Vaižgantas apie baudžiavą Lietuvoje XIX a. | 2021 vasario 12 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Vaižganto kūrinį "Pragiedruliai: vaizdai kovos dėl kultūros" (Vilnius: Vaga, Kn. 2: Vaduvų kraštas, 1969). Šiame Vaižganto kūrinyje, kuris yra skirtas pobaudžiaviniam kaimui, jau per kelis dešimtmečius nutolusio nuo baudžiavos laikų, ir atsiskleidžiama lietuvių valstiečių motyvacija laikyti laikyti save lietuviais, kitaip sakant - jų lietuviškumo ištakos, šaknys, vis dėl to yra ir keletas ryškių baudžiavos laikų valstiečių gyvenimo epizodų. Visų pirma tai vadinamoji Alijaušo pasaka "Kvailių ašaros", bet taip pat ir kai kurie kiti epizodai, kuriuose puikiai atsiskleidžia baudžiavins santvarkos nežmoniškumas, lažo nužmoginantis pobūdis.

A. Vaitiekūnienė "J. Tumas-Vaižgantas ir jo "Pragiedruliai": mintis parašyti kūrinį apie kaimą, savaimingą žmonių dvasinį pasaulį, liaudies kultūros apraiškas - kas dar vaikystėje giliai įsirėžė į atmintį - Vaižgantui kilo jau Dinabarko realinėje gimnazijoje (1881 - 1888). Ji atgijo kunigaujant Mintaujoje (1894 - 1895). Jau čia jis daug ką suformulavo, pasirašė sau (p. 302). Dėl įtemptų santykių su prolenkiškos orientacijos kunigija jis buvo iškeldintas Mosėdį (1895 - 1898). Čia kaupėsi gyvenimo patyrimas, kuris sudarė "Pragiedrulių" ("Gondingos krašto") idėjinį ir meninį pagrindą (p. 303). Dėl konflikto su sulenkėjusia kunigija buvo iškeltas į Laižuvą (1911 - 1914). Čia vėl atgimė senas sumanymas pavaizduoti kaimo kasdienybės pragiedrulius. Čia jis peržiūrėjo Mintaujoje ir Vadaktėliuose parašytus vaizdelius. "Aukštaičių vaizdeliams" pasirodyti sutrukdė pirmasis pasaulinis karas. Šie vaizdeliai vėliau sudarė didelę "Vaduvų krašto" ("Pragiedrulių" antrosios dalies) -- dalį (p. 308). Karo metais buvo parašyti atskiri vaizdai, įėję į "Pragiedrulius": "Valeras Burzdulis", "Juodžiaus kelmas", "Lietuvos žodis" ir kt. (p. 310). Iš "Aukštaičių vaizdelių" ir anksčiau (Rygoje, Peterburge) skelbtų vaizdų rašytojas sumontavo "Vaduvų kraštą" (1920 m.), naujai parašydamas intarpus ir fragmentus, labiau išryškinančius "kovos dėl kultūros" temą (p. 314).

Jei Taučius mažakalbis, Taučiuvienė - tarškanti. Jei kas gyvas pirkioje buvo, pasakojo senovės atsitikimus. Taip Aleksiukas iš mamos sužinojo visą tėvelio ir jos pačios giminės kroniką, visus genčių priepuolius, laimes ir nelaimes (p. 19). Lažo jos vyro namai nėjo, atsimokėdami pinigais; be to dieveris buvo dvaro valdininkas. Bet egzekucijas gerai išmanė, bado metus atsiminė, dešimtį gimdė, penkis laidojo (p. 21).

Juodžiaus kelmas - žymiausia vieta visoje plačioje Vaduvų apylinkėje. Pro jį eina siauras kelelis. Tai orientyras žmonėms (p. 168). Tai kalva, lyg karpa ant nosies. Tai ir yra Juodžiaus kelmas (p. 169). Galiausiai ir kelmas suiro (p. 177). Bet dvasia jo liko gyva (p. 177). Juodžiaus dvasia tebeturėjo ir savo žynį kunigą. Buvo ir žynio būstas - Juodžiaus tošynė (p. 178). Tai Burzdulis arba Juodžiaus tošininkas. Sakė, kad jis kalbamas žmogus, Juodžiaus raganius ir spėjimas. Jis buvo Valeras Kukulys. Tošininkai - žyniai ar raganiai Kukuliai buvo amžini. Pats Valeras turėjo 90 ar visą 100 metų. O jo tėvas Morkus turėjo ar ne 150 metų. Senovėje tokie kaip jie buvo tiesiog paprasti medžio gerbėjai, dendolatriai (p. 178). Valeras buvo paskutinė liepsnelė kurios tautinio tikėjimo aliejus baigia išdegti. Morkus buvo nevedęs ir šalinosi moteriškių. Tošynėje nebuvo jokios moteriškės. Bet kartą Tošynėje atsirado berniukas ir tai ir buvo Valeras. Dar turėjo šuvavilkį (p. 179). Morkus buvo sau-žmogus, o strikas - sai-šuva. Morkus Valero neaugino. Augo gamtoje ir gamtą puikiausiai suprato (p. 180). Žegnotis Valeras išmoko tik pamatęs kaip kiti daro, bet vargu ar suprato ką daro (p. 181). Kai rado Morkų nebegyvą, apsiverkė ir palaidojo (p. 183). Kaimynai nebematydami senojo tošininko sodžiuje privertė jį nueiti pas kleboną ir išbraukti tėvą iš gyvųjų (p. 184). Klebonas šokosi bartis už nevaikščiojimą prie švenčiausių sakramentų, atskyrė tėvą nuo Bažnyčios, kaip Bažnyčios nelankiusį. Tai Valerui nepadarė jokio įspūdžio. Klebonas jam buvo svetimas kaip ir kiti sodžiaus žmonės. Valeras paveldėjo iš tėvo trobelę, jo amatą, tinginio, Kukulio pravardes, klientus tošinių užsakytojus. Ir jie nematė skirtumo. Valeras buvo toks pat bekalbis. Buvo gadintos kalbos, žodžius ištardavo greitai. Dėl to ir vadintas "Burzduliu" (p. 184). Kartą vis tiek Valeras neišvengė skaudaus kontakto su žmonėmis. Tai buvo kai dar buvo baudžiava, o viena baudžiauninkavusi šeima, kurios namiškiai visi susirgo, sugalvojo Burzdulio prašyti pagalbos (p. 185). Jie nukiknojo Juodžiaus kelmo link. Valerui neatsakius į jų šūkavimus, pavadino jį Juodžiaus "kunigu", raganiumi (p. 187). Valeras buvo tikras milžinas (p. 194).Saulės spinduliai, perėję per langelio stiklelius, visokiomis spalvomis nušvietė dulkių stulpą ir ėmė žaisti kiškeliais po malonią, švarią, neprišiukšlintą Valero "stanciją". Svečiams darėsi nedrąsu, lyg įėjus į tylią margais langais bažnytėlę (p. 196). Nekviestieji svečiai sudraikė visą jo dešimtimis metų nusistovėjusią tvarką (p. 198). Jį pradėjo knitėti eiti ten, kur jie kvietė, kur tie ponai gražūs, kariuomenė (p. 198). Stoties viršininkas buvo tos vietos bežemis šunbajorėlis (p. 200). Ponai-bajorai, šlėktos-činauninkai, buvo žmonės visai kitaip išaugę, kitaip išauklėti. Jie nesitvėrė pykčiu dėl ypatingos mužikų kūno mechanikos, kuri stipriai nusitveria, tik nesparčiai veikia (p. 202). Oficierius ėmė mirtinai Valerą mušti. Iš nosies jam šliūkštelėjo kraujas (p. 203). Kurjeras, šokdamas iš tarantaso, ūmai nusitvėrė Valerą už apykaklės, metė žemėn, ėmė badyti kalavijo makščia, kol visas paplūdo kraujais, apalpo ir pasirodė nebegyvas. Jam gal pasirodė, kad mirtinai užmušė baudžiauninką (p. 204). Krasininkai Valerą užliejo šaltu vandeniu. Nabagas ėmė raitytis tampytis lyg jam būtų kas viduriuose trūkę. Per kelias dienas negalėjo atsitokėti. Vis dėlto milžino sveikata ėmė viršų ir jis ėmė taisytis. Atsirado ponas, kuris nusigabeno Valerą į miestelį, o paskui į sodžių egzekucijai už nepaklusnumą valdžiai. Prasikaltusieji gaudavo maitinti kariuomenę. Kiekvienam ūkininkui primesdavo po 2 ar daugiau kareivių laikyti (p. 205). Jau daug laiko buvo praėję kaip Kukulys pateko į rusų kariuomenę, o jis nebuvo išmokęs nei muštro, nei kareivių žodmens. Pliekė jį visi kas tik netingėjo (p. 206). Praėjo 25 metai kaip Valerą Kukulį paėmė kareiviu. Niekas Vaduvų apylinkėje nebeminėjo Tošynės Burzdulio ir Juodžiaus raganiaus (p. 207). O po kurio laiko jis sugrįžo (p. 208). Valeras restauravo savo trobelę kaip archeologas, tiksliai taip, kaip buvo. Ir toliau temokėjo tik lietuviškai (p. 208). Jis gaudavo 36 rublius pensijos, kurią atsiimti ateidavo į valsčių birželio mėn. (210).

Baudžiavos laikais žmonės žemės netroško. Anuomet žmonių buvo per maža, o žemės dvarai turėjo per daug. Dirbti ją ir naudotis ne tik negynė, bet ragino ir viliojo; tik žmonės nenorėjo jos užsikerti. Ir be to buvo platu. Dvarui pasiūlius kam 2-3 valakus žemės žmogus išblykšdavo, kaip mirtį pamatęs; puldavo ponui ar kamisoriui į kojas ir tol rangydavosi, tol žemę grauždavo, kol leisdavo pasilikti prie pusvalakės, daugiausia - prie 25 dešimtinių (p. 274). Kur tau derės [užaugs derlius savo lauke], kad 4 dienas savaitėje dviese, dar su savo arkliu, turėjai dirbti dvarui, o tik dvi dienas sau. Kol dvaro dirvas apsėjai, tavo jau įdžiuvo; kol dvaro nuvalei, nuėmė, tavo ir išbyrėjo. Ten prišokęs pakrapštysi, ten pakrapštysi ir lauki bent keleto pūrų pelų. Ne tik kad parduoti saujos grūdų, bet net sočiai pavalgyti neturėjo. Valgė su nukultomis varpomis, nevėtytą, dažnai pelienę - vidurio ar grynų grūdų, sumaišytų su pelais, su virkščiomis (mėginta ir su samanomis). Kitaip ji vadinosi bėralinė. Laisvas činšininkas darbų nėjo, savo žemę galėjo geriau išdirbti ir tai valgė bėralinę. (p. 275). O tada Alijaušas papasakojo pasaką (o iš tiesų realias įvykiais paremtą istoriją) "Kvailių ašaros". Galinis buvo namininkas, valakininkas. Jis buvo toks neturtingas, jog sunku didesnis vargšas įsivaizduoti. Pavadinsime jį Steniuliu (p. 277). O trobelėje nei viduje, nei ore nebuvo nieko, kas paįvairintų, tylą pagadintų (p. 278). Nors galiniai buvo sodžiuje nekalbami (niekas jų nevadino nuodininkais), tačiau santvaru pro jų pirkelę visi eidavo atodairomis, neapvežėdami tos paslaptingos tylos, kuri gaubė tą pirkelę. Sodžiuje galinių niekas nematė - tiek daug lauko jie gaišo dvare, atidirbdami už valaką iš kurio jokio pelno neturėjo. Pats vyras atrodė kaip sunkai sergantis 40 laipsnių karščiu ir drauge mirtinai norintis miego (p. 279). Iš tolimų darbų begrįždami vėlų vakarą paskutiniu vieku vieno tetrokšdavo - kuo greičiausiai apvirsti nors ant plikų šiaudų, nors ant kiečiausio guolio ir tuojau įkristi į negyvą, nebesveiką miegą. Kuo greičiausiai reiks ir vėl keltis, kad nueitumei tuos varstus ir laiku stotumei į darbą. Valgyti nebuvo nei ko, nei kada virti. Tad pusryčiams, pietums ir vakarienei dėdavosi į terbą tos pačios pelienės duonos. Kol nueidavo varstą, viską suvalgydavo. Per pietus belikdavo trupiniai. Ir likdavo visa diena alkio, sunkaus darbo, galutinio nuovargio ir nebaigiamų bausmių. Dvaro vaitai ir tijūnai juos laikė tinginiais ir nuolat pliekė. Pirkia pasidarė dar baisesnė, kai ėmė "rėkti", kai dievas davė kūdikį mergaitę, o po dviejų metų ir antrą. Jos augo vienos, iš pradžių šiaudinėje lovoje, paskui šaltoje asloje, o kuo maitinosi - vienas Dievas žino. Buvo liesos kaip ašakėlės. Nuo mažens neprausiamos, nešukuojamos, apsirgo kaltūnu (p. 280). Močia palieka joms reikę peliėnės duonos, šukę vandens ir negrįžta visa dieną. Todėl rėkė visa dieną kaip nešeriamos avelės. Rėkė iš alkio, troškio ir šalčio, rėkė iš nuobodžio ir bailės. Langeliai buvo vienatinis paįvairinimas to dūminės pirkios tamsaus juodumo, vienatinė grazna. Jie leido nors truputį pilkos šviesos, o saulei leidžiantis įtrykšdavo gražus spindulių stulpas (p. 281). Tai buvo vienatinis mergelių džiaugsmas (p. 281). Motinai reikėjo eiti į lažą, o mergaitės augo ir labai norėjo eiti į lauką. Tada ėmė jas rišti virve prie stalo kojos (p. 285). Jos ir rėkė nuo ryto ligi vakaro iš kažin kokio nervų skausmo (p. 286). Berniokai piemenukai susitardavo eiti "kvailių baidytų". Baisu net būdavo eiti pro šalį ir dar baisiau pro langelį pažvelgti (p. 286). Pasišiaušę kaltūnai darė jas panašesnes į pelėdas. Mergelių užgeso protelis; kitas apsigema kretinu, jos tokiomis pasidarė. Taip ligi keliolikos metų gyveno "galinių kvailės". Rudenį kažkas pagavo klojime paukštį ir dovanojo mažam ponaičiui. Tas labai džiaugėsi ir tėvai-ponai džiaugėsi. Tik prinešus paukštį galinei ir jai padavus, spurst paukštis iš rankų ir nulėkė. Ponaitis sukliko, net apvirto iš rėkimo. Senis ponas pasiuto: rykščių, užplaksiu negyvai. Šoko tijūnai rykščių. Vos gyva beužsirito galinė ant javų stuko. O ausyse jai kūju mušė: netesėsiu, nebetesėsiu ... gana... Atbėgo su rykštėmis: Gulk, - suriko. Persižegnojo vargšė ir kad puls iš pat šelmens ant pliko pado, stačiai budeliams po kojų. Jie tvoti. Bet tuojau pajuto, kad paskutinioji. Liovėsi, pakėlė iš kraujo klano ir palaidojo dvaro kapuose (p. 287). Visa tai mate vyras. Jie nieko nesakė, tik namo negrįžo. Pasvirinėjo po laukus; keletą kartų pernakvojo ant žmonos kapo. Į darbus nebėjo. Niekas jo ir nebedrįso kviesti. Trečią ar ketvirtą dieną ir jį rado negyvą ties kapais. Ir jį palaidojo šalia žmonos-kankinės. "Kvailės" liko vienos. Ir vėl ėmė rėkti. Viena kita sodietė mėtė joms pro duris duonos. Būdavo dienų kai niekas duonos neatnešdavo. Ir rado jas ten pat asloje negyvas. Jas palaidojo savo kapinėse sodiečiai. Klebonas dykai už jas varpais paskambino. Visam sodžiui širdyje visam šimtui metų liko rakštis, kurios dabar nemėgsta krapštinėti (p. 288). Alijaušo pasaka padarė neapsakomai sunkaus įspūdžio. Lažų skausmai tebebuvo gyvi tarp lažininkų vaikų, tebeklausančių gyvosios tradicijos (p. 288). Dėdė Alijaušas toliau pasakojo: drauge su manimi vargą vargo du kaimynu, šiauliečiai ar telšiečiai, Girdvainis ir Šalkus. Jauni, linksmi baudžiauninkai, atrodo musės neužmuštų, o buvo užmušę savo poną, nes tai buvo niekšas dvarininkas, Žurauskas, išsigimėlis ir girtuoklis. Miegodavo visa dieną. O penktą vakaro keldavosi ir imdavo bizūnu kapoti visus darbininkus. Per visą naktį gerdavo ir paskui vėl tas pats. Girdvainis su Šalkumi patykojo ir nušovė. Ilgai plakė visus dvariškius ir apylinkę, daug ką sukruvinę, kai ir užplakę. Neprisidavė niekas. Palengvėjo žmonėms gyvenimas. Bet kartą ėmė viešai karčiamoje džiaugtis. Tai pasiekė tuos, kuriems reikėjo ir Girdvainis su Šalkumi atsidūrė pataisomuosiuose būriuose (p. 291).