Vlado Valbergo krikščionybės genezės koncepcija |2022 birželio 1 d.

06/01/2022

Įvadinės pastabos

Protestantų teologas Vlad'as Valberg'as (Влад Вальберг) turi savitą krikščionybės kilmės koncepciją. Šiame straipsnyje mes su ja supažinsime. Mums, katalikams, svarbios pačios įvairiausios įžvalgos, leidžiančios suvokti krikščionybę integraliai, universaliai, visoje jos raidos panoramoje. Tokių įžvalgų pakanka ir V. Valbergo tekstuose. V. Valbergas pirmųjų amžių krikščionybėje įžvelgia dviejų krikščionybių - ortodoksinės (tradicinės) ir dvasinės (atvirosios) - sąveiką. Jos skiriasi savo kosmologija, teodicėja, eschatologija ir soteriologija. Dvasinė (atviroji) krikščionybė turėjo daug bendrų sąlyčio taškų su gnostine krikščionybe. V. Valbergo įsitikinimu ortodoksinė krikščionybė susiformavo II - ajame amžiuje, sinkretizacijos su judaizmu išdavoje. Dar svarbiau, kad V. Valbergas randa daug ortodoksinės ir dvasinės krikščionybė sąlyčio taškų Naujojo Testamento (NT) kanoniniuose raštuose. Jis daro išvadą, kad kaip tik šie bendri elementai ir yra pirminės NT knygų versijos forma, tuo tarpu dabartinis jų pavidalas vėlesnis, atsiradęs II a. pirmojo krikščiomių šventųjų knygų sąvado - kanono - Markiono "Apaštalo" korekcijos išdavoje. Savo koncepcijoje V. Valbergas didžiulį dėmesį skiria šv. Pauliaus laiškams, nes tai dždžiausias tekstų rinkinys, priskiriamas vienam žmogui. V. Valbergo įsitikinimu būtent Pauliaus išsireiškimai, sąvokos, terminai, kalbos ypatybės yra savotiškas jo "parašas".

Analizės išeities taškas - Dievo vaizdinių nesutapimas NT ir Senajame Testamente (ST arba Tanache). NT Dievas gailestingas, mylintis, laiminantis, o ST - žiaurus, kerštingas. Ar tai tas pats Dievas? V. Valbergas čia įžvelgia esminius skirtumus. Todėl, nenuostabu, itin daug dėmesio skiria santykio tarp Jahvės ir Dangiškojo Tėvo NT analizei. Jo giliu įsitikinimu krikščionybės aušroje šis santykis buvo konfliktiškas. Jo išdavoje ankstyvojoje krikščionybėje susiformavo daugybė įvairių srovių nuo radikaliai gnostiškų (dualistinių) iki pakankamai nuosaikių, iš esmės likusių judaizmo paradigmoje. Visas tas idėjines sroves visgi galima suskirstyti į du didžiulius blokus, kurių vienas susiformavo Jahvės ir Dangiškojo Tėvo sutapatinimo pagrindu, o kitas - nuosaikiau ar radikaliau - matė skirtumus tarp jų. Šį konfliktą galim aptikti ir NT lygmenyje. Pav. Laiške Galatams Paulius griežtai atmeta pastangas įpareigoti krikščionis iš pagonių laikytis judaizmo reikalavimų. Visgi NT kanone susiformuoja savotiškas kompromisas, judaizmo ir krikščionybės sinkretinis variantas. Vis dėl to, Jahvės ir Dangiškojo Tėvo išskyrimo (nesutapatinimo) formos gali būti įvairios. Tai gali būti jų tarsi dviejų asmenų kova. Įmanomas Jahvės ir Elohimo apreiškimų priešpastatymas. Šiuo atveju Jahvė suvokiamas kaip vienas iš Pradžių (archontų) ir Valdžių (Galybių), globojantis (prižiūrintis (ir baudžiantis) Izraelį. Tuomet Pradžios ir Valdžios suvoktini kaip Įstatymo sargybiniai, teisėjai, budeliai (pats Dievas leido jiems vykdyti šias funkcijas). Galimi dar nuosaikesni santykio tarp Jahvės ir Dangiškojo Tėvo variantai. Kraštutiniu tokios pozicijos atveju krikščionybė taptų judaizmo sekta. Tokio požiūrio šalininkų nuomone - visa tai judaizmas savo raidoje, laukiant tikrojo žydų mesijo.

V. Valbergas išryškina esminius skirtumus tarp dvasinės ir sinkretinės (suartėjusios su judaizmu) krikščionybės skirtumus: skiriasi jų ontologija, teodicėja, eschatologija, soteriologija. Pačiam V. Valbergui Kristus - tai Dievo Žodis, Logosas, Gyvenimo Žodis, Pats Gelbėtojas. Raštas - liudijimas apie Logosą. Kristus atnešė gerąją naujieną, o taip pat atvėrė apaštalams dalykų, susijusių su mūsų gyvenimu, žmogaus prigimtimi, aukštesniojo pasaulio prigimtimi, Dievo Karalyste, esmę. Buvo atskleisti vergavimo piktosioms dvasioms būdai ir pasekmės, atvertas atgailos kelias ir kartu išlaisvinimo iš šios realybės kelias. Svarbiausia - unikaliai atskleistas Tėvas, nes tik Sūnus tai gali padaryti. Visa tai kartu - Žinojimas. Taip pat dovanota Tiesos Dvasia. Kristus mirė ir prisikėlė, nugalėdamas blogąjį pasaulį ir mirtį. Turėdami tikėjimą į Kristų ir Tiesos Dvasią, žmonės siekia dvasinės realybės ir bandymų keliu gauna arba tą patį žinojimą arba naują patyrimą. Visame tame Biblija galėjo būti ir nenaudojama. Biblijoje svarbiausia yra tai, kas liudija apie Logosą ir Žinojimo pagrindus. Tai dvasinės atramos sienos, o visa kita - papildomi dalykai. Atskleista atgaila kaip kelias, atveriantis išsigelbėjimo galimybę, Kristaus mokymas apie atleidimą, atvedantis į vidinį išgijimą. Tai negali kilti iš žmogiškos filosofijos, nes tai priešinga mūsų prigimčiai. Svarbus mokymas apie susitaikymo su žmogumi svarbą, kūniškų geidulių vengimą, turtėjimo pragaištingumą. Tai yra V. Valbergo dvasinio gyvenimo pamatas.

Pauliaus gyvenimas Laiške Galatams ir Apaštalų Darbuose

Didžiulį dėmesį Valbergas skiria Pauliui. Ir tai suprantama, nes Paulius radikaliausias krikščionybės dvasinės dimensijos atskleidėjas, o jo raštų korpusas NT didžiausias. V. Valbergas išryškina didžiulius neatitikimus tarp Pauliaus biografijos Apaštalų Darbuose ir Laiško Galatuose, kuriame Paulius aprašo savo dvasinę evoliuciją ir misiją. Ryškiai disponuoja jų chronologija. Pasak Apaštalų Darbų (toliau - Darbų) Jeruzalės susirinkimas (Pirmasis Susirinkimas) turėjo įvykti Pauliui trečią kartą aplankius Jeruzalę o pasak laiško Galatams - antrojo apsilankymo metu. Paulius pabrėžė laiške, kad jo Evangelija gauta antgamtiniu keliu, t.y. Jėzaus Kristaus apreiškimo jam būdu. Laiške Galatams ryškus antonomistinis Pauliaus nusiteikimas, griežtai atmetant judaizmo reikalavimų (rituališkai apdorotas maistas, apipjaustymas) laikymosi krikščionims iš pagonių reikalingumą. Jis pabrėžė, kad tai ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga išganymui dėl grėsmės prarasti malonę. Paulius pats nesilaikė įstatymo ir kitiems neleido.

Paulius veikia suvereniai, pagal apreiškimą iš viršaus, nepriklausomai nuo kitų apaštalų. Po atsivertimo jis vyksta į Arabiją, o pagal Darbus - pamokslauja sinagogose. Laiške įtartinai karštai įrodinėjama, kad visa tai tiesa. Jo antrasis atvykimas į Jeruzalę buvo skirtas informuoti apaštalus apie savo misiją pagonims. Todėl tas epochinis pasak Pauliaus susitikimas ir turėjo būti tas garsusis Darbų Jeruzalės susirinkimą. Laiške Galatams nesutampa tvirtinimas, kad Paulius Judėjoje nežinomas, nors kelios eilutės prieš tai tvirtinta, kad jis buvo Jeruzalėje. Darbuose rašoma apie jo pamokslavimą sinaagogose, o laiške - kad evangelija skirta pagonims. Darbuose neužsimenama apie Pauliaus kelionę į Arabiją. Taigi, pirmasis Jeruzalės aplankymas Laiške ir Darbuose sutampa tik pačiu aplankymo faktu. Laiške pabrėžiamas antrasis apsilankymas. Tačiau jis įvyksta kartu su Barnabu ir Titu (o Darbai Barnabo ir Tito nemini). Suvedant abiejų šaltinių chronologiją, neaišku kur Paulius praleido 13 metų. Taigi, du skirtingi Pauliai, judantys skirtingais keliais, besivadovaujantys skirtingais apreiškimais. O juk iš Laiško Galatams sektų, kad paties Kristaus apreikštąja evangelija Paulius gyvena jau 17 metų iki garsiojo susitikimo Jeruzalėje (pagal Laišką Galatams buvusį antruoju), kuriame Paulius autoritetingai pristatė apaštalams savo liniją. Pasak Darbų, Susirinkimo rezultatu buvo nutarimai dėl tikinčiųjų iš pagonių santykio su įstatymu ir jo reikalavimais. Tačiau Paulius kaip tik nesilaiko tų nutarimų ir netgi eina prieš juos. Pav. Paulius leidžia valgyti paaukotą mėsą (1Коr 8:4, 10, 28 - 30; Rom 14:3, 14). Įtikinamiausia, kad pirmosios kelionės į Jeruzalę nebuvo apskritai.

Taigi Darbų autorius ir Paulius - skirtingų krikščioniškų srovių atstovai. Jie kardinaliai skiriasi požiūryje į įstatymą, judaizmą, tėvų papročius. Darbų autorius nežino Pauliaus teologijos. Viename epizodų Darbuose Paulius Jeruzalės vyresniųjų patarimu aukoja atnašas šventykloje, kad taip išsklaidytų įtarimus, kad jis kaip judėjas neištikimas Įstatymui. Jei Paulius iš tiesų atliko tokį aukojimą, tai kyla klausimas kokią vietą jo sąmonėje užėmė Kristaus auka? Kam to reikia, jei yra tobuliausia Kristaus auka? Darbų autorius pagarbiai traktuoja tuos žydus, kurie supranta, kad jų tikėjimas pateisinamas tik tikėjime į Kristų, kurie supranta, kad jų dvasinė evoliucija reikalauja atsivertimo. Darbams Paulius irgi toks modernus žydas.

Pauliaus kosmologija ir teologija

Pauliaus pasaulėžiūra vertinama iš kosmologinio taško. Pagrindiniai Pauliaus kosmologinės sistemos terminai yra šie: Kristuje (nauja mistinė Dievo vaikų egzistavimo realybė), Pilnuma (pleroma), eonas (amžius, era, būties tvarka, būties lygmuo), pasaulis (kosmosas, būties lygmuo), šio pasaulio stichijos (pradai, pradiniai elementai, pasaulio principai, kosminės jėgos, valdančios pasaulį), Piktasis (ydingasis, blogas, prigimties savybė kaip opozicija Aukščiausiajam, pats Dievo priešas). Pauliui kaip Jonui bei sinoptiniams evangelistams būdingas būties lygmenų priešpastatymas: šis eonas - būsimajam, naujam ir atitinkamai šis pasaulis - kitam pasauliui, aukštesniajam. Šis pasaulis turi kosminius globėjus - pasaulio laikytojus (kosmokratus). Pasaulio laikytojaai turi ir specialius įvardijimus - hierarchijas, funkcijaas: Pradžios arba archontai (pradai, viršininkai, iniciatoriai), Valdžios, Jėgos, Viešpatystės. Naudojama ir "šio amžiaus dievo" sąvoka (2Kor 4:4). Šis eonas suvokiamas kaip personifikuota blogio jėga, sistema. Taigi tokiai sistemai būdingas ir tam tikras dualizmas, būties lygmenų priešprieša. Tačiau iš esmės sistema nėra dualistinė. Dievui priešpastatomos laikinos, pereinamos jėgos, kurios nusikalstamai laiko save Dievu, bet nėra lygios Tikrajam. Laiške Efeziečiams Pradžios ir Valdžios vieneikšmiškai laikomos Dievo priešais, vykdydamos priešinimosi funkciją. Paulius šias jėgas laiko dangiškomis, nes jos veikia dangaus sferoje. Tai šviesios, dangiškos jėgos, sąveikaujančios su žmogumi, siūlančios jam tam tikrą dvasingumą. Pradžios ir Valdžios reiškiasi per priešinimąsi Dievui. Jos valdo žmones per jų aistras, per jų kūno norų pildymą. Dėka savo žemos padėties hierarchijoje jos (tradicinėje teologijoje - angelai) neturi pilnos Dievo planų informacijos. Šios kosminės jėgos stengiasi užimti Vieningojo (Vienio) vietą. Tai nėra kažkokie abstraktūs pradai, principai ar materialaus pasaulio elementai. Jie būtent - protingos būtybės. Šie kosmologiniai pradai kartu ir dvasinės būtybės, gyvenančios trečiajame danguje. Jos yra tiesiog šio raidos etapo kosmoso struktūra, neišvengiamybė.

Pauliaus mistikos tyrinėtojo Alberto Schweitzerio įsitikinimu Paulius pasaulį suvokia kaip apimantį žmones, Dievą, o taip pat kitokios prigimties protingas būtybes - angelus ir demonus. Fizinis pasaulis jam neatsiejamas nuo dvasinio. Pauliaus pagrindiniai kosmologiniai vaizdiniai remiasi tuo, kad mūsų pasaulis pajungtas demoniškoms ir angeliškoms jėgoms. Būtent su šiomis jėgomis susijęs judėjų religinis kelias, o taip pat ir Kristaus mirties bei prisikėlimo kelias. Įstatymas suvokiamas kaip angelų valdžios instrumentas - visa tai, anot A. Schweitzerio artima gnosticizmui. Tos angeliškosios jėgos (V. Valbergas patikslina, kad Paulius jas vadina Pradžiomis ir Valdžiomis) nėra besąlygiškos Dievo valios vykdytojos, jos tik atlieka specifinę kosmologinę funkciją, nežino Dievo planų ir faktiškai yra Dievo priešininkai platinant Evangeliją. Pasaulis joms pajungtas, tačiau Kristus jas įveiks. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. Tada Kristus savo valdžią perduos Dievui ir bus Dievas visame kame (1Kor 15: 26 - 28). Tad tikėjimas į Kristų - tai esminis perėjimas į kitą būties lygmenį, kai visa tai, kas priklauso natūraliam būties lygmeniui, taip pat ir įstatymas, pararanda savo vertę.

Šio pasaulio pradai kosmologinėje Pauliaus sistemoje susiję su judėjais kaip su savo pavaldiniais. Rašytinis Mozės įstatymas - įrankis, kuriuo naudojasi Pradžios ir Valdžios. Tokiu atveju jos yra sargai, teisėjai ir baudėjai, nors kartu lyg ir priešiški Jahvei. V. Valbergo įsitikinimu įstatymo dėka judėjai pakliuvo į jų dvasinę vergovę. Izraelio dvasinis kelias - kelias bendravimo su angelų pasauliu, kuris yra ir Pradžių bei Valdžių pasaulis. Pradžios ir Galybės Dievo leidimu prižiūri ir baudžia Izraelį. Taigi, Pradžios ir Valdžios vykdo teisminę funkciją, remdamosios rašytiniu judėjų įstatymu. Vadinasi, baudžiamoji funkcija priklauso ne Dievui, bet jėgoms danguje - tai tradicija, būdinga ankstyvąjai krikščionybei.

Būtent Pradžios inicijavo Kristaus nukryžiavimą. Tačiau tai tapo jų viešpatavimo pradžios atskaitos tašku. Savo priikėlimu Kristus palaužia jų valdžią Izraeliui. Tai susiję su kosminių sargų baudžiamųjų funkcijų praradimu. Tačiau prieš tai jos dar inicijuos Jeruzalės sunaikinimą, o galiausiai - ir visos žmonijos šio eono pabaigoje.

Kristaus nukryžiavimas siejamas su senuoju baudžiamuoju pakabinimo ant medžio aktu. Tai labai savita Toros egzegezė. Paulius įstatymą tapatina su prakeikimu, o nukryžiavimą - su pakabinimu ant medžio. Įstatyme matomas Pradžių ir Valdžių valdymo įrankis. Tačiau jei Toroje pakabinimo iniciatorius - pats Jahvė, Pauliui tai - Pradžios ir Valdžios. Būtų keista, jei Paulius to būtų nežinojęs. Jei taip, tai išeitų, kad Pradžios knygos antro skyriaus "Jahvė elohimas" ir yra tos kosminės jėgos, inicijavusios mirtį ir būties pradžią iš dulkių. Taigi, II a. apologetų pasmerkti mokymai turi bendru momentus, atsispindėjusius Pauliaus laiškuose, ir taip pat bendrą terminiją. Pauliaus laiškai - ankstyviausi dokumentai, kuriuose šie terminai randami. Iš vienos pusės Paulius remiasi judėjų idėjomis, o iš kitos pusės - jas radikaliai permąsto. Tai specifinė, Palestinoje susiformavusi egzegezė, besiremianti dviejų kūrimų aprašymu Pradžios knygoje.

Kalbant apie eschatologinius krikščionių lūkesčius, galima pastebėti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys skaidėsi į dvi stovyklas: vieni tikėjo Kristaus žemiška (Izraelio) karalyste (chiliazmas), kiti - ją atmetė. Tai susiję su Apreiškimu Jonui, kuri ir teikė argumentų laukti žemiškos karalystės. Atsirado specifiniai mokymai apie Jeruzalės atstatymą su aukojimo atnaujinimu. Žemiškos Kristaus karalystės šalininkai atsižvelgė į Tanacho eschatologiją, kurioje Pasaulio pabaiga joje susijusi su ypatingu judėjų statusu kitų tautų atžvilgiu. Tokioje eschatologijoje numatytas nacionalinis žemiškas rojus su specifinių gėrybių ir bausmių paskirstymu bei judėjų išaukštinimas. Išsamiai judėjų lūkesčiai suformuluoti ir pristatyti Izajo knygos paskutiniuose skyriuose. V. Valbergo teigimu Izajo eschatologija numato mirties, bausmių ir prakeikimų išlikimą. Tokia eschatologija visiškai svetima Pauliui. Pauliaus aprašoma eschatologija numato sukrėtimus, kurie palies ir judėjus. Žmogaus Sūnaus dienos faktiškai yra šio amžiaus pabaiga. Tai bus stichinė visuotinės žūties diena, naikintina visiems, nepaisant nuodėmingumo. Susiformuos nauji gyvenimo organizacijos pagrindai. Naujoje žemėje nebus mirties, prakeikimo, aukojimo. Dievo vaikai jau dabar mistiškai jau dabar su Kristumi, nors dar ir gyvena "mirties kūnuose". Po savo mirties atgims dvasiniai dangiški kūnai, beaistriai, tobuli ir amžini. O eono pabaigoje bus sunaikintos Pradžios ir Pabaigos, prasidės nauja epocha, kai Dievas bus visame kame.

Tradicinė teologija su žemiškos karalystės lūkesčias susijusias problemas sprendžia per totalinį alegorinį pranašysčių apie judėjų teokratinę karalystę aiškinimą. Bet iš tokių pranašysčių alegoriškai jas aiškinant ne kažkas ir telieka. Visi tie pranašiški vaizdai - tai vizijos, tų pačių dangiškų archontų, kurie ir prikalė Kristų prie prakeikimo medžio. ST eschatologinę liniją nelabai galima ir alegoriškai aiškinti, nes Izraelį sutapatinant su Bažnyčia, ją reiktų suprasti kaip pasaulinę galybę, viešpataujančią nusidėjėlių atžvilgiu. Tuo tarpu apaštalai juk laukė greito Atėjimo. Be to, negi Bažnyčia nusidėjėlius turėtų bausti prakeikimais. Apskritai Pauliaus teologijoje neįmanoma įsivaizduoti išrinktųjų ir jiems tarnaujančių vergų, nes dabar visi - ir judėjai ir pagonys - gali pasiekti Tėvą.

V. Valbergas išryškina teodicėjos skirtumus NT knygose. NT ortodoksiniai teologiniai vaizdiniai turi sąlyčio taškų su apologetų kritikuotomis gnostinėmis sistemomis. Virš šios žmonijos yra piktų dvasių sfera, valdančių žmones ir kovojančių su Dievu ir jo žmonėmis. NT matomos dvi šių tarpinių tarp Dievo ir žmogaus esančių būtybių prigimtį ir paskirtį aiškinančio teorijos. Pirmoji kalba apie tas būtybes kaip velnius, o antroji jas laiko kosminėmis Pradžiomis, Valdžiomis bei Jėgomis. Būtent ši tradicija matoma Evangelijoje pagal Joną ir Pauliaus laiškuose. Šią tradiciją galima aptikti ir gnostinėse sistemose, tačiau išplėtotas, paaiškintas. Žinoma, gnostiniai tekstai radikalesni - jose pasaulis ne tik globojamas savo šeimininkų, bet ir jų sukurtas. Vis dėl to abi šias sistemas jungia mokymas apie Tikrąjį Visko kūrėją ir Jo kūriniją, kurioje mūsų pasaulis tik nukrypimas nuo visuotinės tobulybės, atvedęs prie atsiribojusio nuo Dievo pasaulio ontologinės nepriklausomybės nuo Pilnumos (Pleromos) ir tobulumo Šaltinio. Pauliaus laiškuose nėra demiurgo termino - žemojo kūrėjo. Tačiau demiurgo vaizdinys yra toje pačioje plokštumoje kaip ir Pauliaus pažiūros, nes jo laiškuose kalbama apie pasaulį, kuris yra už Pilnumos ir susijęs su savo aukštasiais įkūrėjais.

Tradicinėje krikščionybės sampratoje blogio atsiradimas ir šio pasaulio netobulumas aiškinamas pirmąja nuodėme, Adomo nuopuoliu (Laiško romiečiams 5 skyrius). Taip pagedo žmogaus prigimtis, dingo pirminis tobulumas, žmogus tapo atskirtas nuo Dievo. Ant Žemės krito prakeikimas. Atsirado mirtis, irimas, griuvimas ir visoks netobulumas. Tačiau sužinoti, kas yra mirtis galima tik dėka Įstatymo. Tiesa, žmonės mirdavo ir iki Įstatymo pasirodymo. Kodėl - aiškinama tame pačiam Laiške Romiečiams. Naudojamasi analogija: pasmerkimas dėl vieno ir išteisinimas per Vieną (žodžių žaismas "vienas - visi"). Jei dėl vieno Adomo nuodėmės visai žmonijai pasmerkimas, tai dėka vieno Kristaus - bus išteisinti daugelio nusikaltimai.

Esama ir kitos teodicėjos sistemos. Ji matoma Pirmame Laiške Korintiečiams (15 -as skyrius). Pagal ją netobulumas slepiasi pačioje žmogaus būtyje, jo prigimtyje. Baziniai pasaulio pagrindai negali būti tobuli dėl savo prigimties. Mirtis - žmogaus gimimo iš dulkių rezultatas, natūralių, organiškų senėjimo priežasčių rezultatas. Tai organiška kūno savybė, kūnui grįžtant į savo pradinę būseną. Mirtis natūrali dėl Adomo palikuonių prigimtinio ryšio su savo gimdytojų prigimtimi. Taigi mirtis dėl "molinio" kūrimo, o ne dėl nuodėmės, kurią Paulius anot V. Valbergo suvokia kaip poelgį, bet kartu ir jėgą, verčiančią žmogų automatiškai atlikti atitinkamus veiksmus ir veikiančią prieš proto balsą. Todėl už savo netobulumą atsakingas ne tik pats žmogus, bet ir ją sukūręs kūrėjas. Pasaulis blogas ne dėl to, kad žmogus nusidėjo, bet dėl to, kad jis toks sukurtas. Pasak V.Valbergo Pauliaus įsitikinimu trapi žmogaus prigimtis nėra nuodėmės rezultatas, bet pačios šio kosmoso raidos etapo sudėtinė dalis, neišvengiamybė. Tai nuodėmė yra dužlios žmogaus prigimties rezultatas, padarinys.

Remiamasi Pradžios knygoje aprašyta kūrimo istorija. Ten Adomo kūrimas pavaizduotas kaip puodo lipdymas iš molio (dulkių). Vienu atveju išsigelbėjimas būtų grįžimas prie savo Kūrėjo ("puodžiaus"), įveikiant savo kritimo pasekmes. Pauliaus sampratoje puodžius suvokiamas kaip netobulas, todėl negalintis būti Absoliutu. Jo valdžia "puodams" - mirtis. Iš čia specifinis išsigelbėjimo supratimas - kaip išsigelbėjimas iš egzistuojančios būties ir jos organizacijos. Išgelbėjimas ateina iš už šios sistemos. Išgelbėti gali tik kokybiškai nauja būtybė, priartinanti prie to, kas tobula, t.y., Dievo pagimdytas Gelbėtojas - neirstantis, amžinas ir tobulas. Artėjantis dvasinio kūno prisikėlimas - Gelbėtojo misijos rezultatas, jo prisikėlimo rezultatas. Tada mirtingi Adomo palikuonys užmezga ryšį su dangiškąja Žmogaus iš dangaus prigimtimi, gauna dvasinį kūną ir taip išsigelbsti nuo mirties. V. Valbergo įsitikinimu pirminis būtent šis variantas. Vėliau imtasi Septuaginta besiremiančios alegorizacijos.

Soteriologijos samprata glaudžiai susijusi su eschatologiniais vaizdiniais. Tanache esama supratimo apie totalų visa ko gyvo sunaikinimą. Tokiu atveju išgelbėjimas reikštų totalaus sunaikinimo, vykdomo Pradžių ir Valdžių, išvengimą. Žinome, kad visi trys Evangelijose pristatomi įvykiai - fizinis Gelbėtojo, Jeruzalės ir visa ko gyvo sunaikinimas šio ("molinio") eono pabaigoje susijęs su Pradžių ir Valdžių kosmologinės (ir kartu teisminės) funkcijos realizavimu. Tačiau galiausiai, baigiantis dabartiniam - moliniam - eonui, bus sunaikintos ir pačios Pradžios bei Valdžios, kurios šiame eone yra tiesiog šio raidos etapo kosmoso struktūra, neišvengiamybė, kaip ir žmogaus trapumas. Tačiau tokiam Pradžių ir valdžių valdomam pasauliui, kuriame mirtis ir kančia yra natūrali, ateina galas. Iš giliausių Būties gelmių - paties Dievo Tėvo - atėjęs Kristus suardo Pradžių ir Valdžių galią, išvaduoja žmogų iš mirties ir garantuoja jam amžinybę, suteikdamas jam nemarų dvasinį kūną. Tačiau nemirtingumas ir dvasinis kūnas yra dovana. Jis nepriklauso žmogui kaip žemiškai, materialiai būtybei. Malonę garantuoja tik tikėjimas ir teisingas, moralus elgesys, o ne kilmė ("kraujas").

Pauliui svarbiausia - išgelbėjimas nuo žmogiškosios mirties reiškinio. Gelbėtojo misija - išgelbėti žmogų nuo fizinio irimo reiškinio. Mirtis - Pradžių ir Valdžių paskutinysis bastionas, paskutinysis priešas (1 Kor 15: 26). Mirties sunaikinimas susijęs su su pačiu gamtinio molinių kūnų naikinimo (jų natūralaus irimo) mechanizmo funkcionavimo pabaiga. Pats "molinio" kūno irimo mechanizmas apaštalui būtent gamtinis reiškinys, kūrimo savybė, kuriai panaikinti reikėjo Gelbėtojo. Kristaus mirtis ant kryžiaus - kosminis įvykis, atvedęs prie kosminių Pradžių ir Valdžių demaskavimo, sugėdinimo ir nuginklavimo. Kristus atgimė (Valdžių ir Pradžių mechanizmas nesuveikė), Kristaus pasekėjai žengia tuo pačiu keliu. Mirtis nuo šiol jau nebėra absoliuti valdžios realizavimo priemonė. Molinės kūrybos imperija patyrė pralaimėjimą.

Išgelbėjimo procesas suvokiamas kaip pavidalų, kuriuos nešioja žmogus, kaita. Apaštalui mirtis - vienintelis ryšys, kuris Adomo palikuonis jungia su gimdytojais. Dvasinio kūno atsiradimas ir iškilimas - Gelbėtojo misijos rezultatas. Tai rezultatas - jau naujas mirtingų Adomo palikuonių ryšys su dangiška "Žmogaus iš dangaus" prigimtimi. Nuo natūralios mirties gali išgelbėti tik kokybiškai naujas gimimas, priartinantis prie to, kas tobula. Be to, toje pačioje pusėje su žemiškumu, trapumu ir sieliškumas. Sielinis kūnas nėra nuodėmės rezultatas, bet būtent kūrimo rezultatas.

Ir ortodoksinė krikščionybė, ir atviroji krikščionybė daug dėmesio skiria Edeno sodo vaizdiniui. Pristatysime svarbiausias alegorijas ir su jomis susijusias mitologemas. Pirmiausia "Gudrios gyvatės" vaizdinys ir mitologema. Tačiau šaltiniuose "gudrumas" suprantamas kaip protingumas. Pirminiame Pradžios knygos variante "gudrumui" nesuteikiama neigiama konotacija. Mitologemai "būsite kaip dievai" alegorinis traktavimas suteikia ypatingą reikšmę. Čia "dievai" - valdžios, galios, įtakos, jėgos, turtų įsikūnijimas. Tai liudija žmogaus puikybę. Tačiau būtina prisiminti, kad hebrajiškame tekste naudojamas žodis "elohim" ir reiškia - "dievai". Paprastai aiškinama, kad gyvatė apgavo žmonijos gimdytojus, kad gyvatė sako netiesą Ievai žodžiais "būsite kaip dievai". Tačiau pirminėje versijoje gyvatė pernelyg protingas gyvis ir visada sako tiesą. O svarbiausia - Dievas (-ai) dubliuoja gyvatės žodžius. Turbūt Edeno istorijos autoriui tėvų nuodėmė ta, kad jie pažeidė tai, kas buvo uždrausta dievo, bet atverta pernelyg protingos gyvatės ir kas pasirodė esant tiesa, nes juk gyvatės žodžius Dievas pakartojo, pacitavo, bet jau kaip įvykusį faktą. Taigi apgaulės nebuvo (nebent graikiškame Septuagintos variante, kuris suteikia lingvistinį pagrindą vėlesnei alegorizacijai apie "gyvatės apgaulę"). Tėvai girdėjo tiesą, tačiau pažeidė draudimą ir dėl to kalta tiek gyvatė, tiek Adomas. Tolesnis Edeno sodo epizodo vystymas tik patvirtina tai kad apgaulės nebūta. Jei žmogus jau tapo lygius Dievui gėrio ir blogio pažinime (tai paliudijo pats Dievas), Dievas panoro, kad žmogus nesusilygintų su juo bent jau amžino gyvenimo prasme. Taigi, mirtis - tai žmogaus egzistavimo naujose aplinkybėse kontrolės mechanizmas. Žmonės buvo išvyti iš sodo, kad neragautų gyvenimo medžio vaisių, kad negyventų amžinai, o mirtų. Taigi, Pradžios knygos autoriui mirtis - natūralių, organiškų kūno senėjimo procesų rezultatas, kurį galėjo sustabdyti tik gyvenimo medžio vaisių valgymas.

Netradicinė, Pauliui būdinga, teodicėja ir soteriologija dėstoma Pirmajame Laiške Korintiečiams (skyrius 15). Tai prisikėlimo pergalės prieš irimą ir mirtį skelbimas. Todėl Pauliaus teologija turi turėti ryšį su šiuo centru. Būtent čia jis aiškina, kad mirties kūnas tapo nuodėmės priežastimi, o ne nuodėmė - mirties. Žmogaus kūno aistros organiškai susijusios su kosmologinėmis, Dievui priešiškomis, jėgomis ir kūnas tai atspindi. Vergo grandinių nuėmimas atveria kelią blogojo eono atstovų - Adomo sūnų - susitaikymui su dieviškąja prigimtimi. Pauliaus soteriologinė linija susijusi su būtinybės išsigelbėti iš pačios būties netobulumo pripažinimu. Mirtis - pačios nepastovios molinio kūrimo prigimties rezultatas. Adomas - molinės eros atstovas, o Kristus - naujosios eros atstovas. Mirtis vis dar yra, bet savo prisikėlimu Kristus įveikė mirtį. Kristaus pasekėjai, gyvendami mirtingame kūne, faktiškai gyvena naujame eone. Kristus mirtis ir prisikėlimas pradėjo negrįžtamą kosminių jėgų valdžios griovimo procesą.

Taigi apibendrinant galima pastebėti, kad V. Valbergas, išryškindamas Pauliaus kosmologines ir teologines pažiūras, naudojasi schema, kurioje svarbiausidėmenys - Dievas - kosmologiniai pradai ir žmogus. Ontologine prasme Pauliaus koncepcija nėra dualistinė - t.y. jis nesilaiko ortodoksalios krikščionybės būties būties sampratos, pagal kurią Dievas ir kūrinijai - dvi griežtai viena nuo kitos nebūties atskirtos būties dalys arba net dvi atskiros būtys. Atvirkščiai, būtent jo būties tridalumas, tokį galimą dualizmą visiškai eliminuoja. Tokie kosmologiniai principai ir kartu sąmoningos dvasinės, dangiškos būtybės kaip Pradžios (archontai) ir Valdžios (kosmokratai) kaip tik susieja aukščiausius Būties sluoksnius (Dievą) su žemiausiu žemišku, materialiu lygmeniu (taip pat ir žmonėmis). Tiesa, V. Valbergas Pauliaus pasaulėvaizdį apibūdina kaip dualistinį, kaip nesutaikomą kovą tarp Dievo ir Pradžių bei Valdžių, tačiau faktiškai tai tik šio amžiaus (eono) realijos, tad iš esmės daugiau moralinis dualizmas, arba dualizmas žvelgiant labiau iš šio amžiaus žmonių poreikių. Giliąja ontologine prasme V. Valbergo koncepcijoje Pauliaus pasaulėvaizdis monistinis. Valbergas pastebi, kad Pauliaus kalboje kaip tik gausu gnostinių išsireiškimų, sąvokų, terminų (pleroma, eonas, archontai, kosmokratai ir pan.), tačiau kartu tai jungia su ortodokalia krikščionybės samprata. Tokiu būdu V. Valbergas išryškina esminius skirtumus tarp dvasinės ir sinkretinės (suartėjusios su judaizmu) krikščionybės skirtumus: skiriasi jų ontologija, teodicėja, eschatologija, soteriologija.

Krikščionybė ir judaizmas I - II a.

V. Valbergo įsitikinimu ankstyvosios (arba pirminės, I - II a.) krikščionybės neįmanoma apibūdinti iki šiol įvairiose krikščionybės denominacijose vyravusios ortodoksalios interpretacijos šviesoje, bet taip pat neįmanoma ankstyvosios krikščionybės įsivaizduoti ir kaip dviejų krikščionybių - ortodoksalios (tradicinės) ir gnostinės - priešpriešą. V. Valbergo giliu įsitikinimu aptariamo laikotarpio krikščionių visuomenėje būta įvairių požiūrių į pasaulį, jo kilmę, kosmosą, žmonių santykį su Dievu ir kitomis dvasinėmis būtybėmis. Tačiau galima išskirti pagrindines tendencijas. Jas išryškinant esminis yra santykis su judaizmu ir judėjų bendruomene. Pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo įvairiausių srovių - nuo radikaliausių gnostinių iki kraštutinių, tik nedaug tepakeistusių judėjų tikėjimą, laikydami Kristaus mokymą jo atšaka. Būta aštraus konflikto ir kartu palaipsnio sinkretizaciją. Rašytiniai šaltiniai liudija situaciją, praėjus kelioms kartoms po apaštalų. Vėlesnis etapas - sinkretizacijos - besiformuojančios krikščioniškosios teologijos susiliejimo su judaizmu - rezultatas. Anot V. Valbergo tai laikytina judaizmo apologetų pastangomis užvaldyti krikščionybę, ją paverčiant judaizmo sekta. Visas krikščionybės fenomenas laikytas komplikuoto ir skausmingo judaizmo žengimo per pasaulį (sklidimo) išraiška. Tuo tarpu V. Valbergo įsitikinimu krikščioniškoji evangelinė tradicija negali kilti iš judaizmo, t.y. būti laikoma jo vystymosi etapu. Skiriasi eschatologija, teodicėja, santykis su Dievu, angelais ar velniais. Jo požiūriu tai tiesiogiai negali būti paimta iš judaizmo ir perkelta į krikščionybę.

NT knygos atspindi teologinių nuomonių įvairovę I - II a. Skirtingų pozicijų laikosi Apaštalų Darbų autorius ir Paulius arba Evangelijos pagal Luką autorius. Pav. Apaštalų Darbų autorius nežino apie Jeruzalės pasmerkimą Evangelijoje pagal Luką pavyzdžiui. Apskritai NT galima išskirti idėjinę liniją, teigiančią vidinę, dvasinę Dievo Karalystės esmę, faktiškai priešpastatomą judėjų žemiškos teokratinės karalystės lūkesčiams. Pauliaus mokymas, o ir Luko evangelija, leidžia aiškia suprasti, kad Kristaus mokymas apie Dievo Karalystę ryškiai kontrastavo su Judėjos mokytojų lūkesčiais. Evangelijoje pagal Luką sakoma: karalystė jau yra jumyse. Tuo tarpu fariziejai laukė galingos teokratinės žemiškos Izraelio karalystės. To tikėjosi Judėjos gyventojai sukilime, Bar Kochba sukilime. Apaštalų Darbų autorius į tokius judėjų lūkesčius atsako teigiamai. Bažnyčios istorikas Euzebijus Cezarėjietis liudijo, kad krikščionys prieš karą išėjo iš Jeruzalės ir taip liko gyvi. Tačiau apie tokį perspėjimą Darbuose visai neužsimenama. Atvirkščiai Darbai nieko nerašo apie miesto ir Šventyklos pasmerkimą. V. Valbergo įsitikinimu Darbų autorius aiškiai buvo pasiryžęss laukti žemiškos karalystės atstatymo. Darbų autoriui Jeruzalė - krikščionybės lopšys, o šventykla - lopšio širdis, nes ten apaštalai kasdien meldėsi, pamokslavo, mokė apie Jėzų. Ten veržėsi Paulius, aukojo. Darbų autoriui neįtikėtina, kad Dievas sugriautų savo šventyklą. Evangelijose Jėzus apie Gerosios naujienos skelbimą visoms tautoms. Ir liepė skelbti visoms tautoms, o Darbuose apaštalai manė Gerąją Naujieną esant skirtą tik judėjams.

NT atsispindi pasaulėžiūrinis lūžis: iš vienos pusės - judaizmas, toliau gyvuojantis krikščionybėje ir besiveržiantis į eschatolognį Mesijo atėjimą bei teokratinę karalystę, o iš kitos - skelbiama nešvengiama ištisos religinės epochos pabaiga, apmirusios tradicijos sunaikinimas. Darbų autoriui didžiausias krikščionių priešas - sadukiejų materializmas, jų netikėjimas į prisikėlimą, kurį propaguoja apaštalai. Su sadukiejais konfrontuojaama dėl Mesijo prisikėlimo skelbimo, dėl būsimo žmonių prisikėlimo ir dėl to, kad apaštalai daro antgamtinius dalykus, į kuriuos sadukiejai netiki. O štai fariziejai prisikėlimą priima. Tad įtikėtina pasak V. Valbergo, jog Darbų autoriui - krikščionybė organiškas fariziejų judėjimo tęsinys. Visgi teko skaitytis su faktu, kad dauguma žydų Kristaus nepripažino Mesiju. Atsakydamas į klausimą kodėl taip yra, Darbų autorius pateikia dvigubą mesijinį modelį. Pirmasis atėjimas - nepripažintas, nepriimtas daugelio žydų, o antrasis atėjimas bus tas, kurio žydai laukia. Taip krikščioniškasis mesijnis modelis įsiurbia judėjišką modelį. Dviguboje mesijinėje sistemoje Dievo karalystė turėjo būti žemiška, remtis Tanacho pranašystėmis. Jei antrasis Kristaus atėjimas ir judėjų Mesijo atėjimas - tas pats, tai turėjo įvykti senųjų pranašysčių pagrindu. Bet juk biblistikoje nusistovėjo nuomonė, kad pirmieji krikščionys laukė aktyviai antrojo Kristaus atėjimo. O Darbų autorius, gyvenantis kitoje epochoje, negalėjo įsivaizduoti, kad apaštalai būtų klydę dėl antrojo atėjimo Kristaus. Darbų autorius pranašysčių neišsipildymą aiškino antruoju atėjimu.

Darbuose neminimas Tomas, apaštalavęs už Judėjos ribų. Tai galima paaiškinti tuo, kad ankstyvoji krikščionybės propaganda už judėjų arealo neįsipaišė į autoriaus bendrą vaizdą ar paprasčiausiai buvo nežinoma. Iškyla klausimas kiek Darbai patikimas šaltinis krikščionybės genezei atskleisti. V. Valbergas neabejoja, kad Darbuose atsispindi I a. realijos, tačiau greičiausiai II a. gyvenusio autoriaus pasaulėžiūros šviesoje. Darbų autoriui Bažnyčia - naujais Izraelis. Ypač autoriui priimtini judėjai, kurie supranta, kad galutiniam pateisinimui reikalingas tikėjimas į Kristų, kad jų dvasinė evoliucija reikalauja tokio atsivertimo. Istoriją Darbų autoriui kuri modernūs judėjai, suprantantys judaizmo evoliucijos būtinybę.

V. Valbergo įsitikinimu Evangelijos pagal Joną dvasinė kryptis ta pati kaip ir Pauliaus laiškų ar Evangelijos pagal Luką. Evangelijoje pagal Joną Dievo Sūnus, Logosas priešpastatomas judėjų religinei bendrijai, jos tradicijoms, Mozės įstatymui. Evangelijoje vaizduojamos dvi bendrijos, atsiribojusios viena nuo kitos. Pirmai grupei priklauso Dievo Sūnus - Logosas ir jį priėmusieji Dievo vaikai, ieškantieji tiesos. Antroji grupė - Izraelio bendrija, įkurta ant Mozės įstatymo ir tradicijų. Pirmoji grupė atsiribojusi nuo tėvų tradicijų ir Mozės įstatymo (ne vienoje vietoje evangelistas kalba "mes" ir "jūs", "jūsų įstatymas", "jūsų tėvas").

NT knygose esama sąlyčio taškų su apologetų kritikuojamomis gnostinėmis sistemomis. Visų pirma, tai atsiribojimas nuo pasaulio, jo neigimas. Abiem atvejais virš kosmoso matomi globėjai, valdantys žmones. Evangelija pagal Joną mini archontus. Tai artima gnostinėms sistemoms, tačiau jose globėjų vaizdinys išskleistas, aprašytas, paaiškintas. Juos jungia mokymas apie Tikrąjį visa ko kūrėją, kuriame mūsų pasaulis atsiribojęs nuo visuotinio tobulumo ir pasiekęs ontologinio nepriklausomumo nuo Pilnumo ir Šaltinio. Apologetų kritika mums pristato jau susiformavusias teologines sistemas II a. - įvairialypes, besivystančias, evoliucionuojančias. Tačiau galima atskleisti sankirtos taškus tarp ortodoksijos ir gnosticizmo. Galima kalbėti apie krikščioniškojo mokymo vystymosi dinamiką ir evoliucinius etapus.

Skirtingos teodicėjos sistemos taip pat turi savo atsparos taškus NT knygose. Tradicinis mokymas teigia, kad blogis atsirado dėl Adomo nuodėmės. Taip pagedo žmogaus prigimtis, atėjo mirtis, irimas ir kitoks netobulumas. Buvo ir kita sistema, pagal kurią baziniai paasualio pagrindai negali būti tobuli patys savaime. Mirtis neatsiejamas irios būties atributas. Atsakomybė už žmogaus netobulumą krenta ne tik ant žmogaus, bet ir ant kūrėjo. Tokia teodicėja ir soteriologija išdėstyta Pirmame Laiške Korintiečiams (15 - as skyrius). Pastaroji soteriologija - sudėtinė Pauliaus Gerosios Naujienos dalis. Tai prisikėlimo paskelbimas, pergalės prieš irimą ir mirtį. Pauliaus soteriologinė mintis rėmėsi būtinybe išgelbėti nuo pačios netobulos būties.

Eschatologija NT knygose taip pat skiriasi. Dar pirmaisiais krikščionybės amžiais ortodoksali krikščionybė pasidalijo į dvi stovyklas: tie, kurie tikėjo į žemiškos Kristaus karalystės atėjimą ir tie, kurie ją atmetė. Evangelistai nesiekė suderinti krikščionybės mokymo su judaizmo vertybėmis. Evangelijos skelbia Judėjos žūtį, bet apgailestauja ne dėl religinės sistemos, o dėl nekaltų suklaidintų žmonių žūties. Kristus juk ateina į religinę formaciją, kuri saugo kraujo grynumą ir siekia žemiško nacionalinio rojaus su tam tikru žydų išaukštinimu. Tokios judėjų eschatologijos atžvilgiu evangelinis pabaigos vaizdinys yra protestinis, bet kodėl jis liko kanoniniuose tekstuose? Gana radikalų teologinį atsiribojimą nuo Mozės įstatymo su prakeikimu V. Valbergas aiškina tos epochos judaizmo realijomis - jo uždarumu ir represyvumu - "vergovės jungu" - grasinančiu tiems, kurie išdrįs juo suabejoti. NT matoma kone kruvina konfrontacija tarp aršių ištikimybės "tėvų papročiams" atstovų ir naujojo mokymo atstovų, kuriems save priskyrė ir Paulius. Pav. kažkada su tėvais sudaryta kraujo sutartis, numatanti prakeikimus tiems, kurie jos atsisakys (Penkiaknygė). Todėl įstatymui pavaldžių išpirkimas susijęs su įgijimu dvasinės laisvės nuo uždaros sutarties veikimo sistemos. Štai kodėl judėjams Paulius save rodė pavyzdžiu - štai aš laisvas, imkite iš manęs pavyzdį (Gal 4: 12).

Esama dviejų visiškai skirtingų ir svetimų viena kitai ST panaudojimo tradicijų. Pauliaus mokymo radikalumas judaizmo atžvilgiu ir tik paviršutinis ST panaudojimas. Ta antrinė pasaulėžiūra susijusi su bandymais susieti fundamentalius tikėjimo klausimus su šiuolaikiniais redaktoriuiu įvykiais, cituojant "įstatymą ir pranašus". Taip įvedama antroji teologinė linija. Redaktorius taip bando išspręsti dilemą kodėl judėjai, būdami išrinktaisiais, numylėtais Dievo sūnumis, atmeta savo istorijos dangišką užbaigą, priešindamiesi Dievo valiai. Tam redaktorius įveda mintį apie laikiną judėjų kaip Dievo priešų statusą, kurie vis tiek dėl savo tėvų likdami mylimais. Valbergas konstatuoja be gali stiprų Pauliaus antinomistinį, antijudaistinį nusiteikimą. Tikėjimas į Kristų, malonė pasak jo nesuderinama su Mozės įstatymo laikymųsi. Štai kodėl jis ne tik nepataria, bet net griežtai draudžia į tikėjusiems į Kristų laikytis įstatymo ritualinių reikalavimų. Tačiau tai nereiškia, kad Paulius atmeta ST, pranašus. Jokiu būdu. ST, o ypač pranašai jam yra svarbūs kaip Dievo ieškojimo pavyzdys. Jis nedemonizuoja nei judaistų, nei Pradžių ar Valdžių. Tanacho teiginiai pristatomi kaip to meto religinių veikėjų privačių nuomonių paklydimai, t.y. pasakojmo autoriai neneigia Tanacho Dievo pažinimo istorijos, bet abejoja ten pristatomos vertybėmis. Paulius net priešinasi ST pranašysčių propagavimui. Jis nesiima jokio alegorinio jų traktavimo. Jo eschatologija nenumato jokio Tanacho pranašysčių išsipildymo. Jis laukia antrojo Kristaus atėjimo dar savo gyvenime, o tai, kad daug kas neišsipildo, jo nejaudina.

Pav. Evangelijos skelbimo pagonimis epizodas ir jo analizė. Pagonys ateina pas Kristų tik po to, kai judėjai ją atmeta. Kodėl žydai nepriima krikščionybės? Tam, kad pagonys turėtų šansą atsiversti - tokia evangelijos koncepcija. Pavydo judėjams sukėlimo motyvas. Pavydas, kuris sukeliamas judėjams dėl Pauliaus tarnavmo pagonims, turi sukelti jų pavydą dėl Jahvės. Tokia įstatymo ir pranašų citavimo specifika - paviršutiniška asociacija su ST konteksto antagonizmu. Laiške Romiečiams toks pavydas turi atvesti į judėjų atsivertimą, o laiške Korintiečiams pavydas prie nieko pozityvaus atvesti negali. Konfliktai ir prieštaravimai atsiranda tik tada kai cituojama remiantis paviršutiniška asociacija, kai nesinaudojama pirminiu ST kontekstu, kai frazės ir žodžiai tiesiog ištraukiami iš konteksto. Arba epizodas apie ST panaudojimą Pirmame Laiške Korintiečiams (skyrius 14). Čia kalba eina apie dvasines dovanas: glosolaliją, kalbų aiškinimą ir pranašysčių panaudojimą Korinto bendruomenėje. Eilutės 21 - 22 įneša prasminį disonansą, nes jose kalbėjimas kitomis kalbomis skelbiama ženklu netikintiesiems, kai sekanti eilutė sako visai ką kita: kad kalbėjimas kalbomis netikintiesiems gali sukelti įspūdį, jog turima reikalo su bepročiais, taigi, kalbėjimas kalbomis nėra ženklas netikintiesiems. V. Valbergo įsitikinimu tos eilutės reikalingos, kad parodyti, kad Paulius remiasi įstatymu. Tokiam asociatyviam, paviršutiniškam citavimui Pauliaus radikali išpirkimo nuo prakeikimo" teologija turėtų būti svetima.

II a. vid. jau egzistavo krikščioniškų knygų kanonas - Apaštalas, susidedantis iš 10 - ies Pauliaus laiškų ir Viešpaties Evangelijos. Šis kanonas skyrėsi nuo dabartinio - jame nebuvo ST knygų. Taigi jis buvo visiškai nepriklausomas nuo judaizmo, be to ir patys tekstai skyrėsi. Korekcija turėjo įvykti II a. vid., kai Markionas į Romą atvežė Pauliaus laiškų tekstus. V. Valbergo įsitikinimu, siekiant neutralizuotii Laiško Galatams antijudaistinę orientaciją, jis buvo aprūpintas reikalingais komentarais, pasitelkta Darbų knyga.

Bet kuriuo atveju ankstyvojoje krikščionybėje akivaizdi ryški tendencija į sinkretizaciją su judaizmu. Markiono kanonas - pirmasis konfliktas, susijęs su atsiradimu kanono be ST knygų, ir kurio tekstų turinys neutapo su Romos bendruomenės mokymu. Esama ir daugiau NT knygų, kurios dabartine forma negalėjo funkcionuoti I a. Vienas iš tokių - Antrasis Petro laiškas (2 Petr 3: 14 - 18). Šio fragmento autorius sakosi žinąs visus Pauliaus laiškus ir jų turinį. Tačiau I a. 60 - aisiais Peras Pauliaus laiškų negalėjo žinoti. Tai buvo įmanoma tik II a. vid. Be to, autorius Pauliaus laiškus stato į tą patį lygmenį kaip ir kitu Raštus. Tačiau I a. Tanachas negalėjo būti prilyginta Pauliaus laiškams, nes pati kanono idėja gimė tik II a. vid. Skundas dėl neteisingo Pauliaus laiškų traktavimo taip pat ne I a. situacija.

Aspkritai, I a. pab., II - asis a. ir III a. - intensyvaus koregavimo ir interpoliacijų metas. Tekstų formavimosi periodu tame nebuvo nieko smerktino. Šventojo Rašto dar nebūta. Buvo tik daugybė dokumentų, laiškų, pamokslų, istorijų. Į vieno ar kito dokumento tekstą įtraukdavo artimus pagal pasakojimą tekstus ar jų dalis (neretai tam, kad fragmentas būtų išsaugotas) ir jas net laikydavo teksto, į kurį įterpdavo, autoriaus kūriniu. Matyt ir Pauliaus laiškai buvo formuojami panašiai.

Reziumuojant galima būtų pastebėti, kad ne viskas V. Valbergo krikščionybės kilmės koncepcijoje pagrįsta. Labiausiai neįtikina pernelyg radikalus ankstyvosios krikščionybės ir judaizmo atribojimas. Juk ir labiausiai neįprastos Tanacho interpretacijos remiasi jo atskirų knygų analize, tad yra sudėtinė judaizmo paveldo dalis. Taigi, vis dėlto neįmanoma paneigti, kad krikščionybė didžiąja dalimi gimė judaizmo lopšyje.

Literatūra

https://spinavigator.16mb.com/rub_ihcr_jud.htm

Апостолы. «геология разломов» канонических текстов (христианство vsиудаизм)

Что такое космология? (популярно о заумном) (афтар: влад вальберг

Реконструкция космологических представлений ап. Павла в исследованиях Альберта Швейцера

Космологическая система апостола павла начала и власти

"Тела небесные и тела земные" (σωματα επουρανια και σωματα επιγεια) как элемент космологических воззрений ап. Павла

Космология ап. Павла и история распятия в Ев. Иоанна

Космология ап. Павла и история распятия Ев. Луки

Апостол Павел: Сверка хронологий канонических текстов Христианство и иудаизм

К истории одного жертвоприношения с очищением

Конфликт и противостояние сообществ евангелия от Иоанна

Реконструкция текста Послания апостола Павла Галатам

Судебная космология и сотериология к вопросу о протоосновах нз и реконструкции апостоликона

К истокам воззрения о первородном грехе

Горшечная тематика и раннее христианство

Запрещённая эсхатология (к вопросу об экзегезе ветхого завета в посланиях ап. Павла)

К вопросу об экзегезе книг танаха в раннехристианской церкви: эсхатология ев. Луки (запрещённая эсхатология 2)

Запрещённая эсхатология (3) (к вопросу об экзегезе книг танаха в раннехристианской церкви

О дарованных земных царствах, чудных царях и финале дары принимающих (к вопросу об экзегезе ветхого завета в апостольской традиции)

Кара "тупым лженародом" как фактор евангелизации иудеев
(к вопросу об экзегезе ветхого завета в посланиях ап. павла)

ВЗ нарратив глоссолалии и его "изюминка".