Transpersonalinės psichologijos vaidmuo populiarinant holistinį pasaulėvaizdį | 2020 gegužės 28 d.

Transpersonalinės psichologijos objektas, kryptys, metodai

  Kas tai yra transpersonalinė psichologija (TP)? Jos atstovų nuomone tai šiuolaikinės psichologijos kryptis, tyrinėjanti sąmonę ir transpersonalinius ("viršasmeninius") žmogaus potyrius, jų prigimtį, priežastis, formas, t.y., mistinius ir religinius išgyvenimus, dvasines krizes, priešmirtines būsenas, intuicijos ir kūrybiškumo ugdymo procesą, parapsichologinius fenomenus. TP laikoma ketvirtąja jėga po biheviorizmo, psichoanalizės ir humanistinės psichologijos.

Pirmuoju transpersonaliniu psichologu įvardijamas amerikietis Williamas Jamesas (1842 - 1910), savo 1902 m. publikuotame darbe "Religinių patirčių įvairovė" analizavęs mistines patirtis, pirmasis joms apibūdinti panaudęs terminą "transpersonalinis". Dėl pasąmonės reikšmės žmogaus asmenybei atskleidimo Zygmunto Freudo psichoanalizė taip pat vienas iš transpersonalinės psichologijos šaltinių. Tačiau skirtingai nuo psichoanalitikų struktūros virš "ego" laikomos būties pagrindu. Carlas G. Jungas praturtino psichologiją archetipų bei kolektyvinės pasąmonės sąvokomis. TP svarbi Otto Ranko gimimo traumos idėja, Roberto Assagiolli psichosintezė, Alfredo Adlerio individualistinė psichologija, Wilhelmo Reicho kūniškumo psichologija, Frico Perlzo geštaltpsichologija, egzistencinė psichologija, Ronaldo D. Laingo ir Davido Cooperio antipsichiatrija, Alexanderio Loweno bioenergetika.

Tačiau didžiausią reikšmę turėjo humanistinė psichologija, susiformavusi 60-aisias praėjusio amžiaus metais kaip atsvara biheviorizmui ir froidizmui, nagrinėjusiems tik žmogaus elgesį ir faktiškai atsisakiusiems net sąmonės sąvokos. Jos įkūrėjais buvo tokie žymūs psichologai kaip Abrahamas Maslow (1908 - 1970), o taip pat Anthony Sutichas, Carlas Rogeris, Viktoras Franklis ir kiti. A. Maslow ypatingas indėlis į humanistinės psichologijos vystymąsi - asmenybės saviaktualizacijos koncepcija, kurioje dvasiniai bei mistiniai potyriai laikomi pozityviais, o ne patologiniais kaip biheviorizme (todėl nereikia stebėtis, kad JAV bihevioristų draugija jį pašalino iš savo draugijos, jam buvo trukdoma dėstyti). A. Maslow humanistinę psichologiją laikė tik paruošiamąja faze aukštesnei, išeinančiai už žmogaus ir už jo saviaktualizacijos poreikių ribų ir kurios dėmesio centre daugiau kosmosas nei žemieji žmogaus poreikiai. Prasidėjus diskusijoms dėl naujo humanistinės psichologijos etapo, A. Maslow, A. Sutichas ir Stanislawas Grofas 1968 metais suteikė jam pavadinimą "Transpersonalinė psichologija". 1969 metais išėjo pirmasis transpersonalinės psichologijos žurnalo numeris, 1971 m. įkurta Tarptautinė transpersonalinė asociacija (ITA), o 1980 metais Australijoje įvyko pirmoji Tarptautinė transpersonalistų konferencija.

Šiuolaikinės transpersonalinės psichologijos lyderiai yra S. Grofas, Kenas Wilberis, Charlesas Tartas, Arnoldas Mindellas, Rogeris Walshas ir kiti. Bene svarbiausią vaidmenį suvaidino čekų - amerikiečių psichologas S. Grofas. Savo karjerą jis pradėjo kaip psichoanalitikas, tačiau profesinė patirtis privertė jį pakeisti savo požiūrį į Freudo žmogaus sampratą. Čekoslovakijoje S. Grofas vadovavo laboratorijai, tyrinėjančiai LSD ir kitų psichodelinių preparatų poveikį žmogaus sąmonei. 1967 m. emigravo į JAV. Dirbo Psichinių tyrimų centre Baltimorėje, 1973 - 1987 m. - Esaleno institute (Kalifornija). Šiuo metu - Kalifornijos integralių tyrinėjimų instituto psichologijos fakulteto profesorius. Milžiniška S. Grofo profesinė patirtis padėjo jam atskleisti pakitusių sąmonės būsenų (jis jas vadina holotropinėmis (iš graikų k. holotropic - siekiantis vientisumo)) gydomąjį efektą, įžvelgti dvasinių krizių reikšmę žmogui. Jo su žmona Kristina parengtas holotropinio kvėpavimo metodas tapo baziniu transpersonalinės psichologijos metodu. S. Grofas sukūrė naują žmogaus psichikos kartografiją, susidedančią iš trijų dalių: biografinio, transpersonalinio, perinatalinio. S. Grofo įsitikinimu giluminio potyrio metu perinataliniame lygmenyje susitinkant su mirties ir gimimo fenomenu, atveriamos durys į transpersonalines sferas. Gyvenimo krizė suvokiama kaip gilios vidinės transformacijos išraiška. Jos metu griūna įprastinis pasaulis, senoji vertybių sistema.

Filosofas Kenas Wilberis - kitas įtakingas transpersonalinės psichologijos atstovas (nors ilgainiui nuo jos nutolęs ir ėmęs vystyti savąjį integralios psichologijos modelį). Jis siekė sujungti visas žinijos sritis - fiziką ir biologiją, meną, psichologiją ir psichoterapiją, antropologiją, didžiąsias dvasines vakarų ir rytų religines tradicijas - ir taip atnaujinti "amžinąją filosofiją". Centrinė jo idėja, kad giluminis evoliucijos tikslas - Dvasios, Didžiosios Kosminės sąmonės, realizacija. Visuose evoliucijos lygmenyse motyvuojanti jėga yra kryptingas pirminės kosminės vienovės siekimas.

Plėtojant TP reikšmingas kitų tyrinėtojų vaidmuo. Anot lietuvių filosofo Sauliaus Kanišausko dar 1972 m. Ch. Tartas prestižiniame žurnale "Science" postulavo diskretinių sąmonės būvių (bazinis, pakitęs, diskretinis ir pakitęs diskretinis) egzistavimą. Tai bene pirmas bandymas akademiniame žurnale įteisinti neįprastas, mistines sąmones būsenas kaip normalias, o ne patalogines. R. Walshas lygino šamanų, budizmo, jogos ir šizofrenines būsenas. Jis atrado giluminę dvasinių tradicijų vienybę. Bendras yra tikslas - išlaisvinimas, nušvitimas, išgelbėjimas. Padaryta išvada, kad religijos disponuoja psichoterapiniu užtaisu. A. Mindello procesualinė prieiga jungia rytų dvasines praktikas su vakarų psichoterapija. A. Mindellas savo treningų ir mokymų metu akcentuoja asmeninių ribų efemeriškumą. Stanley Krippneris analizavo sapnus bei kūrybinį procesą. Montague Ullmanis tyrinėjo telepatiją sapne. Kennethas Ringas (R. Moody darbų tęsėjas) vykdė tanatologinius (priešmirtinio patyrimo) tyrinėjimus. Priešimirtinius fenomenus išgyvena bet kokių įsitikinimų, rasės, tautybės žmonės. Jie - svarbiausias asmenybės katalizatorius. Karlis Osis tyrė išėjimo iš kūno patirtį. 1976 m. Esaleno institute pradėti rezervinių žmogaus galimybių tyrinėjimai, kurių tikslas - suregistruoti literatūroje užfiksuotas žmogaus galimybes. Tyrimo rezultatus analizavo Michaelis Murphy.

V. Jefremovo teigimu transpersonalinėje psichoterapijoje naudojami įvairūs metodai, tokie kaip meditacija, holotropinis kvėpavimas, į kūną orientuota psichoterapija, psichosintezė, meno terapija, darbas su sapnais, aktyvi vaizduotė ir savihipnozė bei kiti metodai. TP būdingiausias holotropinis metodas. Jis - alternatyva psichoterapiniams metodams, atliekamiems įprastinėse sąmonės būsenose. Pagrindinis holotropinės terapijos tikslas - išlaisvinti energiją, slypinčią emociniuose ir psichosomatiniuose simptomuose ir transformuoti juos į išgyvenimų srautą. Terapeuto vaidmuo holotropinėje terapijoje yra palaikyti išgyvenimų procesą su pilnu pasitikėjimu juo be bandymų valdyti procesą.

Nepaisant TP pasiekimų, jos padėtis neužtikrinta. Ji užėmė gana kuklią vietą kitų psichologijos krypčių tarpe. Transpersonalistai kritikuojami dėl tamsiosios žmogaus pusės ignoravimo. Ir vis dėl to transpersonalinės tematikos straipsniai publikuojami presižiškuose žurnaluose. TP ir jiems artimi kursai skaitomi daugiau kaip 100 JAV mokslo įstaigų. Didžiojoje Britanijoje Psichologijos sąjungoje yra oficiali Transpersonalinės psichologijos sekcija. Šioje šalyje yra keletas universitetų (Liverpulio, Northamptono), kur dėstoma TP. TP stipriai reiškiasi Rusijoje. Čia veikia Transpersonalinės psichologijos asociacija. TP dėstoma kai kuriuose universitetuose. Veikia keletas institutų, leidžiamas TP skirtas žurnalas.

Žmogiškojo potencialo sąjūdis

Nuo XX a. vid. žmonijoje vyksta milžiniški pokyčiai. Anot vieno iš TPs istorikų Vladimiro Maikovo, formuojasi globali informacinė komunikacinė civilizacija. Žemės civilizacija žengia į sąmoningos evoliucijos etapą. Judama vieningos planetinės civilizacijos link. Keičiasi mąstymas, vertybės, pasaulėvaizdis. Ardoma patriarchalinė civilizacija, materialistinė, mechanistinė paradigma, griežtai atskirianti objektą ir subjektą, materiją ir sąmonę, formuojasi naujas vertybių horizontas, transcenduojant egoizmą, individualizmą ir europocentrizmą. Milijonai žmonių praktikuoja savęs pažinimo ir tobulinimo praktikas. Vienijasi Rytai ir Vakarai. Kultūrinėje srityje Vakarų visuomenėje tai pasireiškė jaunimo maištu prieš tradicinę kultūrą, komunitarine revoliucija (hipių bendruomenės). TP - šių procesų intelektualinis lyderis, ekspertas ir vertėjas į vakarų kultūrą.

Nenuostabu tad, kad būtent XX a. vid. pradėjo formuotis Žmogiškojo potencialo sąjūdis (jo populiarusis sparnas paprastai vadinamas "New age" vardu). Vienas iš žymiausių šio Sąjūdžio istorikų Nevillas Druri akcentuoja, kad psichologai jame vaidina svarbų vaidmenį, nes jo centre - žmogaus sąmonės tyrimas ir plėtojimas, taigi, psichologijos objektas. Būtent Žmogiškojo potencialo sąjūdžio dėka formuojasi "Naujoji sąmonė". Sąjūdį sudaro žmonės, siekiantys suvokti žmogiškumą, jo esmę. Sąmonės tyrimams vartus atvėrė fiziko Davido Bohmo ir neurofiziologo Karlo Pribramo koncepcijos. Be to, tyrinėjimai išsiplėtė, apimdami ir religiją, metafiziką ir misticizmą. Vis dėl to sąjūdžiui daugiausiai nusipelnė psichologai, pirmieji Vakaruose ėmę tyrinėti sąmonę. Tarp jų jau minėti psichologai A. Maslow ir A. Sutichas (1907 - 1976). Jų asmeninis interesas dvasinėms vertybėms padarė pradžią toms idėjoms, kurios dabar vystomos populiariame "New Age" lygmenyje. 1954 m. A. Maslow pradėjo sudarinėti jo idėjoms pritariančių psichologų sąrašą. Tuo tarpu A. Sutich, laikęs save nepriklausomu psichoterapeutu, daugiausiai nusipelnė žadinant susidomėjimą mistinėmis temomis. Beje, jis pats ir yra geriausias dvasios pergalės prieš materiją pavyzdys. Būdamas 12 - os metų susirgo reumatiniu artritu, buvo paralyžuotas ir gyvenimą jam teko praleisti invalido krėsle. Tad neatsitiktinai turbūt jis ilgą laiką domėjosi joga, vedanta, teosofija, mistinėmis sąmonės būsenomis, pats jau 1953 m. turėjo mistinių patirčių. 1949 m. jis susitiko su A. Maslow, o 1952 m. - su iš Britanijos išsiųstu rašytoju Alanu Watsu, siekusiu sujungti psichoterapijos metodus su dzenbudizmu. Tuo tarpu A. Maslow sudarytas korespondencinis sąrašas tapo humanistinės psichologijos branduoliu. Netrukus buvo įkurtas žurnalas "The Journal of Humanistic Psychology", Amerikos humanistinės psichologijos draugija (jos vadovybėje ir garsus psichologas Erichas Frommas). Vis dėl to A. Sutichas liko nepatenkintas apsiribojimu humanistine psichologija, vengiant galutinių tikslų ir mistinio patyrimo. Buvo diskutuojama dėl gilesnės, metafiziškesnės psichologijos. A. Sutichas iš pradžių siūlė jai pavadinimą "transhumanistinė psichologija", o A. Maslow ir S. Grofas (beje, pirmasis šį terminą ir pasiūlęs) linko į "transpersonalinės psichologijos" pusę.

1962 m. M. Murphy ir dzen budizmo entuziastas Richardas Price Big Sure (Kalifornija), senoje indėnų kulto vietoje, įkūrė centrą, kurį pavadino Esaleno institutu. Jie nusprendė Big Surą paversti dvasinių tradicijų atstovų ir sąmonės tyrinėtojų susitikimo vieta. Vienas pirmųjų didesnių instituto renginių buvo 1966 m. surengtas humanistinės teologijos seminaras, kuriame susitiko žymūs katalikų teologai ir Žmogiškojo potencialo sąjūdžio atstovai A. Sutichas, James Harmanas ir kiti. Esaleno institute skaitė paskaitas skaitė, dirbo tokie žymūs mokslininkai, visuomenės veikėjai kaip psichologai A. Maslow, Erikas Eriksonas, Jamesas Hillmanas, Fritzas Perlsas, antropologai Gregory Batesonas, Carlos Castaneda, teologas Paulius Tillichas, rašytojai A. Wats, Aldous Huxley, kultūros istorikas Richardas Tarnasas ir daugelis kitų. Seminarų skaičus augo: nuo 20- ies 1965 m. iki 120 - ies 1968 m. O 8 - as dešimtmetis buvo Žmogiškojo potencialo sąjūdžio išsiskleidimu, sutapęs su Esaleno instituto įtakos išaugimu ir individualaus vystymosi, jautrumo ugdymo, saviugdos grupių, centrų paplitimu. Neatsitiktinai konservatyvūs krikščionių tyrinėtojai pastebi, kad naujasis mąstymas būtent iš Kalifornijos apėmė beveik visą Vakarų pasaulį.

Kalbant apie Žmogiškojo potencialo sąjūdį negalima apeiti psichodelikų (ypač LSD), dariusių itin stiprų poveikį psichikai, klausimo. Suprantama, sąmonės tyrimams pasišventę psichologai negalėjo netirti jų poveikio žmogaus sąmonei. Psichodelinės revoliucijos pionieriais laikytini Harvardo psichologai Ralphas Metzneris, Richardas Alpertas ir Timothy Leary pastebėjo, kad LSD įtakoje kylančios vizijos stebėtinai panašios į mistikų patyrimus. Imta intensyviai studijuoti žmonijos dvasinį religinį paveldą. Eksperimentuose su psichodelikais dalyvavo taip pat S. Grofas, Johnas Lilli, Jean Houston, R. Metzneris. Jie iki šiol vertina tokiu būdu gautas žinias apie žmogaus sąmonę. A. Huxley aprašė savo mistinius pergyvenimus, susijusius su psilobicino vartojimu. M. Murphy eksperimentavo su peiotliu. C. Castaneda paaiškino šamaniškąjį psichodelikų vartojimo būdą. Vis dėlto transpersonalistai įsitikinę, kad trumpalaikės mistinės ekskursijos psichotropinių medžiagų pagalba negali pakeisti planingo darbo su savimi. Pasak lietuvių filosofo Sauliaus Kanišausko narkotizuojančios medžiagos iš tiesų nutrina ribas tarp sąmonės ir pasąmonės, ir todėl į sąmonę gali įsiveržti ir aukštesnieji, ir žemesnieji pasąmonės elementai. Kurie įsivyraus, priklauso nuo žmogaus motyvacijos ir vyraujančios kultūros. Šiuolaikinė hedonistinė kultūra kaip tik skatina vartotojišką, egoistinį santykį ir su dvasiniais dalykais, akcentuojant trumpalaikį malonumą.

Kad tai nėra situacijos tragizavimas, rodo ir pernelyg komercializuotas Žmogaus potencialo sąjūdžio atradimus populiarinančio "New Age" judėjimo pobūdis. Anot Sąjūdžio istoriko N. Druri susiformavo tarptautinė rinka su milijonų dolerių apyvarta, kur parduodamos technikos, konsultacijos, kristalai, povandeninės barokameros ir rebefingas. "New Age" judėjimas intelektualiai seklokas, neretai diletantiškas ir eklektiškas. Nepaisant to, New Age yra dvasinio alkio, siekio rasti savo vidinį "aš" išraiška.

Diletantiškumas nesvetimas ir šalia Žmogiškojo potencialo sąjūdžio atsiradusioms savęs realizavimo grupėms, siūlančioms lengvus receptus sėkmei susilaukti. Iš tokių minėtina Napoleono Hillo knyga "Galvok ir turtėk". Tokių metodų šalininkai "vizualizuoja" būsimąjį turtą ir laimę, palaikydami jas "užtvirtinimais". Tiesa, N. Hillas užgriebė vieną "New Age" aspektą: jis manė, kad būtina sueiti į kontaktą su Begaliniu Visatos protu, kad sąmonė turi dirbti aukščiausių vibracijų režimu, siekiant įveikti įprastinio suvokimo barjerus.

Dvasinių religinių ir pasaulietinių tradicijų aktualizavimas

V. Maikovo teigimu TP atstovai sąmoningai remiasi dvasinėmis religinėmis tradicijomis, kurias jie laiko savo pirmtakėmis, t.y. psichotechnikomis. Giliąja prasme bet kokio kūrybinio akto šerdyje esama transcendencijos. Bet koks asmeninės buties ribų įveikimas, išėjimas už to, kas yra žinoma, įsisavinta, yra transpersonalinis aktas. Jų visuma žmonijos istorijoje - žmonijos transpersonalinis projektas. Transpersonalistai pažymi, kad visais laikais buvo vertinamos aukštosios (išplėstosios) sąmonės būsenos, bandant prasiveržti į kitus realybės lygmenis, gydyti, numatyti įvykius. Per tūkstantmečius buvo sukurti saugūs ir efektyvūs pakeistos sąmonės iššaukimo metodai - "šventumo technologijos".

Charakteringu Naujosios sąmonės elementu XX a. 8 - 9 deš. buvo augantis susidomėjimas mitologija kaip savos rūšies sakraline psichologija. Susidomėjimą mitologija sukėlė visų pirma su tokių minties gigantų kaip Mircea Eliade ir Josepho Campbello (1948 m. pasirodė jo šedevras "Herojus su tūkstančiu veidų") tyrinėjimai. Mitai transpersonalistų laikomi giliaisiais psichikos pradais ir kosmoso principų pasireiškimu. Juose įvairiai varijuojami universalūs motyvai. Vienas iš jų - herojaus kelionė, jos metu iškylančių sunkumų įveikimas ir sugrįžimas jau naujoje rolėje, su kokybiškai nauja patirtimi. Transpersonalistai mitų herojų kelionę laiko vidaus būsenos metafora, atspindinčia dvasinę transformacinę krizę, kurios metu patiriami psichiniai ir psichosomatiniai sunkumai. Juos įveikiant "atgimstama", iš esmės transformuojant savo sąmonės struktūrą.

Moteriškąjį pradą mitologijoje propagavo Margot Adler, žymaus psichologo A. Adlerio anūkė, knygos «Mėnulio užtemimas» autorė. Jos nuomone mitų vaizdiniai atspindi universalius žmogaus poreikius, todėl atsivėrimas jiems išlaisvina užslopintą energiją. Dvi kitos moteriškojo prado mitologiniame atsinaujinime entuziastės - Jean Shinoda Bolen ir J. Houston (beje, Humanistinės psichologijos draugijos pirmininkė, plėtojusi "Gajos" teoriją) - priėjo panašių išvadų.

Transpersonaliniuose tyrimuose panaudojama ir astrologija. Anot S. Grofo astrologiniai dėsningumai remiasi visuotiniais geometriniais sąryšiais, atitinkančiais archetipines jėgas, veikiančiais tiek planetas, tiek žmones, tiek ir visą visuomenę, taigi, apsprendžiančias įvykius pasaulyje. Jo teigimu planetų tranzitai leidžia teigti, kad archetipai - pradiniai principai, glūdintys materialaus pasaulio pagrinduose - veikia sinchroniškai kiekvieno žmogaus, visuomenės gyvenime ir gamtoje. Būtent holotropiniuose pergyvenimuose ryškūs sinchroniškumai tarp asmeninių pergyvenimų ir archetipinių personažų.

Archainį sąmonės lygmenį atspindi šamanizmas. Šamanizme žmogus - gyva gyvos gamtos ir gyvo kosmoso dalis. Šamanai transpersonalistų laikomi savotiškais psichoterapeutais, įvaldžiusiais pakeistos sąmonės būsenos (transo) sukėlimo technikas. Šamaniškasis gydymas - tai kelionė į žemesnįjį pasaulį, ieškant pavogtos sielos. Po to seka ekstazė - pakilimas į aukštesnįjį pasaulį - ir galiausiai sugrįžtama į kasdienybę su atgauta siela. Panašiai anot transpersonalistų vyksta asmenybės transformacija ir šiais laikais.

Transpersonalistai daug dėmesio skiria rytų dvasinėms tradicijoms. Budizmą jie linkę laikyti psichotechnine sistema. Induizmas transpersonalistams svarbus dėl jogos technikų ir metodikų. Intensyviai tyrinėjama ir daosizmo teorija bei praktika. Tai praktinis psichologinis ir dvasinis kelias į Dao. Jame pasitelkiama alchemija: išorinė (kūno perkeitimas, naudojant atitinkamus augalus, mineralus, žodžius, laikantis pasninko) bei vidinė (energetinių centrų kontrolė, daugiausiai naudojant kvėpavimo pratimus ir meditaciją).

Krikščioniškasis - judėjiškasis ir su juo susijęs islamo ezoterinis paveldas taip pat svarbus transpersonalistų psichoterapijos šaltinis. Krikščioniškajam misticizmui esminė yra žmogaus sudievėjimo koncepcija, pagal kurią Dievą randame žmogaus širdyje. Kiekvienam krikščioniui Jėzus yra moralės ir vidinis gidas. Asmeninis augimas anot V. Maikovo vyksta "krikščionių sakramentinio tarnavimo ir teologinės refleksijos ir bendruomenės paramos kontekste". Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas - ryškiausias mirties ir prisikėlimo archetipo įkūnijimas. Transpersonalinė psichologija atkreipė dėmesį į krikščionių meditatyvines technikas: Šv. Rašto ištraukų meditacijas, Jėzaus maldą, Švč. M. Marijos meditacinį garbinimą. Emanacinį Dievo kaip Vienio charakterį pristato ezoterinė judaizmo forma - kabala, kurios požiūriu visa, kas egzistuoja, emanavo iš Begalinės Šviesos. Panašiai Dievą kaip Vienį suvokia ir sufizmas, prieglobstį radęs islame. Transpersonalizmui svarbios sufizmo praktikos - fiziniai pratimai, dvasinė gimnastika, poveikį sąmonei darantis specialių kūno vietų - lataifų - aktyvavimas - turi atvesti į būseną, kurioje išnyksta "aš".

Transpersonalistai nesitenkina religinėmis dvasinėmis tradicjimis ir jų praktikomis. Jiems ne mažiau svarbios ir pasaulietinės tradicijos. Chronologiškai ankstyviausi iš juos dominančių mokymų - Amerikos transccendentalistų Ralpho Waldo Emersono, Henry Davido Thoreau, Walto Whitmano filosofija. Jai būdingas spiritualistinis pasaulio matymas. Esama begalinio proto arba dvasios ir laisvai kuriančio žmogaus. Panašiai ir A. Huxley knygoje pristatytoje amžinojoje filosofijoje pasaulis - dieviškosios realybės išraiška. Transpersonalinės psichologijos atstovams didelę įtaką padarė indų mąstojai Džidu Krišnamurti ir Šri Aurobindo. Transformacijos jogos pagrindėjas Šri Aurobindo aiškino, kad pasaulis yra kūrimo būsenoje. Jis norėjo sukurti bendražmogišką religinę filosofinę sistemą, galinčią sujungti rytus ir vakarus. Jo įsitikinimu evoliucijos tikslas - superžmogus, rasė, kurios permanentinė savybė būtų superprotas. Šri Aurobondo įtaka transpersonalinės psichologijos kūrėjams didžiulė.

Transpersonalinis projektas ryškus Rusijos kultūroje. Užtenka paminėti J. Blavatskajos teosofiją, Georgijaus Gurdžijevo ketvirtąjį kelią, Andrejaus Belyj filosofiją, rusų kosmizmą (Konstantinas Ciolkovskis, Vladimiras Vernadskis) bei jo krikščioniškąją interpretaciją (Vladimiras Solovjovas).

Mokslo pasiekimų panaudojimas ir propagavimas

TP remiasi naujausiais mokslo pasiekimais, ypač fizikos, biologijos, biochemijos, smegenų tyrimų srityse. Visam Žmogiškojo potencialo sąjūdžiui svarbūs fizikų D. Bohmo, Fritjofo Capros (vieno iš kvantinės fizikos kūrėjų Wernerio Heisenbergo mokinio), Ericho Jantscho, matematiko ir fiziko Peterio Russello, biochemiko Ruperto Sheldrake (pasiūliusio hipotezę apie morfologinį rezonansą), neurofiziologo Karlo Pribramo (holografinė metodologija), bioscietntisto James Lovelocko su savo "Gajos" hipotese, antropologo Gregory Batesono darbai. Jų tyrimai parodė, kad "ta fikcija, kurią mes laikome individualia sąmone, iš tiesų turi savyje visą universalios sąmonės potencialą". Naujausi mokslo pasiekimai TP plačiai panaudojami ir tuo pačiu populiarinami.

Svarbų vaidmenį mokslinių paradigmų kaitoje bei holistinės savimonės stiprinimui visuomenėje vaidina parapsichologinių reiškinių, tokių kaip telepatija, aiškiaregystė, psichometrija, telekinezė, levitacija, psichinė fotografija, kontaktavimas, automatinis raštas, mediumizmas, materializacija ir dematerializacija, tyrimai. Transpersonalinių psichologų darbuose remiamasi mokslininių tyrusių parapsichologinius reiškinius, tyrimų išvadomis. Esktrasensorinio suvokimo srityje itin reikšmingi prof. J. B. Rhine, 1927 m. įkūrusio pirmąją parapsichologijos laboratoriją, Charles Henry Honortono ir S. Krippnerio, Brendos Dunne, chemiko Roberto Millerio, tyrusio bene žymiausios Šiaurės Amerikos stebukladarės Olgos Worall paranormalius sugebėjimus (R. Milleris sakėsi matęs energiją, sklindančią iš jos rankų), hipnozės tyrimai. J. Lilli sukonstravo pirmą povandeninės barokameros sensorinei izoliacijai modelį. Taip pat ir patys TP atstovai prisidėjo tiriant paranormalius žmogaus sugebėjimus. Pav. TP instituto Kalifornijoje prof. Ch. Tartas. S. Grofas savo knygose plačiai pristatė transoersonaliuose patyrimuose iškylančius vaizdus. Tai pergyvenimai embrioninėje būklėje, protėvių patyrimas, identifikacija su kitų kultūrų atstovais, augalais, gyvūnais, mineralais, ląstelių sąmone, planetomis, dievais, universalia sąmone.

TP didelę reikšmę turi bioenergetiniai žmogaus kūno ir psichikos tyrimai, panaudojant naujausias technologijas. Paminėtinas biofeedbackas (biologinis atgalinis ryšys su kūnu). Jo metu panaudojant elektroninę aparatūrą kontroliuojamos kūno funkcijos (kraujo spaudimas, širdies ritmas, kt.), susijusios su smegenų aktyvumu. Čia daugiausiai nusipelnė Džojus Kamajus. Jis domėjosi alfa bangų ryšiu su mistinėmis būsenimis. Taip pat tiriami čakrų elektromagnetinio lauko pokyčiai, smegenų impulsų parametrai, susiję su medituojančia sąmone. Kuriami prietaisai žmogaus biolaukui matuoti.

TP, o plačiau - žmogiškojo potencialo sąjūdis - turėjo didelę įtaką holistinės medicinos susiformavimui. Jos principai pirmą kartą buvo suformuluoti 1975 m. išėjusioje knygoje "Humanistinės medicinos kryptys". Žmogiškojojo potencialo sąjūdis akcentuoja didžiules paties žmogaus organizmo gebėjimus įsijungti į savigydos procesą. Visuomenėje įsitvirtinanti idėja, kad ligą galima suvokti kaip paskatą keisti save, mobilizuoti savo vidinį potencialą - laikytina svarbiausiu Esaleno instituto veiklos rezultatu. Būtent šios nuoseklios veiklos dėka įvyko posūkis nuo sintetinių vaistų prie natūralių priemonių ir metodų (natūropatija, akupunktūra ir kt.), stimuliuojančių savigydos procesą pačiame organizme arba gydomųjų metodų, susijusių su žmogaus bioenergetinio lauko potencialo keitimu (biolauko korekcija).

Išvados

Galime daryti išvadą, kad transpersonalinės psichologijos atstovai skelbdami transpersonalizmo idėjas moksliniuose periodiniuose leidiniuose, dėstydami aukštosiose mokyklose reikšmingai prisidėjo prie holistinio pasaulėvaizdžio paskleidimo Vakarų visuomenėje. Be to, prie tam pasitarnavo ne tik pačios transpersonalinės psichologijos idėjos, bet ir transpersonalistų visokeriopai palaikomų holistine pasaulėžiūra besivadovaujančių kitų mokslo šakų atstovų koncepcijos ir teorijos, nukreiptos prieš atgyvenusią materialistinę, mechanistinę niutoniškąją-dekartiškąją mokslo paradigmą. Naująjį dvasingumą sėkmingai ugdė ir iš atgyvenusių religinių formų padėjo išsilaisvinti senųjų dvasinių religinių ir pasaulietinių pasaulėžiūrų aktualizavimas ir jų praktikų atgavinimas. Ne mažiau svarbi ir transpersonalistinių psichotrapijos metodų, transpersonalinės psichologijos centrų bei grupių veikla puoselėjant savarankišką, kritišką mąstyseną.