Sakralinės paskirties pastato likučiai Vilniuje | 2021 balandžio 25 d.

Ar iš tiesų pagoniškoje Lietuvoje būta mūrinės sakralinės architektūros. Informacija apie tai nevienareikšmė. XVI - XVIII a. istorikai ir kronikininkai rodos tuo neabejojo, kaip ir XIX a. pirmos pusės istorikai romantikai. Vėlesni istorikai tokią versiją atmetė. Archeologai rodos taip pat neapsitiko mūrinių sakralinių pastatų likučių.  

Šaltinyje (https://www.facebook.com/liudas.jovaisa) pateikiama ištrauka iš knygos "Hypomnema Ordinis Discalceatorum Sanctissimae Trinitatis Redemptionis Captivorum" (Varsaviae, 1753), p. 620-621 (XII skirsnis) (https://books.google.lt/books?id=JsphAAAAcAAJ&pg=PA620...), kurioje rašoma: "Visuotinai pasakojama, kad toje vietoje, kurioje dabar stovi mūsų [t. y. trinitorių] bažnyčia ir Trinapolio konventas su priklausiniais, pagonybės laikais buvo mergelių vestalių namai ir buveinė. Ir iš tiesų, senovės laikais tenai turėjo būti žymus, [vėliau] pakeistas statinys, nes ir sode, ir dvaro teritorijoje pasitaiko atrasti ir aptikti senų mūrų, skliautų pavidalo, kaip liudija mūsiškiai vienuoliai, gyvenę ir gyvenantys Trinapolyje".

Ką ši informacija mums sako? Jis mums sakoma, kad XVIII a. vienuoliai trinitoriai savo vienuolyno sode ir dvaro teritorijoje rasdavo "senų mūrų, skliautų pavidalo, kaip liudija mūsiškiai vienuoliai, gyvenę ir gyvenantys Trinapolyje" ir jie teigia, kad "Visuotinai pasakojama, kad toje vietoje, kurioje dabar stovi mūsų [t. y. trinitorių] bažnyčia ir Trinapolio konventas su priklausiniais, pagonybės laikais buvo mergelių vestalių namai ir buveinė". Tas vestalių namas turėjo būti žymus, matyt didelis, impozantiškas. Informacija didelės vertės, nes ji liudija, kad praėjus daugiau kaip 400 metų po senosios pagonybės oficialaus panaikinimo, katalikiškoje visuomenėje būta pakankamai informacijos apie konkrečias tos Lietuvos pagonybės apraiškas - institucijas, dvasininkų grupes, pastatus, apeigas. Įsidėmėtina, kad XVII a;. vidurio vienuoliams nebuvo nė mažiausių abejonių, kad tie pagoniško tikėjimo pastatai buvo mūriniai. Jiems tai savaime suprantamas dalykas. Kas dar svarbiau, šie konkretūs vienuoliai - trinitoriai - liudija apie daiktinius tokių pagoniško tikėjimo pastatų buvimo įrodymus - randamus senus skliautų pavidalo mūrus. Dabar ateina laikas prisiminti ir tai, kad Trinapolis buvo Verkių parko teritorijoje. Verkiuose kaip žinia pagal legendą gyveno vyriausiasis žynys Lizdeika. Toliau: apie 1990 m. ant kalno, Verkių rūmų aplinkoje vyko archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu rasti mūro likučiai, architekto S. Lasavicko įvardinti kaip Lizdeikos šventyklos Verkiuose likučiai. Tokie teiginiai liko architektūros ir archeologijos mokslo paribyje - kiti mokslininkai apie juos nepratarė nė žodžio. Tačiau faktas, kad tokie mūro likučiai buvo rasti, o Trinapolio bažnyčia ir vienuolynas pastatyti Verkių šventyklos aplinkoje ir, panašu, yra vieno sakralinio komplekso dalis. Tad čia pristatomo liudijimo iš XVIII a. vidurio šviesoje S. Lasavicko tyrinėjimai Verkiuose įgauna visai kitą reikšmę. Ir ne tik Verkiuose, bet ir Vilniaus arkikatedroje, kurių metu pasak to paties S. Lasavicko, architekto N. Kitkausko bei archeologo A. Lisankos, buvo rasti Perkūno šventyklos likučiai. Dabartinis archeologijos ir architektūros mokslas Vilniaus genezės srityje nuėjo visai kita kryptimi, paneigdamas bet kokią galimybę, kad dabartinės katedros vietoje būta pagoniškos šventyklos. Tačiau S. Lasavicko kitų atradimų bei šio liudijimo fone, tai gali būti stimulas permąstyti mūrio statybos chronologiją ir raidą Žemutinės pilies teritorijoje ir grįžti prie Perkūno šventyklos egzistavimo arkikatedros vietoje versijos.