant emigracijos prioritetą, bet ir siekiant paspartinti pačių lietuvių tautinės savimonės raidą. Taigi gana pozityvus oficialus tautininkų požiūris į sionistus buvo motyvuotas noro paskatinti žydų emigraciją į Palestiną, t. y., siekiant sumažinti žydų skaičių Lietuvoje. Rašydami apie žydus ortodoksus tautininkų autoriai Lietuvą vaizdavo kaip viso pasaulio religingų žydų traukos centrą. Šis įvaizdis buvo sąlygotas savizoliacijos idėjos, kuri tautininkams atrodė priimtina. Ne tik siekiant sudaryti palankias sąlygas lietuvių tautiškumo plėtojimui, bet ir dėl Lietuvos kaip žydu dvasinių vertybių puoselėtojos įvaizdžio formavimo. Vilijampolės rabinų seminarija dėl didelių Talmudo srityje nuopelnų praminta jesibotų motina. Lietuva vaizduota kaip religingų žydų oazė antisemitinėje Europoje. Lietuvos dėka žydai religingi, ramūs, išmintingi, šelpia neturtinguosius, tarpusavyje gerai sugyvena. Komunistų ir kairiųjų žydų įvaizdžiuose dominavo neigiamos charakteristkos. Buvo aiškinama, kad komunizmas - tai daugiausia su į Rusijos kultūrą orientuotais žydais susijęs reiškinys. Žydai komunistai buvo pateikiami kaip idealizmą ir dvasingumą neigiančio materializmo skleidejai, kuriuos reikia kuo greičiau nubausti. Paradoksalu, tačiau žydai - komunistai tautininkams nebuvo rimčiausias problema, nes juos buvo nesunku identifikuoti. Rimtesnė problema - kairieji-liberalus žydai. Jie pasidavę Rusijos įtakai, stokojantys tautinės savimonės. Rimčiausias neigiamas kultūriškai nelojalaus žydo įvaizdžio elementas - rusų kalbos vartojimas. Šios problemos apraiškos klestėjo pačioje laikinosios sostines širdyje. Dėl šio reiškinio buvo priekaištaujama žydų prekybininkams. Ketvirtajame dešimtmetyje situaciją komplikavo jau patiems tautininkams būdinga rusofobija. Iškilo konfliktas tarp senojo - nuosaikesnio - ir naujojo radikalesnio elito. Naujasis radikaliai pasisakė prieš lietuvių tapatybę žlugdžiusios rusų kultūros apraiškas. Žydų nelojalumas aiškintas jų nutautėjimu. Radikalesnės lojalumo koncepcijos pagrindas - tautiškai susipratusių lietuvių siekis valdyti savo kraštą, siekti, kad kultūrinės, ekonominės ir politinės institucijos juos deramai reprezentuotų. Jaunuomenei skirtoje tautininkų spaudoje neretas buvo nusistebėjimas žydu kultūros svetimumu. Žydus siekta pasitekti kovai už Vilniaus kašto susigrąžinimą arba įtakos Klaipėdos krašte sustiprinimo. Dėl to intensyviai kelta Vilnius krašte skriaudžiamų žydų problema. Žydai pristatinėti kaip lietuvių ir Lietuvos siekių Vilniaus krašte rėmėjai. Tautininkai akcentavo savo tautinės lojalumo politikos geranoriškumą, toleranciją bei siekį ginti Lietuvos žydus. Tam buvo pateikiama atitinkama tautinio žydu charakterio projekcija. Tautininkų siekė suaktyvinti ne tik Vilniaus krašto sąmoningų lietuvių, bet ir ten skriaudžiamų žydų pastangas kovoti dėl Vilniaus. Toks bendros kovos akcentavimas, skirtas ne lietuviams, bet žydams - turėjo laiduoti atitinkamą lojalių grupių socializacijos laipsnį. Buvo afišuojamas lenkų pogromų prieš žydus žiaurumas, kai kurių lenkų visuomenės sluoksnių antisemitizmas. Egzistavo tam tikra ideologinė - apeliacinė schema, padedanti pritraukti aktyvius, tautiškai orientuotus žydus į Lietuvos svarbiausių politinių problemų lauką, juos socialiai ir politiškai mobilizuojant. Pasaulyje šie žydai turėjo politiškai bei finansiškai įtakingų, tautine savo kultūra besirūpinančių iš Lietuvos kilusių tautiečių, tautininkų įsitikinimu galinčių pasitarnauti Lietuvos valdžios politiniams tikslams, reputaciją. Daug dėmesio skirta tiek tiesioginės prievartos atvejams (lenkų antisemitizmas), tiek Lenkijos žydų skurdui ir ypač tautinės kultūros nuosmūkiui Lietuvos Jeruzalėje. Stengtasi pabrėžti Vilniaus kaip unikalaus, istorinio, kartu lietuvių ir žydų kurto kultūrinio centro ir žydų šventovės svarbą, į kurią nukreiptos visos Lietuvos ir kitų šalių žydų akys. Tai turėjo atgarsio. Pastebima kylanti Lietuvos ir pasaulio žydų visuomenės parama Lietuvai. Pirmosiose gretose žengė Kauno žydų studentų korporacija "Hercelija" - ji surengė mitingą. 1933 m. lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugijos bei "Mūsų Vilniaus" redakcijos susirinkime (konferencijoje|) prie VVS buvo įkurta žydų sekcija. Kalbėta apie politinį suartėjimą, apie lietuvių - žydų propagandos koordinacijos būtinybę. Nuo tada antilenkiška propaganda pasidarė stipresnė ir žydų spaudoje. 1936 m įvyko Žydų karių sąjungos suvažiavimas. Tačiau politikos srityje trukdytas žydų dalyvavimas rinkimuose. Po 1931 ir 1934 m. rinkimų žydai Vilkaviškyje ir kitur nors ir gavo daugumą, dėl centrinės valdžios įsikišimo negalėjo paskirti savo burmistrų. Tautininkų spauda į aktyvų žydų dalyvavimą rinkimuose žiūrėjo neigiamai. Dėl mažumų interesų valstybei negali būti draudžiama pasirinkti sau tokią santvarką, kuri jai atrodo geresnė. Nepaisyta tautinių mažumų politinio atstovavimo intereso. Smetona irgi nepasitenkinimą išreiškė. 1938 m. konstitucijoje nebeliko atskiro skirsnio apie tautines mažumas. Dar anksčiau buvo priimtas advokatūros įstatymas, dėl kurio daug žydų neteko darbo. Medicinos fakultete pradėtas taikyti numerus nulus žydų tautybės studentams. Svarbiausias ketvirto dešimtmečio tautininkų politinis siekis - kurti geresnes sąlygas lietuviškai (lietuvių kontroliuojamai) ekonomikai. Šis tikslas vertė tautininkus užsitikrinti žydų tautinės mažumos lojalumą. Žydai buvo laikinai naudingas ekonominis kaime gyvenančios lietuvių buržuazijos ramstis, iš kitos pusės - kliūtis lietuvių pozicijų plėtotei ekonomikoje mieste. Liberalaus žydo internacionalumas ar kosmopolitizmas, tautininkų įvardintas kaip kenksmingas kultūriškai, ekonominių santykių plotmėje kurį laiką turėjo padėti lietuvių tautai įgyti tvirtesnių pradinių ekonominių resursų. Ši resursai turėjo lietuvių tautai padėti vykdyti savo tautinį pašaukimą. Tačiau dėl išaugusių lietuvių ekonominių poreikių reikėjo Lietuvos žydų verslo pertvarkos, superarbitru esant valstybei. Kalbėta apie svetingumo principą, tačiau miestų verslininkams žydams jis reiškė ne ką kita kaip laipsnišką verslo perėjimą į iš kaimo ateinančių lietuvių rankas. Verslo lietuvinimas reiškė lietuvių tautos modernizaciją - t. y.,  lietuvių tautos pašaukimą. Ekonominė krizė ir jos sukeliamas skurdas pavojingesniu laikytas žemdirbiams lietuviams nei miestiečiams žydams. Tai vertė tautininkus imtis propagandinių priemonių, užtikrinančių lietuvių įsidarbinimą miestuose. Plito tokie žydų apibūdinimai kaip "išnaudotojas", "lietuviškos žemės supirkinėtojas". Ketvirtame dešimtmetyje pradėta akcentuoti, kad dauguma žydų prekybininkų nesąžiningi. Prikištas nelojalumas - žydų prekyba sekmadieniais - lietuviai verslininkai irgi turi dirbti, o tai kenkia jų religinei savimonei. Esą krikščionis žydams leidžia apgauti jų religija. Žydų įmonės priima į darbą tik žydus, lietuviams nelieka galimybės įsidarbinti. Lietuvos žydams priskirta ekonominės krizės šauklio etiketė. Žydų prekyviečių nešvara - esą tai žydų dvasinės - kultūrinės nešvaros pasekmė. Tamsios krautuvės - ten esą lengviau apgaudinėti. Buvo akcentuojama, kad žydai užima ne savo socialinę nišą ir yra ūkio progreso kliuvinys. Tautininkų ūkio lietuvinimo siekiai buvo palankūs lietuvių verslininkų sąjūdžiui. Tautininkai, gindami lietuvių verslininkų poziciją teigė, kad Lietuva ir jos ekonominiai svertai turi priklausyti lietuviams. Tautininkų spaudoje buvo apstu paramos verslininkams. Tačiau tautininkai užėmė nuosaikesnę poziciją. "Versle" buvo propaguoti tarp vokiečių ir latvių populiarūs žydų boikoto, žydo išnaudotojo, spekulianto, grobiko įvaizdžiai. Tokia propaganda buvo cenzūruojama. Verslininkai tokiu cenzūravimu buvo pasipiktinę.

Tautininkai savo ideologiją suprato kaip žmogiškumo ir etnolingvistinio nacionalizmo sintezę. Įgyvendinant šią ideologiją tautininkams neliko nieko kita eiti evoliuciniu ekonomiškai nelojalių žydų šalinimo idėjos propagavimo keliu. Tokiu būdu valdžia tikėjosi būti verslininkų sąjūdžio priešakyje. Tautininkų sveiko nacionalizmo idėją bei santykių su lietuviais verslininkais pobūdį palaikė liaudininkai. Esą leidžiantis į tokią antisemitinę akciją, kokios reikalauja verslininkai ir voldemarininkai galima susilaukti žydų paniekos ir jų kapitalų plūdimo į užsienius. Įgyvendindami sveiko nacionalizmo principą, tautininkai rėmė ūkio sulietuvinimo idėją, bet tuo pat metu ribojo kraštutinio antisemitizmo apraiškas, o tai kėlė lietuvių verslininkų ir juos palaikančių radikalių grupių nepasitenkinimą. Vis dėl to kompromisinė tautininku politika buvo gana sumanaus laviravimo atvejis.