Tautininkų santykis su komunizmu ir SSRS Vinco Rastenio akimis | 2021 gegužės 20 d.

05/20/2021

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Vinco Rastenio (1905 - 182) - teisininko, politiko (1931 - 1935 m. buvo Lietuvių tautininkų sąjungos generalinis sekretorius, iki 1940 m. tautininkų žurnalisto ir redaktoriaus (1937-1938 m. - "Pažangos" bendrovės laikraščių leidybos direktorius. 1939-1940 m. dienraščio "Lietuvos aidas" sekretorius bei žurnalų "Vairas" ir "Jaunoji karta" specialus bendradarbis) savarankiškus parodymus bei tardymų NKVD protokolus, saugomus Lietuvos ypatingajame archyve (toliau - LYA). Juose atskleidžiamas A. Smetonos valdžios bei tautininkų sąjungos vadovybės, tautininkų apskritai santykis su komunizmo doktrina, komunistiniu judėjimu ir SSRS. V. Rastenio įsitikinimu tautininkai ir valdžia, ekonominis elitas bei nemaža dalis aukštesniosios karininkijos vadovavosi antikomunizmo doktrina, tačiau būdami priversti naudoti SSRS geopolitine parama ypač susijusia su Vilnius kraštu, buvo priversti dozuotai reikšti savo antikomunizmą, nenorėdami sukelti komplikacijų santykiuose su SSRS. Santykis su revoliuciniu komunistinius judėjimus buvo specifinis: griežta bausta tik už aktyvią komunistinę veiklą, o ne už priklausomybę LKDP bei dalyvavimą savo vidiniuose susirinkimuose. Faktiškai siekta lokalizuoti komunistinę propagandą kitataučių miesto vargingųjų sluoksnių (daugiausia žydų) aplinkoje bei lietuvių miesto darbininkų tarpe, tačiau griežtai varžytas jos skverbimasis į kaimą, žemės ūkio darbininkų bei ypač ūkininkų tarpą. Šiuose sluoksniuose bei tarp tarnautojų ir inteligentijoje siekta suformuoti vaizdą, jog komunistinis judėjimas yra kone išimtinai žydų reikalas. Tokį vaizdą turėjo suformuoti su VSD žinia rašomi atitinkami straipsniai bei komunikatai periodinėje spaudoje (akcentuojant suimtųjų žydiškas pavardes ir jauną amžių bei stengiantis neminėtu lietuvių), o taip pat su VSD žinia verčiant rašyti užsakomuosius straipsnius, teigiant, jog  komunistai yra žydai, jų veiklą finansuoja žydų verslininkai ir pramoninkai bei remia Maskva ir su lietuvių tauta jie esą neturi nieko bendro.  Šie pastebėjimai nereiškia, jog šio teksto autorius nemato ar nepripažįsta fakto, jog politiniai, ideologiniai, religiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai yra įtakojami ar net konstruojami bei vairuojami veiksnių ir veikėjų, kurie veikia globaliu mastu. Atvirkščiai, autorius yra tuo įsitikinęs, kaip ir tuo, kad didelė dalis šių globalaus masto veikėjų bei veiksnių vadovaujasi čia paminėtos tautos interesais, jos ideologiniais bei galbūt religiniais siekiais.  Dar daugiau: šių globalaus mąsto veikėjų veiklos poveikyje susiformavo visas bent jau Vakarų pasaulio politinis ir ekonominis, ideologinis ir religinis gyvenimas, o ne tik kairioji jo politinio spektro dalis. Todėl šiame kontekste komunistinis judėjimas, nors ir įtakojamas globalių jėgų (bet juk lygiai taip pat įtakojami ir jų priešininkai) yra autentiško išnaudojamų socialinių grupių rūpesčio savo socialine ir materialine būkle, išraiškos forma.  Todėl ir tautininkų valdžios pastangos pavaizduoti to meto komunistinį judėjimą Lietuvoje kaip išimtinai žydišką reiškinį, yra tiesiog propaganda. 

Vinco Rastenio parodymai (1951 03 21 // LYA, F. 3377, ap. 55, b. 20): kadangi policijos veiklos dėka revoliuciniai pasireiškimai tapo reti ir nežymūs, tai tautininkų vadovai nelaiko reikalinga šį klausimą aptarti nei spaudoje, nei susirinkimuose. Susidarydavo įspūdis, kad šis klausimas neegzistuoja. Per visą laiką kol Rastenis buvo generalinis sekretorius (1931 - 1935 m.) klausimas dėl tiesioginės kovos su revoliuciniu judėjimu priemonių nefigūravo  partijos valdybos posėdžiuose, išskyrus tuos atvejus, kai partijos pirmininkas ir ministras pirmininkas Tūbelis, pasitaikius progai, informuodavo apie slaptą komunistų judėjimą. Šiaip vyravo nuomonė, kad policinių priemonių užtenka (l. 42). Politinės policijos direktoriaus pareigas užėmus J. Statkui, pasikeitė spaudos panaudojimo prieš komunistus pobūdis. 1939 m. pradžioje jis buvo paskirtas "Pažangos" leidyklos vadovo postą. Šiame poste jis išbuvo iki 1940 06 08. Įstojo į tautininkų partiją ir aktyviai pradėjo veikti. Jo jėga buvo jaunųjų tautininkų ratelis, kuris paėmė į savo rankas vadovavimą oficiozui (l. 43). Rastenis iš pasikalbėjimų su Statkumi, taip pat iš slaptų biuletenių, kuriuos leido politinė policija (su direktoriaus parašu) apie dienos įvykius, ir kurie buvo siunčiami tik ministrams, Rastenis turėjo žinių apie komunistų veiklą ir apie policijos priemones prieš šią veiklą. Buvo aišku, kad policija turi savo agentus kompartijos narių tarpe ir tiksliai žino ne tik asmeninę partijos ir jos vadovybės sudėtį, bet taip pat smulkiai žino komunistinių kuopelių susirinkimų turinį, jų nutarimus ir gaunamas instrukcijas. Kiekvienas agentas žino, kad apie konkretų reikalą praneša ne jis vienas ir jei jo ataskaita neatitiks kitos ataskaitos, jam bus labai blogai. Savo priemonėse prieš komunistus policija laikėsi tokios taktikos: už partijos narystę ir dažniausiai už dalyvavimą slaptuose susirinkimuose nebuvo persekiojama ir susirinkimai, nors ir iš anksto žinomi, nebuvo užklumpami (l. 44). Suiminėjo ir teisė tik už aktyvią propagandą, - vadovavimą įvykusiai demonstracijai, literatūros skleidimą, raudonosios vėliavos iškabinimą, kurstymą streikuoti ir t. t. Teismas baudė žiauriai - kalino iki 8 metų ir daugiau. Be to, jeigu policija žinojo, kad numatomas koks nors komunistų veikimas, pavyzdžiui Gegužės Pirmosios demonstracijas ir kt., tai kelias dienas prieš tai suimdavo numatomus šio veiksmo organizatorius, o paskirtajam laikui praėjus paleisdavo. Rastenis: aš ir kiti partijos vadovai, esant tokioms sėkmingoms priemonėms, laikėme nereikalingu, kad partija išstotų prieš revoliucinę veiklą ir netgi prieš komunizmą teorine prasme, jeigu kartais ir buvo rodomi tokie teoriniai pasisakymai, tai tik privačia iniciatyva. Policijos iniciatyva spauda įdėdavo tik trumpus komunikatus, po kurio nors komunistų išstojimo. Komunikatuose buvo nurodoma koks buvo išstojimas ir kas ryšium su tuo suimtas. Suimtųjų sąrašuose skaitytojas paprastai matė ne daugiau kaip vieną kitą lietuvišką pavardę tarp kelių arba ištisos dešimties žydiškų pavardžių. Kartais buvo nurodomas ir suimtųjų amžius (l. 45). Prie žydiškų pavardžių nurodydavo 17 - 22 metų amžių. Tokiu būdų lietuvių tarpe susidarydavo įspūdis, kad komunistinį judėjimą Lietuvoje remia daugiausia žydų jaunimas, kad tokiu būdu būdu sugriautų lietuvių simpatijas šiam judėjimui. Lietuvių darbininkų sluoksniuose nelegaliai netgi buvo pakišamas įtarimas, kad komunistų veikėjų dalis visai ne komunistai, o stambiosios žydų buržuazijos agentai, kurių veikla buvo siekiama kiršinti darbininkus lietuvių įmonėse, kad tokiu būdu pakirstų jų konkurentingumą. Šios spaudos panaudojimo taktikos buvo laikomasi iki pastarųjų metų. Pavyzdžiui kaip Paleckis, kuris vėliau atsistojo Lietuvos Liaudies vyriausybės priešakyje, 1939 m. rugsėjo 11 d., kai vyko manifestacija prijungus Vilnių prie Lietuvos išstojo prieš Smetoną ir vyriausybės narius, buvo paskelbtas komunikatas, kad Paleckį rėmė maždaug 15 asmenų grupė, kurie visi suimti. Čia pat buvo išvardintos suimtųjų pavardės, jos visos, išskyrus Paleckį, buvo žydiškos. Šis atsitikimas akivaizdžiausiai liudija dviveidiškumą vadovaujančių tautininkų ir Lietuvos vyriausybės santykiuose pagal sutartį su Tarybų Sąjunga ir su savo liaudimi. Tautininkai ir vyriausybė stengėsi nuslėpti nuo gyventojų revoliucines nuotaikas. Tai rodo ir aukščiau paminėtos pastangos parodyti visuomenei komunistinę veiklą ne kaip nuoširdžią darbininkų klasės kovą už savo teises, o kaip žydų kapitalistų ir kažkokių kitų tamsių elementų intrigas (l. 46). Buvo dedamos visos pastangos užgniaužti Gegužės 1-osios šventimą 1940-aisiais. Buvo aiškinama, kad komunistai provokuosią konfliktą tarp policijos ir tarybinių įgulų ir tam tikslui net bendradarbiausią su Lenkijos nacionalistais. Buvo nuolat nepasitikima visais TSRS atstovais. Nors buvo tvirtinama, kad tarybinės įgulos sutiktos Lietuvoje kaip visiškai draugiška jėga, ir kad Lietuvos vyriausybė nuoširdžiausiai draugiškai su ja jėgta bendradarbiauja, faktiškai tautininkai ir vyriausybė iš pat pradžių žiūrėjo į šią jėgą kaip į savo rūšies "Trojos arklį", kuriame yra kurstymo vidaus revoliucijai Lietuvoje židiniai. Tai būta faktiškai priešiškos nuotaikos tarybinių įgulų atžvilgiu. Buvo skleidžiami šmeižikiški gandai, kad esą Tarybų valdžia ir tarybinės įgulos siekė sukelti vidaus revoliuciją. Todėl buvo imtasi specialių priemonių nuslopinti bet kokį revoliucinį judėjimą, netgi paperkant, dangstantis neutralumo kauke, buržuazinę spaudą. Tam mobilizuoti vadovaujantys žurnalistai tautininkai ir valstybinės įstaigos (l. 47). Prieš 1940 m. gegužės 1-ąją buvo skleidžiami gandai, kad šį kartą komunistai bus ypač drąsūs, kad Vilniuje jei policija trukdys demonstrantams, jie kreipsis į tarybinę įgulą pagalbos, kad sukeltų incidentus (l. 48). Buvo aiškinama, kad lenkai, o ne komunistai, padės tokiai demonstracijai, kad padarytų nemalonumų lietuvių valdžios organams. Šie gandai buvo svarstomi ir "Lietuvos aido"' redakcijoje, kurioje Rastenis dirbo. O Statkus aiškino, kad šie gandai vargu ar išsipildys. Vyriausiais redaktorius Dirmeikis nuo 1939 m. pradžios buvo jaunųjų tautininkų grupės žurnalo "Vairas" redaktorius, o nuo 1939 m. lapkričio mėn. - "Lietuvos aido". Merkys jam užsakė 5 - 6 straipsnius, parašytus atskirų darbininkų vardu (l. 48). Juose esą patys darbininkai reiškė neigiamą nuomonę Gegužės pirmosios šventės klausimu. Bet jie buvo išspausdinti laikraščiuose "Laikas' ir "10 centų", kuriais darbininkai labiau pasitikėjo. Vieną tokį straipsnį Dirmeikis užsakė Rasteniui, o kitą rašė pats, o kitus dar kitiems bendradarbiams. Rastenis savo rašytame straipsnyje padarė aliuziją į aukščiau išdėstytą teoriją dėl žydų komunistiniame judėjime ir išdėstė gandą apie numatomą lenkų Vilniuje taktiką. Išvada buvo tokia, kad lietuviai darbininkai neturi pakliūti ant meškerės svetimų agentų, kurie neturi nieko bendro su tikraisiais darbininkų interesais. Straipsnis buvo sukonstruotas taip, tarsi rašo blaiviai įvykius sekantis darbininkas. Šiuos suklastotus straipsnius Dirmeikis įteikė Merkiui, o Merkys per telegramų agentūros direktorių Gustainį perdavė aukščiau minėtų laikraščių redaktoriams, kurie pagal, spaudos įstatymą turėjo spausdinti straipsnius, gautus iš valstybinės įstaigos. Straipsniai buvo išspausdinti. Gegužės pirmoji praėjo be ekscesų, o po kelių dienų prie Rastenio priėjo girtas "Laiko" redaktorius Henrikas Blazas ir pradėjo aiškinti, kad cenzūroje netvarka, nes ten norėjo išbraukti straipsnį, kurį įsakė spausdinti Gustainis (l. 49). Anksčiau Rastenis išspausdino seriją straipsnių "Mūsų krašte" apie Tarybų Sąjungą po savo kelionės į Maskvą ir Leningradą. Juose stengėsi nei girti nei peikti gyvenimą TSRS. Dėl šių straipsnių jį buvo išsikvietęs tuometinis telegramų agentūros direktorius Pranas Dailidė ir patarė kiek galima geriau užbaigti sėją, nes tarybinės pasiuntinybės sekretorius Pozdniakovas padarė jam pastabą, kad šie įspūdžiai kiek tendencingai paviršutiniški (l. 50). Šioje serijoje atsispindėjo anuomet buvusi dvilypė Tarybų Sąjungos atžvilgiu valdžios politika: oficialiai komplimentai, o tarp eilučių kiek galint labiau neigiami atsiliepimai. Tautininkai nesijautė pakankamai tvirti atvirai kovai su revoliucine ideologija. Rastenis: aš pats supratau, kad atvirose diskusijose dėl Lietuvos darbininkų socialinės padėties mano argumentų nebūtų per gausu, kad būtų galima atsiginti prieš sąmoningą darbininkų klasės interesų atstovą. Tautininkų veikėjai apskritai buvo kilmę iš valstiečių ir netgi nežinojo darbininkų faktinio gyvenimo smulkmenų. Vengiant tokios neperspektyvios kovos buvo imtasi taktikos "nešaukti vilk iš girios": atvira ir tiesiogine kova prieš revoliucines idėjas (tai greičiau populiarintų šias idėjas), o stengtis nukreipti darbininkų klasės dėmesį nuo šių idėjų, užimant ją kitomis idėjomis, diegiamomis tautininkų tikslams su eilės pagalbinių organizacijų pagalba. Stengtasi tik, kad darbininkų išnaudojimas iš vienos pusės duotų syvų vidutinės nacionalinės buržuazijos pasiturimumui stiprinti, o iš kitos pusės neprieitų tokios ribos, kad darbininko kantrybė plyštų ir darbininkas išstotų prieš esamą diktatūrą (l. 51). Šis susirūpinimas ir vertė tautininkus pasirodyti tam tikru mastu darbininkų klasės globėjais, gynėjais nuo kraštutinio išnaudojimo. Oficialiai tautininkai skelbė šūkį - derinti samdytojo ir samdomojo interesus. Faktinė nuslėpta šio šūkio prasmė buvo ta, kad kapitalistai būtų priversti protingai apriboti savo išnaudotojišką apetitą iki ribos, kuri paliktų darbininkams bent minimalias gyvenimo sąlygas, kuriomis jie taikstytųsi su savo padėtimi, ir kuriomis būtų galima įtikinti darbininką, kad, globojant gyvuojančiam režimui, jis gavo reikalingus pagerinimus ir kad kitais būdais jis nieko geresnio negali pasiekti. 1933 - 1934 m. kilo projektas suorganizuoti vadinamąją "Generalinę darbininkų atstovybę". Darbininkų akyse ši "atstovybė" turėjo suvaidinti jų interesų gynėjo vaidmenį (l. 52). Viena kooperatyvinė leidykla - "Spaudos fondas" - buvo vadovaujama asmenų, kurie buvo palankūs revoliucinėms idėjoms. 1934 ar 1935 m. Kauno tautininkų pirmininko Bronislovo Gudavičiaus iniciatyva kontakte su Rasteniu, kaip generaliniu sekretoriumi, buvo mobilizuota apie 800 partijos narių, kuriems buvo įsakyta tapti šio kooperatyvo nariais. Tokiu būdu leidyklos vadovavimas atsidūrė tautininkų rankose, o tuo būdu ir leidžiamų kūrinių kontrolė (l. 57). Bronislavas Raila, kuris šiuo metu yra "Lietuvos aido" redkolegijos narys yra visų šio laikraščio straipsnių, kuriuose buvo dėstomas santykių su TSRS draugiškumas, autorius. Bet visa tai vertino tik kaip valdžios diplomatines frazes. Tarybų Sąjungos atžvilgiu tautininkų ir Lietuvos vyriausybinių sluoksnių politika buvo visą laiką dvilypė. Priežastis viena vertus tautininkų priešiškumas revoliucinėms idėjoms, antra vertus jėgų stoka ir pernelyg nepalanki Lietuvos tarptautinė padėtis tam, kad tą priešiškumą atvirai būtų galima nukreipti prieš TSRS kaip akivaizdų revoliucinių idėjų įgyvendinimo pavyzdį, galintį įkvėpti revoliucinį judėjimą Lietuvos darbo žmonių masėse (l. 58). To negalėjo daryti dėl teritorinio konflikto su Lenkija. Sulaikė ir vokiškojo imperializmo baimė. Lietuvos tarptautinės politikos vadovai noriai naudojosi Tarybų Sąjungos parama sunkiais Lietuvai momentais, bet savo ruožtu stengėsi draugiškumą, TSRS apriboti diplomatinėmis frazėmis, visuomet palikdama sau laisvą kelią politiką perkelti į antitarybinę liniją, kai tik tam bus tinkamos aplinkybės. Tokia buvo tautininkų pažiūra į šį klausimą, tokia dvasia kartais aiškino ir partijos pirmininkas. Gyventojų tarpe visuomet buvo palaikoma neigiama nuomonė apie gyvenimą Tarybų Sąjungoje (l. 59). 1940 m. metais aktyviai dalyvavo nustatant tarptautinę politiką ministras pirmininkas Merkys. Kiti tautininkų partijos veikėjai nežinojo šios politikos smulkmenų ir jiems buvo paliekama antroji veiklos šiuo klausimu pusė - palaikyti neigiamą nuomonę apie Tarybų Sąjungą, kuri ir suteikdavo diplomatiniams santykiams laikino įsiteikimo priešininkui pobūdį (l. 60). Buvo paruoštos atitinkamos instrukcijos, taip pat veikta privačiais pasikalbėjimais (l. 60). Lietuvos revoliucinis judėjimas buvo nušviečiamas kaip parama siekiant toliau išlaikyti komunistinių vadų diktatūrą, t. y. kaip paslauga svetimiems interesams, daroma dėl kurstymo agentų, dirbančių Kominterno pinigais. Tautininkai patys tikėjo tokiu padėtis nušvietimu (Rastenis sakosi taip pat tikėjęs). Todėl politikos dvilypumą TSRS atžvilgiu rasdavo savaime suprantamu ir teisingu reikalu. Visa tai, kas rodė gyvenimo normalizavimą TSRS, buvo aiškinama kaip "susiprotėjimas, kaip grįžimas atgal į buržuazinius kapitalistinius gyvenimo pagrindus" (l. 61 - 62). 1936 - 1937 m. politiniai procesai Maskvoje buvo aiškinami kaip vidinis tarybinio režimo irimas, pranašaujantis jo greitą galą. Tuchačevskis buvo vaizduojamas kaip didvyris. Ypatingas dėmesys kreiptas į lietuvius Putną ir Uborevičių (l. 62). Uždavinys išlaikyti lietuvių tautos izoliaciją nuo Tarybų Sąjungos buvo patikėtas Vidaus reikalų ministerijos organams. Svarbiausia buvo neleisti vykti į TSRS tokiems asmenims, kuri galėtų pasižiūrėti į TSRS be iš anksto įsikaltos antirevoliucinės nuomonės. O asmenys iš buržuazinių sluoksnių galėjo vykti nekliudomi (l. 63). Maždaug nuo 1935 - 1936 m. su TSRS buvo susitarta leisti pardavinėti tarybinius laikraščius laisvai, o taip pat rodyti Lietuvoje tarybinius filmus (l. 63). Matyt diplomatiniai santykiai vertė sutikti su tokiu susitarimu, bet vis dėl to atitinkami Vidaus reikalų ministerijos organai gavo instrukcijas kiek galint apriboti tarybinių laikraščių ir filmų įtaką. Laikraščius sistemingai sulaikydavo cenzūra po kelias dienas. Užsienio spaudos cenzūra buvo spaudos skyrius prie politinės policijos ir jai vadovavo Meškauskas, kuris palaikydavo ryšius su jaunesniųjų tautininkų rateliu ir turėjo didelį jų pasitikėjimą. Meškauskas 1940 m. išleido brošiūrą "Komunizmas - žmonijos priešas". Filmai buvo rodomi tik centriniuose kino teatruose ir dėl aukštų kainų darbininkai jų negalėjo pasižiūrėti. (l. 64). Laikraščiuose per "Voks" ir "Tass'o" atstovus gaunama informacija buvo skelbiama kiek galima labiau bespalvė, vengiant laimėjimų iškėlimo. Savitarpio pagalbos sutarties su Tarybų Sąjunga pasirašymą tautininkai sutiko kaip neišvengiamą būtinybę. Iš sluoksnių, reiškusių klerikalų pažiūras (konkrečiai Turausko), plaukė nuomonės, kad, jei galima išvengti šios sutarties, be tarybinių įgulų įvedimo į Lietuvos teritoriją, tai ten neapsimoka liesti ir  Vilniaus klausimo. Buvo gandas, kad ir Smetona į tai linksta. Tautininkų vadovai rado negalimu aukoti Vilniaus klausimą ir, atrodo, anuometinis vicepirmininkas Cesevičius su generaliniu sekretoriumi Statkumi tautininkų vardu kreipėsi į Smetoną, kad padarius jam įtakos neatsisakyti nuo Vilniaus klausimo dėl sutarties baimės (l. 65). Rastenis iš kalbų "Lietuvos aido" redakcijoje anuomet prisimena, kad svarbiausia Smetoną įtikinusi aplinkybė buvo Vokietijos ambasadoriaus Cechlino tapimas mįslingu sfinksu. Be Vokietijos paramos atvirai atsisakyti nuo draugiškumo pagilinimo su Tarybų Sąjunga buvo laikoma negalimu, bijant, kad tai gali būti suprasta kaip priešiškumo aktas. Buvo tikimasi, kad tarybinių įgulų buvimas Lietuvoje bus laikinas, kol pasibaigs karas Vakaruose. Lietuvos laikraščiuose buvo pasakyta aibė komplimentų Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Bet vis dėl to privačiu būdu kaip ir anksčiau buvo skleidžiama neigiama ir priešiška nuomonė apie TSRS, netgi dar smarkiau.,. Pav., kad tarybinė armija blogai ekipuota drabužiais, blogai maitinama (l. 66). Kad tarybinių karių vadų žmonos prisipirko naktinių marškinių, bet nežinodamos jų paskirties, pradėjo vaikščioti jais apsivilkusios kinuose ir kitose viešose vietose ir liovėsi tik tada, kai pamatė, kad visi juokiasi. Šių gandų daugumą pasakojo Užsienio reikalų ministerijoje direktorius Turauskas grupei žurnalistų, remdamasis žiniomis, gautomis iš tuomet į Vilnių nusiųstų ministerijos agentų. Todėl Užsienio reikalų ministeriją reikia laikyti svarbiausiu tokių gandų šaltiniu (l. 67). Lietuvos buržuaziniai sluoksniai žiūrėjo į tarybines įgulas iš aukšto, tikėdamiesi, kad susipažinę su gyvenimu Lietuvoje, jie ras jį patrauklesnį ir nusivils revoliuciniais idealais ir taip bus demoralizuoti. Pasirodė pasakojimas, kad vienas tarybinės kuopos vadas išrikiavo kuopą ir pasakė, kad juos apgaudinėjo pasakojimais apie kitų šalių gyvenimą ir po šios kalbos nusišovė. Rastenis sakosi ir pats nesivaržydavo pasitaikius progai pasakoti tokus anekdotus privačiuose pasikalbėjimuose (l. 68). Tautininkai ir vyriausybiniai sluoksniai siekė sudaryti tokias sąlygas, kuriomis tarybinei vyriausybei atrodytų nenaudinga įgulas laikyti ir ji pati jas atšauktų. Siekta demoralizuoti įgulas, keliant jose kontrevoliucines nuotaikas, palenkiant dezertyruoti. Statkus 1940 m. balandžio mėn. pokalbyje su Rasteniu davė nurodymą parinkti geriau paruoštus korespondentus tose vietose, kur yra tarybinės įgulos ir iškelti jiems uždavinį energingai iškelti aikštėn pastebimus vietinio gyvenimo trūkumus. Tai jis jau buvo apsvarstęs su Merkiu. Siekta pavaizduoti visą aplinką ten, kur stoviu įgulos kaip pavyzdingos visuotinės gerovės oazę ir kad tai paveiktų įgulų nuotaiką. Siekta parodyti, kad jei yra kokie trūkumai, tai juos valdžia šalina visa jėga (l. 69). Kiek Rasteniui žinoma, politinė policija ėmėsi priemonių prieš darbų vilkinimus prie įgulų tuo būdu, kad suiminėjo asmenis, kurie buvo įtarimai, kad eina į kontaktą su asmenimis, artimais įguloms arba tarybinei atstovybei, ir siuntė į stovyklą priverstiniams darbams, nes jie esą skleidė gandus ir drumstė viešąją rimtį. Povilas Pakarklis pasakojo Rasteniu, kad teisingumo ministras A. Tamošaitis pasiūlė Pakarkliui persikelti į Panevėžį, nes to reikalavo Merkys - mat Pakarklis dažnai susitikinėjo su tarybinės atstovybės personalo asmenimis (l. 71). Rasteniui ir jauniesiems tautininkams buvo labai nesuprantamas ir įtartinas Merkio nuolaidumas Lenkijos ozonistų veiklos atžvilgiu. Jiems net savo laikraštį buvo leista leisti. Be to, vyriausybė labai stengėsi užtušuoti nelegalios lenkų nacionalistinės organizacijos reikalą, kuri laikė priešu ne tik Lietuvą, bet ir tarybines įgulas, kurias žvalgė (l. 73). Tai buvo aiškinama anglų-prancūzų įtaka vyriausybei (l. 74). O pasakojimai, demonstruojantys rusų kariškių atsilikimą daugiausia išėjo iš Vidaus reikalų ministerijos. 1940 m. pradžioje užsienio reikalų ministerija per žurnalistus paskleidė įsakymą susilaikyti nuo visokių kalbų apie tarybines įgulas, ypač nuo ironiškų anekdotų, nes pasak Turausko tai gali sudaryti nemalonumų. Toks pat įsakymas duotas ir tautininkų partijai apskričių pirmininkų suvažiavime (l. 75). "Ypatingus uždavinius, matyt buvo užsibrėžęs ir generalinis štabas. Sprendžiant iš pasiklabėjimo, kurį buvau išgirdęs traukinyje Kauno - Vilniaus linijoje, Merkiui būnant Maskvoje (kalbėjusieji man nepažįstami asmenys viena iš kurių buvo įsisegęs atsargos karininko ženkliuką), neilgą laiką prieš tai buvusiose pakartotinuose rezerve karininkų kursuose vienas leitenantas, asistavęs paskaitininkui, pasikalbėjime su kursantais išsireiškia, kad Lietuvos armijos mobilizaciniai planai dabar taip pertvarkyti, kad esant bet kuriam sukrėtimui, tarybinės įgulos bus tuojau apsuptos ir likviduotos" (l. 76). Dėl Tass'o komunikato, kuriame policijos organai buvo kaltinami pagrobus kai kuriuos įgulų asmenis, vyriausybės ir Užsienio reikalų ministerijos vadovai neoficialiai reiškė visišką nepasitikėjimą komunikatu (l. 77). Vėlesnių laikų iki birželio 15 d. ne tik visuomenė, bet ir asmenys, artimi vadovaujantiems sluoksniams (jų tarpe ir mūsų redakcija, tai pat ir tautininkių sąjungos vadovybė) neturėjo aiškaus vaizdo apie tai kas vyksta (l. 77). Rastenis: kai buvo perkeliamas į Maskvą, susipažinau su taip pat perkeliamu suimtu Dimavičiumi, buvusiu kriminalinės policijos valdininku, kuris man papasakojo, kad nors jis tarnavo ne politiniame skyriuje, Povilaitis jam iškėlė uždavinį - padaryt ištyrimą vieno "TASS'o" komunikate išvardinti asmenų klausimą. Pasak Dimavičiaus, jis negavo iš Povilaičio nurodymo, kuria prasme reikia daryti ištyrimą, jis tik buvo nurodąs, kad medžiaga reikalinga komisijai ir jeigu jūs šį ištyrimą gerai atliksit, tai bus paskelbtas. Faktas, kad jam nebuvo nurodyta ištyrimo tendencija, jis aiškino tuo, kad Povilaičiui buvo reikalinga tikra medžiaga, o jį kombinuoti jis norėjo pats, arba ketino duoti kitiems (l. 78).

V. Rastenis (1940 m. lapkričio 13 - 28 d.): 1933 m. pas Rastenį kaip tautininkų partijos generalinį sekretorių atėjo kažkoks Toleikis, kuris sakėsi esąs šoferių ir tarnautoju sąjungos prie Autobusų susisiekimo (konduktorių) valdybos narys, o taip pat šios organizacijos žurnalo ("Auto") administratorius ir atsakingas redaktorius. Jis prašė paramos leisti žurnalui (apmokėti spausdinimo išlaidas) ir už tai norėjo įsipareigoti: remti žurnalo politiškai lojalią liniją tautininkų režimui; per žurnalą įgyti populiarumą organizacijoje, paimti jos vadovavimą į savo rankas, o paskui per šią organizaciją (taigi profesionalių ir sąmoningų darbininkų tarpe) sulaikyti jos narius nuo revoliucijų opozicinių nuotaikų. Ir dar norėjo, kad būtų atitaisyti jo nusižengimai praeityje - pasirodo kad jis degraduotas karininkas už nedidelį išeikvojimą intendantūroje (l. 79). Projektas įgyvendintas sėkmingai, o Toleikis net ėmė vadovauti "darbo žmonių generalinei atstovybei" (l. 80).

Rastenio Vinco apklausos protokolas (1940 11 22): Po Savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo revoliucinis veikimas Lietuvoje labai sustiprėjo, o kova su juo pasidarė sudėtingesnė. Pernelyg stiprus represijų taikymas galėjo atvesti prie vidinių prieštaravimų šalyje stiprėjimo ir sustiprinti revoliucinį judėjimą (l. 111). Oficialiai tautininkai ir Lietuvos vyriausybė žiūrėjo į tarybines įgulas kaip į draugišką jėgą, o faktiškai kaip į "Trojos arklį". Todėl tautininkai ir vyriausybė buvo susirūpinę paieškomis tinkamiausių ir efektyviausių priemonių kovai su revoliuciniu judėjimu, kurios galėtų užkirsti kelią tokiam judėjimui, o iš kitos pusės neužaštrintų santykių su SSRS. Buvo nutarta imtos politinės machinacijos: spaudoje skelbti tautininkų ir vyriausybės siekius kaip dirbančiųjų siekius. Prieš 1940 m. gegužės pirmąją būta didžiulės baimės prieš šį įvykį (l. 112). Neatmesta galimybė, kad vaikant demonstraciją demonstrantai paprašys tarybinių garnizonų pagalbos prieš policiją. 10 dienų prieš gegužės 1-ą šis klausimas svarstytas vadovaujančių tautininkų partijos darbuotojų pasitarime "Lietuvos aido" redakcijoje. Pasitarimas vyko Dirmeikio kabinete ir dalyvavo Cesevičius, Statkus, Dirmeikis, Raila, Nausėda ir Rastenis. Dirmeikiui buvo pavesta pasikalbėti su Merkiu. Dirmeikio susitikimo su Merkiu rezultatas buvo Merkio pasiūlymas parašyti darbininkų vardu 6 straipsnius, kuriuose darbininkų vardu būtų išsakomas neigiamas požiūris į Gegužės pirmosios šventimą. Merkys parinko laikraščius "Laikas" ir "10 centų", nes jie laikyti nepartiniais (l. 113). Dirmeikis vieną straipsnį parašė pats, kitą pavedė Rasteniui, o kitus - kitiems žurnalistams. Jie buvo parašyti ir išspausdinti. Rastenis savo straipsnyje pakartotojo  paplitusį tarp darbininkų išsigalvojimą, kad revoliucine veikla Lietuvoje užsiima tik žydai. Užsiminė, kad susirinkimai ir demonstracijos Gegužės pirmą gali būti išnaudotos ne darbininkų interesų labui, o užsienio žvalgybų labui - Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos priešų labui. Buvo padarytos užuominos, kad tokiomis užsienio šalių žvalgybomis ir Lietuvos valstybės priešais yra komunistai ir žydai. Tiesai tai nebuvo sakoma atvirai, tiesiai. Tiesiogiai priešais buvo laikomi lenkais, kurie esą Vilniuje rengėsi Gegužės pirmą išnaudoti prieš Lietuvos valstybę (l. 114).