Tautiškumo (etniškumo) samprata pagal Nortautą Statkų | 2021 balandžio 11 d.

04/11/2021

Etniškumo teorijų apžvalga

Apibūdinant tautiškumą bus remiamasi visų pirma Nortauto Statkaus knyga "Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teisinis aspektai" (2003 m.). Šioje knygoje pristatomas labai platus etniškumo ir nacionalizmo teorijų spektras. Tai didžiausias jos privalumas. Be to, pateikiamas iš principo gana įtikinamas etniškumo ir nacionalizmo kilmės aiškinimas. Statkus skiria tris etniškumo teorijų aiškinimo rūšis: intencionalus (veikėjų nuostatos, vertybės, norai, idėjos), funkcinis (aiškinama ar funkcijos naudingos individui ar grupei), priežastinis (materialios aplinkybės ir sąlygos). Pagal ontologiją etniškumo ir nacionalizmo teorijos skirstomos į kultūralistines: primordialistinės, etnosimbolinės teorijos ir instrumentalistines ir natūralistines: ekologinės teorijos bei sociobiologinės. Pagal aiškinimo būdą dauguma teorijų intencionalistinės arba funkcinės ir tik sociobiologai naudoja priežastinį funkcinį. Etninėmis vadinamos žmonių grupes, kurių nariai tiki bendra kilme ir giminyste, skiria save nuo kitų panašių grupių pagal kultūrinius arba fizinius bruožus ir dažniau tuokiasi tarpusavyje nei su kitų grupių nariais. Etninės tapatybės sudedamosiomis dalimis laikomi: savivardis, bendros kilmės suvokimas ar mitas ir etninės žymės, kurias reflektuoja patys etnoso nariai ir žymės, kurias etnosui priskiria kitų etninių grupių nariai. Nacija laikoma etninė bendrija, jokiais formaliais hierarchiniais ryšiais nesusijusi su kitais etnosais. Etninių procesų indikatoriais, bet nebūtinai sudedamosiomis dalimi laikomi: savivardis, bendros kilmės mitas, istoriniai atsiminimai, asociacijos su bendra istorine teritorija - "tėvyne", etnosą skiriančios kultūrinės charakteristikos; grupinio solidarumo jausmas, endogaminės santuokos. Toliau N. Statkus detaliai apžvelgia atskiras etniškumo kilmę aiškinančias teorijas. Primordialistai tiesiog teigia, kad etninė tapatybė yra fundamentali individų savęs suvokimo kategorija, susijusi su pirmykštėmis giminystės ir bendros kilmės emocijomis. Anot Statkaus, primordialistų teiginys, kad etniškumas susijęs su giminyste ir bendra kilme yra teisingas, tačiau prielaida, kad etninis identitetas yra duotybė - klaidinga. Etnosimbolizmui priskiriami Anthony Smitas ir W. Connoras. Jiems svarbiausia bendros giminystės pojūtis, bendros kilmės mitai, etniniai simboliai, savitos kultūros formos. Etniškumo šerdis pasak Connoro - neracionalios kraujo giminingumo emocijos, kurios pasiekiamos naudojant etninius simbolius. Tačiau simbolių reikšmė tik konstatuojama, nepaaiškinus, kodėl jie tokie veiksmingi. Gausios yra ekonomistinės etniškumo kilmės teorijos (marksistinės ir nemarksistinės). Pav. klasikinis marksizmas teigia, kad klasė yra fundamentali žmonių tapatybė, o visos kitos tapatybės yra netikros. Etniškumas ir nacionalizmas yra valdančiosios klasės - buržuazijos fabrikacija. Apskritai anot Statkaus etniškumo redukcija į ekonominių santykių lygmenį niekuo nepagrįsta - ekonominiai determinantai nėra svarbiausi, nes kitaip ekonominiai skirtumai visais atvejais turėtų lemti etninius skirtumus. Be to, sunku suvokti kokios ekonominės naudos gali siekti individai žūdami už savo etninį identitetą. Etninės ribos ir racionalaus pasirinkimo teorijose teigiama, kad etniškumas yra naudingas jį turintiems individams. Etniškumas suvokiamas kaip kultūrinių vertybių ir kitų elementų derinys, kurį individai naudoja kolektyvinei mobilizacijai. Tai tik vienas iš identitetų - žmones turi daug tokių kolektyvinių identitetų (tapatybių), kurias laisvai pasirenka (tapatybės tarsi apdarai). Anot Frederiko Bartho etninės tapatybės egzistencija priklauso nuo ribų palaikymo tarp savų ir svetimų. Pati etninė priklausomybė neretai nustato socialinius vaidmenis etninės grupės nariams. Paulas Brassas etninės tapatybės atsiradimą aiškina elito politine kova. Jos išdavoje etninės kategorijos (bet kokios žmonių grupės, besiskiriančios nuo kitų objektyvais kultūriniais bruožais) virsta etninėmis bendrijomis, o pastarosios - nacijomis. Tačiau etninės kategorijos skyrimas nuo etninės bendrijos nepagrįstas. Taip pat neaišku, kodėl masės pasiduoda elito manipuliacijoms. Statkus ironizuoja, kad anot Brasso užtenka tik paporinti pasakų apie bendrus protėvius, iškelti kokiomis nors formomis išpieštą audeklą (t. y. vėliavą) ir masių palaikymas bus garantuotas. Racionalaus pasirinkimo paradigma (M. Olsonas (1965 m.), M. Bantonas, M. Hechteris) teigia, kad žmonės yra racionalūs individai ir jie siekia tikslų kuo efektyvesnėmis priemonėmis. Visi tikslai yra lygūs - tiesiog vieni siekia vienų, o kiti - kitų, tačiau dauguma RPP teoretikų mano, kad siekiama materialinės naudos, prestižo, savęs realizavimo. Kadangi individai vieni visų savo tikslų pasiekti negali, jie buriasi į grupes, kurios tarpusavyje konkuruoja. Grupėms konkurencinėje kovoje išlikus, ribos tarp jų stiprėja, gilėja kultūriniai skirtumai. Tokios grupės tampa etninėmis. Tačiau taip nepagrįstai išplečiama etniškumo samprata, jį sutapatinus su kultūra apskritai. Statkus ironizuoja, o kodėl pav. rausvaplaukiai nesusiburia ir neįsteigia kartelio? Savaip etniškumo kilmę aiškina ekologinės teorijos. Gumiliovas etnosą suvokia kaip biologinį vienetą, žmonijos kaip biologinės rūšies subvienetą, o patį etninį pasidalijimą kaip vien iš adaptacijos būdų įvairiuose kraštovaizdžiuose. Prisitaikoma sąlyginiais refleksais, kuriuos vadina etniniais elgesio stereotipais. Būtent tai skiria vieną etnosą nuo kito, o ne kalba, religija, kultūriniai skirtumai, kas yra tik etninio bendrumo indikatoriai. Gumiliovas įžvelgia tokią žmonių bendrumo skalę: žmonija kaip Žemės biosferos dalis - superetnosas (pav. Vakarų pasaulis, Kinija, Indija, Rusija) - etnosai - subetnosai - konvikcijos - konsorcijos (tai patys laikiniausi, silpniausi susibūrimai - pav. sekta, nusikaltėlių gauja). Jei konsorcija išlieka, buitis įgauna pastovių savotiškų bruožų, konsorcija virsta konvikcija (pav. Sicilijos mafija). Bet kokia sistemai palaikyti reikia energijos. Kadangi planeta gauna daugiau energijos nei biosferos pausiausvyrai reikia, kyla energiniai ekscesai. Žmonių gyvenime tai pasionarumas - įgimta savybė absorbuoti daugiau energijos nei reikia gyvybei palaikyti ir pratęsti. Atsiranda pasionarijai, kurie griauna pusiausvyrą. Tai mikroelgesio mutacija. Tokie naują svyravimų dažnį (pažymėtina, kad Gumiliovas materiją suvokia kaip atitinkamų bangų dažnių energiją) turintys individai - mutantai - sugriauna pusiausvyrą. Jie sąlygoja naujų konsorcijų atsiradimą arba jei pasionarumo labai sumažėja - etninė bendrija nyksta. Gumiliovo etnoso apibrėžimas per platus, etnosais paverčiamo beveik visos socialinės grupės, o pasionarumo teorija - mistifikacija. Apskritai socialinių reiškinių aiškinimas fizikiniais dėsniais yra neprasmingas. Abruzi žmonių bendrijas suvokia kaip etnines populiacijas, paklūstančias bendriems ekologiniams dėsningumams. Tačiau pamirštama, kad esama atvejų, kad žmonės gyvena beveik identiškoje aplinkoje, tačiau priklauso skirtingiems etnosams.

Sociobiologinė teorija teigia, kad etnocentrizmą nulemia genų ir aplinkos jungtinis poveikis. Etninė tapatybė naudinga stimuliuoti etnocentrizmą, kuris padidina etnocentriškų genų skaičių kitoje kartoje, o šie genai lemia etnocentristines individų savybes dar tolimesnėse kartose. Individams užtenka elgtis etnocentriškai, jiems nereikia suprasti etnocentriškos elgsenos poveikio genų distribucijai mechanizmo. Išliko tik tie genai, kurie susikūrė išlikimo mašinas - vienaląsčius organizmus. Taigi, organizmai yra tik laikini genetinės informacijos turėtojai ir perdavėjai. Būtent genetiniam lygmenyje užkoduotas žmogaus polinkis atpažinti įvairius genetinės giminystės laipsnius ir altruistiškai reaguoti į giminaičius. Naudojami tokie giminaičių atpažinimo metodai: teritorinis artimumas, ankstyva ir pastovi pažintis bei fenotipinis palyginimas. Nuosekliai veikiant genetiniu lygmeniu užfiksuotai strategijai proteguoti giminaičius ir diskriminuoti negiminaičius, didėja etnocentrinis kategorizavimas - savi - svetimi. Platesnei giminaičių kategorijai atpažinti buvo pasinaudota kultūrinėmis charakteristikomis: emblemomis, tatuiruotėmis, simboliais, ritualais, fonetika. Tai lėmė naujos kolektyvinės tapatybės - etniškumo - atsiradimą. Susiliejant kelioms giminingoms gentims susiformuoja didelės giminaičių kategorijos - etnosai. Juose narystė nustatoma remiantis kultūriniais ir somatiniais bruožais. Sociobiologinė teorija suderinama su primordialistinėmis, etnosimbolistinėmis, instrumentalistinėmis ir ekologinėmis teorijomis. Etniškumas yra įgimtas, bet tam tikrose ribose juo galima manipuliuoti tarytum instrumentu. Etniniai simboliai, ritualai, mitai ir kiti kultūros elementai tampa etniškai reikšmingi ir sukelia stiprias etninio solidarumo emocijas tik sąveikaujant etninėms grupėms, kai padeda atskirti savus nuo svetimų. Nėra jokių esminių prieštaravimų tarp ekonomistinių ir politinių etniškumo teorijų ir sociobiologijos. Aukštas politinis ir socialinis statusas yra geriausias būdas kontroliuoti ekonominius išteklius, o šie būtini reprodukcijai. Sociobiologija ir racionalaus pasirinkimo teorijos yra panašios, tik skiriasi valiuta, kurią optimizuoja egoistiški veikėjai - materialinę naudą ar reprodukcinę sėkmę. Sociobiologija suderinama ir su ekologinėmis etniškumo teorijomis - žmonės turi prisitaikyti prie gyvenamosios aplinkos tam tikrais būdais, kurie tampa etniniais žymenimis.

Nacionalizmo kilmės studijose skiriamos trys paradigmos: antlaikiška, modernistinė ir transformacinė. Nuo XX a. 7 - deš. populiariausios modernistinės. Modernistai tvirtina, kad nacijos ir nacionalizmas yra XVIII - XIX a. reiškiniai. Nacijos jų požiūriu ne senesnės kaip Prancūzijos revoliucija. Jos - modernių istorinių procesų - kapitalizmo, industrializacijos, biurokratizacijos, demokratizacijos, masinių komunikacijų plėtros, sekuliarizacijos, urbanizacijos ir masinės edukacijos padariniai. Nacijos - socialinis konstruktas. Jas sukūrė, išrado tam tikra klasė žmonių - nacionalistai, siekę statuso ir ekonominės naudos. Transformacinių nacionalizmo teorijų atstovai, pirmiausia A. Smithas, teigia, kad modernistai sureikšmina modernios ir tradicinės visuomenės skirtumus. Modernybė nėra radikali socialinė revoliucija, nutraukusi visus saitus su praeities epochos socialinėmis struktūroms, tikėjimais. Ne visos modernios socialinės institucijos yra visai naujos. Daugelį jų modernizacija tik transformavo, pritaikydama savo reikmėms. Nors nacijos yra modernūs reiškiniai, jų ištakos siekia viduramžius ir net antiką. Ankstesnių epochų kultūriniai simboliai, mitai, vertybės veikiant modernizacijai buvo sulydyti su pilietinėmis pareigomis ir laisvėmis bei valstybingumu. Nacijos - hibridiniai dariniai, susidedantys iš etninio ir pilietinio sandų: bendros kilmės mitai simboliai, istoriniai atsiminimai sudaro nacijų etninę šerdį, o bendra ekonomika ir politinės narių teisės ir pareigos - pilietinį. Antlaikinių koncepcijų autorių požiūriu žmonija natūraliai sudaryta iš nacijų, egzistuojančių nuo neatmenamų laikų. Tik tautoje individai gali realizuoti savo kūrybines galias. Tarnavimas nacijai - aukščiausia vertybė. Tai nacionalistų propaguojamos idėjos. Nacijos suvokiamos kaip pagrindiniai istorijos subjektai. Bet tai daugiau mitologija. Nacionalistinių mitų tipai: tautos ištakų mitas (pav. 1009 m. Lietuvai), protėvių žemė, bendros kilmės mitas, bendras mitinis arba kvaziistorinis protėvis (pav. žydams Abraomas), aukso amžiaus mitas, nuopolio mitas, atgimimo mitas. Su tokiais nacionalistų pasakojimais dabartiniai mokslininkai nesutinka - nacijos yra šiuolaikiniai dariniai, jos išrandamos arba susiformuoja, kad patenkintų modernizacijos procesų sukurtus visuomenės funkcionavimo reikalavimus.

Modernistinę nacionalizmo paradigmą ėmė kurti Elie Kedourie (1960 m.). Nacionalizmas jam - XIX a. pradžioje Europoje išrasta paradigma. Jos pradininkas - Fichtė, be to Herderis, nacijas laikęs lingvistinėmis žmonių bendrijomis Apsisprendimo teisė priklauso kalbinėms grupėms arba nacijoms. Vis dėlto Kedourie nepaaiškina socialines nacionalizmo akceptacijos, nepaaiškina, kodėl jis populiaresnis už kitas ideologijas, kodėl pasiduodama nacionalistiniams mitams, kodėl iš įvairių galimų kolektyvinių tapatybių pasirenka priklausomybė nacijai. D. Apteris nacionalizmą laiko modernizacijos religija. Nacionalizmas valstybei suteikia moralios, atperkančios, kilninančios kolektyvinės asmenybės bruožų, sakralizuoja įstatymus. Apteris kritikuotinas už tradicijos ir modernybės reifikavimą (t. y. suasmeninimą). Visuomenė pati savaime jokių tikslų negali turėti. Be to, neretai nacionalistiniai judėjimai atsirasdavo dar prieš modernizaciją. M. Hechterio "vidinio kolonializmo" ir T. Nairno "netolygios raidos" teorijos teigia, kad nacionalizmas yra reakcija į netolygią kapitalizmo ir modernizacijos raidą šiuolaikiniame pasaulyje. Nacionalizmas ir yra išnaudojamųjų, skurstančiųjų regionų reakcija į nelygybę ir diskriminaciją. Tai marksistinės imperializmo teorijos recepcija. Vidinio kolonializmo teorija akcentuoja kultūrinio darbo pasidalijimo, būdingo vidinėms kolonijoms, svarbą: aukšto statuso profesijomis verčiasi metropolijos kultūrai priklausantys, o vietiniams gyventojams paliekamas socialinės stratifikacijos dugnas. Kyla periferijos reakcija nacionalizmo forma. Netolygios kapitalizmo raidos teorijai taip pat būdingas ekonomistinis redukcionizmas. Esą atsilikusios periferijos valdančiosioms klasėms nelieka nieko kito kaip tik apeliuoti į liaudį, t.  y., pakviesti liaudį į istoriją jai suprantama kalba. Tačiau vėlgi empiriniai duomenys to nepatvirtina. Ekonominiai skirtumai gali aktyvuoti, akcentuoti etninius skirtumus, bet negali jų sukurti. Komunikacinėse nacionalizmo teorijose (Karlo Deutscho ir E. Gellnerio) nacijų susiformavimas siejamas su padidėjusiomis komunikacijos galimybėmis ar pasikeitusia komunikacijų forma, pav. standartizuota kultūra. Naujoms komunikacijų formoms drastiškai pakeitus žmonių gyvenimo būdą žmonės pasijuto nesaugūs. Saugumo jausmą sugrąžino bendri simboliai ir mitai, padėję efektyviai mobilizuotis. Statkus ironizuoja, kad radijo signalai nenutrūksta ties Vokietijos - Prancūzijos siena. Gellneriui nacionalizmas - politinis principas arba ideologija, teigianti, kad politinės ir nacionalinės ribos turi sutapti. Agrarinėje visuomenėje nacionalizmo negali būti, nes pats luominės ar kastinės sistemos stabilumas priklauso nuo kultūrinių valančiųjų ir valdomųjų skirtumų, todėl agrarinėje epochoje neaptinkama kultūriškai homogeniškų politinių darinių. Valdančiosios klasės neturi jokio intereso tai daryti ir poreikio. Tuo tarpu industrinė visuomenė radikaliai keičia socialinę sanklodą ir kultūrą. Nacijos yra masinės standartizuotos kultūrinės ir lingvistinės bendrijos. Vis dėl to, jei padidėjęs mobilumas negali panaikinti didelių kultūrinių skirtumų, homogenizacjos tendencija sukuria atskiras nacijas. Tačiau mažai tiktina, kad nacionalistinių judėjimų dalyviai suvokia tuos industrinės visuomenės poreikius ir sąmoningai siekia juos patenkinti. Struktūracinę nacionalizmo teoriją atstovauja Anthony Giddensas. Jo manymu nacionalizmas tai prisirišimas prie simbolių ir mitų, pabrėžiančių politinės bendruomenės narių bendrumą. Nacija atsiranda tik tada, kai valstybė unifikuoja jos suverenitetui priklausiančios teritorijos administraciją. O tai turi kultūrinius padarinius. Nacionalizmas tada - suvereniteto kultūrinis įprasminimas ir jausminis išgyvenimas. Tačiau tokios teorijos laba elitiškos, instrumentalistinės. Konstrukcionistinės nacionalizmo teorijos suvokia nacijas ir nacionalizmą kaip tam tikrus kultūrinius artefaktus, naudingus modernaus kapitalizmo laikotarpiu. E. Hobsbawmas laikosi nuostato, kad nacijos yra socialiniai konstruktai, o ne ontologinė duotybė ir ne biologinis reiškinys. Tai tik kapitalizmo reiškinys. Ankstyvasis (revoliucinis - demokratinis) nacionalizmas progresyvus, nes skatino kapitalizmo plėtotę, o vėlyvesnis - neigiamas, nes skaldė į mažesnes lingvistines etnines bendrijas. Nacijos jam fikcija, fabrikacija, iliuzija. Toks požiūris į nacijų kilmę vargu ar pagrįstas. Ne visi bandymai konstruoti nacionalinę tapatybę pavyko - pav. Habsburgams - ne. Nacionalinė simbolika neprigyja už etninių ribų. Per anksti laidojama nacionalinė valstybė. Kitas konstrukcionizmo atstovas Benedictas Andersonas taip pat marksistas. Bet argumentuoja jie kiek kitaip. Anot jo žmonės mirtingi, bet siekia išvengti nebūties. Ikimoderniais laikais žmonės tapatindavosi su sakraliomis religinėmis bendruomenėmis. Naujaisiais laikais suabejojus religine pasaulėžiūra, gyvenimo prasmės ir nemirtingumo imta ieškoti nacijoje. Kolektyvinės tapatybės krizė ir tik nacionalistinė terapija padėjo pasveikti: atskiri tautos nariai mirtingi, bet tauta amžina. Labai svarbus buvo standartizuotų spausdintinių kalbų susidarymas iš giminingų dialektų. Skaitanti publika Andesono įsitikinimu ir buvo nacionalinės įsivaizduojamos bendrijos embrionas. Bet jei spausdintinė kalba - nacijos kriterijus, kodėl tada škotai, airiai, amerikiečiai ir anglai skirtingos nacijos, nors ir vartoja tą pačią spausdintinę kalbą. Kita vertus juk visos bendrijos yra įsivaizduojamos. Be to kaip galima sąmoningai žūti už savo vaizduotės artefaktus nemokant net skaityti.

Modernistai (ypač konstrukcionistai) - o dauguma sociologai ir politologai - jų linkę manyti, kad nacijos yra išrastos - tai nacionalistinės inteligentijos darbeliai. Jų istorinės žinios apsiriboja XIX - XX a. Tokiam trumparegiškumui pasipriešino transformacinių teorijų atstovai (J. Armstrongas, H. Seton - Watsonas, S. Reynolds, kt., o lyderis - A. Smithas). Jie teigia, kad anglų, prancūzų, ispanų, švedų, rusų nacionalinės tautybės pėdsakų aptinkama jau XIV - XV a. Etninių sentimentų apstu visoje viduramžių Europoje. Egalitariniai etniniai mitai jau V a. žinomi (Jordanas apie gotus). Apstu ksenofobinių išpuolių tarp dorybingų katalikų. Žymiausias iš tranformacionistų Anthony Smithas (1971 m.) įsitikinęs, kad nacijos susiformavo iš bendrijų, o pastarosios iš genčių. Pritardamas, kad nacijos modernus reiškinys, Smithas įsitikinęs, kad jos priklauso nuo ankstesnių epochų kultūrinių kolektyvinių tapatybių. Kai kurie elementai išrasti, tačiau inteligentija tik atrinko, kodifikavo ir propagavo anksčiau egzistavusias kultūrines tradicijas, o ne išrado naujas. Inteligentijos veiklos sėkmė priklausė nuo sentimentų ir kultūrinių tradicijų. Anot Smitho nacijų susiformavimą lėmė trilypė revoliucija: ekonominė, karinė - administracinė ir kultūrinė - edukacinė. Vis dėl to Statkus pastebi, kad nepagrįsta tapatinti kultūrinius ir etninius simbolius. Be to, etninių kategorijų be savimonės nėra. Nacijos termino vartojimas Smitho prasme ne visai pagrįstas - kinta valstybės valdymas, švietimas, administravimas, ekonomika, bet tai - ne etniniai procesai. Todėl kyla įtarimų, kad nacija tik etninė bendrija, prisitaikiusi prie modernių sąlygų.

G. Johnsonas pabandė integruoti sociobiologų etniškumo ir nacionalizmo kilmės teorijas. Johnsonas teigia, kad etnocentrizmas remiasi altruistinėmis predispozicijomis, tačiau šios natūralios predispozicijos nukreipiamos, susiejamos su konkrečiomis nacijomis vykstant socializacijai. Žmogus gimsta su poreikiu priklausyti grupei, atpažinti gimnaičius, bet tik ugdymas lemia, ką jis suvoks kaip giminaičius. Socializacijos procesams vadovauja socialinis elitas. Jis manipuliuoja giminystės simboliais. R. Shaw ir Y. Wong (1989 m.) toliau plėtojo integracines idėjas. Jų teigimu paprastai žmonės renkasi tą grupę, kurią apibūdina 5 etniniai žymenys: bendra teritorija arba tėvynė susijusi su tradicine ekologine niša, bendra kalba, bendros kilmė mitu, bendru fenotipu, bendra religija.

N. Statkaus palaikoma etniškumo kilmės samprata

Taigi, nepaisant visų sociobiologinių etniškumo ir transformacinių nacionalizmo teorijų trūkumų, jos sėkmingai aiškina etniškumo procesus. Itin svarbūs šiame procese yra giminystės atpažinimo mechanizmai. Teritorialumas, fenotipo palyginimas, bendroji giminaičio reprezentacija, individualus atpažinimas. Žmonės turi išmokti atitinkamus požymius. Tačiau ir jie nėra nebiologiniai, nes organizmai prieš tai turi turėti programas, ką ir kaip reikia mokytis. Būtini išankstiniai paveldimi psichiniai mechanizmai. Taigi, išmokimas nėra alternatyva prigimčiai. Psichikai reikia apriorinių procedūrų ir kategorijų, kitaip ji pasimestų klaidingų galimybių okeane. Pav., nustatyta, kad principai, pagal kuriuose naujagimiai skiria judantį ir stacionarų objektą, atskiria gyvus ir negyvus daiktus, susiformuoja be akivaizdžių instrukcijų. Taigi, įtikėtina, kad genai gali turėti netiesioginę įtaką giminingumo atpažinimo procesams. Todėl nėra absurdiška teigti, kad žmonės gali turėti genetiškai paveldimą bendrąją predispoziciją atpažinti skirtingas individų kategorijas. Neabejotina, kad egzistuoja bendro pobūdžio genetinė kalbos išmokimo programa. Platesniam giminaičių ratui atpažinti buvo pasinaudota kultūrinėmis charakteristikomis (emblemomis, tatuiruotėmis, simboliais, ritualais). Tokių stambių giminaičių bendrijų kaip etnosai narystė nustatoma pagal kultūrinius požymius.

Reikia pastebėti, kad išankstinių paveldimų psichinių mechanizmų atradimas labai svarbus, Jis rodo, kad didelė dalis mūsų elgesio, sąlygoto predispocijų, glūdinčių genetiniame lygmenyje, nepavaldi mūsų kontrolei, mūsų sąmoningam, racionaliam "aš". Visa tai genetinį elgesio aiškinimą suartina su moderniosios giluminės psichologijos siūlomu žmogaus elgsenos aiškinimu, pagrįstu sąmonės ir pasąmonės skyrimu. Pasąmonė būtų genetinio mechanizmo atitikmuo. Ir tai nėra laužta iš piršto: juk psichiniai procesai privalo turėti materialinį referentą.

Taigi, sociobiologinę etniškumo ir nacionalizmo teorija papildžius giminystės atpažinimo tyrimų ir nacionalizmo studijų rezultatais yra įmanoma jų sintezė su kitomis etniškumo ir nacionalizmo terorijomis: primordialistinėmis, etnosimbolinėmis, instrumentalistinėmis, ekonominėmis, transformacinėmis ir modernistinėmis. Etniškumas yra genetiškai paveldimos bendrosios predispozicijos skirti įvairius giminiškumo laipsnius padarinys. Atpažinimo procesų ir elgesio rezultatus lemia išmokimas ir aplinka, o etninės tapatybės turinį suformuoja socialinės ir istorinės aplinkybės. Todėl etniškumas yra ir prigimtinis, ir instrumentinis, o etninė tapatybė nebūdinga tik modernybei.