Augustinas Povilaitis apie Lietuvos vyriausybės ir VSD bendradarbiavimą su Vokietija 1940 m. | 2020 rugsėjo 22 d.

Tai Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio (1900 - 1941) savarankiški parodymai ir jo tardymų NKVD (1940 - 1941 m.) protokolai. A. Povilaičio pateikiama informacija neblogai paaiškina Lietuvos vyriausybės veiksmų 1940 m. motyvaciją. Tačiau šaltinio pobūdis šią informaciją įpareigoja vertinti atsargiai. Tai komunisto, 1940 m. paskirto VSD pareigūnu, Balio Baranausko publikavimui (?) rengti savarankiški A. Povilaičio parodymai ir papildomi parodymai (1941 m. vasario 4 d.), A. Povilaičio duoti lietuvių kalba) ir tardymų protokolų ištraukos išverstos į lietuvių kalbą. Nepaisant to, kiti šaltiniai, skelbti ir šioje svetainėje (visų pirma S. Mylliniemi naudotos D. Britanijos pasiuntinio ataskaitos užsienio reikalų ministrui Halifaxui) A. Povilaičio informaciją visiškai patvirtina. Taigi, siūlomi 5 dokumentai, kurie čia paprastumo dėlei perteikiami trečiuoju asmeniu, atpasakojant, tačiau tiksliai vartojant dokumentų terminologiją.

Buvusio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Povilaičio Augustino savarankiški parodymai: 1940 metaus sausio ar vasario mėn. pradžioje Grefė buvo atvykęs į Kauną ir Povilaitį oficialiai pakvietė į Berlyną apžiūrėjimui kriminalinių laboratorijų. Povilaitis dėl karo aplinkybių pareiškė abejones dėl savo kelionės. Povilaitis apie pasiūlymą pranešė vidaus reikalų ministrui Skučui. Skučas atsakė, kad pasikalbės su ministru pirmininku ir atsakys po kelių dienų (p. 190). Paskui pranešė, kad greičiausiai reikės važiuoti, nes nepatogu nepriimti kvietimo, kai didelė valstybė kviečia mažos valstybės atstovą. Ir pasakė, kad Povilaičiui reikės susitikti su užsienio reikalų ministru Urbšiu. Skučas jokių uždavinių nedavė. Gal jis ką nors apie Vokietijos protektoratą Lietuvai minėjo, bet Povilaitis neprisimena ir su vokiečiais apie tai nekalbėjo. Per Meškauską pranešė Grefei, kad sutinka važiuoti (p. 191). Po to susitiko su J. Urbšiu. Urbšys pavedė kalbant su vokiečių policijos atsakingais pareigūnais mėginti išsiaiškinti: 1) ar susitarimas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dėl trijų Pabaltijo valstybių yra vienodo turinio, ar Lietuva pagal tą susitarimą nėra traktuojama kitaip. Čia turima galvoje ar tarp Vokietijos ir SSRS dėl Lietuvos nesama kitos sutarties (slaptos). Ir be to, kodėl Vokietija pasirašant sutartį norėjo paimti iš Lietuvos Suvalkijos dalies, dalį teritorijos? 2) mėginti išsiaiškinti Lietuvos vokiečių repatriacijos klausimą. Būtent: ar mano Vokietija 1940 m. iš Lietuvos repatrijuoti Lietuvos piliečius vokiečius. Urbšys pabrėžė, kad vyriausybė yra užinteresuota, kad repatriacijos nebūtų. 3) Ar nemano Vokietija atiduoti Lietuvai Suvalkų trikampio, kuriame gyvena didžiuma lietuviai. 4) pasiaiškinti ar Vokietijos įstaigos nepadarytų žygių, kad transportai prekių, einančių į Lietuvą, nebūtų trukdomi (p. 192). Po vasario 20 d. Povilaitis drauge su dr. Meškausku išvyko į Berlyną. Stotyje juos pasitiko Grefe ir komisaras Fidingof. Juos nuvedė į viešbutį "Kaiser-Hof". Vakare padarė vizitą gestapo viršininkui Eidrygiui. Kitą dieną įvyko pokalbis saugumo policijos įstaigoje. Pasitarimas vyko saugumo policijos viršininko Miulerio kabinete. Pirmiausia kalbėjosi apie lenkų slaptą veikimą Lietuvoje, Vilniuje (p. 193). Po to dr. Grefe paprašė Povilaičio suteikti trumpą informaciją apie komunistų veikimą Lietuvoje. Povilaitis pranešė, kad kompartija Lietuvoje turi narių nuo 2000 iki 3000 (p. 194). Tuo pasitarimas baigėsi. Užtruko 3 - 4 valandas (p. 195). Ketvirtąją dieną juos nuvežė dr. Grefe pasižiūrėti koncentracijos lagerio netoli Berlyno. Tuo metu čia sėdėjo apie 12 000 suimtųjų. Pietų metu pasikalbėjimo forma bandė išsiaiškinti klausimus, kurie buvo duoti Urbšio, Pietuose dalyvavo dr. Bestė, dr. Grefė ir Fidingof. Į pirmąjį klausimą Bestė atsakė, kad mes ne diplomatai, o policija. Atsisveikinimo arbatėlės metu dr., Beste pareiškė, kad į klausimus sunku atsakyti. Bet paskui pasakė, kad jo manymu kitų susitarimų dėl Lietuvos tarp Vokietijos ir SSRS nesama. Dėl paėmimo iš Lietuvos dalį Suvalkijos, dr. Beste pareiškė manąs, kad fiureris to nepadarys - nedalysiąs į dalis tautą. Į trečiąjį klausimą dr. Beste atsakė, kad šiuo metu, karui einant, greičiausiai šis klausimas nebus sprendžiamas. Gi karui pasibaigus, reikia manyti, kad Lietuva šitą trikampį atgaus (p. 196). Atsisveikinimo arbatėlės metu dr. Beste parreiškė, kad būtų gera, kad apie visa tai, kas buvo kalbėta ir dėl ko tartasi, būtų užfiksuota. Jis perskaitė parengtą protokolą, kuriame buvo rašoma: Vokietijos ir Lietuvos organai bendradarbiaus kovoje su lenkų nacionalistais, keisis informacija. Taip pat, kad padės vieni kitiems kovoti prieš prancūzų ir anglų šnipų veikimą Lietuvoje (p. 197). Taip pat dėl komunistų. Povilaitis pareiškė, kad neturi įgaliojimų pasirašyti. Grįžęs apie visa tai papasakojo Skučui. Tas pareiškė pasikalbėsiąs su Merkiu. Po dviejų - trijų savaičių Skučas paprašė apie visa tai papasakoti Merkiui. Suisitikime dalyvavo ir Urbšys. Informavus Povilaičiui apie kelionę, visi sutiko, kad bendradarbiauti reikia (p. 198). Povilaitis dar prisiminė, kad jam būnant Berlyne Grefė daug kalbėjo apie galingą Vokietijos kariuomenę, kad šis karas Vokietijos bus laimėtas. Daug kalbėjo apie galingą Vokietijos aviaciją, povandeninius laivus, kurių Vokietija turinti daugiau nei skelbia oficiali statistika. Po sugrįžimo į Lietuvą Grefė į departamentą buvo užėjęs dar 3 - 4 kartus (p. 199). Paskutinį kartą dr. Grefė buvo užėjęs į departamentą pas Povilaitį birželio mėn. pirmomis dienomis (p. 200). Tuo metu kaip tik buvo paskelbtas "TASS'o" komunikatas. Povilaitis paklausė Grefės ką komunikatas reiškia, ar SSRS nemano aneksuoti Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių. Grefe atsakė, kad jo manymu aneksijos nebus. SSRS gali tik pareikalauti įsileisti daugiau kariuomenės. Grefė pasakė, kad Vokietija su Sovietų Rusija nekariautų ir jokios pagalbos Lietuvai neteiktų. Bet jis mano, kad Lietuva aneksijai geruoju nepasiduos. Jis raginio Lietuvą būti korektiška su SSRS, vengti provokuojančių veiksmų, kad Lietuvos tikslas išlaikyti status quo iki karo pabaigos (p. 201).

1940 m. pradžioje pas Povilaitį į departamentą užėjo II skyriaus pulkininkas Matusaitis ir paklausė Povilaičio ar tas nesutiktų, kad VSD valdininkai, dirbantieji tose vietose, kuriose yra RA įgulos, kai kurias žinias teiktų ir jiems. Povilaitis iš principo sutiko (p. 205).

Dr. Meškauskas su dr. Grefe susipažino 1939 m. gegužės mėn. Povilaitis: visuomet kai su Grefe susitikdavau ir jis pas mane atvykdavo, visuomet jis pirmiau paskambindavo Meškauskui ir drauge su juo dr. Grefe kaip su vertėju užeidavo pas Povilaitį. Grefė Meškausku labai pasitikėjo ir jam papasakodavo tokių dalykų, kurių Povilaičiui nesakydavo (dėl povandeninių laivų ir kt.). Meškauskas ir šiaip praleisdavo laiką su Grefe, kai šis atvykdavo į Kauną. Eidavo su juo į teatrą, kavinę, kiną. Dr. Meškauskas buvo geras pažįstamas prezidento Smetonos. Jis apie Smetoną yra parašęs knygą, redagavęs jo raštus, lankydavosi pas prezidentą. Meškauskas priklausė Tautininkų sąjungai ir buvo vienas iš aktyvesnių šios grupės jaunųjų pajėgų dalyvis. Meškauskas buvo šalininkas, kad Lietuva arčiau bendradarbiautų su Vokietija (p. 217).

Papildomas parodymas (1941 m. vasario 4 d.; Povilaičio paaiškinimas: tardymo organams reikalaujant duodu šį papildomą ir galutinį parodymą apie mano ir dr. Meškausko kelionę į Berlyną 1940 m. vasario mėn. gale). 1940 m. vasario mėn. gale Povilaičiui paskambino prezidento adjutantas Žukaitis ir kvietė Povilaitį ir Meškauską ateiti į prezidentūrą dėl kelionės į Berlyną. Žukaitis prezidento vardu ryšyje su kelione į Berlyną davė klausimus, kad atvežtų prezidentui atsakymus. Anot Žukaičio prezidentas paskutiniu laiku daug galvojęs apie sunkią politinę Lietuvos padėtį ryšium su ištikusiu karu tarp Lenkijos ir Vokietijos ir SSRS kariuomenės dalinių įvedimu. Smetona priėjęs išvados, kad Lietuvos politinė orientacija į Angliją ir dalinai į Prancūziją buvusi klaidinga. Realus gyvenimas parodė, kad anglai apvylė visą eilę valstybių (p. 218). Žukaitis paminėjo, kad anglų politikos dėka sulaukėme negarbingo lenkų ultimatumo, netekome Klaipėdos, susilaukėme svetimos kariuomenės savame krašte, be to, anglų kurstomi susipykome su savo didžiuoju kaimynu Vokietija, iškeldami Klaipėdos nacionalsocialistams bylą. Prezidentas priėjo išvados, kad Lietuva būdama maža valstybė ir gyvendama tarp dviejų didelių valstybių, kuriose socialekonominis gyvenimas tvarkomas socializmo pagrindais, negalės ateityje būti nepaliesta vienos ar kitos doktrinos. Komunistinė santvarka mums visais atžvilgiais nepriimtina. Todėl reikia pradėti orientuotis į didįjį mūsų kaimyną Vokietiją ir jau dabar ieškoti kelių ir priemonių pagadintiems santykiams pataisyti ir orientacijos į Vokietiją gaires nustatinėti (p. 219). Nepasirašyti sutarties su SSRS Lietuva neturėjo valios. Tačiau Smetonai iš istorijos žinoma, kad kur tik svetima kariuomenė įžengė į kitą valstybę, dažniausiai toji valstybė buvo aneksuojama. Taip gali atsitikti ir su Lietuva. Tai mus verčia ieškoti naujų kelių mūsų politinei orientacijai. Žukaitis priminė, kad vyriausybės narių tarpe esąs nesutarimas dėl politinės lietuvių orientacijos (p. 220). Girdi vieni vyriausybės nariai ir toliau nori likti anglų orientacijos šalininkais, o kiti pasitiki neutralumu ir pasitiki sutartimi su SSRS. Anglų orientacijos šalininkas yra Merkys, o neutralumo ir sutarties neliečiamybės su SSRS - Urbšys. Prezidentui yra sunki užduotis derinti vyriausybės narių nuomonių skirtumus. Vokietijos nugalėjimas Lenkijos ir dar per tokį trumpą laiką verčia Lietuvos politiką nolens-volens orientuotis į Vokietiją. Bet, pasak Žukaičio, Vokietija į dabartinę Lietuvos vyriausybė žiūri su nepilnu pasitikėjimu (p. 220). Smetona mano, kad kelionės į Berlyną metu proga būtų galima kai kuriuos klausimus neoficialiu keliu išsiaiškinti ir vokiečiams duoti suprasti, kad Smetona priėjo išvados, kad Lietuva ateityje nori glaustis prie savo didžiojo kaimyno. Žukaitis prezidento vardu pateikė šiuos klausimus: 1) ar sutiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoratan arba savo globon; 2) jeigu Lietuvą mėgintų aneksuoti SSRS ar primesti jai kokią savo valią, kuri pažeistų jos socioekonominį gyvenimą ir politikos suverenumą, ar į tai sureaguotų Vokietija ir kokia forma. Atžvilgiu aneksijos čia reikia turėti galvoje ginkluotą įsikišimą. 3) Lietuva gyvendama tarp dviejų socializmų anksčiau ar vėliau turės pasirinkti, kuria kryptimi pasukti. Priminti, kad Lietuvai, be abejo, Vakarų Europos socializmas visais atžvilgiais yra priimtinesnis negu rytų ir dėl to Smetona priėjo išvados, kad reikia savo valstybę orientuoti Vokietijos link (p. 221). Žukaitis sakė, kad vokiečiams reikia duoti suprasti, kad Smetona savo politinę orientaciją dabar pradeda keisti (p. 222). Žukaitis paminėjo, kad šitie uždaviniai Smetonos yra daromi be vyriausybės narių žinios ir jis prašė tai laikyti visiškoje paslaptyje ir niekam apie tai neminėti. Būdamas Berlyne Povilaitis pareiškė norą su dr. Beste pasikalbėti asmeniškai, dalyvaujant tik vertėjui dr. Meškauskui. Pasikalbėjimas įvyko viešbutyje, kuriame jie buvo apsistoję. Povilaitis Bestei išdėstė tas tezes, kurias Smetonos vardu gavo iš Žukaičio ir pareiškė, kad jos yra asmeninės prezidento, bet ne vyriausybės. Sekančią dieną dr. Bestė pateikė atsakymus, pabrėždamas, kad tai jo asmeniška nuomonė kiek jis orientuojasi politiniais klausimais. Pabrėžė, kad tai nėra oficiali nuomonė (p. 222). Dėl pirmojo klausimo dr. Bestė atsakė, kad iki neužsibaigs karas Vakarų fronte Vokietija rytų politikoj nemananti nieko kol kas keisti ir daryti. Jis nenorinti apsunkinti savo padėties vakaruose ir nenorinti suteikti įtarimų valstybėms, su kuriomis yra sudariusi sutartis. Protektorato klausimas gali išsispręsti dar šiais metais, vėliausiai rugsėjo mėn. 1 d. Iš dr. Beste žodžių Povilaitis suprato, kad protektorato klausimas galės išsispręsti ir anksčiau, negu baigsis karas Vakarų fronte. Būtent, tada, kai karas baigsis Vakarų fronte sausumoje, kada bus nugalėta Prancūzija. Dr. Beste žodžiais tariant šiuo metu Lietuvai protektorato klausimas nesąs kardinarinės reikšmės, nes jo manymu artimiausiu laiku Lietuvai iš jos kaimynų negresiąs politinis pavojus. Į antrą klausimą irgi atsakė neigiamai, pažymėdamas, kad iki neužsibaigs karas Vakaruose, rytuose Vokietija ginklo nepanaudosianti (p. 223). Dėl anglų politikos dr. Beste peikė anglų politiką ir Lietuvos valstybės vyrus, kad jie taip ilgai nesuprato savo klaidos ir nesiorientavo į Vokietiją. Jo žodžiais tariant ir politiškai, ir kultūriškai, ir socialekonomiškai Lietuvai yra vienintelis kelias - orientuotis į Vokietiją (p. 224). Nacionalsocializmas tinka ir kitoms valstybėms kaip ūkiškas socialekonomiškas faktorius tvarkyti valstybių ūkinį gyvenimą (p. 225). Pasak Bestės su SSRS Vokietija sudarė sutartį tik tam, kad visu savo ginkluotu svoriu galėtų gulti ant Prancūzijos ir Anglijos ir jai nereikėtų turėti dviejų frontų (p. 226). Jokios ideologinės pusės sutartis neturi. Komunizmas ir nacionalsocializmas - du priešingi poliai. Dr. Beste paminėjo, kad Vokietija turinti ir paslaptingus ginklus, kurių dalį panaudos rytų fronte prieš SSRS (p. 226). Bestė pabrėžė, kad Vokietija turinti daugiau teisių ir istorinių ir kultūrinių ir kitų į Pabaltijo hegemoniją negu Sovietų Rusija. Jis tuo davė aiškiai suprasti, kad Pabaltijo valstybėmis Vokietija labai domisi ir jų ateitis rišasi su Vokietija, bet ne su Sov. Sąjunga. Vokietijos nusisukimas nuo Pabaltijo valstybių, ypač nuo Estijos ir Latvijos (vokiečių išvežimas) yra tik laikinas reiškinys. Čia dr. Beste davė suprasti, kad Vokietija ateityje jokiu būdu nesutiksianti atiduoti Pabaltijo valstybes Sovietų Sąjungos arba Anglijos hegemonijai (p. 228). Bestė pabrėžė, kad SSRS vadovybė mano, kad susilpnėjus Vokietijai kare su Vakarų valstybėmis, SSRS karo metu paintensyvins apsiginklavimą ir Vokietijai esant silpnai pulsianti ją, įvesianti Vokietijoj komunistinę santvarką ir t.t. Šitokios tezės buvo duotos kominterno vadovybės įvairių kraštų komunistams, aiškinant sutarties su Vokietija pasirašymo faktą. Tačiau pasak Bestės Vokietija šiuos Sov. Rusijos tikslus gerai žinanti ir jai tie tikslai nesudaro pavojingos padėties (p. 229). Baigiantis pokalbiui dr. Beste pažymėjo, kad apie Povilaičio apsilankymą ir pasikalbėjimą bus pranešta ir Hitleriui. Tačiau čia jis Povilaičio prašė pasikalbėjimą ir jo pareikštąsias mintis, nors jos ir jo asmeniškos, negarsinti ir jokiu būdu neskelbti. Povilaitis iš pokalbio su dr. Beste padarė tokias išvadas: 1) Beste į klausimus neatsakė tą pačią dięną, nes norėjo pasikalbėti su kompetetingais Užsienio reikalų ministerijos asmenimis. Taigi, jo mintys paimtos iš Vilhelstrassėss. 2) neabejotinai siekta neutralios valstybės valdininką palenkti į savo pusę, duodant bendrą Vokietijos politikos ir tikslų vaizdą. 3) iš Bestės kalbos matyti, kad Vokietija nepasitiki Sovietų Sąjunga ir sutartimi su ja (p. 231). 4) po užbaigimo karo vakarų fronte, Vokietija aiškiai pasiryžusi spręsti Rytų problemą ir karas su SSRS neišvengiamas. 6) užbaigus karą Vakarų fronte arba užbaigus karą Vakarų sausumos fronte, Vokietija sutiksianti Lietuvą (gal ir kitas Pabaltijo valstybes) paimti protektoratan arba iki karo pabaigos ar visiškon politinėn globon. 7) Iki neužsibaigs kartas Vakarų fronte Vokietija rytų problemų pilnumoj išspręsti nesiryšianti, nors ir bus iš SSRS spaudimas. 8) greičiausiai Vokietija tikėjosi, kad užsibaigus karui su Prancizija, jč nugalėjus, pasibaigs karas ir su Anglija arba pastaroji paprašys taikos ar sutiks su pasiūlyta taika. Tokiam manymui pamatas yra dėl to, kad Beste ir Grefė kelis kartus minėjo, kad karas Vakarų fronte greičiausiai baigsis 1940 m. iki rugsėjo mėn. (p. 232). Grįžęs į Kauną asmeniškai susitiko su prezidentu ir išdėstė jam pasikalbėjimo su dr. Beste turinį. Smetona pokalbyje su grįžusiu Povilaičiu išdėstė beveik tas pačias mintis, kaip jo vardu adjutantas Žukaitis (p. 61). Prezidentas aiškiai davė suprasti, kad anglų politika jis nusivylęs ir ir šiuo metu pasiryžęs keisti politikos gaires Vokietijos link. Dėl Sovietų Rusijos jis pareiškė, kad nusivylės jų garnizonais, kurių kariai laikas nuo laiko pareiškia, kad Lietuvoje bus įvesta komunistinė santvarka. Tačiau pasak Smetonos vyriausybės narių tarpe yra didelis nuomonių skirtumas dėl politinės orientacijos keitimo. Urbšys didelis optimistas, kad SSRS pildysianti sutartį ir neaneksuos Lietuvos. Smetona gi mažiau pasitikįs Sovietų Rusija, todėl manąs vienas pradėti ieškoti kelių ir keisti gaires, orientuojantis Vokietijos link, kad reikalui ištikus būtų galima prašyti Vokietijos protektorato arba kitos politinės globos (p. 233). Smetona pažymėjo, kad Vokietija eina prie pergalės Vakarų fronte ir Lietuva būsianti priversta orientuotis Vokietijos link ir dėl to jis manąs keisti vyriausybės sudėtį. Jis paminėjo, kad ministeriu pirmininku, nors ir jaunas, bet galėtų eiti prof. dr. Cesevičius, kuris yra didelis šalininkas orientavimosi Vokietijos link. O pereinant nuo karinių ir politinių aplinkybių Vakarų fronte Lietuva turės prašyti arba Vokietijos protektorato arba kitos politiėns globos, nenorėdama visiškai nustoti nepriklausomybės arba patekti Sovietų Sąjungos valdžion. Smetona Povilaičio paprašė perduoti savo vardu dr. Bestei pasitenkinimą gautais atsakymais ir pareikšti, kad Smetona suteikta informacija pasinaudos reikalui atėjus. Be to Povilaičiui Smetona priminė, kad esamų aplinkybių akivaizdoje mums, lietuviams, reikia rodyti vokiečiams daugiau palankumo ir širdies. Smetona paprašė šio pasikalbėjimo turinio niekam neskelbti, nes jis nenorįs tuo įnešti į ministrų tarybą nesantaikos, nes tatai jis darąs vien tik savo asmeniška atsakomybe (p. 234). Povilaitis žino, kad po kelių dienų Smetona buvo išsikvietęs ir Meškauską. Meškauskas Povilaičiuui minėjęs, kad Smetona klausinėjęs apie kelionės į Berlyną rezultatus. Povilaitis iš viso to padarė tokias išvadas: 1) Smetona Povilaičio kelione pasinaudojo kaip priemone pasikelti savo autoritetą vokiečių akyse. 2) kad reikalui ištikus kai reikėtų keisti politinę valstybės linkmę ir socioekonominę santvarką, jis turėtų politinį kreditą Vokietijoje. Povilaičio manymu šį tikslą jis pasiekė (p. 235). Povilaičio manymu anglai pajutę, kad prezidentas Smetona pradeda orientuosis Vokietijos link ir tai jo orientacijai pritaria ir kiti valstybės vyrai, tuojau Lietuvai paskyrė ministerį Prestoną, charge d'affaire titulą pakeldami į pasiuntinio. Dr. Meškauskas Smetonos pritarimu ir aprobatu pradėjo leisti ir mėnesinį žurnalą "Politika". Žurnalo tikslas buvo aiškinti, kad Lietuva turi linkti į Vokietiją. Žurnalas turėjo suvaidinti žymų vaidmenį Lietuvos politiniam posūkiui. Žurnalo bendradarbiai buvo jauni politikai. Iš pasikalbėjimo su Smetona suprato, kad vyriausybės pakeitimą jis būtų daręs tada, kai Vokietija nugalėjo Prancūziją ir tuo metu, galimas dalykas, būtų paprašęs Vokietijos protektorato arba kitos politinės globos. Tačiau Sovietų Sąjungos vyriausybės nota ir reikalavimų skubotumas į ją atsakyti nedavė galimybės prezidentui Smetonai įvykdyti savo ketinimus ir Lietuvą pasukti orientavimosi į Vokietiją ryškia linkme, o gal ir socialinį Lietuvos gyvenimą pasukti nacionalsocializmo linkme (p. 236). Povilaičio įsitikinimu Lietuvos vyriausybė iki paskutinio momento netikėjo, kad aneksija įvyks. Ypač karštai tuo netikėjo Ubšys. Ir Grefe panašiai sakė, kad aneksija nenumatoma, tik SSRS gal paprašys leisti įvesti daugiau kariuomenės (p. 237). 1940 m. gegužės mėn. gale ar birželio pradžioje dr. Grefei esant Kaune, dr. Meškauskas Povilaičiui priminė, kad iš Grefės sužinojo, kad pasibaigus karui Vokietijos fronte Vokietija, Italija ir Japonija, padedamos Rumunijos, Švedijos ir Suomijos pulsiančios Sovietų Rusiją (p. 237). Vokiečiai pulsiantys per Suomiją ir dalį Pabaltijo valstybių ir Lenkiją. Pirmiausia bus stengiamasi užimti Leningradą ir čia būsianti nauja būsimosios Rusijos vyriausybė (p. 237). Kovo mėn., Grefė, atvykęs į Kauną, kreipėsi į Povilaitį su prašymu, kad pastarasis per Vilniaus apygardą padėtų persiųsti į Sovietų Sąjungą tris agentus. Povilaitis iš principo sutiko (p. 238).

Povilaičio Augustino, buvusio buržuazinės Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus, 1940 metų rugsėjo mėnesio 27 dienos parodymai: 1939 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko Grefė ir gestapo vadovybės vardu prašė manęs iškelti klausimą vidaus reikalų minstrui Skučui apie tai, kad Lietuva atsisakytų neutralumo ir pradėtų karą su Lenkija kartu su vokiečiais ir užimtų Vilniaus sritį. Grefės pasiūlymą jis perdavė Skučui, o tas Urbšiui, ir pasiūlė ir toliau palaikyti ryšius su Grefe (p. 256). Kitas susitikimas įvyko Kaune po tarybinių garnizonų įvedimo. Povilaitis Grefę užtikrino, kad Lietuvos valdantieji sluoksniai su Smetona priešakyje orientuojasi į Vokietiją, o ne į TSRS. Grefė primygtinai ragino sekti, kad neįvyktų kokių nors incidentų su garnizonais, nes santykių su TSRS aštrėjimas šiuo metu labai neparankus Vokietijai (p. 257). 1940 m. sausio mėn. Grefė vėl atvyko į Kauną ir savo vadovybės vardu perdavė Povilaičiui pasiūlymą atvažiuoti į Berlyną asmeniškam kontaktui su vadovaujančiais gestapo darbuotojais. Prieš išvykdamas susitiko su Urbšiu, iš kurio gavo klausimus Vokietijos valdžiai. Grįžęs informavo Urbšį, o 1940 m. vasario pabaigoje vėl išvyko į Vokietiją kartu su VSD valdininku Meškausku (p. 258). Bendravo su Himlerio pagalbininku gestape Eidrigiu, o sekančią dieną su Eidrigio pagalbininku daktaru Beste ir gestapo politinės policijos viršininku Miuleriu (p. 259). Buvo paaiškinta, kad Vokietija neturi jokių teritorinių pretenzijų į Lietuvą ir po karo pasiruošusi svarstyti Suvalkų trikampio atidavimo klausimą. Tačiau nežiūrint į daugkartinius bandymus išsiaiškinti daktaras Bestė išvengė atsakymo į kitus klausimus, pareiškęs: mes ne diplomatai ir ne politikai, o žvalgybininkai, todėl nieko nežinom apie tokias sutartis (p. 259). Bestė pasiūlė pasirašyti protokolą apie įvykusius pokalbius. Jame nebuvo nieko apie kokį nors darbą prieš Tarybų Sąjungą, matyt taktiniais vokiečių sumetimais, kurie nenorėjo savęs kompromituoti kokiu nors dokumentu (p. 260). Dėl vokiečių pretenzijų Rytuose Grefė pasakė, kad Hitleris, nepaisydamas sudarytos su Tarybų Sąjunga sutarties, jokiu būdu neatsisako savo planų pagrobti Ukrainą (p. 262).

Povilaitis A. 1941 metais sausio 23 d. parodė: 1940 m balandžio pabaigoje į VSD paskambino krašto apsaugos ministras Musteikis ir pranešė, kad jam reikia prieš prasidedant vyriausybės posėdžiui susitikti ir pasikalbėti. Susitikimas įvyko jam važiuojant į posėdį. Musteikis pradėjo nuo to, kad Vokietija turi pasisekimų karo frontuose prieš Angliją ir Prancūziją, kad užėmė Daniją ir Norvegiją. Ryšium su tuo netolimoje ateityje Europa priklausys nuo Vokietijos (p. 264). Musteikis labai slaptai Povilaičiui pranešė, kad Lietuvos valdžia dabar persiorientavo į Vokietiją. Musteikis informavo Povilaitį, kad Vokietija ir jos žvalgomasis organas - gestapas - ėmė reikšti susidomėjimą Tarybų Sąjunga. Musteikis pasakojo, kad Vokietija ketina išnaudoti tarybinius kariškius Lietuvos teritorijoje žvalgybos tikslais ir mums reikia padėti Vokietijai. Musteikis pranešė, kad jis kaip vyriausybės narys prezidento vardu įsako Povilaičiui pradėti žvalgybos darbą prieš Tarybų Sąjungą ir jos garnizonus. Mustekis į klausimą ar žino tai tiesioginis Povilaičio viršininkas Skučas atsakė, kad jei reiks tai ir sužinos. Musteikis įspėjo Povilaitį pasikalbėjimą laikyti griežčiausioje paslaptyje (p. 265). Musteikis be kita ko perskaitė Gešvento pavardę ir pridūrė, kad tai gestapo bendradarbis, gyvenąs Tilžėje ir kad Povilaitis jį nuolat informuotų apie žvalgybos darbą. Povilaitis mano, kad Musteikis būtent per Vokietijos karo atašė Justą gavo uždavinį pradėti žvalgybos darbą prieš TSRS. Po pasikalbėjimo su Musteikiu Povilaitis nutarė patikrinti Musteikio uždavinį. Tuo tikslu paskambino prezidento adjutantui Žukaičiui apie iš Musteikio gautą užduotį. Žukaitis paprašė jam paskambinti po pusvalandžio (p. 266). Po pusvalandžio Žukaitis pasakė, kad prezidentas apie tai žino ir liepė vykdyti užduotį (p. 267). Kaip jau buvo sutarta su Musteikiu, įtraukė į šį darbą Valstybės saugumo policijos viršininką Bortkevičių. Bortkevičius vėliau informavo, kad į šį darbą buvo įtrauktas Vilniaus politinės policijos viršininkas Čenkus, jo pavaduotojas Lileikis. Tada Povilaitis susiskambino su krašto apsaugos ministru Musteikiu ir informavo, kad žvalgybos darbas prieš TSRS suorganizuotas (p. 267). Vykstant Merkiui į Maskvą reikėjo sukurti legendą apie įvykius su buvusiais RA kariais - Butajevu ir kitais. Povilaičiui įsakius, Bortkevičius ir Čenkus paruošė legendą, kurios uždavinys buvo paslėpti tikrą padėtį, t.y. žvalgybos darbą ir veiksmus, įvykdytus Lietuvos vyriausybei įsakius, prieš TSRS. Atvykus Grefei į Lietuvą Povilaitis pastarąjį informavo, kad pastaruoju metu buvo gauta duomenų, pagal kuriuos TSRS Lietuvoje yra sumaniusi įvesti tarybinę santvarką. Į tai Povilaičiui Grefė atsakė, kad analogiški duomenys gaunami taip pat ir iš kitų Pabaltijo valstybių (p. 268).

Povilaičio A. 1941 metų kovo 19 dienos parodymai: Povilaičio domėjimasis Baluodžio išėjimo iš Latvijos vyriausybės motyvais. Bortkevičius iš tolimesnio pasikalbėjimo su Latvijos saugumo vadovu Fridrichsonu padarė išvadą, kad priežastis buvo ne liga, o tai, kad Baluodis kaip vyriausybės narys buvo vienas iš provokiškos orientacijos šalininkų, tuo metu kai likusioji Ulmanio vyriausybė iki paskutinių dienų orientavosi į Angliją. Atvykus į Kauną Grefei 1940 m. gegužės mėn. Povilaitis informavo jį apie Baluodžio išėjimo motyvus. Grefė atsakė, kad pasibaigus kariui Vakaruose ne tik Lietuva, bet ir likusios Pabaltijos valstybės bus po vokiečių protektoratu ir galimai bus įgyvendinta šitose valstybėse nacionalsocialistiniai principai - fašizmas. Bortkevičiaus Povilaitį informavo, kad Grefė kelis kartus Bortkevičiaus prašė, kad pastarasis jį supažindintų su Fridrichsonu. Pastarasis ilgą laiką atsisakinėjo susitikti su Grefe, bet birželio mėn. Sutiko atvykti į Lietuvą (p. 273). Povilaitis paskutinį kartą su Grefe susitiko 1940 m. birželio pradžioje. Grefė atvežė lenkų nacionalistų tardymo medžiagą. Grefės atvykimas sutapo su Merkio išvykimu į Maskvą gavus tarybinės vyriausybės notą dėl Lietuvos vyriausybės veiksmų, nukreiptų prieš tarybinę kariuomenę. Daktaras Grefė užtikrino Povilaitį, kad grįžęs į Tilžę tuojau susiriš telefonu su savo vyriausybe, kad suteiktų pagalbą Lietuvos vyriausybei palankiai išspręsti įvykusį konfliktą. Kiek vėliau Skučas pranešė Povilaičiui, kad Vokietija dėl Tarybų vyriausybės notos Maskvoje padarė demaršą. Iš Skučo pranešimo Povilaitis suprato, kad šitas demaršas buvo Povilaičio prašymo Grefei rezultatas suteikti Vokietijos pagalbą Lietuvos vyriausybei. Grefė šį kartą atvykęs į Kauną pranešė, kaad Ribentropas dažnai reikalauja iš gestapo dokumentacijos apie TSRS veiklą prieš Vokietiją. Grefė nurodė, kad susitarimas tarp TSRS ir Vokietijos įparreigoja TSRS nevesti komunistinės propagandos prieš Vokietiją (p. 274). Tačiau pagal vokiečių duomenis, TSRS veda propagandą per neutralias valstybes, todėl vokiečiams reikalinga atitinkama literatūra, patvirtinanti tai, kad TSRS nevykdo savo įsipareigojimų (p. 275).