Tragiškasis pokaris ir lietuvių tautos išlikimo strategijos | 2020 gegužės 8 d.
Pokaris lietuvių tautai buvo nepalyginamai tragiškesnis už karo metus. Didžiuosiuose miestuose to tragiškumo nesijautė, tačiau kadangi Lietuva buvo kaimiška, visa Lietuva buvo apimta kovų ugnies. Žuvo dešimtys tūkstančių į miškus išėjusių vyrų, dešimtys tūkstančių neginkluotų kaimo žmonių ir ne vienas tūkstantis ginkluotų naujosios valdžios gynėjų - stribų. O kur dar šimtai tūkstančių ištremtų ir įkalintų. Tokiais skaičiais išreikšta pokario tragika. Visi mes žinom, kas vyko pokaryje, nors mūsų vertinimai ir kardinaliai skiriasi. Bene kiekvienas iš mūsų turim kokį nors asmeninį santykį su tais baisiais įvykiais. Vienų giminaičiai žuvo miške, kitų - buvo nužudyti stribų, NKVD ar ir tų pačių partizanų kaimuose, dar kiti padėjo savo galvas stribų gretose ar kaip kolūkių pirmininkai ir kiti naujų sovietų valdžios struktūrų pareigūnai. Tad kas gi vyko Lietuvoje pokaryje ir kokią vietą partizaninis pasipriešinimas užimtų Lietuvos istorijoje, žvelgiant į ją iš sąmonės prioriteto ir kosmocentrinės pasaulėžiūros perspektyvų? Ko siekė į mišką atėjusieji, kokių motyvų vedini jie kovojo, galų gale, kas jie tokie buvo? Lygiai taip pat galime klausti: kas gi tokie buvo naujosios valdžios aktyvūs gynėjai - stribai ir kitokie sovietų valdžiai aktyviai talkininkavę? O galiausiai kokio gyvenimo troško, kokius lūkesčius turėjo pasyvūs kaimo gyventojai? Kalbant apie partizanus galima išskirti jų momentinius tikslus ir atėjimo į mišką motyvus bei giluminius siekius. 1944 m. tūkstančiai Lietuvos vyrų ėjo į mišką vengdami tarnybos sovietų kariuomenėje. Žinoma, nekelia nė mažiausių abejonių, kad partizanai troško nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Tačiau galima klausti: o kaip gi jie tą nepriklausomą Lietuvą suprato, už kokią Lietuvą jie kovojo? Be abejo partizanų buvo įvairių, tačiau galima išvesti tam tikras bendras tendencijas, išryškėjančias jų leistoje pogrindinėje spaudoje, atsišaukimuose, atsiminimuose, dienoraščiuose. Visuose šiuose šaltiniuose į pirmą planą iškyla žemė, nuosavybė. Nekelia abejonių, kad jie kaip visuma kovojo už prieškarinės santvarkos atkūrimą su privačia nuosavybe - visų pirma žemės, gal kiek mažesniu mastu ir gamybos bei prekybos įmonių, bankų, taigi už santvarką, pasižyminčią ryškia socialine stratifikacija, socialinių viršūnių ir apačių didžiuliais skirtumais. Jų retorika buvo griežtai antikomunistinė, nukreipta į sovietų 1940 - 1941 m. ir po karo demagogiškais motyvais vykdytos žemės reformos rezultatų likvidavimą. Taip pat absoliuti dauguma jų pasisakė už visapusišką Katalikų Bažnyčios teisių atstatymą, jaunimo ugdymą ir visos visuomenės auklėjimą pavedant Bažnyčiai, panaikinant civilinę metrikaciją ir pan. Tad galima būtų daryti išvadą, kad partizaninis judėjimas buvo konservatyvus, prieškarinės socialinės santvarkos ir Katalikų Bažnyčios teisių restitucijos siekęs judėjimas.
O kas gi buvo stribai ir kiti vienaip ar kitaip aktyviai sovietų valdžią parėmę lietuviai? Vėlgi galima išskirti grynai momentinius įsitraukimo į stribų gretas ar aktyvaus dalyvavimo kitokiose sovietų valdžios akcijose (pav. ateistinėse) motyvus ir giluminius jų lūkesčius. Žinoma, kad į stribais tapo tie, kurių giminaičiai dėl įvairių priežasčių žuvo 1941 metais Birželio sukilimo metu ar vėliau dėl antikomunistinių akcijų. Kitus tiesiog aplinkybės vertė rinktis tarp miško ir dalyvavimo stribų daliniuose. Dar kiti tiesiog materialiniais, konformistiniais sumetimais glaudėsi prie naujos valdžios (pagal šūkį "kas buvo nieks, tas bus viskuo"). Tačiau kokie gi buvo jų giluminiais lūkesčiai ir kas tai apskritai per žmonės? Neabejotina, kad tai daugiau žmonės iš socialinių apačių - buvę samdiniai, mažažemiai, gal pritingintys, išgėrinėjantys, tačiau nemaža dalis jų ir ant savo kailio patyrę ūkininkų išnaudojimą. Akivaizdu ir tai, kad daugelis jų buvo abejingi Bažnyčiai ir katalikų tikėjimui, todėl mielai dalyvavę ir ateistinėse kampanijose. Nemaža dalis jų buvo gerokai abejingi ir lietuviškam tautiškumui. Be abejo jiems buvo labai prie širdies komunistiniai lygybės šūkiai bei kolūkių kūrimas.
Tokios buvo dvi su ginklu rankose už savo idealus kovojusios lietuvių grupės. O kas ta tylinčioji kaimo gyventojų dauguma? Kokie jos lūkesčiai? Be abejo, visų pirma noras elementariausiai išgyventi. Tačiau kokie buvo kaimo žmonių giluminiai siekiai? Nekelia abejonių, kad dauguma ūkininkų nuoširdžiai norėjo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo ir besąlygiškai pasisakė už privačią žemės nuosavybę. Kolūkių kūrimo idėja buvo labai nepopuliari ir jei ne žiaurios valdžios priemonės - masiniai trėmimai - ūkininkai nebūtų atsisakę savo žemės. Taip pat neabejotina, kad daugumai ūkininkų katalikybė ir Bažnyčia buvo svarbi. Vis dėl to negalima teigti, partizanų ir daugumos ūkininkų lūkesčiai sutapo. Bažnyčia ir katalikų tikėjimas nemažai daliai buvo svarbus tik kaip ramybę teikianti tėvų tradicija. Kaimo žmonės troško mokslo, lengviau prieinamo išsilavinimo, kultūrinės ir materialinės kaimo pažangos. Šiuo požiūriu partizanų tikslai nemažai daliai žmonių asocijavosi su socialiniu ir pasaulėžiūriniu regresu. O sovietų įsitvirtinimas tarptautinėje arenoje, savo užkariavimų įteisinimas, vis labiau ryškėjantis partizaninio pasipriešinimo beviltiškumas bei dažnos visiškai bereikalingos keršto akcijos prieš pačius lietuvius kaimiečius, vis didesnę kaimo žmonių skatino atsiriboti tiek nuo partizanų, tiek nuo aktyvių naujosios valdžios gynėjų, ėjimą į mokyklas, universitetus, įsitvirtinimą naujosios valdžios institucijose priimant kaip vienintelę ateitį siūlančią perspektyvą. Tokios pozicijos laikėsi ir didesnioji dalis inteligentijos bei mokytojų.
Štai Vinco Mykolaičio-Putino kalba, turėjusi būti pasakyta per sovietų Lietuvos radiją 1945-ųjų sausį: "Persiritus per Lietuvą karo bangai ir aptvarkius bent dalį Lietuvos sostinės Vilniaus griuvėsių, rašytojo žodis vėl skamba iš mikrofono. Ne tik dabar, bet ir sunkiausiais vokiečių okupacijos laikais lietuvis klausytojas laukė to žodžio, kaip vieno iš labai negausių giedresnių kultūrinių sušvytėjimų. [...] Ir jeigu lietuvių tauta vieningai ir ištvermingai priešinosi okupantų ir jų talkininkų užmačioms, tai didelė dalis to nuopelno tenka lietuvių rašytojams, artistams, dainininkams ir choristams, kurie patriotinį eilėraštį ir patriotinę dainą radijo bangomis skleidė po Lietuvą. [...] Transliacijų metu kiekvieno lietuvio inteligento butas ir kaimo gryčios skambėjo lietuviškos lyrikos ir dainos garsais, kurie skelbė, kad lietuvis būtų budrus, kad jis nesiduotų pavergiamas, kad jis pasiryžtų geriau mirti, negu vergauti okupantui, kad laisvė yra brangiausias tautos idealas ir jis bus pasiektas po visų dabartinio karo šiurpių baisenybių. [...] Deja, Lietuvos padangė ir šiandien raudonuoja gaisrais ir lietuvio kraujas tebesilieja gausiau negu andai. Lietuvoje niršta brolžudiška kova, kokios dar niekad mūsų tautoje nėra buvę. Sukilo brolis prieš brolį, įsiliepsnojo pagieža ir kerštas, susidrumstė galvosenos, siaubingo chaoso banga ritasi per Lietuvą, grėsdama nušluoti visa tai, kas buvo likę po karo bangos. [...] Kad taip neįvyktų, mes turime vienu balsu sušukti: meskite brolžudišką kovą, liaukitės kėlę brolį prieš brolį, neklaidinkite liaudies nepagrįstomis iliuzijomis, nesėkite keršto ir neapykantos saviesiems, saugokitės priešo pinklių, nesiduokite suvedžioti jo agentams! ...". Darius Kuolys taip komentuoja šią Putino nepasakytą kalbą: "Ir ką Putinas norėjo šia mįslinga kalba pasakyti? Regis, tik tai: laisvė buvo ir bus brangiausias mūsų idealas, bet šiuo metu turime stabdyti sovietų provokuojamą ginkluotą kovą, nes ji neturi galimybių laimėti. Poeto ėjimas peilio ašmenimis. Ir ką daryti su sovietų smurtu? Nesipriešinti? Putino mokiniai Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas smurto akivaizdoje išeina į partizanus. Įsidėmėtina ir tai, kad Putinui šios pasirašytos kalbos nebuvo leista perskaityti: sovietai 1945-aisiais neketino partizaninio karo stabdyti?"
Tad būtent ši - trečioji - pokario laikysena (išlikimo laikysena) - per lietuviškos švietimo sistemos ir kultūros išsaugojimą ir plėtojimą bei pastangas perimti sovietinę administraciją į savo rankas ir suteikė galimybę lietuvių tautai išgyventi ir sėkmingai žengti į ateitį pasaulėžiūrinės ir materialinės pažangos keliu. Ir ne tik dėl to, kad esamoje geopolitinėje situacijoje partizaninis pasipriešinimas neturėjo jokių perspektyvų ir tik skatino sovietų genocido prieš lietuvių tautą veiksmus, bet ir dėl daugumos partizanų socialinio, pasaulėžiūrinio ir religinio konservatyvumo. Žinoma, išskyrus nebent su Lietuvių frontu susijusius kovotojus, kurie kaip tik stengėsi riboti, racionalizuoti pasipriešinimą, iki minimumo ribojant karines akcijas ir paliekant tik jo karkasą tautos švietimo darbui nepriklausomos tautos dvasios išsaugojimui. Tautos daugumos lūkesčiai buvo gerokai kitokie. Dar nuo prieškario laikų lietuviai svajojo apie modernią, industrializuotą, urbanizuotą, mūrinę Lietuvą. Vadinamosios mokslo ir technikos revoliucijos, įsibėgėjusi nuo XX a. vidurio Vakarų pasaulyje, šūkiais buvo gyvenama ir Sovietų Sąjungoje. Mokslo ir technikos progreso, socialinės lygybės, solidarumo idėjos nemažai daliai lietuvių buvo gerokai įtaigesnės nei grįžimas į socialiai konservatyvią, senu katalikišku pasaulėvaizdžiu grindžiamą santvarką.