Vaižganto atsiminimai ir patyrimas kaip jo grožinių kūrinių pagrindas | 2021 vasario 12 d.

Komentaro su paaiškinimais forma pristatysime Vaižganto atsiminimus (Vaižgantas. Rinktiniai raštai. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, T. 2).

"Kunigėlio" gimtuvės: gimė 1869 m., o tėvas Aniūpras Tumas gimė 1817 m. (p. 389). Mama gi gimė 1824 m. (p. 390). Buvo 10 iš vaikų, pagrandukas (p. 389). Paskutinysis, penktasis, buvo nereikalingas - dar mušis su vyresniuoju broliu, dar žemę skels pusiau ir visai giminei kels nešlovę, todėl motina kai "bobutė" pasakė berniuką esant, čia pat iškėlusi rankas, paaukojo jį tarnu Dievui. Giliausiu jausmu, su ašaromis akyse, kaip visados, karštai meldusi, kad Dievas malonėtų priimti jos didžiausią auką - pavelytų šiam vaikui šv. Mišias laikyti, majestotą garbinti ir žmonėms tikėjimo, dvasios dalykuose tarnauti (p. 390). Tai buvo švenčiausios mergelės gimimo dieną, didžiųjų pamaldų valanda. Namuose niekas neprieštaravo tokiam mamos padarytam aktui (p. 390). Bet niekas ir nesitikėjo to, nors turėjo motina pusbrolį Tamošiūną-"Tomaševskį", kuris bekapelionaudamas per Krymo vadą vyriausiam vadui šėrė, už ta buvo ištremtas į Rusiją. O Vaižgantas taip ir buvo vadinamas kunigėliu. Jam tai buvo tolygu pravardžiavimui. Kaip kur ir su kuo augo, aprašyta "Pragiedrulių" III tome, 172-179, 227-257, 67-79. Ten pat pateikta ir tėvelių charakteristika. O dėdės ir dėdiėnės tipas pateiktas "Skaitymuose" (p. 391).

"Trys seserys - trys dramos": sesuo Aniotė buvo raštininkė, didelė dainininkė ir jausminga. Maldų knygas, gegužines knygelė ji laisvai skaitė (p. 391). Vedė rožančių ir šventas giesmes namie šventryčiais. Dainavo dainas šventavakariais ir lauke darbymečiais. Pirmutinė kaimo audėja, bet paskutinė virėja. Daug skaitė, dar daugiau klausės ir viskam pritarė be abejonių. Atėjus 1905 m. revoliucijai buvo prisidėjusi prie Jurgio Samsčio kompanijos, agitavo už juos, laikė revoliucininkų literaūrą, rašomąją mašinėlę, leido pas juo rinktis. Nepilnamečiai sūnūs buvo išsiųsti į katorgą. Juozas ir liko Sibire gyventi (p. 2). Sesuo Ona iki paskutini laukė kol Juozas sugrįš, bet taip ir nesulaukė (p. 393). Sesuo Severiotė buvo pilna "prajovų". Buvo visiška bemokslė. Maldaknygę skaitė tik silabizuodama. Nei austi, nei siūti neturėjo kantrybės. Bet buvo puiki kulinarė. Ištekėjo į Kunigiškius už Liudo Mieginio (p. 393). Žuvus vyrui, būdama beveik beraštė ji virto tikru vyru gyvu protu ir inteligencija. Vertė savo vaikus skaityti. Žinojo visą lietuvių politiką, bet buvo labai kritiška. Ūkyje buvo pažangi. Ji vienintelė Vaižgantu didžiavosi ir be galo mylėjo, kaip ir jis ją (p. 394). Ji savo lėšomis jį išleido į kunigus. Mirė ant Vaižganto rankų 1910 m. Vyriausioji sesuo buvo gražiausia. Į ją žvalgėsi ir grafas Marikonis (p. 395). Ištekėjo už nemylimo vyro. Pasipylė vaikai, tokie pat gražūs kai ji pati (p. 396). Vienatinė Marijonos pramoga buvo išeiti į Popšutę ir ten išsirėkti. O namai buvo turtingi. Jos vyro būta labai nagingo mechaniko mašininko. Jis ėmė verstis fabrikacija, prasigyveno, išstatė gražia trobas, įsiveisė sodus (p. 396). Marijona tapo labai pamaldi, apako, bet savo malonaus charakterio nenustojo. Ji buvo tiesiog "išminties sostas", visų kaimo gudrybių, ūkininkavimo, gyvulių auklėjimo, prietarų ir padavimų šaltinis. Be galo sklandi jos lietuvių kalba. Mirė 1918 m. Brolis Jonas buvo sangvinikas (p. 397). Buvo pynė gerųjų ir blogųjų savybių. Jam per siaura buvo būti su šeima pas tėvus, klaidžiojo, daug padėjo Vaižgantui kontrabanduoti iš užsienio Lietuvos kontrafakciją ir politikos laikraščius, įkliuvo, trejus metus atsėdėjo "Krestuose", buvo ištremtas į Besarabiją. Pralaimėjo tėviškę, kurios nebeliko nė žymės. Tai labai skaudu atminus; lyg kas tau būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko gamtos paminklai, aprašyti "Pragiedruliuose". Tėvelio broliai - Pranciškus, Alijaušas, Karolis. Paskutinieji du ir trečiasis - tėvelis - ne kartą yra buvę prototipais Vaižganto pasakojimų veikėjams (p. 399).

Svėdasiškiai: jie sangvinikai linksma, neskaudūs juokdariai. Tėtis tarsi lėtas, bet toks pat. Motutė - gyva nervų pynė, virpanti styga, perregimas krikštolas ne be gudrybės. Jie aprašyti "Pragiedrulių III tome (p. 399). Antrapus Svėdasų miestelio jau didokas Svėdasų ežeras, arba Beragis ar Beregys, kurio šlaite ir grafų Marikonių rezidencija (p.401). Parapija prieš karą sudarė vieną didžiausių Žemaičių vyskupijos parapijų su 10 - 12 000 gyventojų (p. 402). Malaišių slėnis - vienam jo gal Svėdasų arba Beragis, ežeras, antrame - Salų, arba Dviragis, ežeras. Žmonių padavimai mena juos buvus susiliejus į vieną. Ir tik Jodonių piliakalnio žynio Valiulio išmone perskirtų (apie tai "Pragiedrulių III tome). Vaižgantas: aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne pramanyti. [...]. Rašydamas Lietuvos epopėją, aš rašau, tiesą pasakius, jos kroniką; ne visos, tik jos dalies, jos provincijos ar net tik šeimynos. Tai ir mano rašymas, stigdamas literatinės vertybės, niekada nestinga istorinės (p. 403).

"Kelionė į vyskupą Valančių": dirmavonė Vaižganto laikais buvo laikoma smistiškesniu už kitus sakramentu, nes visai neprieinamas. Valančius tik ėmė lankyti savo plačią vyskupiją, bet rusai jam uždraudė tai daryti, todėl jis ėmė raginti žmones patiems atvykti pas jį ir savo vaikučius atsivežti patvirtinti. Pulkai žmonių kasdien pereidavo per vyskupo demokrato rūmus. Motina suskato barstyt nuomonę, kad pavojinga laikyti vaikai nedirmavoti: po tam dar numirs nepatvirtinto tikėjimo. O sodžių buvo sunku išjudinti kelinei. Žinojo tik katorgos kelionę su linais į Rygą blogymečiu (p. 404). Vis dėl to kaimynas Aleksandras Žemaitis išdrįso vesti vežimų karavaną prikrautą vaikų kaip čigoniukų. Kiekvieno vežimo vaikus turėjo globoti ir arklį valdyt moteriška (p. 405). Žmonės pakelėse lydėjo mus kaip kokią maldininkų procesiją (p. 405). Tada Vaižgantui buvo kokie 5 metai. Vyskupą rado namie, tik jau sergantį (p. 407). Geras senolis pirmiausia paglostė visus vaikius, paskui pasisveikino su vyresniaisiais (p. 408).

Nuorodos pateikiamos į "Pragiedrulių" pirmą leidimą (1920 m.), tai ir padavimais apipinti gražiųjų Vaižganto gimtinės vietų aprašymai: kalnai, kalneliai, ežerai, liūnai, upeliai (Popšutė, Valiulio kalnelis, Juodonių piliakalnis, Beragio ir Dviragio ežerai, Malaiša ir kt). Toje aplinkoje vaizduojami Aleksiuko vaikystės draugai ir tėvai - Taučius ir Taučiuvienė (p. 471). Vaižganto tėveliai "Pragiedruliuose" pristatyti Taučiaus ir Taučiuvienės paveikslais (p. 472). Keletą atsiminimų vaizdelių Vaižgantas pirmą kartą apskelbė "Aukštaičių vaizdelių" cikle, "Rygos garse", 1913 m. (p. 472).