Kas jis, paskutinysis Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas? | 2021 gegužės 30 d.

05/30/2021

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime paskutiniojo Lietuvos kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko (1890 - 1965) atsiminimus ("Paskutiniai buržuazijos valdymo metai Lietuvoje" (Švyturys, 1958, Nr. 1, 6); "Tą neužmirštamą vasarą" (Švyturys, 1960, Nr. 12, 13)) bei istoriko Vytauto Kancevičiaus straipsnį "Generolas, padėjęs nulemti Lietuvos ateitį" (Švyturys, 1986, Nr. 14, 15, 16).

Sąjūdžio metais ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. per visą šį jau daugiau kaip 30 metų laikotarpį Lietuvoje smerkiami ar net laikomi išdavikais visi kurie palaikė Lietuvos prijungimą prie SSRS ar net dalyvavo tame procese. Ne kitaip yra ir su generolu Vincu Vitkausku. Apriori antikomunistinėje, antisovietinėje ir antirusiškoje logikoje tai savaime suprantama. Juk V. Vitkauskas buvo ne tik paskutinysis kariuomenės vadas, paskutiniajame nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdyje pasisakęs prieš ginkluotą pasipriešinimą ultimatumą pateikusiai SSRS valdžiai bei sutrukdęs įtraukti kariuomenę į kovą su Raudonąją armija, jis taip pat ir A. Merkio vyriausybės, įteisinusios sovietų okupaciją, krašto apsaugos ministras. Dar daugiau: jis ir Liaudies vyriausybės krašto apsaugos ministras, Liaudies seimo narys ir net delegacijos, vykusios į Maskvą su pašymu priimti Lietuvos SSR į Sovietų Sąjungą narys. Taigi, kaip dabar sakoma - "Stalino saulės" vežėjas. Vadinasi, antikomunistų ir rusofobų akyse neabejotinas išdavikas. Jam taip pat kartas nuo karto metami kaltinimai, kad jis bendradarbiavo su sovietų žvalgybos tarnybomis. Tačiau ar jis laikytinas išdaviku lietuvių tautos amžinųjų interesų, jos išlikimo perspektyvos kontekste? Prieš atsakant į šį klausimą reiktų pasiaiškinti pačią išdavystės sampratą. Kas tai yra iš principo? Šio teksto autorius išdavystę suvokia kaip veiksmą, kuriuo veikiantysis sąmoningai siekia pakenkti bendrijos (tautinės, religinės, dvasinės, pasaulėžiūrinės, ideologinės ar politinės), kuriai jis pats priklauso ir su kuria save identifikuoja, interesams, sukeldamas jai rimtą pavojų, gresiantį jos išlikimui ar bent normaliam funkcionavimui. Klasikinė išdavystė pasižymi tuo, kad išdavikui už išdavystę yra atlyginama materialiai, karjera ar kitomis paslaugomis asmeniškai. Dar aukštesnis išdavystės laipsnis kai ji daroma be materialinio suinteresuotumo, tiesiog iš idealistinių paskatų - kenkiant bendrijai, su kuria išdavikas save identifikuoja, vien dėl paties kenkimo. Tačiau čia jau atsiduriama ties riba, kai išdavyste galimas apibūdinti veiksmas gali prarasti išdavystės statusą, jei asmuo, kurio atžvilgiu inkriminuojama išdavystė, atsiako identifikuoti save su bendrija, sukuria save iki tol identifikavo, ir tik po to atlieka veiksmą, kurį ankstesnės bendrijos nariai laikytų išdavyste, tačiau pats šis asmuo jo jau nebelaikytų išdavyste, nes jis susitapatino su tos bendrijos priešu. Taip pat būtina suvokti, jog vieni ar kiti bendrijos sluoksniai ar grupės skirtingai vertina vieno ar kito asmens veiksmus. Tai, kas vienai grupei atrodys nacionalinių interesų gynimu, kita gali palaikyti tik egoistiniu atitinkamos grupės poreikių tenkinimu. Taigi vienas ar kitas veiksmas pats savaime dar nieko nesako. Viską nulemia motyvacija, motyvai, vardan kurių jie yra daromi. Juk net ir bendradarbiavimo su užsienio žvalgybomis motyvacija, o todėl ir vertinimas, gali labai skirtis priklausomai nuo sąlygų ir aplinkybių, kuriomis tai vyksta.

Po tokios teorinės įžangos žvilgterėkime iš arčiau į Vinco Vitkausko asmenį, gyvenimą ir darbus. Apie tai galima plačiau pasiskaityti istoriko V. Kancevičiaus straipsnyje. Čia nubrėšime tik kelis štrichus. Skaitydami V. Vitkausko atsiminimus nesunkiai įsitikinsime, kad jis buvo labai įdėmus jį supančio gyvenimo stebėtojas. Ir be galo jautrus jo stebėto ir paties išgyvento gyvenimo negerovėms, pats niekada nesiekęs mėgautis jo malonumais, o labiau siekęs duoti kitiems. Tai liudija ir jo pasipiktinimas savo brolio komunisto nužudymu, atsiliepiant į tai savo paties sukurtu eilėraščiu, iš kurio sklinda pasipiktinimas filisterišku, buržuaziniu saviapsiribojimu ir abuojumu išnaudojamam savo artimui. Toks V. Vitkauskas išliko per visą savo karinės karjeros 20 - etį iki pat 1940 - ųjų. Visų, kuriems teko su juo susidurti, jis charakterizuojamas kaip be galo disciplinuotas, profesionalus, pareigingas kariškis, nesiekęs asmeninės naudos - asmeninis pasipelnymas, karjerizmas jam buvo absoliučiai svetimi. Savo atsiminimuose V. Vitkauskas ne sykį kartojo, kad per visą šį 20 -metį jis išsaugojo tuos pačius idealus ir požiūrį į tuometinę Lietuvą, labai atidžiai registruodamas savo atmintyje visus valdančiojo režimo socialinio egoizmo iš vienos pusės ir liaudies skurdo bei vargo faktus iš kitus pusės, tikėdamas, kad jam pavyks panaudoti jam pavaldžią kariuomenę tautos (liaudies) išlaisvinimui. Bet, jo paties pastebėjimu, tam jam reikėjo veikti labai konspiratyviai. Vien jau tokiose frazėse įmanoma įžvelgti galimybę, jog V. Vitkauskas galėjo būti užmezgęs ryšius su sovietų karinės žvalgybos institucijomis. Tačiau jei ir būtų taip buvę, tai vardan kokių motyvų? Raudonu siūlu per visus jo atsiminimus eina teiginys, kad anuometinė Lietuva tebuvo žaisliukas didžiųjų valstybių rankose, kurios darė su ja ką norėjo ir jos nepriklausomybė buvo galima tik todėl, kad jos prijungimas prie vienos iš besivaržančių dėl jos šalių (Vokietijos ar Lenkijos (be abejo, čia galima pridėti - ir Sovietų Sąjungos, ko Vitkauskas, žinoma, nepamini dėl savo geopolitinės orientacijos), būtų pažeidęs kitos valstybės interesus, todėl buvo jos blokuojamas. O nuo 1933 - 1934 m., po Hitlerio atėjimo į valdžią, didžiausia, pagrindinė, svarbiausia grėsme Lietuvai Vitkausko akimis žiūrint virto Vokietija, kuri kėsinosi ne tik į Klaipėdos kraštą, bet ir į visą Lietuvos teritoriją (apie antivokiškas Vitkausko pažiūras žr. ir čia: https://www.ateitiesaidas.lt/l/vinco-vitkausko-informacija-apie-lietuvos-valdzios-santyki-su-vokietija-1939-m-pabaigoje-1940-m-pirmoje-puseje/). Ir tai yra faktas, kurio neįmanoma paneigti. Faktas tas, kad 1934 m, su Lenkija sudariusi nepuolimo sutartį, Vokietija ne kartą siūlė Lenkijai Lietuvą mainais į Dancigo koridorių, vėl tą patį siūlė Lenkiją už paramą jai, užgrobiant Čekoslovakiją, o 1938 m. kovo mėn., prieš Lenkijai pareiškus ultimatumą ir jį pateikus, sutelkė savo pajėgas Rytprūsiuose, ketindama, Lenkijai įsiveržus į rytinę Lietuvos dalį, užimti ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir Žemaitiją su Mažeikių ir Šiaulių geležinkelio mazgais. 1939 m., jau užgrobusi Klaipėdos kraštą, Vokietija vėl "prekiavo" Lietuvos teritorija su Lenkija, siūlydama jai už Dancigą didesnę Lietuvos dalį, sau norėdama pasilikti Žemaitiją. Lygiai taip pat ir derybose su sovietais 1939 m. rugsėjo mėn. jau pasibaigus karui su Lenkija, dalinantis jos teritorijas, kai SSRS netikėtai Vokietijai, pareikalavo "išlyginti" sieną Lenkijoje, atsisakydami dalies lenkiškų žemių, bet pareikalaudami savo įtakos sferai Lietuvos, vokiečiai vėl derėjosi su sovietais, prašydami palikti jiems bent jau Suvalkiją ir - kas daugeliui lietuvių nežinoma - Žemaitiją iki Dubysos. Sovietai su Žemaitijos palikimu vokiečiams nesitiko, bet buvo priversti sutikti su dalies Suvalkijos atidavimu Vokietijai (1941 m. kaip žinia sovietai išpirko šią teritoriją iš Vokietijos už 7, 5 milijonų dolerių). Dar daugiau - Vokietija ne kartą bandė primesti Lietuvai savo protektoratą. Vokietija ne tik "prekiavo" nepriklausomos Lietuvos teritorija su Lenkija arba SSRS, bet ir patys visais įmanomais būdais stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje, plėsdama savo šnipų ir agentų tinklą, papirkinėdama valdžios pareigūnus, įsitvirtindama ekonomiškai (paskutinioji Vokietijos primesta Lietuvai prekybos sutartis (pasirašyta 1940 m. balandžio 27 d., taigi jau seniai Lietuvoje esant sovietinėms įguloms), buvo tiesiog pragaištinga Lietuvos ekonomikai. Pagal ją Lietuva kariaujančiai Vokietijai turėjo per metus pristatyti prekių - daugiausia žemės ūkio produktų - už 200 milijonų litų, už kuriuos Vokietija praktiškai neatsiskaitydavo, žadėdama tai padaryti pasibaigus karui. Taip pat Lietuvai buvo uždrausta išvežti savo prekes į kitas šalis, su kuriomis Vokietija kariavo. Tuo tarpu vokiečių panieka slavų ir baltų tautoms bei nacių kolonizaciniai ir germanizaciniai planai buvo puikiausiai žinomi visai Europai ir visiems Lietuvoje, kurie tik drįso priimti realybę tokią, kokia ji buvo. O ta realybė tokia, kad didelė lietuvių visuomenės dalis pagrįstai labai bijojo pakliūti į Vokietijos valdžią. Priklausomybės Vokietijai, jos protektorato troško tik valdančioji viršūnė ir turtingieji sluoksniai, tikėdamiesi, kad taip bus apsaugoti jų ekonominiai ir turtiniai interesai. Tokia yra objektyvi realybė su kuria reikia skaitytis vertinant V. Vitkausko prosovietinę veiklą. Štai tas vertinimo pagrindas. Ir net bet koks eventualus V. Vitkausko bendradarbiavimas su NKVD ar dar kokia nors sovietų žvalgybos institucija remiasi į šį pagrindą (savo ruožtu galima būtų paklausti: kuo "patriotiškesni" būtų žvelgiant vien šiuo formaliu kriterijumi gestapo agentai, jau nekalbant apie palyginimą, ką objektyviai reiškė Lietuvai nacių okupacija lyginant su sovietų okupacija?). Tad tie, kurie skuba įvardinti V. Vitkauską išdaviku, vadovaujasi absoliučiai klaidinga istorinės realybės samprata. Jų konstruojama realybė - arba nepriklausomybė, arba SSRS okupacija - yra fikcija, išsigalvojimas, iliuzija. Tuo metu nebuvo tokio pasirinkimo. Po sovietų bazių įvedimo 1939 m. spalio - lapkričio mėn. Lietuvai tebuvo vienas pasirinkimas: arba Vokietija, arba SSRS, nacių arba sovietinė okupacija. Kito nebuvo. Vitkauskas savo pasirinkimą padarė. Ir neatrodo, kad jis buvo klaidingas. Kaip rašė savo prisiminimuose "Tą neužmirštamą vasarą" - turime Lietuvą, kuri "kaip galingos Tarybų Sąjungos narys, išliko gyva su visomis jai priklausančiomis žemėmis ir savo mylima sostine Vilniumi". O jeigu kas nors norėtų įrodyti V. Vitkauską vadovausis kitokiais motyvais, turėtų tai įrodyti konkrečiai - jo tekstais ar kitokiais jo valios pareiškimais.  

Ir be abejo šio teksto autorius neprisiima jokios atsakomybės už istoriko V. Kancevičiaus straipsnyje ar V. Vitkausko atsiminimuose vartojamą terminą "fašistinė", kalbant apie tuometinę Lietuvos vyriausybę ar ditirambus kompartijai. Svetimas šio teksto autoriui ir klasinis požiūris į socialinę realybę. Tačiau iš kitos pusės didžiulė priešprieša tarp valdančiųjų, atstovaujančiųjų turtingųjų sluoksnius, ir liaudies, t. y. miesto bei kaimo darbininkų bei mažažemės ūkininkijos, priešprieša, kuri buvo įgavusi ir ideologinę bei psichologinę išraišką (sąvoką "buožės" įvedė ne komunistai, ji atėjo iš to meto liaudies vartosenos), neabejotinai buvo to meto realybė, todėl ir sąvokos "buržuazija" bei "buržuazinis" bent tam tikru mastu pateisinamos. 

Vytautas Kancevičius "Generolas, padėjęs nulemti Lietuvos ateitį" (Švyturys, 1986, Nr. 14, 15, 16): 1932 m. pulkininkas V. Vitkauskas vėl buvo pasiųstas į Vokietiją (pirmą kartą 1929 m.) studijuoti karinių mokslų. 1933 m. stebėjo Vokietijos kariuomenės manevrus Rytų Prūsijoje. Karinės tarnybos reikalais V. Vitkauskas 1933 - 1934 m. buvo komandiruotas į TSRS. 1934 m. vėl išvyko į TSRS. 1937 ir 1939 m. karinės tarnybos reikalais buvo komandiruotas į Šveicariją, Prancūziją, Belgiją, Italiją, Daniją, Vokietiją, Čekoslovakiją. Kariuomenės inspektoriaus pareigos, vėliau pėstininkų inspektoriaus pareigos sudarė V. Vitkauskui sąlygas gerai pažinti buržuazinę Lietuvos kariuomenės karininkijos ideologiją ir politinį susiskaldymą. Vasaros poligonų pratybų metu bei įvairiomis kitomis progomis jis atidžiai stebėdavo karininkų, liktinių puskarininkių ir kareivių politines nuotaikas, jų požiūrį į tuometinį politinį režimą, į fašizmą ir apskritai buržuazinę santvarką (Nr. 14, p. 6). 1939 04 12 V. Vitkauskas buvo atleistas iš pėstininkų kariuomenės inspektoriaus pareigų ir paskirtas 1-posios pėstininkų divizijos vadu, o po dviejų mėnesių paaukštintas divizijos generolu. 1939 m. balandžio 11 d. Hitleris pasirašė direktyvą dėl Vokietijos pasirengimo karui prieš Lenkiją. Artėjant Vokietijos karui prieš Lenkiją, paskutinėmis rugpjūčio dienomis į Kauną atvyko K. Škirpa ir Lietuvos karo atstovas Berlyne pulkininkas K. Grinius, ir informavo apie Vokietijos pasiūlymus Lietuvai. 1-osios divizijos vadas V. Vitkauskas iš Panevėžio buvo iškviestas pas Raštikį ir buvo oficialiai painformuotas apie Vokietijos pasiūlymus. Apie tai V. Vitkauskas rašė vėliau: "Paprasta, nediplomatine kalba toks pasiūlymas reiškė Hitlerio sumanymą okupuoti Lietuvą, turėti ją savo valdžioje kaip klusnų, bebalsį satelitą, o kiek vėliau paversti ją neatskiriama Vokietijos dalimi". Prisiminimuose rašo, kad buvo iškviestas į Kauną pas Raštikį (p. 6). Raštikis aiškino, kad "Vokietija yra tiek stipri, jog jai pasaulinė hegemonija jau esanti užtikrinta kone šimtmečiams". V. Vitkauskas į tai atsakė: "Tai vokiečių provokacija. Tokių avantiūrų reikia griežčiausiai vengti" (Nr. 14, p. 7). Prasidėjus karui V. Vitkauskas atliko visus pagrindinius darbus, reikalingus divizijos mobilizacijai. Jo divizija saugojo demarkacijos ruožą nuo Neries upės iki Latvijos sienos, internavo Lenkijos kariuomenės likučius, pasiprašiusius prieglobsčio. Būdams divizijos vadu jis atidžiai stebėjo tuometinės Lietuvos vidaus ir užsienio padėtį, plačiau ėmė domėtis socialine, klasine Lietuvos gyventojų diferenciacija, gyventojų politinėmis nuotaikomis, antifašistine kova. Ypač atidžiai stebėjo fašistinės Vokietijos Rytų politikos planus. Vokietijos karą prieš Lenkiną laikė hitlerininkų strateginiu, grobikišku ir kolonizatorišku veržimusi į Rytus, keliančiu pavojų kitoms Rytų Europos tautoms, kartu ir Lietuvai. Dėl to laikėsi nuomonės, kad Lietuvos sąjungininke ginantis nuo fašistinės Vokietijos agresijos, turėtų būti Tarybų Sąjunga, kuriai gresia toks pat hitlerinės agresijos pavojus. 1939 m. spalio 10 d. V. Vitkauskas buvo iškviestas į Kauną, kur jam pranešta, kad jis bus skiriamas sudaromos Vilniaus rinktinės vadu ir turės vadovauti Vilniaus perėmimo žygiui. Spalio 12 d. ir paskirtas tokios rinktinės vadu. Aukštosiose sferose buvo kalbama, kad svarbiausia Vitkausko paskyrimo šiam, žygiui priežastis - susikomplikavę Smetonos ir Raštikio santykiai. Rinktinį buvo sudaryta iš 1-osios divizijos ir papildyta kitų divizijų daliniais. Spalio 28 d. 12 val. Rinktinė įžengė į Vilniaus centrą. Bendras darbas atgautame Vilniuje dar labiau suartino Merkį su Vitkausku ir tai turėjo reikšmės jo paskyrimu kariuomenės vadu (Nr. 14, p. 7). 1940 m. balandžio 22 d. A. Smetonos aktu buvo paskirtas 1-osios pėstininkų divizijos vadas, divizijos generolas V. Vitkauskas. Vitkauskas yra rašęs savo atsiminimuose, kad tai, jog Raštikis nebus laikomas kariuomenės vado vietoje pradėjo aiškėti 1939 m. pabaigoje. "Kuomet pagaliau jo vietoje kariuomenės vado pareigoms aš buvau parinktas, negalėjau suprasti ir iki šiol negaliu suprasti, kokie motyvai nulėmė mano kandidatūros parinkimą". Tik spėja, kad kaip jam sakydavo kiti, gal dėl sėkmingo pasirodymo Vilnių perimant ir gal dėl to, kad jis esąs "gryno plauko karys", nelinkęs kištis į politiką (Nr. 15, p. 14). Vitkauskas rašė, kad prieš sutikdamas tapti kariuomenės vadu, jis nors trumpai apmąstė Lietuvos situaciją. "[...] didžiulė atsakomybė, jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią įvairių vadeivų privirtą košę, atsiduodančią šlykščiu ir dvokiančiu fašizmo raugu. Man kažkoks pasibaisėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su "tautos vadu" Smetona ir kitais bankrutuojančiais fašistiniais jo sėbrais ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu neužtarnautai atrodyti nauja fašizmo išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešaky kokiam fašistui ar iš viso mažai tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis priemonėmis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, neilgai tesvyruodamas, sutikau". Raštikio atsisveikinimo pas naująjį kariuomenės vado vizito metu Vitkauskas pirmiausia pareiškęs, kad jis neketinąs būti "aklu ir paklusniu tautininkų sumanymų vykdytoju kariuomenėje" ir po to dar pridūręs, "kad kol Lietuvai vadovausiąs Smetona ir jo tautininkai, tol Lietuvoje nebūsią nei tvarkos, nei ramybės". Pasak Raštikio Vitkauskas pasakęs, kad jis prisidėsiąs prie to, kad Smetona būtų pašalintas iš valdžios. Atsiminimuose Vitkauskas ne kartą rašė, kad jis visuomet simpatizavo darbo žmonėms, jų kovai prieš fašizmą, kad apsilankymai prezidentūroje jam visada palikdavo nemalonų įspūdį. Vitkauskas yra spėliojęs, kad Smetona, pasirinkdamas jį kariuomenės vadu, galbūt norėjo pridengti klastingus savo politikos planus ir sumanymus, nes tikėjęs, kad bet kuriuo atveju vis tiek sugebėsiąs susidoroti su Vokietijai nepalankiu ir antifašistams lojaliu kariuomenės vadu (Nr. 15, p. 15). Atidarydamas 1940 vasario 15 d., VIII nepaprastąją seimo sesiją A. Merkys pažymėjo, kad pasunkėjusios gyvenimo aplinkybės gali dar labiau komplikuotis. Kitą dieną Smetona savo kalboje padėtį Lietuvoje pavadino "klaikia būsena". Visuomenės ūpas "toks, koks rodosi pritvinkusių karo gaisrų metu". Nerimo ir beperspektyviškumo kupini prezidento ir vyriausybės narių pareiškimai ir vyriausybinėje spaudoje pateikti padėties vertinimai atspindėjo gilią ir aštrią buržuazijos valdančiųjų viršūnių krizę. Vokietijos karas su TSRS perspektyvoje buvo neišvengiamas ir situacija klostėsi tokia: arba su TSRS prieš fašistinę Vokietiją, arba su fašistine Vokietija prieš Tarybų Sąjungą. Valdantieji šį kelią pasirinko. Tai buvo prisitaikymo prie Vokietijos Rytų politikos, prie jos karinių, strateginių išskaičiavimų, kelias. Reakciniai Lietuvos buržuazijos sluoksniai, atidžiai sekdami Vakarų valstybių politiką, ėmė ruošti planus kaip prisiderinti prie Vakarų valstybių politikos, ypač prie Vokietijos karo prieš TSRS. Prie to prisidėjo ir 1940 m. vasario mėn. slaptame ministrų kabineto posėdyje priimtas visiškai slaptas nutarimas dėl vyriausybinio aparato evakavimosi į užsienį kritišku momentu. Pagal tą nutarimą per tris mėnesius Lietuvos kariuomenės daliniai turėjo būti dislokuoti taip, kad būtų galima stoti į stabdomąsias kautynes vyriausybės evakuacijai į Vokietijos pasienį ir į pačią Vokietiją pridengti. Smetona savo "Pro memoria" 1940 07 01 - 25 nurodė, kad šiuo klausimu ne kartą buvo kalbama ministrų kabinete ir valstybės gynimo taryboje. Ministrų kabinetui 1940 m. vasario mėn. priėmus tokį nutarimą, VSD direktorius A. Povilaitis buvo pasiųstas į Berlyną, kur turėjo patikslinti kokius interesus turi Lietuvos atžvilgiu Vokietija ir išsiaiškinti ar imtųsi Vokietija kokių nors priemonių prieš TSRS, jei santykiai tarp TSRS paaštrėtų ir ar sutiktų Vokietija tokiu atveju paimti Lietuvą į savo globą protektorato ar kitokia forma ir taip pat Povilaitis turėjo pranešti, kad nutarė Lietuvos politiką perorientuoti į Vokietiją. Buržuaziniai politiniai veikėjai emigracijoje ilgą laiką šia Povilaičio slaptą misiją į Berlyną vadino Maskvos propaganda. Tačiau Seppo Myllyniemi knyga "Die baltische Krise 1938 - 1941" įrodo tokią kelionę buvus. Aprašomi Povilaičio pasikalbėjimai su aukštais gestapo pareigūnais, pateikiamos ištraukos iš V. Bestės, kalbėjusio su Povilaičiu kaip gestapo vadovybės įgaliotas asmuo, dienoraščio. Po šio vizito A. Smetona dėjo daug pastangų, kad ekonominiai santykiai, vokiečių mažumos Lietuvoje reikalų tvarkymas vystytųsi Vokietijos interesus atitinkančia kryptimi. O Savitarpio sutarties su TSRS likimas padarytas priklausimu nuo politinių aplinkybių Vakarų fronte, nuo karo veiksmų tarp Vokietijos ir Anglijos nutraukimo, kuriam ruoštasi. Lietuvos karo atstovas pulk. K. Grinius savo užrašuose rašo, kad jis 1941 m. gegužės pradžioje lankėsi Kaune kariuomenės štabe. Čia jam paaiškėjo, kad "kariuomenės štabe pasiruošta keliems eventualumams, tame tarpe ir staigiam sovietų įgulų likvidavimui". K. Grinius pažymi, kad su S. Pundzevičiumi svarstęs staigaus Lietuvos kariuomenės permetimo į Suvalkiją klausimą. Buvo galvojama, kad, užnugaryje turint Rytų Prūsiją, prieš akis Nemuno ribą, galima buvo įsitraukti į ginkluotą konfliktą prieš TSRS ir po kurio laiko internuotis Vokietijoje. 1962 m. išėjusioje Br. Railos knygoje "Iš paskendusio laivo" rašoma, kad 1940 m. buvo išleisti "mirtinai slapti" įsakymai Lietuvos kariuomenės divizijų vadams. B. Raila bendrais bruožais papasakoja tų įsakymų turinį. Jis nurodo, kad juose buvo duotas nurodymas divizijų vadams, o per juos ir kariuomenės pulkų bei šaulių sąjungos rinktinių vadams "būti kiekvienu momentu pasiruošusiems susprogdinti tiltus, suardyti sovietų įgulų komunikacijas ir visomis jėgomis jas kuo skubiausiai sutriuškinti". J. Augustaitis "Naujienose" paskelbė daugelio atkarpų straipsnį "Prezidentas A. Smetona ir jo išrinktųjų veikla". Jis pateikia faktą: "Štabo viršininkas gen. S. Pundzevičius tuoj po nakties posėdžio (1940 m. birželio 15 d. ryte - V. K.) nuvyko į vyriausiąjį štabą duoti kariniams viršininkams parėdymus, kad nepradėtų automatiškai vykdyti "Direktyvą R.". Pasak J. Augustaičio jis paėmė šį faktą iš K. Musteikio "Pro memoria". Pulk. K. Ališauskas 1973 m. "Drauge" recenzijoje Raštikio atsiminimams rašė kaip kariuomenės štabe buvo rengiamas karinės operacijos "R" [raudonieji rusai] planas. Pažymi kokius pakeitimus jame padarė V. Vitkauskas. Raštikis nurodo, kad planas "R" pradėtas rengti 1939 m. pabaigoje. Tiesa, tą planą Raštikis vadina tik Kauno gynybos planu. 1940 m. gegužės mėn. pradžioje Valstybės gynimo tarybos posėdyje buvo nutarta, kad ginkluoto konflikto su TSRS atveju stabdomųjų kautynių priedangoje prezidentas ir vyriausybė trauksis į Vokietijos pasienį ir Kudirkos Naumiestyje laikysis kiek leis aplinkybės. Reikalui esant prezidentas ir vyriausybė pasitrauks į Vokietiją, o kariuomenė internuosis. K. Musteikis rašo, kad po šio posėdžio Vitkauskui pasakojęs kad dabar aišku, ką reikės daryti. Vitkauskas reagavęs tik pečių patraukimu. Šie klausimai buvo svarstomi birželio pradžioje ir Karo taryboje, kuriai priklausė krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas (Nr. 15, p. 16). Emigracijoje buvę buržuaziniai politikai priekaištavo Vitkauskui, kad jis nevykdė Valstybės gynimo tarybos nutarimo ir lyg tyčia 1940 m. vasarą prieštankinius pabūklus, sunkiuosius kulkosvaidžius ir dalį minosvaidžių perkėlė į poligonus šaudymo apmokymams. Vitkauskas savo 1960 m. spausdintuose atsiminimuose rašė, kad strateginiu požiūriu buvo daugiau negu aišku, kad Vokietija, ruošdamasi pulti TSRS, imasi priemonių kuo greičiau užimti Lietuvą ir visą Pabaltijį kaip placdarmą. "Žinodamas, kad vyriausybės viršūnėse yra žmonių, kurie, hitlerinei Vokietijai pageidaujant, "kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstyvesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratimams daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikalstamų avantiūrų". Vitkauskas klausė: argi galima nematyti realiosios hitlerinės ekspansionizmo ir kolonizacijos politikos grėsmės Lietuvai? RA dalinių dislokavimą pagal Savitarpio pagalbos sutartį Vitkauskas vertino kaip TSRS karinio, strateginio pobūdžio priemonę, trukdančią fašistinei Vokietijai paversti Lietuvą placdarmu jos planuojamoms karinėms operacijoms Rytuose. Birželio 12 d. vyriausybės posėdyje jį nustebino, kad A. Merkys ir prezidentas A. Smetona pradeda skirtingai vertinti dėl santykių tarp Lietuvos ir TSRS paaštrėjimo susidariusią padėtį. Tai, kad Merkys nedramatizavo padėties kaip Smetona, sudarė sąlygas Vitkauskui trukdyti Smetonos prohitlerinės politikos planų įgyvendinimui. "Tos dienos vakare kariuomenės vadas generolas V. Vitkauskas buvo iškviestas pokalbiui su prezidentu. [...]. Prezidentas kariuomenės vadui atvirai pasakė, kad reikia orientuotis į ginkluotą konfliktą su TSRS, kuris bus reikalingas ir dėl būsimų derybų. Pažymėdamas, kad kariuomenės vadovybei reikia ruoštis tokiam konfliktui, nors atsilaikyti jokios vilties ir nebūtų, turėdamas galvoje pasitraukimo į Vokietiją atvejį, A. Smetona priminė Vitkauskui, kad jam "tuojau gali būti rezervuota banke bent pradžiai kokie 70 tūkst. litų". Vitkauskas pažymi, kad beklausant viso to jam netilpo galvoje: "pastūmėti savo valdinius į liaudžiai priešišką avantiūrą, kad subankrutavęs fašistinis vadeiva liaudies nelaimei dar mėgintų kada nors sėstis už "žaliojo stalo", o pačiam pabėgti... Juk tai niekšiškiausia išdavystė!" Ir dar tas bandymas Vitkauską papirkti. Smetona "Pro memoria" rašė: mane pasiekė gandas, kad liaudininkų ir krikdemų žmonės svarsto kavinių pasigautą problemą, katriems geriau nusilenkti, rusams ar vokiečiams, tarytum nebūtų trečios išeities: priešintis. Taigi, Vitkauskas pasinaudojo Merkio neveiklumu. Birželio 11 d. K. Škirpa buvo iškviestas į Vokietijos URM. Jis pristatė susidariusią situaciją TSRS - Lietuvos santykiuose. Tada Vokietijos vyriausybė pradėjo inspiruoti santykių tarp Lietuvos ir TSR aštrėjimą. Birželio 12 d. V. Vitkauską aplankė E. Justas. Jis pasiūlė pagalbą Lietuvai. Jis žodis po žodžio davė suprasti, kad "Vokietija galėtų kiek reikiant duoti prancūziškos artilerijos, atimtos iš lenkų, ir tankų su reikalingu skaičiumi tankistų-specialistų, kurie turėtų gauti lietuvišką uniformą". Tą pačią dieną atvykęs pulk. K Grinius kalbėjo apie karą su TSRS kaip savaime suprantamą ir būtiną dalyką. Pareiškė nuomonę, kad reiktų pasirengti ginkluotiems veiksmams. Jis pridūrė, kad tokios pat nuomonės yra ir Prancūzijos karo atašė (Nr. 16, p. 12). Prieš prasidedant 1940 m. birželio 15 d. vyriausybės posėdžio kariuomenės štabo viršininko gen. S. Pundzevičiaus įsakymu divizijos vadams buvo pasiųsta šifruota telegrama: "Būkite pasiruošę pradėti vykdyti "Direktyvą R". Teliko divizijų vadams gauti antrąją šios telegramos dalį: "Pradėti vykdyti "Direktyvą" ir Vokietijai parankūs Lietuvos kariuomenės veiksmai prieš TSRS būtų buvę pradėti. Posėdžio pertraukos metu gen. V. Vitkauskas paprašė gen. S. Pundzevičių per sustiprintą budėjimo aparatą imtis priemonių, kad visose kariuomenės įgulose būtų užtikrinta rimtis ir kad būtų palaikomi nenutrūkstami ryšiai su kariuomenės štabu ir kariuomenės vadovybe. A. Smetona savo užrašuose "Pro memoria" pažymi, kad priimti TSRS reikalavimus reikėjo skubėti, "nes jau tarp 5-6 val. kariuomenės vadas V. Vitkauskas karščiavosi, nes jam, esą tarp 8 - 9 val. tenką įspėti gen. štabą, kad kariuomenės dalys neimtų automatiškai veikti - priešintis". "Direktyvos R" vykdymą štabo viršininkas S. Pundzevičius atšaukė V., Vitkausko nurodymu. Taip kariuomenė buvo sulaikyta nuo ginkluotų veiksmų ir beprasmio kraujo praliejimo (Nr. 16, p. 13). O Smetona, nesiskaitydamas su vyriausybės sprendimu priimti TSRS reikalavimus, toliau siekė įgyvendinti savo politikos kursą. Birželio 15 d. jo nurodymu K. Musteikis įsakė K. Dulksniui skubiai iškviesti į II-ą kontržvalgybos skyrių E. Justą. Įvyko visiškai slaptas K. Musteikio ir E. Justo susitikimas K. Dulksnio kabinete. Susitikimo metu suderintas prezidento, vyriausybės narių pasitraukimas į Vokietiją ir dalies Lietuvos kariuomenės internavimasis Vokietijoje. 1940 m. birželio 15 d. popietiniame posėdyje, kuriam pirmininkavo A. Merkys, jau einantis prezidento pareigas, vyriausybė atsisakė savo ankstesnių planų. Buvo nutarta, kad vyriausybė iš Lietuvos nepasitrauks. Taigi situacija susiklostė taip, kad kariuomenės vadas, remdamasis vyriausybės nutarimu ir einančio prezidento pareigas ministro pirmininko pozicija, pasidarė vienu svarbiausių naujo vyriausybės politikos kurso vykdytojų. Įvyko TSRS ir Lietuvos kariuomenių atstovų susitikimas papildomų RA dalinių įžengimo į Lietuvą klausimais. Susitikimo metu sutarta, kuriose vietose galės įsikurti papildomi RA kontingentai. Susitarimą pasirašė Vitkauskas ir RA vadovybės atstovas gen. pulk. Pavlovas. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa rašė, kad taip klostantis Lietuvos - TSRS santykiams, Vokietijos vyriausybė svarstė klausimą kaip reikėtų reaguoti į naujos situacijos Lietuvoje ir visame Pabaltijyje susiklostymą. Netgi buvo rimtų signalų, kad karas gali staigiai persimesti į Rytus (Nr. 16, p. 13). V. Vitkauskas savo 1959 m. birželio 14 d. rašytoje autobiografijoje rašė, kad įvairaus plauko buržuaziniai veikėjai, bėgdami į užsienį bei karo ataše E. Justas "pasiutusiai veikė" per įvairius agentus ir patys. "Pagrindinis tikslas buvo išprovokuoti pirmuosius šūvius, pasitikint tuo, jog toliau, kaip sakoma, "patys ginklai šaudys". Pasilikau aš vienas, kaip kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministras. Susidarė ypatingai įtempta padėtis, kai dėl vietomis nutraukto ryšio su provincija atrodė štai ims ir pasireikš šlykščios, klastingos vokiškos fašistinės, nacionalistinės provokacijos ir prasidės kraujo praliejimas". Vitkauską rėmė pažangūs, priešiški fašizmui ir prezidento užmačioms karininkai. Neatsitiktinai kariuomenės štabo viršininko padėjėją brigados generolą V. Karvelį 1940 m. birželio 15 d. ir naktį į birželio 16 -ąją V. Vitkauskas buvo paskyręs kariuomenės štabo vyriausiuoju budėtoju (Nr. 16, p. 14). Ministro pirminio pavaduotojui K. Bizauskui ir krašto apsaugos ministrui pasiūlius, kariuomenės vadui V. Vitkauskui pasiūlius, einąs Respublikos prezidento pareigas A. Merkys sutiko pasirašyti aktą dėl valstybės gynimo meto paskelbimo visoje Lietuvoje. Remiantis šiuo aktu ir krašto apsaugos ministro V. Vitkausko nurodymais Kauno miesto karo komendantas pulk J. Bobelis ir Vilniaus miesto karo komendantas pulk. K. Kaunas paskelbė įsakymus dėl valstybės gynimo nuostatų įgyvendinimo šiuose miestuose bei apskrityse. Taip buvo paraližuotos buržuazijos jėgos, galėjusios išprovokuoti ginkluotus išpuolius prieš tarybinių įgulų karius ir prieš Lietuvoje gyvenusius vokiečius. Hitlerininkai tuo metu šūkavo: "Kur vokietis, ten ir Vokietija. Kas palies vokietį, tas palies ir Vokietiją". Ginkluoti išpuoliai prieš Lietuvoje gyvenusią vokiečių tautinę maumą galėjo sukelti karinius diplomatiniu požiūriu Lietuvos buržuazijos viršūnėms naudingą fašistinės Vokietijos reakciją (Nr. 16, p. 14).

Vincas Vitkauskas "Paskutiniai buržuazijos valdymo metai Lietuvoje" (Švyturys, 1958, Nr. 1, 6): "Tautininkai, paneigdami ir slopindami lietuvių tautos troškimus, kopijavo užsienio fašizmą. Smetona tapo "tautos vadu". Visa tai buvo pigi, vaikiška, bet kraštui žalinga butaforija [...]. Prie valdžios vairo godžia minia telkėsi buržuazijos atstovai - įvairaus plauko niekšai, garbėtroškos, palaižūnai, spekuliantai, karjeristai, kurie kovojo dėl valdžios ir šiltų vietų. [...]. [...] buržuazija, ypač naujai išauganti diduomenė kas kart vis labiau tolo nuo liaudies, užmiršdama net savo tėvus, smaguriavo, lėbavo, pasisavindama liaudies sukurtąsias vertybes, ciniškai jas eikvodama ir skendėdama tuštybėje ir prabangoje. Tuo tarpu valstiečiai skurdo, nepajėgdami išsilaikyti savo varginguose ūkeliuose, ir pamečiui didėjo jų menkučio turto varžytinių skaičius, per dešimtmetį iki 1939 m. išaugęs iki 15 500. Tos didžiulės valstiečių nelaimės pasekmėje ypač greit tuko buožės ir kaip ant mielių vienas po kito augo nauji dvarininkai. [...]. Liaudies turtas plaukte plaukė į savųjų ir užsienio biznierių kišenes. Plito korupcija, įvairios aferos, vagystės, spekuliacija. [...]. Kapitalistai jokia Lietuvos nepriklausomybe netikėjo ir savo turtus paslapčia, o kai kurie ir gana atvirai, krovė užsienyje, ten sukdami sau neblogus "lizdelius" tam atvejui, jeigu iš Lietuvos tektų bėgti. Paviršutiniškai dirstelėjus, atrodė tarytum Lietuvoje esama vieno kito fabriko, šiek tiek savo pramonės, krautuvėse nemaža prekių [...], tačiau tikraisiais viso to šeimininkais buvo įvairūs užsieniniai biznieriai - tilmansai, šmidtai, rekošai, šiucės, langės ir niekuo ne geresni, dar plėšresni savieji biznieriai, kaip kad vailokaičiai, yčai, lapėnai, karveliai ir kiti, kurie, prireikus Lietuvai išgyventi bet kurį sukrėtimą (pavyzdžiui, karą) ūmai visi būtų dingę, palikdami Lietuvą prie sudužusio lovio. [...]. Buržuazija įvairiais blizgančiais niekniekiais stengėsi užmaskuoti liaudies vargą, skurdą ir įvairiais socialines žaizdas. [...]. Liaudies visa tai matė ir nerimavo. [...]. Esant tokiai padėčiai viduje, Lietuvos laivelis palaipsniui didėjančiuose tarptautinės politikos sūkuriuose taip pat plūduriavo "be vairo ir be burių". Buržuaziniai Lietuvos diplomatai, kurių diplomatiškumas dažniausiai buvo tematomas iš jų rūpestingai dėvimų frakų ir cilinderių ir vieno kito vingiuoto, visuomenei nesuprantamo interviu, tikrumoje negalėjo turėti reikiamo svorio tarptautinėje arenoje. Lietuvos "nepriklausomybė" buvo absoliutinė fikcija. Būdama maža, apsupta priešiškų valstybių (Lenkijos ir Vokietijos), Tautų Sąjungai ir didžiosioms vakarų valstybėms tik mulkinant ją vienu ar kitu tuščiu pažadu, Lietuva galėjo vaidinti nepriklausomą valstybę tol, kol Vakarų imperialistai, nukamuoti pirmojo pasaulinio karo, atsikvapstinėjo, tylėjo, nejudėjo. Bet, kai tik jie šiek tiek atsigavo, tuojau pradėjo diktuoti Lietuvai savo valią, parceliuoti jos ir taip jau gerokai apsklambytą teritoriją ir t. t. Buržuazinė Lietuva nuo pat savo egzistavimo pradžios neturėjo jokios nepriklausomybė ir ekonominiu atžvilgiu. Viskas priklausė nuo imperialistų užgaidų ir jų sukeliamų "vėjų". [...]. Imperialistinės Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu buvo labai atvira, tiesmuka, todėl mūsų liaudies geriau pastebima ir greičiau suvokiama. Tačiau tikrumoje, pradedant 1934 metais, kur kas pavojingesniu priešu darėsi hitlerinė Vokietija. [...]. Tuo tarpu JAV imperialistai [...] padėjo Hitleriui greit atkurti Vokietijos pramonę ir tuo pačiu sėkmingai ruoštis kariui. [...]. Vakarų imperialistai [...] pakreipė savo politiką gėdingiausia išdavikiška kryptimi, iš pradžių leisdami Hitleriui užgrobti Austriją, po to Miunchene parduodami Čekoslovakiją" (Nr. 1, p. 11). V. Vitkauskas mini voldemarininkų perversmą, hitlerizmo įsigalėjimą Klaipėdoje, vokietininkų sukilimo rengimą. O valdžia nieko geriau nesugalvojo kaip nuolaidas Vokietijai ir vokietininkams. "Vokietija [...] su slapta, klastinga išdidaus viešpačio šypsena tariamai palankiai priiminėjo mūsų buržuazinės valdžios meilinimąsi, tačiau net nemanė keisti savo politikos. [...]. Jeigu pradžioje vokiška ranka daugiau ar mažiau siekė tik Klaipėdos krašto, tai, kasmet vis labiau tiesiama, ji, pagaliau, visai drąsiai pradėjo veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Vokiečių atstovybė Kaune virto galingu hitleriniu centru, kuris pašėlusiu tempu vystė šnipinėjimą ir hitlerinę propagandą, visus vokiečius telkdama nekaltu "Kulturbundo": vardu pavadintoje hitlerinėje organizacijoje, siekdama iš jos patikimiausių dalyvių sudaryti penktąją koloną. [...]. Dar 1934 metais buvo pasirašyta "Lenkijos - Vokietijos nepuolimo paktas". Tikrumoje tai buvo "vilko ir avies nepuolimo paktas". Tačiau kai 1938 metų kovo 17 d. imperialistinė Lenkija įteikė Lietuvai užgaulingą ultimatumą, reikalaujantį tuojau sueiti į diplomatinius santykius, vilkas - hitlerinė Vokietija pasielgė tikrai vilkiškai. Vokiečiai, prisidengdami tariami normaliais savo kariuomenės manevrais, Lietuvos pasienio ruože sutelkė stiprias motomechanizuotas jėgas ir, tikėdamiesi pasinaudoti kilusiu triukšmu, siekė užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir Žemaitijos dalį su Šiaulių ir Radviliškio geležinkelio mazgais". Klaipėdos krašto užgrobimas vien medžiagine prasme kainavo 200 milijonų litų. 1939 m. rudenį, prasidėjus karui, vokiečiai pateikė apsiūlymą eiti drauge su jais ir atgauti Vilnių, "ta proga vokiečiams laisvai naudojantis Lietuvos teritorija karo veiksmams prieš lenkus. Paprasta, nediplomatine kalba tatai reiškė siūlymą okupuoti Lietuvą, turėti ją savo valdžioje kaip klusnų, bebalsį satelitą, o kiek vėliau paversti ją neatskiriama  Vokietijos dalimi". Raštikis V. Vitkausko klausė kokia jo nuomonė. Jis atsakė trumpai ir tiesmukai: "Tai vokiečių provokacija! Tokių avantiūrų reikia griežčiausiai vengti!". "Visa Europa žinojo hitlerinės Vokietijos politinius tikslus. [...]. Viso to "nežinojo" tik buržuazinė Lietuvos vyriausybė, nors kaip tik į Pabaltijo šalis pirmiausia buvo nukreipta Vokietijos ekspansija, o negarbingas meilinimasis fašistinei Vokietijai tik dar labiau skatino ją brautis į Lietuvą. O draugų, kuriems ne vis viena buvo, ar išliks, ar žus Lietuva, buvo. Tai Tarybų Sąjunga". "1934 m., kai Lietuvai ėmė grėsti didelis pavojus iš Vokietijos pusės, Tarybų Sąjunga pasiūlė Vokietijai pasirašyti protokolą, pagal kurį būtų atsižvelgiama į Pabaltijo valstybių nepriklausomybę. Vokietija atsisakė tai padaryti. Tačiau pats pasiūlymo faktas neabejotinai turėjo tam tikrą žabojančią reikšmę Vokietijos atžvilgiu". 1935 m. TSRS pasiūlė Lietuvai analogišką sutartį kaip su Čekoslovakija ir Prancūzija, su įsipareigojimu bendrai gintis nuo Vokietijos puolimo. "Tačiau Lietuvos buržuazinė vyriausybė atsisakė prisidėti prie to pakto". "Vilniaus grąžinimo aktas buvo tikras lietuvių troškimų ir vilčių išsipildymas. Visa Lietuvos liaudis džiūgavo ir reiškė nuoširdžiausią dėkingumą Tarybų Sąjungai". O buržuazinė Lietuvos vyriausybė "toliau meilinosi vokiškiesiems fašistams, dairėsi į įvairius kitus imperialistus. Taip vis labiau ryškėjo buržuazinės Lietuvos valdančiųjų ir liaudies troškimų visiškas nesutapimas. V. Vitkauskas nežino, kodėl jis valdančiųjų buvo pasirinktas į kariuomenės vado postą. Prieš sutikdamas, jis rimtai svarstė: "Mane kažkoks pasišlykštėjimo šiurpas kratė pamanius, jog priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su tariamuoju "tautos vadu": Smetona ir kitais jo bankrutuojančiais fašistiniais sėbrais ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu neužtarnautai atrodyti nauja fašizmo išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešaky kokiam fašistui ar iš viso mažai tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis klastingomis priemonėmis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, neilgai tesvyruodamas sutikau" (Nr. 1, p. ). Vitkauskas prisimena, jog buvo nustatyta, kad kariuomenės vadas kas savaitė tam tikrą diną turi atvykti pas prezidentą, "padaryti jam pranešimą ir gauti jo nurodymus". Reguliariai lankydamasis pas Smetoną, spėjo jį neblogai pažinti. "Smetona - senas, tipingas dvarininkų pakalikas, garbės ir valdžios ištroškę reakcionierius, Lietuvos pagrindu visuomet laikęs tik stambius žemvaldžius, o darbo valstiečius ir darbininkus - tik beteise darbo jėga kurios tariamas perteklius, kaip įvairių neramumų kėlėjas, turįs būti likviduojamas nenutrūkstamos emigracijos pagalba. Buržuazijai jis buvo reikalingas kaip tariamos "tautos vienybės" skraistė, kaip baubas prieš augantį revoliucinį darbininkų ir valstiečių judėjimą. Jo "rėmėjai" - buržuazijos šulai, tariamai garbindami "tautos vadą", tikrumoje savo nešvariais tikslais diktavo diktatoriui jo veiklos kryptį. Saugumo organai nuolat piešė jam baisiausius baubus, čia pat, žinoma, užtikrindami, jog jie išgelbėsią padėtį, laiku suseksią ir likviduosią priešus, tąja proga pūsdami savo reikšmę, etatus ir eikvojamas sumas". Smetona viso to akivaizdoje buvo įsitikinęs, kad tauta jį labai myli. Jam susiformavo persekiojimo manijos sindromas. Viešai kur nors pasirodant "jo akys atrodė kaip stiklinės, tarytum užguito zuikio. Prezidentūroje viešpatavo vien "nerūpestinga tuštybė. Frakuoti, ordinuoti, pilni puikybės, neįprastai aukštai keliantieji nosis ir į viską žiūrintieji pusiau primerktomis akimis, įvairūs aukšti pareigūnai neatrodė, kad būtų pareigų išvarginti. Čia pilna buvo visokių "madamų", kurios kuo skaisčiausiais dažais, praštmatniomis suknelėmis stengėsi nustelbti viena kitą, įvairiausiai beždžionavo, staipėsi, kraipėsi, šaipėsi ir garsiai tauškėjo įvairiausius niekus, vaidindamos dideles aristokrates". "[...] žodžiu tai buvo "puikios" visuomenės veikėjos, kurių veikloje būva ištisinis "entuziazmas", o apyskaitoje tikriausia "lyrinė" painiava, pinigų ir dokumentų trūkumas ir t. t.". Viena jų pasakė Vitkauskui: "Na, pagaliau, ir jūs atėjote į mūsų ratą...Labai malonu!". Vitkauskas įsitikino, kad Smetona labai nepasitiki Šaulių sąjunga ir yra pasiruošęs ją iki minimumo sumažinti, jos pareigas perduodant Jaunalietuvių sąjungai. Tai išryškėjo Vitkausko pokalbyje su Smetona 1940 m. kovo mėn. Smetonos manymui patikimų valdžios rėmėjų ten ne daugiau kaip 15 - 20 procentų, kad įvykus "Maisto" darbininkų streikui, pasirodė, jog streikininkų tarpe buvo nemažai šaulių. Ypač skaudus klausimas Lietuvai buvo gėdinga pasak Vitkausko Vokietijos - Lietuvos prekybos sutartis, pasirašyta 1940 m. balandžio 17 d. Tai Vitkausko požiūriu buvo "Lietuvos ekonominės kapituliacijos sutartis, kurią pasirašius, žodis "nepriklausomybė" paliko visai beprasmis". Iškilo naujai rengiamo voldemarininkų perversmo pavojus. Vitkausko požiūriu "voldemarininkai buvo atviri hitlerinės Vokietijos samdiniai. Iš Lietuvos atimtoje Klaipėdoje hitlerininkai sukūrė voldemarininkų lizdą, rėmė ir rikiavo juos. Iš to lizdo ėjo instrukcijos voldemarininkų grupėms Lietuvoje". Be to Lietuvoje toliau plėtėsi vokiečių šnipų ir agentų veikla. "Juodoji vokiškų fašistų ranka, kur tik galėjo, painiojo Lietuvos politinį gyvenimą, karstė savo "voratinklius", medžiojo sau šalininkus, kurstė, žodžiu, darė viską, siekdama įpainioti lietuvių tautą į savo pinkles, kad tik galėtų ją, kaip reikiant pažabotą, vesti hitleriniais avantiūrų, naikinimo ir žudymo keliais. [...]. Tuo metu Lietuva atsistojo istorinėje kryžkelėje. Lietuvai grėsė mirtinas pavojus atsidurti hitlerinės Vokietijos valdžioje. [...]. Vienintelis teisingas istorinis kelias Lietuvai buvo pasiremti Tarybų Sąjunga, įsijungiant į bendrą gynybos frontą prieš imperialistinius agresorius. [...]. Tuo tarpu buržuazinė Lietuvos vyriausybė įvairiais būdais vingiavco, priešingai mūsų liaudies troškimui, nesilaikė su Tarybų Sąjunga sudarytos sutarties. Greta hitlerinių šnipų ir agentų veikos, prasidėjo provokaciniai žygiai prieš tarybinių įgulų karius. Provokacijų siūlai vedė į buržuazinio Lietuvos saugumo organus ir kariuomenės štabo II skyrių". Tai negalėj nesukelti didelio TSRS nerimo. Po tarybinės vyriausybės gegužės 25 d. pareiškimo "fašistinė Lietuvos valdžia dar uoliau ėmė vykdyti hitlerinės Vokietijos sumanymus, stengdamiesi išprovokuoti konfliktą su Tarybinės Armijos daliniais ir ruošdama hitlerinės armijos įsibrovimą į Lietuvą". Birželio 12 d. vyriausybės posėdyje po A. Merkio pranešimo kalbėjo Smetona. Kalbėjo kaip miegodamas, kaip apsvaigę, tarsi kliedėtų, pasakodamas prisiminimus iš ankstesnio politinio gyvenimo. O Merkys, "sėdėjęs kušetėje šalia Smetonos, kietai užmigęs, sviro ir staiga taip garsiai knarktelėjo, jog Smetona, kaip yla bakstelėtas, krūptelėjo ir ilgai tiriamai pažiūrėjo į Merkį per akinių viršų. Pasirodė, kad tai buvo geriausias signalas baigti" (Nr. 6, p. 16). Tos pačios dienos vakare Smetona Vitkauską vėl iššaukė į prezidentūrą ir pasakė Vitkauskui: "[...] Tai šit kokie mūsų reikalai! .. Ką gi, man jau ir anksčiau buvo aišku,, kad neapsieis be rimtų susidūrimų!". Po to Smetona Vitkauskui priminė ministrų tarybos anksčiau priimtus nutarimus, kad gresiant pavojui reikės gintis visomis priemonėmis, taigi ir ginklu, kad krašto vadovybė jokiu būdu neturi pakliūti į priešo rankas. Jis aiškino, kad "ginkluotas susirėmimas ir kraujo praliejimas būtinai  reikalingi tam, kad "būtų stipresni mūsų motyvai, sėdant už žaliojo stalo". Paskui Smetona "globėjiškai sušvelnindamas toną: tarė, kad ir karo vadovybė neturi pakliūti priešui, turi laiku pasitraukti ir pasakė: "Jums asmeniškai gali būti rezervuota banke bent pradžiai kokie 70 tūkstančių litų...". Beklausant viso to, man lyg netilpo galvoje mintys: pastūmėti savo valdinius į liaudžiai priešišką kruviną avantiūrą, kad subankrutavęs fašistinis vadeiva liaudies nelaimei dar mėgintų kada nors sėstis už "žaliojo stalo", o pačiam pabėgti... Juk tai niekšiškiausia išdavystė!". Taigi tai buvo Smetonos bandymas papirkti Vitkauską. Birželio 15 d. 1 val. Nakties vėl prasidėjo Ministrų Tarybos posėdis pirmininkaujant prezidentui. Visa tai po naujo TSRS pareiškimo. Ministrų pasisakymai buvo įvairūs, bet buvo galima įžiūrėti, kad "tie "narsuoliai" (kaip Musteikis), kurie greičiausia pirmi pabėgs, dabar, svaidydami žaibus, linkę griežtai atmesti reikalavimus ir priešintis ginklu, o tie, kuriuos nelabai viliojo skubus pabėgimas, ieškodami kažkokių dvilypių sprendimų, painiojasi visokiuose išvedžiojimuose ir lyg "neužbaigdami baigia" savo pasisakymus". Po dviejų valandų kalbų ministrai vienas o kito pradėjo "sloguoti", "tartum ieškoti būdų nusišalinti nuo sunkėjančių pareigų (pats pirmas Musteikis), dažniau vaikščioti prie telefono ir t. t. Smetona pradėjo taip pat smukte smukti, nuolat vaikščiojo į gretimą kambarį ir lašinosi kažkokius vaistus. Kaip vėliau paaiškėjo, tie ponai karštligiškai rūpinosi savo pabėgimo reikalais". Paksui gaivališkai kilo sumanymas pertvarkyti vis dėl to Ministrų Tarybą. Buvo pasiūlyta Raštikio kandidatūra. Taip norėta apgauti tarybinę vyriausybę ir toliau varyti seną politiką. Vitkauskas: "Pertraukos metu aš per savo štabo viršininką ir sustiprintą budėjimo aparatą dariau žygius, kad visose kariuomenės įgulose būtų užtikrinta absoliutinė rimtis ir nenutraukiami ryšiai su kariuomenės vadovybe". Po pertraukos priešinimosi šalininkai ėmė demoralizuotis ir nykti. Galiausia priešinimosi šalininkai visai pakriko. "Juos nutildė ne koks nors jų sąžinės balsas, bet bendroji visų ponų ministrų, visų buržuazinių sluoksnių zoologinė baimės prieš liaudį, kurios nuotaikas jie puikiai žinojo. Jie žinojo, kad auga liaudies masių nepasitenkinimas valdžios politika ir simpatijos Tarybų Sąjungai". Birželio 15 d. 15 valandą Tarybinės Armijos junginiai peržengė sieną. "Bėgdami pakeliui provincijoje, kur nebuvo pakankamai informuota apie padėtį, fašistiniai vadeivos stengėsi sukelti paniką, o buvusieji ministrai davinėjo įvairius provokacinius įsakymus". Pavyzdžiui Musteikis suklaidino Marijampolės įgulos viršininką, įsakydamas jam traukti Vokietijos link. Vitkauskas: "Pakliuvusi (nors ir prieš savo norą!) į vokiečių rankas dar prieš 1940 m. birželį ir priverta kare aukotis už hitlerinę Vokietiją, karui baigiantis Lietuva galėjo likti visiškai nuniokota, tuščia šalis, kaip tikras kapinynas. O buržuazinės Lietuvos parsidavėliški fašistiniai vadeivos jėga norėjo ją nutempti tuo pražūtingu keliu" (Nr. 6, p. 17).

Vincas Vitkauskas "Tą neužmirštamą vasarą" (Švyturys, 1960, Nr. 12, 13): "Lietuvos nepriklausomybė - absoliutinė fikcija. Hitlerinės Vokietijos įsigalėjimas - didžiausias pavojus Lietuvai. Tuo tarpu buržuazinės Lietuvos valdžia gėdingai meilinasi klastingiems ir įžūliems hitlerininkams, o tai tik dar labiau skatina juos brautis į Lietuvą, nešant ja baisius hitlerinės vergijos pančius. Liaudžiai buvo aišku, kad vienintelis teisingas kelias Lietuvai, vienintelė galimybė išvengti vokiškųjų fašistų okupacijos - pasiremti visuomet mums draugiška Tarybų Sąjunga, prašyti jos pagalbos. Buržuazija [...] pabūgo liaudies, kuri vis aktyviau ėmė kovoti dėl parsidavėliškos buržuazijos nuvertimo. Beviltiškai stengdamosios su Vokietijos pagalba išsilaikyti prie valdžios vairo, Lietuvos, Latvijos, Estijos fašistinės vyriausybės sudarė slaptą santarvės sutartį prieš Tarybų Sąjungą. Smetonos vyriausybė ėmė slaptai vesti derybas su hitlerine Vokietija dėl Reicho kariuomenės įvedimo į Lietuvą ir mūsų krašto okupavimo". Buvo siekiama sudaryti geresnes sąlygas "hitlerinei kariuomenei įžengti į Lietuvą", tam imta "šnipinėti tarybines įgulas Lietuvoje. Skučo-Povilaičio žvalgybininkai tiek suįžūlėjo, jog ėmėsi atvirų provokacijų prieš atskirus tarybinius karius". Toliau V. Vitkauskas apie save: "Tarnaudamas buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje, buvau giliai nepatenkintas tuometine santvarka, ypač po 1926 metų perversmo. Palaipsniui vis labiau įsigalint fašizmui, aš nenustojau tikėjęs, kad ta pati kariuomenė, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali pasitarnauti kaip buržuazinės santvarkos ramstis, kitomis aplinkybėmis, būtent, pakilus karių politiniam sąmoningumui, veikiant jų tarpe liaudies interesus ginančiai revoliucinei organizacijai, pažangaus, sąžiningo vado drąsiais, ryžtingais sprendimais gali būti nukreipta prieš pačią buržuazinę santvarką". Apie 70 procentų kariuomenės sudarė darbininkų ir darbo valstiečių sūnūs. Kitokia karininkų ir puskarininkių sudėtis. Vitkauskas: "[...] įvairiausiomis progomis aš ypatingai kruopščiai studijavau karininkų ir liktinių puskarininkių sudėtį, kas iš jų visai neabejotinai eitų už liaudies interesus. Tokių kadrų aš buvau numatęs nemažą procentą. Bet greta to buvo dar vienas sunkumas. Gyvenimiškas patyrimas man sakyte sakė, kad reikia laikytis išimtinai griežto konspiratyvumo. Mažiausias neatsargumas ar kiek per ankstyvas veiksmas gali atskleisti priešams ir niekais paversti visus gerus sumanymus ir ištisais dešimtmečiais puoselėtas mano viltis. To konspiratyvumo aš labai griežtai laikiausi. Laukiau tinkamo momento, kai užtikrintai galima bus parblokšti priešą. Antra vertus, konspiratyvumas man padėdavo lengviau sužinoti priešų sumanymus. Tatai gali patvirtinti sekantys pavyzdžiai. Vieną dieną (dar prieš birželio 15 d.) neva atsisveikinimo tikslu, prieš išvykdamas į Vokietiją, pas mane atvyko vokiečių karo atašė pulk. Justas [...]. [...] jis man pareiškė, jog, jei tik reikalinga, jam tarpininkaujant vokiečiai gali man padėti. Iš pradžių galima buvo pamanyti, kad jis teiraujasi, gal aš norėsiąs "repatrijuoti". Bet iš kelių mano žodžių supratęs, kad aš iš savo tėvynės nemanau niekur trauktis, jis žodis po žodžio, nors kiek miglotomis frazėmis, davė suprasti, kad Vokietija galėtų kiek reikiant duoti prancūziškos artilerijos, atimtos iš lenkų, ir tankų su reikalingu skaičiumi tankistų -0 specialistų, kurie turėtų gauti lietuvišką uniformą. Matyti, norėdamas išlaikyti "diplomatiškumą", Justas nė vienu žodžiu neprasitarė, kad visa tai norima nukreipti prieš Tarybų Sąjungą" (Nr. 12, p. 11). Vitkauskas, norėdamas greičiau atsikratyti neprašytu svečiu, trumpai atsakė, kad ginklavimosi klausimų vienas negali spręsti. "Justas keliais žodžiais palietė pastarųjų dienų Lietuvos santykius su Tarybų Sąjunga. Išeidamas kurstomai pasakė, kad Lietuvai, žinoma, ne pakeliui su Tarybų Sąjunga". "Tą pat dieną atvykęs Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulk. Grinius kalbėjo apie karą su Tarybų Sąjunga, kaip apie savaime suprantamą ir būtiną dalyką. Jis pareiškė nuomonę, jog reikėtų pasirengti ginkluotiems veiksmams. Be kita ko, Grinius pridūrė, kad tokios nuomonės yra ir Prancūzijos karo atašė. Buvo ir daugiau įvairių pasiūlymų. Jų teko klausytis ir net dėkoti tokiems patarėjams. Tačiau man jie buvo visai nereikalingi. Aš buvau pasiryžęs elgtis taip, kaip man diktavo sąžinė ir sveikas protas, tai yra taip, kaip aš pagaliau ir pasielgiau". "Tarp atkakliausių Tarybų Sąjungos priešų, kurių dėka nelemtasis fašizmas stūmė Lietuvą į pražūtingus šunkelius, buvo Skučas su savo artimiausiu bendradarbiu saugumo departamento direktoriumi Povilaičiu. Pastarojo man neteko pažinti, bet Skučą gerai pažinojau. Tai buvo nepasotinamas karjeristas, garbėtroška ir spekuliantas. Kurį laiką jis buvo karo atašė Tarybų Sąjungoje. Ten su savo svainiu Lietuvos atstovybės Maskvoje sekretoriumi, Skučas plačiai prekiavo valiuta ir iš komiso parduotuvių supirkinėjo brangenybes. Be to jis pelnėsi būdamas Akmenės kalkių gamyklos akcininku. Iš bizniukų Skučas ištaigingai įsirengė vienkiemį už Fredos ir plačiai gyveno. Jis nuolat lėbaudavo su įvairiais fašistiniais vadeivomis". "Turėdamas galvoj tokią publiką, kuri, hitlerinei Vokietijai įsakius, kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstyvesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratimams daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai ta tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikalstamų avantiūrų. Tačiau, matant smarkiai krintančius, bet kiekvienąkart dar labiau kerštaujančius buržuazinius vadeivas, reikėjo kuo akyliausiai sekti įvykių eigą. O padėtis buvo labai įtempta. Smetoninė vyriausybė kartu su fašistiniu vokiečių "Kulturferbandu" ruošė stambią provokaciją, kurios išdavoje hitlerinė Vokietija turėjo įvesti savo kariuomenę ir okupuoti kraštą". "Buvo aišku, kad viena prieš kitą stovi dvi skirtingos jėgos: iš vienos pusės pasitikėjimą savimi ir užtarnautą džiaugsmą jaučianti liaudis, vadovaujama kovose prityrusios Komunistų partijos, iš kitos - lyg stabo ištiktos, paniurusios ir klastingai savo kerštingumą slepiančios buržuazijos viršūnės, jis tarnų fašistų liekanos". "Birželio 15 d. vakare ir 16 d. įvyko įvairūs susitikimai ir pasitarimai naujos vyriausybės sudarymo klausimu. [...]. Man teko susitikti su draugais J. Paleckiu ir I. Meskupu (Adomu). [...]. Su draugu I. Meskupu teko kalbėtis dėl būsimų uždavinių, valant kariuomenė nuo fašistinių liekanų" (Nr. 12, p. 12). "Nuo to laiko, kai Lietuvos liaudis pasuko tarybiniu keliu, sukanka 20 metų. Nepaisant nesuskaitomų Didžiojo Tėvynės karo kančių ir sunkių žaizdų, tas dvidešimtmetis tartum lėkte pralėkė, kaip gražiausias, praeity niekad nesapnuotas laimės sapnas. Prisimenant čia mano tik stambiais bruožais nušviestus Lietuvos gyvenimo momentus, kiekvienam doram lietuviui, kur šiandien jis bebūtų, lengva įsivaizduoti, koks žiaurus ir pražūtingas galėjo būti Lietuvos likimas, jei siaubingo karo sūkuriuose ji būtų atsidūrusi ne kaip galingos Tarybų Sąjungos narys, bet kaip nelaimingas Vokietijos satelitas, kuriuo ją norėjo padaryti buržuazinės Lietuvos parsidavėliški fašistiniai vadeivos, jėga tempdami į klastingus hitlerininkų spąstus. Bet Lietuvos liaudis savo sveiku protu geri suvokė, kur jos tikrasis kelias į laimingą ateitį. Ir todėl 1940 m. tuo keliu ji nesvyruodama, drąsiai, ryžtingai nuėjo. Teisingi liaudies sprendimo vaisiai kuo aiškiausi: Tarybų Lietuva, kaip galingos Tarybų Sąjungos narys, išliko gyva su visomis jai priklausančiomis žemėmis ir savo mylima sostine Vilniumi" (Nr. 13, p. 12).