Vincas Vitkauskas apie Lietuvos santykius su Vokietija 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pirmoje pusėje| 2020 rugsėjo 17 d.

Paskutinysis Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas (1890 - 1965) kaip žinome tapo vienu iš "Stalino saulės" vežėjų. Vis dėl to panašu Lietuvos visuomenėje nėra plačiai žinomos jo tapimo Sovietų Sąjungos simpatiku aplinkybės ir motyvacija, o būtent jo radikalus antivokiškumas. Visa tai, o ypač labai svarbios Lietuvos valdžios viešai neafišuojama orientacija į Vokietiją bei Vokietijos protektorato siekimas matomos jo atsiminimų pobūdžio tekstuose, publikuotose jo raštų knygoje ("Raštai" (Mintis, 1988 m.). Čia paskelbsime kai kuriuos būdingiausius jo antivokiškumą demonstruojančius pasažus bei informaciją apie Lietuvos valdžios orientaciją į Vokietiją.

"Lietuvos buržuazija vokiečių grobikų tarnyboje antrojo pasaulinio karo išvakarėse": visuomenėje mažai žinoma 1940 m. prekybos sutartis su Vokietija (p. 53). Laikraščiai jos nenagrinėjo, nes buvo uždrausta. Pagaliau balandžio 18 d. oficioze pasirodė ryški antraštė: "Pasirašyta Lietuvos - Vokietijos" prekybos sutartis" (p. 54). Derybų metu visuomenė jokios informacijos apie tas derybas neturėjo, o viršūnėse buvo visiška panika ir ištižimas. Pagal derybų komisijos pirmininko J. Norkaičio pranešimą, kurį jis padarė prezidentūroje, vokiečiai derybų metu elgėsi tiesiog arogantiškai ir ultimatyviai reikalavo tuojau visą Lietuvos eksportą nukreipti į Vokietiją ir dar bemaž dvigubai jį padidinti. Į lietuvių komisijos pareiškimą, kad Lietuva niekada tiek neeksportavo ir dabar nepajėgs eksportuoti, vokiečiai įžūliai ir nedviprasmiškai atrėžė, kad Lietuva, "įvedusi tinkamą savo gaminių naudojimo tvarką viduje, lengvai pajėgs padidinti eksportą". Iš J. Norkaičio pranešimo paaiškėjo, kad vokiečiai jau buvo paėmę kreditan Lietuvos prekių (daugiausia maisto produktų) už 15 milijonų litų ir reikalavo dar padidinti eksportą, rasdami priežasčių atsilyginimui vilkinti. Ekspertai pareiškė nuomonę, jog sudarius vokiečių reikalaujamą sutartį, Lietuvos žemės ūkis ir valiuta galės išsilaikyti ne ilgiau kaip 3 mėnesius (p. 54). V. Vitkausko supratimu ta 1940 m. prekybos sutartis buvo Lietuvos ekonominės kapituliacijos sutartis (p. 55).

"Tą neužmirštamą vasarą": "Smetonos vyriausybė ėmė slaptai vesti derybas su hitlerine Vokietija dėl reicho kariuomenės įvedimo į Lietuvą ir mūsų krašto okupavimo. Tokiu būdu smetoninė vyriausybė sulaužė Tarybų Sąjungos - Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir, siekdama palengvinti hitlerinei kariuomenei įžengti į Lietuvą, ėmė šnipinėti tarybines įgulas Lietuvoje. Skučo - Povilaičio žvalgybininkai tiek suįžūlėjo, jog ėmėsi atvirų provokacijų prieš kai kuriuos tarybinius karius" (p. 93). "Vieną dieną (dar prieš 140 m. birželio 15 d.) neva atsisveikinti prieš išvykdamas į Vokietiją, pas mane atvyko vokiečių karo atašė pulk. E. Justas, kuris, paskiau, karo metu, jau kaip generolas majoras buvo vyriausiais Lietuvos karo komendantas (...). Vos spėjus pasikeisti keliomis nereikšmingomis etiketo frazėmis, jis man pareiškė, jog, jei tik reikalinga, jam tarpininkaujant, vokiečiai gali man padėti. Iš pradžių galima buvo manyti, kad jis teiraujasi, gal aš norėsiąs "repatrijuoti". Bet iš kelių mano žodžių supratęs, jog iš savo tėvynės nemanau niekur trauktis, jis žodis po žodžio, nors kiek miglotomis frazėmis, davė suprasti, kad Vokietija galėtų kiek reikiant duoti prancūziškos artilerijos, atimtos iš lenkų, ir tankų su reikalingu skaičiumi tankistų-specialistų, kurie turėtų gauti lietuvišką uniformą. Matyt, norėdamas išlaikyti "diplomatiškumą":, Justas nė vienu žodžiu neprasitarė, kad visa tai norima nukreipti prieš Tarybų Sąjungą. Paviršutiniškai imant, atrodė, kad visa tai liečia ne kokius klastingus karinius sumanymus, bet grynai prekybinius santykius. (...). Justas keliais žodžiais palietė pastarųjų dienų Lietuvos santykius su Tarybų Sąjunga. Išeidamas kurstomai pasakė, kad Lietuvai, žinoma, nepakeliui su Tarybų Sąjunga". Tą pat dieną atvykęs Lietuvos karo atašė Vokietijoje pulk. K. Grinius kalbėjo apie karą su Tarybų Sąjunga kaip apie savaime suprantamą ir būtiną dalyką. Jis pareiškė nuomonę, kad , jog reikėtų pasirengti ginkluotiems veiksmams. Beje, K. Grinius pridūrė, kad tokios nuomonės yra ir Prancūzijos karo atašė. Buvo ir daugiau įvairių pasiūlymų. Jų teko klausytis ir net dėkoti tokiems patarėjams" (p. 95). "O padėtis buvo įtempta. Smetoninė vyriausybė kartu su fašistiniu vokiečių Kultūrferbandu rengė didelė provokaciją, kad hitlerinė Vokietija galėtų įvesti savo kariuomenė ir okupuoti kraštą" (p. 96).

"Paskutiniai buržuazijos valdymo metai Lietuvoje": "Imperialistiniai Lenkijos tikslai Lietuvos atžvilgiu buvo labai atviri, tiesmukiški, todėl mūsų liaudies geriau pastebimi ir greičiau suvokiami. Tačiau iš tikrųjų nuo 1933 m. kur kas pavojingesniu priešu darėsi hitlerinė Vokietija. Laikydamasi seno vokiško lozungo "Drang nach Osten" (veržimasis į Rytus), Vokietija Lietuvą laikė savo būsimu pirmuoju kąsniu" (p. 59). "Jeigu pradžioje vokiečio ranka daugiau ar mažiau siekė tik Klaipėdos krašto, tai kasmet vis toliau tiesiama, ji pagaliau visa drąsiai pradėjo veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Vokietijos atstovybė virto galingu hitleriniu centru, kuri pašėlusiu tempu organizavo šnipinėjimo ir hitlerinę propagandą, telkė visus vokiečius nekaltu Kultūrferbando vardu pavadintoje hitlerinėje organizacijoje, siekdama iš jos patikimiausių dalyvių sudaryti penktąją koloną" (p. 60). Gavus Lenkijos ultimatumą 1938 m. vokiečiai, prisidengdami savo kariuomenė manevrais, Lietuvos pasienio ruože sutelkė stiprias motomechanizuotas jėgas, tikėdamasi pasinaudoti Lietuvos - Lenkijos santykiuose kilusiu triukšmu, siekė užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir Žemaitijos dalį su Šiaulių ir Radviliškio geležinkelio mazgais" (p. 60). 1939 m. kovo mėn. - Klaipėdos atplėšimas (p. 60). 1939 m. rugpjūčio mėn. artėjant Vokietijos - Lenkijos karui Vokietija pateikė keistą pasiūlymą eiti su jais drauge ir atgauti sau Vilnių, savaime suprantama, duodant teisę vokiečiams laisvai naudotis Lietuvos teritorija karo veiksmas prieš Lenkiją. Nediplomatine kalba tai reiškė Hitlerio sumanymą okupuoti Lietuvą, turėti ją kaip beteisį satelitą, o vėliau paversti neatskiriama Vokietijos dalimi (p. 60). Į Raštikio klausimą kaip jis vertina K. Škirpos primygtinį piršimą priimti Hitlerio pasiūlymą, Vitkauskas atsakė tiesmukai: "Tai vokiečių provokacija! Tokių avantiūrų reikia griežčiausiai vengti" (p. 61). 1940 m. pradžioje paskirtas "buržuazinės Lietuvos kariuomenės vadu" (p. 62). Greta voldemarininkų veiklos, prieš kurią Smetonos vyriausybė nesiėmė reikiamų priemonių, per visą pirmąją 1940 metų pusė toliau plėtėsi vokiečių šnipų ir agentų veikla. Juodoji Vokietijos fašistų ranka, kur tik galėjo, painiojo Lietuvos politinį gyvenimą, karstė savo "voratinklius". Medžiojo sau šalininkus, kurstė, žodžiu darė viską, siekdama įpainioti lietuvių tautą į pinkles (...)" (p. 66). Greta hitlerinių šnipų ir agentų veiklos, prasidėjo reakcionierių organizuojami provokaciniai veiksmai prieš tarybinių įgulų karius. Provokacijų siūlai vedė į buržuazinio saugumo organus ir kariuomenės štabo II skyrių. Strateginiu požiūriu buvo aišku kaip dieną, jog Vokietija, pašėlusiai ruošdamasi pulti Tarybų Sąjungą, imasi visų priemonių kuo greičiau užvaldyti Lietuvą ir visą Pabaltijį, kad turėtų kuo patogesnį placdarmą būsimo puolimo pradžiai (p. 67). 1940 m. birželio 12 d. vakare prezidentas Smetona dar kartą iššaukė Vitkauską. Prezidentas pradėjo pasakoti "apie anksčiau Ministrų Tarybos priimtus nutarimus, kad gresiant rimtam pavojui reikia gintis visomis priemonėmis, taigi ir ginklu, nors jokios vilties atsilaikyti nebūtų, ir kad krašto vadovybė jokiu būdu neturi pakliūti į priešo rankas. Čia jis paaiškino, kad ginkluotas susirėmimas ir kraujo praliejimas būtinai reikalingi tam, kad "būtų stipresni mūsų motyvai sėdant už žaliojo stalo" (p. 68).