Vaižgantas apie tautinį lietuvių atgimimą savo kūrinyje “Gondingos kraštas” | 2021 vasario 14 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Vaižganto kūrinį "Gondingos kraštas" (Vaižgantas. Pragiedruliai. T. 1: Gondingos kraštas. - Kassel-Mattenberg: Aistia, 1948). Šiame Vaižganto kūrinyje atskleidžiama gaivališko tautinės minties pabudimo atmosfera ir jos konkretaus įgyvendinimo socialinė ir intelektualinė organizacija, struktūra, priemonės.

A. Merkelis "Vaižgantas ir jo Pragiedruliai": pasiryžęs kurti kultūriškai atgyjančios ir laisvės siekiančios Lietuvos paveikslą Vaižgantas iš pradžių buvo ketinęs jam panaudoti savo "Aukštaičių vaizdelius". Tačiau anksčiau sukurtų vaizdelių jis su savimi neturėjo (jie buvo atiduoti leidimui) ir tremtyje negalėdamas jų gauti, jis pirmykščio savo sumanymo atsisakė, "Aukštaičių vaizdelius" palikdams tolimesniems "Pragiedrulių" tomams, o pirmuosius du "Pragiedrulių" tomus, vaizduojančius Gondingos kraštą (Žemaičius) sukūrė Stockholme. Tad šiuodu pirmieji tomai yra vientisesni už tretįjį, vaizduojantį Vaduvų kraštą (Aaukštaičius) ir sudarytą iš atskirų vaizdų, tarp savęs tesusietų bendrąja kovos dėl savo kultūros idėja. Ir taip 1918 m. gegužės 8 d. Vaižgantas iš tremties grįžęs į Lietuvą atsivežė brangią dovaną - "Pragiedrulius". Nepriklausomoje Lietuvoje Vaižgantas grįžo prie "Pragiedrulių", juos toliau tęsdamas - "Šeimos vėžiai" yra trečioji "Pragiedrulių" dalis, su pirmosiomis dalimis jokio kompozicinio ryšio neturinti. Su "Pragiedruliais" juos sieja tik lietuvių kovos dėl savo kultūros ir lietuviškumo išlaikymo idėjos. Ir savo apysaką "Dėdės ir dėdienės": Vaižgantas buvo numatęs įjungti į tolimesnius "Pragiedrulių" tomus (p. 9).

Ilgos, smarkios "Žiemos" ir ūmaus "Pavasario" polaidžio alegorija (p. 13 - 16). "Įsismarkavusi Žiema niekaip nebenorėjo atleisti šalies. Kitur jau nuo Graudulinių vėža krypsta o upės jau pradžioje kovo ima lytis mestis. Čia nei balandžio mėnesyje neketino speigai liautis. Šalo ir šalo, snigo ir snigo. Juo mažiau bebuvo šalčių tikimasi, juo jie, lyg tyčia, labiau smarkavo. Rodės nebebus nė galo. Vis dėl to visi ėmė nujėgti visa tai pavėluota esant. Lyg pačiame ore būtų atsiradę kokių elektros ar radijo vilnių, kuriomis gerosios neregimos Laumės telegrafavo Šalies Piliečiams: - Pavasaris! Pavasaris gamtoje! Susilauksite, susilauksite jo visi! Nebėra tokios galybės, kuri jį besustabdytų" (p. 16). "Lengvėjo oras, lengvėjo visai šaliai. Pirmiaus iš visų pusių spaudžiama piliečių dvasia, slogučiams ūmai nugriuvus, kuo nesusprogino pačių Piliečių" (p. 17). "Švilpus, švilpus Vasariui, ūmai ištiko visai kita muzika: ėmė visais pašaliais kriokti. Šilto vėjo sparčiai ėdamas sniegas virto vandeniu; sniego vanduo čia pat vietoje virto klanais; klanai prapliupo nuotakomis viena srove" (p. 17). "Išėjo Piliečiai, dirvų artojėliai, pievų pjovėjėliai. Ir mato - senosios jų žemės kultūros nė žymės. [...]. Gamta verčia Piliečius pradėti visai kitaip ūkininkauti" (p. 18).

189... m. kovo 24 d. dieną pusprekinis traukinys rieda iš Vilniaus Liepojos link (p. 23). Važiuoja traukniu nuskurdusi dvarininkų pora. Vilniaus žemininkų bankas už nebeišsimokėjimą pardavė jų didžiavyrį. Pardavė mužikams. Kas gi belaukia juodu, didžponiu? Ūmai nužengta toks baisus žingsnis, kuris vadinasi: katastrofa. Iš turto ir patogumų į visišką neturtą; aristokratai tapo elgetos ar tokie skurdžiai, kuri savo rankomis kuo aiškiausia juto viso to padėjimo tragingumą (p. 25). Pabaiga dvarams, pabaiga apdarams, pabaiga kaimynams draugams... (p. 25). Kitas keleivis - Gondingos gydytojas Damininkas Gintautas. O greta ginčijosi šunbajoriai Leopoldas Margevičius, Ferdinandas Žiburevičius. Anksčiau jis būtų rankos nepadavęs. Tai buvo šlėktelės. Nuo paprastų valstiečių tesiskyrė barzdelėmis, lenkų kalba, kurios tačiau, tesigriebė, kaip išeiginės, šventadieniais, su svečiais ar viešėdami pas dvarininkus; pagaliau mokėjimu šiaip taip apsieiti dvariškai. Abiejų viensėdžiai, po pusketvirto valako, buvo gretimai, namai pastatyti vienas prieš kitą. (p. 26). Bajorai juos už jų draugavimąsi pašiepdavo ir vadino Lepuk ir Perduk. Tačiau akyse juos vadino dailiai - pan Leopold ir pan Ferdynand. Bajorai gėrėjosi ta tradicinę bajorų santarme ir tariama lygybe, kurios nebuvo. Juk ir lankydamiesi pas stambiuosius, pas dvarininkus, iš tiesų norėjo juos pažeminti, nutraukti į lygį, kuriame jie patys laikėsi. Netgi keikė juos, tačiau dvarininkai ant jų nepyko, nes žinojo, kad atsitikus kokiam reikalui bajorų luomo reikalas ginti, "Lepuk, Perduk ir Ko" balsai buvo tikri. Apsigimę jie buvo tikrais žemaičiais ((p. 27). Ponas Sviestavičius jau nebe "kniaz Saffandullo z Saffandullow" (p. 27). Tai tas nepažįstamasis (lyg Šaikūnas ar Szachnowski) ir priėjo prie Sviestavičiaus, prisistatydamas kaip lenkų įsitikinimo, nors lietuvių gimimo (p. 28). Sviestavičius prisistatė kaip Olgierd kniaz Swiestowicz herbu Saffandullo (p. 28). Sviestavičius buvo įtikėjęs save esant rytų krašto kilties, net lietuviškųjų savo bočių vietovardį Santeklius - dviejų upelių sutekėjimą - taip ištarė, kad jis greičiau semitiškai, nei lietuviškai nuskambėjo (p. 30). O Ferdinandui su Leopoldu pasakė: tai sulietuvėję Vytauto totorių kniaziai. Sodiečiai baigė juos lietuvinti, saviškai šaukdami: Sviesčiumi (p. 31). Apie Gintautą jie pasakė: tai garsusis visoje Gondingos apylinkėje gydytojas, mūsų miesčiuko garbė, galingas, įtakingas batvinis. Batvinis - tuo norėta psakyti, kad jis lietuvis, litvomanas, o jo pavardė - Gintautas. Jis su bajoru Skirgaila, taip pat batviniu lietuviu, išėdė žydelį. Vertelga suprato, kad šlėktelės nors ir sagsto daktarui "batvinių" ir "litvomanų" lopus, nors gal nemyli, bet gerbia, gal už sumanų žmonių gelbėjimą, gal už atsidėjimą savo amatui, gal už žmonišką apsiėjimą su prasčiokais, gal už 5000 rublių pelno per metus. Tai jie vertelgai patarė su gydytoju būti geruoju. Nuo Gintauto kone viskas priklauso (p. 32). Tiesa, klebonas sako, kad gydytojas retai į bažnyčią ateina. O šiaip nenuspėjamas: jau buvo sutaręs pirkti iš Sviesčio Sakalynę, perleido ją vokiečiui ar ne vokiečiui, prūseliui Viliui Vidmantui, kuris su aukštaičiu Benediktu Šešiavilkiu atpirko gražiausius Ventos krantus (p. 33). O "vokietis" Vilius Vidmantas ir jo Dora buvo pasienio valstiečiai, "prūsais" ar "prūseliais" vadinami, nors Prūsų valdiniais niekada nebuvo. "Prūso" vardas jam dėl to, kad liuterių tikėjimo. O didžiulį ūkį - 100 dešimtimių - turėjo prie pačios sienos ir nors laikė save žemaičiu, nepyko vadinamas ir "prūsu", nes su Prūsija turėjo daug reikalų. Žemę jie išdirbo prūsiškai, ašvienius turėjo prūsiškus, galvijus taip pat, ūkio padargus. Be to, iš kontrabandos pelnė daug. Buvo tvirtas ūkininkas ir gal net kapitalistas. Jų sūnūs Ansas ir Dora buvo pakrikštyti katalikiškai. Ir žmona buvo katalikė, bet mirė. Motinai mirus Ansas vedė katalikę (p. 34). Nebegalėjo gyventi su vaikaais, išsiderėjo išimtinę ir nieko nebedirbo, tik išimtinę imdamas ir vartydamasis lovoje (p. 35). O tuo tarpu Darata buvo kone tikra vokietė. Į mokyklą ėjo vokišką ir neoet savovo katalikybę pamiršo (p. 36). Dora pasakė, kaoad Gintautas ją kviečia pabaigus mokslus Karaliaučiuje, į Gondingą, dirbti moterų gydytoja (p. 37). Gintautas siūlo įsigyti sklypą prie jo. Vidmantas su tuo sutiko. Jos vardu jis nusipirko Sakalynę (p. 40). O Benediktas Šešiavilkis buvo kitoks, bet turėjo su Vidmantu sutarti. Vidmantas ir pasakė: Dievas vienas. O tarnauti jam galima visaip. Nebus "mūsų" bažnyčios ir kunigužio, vaikščiosime į jūsų, giedosim jūsų giesmes. Liuterio pasiruošimas vaikščioti į katalikų bažnyčią atvėsino atmosferą (p. 42). Tuo tarpu Šešiavilkis jautė kad visi turi į katalikus atvirsti. Tad jautės, kad su Vidmantu sutars (p. 42). O toliau Šešiavilkis vis bandė suprasti kas ta Dora - paprasta kaimo mergaitė ar mažiausiai sodžiaus "daraktorka", jei ne "mokyklos panelė" (p. 43). Šešiavilkis gal ir norėtų žemaičiams būti kokiu bajorėliu. Pirkos didžponio dvarvietę. Tik kad jis nepanašus į šlėktelę (p. 43). Šešiavilkis buvo vienas iš tų žiedų, kuriais buvo pražydę pakilimo laikais, aštuoniasdešimtaisiais metais, kai pirkti visa buvo labai pigu, o ūkio vaisiai brangūs. Tada iš paprastų sodiečių kilo daug "Lietuvos amerikiečių". Lietuviai tiems savo kaimynams aptarti turėjo vieną žodį - "sekas". Sakė, kad jis mieste aitvarą pirkęs (p. 44). Toks buvo ir Benediktas Šešiavilkis (p. 45). Kunigas su Šešiaavilkiu ėmė sutarti ir pritarė jo ūkinėms naujovėms ir net skatino (p. 46). Turėjo tris dukras ir sūnų Petrą. Tamsūs, be šlovės, nuo žmonių slapstydamiesi augo turtingo šykštuolio tėvai juodomis rankomis, juodais veidais, kaip išvargę neturčiai (p. 49). O Petras tėvo apskirtai buvo išnaudojamas (p. 49). Šešiavilkiai buvo skardžiabalsiai. Tėvas bažnyčioje traukė "Pulkim ant kelių" (p. 50). Ir Petras gražiai giedojo. Galiausiai nutarė su su sūnumi Petru, kurie vedė, išsiskirti ir kartu su vaikais Napaliu ir Maryte atskirai gyventi (p. 53). Šešiavilis buvo grynas bemokslis (p. 53). O vaikus jau mokė mokslo, samdė daraktorių (p. 53). Napalys turėjo be galo daug fantazijos ir nagingas buvo (p. 54). Išmoko rusų kalbos, kurios kaime niekas nemokėjo (p. 54). Napaliuką Šešiavilkis nuvežė į mokyklą (p. 55). Mokėsi gerai. Po to nuvežė į Vilnių, į amatų mokyklą. O tas įniko į knygas. P to - realinė gimnazija. O jis pats dar ir puikiai lipė bei piešė (p. 56). Buvo atiduotas į piešimo ir lipdymo mokyklą. O ten sumanė fleita pūsti ir griežti smuiką (p. 57). Santekliai tuo tarpu baigė nusibaigti ir Gintautas važiavo į Vilniaaus žemės banko posėdį, kad tai galutinai pabaigti. Visi miegojo aplinkui, o jis kaip karalaitis drąskė miegalius (p. 59). Tarsi sakydamas: kelkitės, kelkitės, lietuviai, jau seniai metas (p. 60). Jis norėjo išnaikinti "Lietuvos "Oblomovynes". Gondingos apylinkėje tokia buvo Santeklių ekonomija. Gintautas pasijuto nekenčiąs šios bajoriškai gražios vietos su jos gyventojais, gauja dykaduonių dvariškių ir pačiais vergais, o ne šeimininkais, didžbajoriais (p. 60). Gintauto šeimininkė Ona Knystautaitė (p. 61). Ji užtarė poną Sviestavičių, kurį visi apgaudinėja (p. 62). Gintautas apie Svietavičių: nors jis lenkų kultūros, bet ne lenkų būdo. Jo bajoriškoji tuštybe vis atsirūgsta senovine lietuvybe. Lėtas jo būdas - mūsiškis. O Sviestavičius pasirodo ir aukštąjį mokslą baigęs (p. 63). Tik lepšis kokiu jį laikė visi apylinkės gyventojais (p. 64). Gydytojas nemažai pelnė per metss - virš 4000. Tačiau jautėsi neatliekąs savo pareigos - gydyti sielos ligas (p. 64). Buvo kviečiamas likti universiteto lektoriumi. Tačiau jam ėmė reikštis bundančios Lietuvos dvasia. Buvo laisvo pačios lietuvių prigimties pašaukimo laisvas vykintojas (p. 65). Sviestavičius - didžponis, didžlaukis, veltėdis, tuščiaširdis - o vis dėl to Gintautui jo pagailo (p. 65). Sviestavičiai visada pirkdavosi visko ko reikia ne savo miestelyje, o toliau ir parvažiuodavo apsikrovę lagaminais su prekėmis ir sodiečiai juos laikė kaip kokiais saulės broliais ar savo amžių atgyvenusias Žemaičių deivukais (p. 67). Jam buvo sunku apsispręsti į miestelį nuvažiuoti (p. 67). Kalbėjosi su Sviestavičiumi ir tokios vaikiškos tyrybės tikrai dar nebuvo užėjęs. O Sviestavičius vis dažniau ėmė lankytis pas Gintautą. Venta, jos pasakiški krantai (p. 69). Lietuvos, jos liaudies, jos vargų rūpesčių, vilčių pastangų, net jos paties vardo, Sviestavičius nejautė, lyg negirdėjo. Jei kada mintis sustojo vietoje, besėdint Gintauto gonke, tai vis vienodai ten pat atsibelsdama - į regimą tolybėje Varliuvką. Tada Sviestavičius mąstė kaip būtų gerai jei ten vietoje didelio medinio smuklė rūmo stovėtų balto palociaus rūmai (p. 70). Bet jam nerūpėjo dvaro ūkis (p. 71). Ir vis davinėjo Sviestavičiui pinigų - taip tris tūkstančius išdalijo (p. 72). Visi Gintauto bandymai įjudinti dvarininko valią ką nors veikti, pasibaigė šnipštu (p. 72). Beliko laukti katastrofos, kuri būtų privertusi rūpintis savo pilvu. O per tą laiką jis kaišiojo apylinkės sodiečiams mintį, kad laiku susitapytų ar susiskolintų pinigų žemėms iš Sviestavičiaus pirkti, leisdavo suprasti, kad Santeklių dvarai bus greitai išlicituoti. Per tą laiką Gintautas susirašinėjo su žemės banku, sekė visus licitavimo terminus ir žinojo, ar šį kartą Sviestavičius pajėgs nuimti dvarus nuo licitavimo. Pagaliau sužinojo tikrąjį terminą, surinko visą apylinkę ir nuvežė į Vilnių. Licitacija praėjo kaip sviestu patepta (p. 73). Ir pasiekė, kad niekas jam "garbės nemuštų" ir jis liktų nežinomas (p. 74). Tai rezultatas toks, kad Didžiadvarį nupirko malūnininkas Benediktaas Šešiavilkis su vaikais, lietuvis. Apylinkes nupirko žemaičiai. Gretimą palivarką nupirko bajorų okolica, vadinamoji "Lepuk, Peduk ir KO", nesusipratėliai, bet vis tiek saviškiai žemaičiai šunbajoriai Margevičius, -Žiburevičius ir kiti. O Sakalynę nupirko tokios rūšies žemaičiai, kurie dar labiau tiko jo planams vykdyti - Vilius Vidmantas ir Darata. Bet katastrofa nepadarė reikiamo įspūdžio Algirdui Sviestavičiui (p. 74). Kartą naktį atėjo pas jį purvinas Sviestavičius ir įgaliojo pasirūpinti jo turtų likvidavimu ir aprūpinti jo žmoną Ireną. (p. 76). O pats panoro nusišauti (p. 79). Jam pasiūlė parduoti jo nuomojamus rūmus, dalš sodo, o pačiam kurtis vienoje dalyje savo turėto dvaro - Linksmynėje (p. 80 - 82). Įkvėpė jam norą gyventi. Sviestavičius pasakė: aš jaučiu dar esant tokių sričių, kur dailininko akis nenugrimzdo: lietuvių gyvenimo sričių. Dabar aš noriu eiti į tą man naujos tautos gyvenimą (p. 82). Baltras Knistautas, Onos Knistautatės, Gintautė šeimininkės, tėvas mėgo skaityti. "Šaltinis", "Broma" ir Juozapinės buvo jam pabodusio, todėl mielai imdavosi 'popiergalių" - lietuvių laikraščių (p. 88). Visa pirtis buvo paversta skaitykla ir veikiai visa miestelio jaunuomenė ėmė skaityti (p. 88). Tik Baltrus vis dar įtarinėjo Gintautą, kad jis kažką ne taip su jo dukra daro (p. 89). Gintautas išėjo atiduoti savęs už liaudies laimę. O lyties galybę jis jautė, kaip kokią elektros srovę didelio įtempimo (p. 89). O nei Ona, nei Baltrus net neįtarė kokiais aukštais tikslais jie buvo įkinkyti į bendrą darbą. Nesijautė Gondingos žemaičiai raštu suviliojami, idant prisiskaitytų prūsinių nuodų, pagadinančių sodžiaus ramybę (p. 90). "Kunigas Tėvo" - kas jis toks nei Gintautas, nei kas kitas krikščionių nežinojo. Per keliolika mylių aplink Gondingą visi šviesesnieji žmonės ir dvarininkai jį vadino "Kunigo Tėvo" pravarde (p. 91). Greičiausiai žydas, bet panėšėjo į pasiturintį aukštaičių šlėktelę ar nedidelio palivarko nuomininką, nes ir lenkiškai kalbėjo taisyklingai (p. 91). Jis telankė dvarininkus, turtinguosius miestelėnus, klebonijas ir rusų valdininkus, žandarus, sargybinius, urėdninkus, popus (p. 93). Pas daktarą Gintautą į Gondingą Kunigo Tėvas pats prabilo lietuviųai, ne lenkiškai, nors daktaras jam dėl kalbos nebuvo nei mirktelėjęs. Jis ir rusiškai lygiai taip pat gerai kalbėjo (p. 95). O kai Gintauto šeimmyniškiai išėjo jis ištraukė pakietą su dviejų mėnesių Tilžės lietuvių leidiniais: laikraščiais, kalendoriais ir knygelėmis (P. 95). Taip "Kunigo tėvas" tapo jo aprūpintoju (p. 96). "Daktaro giminės" buvo du turtingiausi miesteli žydai - galanterininkas ir mėsininkas. Galanterininkas Seligman ir mėsininkas Schumacher. Žemaičiai jo pavardę kraipė kaip išmanė: Šmokeris, Šumokeris, Šumakaris, Šunakaris (p. 97). Abu giminės neapsakomai nekentė Rusų ir Rumunų monarchizmo už žydų gyvenamosios vietos siaurinimą, už pogromams pataikavimą. O Gintautas nei puse žodžių neprasitardavo nei prieš monarchizmą, nei prieš prieš Lietuvos valdžią. Apdalindavo vienas kitą literatūra, kuri knygynuose languose nebuvo išstatoma pirkėjams privilioti (p. 101).

Mendelis buvo gražus, gudrus ir drąsus jaunikaitis. Jis įsimylėjo jauną, gražią ūkininkaitę. Jis pamišo dėl pinigų, kad užsidirbęs galėtų vesti savo Gendrutą (p. 102). Tam užsiėmė kontrabanda. Mendelis atsirado priešaky kompanijėlės, aprūpinančios visus apylinkės žydelius prūsine arbata, spiritu, šilkais, skustuvais. Ir mergelė jam išdulkėjo iš galvos. Lietuvių raštus jis skaitė visus. Vis dėl to į tai žiūrėjo tik kaip į prekę (p. 103). Gintautas žinojo, kad Mendeliu galima pasitikėti (p. 104). Suėjo su Mendeliu ir kun. Rimutis Vizgirda (p. 104). Lifonas, čia Lietuvoje gimęs ir augęs, mokęsis lietuviškai, kaip tikras lietuvis, prieteliavęsis su lietuviais ir juos labai mylėjęs už lėtą, minkštą apsiėjimą su kitataučiais ir vis dėl to juos įdavinėjo policijai (p. 114).

Gintautas kleboną Kumstevičių laikė diplodoku ar kuriuo kitu prieštvaniniu gyvūnu (p. 130). Gintautas klebonams priskyrė rolę teigiamo neigiamo - visuomenės bacilofagų, antropofagų ar tiesiog masgoliafagų. Jis su draugais konspirantais susibaudėliais statys lietuvybę, o kunigai tegul išėda visa tai, kas jai priešinga. Iš dviejų galų einama į vieną bendrą punktą (p. 130). Daktarui Gintautui ir Ko svetimų kolonistų elementas negeistinas, nes kenkia lietuvybei ir krašto gerovei; religijos atstovams jie, kolonistai negeistini, nes kliudo katalikybei. Taigi, Kumstevičiai irgi naudingi (p. 131). Todėl pirmą kartą nutarė kleboną aplankyti (p. 131). Prie butelio abiejų liežuviai atsirišo (p. 132). Gintautas pats pasijuto veikiamas, verbuojamas. Su širdies skausmu išdėstė Valstiečių Banko organizaciją, skirtą Lietuvai kolonizuoti (p. 132). Gintautas buvo patenkintas: kleboną rado sąmoningą bent viename reikale (p. 133). Tačiau tolino klebonijos lenkystė (p. 134).

O nepavykęs amatininkas ir dailininkas Napalys Šešiavilkis pasirodė esąs puikiu darbininku ūkyje (p. 137 - 139). Kaip skaisti salelė, Napalys pasirodė Šešiavilkių kieme savo netingėjmu ir mokėjimu skaityti (p. 143). Paskui ėmė rastis Prūsų kontrafakcijos knygos (p. 145). Kur buvęs, kur nebuvęs Napalys, kapt už knygos. Įėjo į paprotį, kad Napalys be knygelės rankose tiesiog nežinojo kur rankos padėti (p. 145). Taip Napalys tapo tikru švietėju lavintoju, lietuvių kultūrtregeriu ir tautinio jų susipratimo kėlėju (p. 146). Dar Vilniuje Napalys ėmė susipažinti su lietuvių politikos literatūra, iš Prūsų ir Amerikos uždarytuose vokuose kai kam ateinančiais menkais laikraštukais (p. 148). Napalys ėmė gyventi surinktiniu savo liaudies gyvenimu, bendrais lietuvių jausmais. Napalys vis dažniau ėmė antyje ar kišenėje atsinešioti naujėteliausių knygelių ar palaidų lapų. Jas išsiimdavo kai namie buvo vien saviškiai ar bent savo kaiko žmonės, o ne atsitikrinai užėję parėjūnai (p. 149).Visa savo karšta siela protestavo prieš lietuvių teisių siaurinimą bažnyčioje, mokykloje, valsčiuje, teisme. Jis nekomentavo skaitomų žodžių. Jam gal ir pačiam jie nebuvo aiškūs daug kas. Jis tik jausmais gėrė ir jausmais atidavė kitiems tą protesto dvasią, kuri iš kažin kur, iš kažin kokio tik svajojamo laisvės krašto kažin kokiais slaptais keliasi ateina ir, it nuodinjančios dujos ima skverbtis pro visus plyšius vidun visuose Lietuvos pakraščiuose (p. 149). Kitaip Napalys skaitė tuos raštus, kitaip ir jų klausytojai klausė. Griežtai visi liaudavosi dirbę ir šnekėję, visi susirinkdavę aplink stalą, susistatydavo, lyg puodynes, juodai nusidirbusias rankas ir gėrė gal ne tiek raštų kalbą, o daugiau raštų dvasią (p. 149). Po tokio skaitymo visi atsilošdavo ir nuo stalo keldavosi, sunkiu atsidūsimu, išpūsdami ilgai sulaikomą  suspaustą dvasią: Teisybė... Tik daryk gi tu ką padaręs. Kieno galia, to ir valia. Ir patardavo tuos raštus į krosnį mesti. Į krosnį nekišo, bet ir namie jų nesimatė (p. 150). Naujoje vietoje Benediktas Šešiavilkis buvo malūnininkas (p. 154 - 155). Vieną ankstyvą rytą iš pašvenčių išvažiavo ilga virtinė vežimų, kai kurie karvėmis vedini. Visi Šešiavilkiai verkdami: seniai - vietos, kur buvo įaugę, senė - dar paliekamų ištekėjusių dukterų; Petras ūmai pasigilėjęs savo šventyklos - Šventosios slėnio; Petrienė kapų (p. 156). O Napalys neliūdėjo, tarsi būtų siekęs kokį reikalą atlikti, kurį atlikę grįžtų atgal (p. 156). Napalys važiuodamas tarsi sapnuoja: mato Labirinto rūmą. Galiausiai atranda Karalaitę, kurią jis vadina sužadėtine Teisybe (p. 158). Lietuva - mano pasaka, mano Gamta - Karalaitė, mano Visuomenės Žmonės - Karaliai (p. 160).

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Vaižganto kūrinį "Gondingos kraštas" (Vaižgantas. Pragiedruliai. T. 2: Gondingos kraštas. - Kassel-Mattenberg: Aistia, 1948).

Santeklių Sviestavičiai kadaise buvo tokie galingi viešpačiai, kad su jais retas kunigaikštis galėjęs lygintis; tiek dvarų, tiek miestų. Mūsų tėvai atmena, kad Sviestavičius buvo Santeklių didžiadvario, ekonomijos arba šaltinio, viešpačius. Kai maža pelno iš žemės beliko, ėmė skinti miškus ir tų užteko dviem kartoms (p. 7). Taip atsirado Sakalynė. "Miškų Ponui" arba kučmeisteriui buvo paskirtas sakalininkų, šunininkų ir arklininkų kiemas (p. 7). Ne vienu vežimu atvyko Vilius su Darata Vidmantai (p. 9 - 11). Vidmantas turto vežėsi už penkis tūkstančius. Žemaičiai stebėjosi, kas čia per stebuklai: dvarininkui to būtų per maža, ūkininkui visa tai per brangu (p. 11). Vidmantai nebuvo kaip Gintautas ir kiti visa širdimi atsidavę lietuvių kontrafakcijai ir politinei literatūrai. Vidmantas buvo praktikas realistas, matąs vien apčiuopiamą naudą. Darata irgi žiūrėjo praktiški (p. 14). Dukters sumanymai traukė senį kaip tik savo žaismingumu. Kodėl gi nepažaisti, jei tai nebus mokama? Darata iš banko išėmė ir į pramonę padėjo savo pinigus - kraitį. Ji visa tai supirko Prūsuose. Beliko tai pergabenti į Žemaičius (p. 17). Tačiau pamatė Sakalynę visiškai apleistą. Niekas čia akies nepatraukė. Ir Darata buvo nusivylusi (p. 19). Buvo pastatytas stulpas su lenta, taisyklingu lietuvišku parašu: "Sakalynė Vidmantai Daržininkai". Taip žmonės ir ėmė vadinti Sakalynę Vidmantais (p. 23). Vidmantams buvo duotas žinia nuimti lietuvišką parašą, nes netrukus atbildėsią visi policininkai to stulpo griauti (p. 23). Darata viską žinojo ir tai labai pakėlė jos vertę (p. 26). Viena Daratai įteikė tilžiškių lietuvių laikraščius. Daratai iš pradžių buvo labai nepadoru. Ji, inteligentė, lietuvių laikraščių beveik neskaitė studentaudama (p. 26). Vis dėl to perskaitė ir buvo suinteresuota (p. 27).

Linksmynėjė ponas Sviestavičius gyvena su žmona, bet ten turėjo įsikurti Šešiavilkiai. Napalys atvyko (p. 40). Nutarė atidaryti Linksmynėjė pavyzdinę ūkio mokyklą. O Napalys rado didžiulį Sviestavičių archyvą, biblioteką (p. 41). Jie susiskirstė kambarius Petrui su Petriene ir vaikais, šeimynai, bernams ir merginoms, tėvui ir sau; be visa ko samdosi Sviestavičiai "vasarnamiui" (p. 42). Napaliui darosi aišku, kad Sakalynėjė karaliavo Darata, o ne senis Vidmantas (p. 42). Ponas Sviestavičius su Napaliu kalbėdamasis pasakė: mes, Lietuvos šviesuomenė neva, visą savo amžių pramaklinėjome, nepamatę kas šalia mūsų auga. O priaugta visiškai naujo ir kitokio gaivalo. Mes tepažinome bajoraičius. Gi šalia mūsų išdygsta šviesuolių, kurie bemoką ir dirbti. Antai mūsų draugas Gintautas, Vidmanto duktė, štai dabar Šešiavilkiukas - kuo jie blogesni už bajoraičius? (p. 43). Vis labiau kalbama apie klasių kovą, apie priešingybes ekonominių reikalų. Gal kame ir yra to. Kame to nėra... O štai kokių gali būti santykių tarp "Sviestavičių" ir "pašventiškių" (p. 45). Sviestavičiui dar sunku buvo lietuviškai, ypač aukštaitiškai, kalbėti, tačiau prasti jis kuo geriausiai suprato (p. 46_). O A. Baranausko giesmės eilutes "Kad tu gude nesulauktum, nebus, kaip tu nori: Bus kaip Dievas duos, ne tavo įsakai nedori" suprato kaip marselietę, kaip lietuvių politikos giesmę (p. 48). Būtent tokias eilutes giedojo Napalio diriguojami giesmininkai (p. 48). Maršo žingsnis ir gaida įtraukė Sviestavičių į glitą (p. 49). Net lietuviškus laikraščius Sviesčius ėmė skaityti (p. 57). Tupikas, Statikas - samdiniai. Mažjonis supyko: tai kodėl aš ne Tupikevičius, jei tu - Statikevičius? Toks jau pas mus, žemaičius, paprotys įvyko - kits kitą ponuoti ir pavardes kraipyti, - sutiko Statikas (p. 66). O Marytė: mūsų pavardė lenkiškai perdirbti būtų sunkoka. Bent aš dar nesmi girdėjusi, kad kas būtų mėginęs ištarti: "Šešiavilkevičius" (p. 66). Statikas, nors samdinys paprasčiausias, norėjo šlėktiškai gyventi ir už gautus pinigus šlėktiškus drabužius pirkosi - elutę šlėktišką stačia maniškos apikakle, tokiu raudonu kaklaraiščiu (p. 75). Sviesčiai galutinai sumužikėjo. Sviesčius geriausiai bendravo su Petru Šešiavilkiu, o poniai geriausia pašnekovė buvo Darata (p. 77). Sunku buvo susikalbėti. Vidmantai nemokėjo nei rusiškai, nei lenkiškai. Tad Sviestavičiams teko kalbėti vokiškai. Kunigas Vizgirda nemokėjo vokiškai, tad kalbėjosi su šeimininkais ir Gintautu lietuviškai. Trys kalbos prie vienos stalo. Pamažu įsivyravo lietuvių kalba (p. 78). Gintautas vis dažniau ėmė praeiti pro šalį Vidmantų ir pabaigti savo kelionę neva Sviesčiusoe, o iš tiesų, kad gautų galimybę pamatyti Marytę (p. 80). Nesvarbu, kad ji grynai mužikė, o jis universitetinio išsilavinimo (p. 81). Linas, audimas: lietuvėms nėra ko pavydėti persėms jų brangių kilimų, kuriais pagarsėjo visame pasaulyje, jei savo rankų darbais dengdama šeimyną savo raštais dabindama visus namus, daro namiškiamss įtakos, kuriai mielai pasiduoda visi, neišskiria nė vyro - tikro valdovo (p. 93). Per juostą - į širdį. Per dailę į Namų Ugnelę (p. 93). Gintautas sietynietis vienas vedė visą dvasios gaivinimo darbą, pats tačiau stovėdamas nuošalyje, kaip vyriausiais karo vadas Ojama Mandžiūrijos karą kariavo iš Japonijos salų. Napalys pats visą darbą dirbo ir buvo panašus į atskirtų armijų vadus. Gintautas buvo lietuvių atgimimo inžinierius, Napalys - atgimimo mechanikas (p. 95). Tėvas Vidmantas juto, kad duktė dairosi į tą pusę, kur Ventos Dainius. Darata pasisakė mylinti Šešiavilkiuką (p. 101). O senasis Šešiavilkis nemėgo Vidmantų ir jam nemaloni buvo Napalio meilė Daratai (p. 102), tai klaidatikei (p. 103). O Ona (Gintauto šeimininkė) nutarė prietarais ar burtais atrišti šeimininką nuo Daratos (p. 109). Melchior Viadorelli, aptiekininkas, pono Melchioro Viadorellio tėvas Merkelis Vėdarėlis. Jo sūnus, grįžęs iš Maskvos, Merkeliukas, kuris vedė bajoraitę, per santuoką užsirašė Viadorelli ir įsivaizdavo esąs bajoras. Ano laiko lietuviams, kas tik gudžiavo, atseit laužė lietuvių kalbą, ypač jei visai jos nemokėjo, tas ir bajoras gudas. Nutautusių bajorų lietuviai savais nebelaikė. Viadorellis Maskvoje tarp rusų augdamas, savo tėvų kalbą buvo gerokai pamiršęs ir ją sudarkęs (p. 115). Viadorellis lindo visiems be muilo į širdį (p. 116). O iš Sviestavičiaus grobė viską kas papuolė (p. 116). Jautė didžiulį pyktį Gintauto atžvilgiu ir pavydą Sviestavičiui, kuris įsikabino į žemę (p. 118). Kur Viadoreliui dėtis? Su žemaičiais? Kaip tikras Lietuvos išgama Viadorellis nekentė visko, kas lietuviškumu atsidavė. Nekentė savo tautiečių, nekentė jų kalbos (p. 118). Pats jis lietuviškai neatsakinėdavo, bevelydamas rusiškai ar lenkiškai kalbėti. Beliko policija su savo antstoliu, žandarų unteras, urėdninkas, sargybinis unteras ir felčeris Lifonas (p. 119). Kunigas Vizgirdas pokalbyje su Gintautu: mano gimtojoje vietoje nėra nei vieno ąžuolo. O man jie gražūs. Aš juos gerbiu, ne tik mėgstu, kaip tikras dendolatris. Iš tolimo krašto grįždamas parsivežiau ąžuolėlį, įsisodinau, prigydžiau ir auginau. Po keliolikos metų atvažiuoju ir matai: mano ąžuoliuko nebėra - jis per pusę nulaužtas. Tave, Dominikai, aš įsivaizdavau tuo ąžuoliuku. Sietynietis ir sargietis apkabino vienas kitą, pasidarę viena, sulieję širdis į tautą (p. 135). Bendradarbiavimas su žydais lietuvių visuomenės veikėjų (p. 136). Kunigas Vizgirda Gintauto ir Marytės Šešiavilkytės jungtuvių proga pasakė kalbą, kurioj ir tokie žodžiai: atėmė rusai iš mūsų Lietuvos "Žirgą" ir kamanėles; atėmė, ne mes tai pragėrėme, kaip daina sako... (p. 142). Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos "Žirgą", ženklą, uždarė į užkeiktą pilį visą šimtą metų, o jo kamanėles, valdžią, patys pasiėmė... ir došijasi dabar po mūsų Lietuvą (p. 143). Pragiedruliai, pragiedruliai... Visur Lietuvoje pragiedruliai. Vilčių didėja, ūpas kyla (p. 143).