Teosofinė būties ir žmonijos evoliucijos samprata | 2020 gegužės 22d.

Įvadas

Teosofijos mokymas, inspiruotas Elenos Blavatskajos ir atstovaujamas visų pirma 1875 m. įkurtos Draugijos, išsikėlusios tikslus sukurti visuotinės žmonijos brolijos branduolį, tyrinėti senąsias ir šiuolaikines religijas, filosofijas ir mokslus bei paslaptingus gamtos dėsnius ir psichines jėgas, išaugo į plačiai išsišakojusį medį. Veikia gausybė E. Blavatskajos ir jos artimiausių bendražygių dvasiniu ir intelektualiniu palikimu besiremiančių organizacijų. Teosofijos idėjos sėkmingai skverbiasi į gamtos mokslus, psichologiją, mitologijos studijas, meną, muziką. XX a. II pusėje masiniame lygmenyje jos imtos propaguoti "New age".

Šiame straipsnyje bus remiamasi klasikinės teosofijos tekstais (E. Blavatskajos "Ключ к теософии" ("The Key to Theosophy"), "Разоблаченная Изида" ("Isis Unveiled"), "Тайная доктрина" ("The Secret Doctrine"), Alfredo Percy Sinnetto "Оккультный мир" ("The Occult World"), "Эзотерический буддизм" ("Esoteric Buddhism"), taip pat "Mahatmų laiškais" (Письма Махатм: главные положения. - М., 2007)).

E. Blavatskaja teosofiją laikė dieviškąja išmintimi, mokslu, jai perteiktu slaptųjų žmonijos mokytojų, kuriuos ji vadino adeptais, Broliais, Išminties mokytojais, Mahatmomis. Vis dėl to anuomet teosofija neretai buvo siejama su budizmu. Iš tiesų, daugelis teosofijos sąvokų budistinės. Patys teosofai kategoriškai neneigė tokių sąsajų, nors teosofiją siejo greičiau su ezoteriniu budizmu. Ypač šiauriniame budizme - mahajanoje - teosofijos pradininkai įžvelgė nemaža analogijų su slaptuoju mokymu. Be to, E. Blavatskaja nesupriešino budizmo ir induizmo. Induizmo doktrinoje ir liaudies tikėjimo E. Blavatskaja rado daug panašumų su slaptuoju mokymu. Ypač jai svarbi buvo advaitos vedanta. Jos teigimu būtent ši filosofija disponuoja metafizika, kurios trūksta klasikiniam, moralės filosofija virtusiam, budizmui.

Tačiau E. Blavatskaja daug pasisėmė ir iš Vakarų religinės tradicijos, filosofijos, okultinių tradicijų. Ypač artima jai buvo Platono filosofija bei neoplatonizmas (eklektinė mokykla), atstovaujamas Plotino, Ammonijaus Sakko bei Jamblicho. Gerai išmanė senojo Egipto religiją, alchemiją, Nenuvertino ir Kabbalos. Yra žinių, kad buvo susijusi ir su rozenkreuceriais. E. Blavatskajos santykis su krikščionybe nevienareikšmis. Savo knygose ji griovė krikščionybės filosofinius ir moralinius pamatus, atmesdama ir Dievo kaip asmens idėją. Kartu ji labai aukštai vertino paties Jėzaus Kristaus mokymą. E. Blavatskaja bene pirmoji akcentavo gnostikų vaidmenį ankstyvojoje krikščionybėje. Būtent gnostikai anot jos išsaugojo autentišką Kristaus mokymą. Tad ezoterinė krikščionybė buvo labai svarbus E. Blavatskajos mokymo šaltinis.

Ne mažiau dėmesio E. Blavatskaja skyrė tuometiniam oficialiajam gamtamoksliui, su kuriuo ji aštriai polemizavo dėl jo materialistinių tendencijų ir vis dėl to gerbė už proto šviesos fakelo nešimą bei ieškojo jame patvirtinimų okultinio mokymo tiesoms. Dabar, praėjus daugiau kaip šimtui metų po teosofijos oficialaus gimimo, pakanka įrodymų, kad ir pati E. Blavatskaja genialiai nuspėjo daugelį fizikos ir kitų mokslų atradimų. Tik kelios detalės. E. Blavatskaja pranašavo didžiules permainas moksle tarp 1888 ir 1897 m. Ir iš tiesų, 1895, 1896 ir 1897 m. pasaulis išgirdo apie tris didžiuosius atradimus fizikos moksle, iš esmės pakeitusius fizikinio pasaulėvaizdžio sampratą: X - spindulių, radioaktyvumo ir elektrono atradimus.

Taigi, teosofija suvienijo, apėmė slaptojo (okultinio) mokymo pagrindu visą to meto žiniją, neapsiribodama viena kuria religija, filosofijos srove, ar vieno kurio geografinio regiono mokslu. Teosofija iš tiesų tapo Slaptosios doktrinos kaip mokslo, religijos ir filosofijos sintezės kvintescencija ir įrodė lozungo "Nėra religijos aukštesnės už tiesą" pagrįstumą.

Pagrindiniai teosofijos principai

Svarbiausios teosofijos idėjos, pristatant jas glaustai, būtų šios: visuotinė vienybė, išplaukianti iš Amžinosios Būties šaknies (Vieningojo Gyvenimo); priežastingumo dėsnis (moraliniame lygmenyje - karmos įstatymas); analogijos tarp makro- ir mikro- pasaulių (kosmoso ir žmogaus) dėsnis; harmonijos ir pusiausvyros dėsnis; poliariškumo dėsnis (dvasios ir materijos, vyriškumo ir moteriškumo); dvasinės hierarchijos dėsnis (sąmonės buvimas visuose būties lygmenyse); evoliucijos arba periodinės formų kaitos dėsnis, t.y. dvasios įsikūnijimo materijoje (involiucijos) ir materijos transformacijos į dvasią (evoliucijos siaurąja prasme), procesas; visų būties planų, sąmonės būsenų ir būtybių principų septyneriopiškumas. Teosofija akcentuoja visų formų kaitą ciklais, apimančiais būties ir nebūties periodus. Visa evoliucionuoja iš Būties šaknies ir reiškiasi savo objektyviąja (išreikštąja) ir subjektyviąja (neišreikštąja) puse.

Teosofijos mokymo pagrindas - pripažinimas, kad yra Vienintelė Absoliuti Realybė, Vieningas Gyvenimas, Bepriežastinė Priežastis, amžina, nematoma ir tuo pat metu visur esanti, be pradžios ir galo, bet periodinė savo reguliariu pasireiškimu. Tai visur esantis, amžinas Neperžengiamasis Principas. Apie jį neįmanomi jokie samprotavimai: Visata begalinė ir kurti hipotezes apie tai, kas yra už begalybės - minties klaida. Absoliutas nemąsto, nes Jis - pati Absoliuti Mintis. Absoliutas nesąmoningas, nes Jis - absoliuti sąmonė. Absoliutas ir neegzistuoja, nes jis - absoliutus egzistavimas. Nesuvokiamasis turi formą, kurios dėka Visata išsilaiko ir vis dėl to neturi formos, nes ji negali būti suvokta. Tai Esatis, neturinti sąlyčio su sąlyginiu egzistavimu, tačiau iš kurios visa kyla. Kartu tai amžinas ir periodinis įstatymas, verčiantis kuriančiąją jėgą (Logosą) emanuoti iš amžinojo Nesuvokiamojo Principo. Tai Dievybė, amžinai, nepaliaujamai besivystanti iš savo pačios esmės, nebūdama sukurta. Nėra Kūrėjo, o tik begalybė kuriančiųjų jėgų, kurių visuma ir sudaro Esatį. Parabramanas yra Aukščiausias Viskuo, paprasčiausiai Realybė, Absoliutus ir Nekintantis Įstatymas, kolektyvinė Kosmoso Visuma ar greičiau beribė kosminė Erdvė, kuri yra svarbiausias Nesuvokiamosios Esaties atributas. Erdvė savaime suvokiama kaip begalinė ir amžina, kaip substanciali vienybė, o Jėga ir Materija kaip jos potencialas.

Absoliuti Dievybė neturi tiesioginės įtakos iliuzinėms materijoms evoliucijoms. Ir visgi ji kvėpuoja ir joje kyla pradinis visa ko impulsas. Vieningojo Egzistavimo Kvėpavimo atitikmuo materialiame lygmenyje - nenusakomai greitas Judėjimas. Pasaulinis judėjimas (kaip Erdvės savybė) yra amžinas ir nepertraukiamas, tačiau periodinis. Judėjimas turi sukimosi tendenciją ir pirminėje materijoje reiškiasi vibracijomis, fenomenaliame pasaulyje virstančiomis spiraliniu judėjimu. Ir Būties ciklo perioduose nepaliaujamas evoliucinis judėjimas per laiko eonus procesą į pradinę Būseną sugrąžina spiralėmis. Laikas yra tik iliuzija, sukuriama nuoseklios mūsų sąmonės būsenų kaitos. Mūsų laiko sąvokos neturi kito egzistavimo kaip tik individualaus Ego pergyenimuose. Perėjimas iš vienos Judėjimo būsenos į kitą pasireiškia kaip Jėga, kuri kartu yra Dvasios fenomenali apraiška. Jėgos substancialios, nors jų priežastimi yra ne substancija, bet pats judėjimas. Elektra, šiluma, magnetizmas yra tik Pasaulinio judėjimo aspektai.

Giliausi būties sluoksniai mūsų išgyvenamos žmogiškosios sąmonės prasme yra ne materialūs, o dvasiniai. Mums įprasta dieviškumą sieti su dvasiškumu. Tačiau filosofiškai mąstant absoliuti dvasia yra neįmanomybė, nebent tik Bepriežastinėje Priežastyje, kuri yra visiška abstrakcija, neprieinama net mąstymui. Gryniausia ir visgi valią turinti Dvasia yra "niekas", visiška abstrakcija mūsų pojūčiams ir protui. Ji tampa kažkuo tik santykyje su materija. Vadinasi, dvasia visada niekas, jei materija yra begalinė ir amžina. Todėl visa yra materija, tačiau skiriasi jos subtilumo ir išreikštumo (prieinamumo mūsų pojūčiams ir protui) laipsnis. Iš esmės yra prasmės kalbėti apie vieningą (trečiąjį) principą gamtoje - dvasią - materiją (meta-dvasią) arba abiejų kvintescenciją. Šis trečiais principas vienintelė realybė. Visa kita - maja. Netekusi materijos dvasia negali pasireikšti, taigi, nustoja egzistuoti, o be dvasios (ar jėgos) vadinamoji neorganizuotoji materija negali būti suformuota (įforminta). Todėl viena iš fundamentaliausių okultizmo tiesų ir skelbia, kad materija ir dvasia yra iš esmės viena, besiskirdamos tik savo santykiniu pasireiškimu, galiausiai suvokiančiosios sąmonės laipsniu.

Vis dėl to teosofijoje materija ir dvasia skiriami. Dvasiai priklauso bet koks sąmonės pasireiškimas, subjektyvumas, o materijai - objektyvumas savo gryniausioje abstrakcijoje. Šių aspektų (polių) priešpastatymas yra būtinas, norint suvokti realybę tokią, kokia ji yra. Absoliutas (Parabramanas), Dvasia (Kosminė Mintis-pagrindas) ir Materija (Mulaprakriti) formuoja metafizinę triadą. Poliariškumo dėsnis pasireiškia ir kitaip: esama dviejų Absoliuto būsenų - aktyvumo ir pasyvumo, įcentrinės ir išcentrinės jėgos, subjektyvumo ir objektyvumo.

Analogijos dėsnis sako, kad esama atitikmens tarp makropasaulio ir mikropasaulio. Iš to išplaukia, kad išoriniai daiktai yra mentalinių būsenų produktas. Visata yra tik neaprėpiama sąmonės būsenų agregacija ir galiausiai ultimatyvi nesąmoningumo būsena, t.y., grynas sąmonės laukas. Šis milžiniškas būsenų agregatas yra septyneriopas, todėl, kad sugebėjimas pažinti egzistuoja septyniais aspektais, atitinkamai septyneriomis materijos savybėmis ar būsenomis. Yra septyni kosminiai elementai: keturi fiziniai ir penktasis pusiau materialus (eteris). Kiti du - neprieinami dabartiniam pažinimui. Egzistuoja septynios karalijos: trys mineralų, augalų, gyvūnų, žmogaus ir viršžmogiškų formų karalija. Be to, trys elementalų ar gimstančių jėgų centrų pakopos. Kiekviename iš septynių planų yra savo erdvė ir savas laikas.

Labiausiai metafizine, abstrakčia, prasme pradinė substancija (pirminė materija) daugelyje religijų įvardijama chaosu. Tai gyvybinė energija, Gyvoji Dvasia, Pasaulio Siela. Religiniuose mituose akcentuojama, kad Kosmosas atsirado iš Dieviškos Minties, apvaisinusios Pirminę Materiją, tiek pat amžiną kiek ir Vieninga Realybė. O pirminė substancija ir yra pats chaosas arba akaša, persmelkianti Erdvę. Metafiziškai akaša - tai dieviškasis protas atsispindėjęs erdvėje, pirminė substancija - Dieviškosios Minties upadhi (pagrindas). Tam tkru aspektu ji yra pati Erdvė, nediferencijuota, numenali, užimta pirminės sąmonės lauko. Savo aukštesniuoju aspektu akaša yra Pasaulinė Siela, Dvasinė Šviesa. Ši Pasaulinė Siela teosofijoje dar kartais vadinama Alaja. Aalaja - tuštumos įsikūnijimas, bet kartu ir kiekvienos formos pagrindas. Pasaulio Sielą visos tautos suprato kaip Išmintį, Visatos Įsčias, iš kurių viskas gimsta per diferenciaciją. Alaja (Pasaulio Siela) yra pagrindas subtiliausiai Prakriti (materijai), o jos metafiziškiausias lygmuo yra Mulaprakriti - Parabramano apvalkalas.

Akašos žemutinis sluoksnis vadinamas astraline šviesa. Astralinė šviesa - laikina. Tai iliuzijos planas, užterštas. Astralinėje šviesoje fiksuojami viso pasaulio žmonių mintys, norai, troškimai. Žemiausias astralinės šviesos lygmuo, grubiausias jos aspektas - eteris. Šviesa yra jo bangavimas, vibracija. Tačiau eteris teosofų literatūroje suvokiamas nevienodai. Tik žemiausias jo aspektas beveik priartėja prie mums žinomos materijos ir turi atominę struktūrą. Tačiau eteris kartais aprašomas ir suvokiamas kaip dvasia. Tokiu atveju jis priešpastatomas vienam iš dviejų amžinų Visatos pradų - Chaosui (Materijai).

Jei Akaša - Kosminė substancija, Materija, tai Dieviškoji Mintis (Dvasia) - Kosminės minties pagrindas. Tai du Vieningo Absoliuto egzistavmo aspektai. Kosminė mintis-pagrindas reiškiasi kaip sąmonė, Pasaulinis Protas (Manasas), Mintis arba Mahatas. Mintis per se (turinti planą ir tikslą ir dėl to baigtinė, materiali), savaime tampa priešingybe grynai ramybei, t.y. natūraliai dvasinei tobulumo būsenai. Žmogus nieko negali sugalvoti, kas nebūtų sugalvota Visatos proto. Joks pojūtis, net abstrakčiausia mintis negali kilti iš nieko. Smegenys tik pagauna Amžinojo mąstymo minties blyksnius.

Svarbi sąvoka teosofijoje - fochatas. Plačiausia prasme fochatas - visuma dvasinių kuriančiųjų mąstymo procesų viršuje ir visų elektrodinaminių bei kuriančiųjų jėgų apačioje. "Slaptojoje doktrinoje" sakoma, kad fochatas - tai nešančioji ir skirstančioji jėga, transcendentalinė visų kosminių energijų vienybė, dinaminė Kosminės Minties-pagrindo energija, tarpininkas tarp objektyvios materijos ir subjektyios. Tai evoliucijos vadovaujanti Dvasia, įkvepianti idealius prototipus vystytis iš vidaus. Fochatas išskaido pradinę medžiagą atomais bei verčia juos jungtis. Fochatas siejamas su elektra, magnetizmu, garsu, šviesa, šiluma.

Teosofinė evoliucijos samprata 

Vienas svarbiausių teosofijos momentų yra nuoseklus periodinis visatos pasireiškimas iš subjektyvaus būties plano į objektyvų, apimantis didžiulės trukmės periodus. Induistinėje kultūroje tai išreiškiama sąvokomis "Brahmos diena (amžius ar gyvenimas)", t.y., manvantara arba Didžioji bei Mažoji Kalpa ir "Brahmos naktis" (pralajos periodas). Toks periodiškumas atsispindi visuose būties lygiuose: diena ir naktis, miegas ir budrumas, gyvenimas ir mirtis. Manvantarų ir pralajų seka begalinė - niekada nebus paskutiniosios. Esama kelių pralajos rūšių: individuali pralaja (nirvana), kurią pasiekus daugiau nebeegzistuojama, nes nebeįsikūnijama, planetinė pralaja, galiausiai pasaulinė pralaja (Mahapralaja), baigiantis Brahmos amžiui, kai viskas ištirpsta į Pirminį Elementą.

Periodiškumu pasireiškia didysis Visatos evoliucijos - pastangų siekti formos aukštesniame plane - principas. Teosofai evoliucijoje mato universalią amžiną realybę, atsispindinčią erdvės gilumose, veikiant nekintamam Įstatymui, periodiškai sujudinančiam pirmuosius pradus. Tas atspindys - tai materiali visata, kuri yra tik iliuzija. Evoliucijos nematomas veiksnys yra emanacijos, valdomos protingų ar bent pusiau protingų jėgų. Emanacijos būdu visata iš vienalytės, subjektyvios būsenos pereina į pirmą pasireiškimo planą, kurių iš viso yra septyni. Evoliucija vyksta tarsi dviem taktais: dvasios nusileidimas į materiją (involiucija) ir jos išnirimas iš materijos bei gržimas į Absoliutą (pati evoliucija). Evoliucija gali būti fizinė ir dvasinė (jos autonominės, sužadinamos skirtingų jėgų).

Pirmiausia aptarsime abstrakčiausią evoliucijos iš Būties Šaknies (Parabramano) etapą. Parabramanas nėra nei sąmonė, nei nesąmoningumas, bet visgi sugeba kurti daiktus, tampančius pažinimo objektu. Už jo atsiranda būčiai energijos centras (tokių yra miriadai) - Logosas, turintis sąmonę ir individualybę. Tai - pirmasis Parabramano pasireiškimas. Logosui Parabramanas pažįstamas tik kaip Mulaprakriti (kuri jam yra materiali ir traktuotina kaip moteriškasis principas). Tačiau mums net Logosas nepasiekiamas kitaip kaip tik per išreikštąją Visatą. Pirmųjų emanacijų (Logosų) buvo trys. Jų schema būtų tokia: iš pradžių išspinduliavimas, paskui jo atspindys ir galiausiai išreikštoji šviesa. Pirmasis Logosas (Neišreikštasis, Išreikštojo Pradas) yra Spindulys iš Paslėptosios Dievybės, krintantis į Pirminę Kosminę materiją; Antrasis Logosas - Androginas (moteriškos ir vyriškos abstrakčios jėgos; Dvasia-Materija); Trečiasis Logosas - Septynios Kuriančiosios Jėgos (Kosminė Mintis-pagrindas, Kosminė Pasaulinė Dvasia). Diferenciacija prasideda tik su antruoju Logosu ir pilnai pasireiškia trečiajame. Trečiasis Logosas arba Mahatas yra Septynių kuriančiųjų Spindulių (logosų) sintezė. Tie septyni logosai - tai ir aukštieji dhianiai (Ach -chi arba Dhian Koganai), protingos būtybės, šeši principai, išeinantys iš Septintojo, Vieningojo, Vieningosios Realybės. Jos pradeda žemyn einančią evoliuciją. Jos yra Pirmosios Monados iš Bekūnės Būties (Arupa) pasaulio.

Vieningas Visatos principas išreikštuoju aspektu tapo pirmine substancija (Mulaprakriti) bei Jėga ir Visatos Dvasia bei Kosmine Mintimi-Pagrindu (Logosu). Logosas yra išreikštosios Būties subjektyvosios Būties, o Mulaprakriti yra visos objektyvosios Būties pusės pagrindas. Jėga yra Logoso supersąmoningos minties virtimas energija. Mulaprakriti be Jėgos būtų visiška abstrakcija. Ji veikia kaip vieninga energija per Logosą. Iš Mulaprakriti prasideda akaša, vadinama Erdve iki Kosmonės veiklos, o Tėvu-Motina pirmojoje pabudimo stadijoje. Amžinosios Tamsos Spindulys perduria gemalą - tašką Pasaulio kiaušinyje (toks gemalas yra kiekviename atome), o Pradinė Substancija tampa jautri fochatiniams Dieviškos Minties atspaudams. Taip prasideda jos diferenciacija.

Galima išskirti septynis evoliucijos periodus: numenų pasaulio (dvasių, vadovausiančių būsimoms formoms) kūrimas; stichijų (rudimentinių pradų, atomų, Lajos centrų ("perėjimo taškų") kūrimas; organinė evoliucija; gimstančių jėgos centrų kūrimas; gyvūnų arba gyvenimo (sąmonės) gemalų kūrimas; pirmosios rasės prototipų kūrimas; žmogaus kūrimas.

Iš Vienio išeina gyvi dvasiniai gemalai arba jėgos centrai (kiekvienas septynialype forma), kurie duoda impulsą evoliucijos įstatymui ir lėtam nuosekliam vystymuisi. Evoliucijos impulsas pereina per septynis planus, septynias karalijas. Čia tinka prisiminti kabalistinį aforizmą: "akmuo tampa augalu, augalas - gyvūnu, gyvūnas - žmogumi, žmogus - dvasia, dvasia - dievu". Žemiau žmogaus - trys karalijos objektyvioje srityje (mineralai, augalai, gyvūnai) ir trys subjektyvioje (elementalų karalystės). Monados (apie jas dar kalbėsime) nuosekliai pereina inmetalizacijos, inherbacijos, inzoonizacijos ir inkarnacijos ratus. Mineralų karalystė yra posūkio taškas "monadinės substancijos" tobulėjimo procese. Taigi, trys elementalų lygiai, mineralų karalija ir trys objektyvios fizinės gamtos lygiai - štai septynios evoliucijos grandys iki kol dvasia apsigaubusi tankiausia materijos forma, vėl sugrįš į dvasinę būklę.

Gyvenimo banga (dvasinis impulsas) pereina iš vienos planetos į kitą postūmiais arba šuoliais. Šie aukštieji gyvybiniai impulsai suardo seną apvalkalą ir suformuoja aukštesnės formos eterinį pradą. Tūkstančiais metų pasikartojančios formos pradeda augti, pamažu tobulėdamos ir taip suteikdamos monadoms, atvykstančioms į šias stadijas, naujus kūnus. Netekusios evoliucinės prasmės formos išnyksta. Vieningas Gyvenimas (Dvasia) pirmiausia sudvasina žemąsias materijos formas, paskui jas vysto į aukštesnes formas, kol galiausiai Vieningasis gyvenimas individualizuojasi žmoguje. Žmonijos raidoje yra keli lūžio taškai, žymintys perėjimą į naują sąmonės būseną. Centrinis posūkio taškas - ketvirtasis ratas. Žmogus šiame rate pilnai išsivystė fiziškai. Per likusius tris turės tapti Dievu (t.y. atgauti pradinę Dhian Koganų formą). Ir taip kiekviena dvasinė monada keliauja per formas žemuosiuose lygmenyse, periodiškai gimdydama vis tobulesnes. Tas vystymasis neturi nei pradžios, nei įsivaizduojamos pabaigos.

Organinių formų evoliucijai reikalinga fizinė terpė. Tokia kuriama planetose. Pagal teosofijos mokymą kiekviena planeta yra septynių globusų, egzistuojančių skirtinguose būties planuose, sistema. Evoliucija ir vyksta šiuose globusuose per septynis ratus (Didįjį Ratą). Mineralų, augalų, gyvūnų ir žmonių karalijos (gyvybės banga) nuosekliai pereina kiekvieną iš tų globusų. Kai visi globusai pereinami, po nirvanos persikeliama į kitos planetos grandinę. Žemės žmonės kilo iš Mėnulio, o pabaigę savo ciklą, persikels į Merkurijaus grandinę. Saulės pralajos metu visa apvalytoji žmonija pereina į nirvaną, kad po tarpsaulinės nirvanos atgimtų tobulesnėse sistemose. Planetos suvokiamos kaip esybės, kurios kaip ir žmonės gimsta sensta, miršta. Mirštantis globusas išsiunčia savo energiją į latentinės energijos neutralų centrą, užmezga naują materijos nuklėją ir taip pradeda naują planetų grandinę. Pasaulių grandinės orbita turi du polius - šiaurinį ir pietinį, dvasinį ir materialų. Planetos kaip ir žmonės turi savo septynis principus.

Žmogaus evoliucijoje dalyvauja dvasios. Taip yra todėl, kad monadai reikia ir dvasinio prototipo, o taip pat sąmonės. Protinei ir fizinei žmogiškų monadų evoliucijai vadovauja skirtingos dvasių grupės. Jos ribotos, todėl evoliucijoje įmanomos nesėkmės. Nuo pat Būties atsiradimo panašus gimdo panašų. Evoliucija prasideda vėliau. Pav. žmogaus kūrimas pagal aukštosios dieviškos dvasios (Dhian Kogano) pavyzdį yra dvasinė ideacija - idealaus atvaizdo kūrimas. Organinei evoliucijai reikalingas kvaziprotingas pirminis impulsas. Rūšių fiziologinių pakitimų priežastis - pasąmoninis protas, Dhian koganų Išminties atspindys, prasiskverbiantis į materiją, o diferencijuojančios evoliucinės jėgos ima veikti perėjus iš astralinės būsenos į fizinę.

Ikižmogiškosios monados ir jų raiška

Viena iš kertinių teosofijos sąvokų yra monada. Ši sąvoka glaudžiai susijusi su sąvokomis "atomas" ir "individualybė". Atomai - tai pirminės, latentinę sąmonę, valią ir atmintį turinčios dvasinės būtybės. Kiekvienas atomas yra mažas pasaulis, dvasios grūdas, faktiškai elementalas. Materialūs atomai joms kaip rūbas. Atomai yra jėgos centrai ir fochato veikiami jie gimdo iš vidaus į išorę naujus energijos (Gyvenimo, jėgos) centrus (nukleolus). Jie gali būti įvairaus dydžio. Atomai (jų grupės) gali būti agregatai (jų grupės) ir gali būti vieniši. Monados sąvoka yra artima atomo sampratai. Tai nedalijamas vienetas, išliekantis per visas formų kaitas. Monados gali būti įvairios - elementalai, dievai, fiziniai kūnai. Kiekvienoje naujoje manvantaroje Monadų skaičius ribotas. Atomai-būtybės nuolatinio vystymosi kelyje pereina per beformiškumą, mišrias žemiškas prigimtis iki grynos materijos, o paskui vėl kyla aukštyn. Kad sugrįžtu į namus. Monada turi praeiti sunkią Golgotą, pasiaukoti sau pačiai, kad prisikeltų iš Daugelio į vieningą gyvenimą. Nusileidusios į materiją monados praranda savo dvasiškumą, tačiau būtent šiame žemiausiame materialumo taške pasiekiamas ir ryškiausias asmeniškumo, atskirumo (savimonės) jausmas. Ir sykį pasiektas, jis išlieka ir vėliau. Tai ir yra dvasinė, intelektuali, psichinė ir fizinė evoliucija. Nė viena dieviška dvasia negali turėti nepriklausomo, sąmoningo egzistavimo, kol dvasios kibirkštis nepereis kiekvienos fenomenalaus pasaulio fomos ir neįgaus individualumo iš pradžių dėl įgimto impulso, o paskui dėl asmeninių pastangų. Monados pirmiausia tampa Klajūnais (Kometomis), kurios pasileidžia per erdvę. Prasideda kova už būvį ("Titanų kovos"). Daugelis jų žūsta. Kurios pabėga - tampa pasauliais. Pasauliai, Žvaigždės ir Planetos gęsta ir miršta, t.y. lieka neišreikšti. Jie kuriami ir naikinami evoliucijos įstatymo galia, kol netampa harmoningais Dvasios ir materijos deriniais. Ciklo pabaigoje per kančias Individualus Ego, monada, įgauna savimonę, tampa Absoliučia būtybe, tačiau lieka atskira srove, turinčia savo "Aš". Beasmeniškumas negali kurti, planuoti ir galvoti. Todėl sąmonės individualizacija, jai virstant savimone, turi vykti.

Monada, individualybė, aukštasis manasas dar gali būti įvardintas ir Aukštuoju Aš. Tai yra vidinis žmogus ir vienintelis Dievas, kurį galime pažinti. Asmeninis dievas nėra monada, bet tik jos prototipas, kurį vadiname išreikštu karanatma (priežastingumo kūnu). Susivienijęs su septintuoju Principu, jis tampa gryna Dvasia, Dievišku Aukštuoju Aš. Tai kiekvieno mirtingojo nemirtingas prototipas danguje. Su juo žmogus gali susijungti per dvasinį ir inteletualinį principą. Susivienijęs su savo aukštuoju Aš, žmogus kuriam laikui apdovanojamas visažinyste.

Ikižmogiškosios fazės monados vadinamos elementalais. Jie yra keturių ezoterinių elementų kvintescencijos - stichinės dvasios (gnomai, undinės, salamandros, silvai). Tikrieji elementalai - tai gamtos kosminiai agentai. Elementalai neturi savo individualybės. Tai astralinės formos, disponuojančios rudimentiniu protu. Jomis prisodrinta astralinės šviesos sfera. Jos gali susikurti apčiuopiamesnius kūnus, pav., žmonių atvaizdus. Ryšys tarp elementalų ir elementų pasireiškia kaip šviesa, šiluma, magnetizmas ir kiti fiziniai fenomenai. Būtent elementalai yra šių fenomenų (jėgų) priežastis. Kiekviena iš tų jėgų turi priešakyje sąmoningą būtybę (Dhian Koganą), kurios emanacija ir yra visas elementalų kompleksas. Kiekvienas augalas jaučia, suvokia, nes turi savo elementalią būtybę (fėją). Elementalai taip pat turi juos saugojančias ir globojančias dvasias. Yra technikos, kurios okultistams leidžia užmegzti ryšį su jais ir iššaukti didžiulę galią.

Gavę dhianių impulsą, elementalai organizuojasi į didesnes gyvybines bangas ir pasidalija skirtingomis veiklos sferomis. Jie sudaro konglomeratus (Kosminės valios agregatus), jungiančius daugybę monadų. Tai gali būti tik laikina Proto individualizacija. Tačiau magnetinės agregacijos būdu sukuriami ir objektyvūs matomi kūnai iš tarpplanetinių atomų. Taip pat ir žvaigždės, kurių kiekviena turi savo Genijų, užfiksuojantį save mūsų sielose, mūsų nervuose ir taip mus įtakojančius. Jie veikia mus nuo gimimo, nes kiekvienas žmogus sudarytas iš penkių elementų ir priklausomai nuo to, koks elementas vyrauja, tokie elementalai labiau veikia. Kiekvienas planetos valdytojas išleidžia iš savęs "sielas - palydovus", gimusias po jos namu, jo grupėje. Todėl žmogaus biografija yra nubraižyta konkretaus dangaus šviesulio dvasios.

Žmogiškosios bei dieviškosios monados ir jų sąveika

 Turėjome progos įsitikinti, kad būtybių kategorijos yra labai įvairios. Bendriausia prasme jas galima skirstyti į priimamas jutimo organais ir suvokiamas tik proto pagalba. Tarp šių dviejų sričių egzistuoja tarpinės grupės, kurios prieinamos aukštesniesiems jutimo organams, pajėgiems pergyventi jas iš vidaus. Šie objektai - grynosios sąmonės formos, turinčios tam tikrą formą, kontūrus. Dvasios "Slaptojoje doktrinoje" dažnai įvardijamos iš sanskrito pasiskolintu terminu "devai" (spindinčios būtybės). Devai skirstomi į "rupa - devus" (turinčius formą) ir "arupa-devus" (beformius). Tai - Dhian Koganai (dhianiai). Dar yra dviprincipiai vaiduokliai (apvalkalai), pasmerktieji mirčiai, elementalai, turintys žmogišką formą, gyvūnai (antrosios klasės elementalai) ir rakšasai (juodųjų magų sielos).

Visos aukštesnės už žmogų dvasios arba dvasiniai protai (dhianiai, Dhian Koganai), perėjusios žmogiškąją evoliucijos fazę, įgavo teisę vadovauti, kontroliuoti ir įdvasinti Kosmoso procesus. Tai Dvasinių Būtybių hierarchija, per kurią pasireiškia Pasaulinis Protas. Dhianiai turi savo indidvidualybę, tačiau kiekvienas jų įjungtas į dar didesnę Individualybę (hierarchinę grupę). Atskiros dhianių hierarchijos specializuojasi vienai kuriai veiklos sričiai. Pav. yra įsijkūnijantieji ir stebintieji dhianiai. Kiekviena Monada yra individualus Dhian Koganas.

Yra aukštesnieji dievai ir žemesnieji. Aukštieji - tai Ach-chi arba Dhianiai Buddos (ir Dhian Koganais vadinami). Jie pradeda žemyn einančią evoliuciją, patys pereidami visus planus. Iš pradžių jie Arupa, paskui Rupa, o galiausiai įsikūnijusiais "Aš". Yra trys statytojų grupės. Dhian Koganai prisiėmę atsakomybę už atitinkamas planetas, tampa planetinėmis dvasiomis (Pradžiapačiais, Rišiais, Manu ir kt.). Visi jie turi dvejopą būseną: vieną pagrindinę ir kitą - atsitiktinę. Savo pagrindinėje būsenoje jie buvo Statytojai (Formuotojai), Saugotojai, Valdytojai šio pasaulio, o atsitiktinėje - apsigaubę matomu kūnu, nusileisdavo į žemę ir valdydavo ją kaip karaliai, Mokytojai. Tokios Planetinės dvasios kaip manu ir rišiai yra planetų valdytojai, suteikiantys formą kosminei materijai. Jie - kosmokratai, gamtos dvasios, t.y., žemesnio rango dvasios. Manu yra individualybės, bet panašiai kaip žmogus yra vienetas, apimantis ląstelių individualybes, taip Manu - visą žmoniją. Šie Bodhisatvos beformiame pasaulyje yra dhaniai buddos, o įskūniję Žemėje tampa žemiškais bodhisatvomis. Saugotojai viešpatauja žmonėms iki Trečios pagrindinės Rasės. Po to pasirodo Patriarchai, Protėviai.

Žmonijos gimdytojai - pitriai - yra Mėnulinės dievybės ir mūsų protėviai. Jie sukūrė fizinį žmogų. Vidinio žmogaus, mąstančio ir sąmoningo, tikrojo dvasinio Aš kūrėjai yra Agnišvata (Kumarai) - Saulės dievybės. Tai vadinamieji kritę ("blogieji") asūrai. Blogaisiais daugelio religijų jie vadinami todėl, kad būdami asketais jie atsisakė kurti fizinę žmogaus prigimtį. Jie yra pirminės emanacijos, pernelyg artimos Absoliučiai priežasčiai. Agnišvatos negalėjo sukurti fizinio žmogaus, nes neturėjo formos. Jie sukilo prieš grynosios dvasios mirtiną pasyvumą, neveiklumą ir tuo būdu pasiaukojo dėl Dvasinės Žmonijos. Jie - nirvaniai iš ankstesnių manvantarų. Ezoteriškai jie laikomi aukščiausiais Dhian Koganais.

Pereisime prie monados raidos žmogiškoje fazėje. Iš karto galima pažymėti, kad "žmogus" yra universali kategorija. Ne tik Žemėje, bet ir bet kurioje Saulės sistemos planetoje gyvena žmonės, t.y., būtybės, kurios suvienija savyje ir dvasią, ir materiją, siekia būsenos, kurioje monada įgauna individualybės suvokimą ir sąmonę ir, pasiekusi materijos dugną, pradeda kelionę dvasios atgavimo kryptimi. Pasaulių sistema sudaro grandinę, kurią kiekviena individauli esybė turi praeiti ir tas perėjimas vadinamas "žmogaus evoliucija". Tai vyksta planetų grandinės globusuose per septynis ratus (gyvybės bangas), kiekvienam iš ratų dalijantis į septynias rases. Kiekvienas ratas skirtas vystyti vienam iš žmogaus principų.

Pirmoji žmonija buvo sukurta labai išsivysčiusių Mėnulio būtybių, vadinamųjų mėnulinių pitrių. Šie Dhianiai išvystė savo Bhuta (dvynius) iš savęs pačių. Septyniose planetos dalyse jie sukūrė eterines būtybes - astralinius žmogaus prototipus - čchajas (šešėlius). Pirmosios ir antrosios rasės žmonės buvo tik blankios savo gimdytojų kopijos, būsimų tikrų žmonių eskizai. Žmogaus evoliucija vyko astralinio kūno tankėjimo būdu (kartu tankėjant ir visai žmogaus gyvenamai aplinkai) ir formuojantis fiziniam kūnui. Trečiojoje rasėje Agnišvatos (Kumarai), įsikūnijo parengtuose žmonių kūnuose ir apdovanojo juos protu (manasu). Pamažu išsivystė lytinis dauginimo būdas, tiesa tik trečiojoje rasėje (pirmoji rasė - belyčiai žmonės, antroji rasė - neveiklūs androginai). Lytys galutinai atsiskyrė (krijašakti galia buvo sukurta moteris). Vyko ir kiti fiziologiniai pokyčiai. Trečiosios Rasės žmonės ėmė mirti. Iki tol mirtis neegzistavo - pirminis žmogus kaip feniksas atgimdavo naujame kūne. Karta po kartos žmogaus kūnas tankėjo ir tobulėjo (bet dar ilgai priminė beždžionę). Ketvirtojoje rasėje žmonija perėjo mažojojo manvantarinio ciklo ašies tašką: pasiekta pusiausvyra tarp dvasios ir materijos. Ima ima vyrauti protas, o ne dvasingumas. Su protu atsiranda ir moralinė - dvasinė atsakomybė už savo veiksmus (pirmuosiuose ratuose žmogus neturėjo galimybės rinktis ir dėl to atsakomybė už savo veiksmus buvo ribota). Antrojoje evoliucijos pusėje atsakomybė labai išauga, nes viską reikia išmokti daryti pačiam. Penktojo rato viduryje itin svarbi taps žmogaus dvasinė laikysena. Žinoma, ne siaura dorybių dorybių praktikavimo prasme, bet klausimo ar žmogus apskritai pratęs savo egzistenciją aukštesnėse dvasinėse sferose. Monados, kurioms nepavyks peržengti penktojo rato vidurio, turės ilgai laukti, kol vėl galės įžengti į evoliucijos tėkmę, kai tuo tarpu sėkmingesnės monados per tą laiką pasieks Dhian Koganų tobulumo.

Dieviškąjį lygmenį pasiekusios buvusios žmogiškosios monados aktyviai dalyvauja žmonių gyvenime. Jau matėme, kad Agnišvatos (saulinės būtybės) sukūrė dvasinius - intelektualinius žmogaus principus. Tačiau dirva jiems buvo parengta anksčiau. Trečiojoje rasėje kai kuriuose iš antrosios rasės (protiškai neveiklios, gyvenusios nuolatinėje kontempliacijoje) kilusiuose žmonėse įsikūnijo "Išminties Sūnūs". Jie krijašakti galia sukūrė "Valios ir Jogos sūnus", arhatų ir mahatmų protėvius, tapusius sėkla būsimiems žmonijos gelbėtojams ir parengusius ateities kartoms adeptus. Jiems vadovaujant šie mažiau už juos dieviški žmonės tapo žmonijos mokytojais, išminčiais (rišiais), herojais, valdovais, priklausiusiais "dieviškoms dinastijoms". Visi didieji religijų įkūrėjai ir žmonijos reformatoriai yra šių dvasinių būtybių inkarnacijos. Todėl negalima nustatyti tikslaus jų pasirodymo istorijos scenoje laiko. Visi jie pirmiausia pasirodė kaip viena iš Septynių Logoso Jėgų, individualizuotu dievo ar angelo pavidalu, ir kartu kaip didieji išminčiai. O agnišvatos vėliau įsikūnijo daugelyje žmonių. Nemaža dalis žmonių gavo tik dhianių kibirkštį. Negavę ir jos - liko "siauragalviais", laukiniais.

Pasaulyje niekada netrūkdavo adeptų (pasiekusiųjų pašventimo stadiją). Fiziškai jie galėjo veikti pavieniui, tačiau dvasiškai jie visada priklausė aukščiausio žemėje proto bendrijai. Tobuliausi iš jų budistų vadinami arhatais - laisvais nuo pakartotinio gimimo. Arhatai sugeba skraidyti, pasidaryti nematomais, vaikščioti ore, pereiti per materialias kliūtis; būti keliose vietose vienu metu. Adeptas pajėgus minties greičiu pernešti savo sielą iš kūno į bet kurią vietą, pasirinkti kitą pavidalą. Tūkstančius metų jie tyrinėjo dvasines galias ir jas naudojo. Taip aukštieji adeptai virto centrais, spinduliuojančiais į pasaulį ir projektuojančiais (bei kartais materializuojančiais) formas, kurias jų vaizduotė sukūrė nematomame pasaulyje iš intercinės kosminės materijos. Nors iš tiesų adeptui belieka tik išsirinkti formą ir ją pakviesti į objektyvų egzistavimą. Adeptai pasiekia būseną, kai mirties šoko nebelieka ir perėjimas iš vieno gimimo į kitą tampa nepastebimu (būsimasis įsikūnijimas atsiduria visiškoje jų valioje). Tai atomų kaitos procesas (išsivaduojant iš grubių kūno dalelių ir jas pakeičiant subtiliomis), kurį kontroliuoja adeptas. Taip pradedama gyventi savo paties susikurtame kūne. Tada adeptas gali panaudoti savo kūną žmonijos labui, atsisakydamas įeiti į nirvaną.

Adeptai (hierofantai) savo gyvenimą gali perleisti savo įpėdiniams (įkelti savo gyvenimą į astralinę dvasią į pasirinktą įpėdiniu). Adeptas dar gyvas būdamas gali net pasirinkti į kokį žmogų reinkarnuosis ir kada. Adeptas gali išsirinkti tarpinę padėtį tarp įsikūnijimo ir perėjimo į nurvaną (devačane arupa būsenoje) ir laukti koks bus žmonijos progresas. Adeptai nemirtingi, nes savimonė jų nepalieka nė sekundei (tačiau retai pavyksta pratęsti gyvenimą ilgiau nei 200 - 240 metų), net Kama Lokoje. Žinoma tai tie, kuriems skirta vieta tarp aukščiausių Koganų.

Tyro ir švento adepto astralinis kūnas po jo fizinės mirties tampa tokiu tankiu ir matomu, kokiu buvo fizinis kūnas ir virsta realiu žmogumi. Senas fizinis kūnas atkrinta, o "naujo" žmogaus kūnas lieka matomas arba adepto noru gali būti nematomas. Tada adeptui atsiveria trys galimybės: 1) likti žemės sferoje eterinėje būsenoje, nematomam žmonių (neatliekant naudingo darbo); 2) valios galia įsilieti į savo Monadą (tokiu atveju netektų pomirtinės palaimos); 3) galiausiai teisė atsisakyti nirvanos ir dirbti žemėje dėl žmonijos. Tai labai svarbus istorijai nirmanakajos atvejis - pasiaukojimo kelias. Jis tai gali padaryti sutankindamas savo astralinį kūną iki fizinio matomumo ir atnaujindamas asavo ankstesnę asmenybę arba gali pasinaudoti nauju fiziniu kūnu (kūdikio ar suaugusio žmogaus, įeidamas į paliktą apvalkalą). Tai pasiekiamas vadinamasis "neperraukiamas" egzistavimas". Nirmanakajos būsena įmanoma net tada kai žmogaus "aukštieji prinipai" jau nirvanos būsenoje. Šiaip iš nirvanos negrįžtama, tačiau tobulas ir savarankiškai nirvanos atsisakęs pašvęstasis gali priversit savo "likutį" (Majavi Rupa) pasilikti žemėje, nepaisant to, kad jam pačiam tektų likti žemesniame palaimos laipsnyje. Tai dharmakaja atvejis, kai adeptas gauna teisę sugrįžti kiekvieną kartą kai jo manymu jam to reikia, tačiau turi skaitytis su nesėkmės galimybe.

Aukščiausia žmogiškosios ir dieviškosios monadų sąveikos forma - vadinamasis avataro atvejis (dieviškasis įsikūnijimas). Avataras - tai išreikštosios dievybės įsikūnijimas į iliuzinę individualybės formą. Iliuzinę todėl, kad ji neturėjo ankstesnių įsikūnijimų ir neturės naujų gimimų. Be abejo, tai visų pirma tokie didieji kaip Sidharta Gautama arba Jėzus. Jie buvo atrinkti savo asmeninio dievo (Monados) ir buvo tobuli savo dieviškų prototipų atspindžiai. Tai pastovios teofanijos pavyzdys. Teofanija tai tikras, nors ir laikinas asmeninės dievybės, Aukštojo Aš, susiliejimas su žmogumi, kai įprastai dieviškoji siela (atma-buddhi) žmogiškas būtybes tik apšviečia. Išimtiniais teofanijos atvejais individas tampa dievišku pilna to žodžios prasme: jo asmeninis Dievas padaro iš jo pastovią gyvenamąją vietą, "Dievo šventyklą". Po fizinio perėjimo tokio šventojo astraliniai principai nesuyra kaip eilinio mirtingojo. Jie lieka žemiškoje sferoje ir vienu metu gali turi kelias asmenybes. Aukščiausiame metafiziniame lygmenyje budistų požiūriu jų monados yra Dhianiai Buddos, krijašakti galia kuriantys protu pagimdytuosius sūnus - bodhisatvas, kuie po žemiškojo (manuši) buddos mirties tęsia jo darbą žemėje. Bodhisatvos yra kandidatai į tobulas Buddas. Bodhisatva pasiekęs nirvaną gali atsisakyti nuo įsikūnijimo ar priimti jį ir tarnauti savo nuožiūra žmonijos labui ir mokyti ją savo nuožiūra.

Koks būtų visų šių adeptų santykis su mahatmomis, tais, kuriuos E. Blavatskaja laikė savo mokytojais, gyvenančiais Himalajuose, paslaptingoje Šambaloje? Himalajų Mahatmos (arhatai) nėra vienodi savo galiomis. Esama jų hierarchijos. Jiems vadovauja Mahakoganas. Esama jam padedančių septynių Koganų. Jie turi savo mokyklas ir mokytojus. Šiais laikais jie siekia atverti ezoterinį mokymą pasauliui. Tam įrankiu tapo Teosofijos draugija. Arhatai disponuoja dviem savo pavidalais: tas, kuriuo jie prisistato pasauliui, ir tas, kuriame jie įprastai gyvena. Su žmonėmis jie gali bendrauti astraliniu kūnu, gali padaryti, kad jų korespondentai girdėtų jų balsą savyje arba matytų juos savo vaizduotėje. Mahatmomis tikrąja to žodžio prasme, kai savo valia yra perėję į "anormalią būseną". Kai jiems nereikia išeiti iš kūno, jie mažai tesiskiria nuo įprastinių žmonių. Jie nelaiko savęs neklystančiais. Nėra jie visiškai laisvi ir nuo žemiškų polinkių, draugystės, meilės artimiausiems giminaičiams ir galingo patriotizmo jausmo savo šaliai, Indijai. Mahatmos nėra pajėgūs pakeisti pasauliui paskirtos vystymosi krypties, tačiau jie gali nuvesti dalį jo energijos naudingesniais kanalais. Žymios istorinės figūros neretai tebuvo marionetės Mahatmų rankose.

Žmogaus principai: įprastinė ir ekstraordinarinė raiška

Žmogus nėra vientisa, neskaidoma būtybė. Teosofijoje išskiriami septyni žmogaus principai arba apvalkalai, grupuojami į žemuosius ir aukštuosius. Žemoji (laikina) ketveriukė: 1) fizinis kūnas (rupa); 2) gyvenimas arba gyvybinis principas (prana); 3) astralinis kūnas arba eterinis fizinio kūno dvynys (linga-šarira); 4) gyvuliniai norai ir aistros (kama-rupa); aukštoji (išliekančioji) triada: 5) protas arba žmogiškoji siela (manasas); 6) dvasinė siela (buddhi); 7) dvasia (atma - vieninga su Absoliutu kaip jo švytėjimas). Manasas reiškiasi dviem aspektas - yra žemasis ir aukštasis manasas. Šeštasis principas yra tikslas, į kurį turi būti nukreipti mūsų kilnūs siekiai. Jis - Aukštoji Pirminė Priežastis. Atma faktiškai ne žmogiškasis principas, bet Atmano spindulys žmoguje, racionalioji žmogaus dalis, niekada pilnai į jį neįeinanti. Tiesa, pasak E. Blavatskajos, principai gali būti grupuojami ir kiek kitaip. Fizinio kūno galima būtų neskaičiuoti, bet įtrauktinas aurinis kūnas. Būtent šis kūnas (apvalkalas) asimiliuoja buddhi esmę ir manasą ir tampa jų nešėju. Prana tai pat greičiau jėga, o ne principas. Kiekvienas principas yra aukštesnio laidininkas, nešėjas, važiuoklė (vahana). Evoliucijos eigoje pereinama į vis aukštesnį sąmonės ir būties planą, kas atitinka vis aukštesnį žmogaus principą.

Žmogaus su jo aukščiau pristatytais principais gyvenimas teka objektyviuosiuose (priežasčių) ir subjektyviuosiuose (pasekmių) pasauliuose. Pirmieji - tai mūsų žemiškasis pasaulis, prie antrųjų priskiriami kamaloka, devačanas (rupa-loka ir arupa-loka) bei devačano antipodas Aviči, o taip pat nirvana. Pasekmių pasauliai yra priežasčių pasaulių šešėliai.

Aukštasis Ego (dvasinis Aš) - tai šeštasis principas (buddhi) sąjungoje su aukštuoju manasu. Tai pastovi individualybė, persikūnijantis Aš. Šeštojo ir septintojo principų kombinacija (buddhi ir atma) - tai žmogiškoji monada, taikytina tik dvasinei sielai. Tuo tarpu žemasis Ego - asmenybė - susideda iš žemojo manaso sąjungoje su kama rupa. Tas "Aš" ir yra tikroji individualybė - tarsi aktorius scenoje, vaidinantis roles ("asmenybes"). Asmens sąmonė ir savimonė (ahankara) neišlieka ilgiau nei pati asmenybė, apribota fizine atmintimi. Ji įsiurbiama individualybės. Tai, kas nemirtinga yra kauzalinis kūnas (karana-šarira) arba persikūnijantis Aš: atma, buddhi, aukštasis manasas. Kauzalinis kūnas (kartais supaprastintai vadinamas manasu), pasmerktas begaliniam įsikūnijimų ciklui, už kurių kiekvieną jis atsako ir kuriuose jis turi kentėti, pasiims iš asmenybės tik tai, kas verta nemirtingumo. Tik retais atvejais (aborto, idiotizmo, kūdikių mirties atveju) persikūnija ta pati asmenybė (tas pats astralinis elementų konglomeratas bei tas pats kama-manasas).

Nuoseklūs pasirodymai žemėj - "nusileidimai į gimimą - ir yra asmenybės. Asmenybės kinta, tačiau konkreti gyvenimo linija išlieka. Individualaus gyvenimo banga, prasidėjusi nirvanoje, pereina per objektyvią gamtos dalį dėka karmos impulso bei tanchos (troškimo gyventi) ir veda per ciklinius pasikeitimus atgal į nirvaną. Nuo asmenybės į asmenybę išlieka charakteris - protinių polinkių ir dorovinių savybių suma. Už savo klaidas praėjusiame gyvenime Aš baudžiamas nauju įsikūnijimu Žemėje. Išsikūnijusi Ego savo nemirštančiu noru gyventi sukuria prielaidas atsigaminti įvairiose formose, kurios priklauso nuo jo mentalinės būsenos ir karmos. Taip gimsta nauja skandų grupė arba asmenybė. Taip žmogus nuo pat gimimo audžia apie save savo likimą, kreipdamas jį nematomo Prototipo - savo dvasinio Aš arba žemojo Aš link. Kai nuaudžiama paskutinė siūė, žmogus atsiduria savo paties nupintame likime.

Žmogui mirus, kartu miršta ir jo antrasis bei trečiasis principai (gyvybinė jėga ir astralinis dvynys); žemoji triada išnyksta, o aukštieji principai suformuoja išliekančiąją ketveriukę. Jie pakyla į dvasiškai aukštesnį pasaulį - į astralinį planą, t.y., Bardo. Bardo budizme suprantamas kaip laikotarpis tarp mirties ir naujo gimimo. Jis dalijamas į tris periodus: 1) Kama-loką (elementarijų gyvenamoji vieta); 2) "Augimo" ("Brendimo") būseną; 3) Devačaną.

Mirties akimirką kiekvienas žmogus mato savo ankstesnį gyvenimą, tokį, koks jis yra ir kas jo laukia (taip pat ir prieš naują įsikūnijimą). Iš karto po mirties prasideda "mirtina" kova tarp aukštosios ir žemosios ketveriukės duadų. Šioje kovoje manasas lyg pasidalija. Jei laimi aukštoji, tai šeštasis principas, pasiėmęs iš penktojo principo visus jo kilniausius polinkius, siekius, troškimus, kartu su septintuoju principu juda į "Brendimo" būseną. Tuo tarpu ketvirtojo ir penktojo principų junginys, likęs tuščiu apvalkalu, pradeda klajones Žemės atmosferoje su pusiau prarasta asmenine atmintimi ir grubiausiais instinktais, t.y., tapęs elementarija.

Kama-loka - vieta astralinėms būtybėms, elementarijoms. Žmogiškoms būtybėms tai tik prieangis į kitas būsenas. Kama - loka ribojasi su Žeme, sudarydama ketvirtąjį Žemės apvalkalą. Žmogiškasis Ego Kama-lokoje nėra savo veiksmų šeimininkas - juk tai pasekmių pasaulis. Čia žmogiškoji būtybė pamažu, vykstant kovai tarp dvasios ir materijos, potvyniais ir atoslūgiais, balansuojant tarp dangaus ir žemės, bet truputį išsivaduojant iš žemiškų troškimų, pereina į devačaninę būseną. Vidutiniškai Kama-lokoje žmogiškasis Ego praleidžia 25 - 30 metų, o sunaikinimui pasmerkta asmenybė elementarija virsta per kelis šimtus metų. Tačiau aukštesniems principams net ir persikėlus į devačaną, Kama-lokoje esančiame apvalkale, išlieka dalis aukštesniosios būtybės valios impulsų, kurie gali sąlygoti veiksmus, sunkiai atskirtinus nuo žmogaus, turinčio aukštuosius principus.

Devačanas - dvasinės-mentalinės palaimos būsena. Čia gyvena paskutiniojo įsikūnijimo asmenybė (žinoma, susijungusi su savo individualybe, Monada). Devačane visos Žemėje nerealizuotos viltys, trokimai, siekiai, svajonės tampa realiais subjektyvios būties faktais, tiek pat realiais, kiek ir žemiškojo gyvenimo įvykiai (žinoma, pašvęstieji suvokia, kad tai tik apgaulingi regėjimai). Kiekvienas čia turi savo atskirą, subjektyvų rojų. Gyvenimas Devačane yra sapnas, bet labai tikras. Čia skinami prieš tai buvusio fizinio įsikūnijimo vaisiai. Devačane visos mūsų pastangos ir talentai yra lyg sėklos, kurios vėliau pagamina puikų dvasinį derlių. Čia nėra aukščiausio Aš, nėra visažinojimo. Devačanas tik idealizuotas žemės gyvenimo tęsinys. Jo gyventojai įsitikinę, kad žemės jie nepaliko ir kad mirties apskritai nėra. Gyvenimas devačane kaip ir žemėje pajungtas kaitai: gimstama, augama, bręstama, senstama ir mirštama. Prabudimas iš Devačano yra gimimas sekančiam objektyviam gyvenimui. Devačanas yra "dvasinis brendimas" - idealus subjektyvus gimimas prieš būsimą žemišką gimimą.

Devačane siela gyvena saldžiame sapne su tais, kuriuos mylėjo, mirusiais ar tebegyvenančiais Žemėje. Tačiau žemėje gyvenantys to nejaučia. Bendra taisyklė tokia, kad Ego palikus Kama-loką, jis nebegali bendrauti su likusiais Žemėje. Vis dėl to, Žemės gyventojai ir devačane esančios sielos viena kitas šiek tiek įtakoja. Gyvi likusieji kartais regi devačano vaizdus. Psichografijos atvejai taip pat realūs, nors reti. Sensityvo dvasia gali prisisodrinti Dvasios devačane aura ir kelioms minutėms tapti išėjusiosiojo asmenybe: rašyti jos rašysena, kalba, mintimis. Dviejų sielų susiliejimas tėra molekulinių vibracijų reikalas. Pavojaus ar stiprios simpatijos atveju rezonuoja tas pats minties srautas. Tada įmanomas savotiškas dvasinis telegrafo ryšys, užsifiksuojantis atmintyje. Be to, ryšys pasireiškia pranašiškais sapnais, ženklais.

Nirvana - devačaninių būsenų viršūnė. Pasiekę septinto rato tarpciklinio periodo slenkstį mes būsime beveik dieviški. Čia prisimenami visi savo ankstesni įsikūnijimai. Kiek tai susiję su mūsų planetų grandine, Ego pasiekia visažinojimą. Tai atlyginimas adeptams ir tiems, kurie perėję penktojo rato viduryje mirties slėnį, pasiekia šio išsivystymo per šeštąjį ir septintąjį ratus. Tai absoliučios sąmonės būsena. Žmogaus Dvasia susijungdama su Pasauline Dvasia praranda savo individualumą, bet tai nėra sunaikinimas.

Asmenybė, sąmoningai siekusi blogio, po mirties patenka į Aviči, aštuntąją sferą. Aviči - subjektyvi dvasinių kančių būsena, priešinga Devačanui. Tai mentalinis, bet taip pat ir pakankamai objektyvus, materialus Žemės palydovas. Į Aviči patenka tik išimtinai retais atvejais išskirtinės asmenybės - nuodėmės aristokratai, žmonės norintys toliau gyventi fiziškai, bet jau nebeturintys kūno. Tokie dar gyvi būdami, gali dvasiškai mirti, t.y., prarasti ryšį su savo Aukštuoju Aš (netekti Antachkaranos - jungties tarp asmeninės Būtybės ir Individualybės). Galimi du "besielių žmonių" - tų, kurie nuoširdžiai atmeta galimybę gyventi nematerialiame pasaulyje - tipai: 1) praradusiųjų savo Aukštąjį ego šiame įsikūnijime; 2) praradusiųjų jį ankstyvesniuosiuose gyvenimuose. Antrieji žinomi kaip vampyrai. Jų aukštųjų principų vietą užima elementarijos. Tokie žmonės moraliai virsta gyvais lavonais. Juos galima atpažinti iš švelnių, dorovinių jausmų išnykimo. Jų priartėjimas paralyžiuoja sielą. Dvasinė siela žmogų gali palikti jam patyrus stiprų sukrėtimą. Mirtis išlaisvintų tik dvasinį lavoną, o geriausiu atveju - idiotą. Sunaikinimui pasmerktos sielos (mara-rupa) tampa atskiromis būtybėmis, kurį laiką gyvena Kama-lokoje ir vėl nedelsiant įsikūnija, bet jau tik kvazižmogiškoje formoje. Kiekvienas sekantis jų įsikūnijimas vis labiau apgailėtinas. Galiausiai jos dingsta dvasios rezervuare. Aukštesnysis Ego neišlaiko jokių prisiminimų apie šią iliuziją - prarastą asmenybę. Tiesa, patekusi į aštuntą sferą siela gali atgaila ir valios jėgomis bandyti pakilti į viršų.

Ypatingas yra juodųjų magų, burtininkų likimas. Tamsos Koganai (Mamokoganai) - tai aukštieji elementalai, elementalų karalystės valdovai. Rakšasai (demonai) - juodųjų magų astralinės formos. Esama ir daugiau žmonių, paskendusių nuodėmėse, tačiau labai intelektualių ir dvasiškai įžvalgių blogiems tikslams. Tokių žmonių astraliniai ego gali ilgus šimtmečius išvengti sunaikinimo (juodieji burtininkai išgyvens iki galutinės Nirvanos slenksčio). Toli pažengęs juodasis adeptas negali įeiti į Aštuntąją sferą dėl savo pernelyg subtilios prigimties.

Astralinė kūnas (linga šarira) - tai fizinio kūno kopija dvasine prasme. Mirties metu astralinis kūnas palieka kūną, bet nuo jo nenutolsta. Neribotu atstumu "astralinis kūnas" gali būti perkeltas sąmoningai pašvęstojo ar nesąmoningai mirštančiojo mentalinės būsenos. Kama Lokoje esantis apvalkalas gali pasirodyti ir tikru žmogumi. Aukštesniajai triadai persikėlus į devačaną, kama rupa lieka tik fantomas ir kurį laiką egzistuoja, kol suyra. Tačiau kol jame lieka dieviškos kibirkšties bent atšvaitas, kama-rupa negali mirti. Toks apvalkalas kurį laiką išlaikys atmintį, savo tapatybės jausmą, nors ir ūkanotą. Materialiais idealais gyvenusio žmogaus astralinis kūnas (apvalkalas) jaučia begalinį potraukį žemiškos aistros objektams ir nori grįžti į žemišką gyvenimą. Jam vėl tenka inkarnuotis. Galiausia jis vis tiek miršta, nes praranda asmenybę ir atmintį. Nuodėmingo žmogaus astralinis kūnas po mirties gali priimti kitą pavidalą ir laikinai būti matomas gyvųjų kaip vaiduoklis. Bet tai tik molekulinis darinys, neturintis gyvybės ir sąmonės (ne daugiau nei žmogaus formos debesis). Tačiau tokie gali tapti vampyrais ir siurbti gyvybinę jėgą iš gyvų žmonių. Astralinis apvalkalas gali materializuotis kaip fantomas spritistiniuose seansuose ir atgyti. Jie kontaktuoja mediumų organų dėka. Tokios išsikūnijusios žmogaus dvasios, praradusios teisę į nemirtingumą, vadinamos elementarijomis. Tai visiškai sumaterialėjusių žmonių astraliniai kūnai. Po kurio laiko elementarijos tampa negeresnėmis už elementalus, neturinčius sielos. Be to kama-manasiniai vaiduoklai gali tapti "slenksčio gyventojais" - Mijalbe (Aviči būsena Žemėje) ir pasižymi ypatingu piktumu (mitinio "velnio" atitikmuo). Nežmoniškomis pastangomis elementarijos gali išsaugoti viduriniuosius principus.

Liūdnas savižudžių ir nelaimingo atsitikimo aukų likimas. Savižudžiai dėka savo beprotiško veiksmo praradę šeštąjį ir septintąjį principus, neretai gailisi kūniško gyvenimo ir susigundo susigrąžinti jį nusikalstamu būdu. Mat jiems teks praleisti laiką (kurio jie neišgyveno žemėje), Kama lokoje elementarijos forma arba greičiau kaip "klajūnui" žemėje (savo nelaimei jie net ne apvalkalai). Nelaimingo atsitikimo aukos, jei jos pakankamai geros, panardinamos į ramaus miego su rožiniais sapnais būseną, kol nepasibaigs jiems skirto natūraliam gyvenimui terminas ir jie nepasijus gimę Devačane. Jei nelaimingo atsitikimo aukos paskendusios nuodėmingose aistrose, joms tenka klaidžioti kaip šešėliams, kol neateis joms skirta mirtis. Iki to laiko jos mielai naudojasi mediumų joms teikiamoms galimybėms žemiškoms aistroms patenkinti, kankindamos savo aukas. Galiausiai šie psichiniai vampyrai išmetami iš Žemės auros į "aštuntąją sferą" ir gyvenimą baigia pilnu sunaikinimu. Nelaimingo atsitikimo aukų likimą gali labai sukomplikuoti mediumai. Mediumas, spiritistinių seansų metu pritraukdamas jas, sukuria joms naują skandų kombinaciją ir dar sunkesnę karmą. Apvalkalas gali taip atkakliai kabintis į savo įprastą gyvenimą, kad geriau sutiks su įsikūnijimu gyvūne, nei susitaikys su galutiniu sunaikinimu. Tai gresia likantropija.

Kokia astralinių apvalkalų ar vaiduoklių veikimo spiritistiniuose seansuose technologija? Gali būti, kad žmogus mirė su noru ką nors pasakyti savo artimiesiems. Šis noras kaip impulsas perduodamas ketvirtajam principui. Jo veikiamas šis principas (kūnas) dar ilgai nesuirs. Mediumo penktajam principui susijungus su mirusio žmogaus ketvirtuoju principu, šis atgyja. Iš mediumo jis gauna sąmonę bei technines priemones ir taip neretai mirusiojo pranešimas gali būti perduotas. Tačiau pats apvalkalas yra astraliniame pasaulyje ir juo manipuliuoja gamtos jėgos (elementalai). Jis atgyja tik dėka mediumo penktojo principo. Toks ketvirtasis apvalkalas gali daugiau mažiau sėkmingai vaizduoti kokią nors asmenybę. Apvalkalas gali sudaryti įspūdį, kad tai gyvas žmogus, nes tarp jo ir ego devačane, kol tas lavonas nesuyra, vis tiek lieka silpnas ryšys. Apskritai žmonių pavidalai seansų metu - tai fantomai, matomi atspaudai to, kas kažkada egzistavo. Vaiduoklis arba astralinis dvynys (linga šarira) tai bjaurių žemiškų išskyrų forma, atgaivinta mediumo bei pasisavinusi jo sąmonę (ir susiformavusi iš jo atomų). Tik tyro mediumo ego gali pritraukti ir sukurti magnetinį ryšį su tikrai išsikūnijusiosmis dvasiomis.

Žmogus apskritai pajėgus mintimis kurti gyvas, protingas būtybes, elementalus. Tai krijašakti galios - sugebėjimo kurti objektyviame plane minties ir valios galia formas iš nematomos materijos - vienas iš pasireiškimų. Tos formos gali būti haliucinacijos arba tapti konkrečiomis būtybėmis - tai priklauso nuo jas sukūrusiojo valios stiprumo. Mintys juk materialios. Bet kokia žmogaus mintis tampa aktyvia būtybe, prisijungdama prie vieno iš elementalų, t.y. sąveikaudamos su viena iš pusiauprotingų atitinkamos karalystės jėgų. Mintis toliau egzistuoja kaip protu pagimdyta būtybė (elementalas), proporcingai pradiniam smegenų veiklos intensyvumui, pagimdžiusiam ją. Žmogus nuolat apgyvendina savo paties energetinį srautą erdvėje savo fantazijos kūriniais, norų, aistrų gimdiniais. Tas srautas reaguoja su bet kokiu organizmu, sueinančiu su juo į kontaktą ir turinčiu nervų sistemą. Kiekvienas žmogaus sukurtas elementalas ar astralinė būtybė (tokių milijardai) anksčiau ar vėliau virs žmogumi.

Vienas iš Krijašakti galios pasireiškimų yra sugebėjimas kurti iliuzinius atvaizdus arba Majavi-rupa (minties kūnus). Arhatas gali suprojektuoti šimtus savo iliuzinių atvaizdų. Tai nematerialios iliuzinės kopijos, eterinių kūnų fantomai, paveiksliukai, įteigti arhato valios jėga. Adeptas turi įsivaizduoti savo išorinį vaizdą, o po to užfiksuoti tai viena ar keliomis kopijomis kito žmogaus prote. Tai ne tik pašvęstųjų prerogatyva. Jei žmogus intensyviai galvoja apie kitą žmogų, jis gali jam pasirodyti - tai irgi majavi-rupa.

 Išvadų vietoje: žmogaus laikysena teosofiškai apibrėžiamoje realybėje

Teosofija pasižymi pakankamai griežtu sąvokų vartojimu. Tačiau kartu pabrėžiama, kad jos priklauso nuo jų vartotojo sąmonės lygio, fokuso. Paprastai jos taikomos sąmonės lygiui, suvokiamam daugumai žmonių. Tai, kas vieniems neišreikštas planas, kitoms - išreikštas. Galiausiai kiekvienas atvejis vis tiek turi būti priimamas individualiai. Tarp skirtingų dvasinių būsenų nėra ryškių ribų, Kokiame plane mes beegzistuotume, tas planas mums yra realybė. O judėdami toliau sąmonės augimo kryptimi, mes suvokiame, kad tai, ką laikėme realija, tebuvo šešėlis. Taip kiekvieną kartą pasiekiame vis naują "realybę" sau.

Ir vis dėlto teosofija mums įtikinamai atskleidžia itin plačią būties sklaidos panoramą bei neregėtai plačias žmogaus perspektyvas joje. Pradėjusi nuo primityviausių būties formų potenciali žmogiška monada, pasiekusi sąmoningos egzistencijos lygmenį, turi galimybę išsiskleisti dievišku žiedu. Tačiau ar tai įvyks, priklauso tik nuo jos pačios. Tiesa, Individualybė (Monada), išliks bet kuriuo atveju, tačiau šiame mūsų sąmonės lygmenyje dar beprotiškai ilgiems laiko tarpsniams tik tos Individualybės apraiškos - asmenybės - ir tėra apčiuopiama realybė. O jos likimas nėra užtikrintas. Ji gali mirti, išnykti, nepalikdama nė mažiausio pėdsako apie save. Tad pirma išvada, kurią galima padaryt iš teosofijos studijų, būtų atsakomybės svarba. Atsakomybės už save, savo artimuosius ir visus žmones. Nors Būtinybės - Monados vystymosi - ciklas gali apimti milijonus metų, jos rezultatai priklausys tik nuo mūsų pačių nuolatinių, nepaliaujamų, kasdienių pastangų siekti moralinės ir dvasinės pažangos. Ypač didžiulę atsakomybę neša tie, kurie suvokia, jaučia ir moka naudotis slaptomis, okultinėmis galiomis bei kontaktuoti su jas iššaukiančiomis dvasinėmis būtybėmis. Jų yra begalės ir ne visos jos pasitarnauja žmogaus pažangai. Tad tik nuo tai suvokiančių žmonių įžvalgumo ir dvasinio tyrumo laipsnio priklausys kiekvieno atskiro žmogaus ir viso pasaulio gyvenimo kokybė.