XIII – XV a. kapinynas Vilniuje Bokšto gatvėje: lietuviai ir stačiatikybė |2021 rugpjūčio 27 d.

2006- 2014 m Vilniuje, Bokšto g. 6 sklype ištirtas didžiulis viduramžių Vilniaus kapinynas (rasti 533 kapai), kuris tyrimų vadovų datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu - XV a. pradžia. Kapinynas ištirtas pilnai, kas Lietuvos archeologinėje praktikoje yra retas atvejis. Taigi šio kapinyno atradimas ir ištyrimas yra didžiulis pasiekimas Lietuvos archeologijos istorijoje. Tyrimų rezultatai apibendrinti Ryčio Jonaičio ir Irmos Kaplūnaitės knygoje "Senkapis Vilniuje, Bokšto gatvėje: XIII - XV a. laidosenos Lietuvoje bruožai" (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2020). Ją ir pristatysime šiame tekste konspekto forma, o kol kas pasidalinsime savo įspūdžiais. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai neabejotinai krikščioniškas - ir konkrečiai stačiatikiškas - senkapis, kuriame laidoti stačiatikybę išpažinusieji arba su ja susipažinusieji, jai artimi, į ją linkstantys (simpatizuojantys jai) Vilniaus gyventojai. Čia iškyla labai svarbus lietuvių etnoso santykio su stačiatikybe klausimas, kapinyno datavimo prielaidų klausimas ir datavimo pasekmės XIII - XV a. Vilniaus sampratai ir struktūrai. Čia ir pabandysime aptarti šiuos klausimus ir pasidalinti savo abejonėmis kiek autoriams mūsų nuomone pavyko argumentuotai įrodyti savo teiginius.

Kaip autoriai įrodinėja šio kapinyno stačiatikiškumą? Pirma, kapinyne palaidoti nedeginti žmonės, antra, palaidotieji orientuoti (su nežymiomis paklaidomis) rytų - vakarų kryptimi, trečia įkapių beveik nėra (visame didžiuliame kapinyne rasti tik 111 daiktų (10 procentų kapų, likusieji visai be jokių daiktų), kurie daugiausia yra papuošalai ir aprangos detalės, taip pat stačiatikiškos devocionalijos (keli kryželiai ir enkolpionas) bei dar keli daikteliai, kas nėra tiesiogine prasme įkapės (kuriomis laikytinos visų pirma darbo įrankiai ir ginklai), ir ketvirtas, papuošalų kilmė - Rusios žemės, nors jie turi ir vietinių bruožų. Visa tai neabejotinai įtikinami argumentai ir jokių abejonių dėl šio kapinyno stačiatikiškumo nekyla. Abejonių sukelia autorių tendencija vis dėl to kapinyne palaidotuosius laikyti atvykėliais iš rusiškų žemių arba jau vėliau gimusiais čia Vilniuje atvykėlių šeimose. Tiesa, knygos autoriai pabrėžia, kad vienareikšmiškai rusams (rusėnams) stačiatikiams kapinyną jie priskyrė tik savo pirmuosiuose straipsniuose, vėliau savo poziciją jie susilpnino, pripažindami, kad jų tarpe gali būti ir lietuvių naujakrikštų arba susipažinusiųjų su stačiatikybe lietuvių. Ir tiesa tai, kad, kaip šiais laikais įprasta, autoriai neakcentuoja gyventojų etninės priklausomybės, daug svarbesne laikydami religinę priklausomybę (kas labai abejotina). Tačiau bet kuriuo atveju tendencija išlieka ta pati - lietuviams būdinga laidojimo forma yra laikomas žmonių deginimas ir laidojimas pilkapiuose arba degintiniuose kapinynuose, o krikščionys kurie iki 1387 m. oficialaus Lietuvos krikšto pasak autorių buvo daugiausia atvykėliai iš rusėniškų žemių stačiatikiai arba katalikai iš Vakarų Europos - laidojo savo mirusiuosius nedegintus, griautiniuose kapinynuose. Tai ypač matosi autorių istoriografijos, skirtos XIII - XIV a. lietuvių laidosenai, aptarime. Autoriai vienareikšmiškai stoja į archeologo Gedimino Petrausko pusę, deginimą laikančio būdingu visų lietuvių (o ne tik jų elito kaip teigia archeologas Gintautas Vėlius) laidosenos bruožu, faktiškai oponuodami archeologui Laurynui Kurilai, kuris teigia, kad krikščionybė nebuvo pagrindinis faktorius, nulėmęs dar iki oficialaus Lietuvos krikšto 1387 m. griautinio laidojimo būdo plitimą dabartinėje Rytų Lietuvoje Jis tai sieja su socialinės - ekonominės sanklodos kitimu, miestų atsiradimu, deginimo papročio neekonomiškumu (didžiulės darbo laiko, jėgų, miško medžiagos sąnaudos). Vis dėl jo oponentai pakankamai argumentuotai jam prieštarauja, teigdami, jog griautinis laidojimo būdas, laidojant mirusiuosius mediniuose karstuose ar konstrukcijose, reikalauja ne mažesnių miško medienos, darbo jėgos ir laiko sąnaudų, o laidojimo, neabejotinai religinės tradicijos yra tokios stiprios, kad sunkiai būtų įtikėtina, jog dėl ekonominių priežasčių būtų jų atsisakyta. Taigi nėra didesnių abejonių, kad griautinio laidojimo būdo plitimą Rytų Lietuvoje labiausia nulėmė krikščionybė (nors ir negalima pamirši, kad šiauriniai baltų etnosai - žiemgaliai, latgaliai ir sėliai - visą laiką laidojo savo mirusiuosius nedegintus, tačiau nėra jokių įrodymų, kad Rytų Lietuvoje griautinis laidojimo būdas XIII - XIV a. būtų susijęs su šiais etnosais): lietuviams pagonims iš tiesų degintinis laidojimo būdas buvo tradicinis, savas, religiškai motyvuotas. Tačiau tai buvo apspręsta jokiu būdu ne vien  tiesioginio, pilno atsivertinimo į stačiatikybę išdavoje, tačiau taip pat dėka susipažinimo su ja, jos pažinimo, jos traukos, simpatizavimo jai ar bent kai kurioms jos dogmatiniams, liturginiams momentams, gyvenimo būdo elementams. 

Ir panašu, kad autoriai nėra iki galo suvokę stačiatikybės įtakos lietuvių etnosui iki 1387 m. masto, nors gal būt ir jaučiasi pionieriais šioje srityje, apskritai išdrįsę prabilti plačiau apie stačiatikius Vilniuje iki 1387 m. (ir kaip matyti iš G. Zabielos atlikto R. Jonučio disertacijos apie "Civitas Rutenica" svarstymą, mūsų istorijos grandai labai rezervuotai žvelgia į didelės stačiatikių įtakos akcentavimą). Taip, tyrimo vadovai ir knygos autoriai pristato tokius faktus kaip tai, kad seniausias lietuvių religinės terminologijos sluoksnis yra stačiatikiškas, didžiulio, greičiausiai stačiatikiško, Kriveikiškio kapinynas Kernavėje (kurį jo tyrinėtojas G. Vėlius laiko jotvingišku, bet juk jotvingiai, atsikėlę į Kernavę jau galėjo būti susiję su stačiatikybe) egzistavimas, lietuvių valdančiosios dinastijos atstovų ir kitų kunigaikščių gana gausus atsivertimas į stačiatikybę ir pan., tačiau tarsi nedrįstama padaryti nuoseklių išvadų, baimingai liekant prie pusinių išvadų. Toliau labai rezervuotai kalbama apie stačiatikiškų misijų lietuvių tarpe galimybę ir visos knygoje aptariamos Bokšto gatvės kapinyne palaidotųjų atsikėlimo galimybės siejamos su amatininkais (galbūt ir kariais) iš Haličo-Voluinės, galimais karo belaisviais. Lietuvių atsivertimui paliekama nedidelė galimybė. Bet tai aiškia nerealistiškas požiūris į to meto religinę situaciją. Kaip galima laikyti stačiatikybę to meto etninėje Lietuvoje nereikšmingu faktoriumi, jei visi Traidenio broliai buvo stačiatikiai, jei Gedimino sesuo buvo stačiatikė ir gyveno vienuolyne Vilniuje, jei ištisos Gediminaičių šakos atsivertė į stačiatikybę (tiesa, nusikėlę į rusų žemes, bet juk jie liko Gediminaičiais). Negi realu manyti, kad politinio elito ir net valdančiosios dinastijos atstovai stačiatikiai neturėjo politinės įtakos ir nedarė įtakos eiliniams lietuviams, negalėjo būti globėjais tų, kurie linko į stačiatikybę, ar net į ją atsivertė? Dar daugiau, juk puikiai žinomas XIII a. anoniminis "Pasaulio aprašymo pradžia", kuriame pateiktas ir vienuolio, dalyvavusio Mindaugo karūnacijoje, paliktas Lietuvos ir Nalšios aprašymas. Jis mini, kad Nalšios kilmingųjų vaikai auklėjami krikščionių auklių. Tai juk labai daug sakantis faktas. Keista, kad knygoje jis nebuvo pasitelktas. Šis faktas rodo, kaip giliai buvo įsiskverbusi stačiatikybė į lietuvių etnosą jau XIII a. Galima prisiminti ir T. Narbuto informaciją apie lietuvius bohomilus kaip savotišką sinkretinę stačiatikybės ir pagonybės religinę tradiciją. Tokiame kontekste tendencija vieninteliu lietuvių laidosenos būdu laikyti kūnų deginimą, yra nepagrįstas. Daug realistiškiau manyti, kad platūs lietuvių sluoksniai stačiatikybės įtakoje atsisakė mirusių deginimo, jokiu būdu dėl to netapdami iš karto stačiatikiais, bet perimdami tam tikrus stačiatikybės dogmatikos, pasaulėvaizdžio, liturgijos ar gyvenimo būdo elementus. Ir todėl daugelis Rytų Lietuvoje randamų griautinių kapų (ar ištisų kapinynų) greičiausiai yra palikti pačių lietuvių.

Toliau aptartinas kapinyno chronologijos, datavimo klausimas. Kaip jau rašyta autoriai kapinyną datuoja XIII a. paskutiniu trečdaliu - XV a. pradžia. Kuo jie grindžia tokį datavimą? Jų teigimu kompleksiniu požiūriu - radinių analize, sluoksnių stratigrafija, istoriniu kontekstu ir radiokarboniniu (radioaktyviosios anglies (14C), kai tiriama organinė medžiaga) metodu, o taip pat anglies ir azoto izotopų tyrimų metodu. Būtent šie paskutinieji, absoliutaus datavimo, metodai pradžiai labiausiai ir domintų. Šio teksto autoriui naujiena buvo tai, kad radioaktyviosios anglies metodu iš tiesų yra tiriama tik labai nedidelė dalis radinių. Šiam kapinynui datuoti buvo paimti tik 27 kaulų mėginiai (o tai būtų tik 5 procentai visų kapų). Panašu, kad tokie tyrimai yra labai brangūs. Tais 27 mėginiais bandyta nustatyti būtent kapinyno naudojimą pradžią, imant mėginius iš kaip spėjama ankstyviausios kapinyno dalies. Analizės rezultatai pateikiami dviem pasikliovimo lygmenimis arba tikimybės intervalais - 68, 2 ir 95, 4 procentų. Kapinyno datos interpretuotos antruoju intervalu. Intervalai platūs - kartais apima beveik šimtmetį. Peržiūrėjus knygoje pateiktus analizės rezultatus matosi, kad kai kurių ankstyvųjų kapų žemiausios intervalo datos siekia net XIII a. pradžią, o dar dažniau - vidurį. Natūraliai kyla klausimas kodėl autoriai pasirinko viršutinę intervalo datą? Atsakymas paprastas - pasirinkimą nulėmė kontekstas - istorinis, stratigrafijos, radinių analizės. Paprastai kalbant - "tai įtikinamiau". Bet taip vėlgi kyla kitas klausimas - o ko gi vertas tokiu atveju šis absoliutaus datavimo metodas, jei, viena vertus, juo gaunami datų intervalai yra tokie platūs, o antra vertus, tyrėjai iš gautų intervalų datas pasirenka "pagal kontekstą". Mes jokiu būdu nenorim pasėti kokių nors abejonių paties radiokarbininio metodo naudingumu, o tik pademonstruoti, kad galutines išvadas vis dėlto lemia pačių tyrėjų pasirinkimas, dažnai gana subjektyvus. Galiausiai archeologų pateikiamą Lietuvos praeities vaizdą vis dėlto apsprendžia tyrinėtojų "sensus communis". O tą "sensus communis", deja, susidaro įspūdis, labai įtakoja ne tik objektyvios tiesos nustatymo siekis, bet ir asmeninės, grupinės simpatijos vienai ar kitai religijai, pasaulėžiūrai, ideologijai, o taip pat visuomenės bei valdžios poreikiai. Viena vertus tokios asmeninės ar net grupinės priklausomybės simpatijos yra natūralios - tyrinėtojai juk ne dievai - tos simpatijos savo ruožtu yra tyrinėtojų motyvacijos veikti šaltinis. Juk visi tyrinėtojai siekia įrodyti tam tikrą išankstinę tezę, savo turimą praeities vaizdinį. Svarbu tik, kad kad tai netaptų istorijos falsifikavimo - bandymo pritempti prie savo norimo praeities vaizdo - priežastimi. Žinoma, toks "pritempinėjimas" tam tikru laipsniu neišvengiamas. Tuo pagrindu kuriasi istorikų ir archeologų mokyklos. Tai labai gerai matyti čia aptariamoje knygoje, kurios autoriai pakankamai objektyviai pristatė iki jų atliktų lietuvių XIII - XV a. laidosenos tyrimų apžvalgą. Iš jos matyti, kad sovietiniais laikais, nuo 7 - 8 dešimtmečio imti intensyviau tirti vėlyvieji (XIV a. pabaigos - XVII a.) senkapiai. Čia daugiausiai nusipelnė archeologas Vytautas Urbanavičius. Jis laikėsi nuostatos, kad dar ilgai po oficialaus Lietuvos krikšto 1387 m. laidojimo (ypač periferijos kapinynuose) papročiai ilgą laiką išliko pagoniški arba sinkretiniai (iš esmės vos ne iki XVII a. pirmos pusės). O štai po nepriklausomybės atlikimo savo darbus intensyviai pradėjęs skelbti archeologas Eugenijus Svetikas laikosi kardinaliai priešingos pozicijos: jis įsitikinęs, kad visi griautiniai kapinynai atsirado po oficialaus Lietuvos krikšto 1387 m. ir kad iš karto po krikšto Lietuviai automatiškai atsivertė į krikščionybę, virsdami nuoširdžiais krikščionimis ir tai esą įrodo kapinynų tyrimų rezultatai. Jis kalba apie momentinę, akimirksninę christianizaciją (suprask, įvykusią per kelis metus ar net kelis mėnesius). Ir, atkreipkim dėmesį, tai teigia respektabilus archeologas, kuris parengė įspūdingus darbus su kruopščia radinių analize ir sistematizacija, kuriuos prabangiai išleido Lietuvos istorijos institutas, o recenzavo žymūs mūsų archeologai. Ir nors žinoma, kad skepticizmo E. Svetiko opusų atžvilgiu išsakoma daug, vis dėl to XIII - XV a. laikotarpio tyrinėtojai oficialiai priversti skaitytis su šio krikščionybės entuziasto pažiūromis, jų analizei skirdami savo brangų laiką. Žinoma, tai neišvengiamai gimdo įtarimą, kad esama privalomos istorinės doktrinos, kuriai privalu atiduoti duoklę... O ir patys knygos autoriai - R. Jonaitis ir I. Kaplūnaitė - akivaizdžiai buvo veikiami būtent krikščioniškos interpretacijos (nors ir iš dalies sugebėjo išlikti kritiški E. Svetiko atžvilgiu), įrodinėdami savo susiformuotą išankstinę tezę, jog vyko nepaliaujamas, nenutrūkstamas, nuoseklus ir vis stiprėjantis Lietuvos krikščionėjimo procesas dar iki 1387 m, kas matyti iš tokių nesubtilių autorių išsireiškimų kaip "krikščionybės požiūris į įkapes" (jiems būtų galima paaiškinti, kad nėra tokio darinio kaip "krikščionybė" valios lygmenyje, o yra Bažnyčios, dvasininkijos vaidmuo ir pasauliečiai, kurių daugeliui formalus ar net prievartinis, spaudimo išdavoje gautas krikščionybės priėmimas ("atsivertimas") nepadarė jokios įtakos jų vidiniams įsitikinimams, kuriuos jie toliau praktikavo išoriniais veiksmais tiek, kiek tai buvo leidžiama katalikiškos valdžios. O leidžiama už sostinės ir didesnių miestų ribų buvo labai daug - praktiškai plačiose teritorijose beveik viskas, įtraukiant ir šventyklų veikimą), todėl ir autorių vartojamas terminas "neofitai" (naujakrikštai) daugelio iki tol oficialiai senąją lietuvių religiją praktikavusių asmenų atžvilgiu nepagrįstas - nei jų vidiniai įsitikinimai, nei jų gyvensena dar ilgą laiką niekuo nepasikeitė - jie ir toliau liko senojo tikėjimo ("pagonybės") išpažinėjais. Didžiuliu nekrititiškumu dvelkia ir istoriko M. Ščavinsko tik žodinės informacijos pasitekimas apie kai kurių laidosenos elementų galimą krikščionišką interpretaciją, net nebandant jos kaip nors verifikuoti.

Iš šių pavyzdžių puikiai matyti kokios plačios gali būti tyrinėtojų "sensus communis" "intervalo" (o faktiškai subjektyvumo) ribos. Ir štai tokiame nuomonių intervale gimsta tyrinėtojų formuojamas praeities vaizdas. Grįžtant prie Bokšto gatvės kapinyno dar kartą prisiminkim: absoliutaus datavimo metodu nustatyta tik 5 procentų kapų chronologija (ir dar kartą priminkim kokiu būdu - "pagal kontekstą" pasirenkant viršutines tikimybių intervalo datas). O kokios kitų 95 procentų kapų datos? O juk dauguma jų be jokių radinių, kuriuos galima lyginti su kitų šalių panašaus pobūdžio kapinynų radiniais. Gal paaiškėtų, kad jie Mindaugo laikų ar dar ankstyvesni? Bet štai "istorinis kontekstas" sako, kad stačiatikiai galėjo apsigyventi tik Traidenio laikais, kurio valdymo metais sustiprėjo Haličo -Voluinės įtaka, o Vytenio laikais pradėti intensyvūs žemės darbai Gedimino kalne ir jo papėdėj (kur pasak Irmos Kaplūnaitės jau greičiausia būta katalikų priemiesčio, o taip pat galbūt ir stačiatikių priemiesčio), statant didžiulę medinę pilį. I. Kaplūnaitė linksta į tai, kad savo mirusiuosius Bokšto gatvės kapinyne laidoję stačiatikiai Traidenio laikais galėjo apsigyventi Gedimino kalno papėdėje, o Vytenio laikais pradėjus statyti didžiulę pilį, persikėlė arčiau jau Traidenio laikais atsiradusio kapinyno Bokšto gatvėje, kur per XIV a. susiformavo didžiulis "Civitas Rutenica", kas 1383 m. ir buvo užfiktuota Vygando Marburgiečio kronikoje (lygia kaip Jogailos laikais susiformavo naujas vokiečių (katalikų priemiestis ties dabartine pranciškonų bažnyčia Trakų gatvėje). Mes jokiu būdu nenorim paneigti archeologinių, istorinių, lingvistinių ir kitokių šaltinių - konteksto - pasitelkimo datavimui. Tai neabejotinai būtina. Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad šaltinių interpretavimas vyksta pakankamai subjektyvių vertinimų pagrindu, ko išdavoje ir susiformuoja archeologijos ar istorijos mokslo "sensus communis", deja, labai jau atviras ir politiniams bei ideologiniams veiksniams, o saugikliai nuo tokių įtakų - pav. absoliutaus datavimo metodų pasitelkimo galimybė, deja, yra labai menka.

Konspektas su pastabomis

Tyrimai šiame senkapyje pradėti 2006 m . Bokšto g. 6 aptiktas paminklas - vėlyvųjų viduramžių griautinis senkapis, datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu - XV a. pradžia. Tai laikotarpis, kai pagonišką pasaulėžiūrą šalyje keitė krikščionybė. Vilnius oficialiai pagoniškas liko iki 1387 m., tačiau kapinynas pasižymim krikščioniškais laidosenos bruožais, priskirtinas stačiatikių tikėjimo (ir atvykėlių, ir apsikrikštijusių vietinių gyventojų) Vilniaus bendruomenei. Paminklas beveik iki galo ištirtas. Tai retas atvejis Lietuvoje (p. 7). Detalieji archeologiniai tyrimai vyko nuo 2006 iki 2014 m. Senkapio plotas galėjo užimti apie 2500 m2. Aptikti ir ištirti 533 kapai. Patenka į vadinamojo Rusėnų miesto (Civitas Rutenica) teritoriją. Civitas Rutenica pirmą kartą paminėtas 1383 m. Vygando Marburgiečio "Naujojoje Prūsijos kronikoje (p. 9). Laidojimo paminklas yra spėjamoje centrinėje, ankstyviausioje, Rusėnų miesto dalyje. XIII - XV a. - tai laikotarpis kai į šalies gyvenimą pradėjo skverbtis krikščioniška kultūra, vyko pagoniškos laidosenos pokyčiai, buvo pereinama iš mirusiųjų deginimo papročio į griautinį laidojimo būdą (p. 10). Kapinyno priskyrimo stačiatikiams versija ne tik logiškiausia atitinka istorinį kontekstą, bet ir grįsta kapinyno tyrimais. Laidosenos bruožų visuma akivaizdžiai krikščioniška, o kapinyno analizė, jo buvimo vieta, istorinis kontekstas, radinių pobūdis rodo tiesiogines sąsajas su stačiatikiais (p. 10). Keliamas klausimas kada viduramžių Lietuvoje pradėtas praktikuoti griautinis mirusiųjų laidojimo būdas ir su kuo gali būti siejamas šis pokytis. Lyginama su laidosenos tradicija ir datavimu panašiausiu Kernavės Kriveikiškio kapinynu (p. 11). Kapinynas yra krikščioniškos laidosenos paminklas pagoniškame Vilniuje (p. 12). Sekdami Vakarų Europos mokslininkais, kurie prabilo savo darbuose apie tokius dalykus kai jausmai ir emocijos, socialinė atmintis, identitetas, simboliai, asmenybės , ritualai, to paties siekia iš šios knygos autoriai (p. 13). Iki šiol nėra nustatyta kaip lietuviai nustojo deginti savo mirusiuosius ir pradėjo laidoti nedegintus plokštiniuose kapinynuose. Nėra aišku ar buvo tiesioginis ryšys tarp krikščionybės ir griautinio laidojimo papročio. Panašu, kad pirmieji griautiniai kapai Prūsijoje ir Rytų Lietuvoje atsirado dar XI - XII a., tačiau ir kapuose po 1387 m. dar randama pagoniškai laidosenai būdingų elementų. Galima būtų griautinį laidojimą būdą sieti su krikščionybe, tačiau tokį laidojimą būdą ėmė praktikuoti vietiniai gyventojai dar iki 1387 m. (p. 16). XX a. 7 -ame dešimtmetyje pradėti gana intensyviai tyrinėti periferijos senkapiai, ieškota pagoniškos laidosenos reliktų (p. 17). Šis etapas glaudžiai susijęs su V. Urbanavičiaus vykdytais kapinynų tyrimais ir publikacijomis. Antras etapas - tai gausūs E. Svetiko darbai, kapinynuose aptiktos medžiagos pristatymas. Šio autoriaus tyrimai pasižymi aktyvesniu siekiu laidojimo paminkluose identifikuoti krikščionybės pėdsakus. Trečias etapas susijęs su su pilkapių kultūros bei deginimo papročio nykimo Rytų Lietuvoje tyrimais (L. Kurila, G. Petrauskas). Pagoniškos Lietuvos miestuose kol kas žinoma apie du griautinis ikikrikščioniškus kapinynus Kriveikiškio Kernavėje ir Bokšto gatvės Vilniuje. Kapinynas Latako gatvėje pradėtas naudoti jau po 1387 m. Verkiuose aptikta 11 kapų, kurie laidoti pagal krikščionišką tradiciją nedeginti, orientuoti galva į vakarus, rasta kapų. Datuojami maždaug tu pačiu laikotarpiu (p. 18). Nuo XX a. 8 - o dešimtmečio itin suintensyvėjo vėlyvųjų senkapių tyrimas. Išryškėjo ir problematika, aktuali iki šiol: degintinio/griautinio laidojimo būdo santykis su religija ir etniškumu. Itin daug vėlyvųjų viduramžių laidojimo paminklų tyrimuose nuveikė V. Urbanavičius (p. 19). Buvo siekiama ieškoti ir pagrįsti pagonybės reliktų buvimą Lietuvoje jau įvedus katalikybę. Vartojamas terminas "religinis sinkretizmas". Pastebima, kad nutolusių nuo centrų bendruomenėse laidosenoje galėjo ilgiau išlikti senosios pagoniškosios tradicijos. . Lėtesnis krikščioniškų tradicijų perėmimas periferijoje. Urbanavičius padarė išvadą, kad XIV -XVII a. Lietuvos senkapiuose dar ilgai išlieka pagoniškų reliktų. Krikščionybė lėmė tarpgentinių kultūrinių skirtumų išnykimą. Stebimas ilgas perėjimo iš degintinio į griautinį laidojimo būdą procesas. O štai E. Svetikas 1387 m. laiko lūžiniais. Po kurių iš karto įsivyravo krikščioniškos tradicijos. Jam christianizacija - momentinis įvykis (p. 20). Pasak autorių christianizacijos procese skiriamas etapas nuo pirmosios visuomenės pažinties su naująja religija iki vietinės bažnytinės organizacijos įkūrimo (p. 20). Lietuvių pažintis su naująja religija prasidėjo XI a. Autoriai laikosi nuomonės kad lietuvių christianizacija buvo ilgas procesas, vykęs ir po oficialaus krikšto. Todėl Urbanavičiaus teiginys apie ilgą pereinamąjį laikotarpį yra novatoriškas. Urbanavičius taip pat laikosi požiūrio, kad ir degintinos laidojimo būdo atsisakyta tik palaipsniui iki XV a. II pusės. Tiesa, jis mano, kad nedeginti Lietuvoje iki 1387 m. laidoti svetimšaliai. Urbanavičius pagoniškais reliktais laiko mirusiųjų deginimą, nedegintų mirusiųjų laidojimą senose pagoniškose kapinėse, įkapių (darbo įrankių, ginklų, maisto, buitinės paskirties daiktų, pinigų, pagonims būdingų papuošalų) dėjimą (p. 21). Vis dėl to griautinius kapus jau galima traktuoti kaip priklausančius krikščionybę priėmusiems bendruomenės nariams. Yra nuomonių, kad krikščionių laidojimas pagoniškose kapinėse galimas traktuoti kaip bandymas "pašventinti" pagonišką laidojimo vietą. Laidojimas senuose pilkapiuose Žemaitijoje ar Šiaurės Lietuvoje žinomas dar net XVI - XVII a. ir tai nėra pagonybė ar jos apraiškos. Urbanavičius visas įkapes, kurios nesusijusios su drabužiais ir jų papuošimu bei papuošalais laikė pagoniškomis. Tiesa, Urbanavičius išsako prielaidą, kad kad pagoniškų laidojimo papročių atspindžių bažnytinė institucijos nepersekiojo, tik suteikė kitokią prasmę. Autoriai su tuo sutinka: krikščionybei buvo paprasčiau papročiui suteikti naują reikšmę (p. 22). Tai yra, į įkapių dėjimą žiūrėta atlaidžiai, nenorėta bendruomenių pasipriešinimo. Urbanavičius ypač monetas sieja su pagonybės reliktais. O štai Svetikas monetų dėjimą laiko christianizacijos požymiu. Ir dėl kitų daiktų - pav. darbo įranki ar ginklų - šiuo metu jų dėjimui linkstama nebesuteikti pagoniškos prasmės (p. 23). Autoriai pastebi, kad V. Urbanavičiaus darbai rašyti sudėtingu laikotarpiu, kai bent akcentuojant senąsias pagoniškas tradicijas buvo siekiama išlaikyti tautiškumą, savo šaknis [lygia tokiu pat "sudėtingais" galima laikyti šiuos laikus, kai istorikams ir archeologas akivaizdžiai privalu ieškoti europeizacijos ir christianizacijos požymių ir įrodinėti šių procesų vyksmą ir teigiamą reikšme lietuvių tautai]. Šiame amžiuje vykdyti Bajorų ir Semeniškių kapinynų tyrimai privertė atsisakyti skepticizmo ir naujai įvertinti Obelių tyrėjų įžvalgą apie pagonišką laidoseną šlapynėse. Degintinis Bajorų kapinynas datuojamas XIV - XV a. pirma puse. Dalis kapinyno dabar pelkėje. Semeniškių kapinyne buvusio upelio vagoje rasta kaulų su XIII - XIV a. įkapėmis. Panaši situacija Marvelės kapinyne (p. 24). Eugenijaus Svetiko darbai - priešingybė V. Urbanavičiui. Jis laikosi nuomonės, kad XIV a. pabaigos - XV a. archeologinėje medžiagoje nėra ir nepavyko rasti jokių pagonybę liudijančių radinių ar pagoniškų simbolių. Kategoriška išvada. Neatsižvelgiama į tai, kad aptikta XIII - XV a. degintinių kapų, kuriuose yra tokių pat radinių kaip ir vienalaikiuose griautinių kapų. Be to, kai kurie universalūs simboliai dažnai nepagrįstai siejami išskirtinai su krikščionybe. Svetikas bando įrodyti, kad griautiniai kapinynai atsirado tik nuo 1387 m. Pasak autorių panašu, kad dėl daugelio kapinynų Svetikas teisus (p. 25). Tačiau visų griautinių viduramžių kapinynų datavimas laikotarpiu po krikšto kelia daug klausimų. Kernavė buvo sudeginta 1390 m. ir daugiau neatstatyta. Tai negi Kriveikiškio kapinynas naudotas tik trejus metus? Tas pats dėl Bokšto gatvės kapinyno. Todėl Svetiko pasiūlytą kai kurių radinių tipų chronologiją reikia paankstinti. Svetikas taiko chronologinių klasterių metodą. Tai labai subjektyvus datavimas. Svetikas apsibrėžia nagrinėjamą laikotarpį, o tada surenka jam būdingą medžiagą. Neatsižvelgiama į ilgą tam tikrų papuošalų naudojimą. Papuošalai galėjo būti perduodami iš kartos į kartą (p. 26). Iš Svetiko gausių darbų matyti būdingas bruožas - siekis XIII - XV a. kapuose rastus radinius sukrikščioninti. Neįvertinama, kad krikščionybė galėjo perimti dalį pagoniškų simbolių. Pe daug tiesmukai interpretuojama kai kurie motyvai, puošyba, pritempiant prie krikščioniškos ideologijos. Nepagrįstas kapšelių su apkalais, kuriuose vaizduojami liūtas ir rožė (pasak Svetiko) siejimas išimtinai su krikščionybe. O juk kapšeliai galėjo būti tiesiog mados dalykas (p. 27). Išskirtinai krikščionybės įžiūrėjimas universaliuose (taip pat ir baltiškuose) simboliuose yra per daug tiesmukas. Pav. kyla klausimas ar dievobaimingas krikščionis galėtų nešioti segę, kurioje pavaizduotas "apokalipsės skaičius 666"? Juk žmonės buvo neraštingi, tad ką toks simbolis jiems galėjo reikšti? Krikšto priėmimas suvokiamas kaip momentinis įvykis, negrįžtamai pakeitęs žmonių sąmonę ir vidinius įsitikinimus. Svetikas pasagines seges gyvuliniais galais vadina omega segėmis zoomorfiniais galais ir kildina iš Livonijos, iškeldamas hipotezę, kad jos gamintos XII - XIV a. Livonijoje, kur meistrai vadovavosi tuometiniais bestiarumais. Tačiau tokio segės baltų kraštuose nešiotos nuo XI a. i katalikiškos įtakos buvo ne tik iš Livonijos (p. 28). Svetikas kiek per griežtas, visiškai atmesdamas tarpinio pereinamojo laikotarpio egzistavimą (p. 29). Atsakant į klausimą ar griautinį laidojimo būdą nulėmė tiesioginė krikščionybės įtaka, reikia išsiaiškinti Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nunykimo laiką. L. Kurila teigia, kad pilkapiai galėjo išnykti dar XII a. pradžioje ar net XI a. pabaigoje. Kurila sutinka, kad XII a. galėjo būti pradėti naudoti degintiniai kapinynai. Pasak Kurilos degintiniai kapinynai galėjo būti naudojami iki XIII a. vidurio, o tada Rytų Lietuvoje įsivyrauja inhumacija. Taigi išsakoma prielaida, kad griautinis laidojimo būdas galėjo būti praktikuotas dar pagonių. Kurila nesutinka su teiginiu, kad griautinės laidosenos pasirodymas sietinas su oficialiu krikštu 1387 m. Jo įsitikinimu krikščionybė buvo tik vienas iš veiksnių (p. 30). Atsisakyta deginimo gal dėl didelių darbo ir medienos sąnaudų. Gediminas Petrauskas degintinių kapų įkapių ir jų deriniams atskleisti pasirinko uždarų komplektų tyrimą. 128 komplektai išskirti. Dirbinių analizė parodė, kad nemažai XIII - XIV d. degintiniuose kapuose paplitusių dirbinių randama ir to paties laikotarpio griautiniuose kapuose. Taigi, vienu metu ir griautiniai, ir degintiniai kapinynai egzistavo (p. 31). Pasak Petrausko degintinių kapinynų išplitimas etninių lietuvių žemėse bei įkapės atskleidžia baltišką palaidotų bendruomenių kilmę. Petrauskas patvirtina, kad mirusiųjų deginimo papročio kai kuriose vietose laikytasi ir po 1387 m. krikšto. Mirusiųjų deginimą Petrauskas apibūdina kaip skiriamąjį XIV a. susiformavusios lietuvių tautos bruožą, jos tapatybės dalį ir teigia, kad deginimo atvejų buvo ir XV a. pradžioje. Ir kad deginami buvo ne tik valdančiojo elito atstovai, bet ir eiliniai bendruomenės nariai. Petrausko teigimu nedegintus savo mirusiuosius laidojo mišrios etninės ir konfesinės sudėties valstybės centuose gyvenančios bei į slavų įtaką pakliuvusios bendruomenės, taip pat pavienės Rytų Lietuvos bendruomenės. Taigi, pripažįstama krikščionybės įtaka griautinio laidojimo papročio plitimu. Petrauskui oponavo L. Kurila, teigdamas, kad kremavimo laikymas išskirtiniu pagoniškos Lietuvos bruožu yra supaprastinimas ir suabejojo, ar krikščionybė gali būti laikoma svarbiu įtakos veiksniu inhumacijos plitimui (p. 32). Šios knygos autoriai griautinės laidosenos plitimą sieja su krikščionybe. Bet nereikia sieti tik su atvykėliais krikščionimis ar pakrikštyta lietuvių bendruomene. Galima kalbėti apie pagonių susipažinimą su krikščionybe. Taigi inhumancija laikoma tiesioginės krikščionybės įtakos padariniu (p. 33). Kriveikiškio kapinynas išsiskyrė kokybiškai padarytų įkapių - papuošalų - gausa ir įvairove. Gintautas Vėlius teigia, kad kapinyne laidota pagal krikščioniškas tradicijas, o papuošalai daugiausia slaviški, tačiau čia palaidotų nelaiko slavais. Bumblauskas mano, kad kapinyne palaidotas stačiatikių elitas - prijungtų žemių piliečiai pirkliai, perkelti į sostinę. Didžioji dalis įkapių pagamintos vietoje (p. 34). A. Luchtanas Kriveikiškio kapinyną siejo su jotvingių palikimu. Žinoma jo tiksli naudojimo pabaiga - 1390 m. Vėlius spėja, kad nustota pilti pilkapius ir deginti mirusiuosius tuo pačiu metu (p. 35). Ir tai susiję ne su krikščionybe, o žymiai anksčiau, gal net XIII a. G. Vėlius ir A. Luchtanas linkę atmesti prielaidą, kad Kriveikiškio kapinyne palaidoti stačiatikiai (p. 35). Jie sieja inhumaciją su Mindaugo religinių pažiūrų suniveliavimo siekimu, belaisvių moterų krikščionių įtaka, sieja taip pat su Šventaragio reforma, pagal kurią deginimas išlieka tik išrinktųjų prerogatyva. Šios knygos autoriai pastebi, kad jau iki 1387 m. naudotas ir deginimas, ir inhumacija. Pasak Vėliaus ir Luchtano inhumaciją praktikavo pagonys, o autorių nuomone - atvykėliai krikščionys ir krikščionių tikėjimą priėmę vietiniai gyventojai. O pagrindinis perėjimo prie inhumacijos veiksnys buvo krikščionybė. Todėl Kriveikiškio kapinyną geriausia laikyti stačiatikių tikėjimo atstovų laidojimo paminklu (p. 36). Tuo tarpu G. Vėlius bando įrodyti, kad deginami buvo tik elito atstovai, o paprasti lietuviai laidoti nedeginti. Abejotina, ar paprasti lietuviai galėjo būti nedeginti, jei elitas degino - juk mada iš viršaus sklinda. Apgalvius Vėlius sieja su jotvingiais. Bet autoriai klausia: o iš kur atsirado apgalvių nešiojimo mada pas jotvingius? Iš Kijevo Rusios diduomenės (p. 37). Bet jotvingiams būdingi ginklai, o Kriveikiškio kapinynui tai nebūdinga. O štai Zabiela pabrėžia krikščionišką slavišką įtaką. Zabiela vis dl to mano, kad lietuviai savo mirusiuosius laidojo sudegintus plokštiniuose kapinynuose, o slavai krivičiai - nedegintus plokštiniuose kapinynuose (p. 38). Nepaisant prieštaravimų, Vėlius sutinka, kad nemažai slaviškų papuošalų kapuose rodo, kad čia palaidoti etniškai mišrios bendruomenės nariai. Kernavėje galėjo gyventi atvykėlių stačiatikių. Rusų miestų amatininkai galėjo keltis arčiau valdovo dvaro, ieškant saugumo ir naujų rinkų (p. 41). A. Dubonis teigia, kad "krikščioniškos pasaulėžiūros simboliai" Kriveikiškių laidojimo paminkluose labai ryškūs: mirusiųjų orientacija, nedidelis įkapių skaičius, krikščioniški simboliai apgalvių plokštelėse. Jo nuomone čia palaidoti stačiatikiai rusai, priskiriami žemiausiam socialiniam sluoksniui. D. Barono teigimu Kernavėje buvo rusėnų pirklių ir amatininkų bendruomenė (p. 42). Neįrodytas lieka ir Kurilos teiginys, kad inhumacija Rytų Lietuvoje įsivyrauja jau nuo XIII a. vidurio. Na ir patikimai dar iki krikšto laikotarpio datuoti griautiniai kapinynai šiuo metu žinomi tik Kriveikiškyje ir Bokšto gatvėje. Autoriai sutinka, kad Kriveikiškyje galėjo būti laidoti ir atvykėliai stačiatikiai, tiek jotvingiai, tiek vietiniai gyventojai, priėmę stačiatikybę (p. 43). Vėlius vis dėl to tvirtai laikosi numonės, kad čia svarbią vietą tarp palaidotų užėmė jotvingiai. Autoriai daro išvadą, kad Kriveikiškyje palaidoti miestiečiai, išpažįstantys stačiatikių tikėjimą, tačiau etninė priklausomybė negali būti nustatoma. Tačiau krikščioniškos laidosenos tradicijos Kriveikiškyje buvo laisvesnės nei Bokšto gatvėj. Ir tai susiję, su tu, kad pagoniška įtaka buvo didesnė, dalis bendruomenės narių buvo pagonys naujakrikštai (p. 44). Galėjo būti laidojami ir vietiniai lietuviai, Kernavės miestiečiai, jau priėmę stačiatikių tikėjimą. Galėjo būti ir tie palaidoti, kurie nebuvo stačiatikiai, bet nenorėjo būti laidojami sudeginti, galbūt susipažinę su krikščionybe, bet netapę krikščionimis (p. 45). Kalbant apie Bokšto gatvės kapinyną, nuo pat pradžių vadovautasi hipoteze, kad kapinyne atsekami laidosenos bruožai būdingi krikščionybei (nedeginimas, kapų orientacija rytų-vakarų, laidojimas kapų duobėse, karstuose ar kitokiose medinėse konstrukcijose, juvelyriniai dirbiniai - rodo, kad tai stačiatikių kapinynas. Bet neaptikta įkapių, susijusių su krikščionybe - tai tarsi liudytų pagonybės įtaką. Todėl formavosi hipotezė, kad kapinyne ne tik atvykėliai stačiatikiai palaidoti, bet ir vietos gyventojai, priėmę stačiatikybę (p. 46). Nustatyta, kad dauguma kapuose aptiktų papuošalų yra būdingi ne lietuviams, o rusėnams, tačiau kartu turintys ir vietinių bruožų. Hipotezė, kad pirmieji stačiatikiai į Vilnių ir Kernavę galėjo vykti iš Haličo-Voluinės. Pirmi vertinimai buvo kategoriški labai: kad lietuviai savo mirusiuosius degino ir laidojo vandenyje, o stačiatikiai laidojo plokštiniuose kapinynuose nedegintus. Iš tiesų Bokšto g. galėjo būti palaidoti vietiniai gyventojai, priėmę stačiatikių tikėjimą (p. 47). Vėlius kelia hipotezė, kad Bokšto gatvės kapinynas ir greta esantis Latako gatvės kapinynas - skirtingos etninės kilmės žmonių palikti. Tačiau autoriai atsako, kad Latako gatvės kapinynas vėlesnis. Jame pradėta laidoti jau po oficialaus krikšto bent iki XV a. vidurio, o gal ir vėliau, todėl krikščioniška laidosena tarsi dar ryškesnė - laidojimas mūrinėse kriptose, mediniuose karstuose, jokių įkapių. Tačiau tai jau šventoriaus kapinės, kai Bokšto gatvės - tiesiog kapinės. Ir svarbiausia - ankstesnės. Todėl autoriai laikosi nuomonės, kad skirtingo etninio pagrindo čia ieškoti nepagrįsta (p. 49). Bokšto gatvės kapinės - miestietiškos, o Latako - cerkvės, parapinės, šventoriaus kapinės (p. 49). Oksana Valionienė savo disertacijoje ir vėliau monografijoje teigia, kad Bokšto gatvės kapinynas komunikaciniu požiūriu turėjo būti orientuotas į Kreivąją pilį. Vis dėl to ji abejoja datavimu ir teigia, kad kapinyno ir viso Rusėnų miesto atsiradimą reikėtų sieti su miesto pertvarkymu valdant Gediminui ir naujų komunikacijų tiesimu 1326 - 1327 m. Tačiau 2019 m. pasirodžiusioje monografijoje O. Valionienė prisimena Vėliaus išsakyta abejonę dėl tiesioginio ryšio tarp kapinyno Bokšto gatvėje ir Rusėnų miesto buvimo (p. 51). Skaitant tekstą susidaro įspūdis, jog labiau palaikoma G. Vėliaus nuomonė kapinyną Kriveikiškyje sieti su baltais. Įdomu, kad Valionienė mano monografijoje, kad Bokšto gatvės kapinynas galėjo būti dar ankstyvesnis, pradėtas naudoti XIII a. viduryje. Bandoma remtis radioaktyviosios anglies datavimo duomenimis, tačiau autoriai kontrargumentuoja: reikia remtis stratigrafija, archeologija, istorinėmis žiniomis, o Valionienė į istorinį kontekstą neatsižvelgia. Kyla klausimas ar krikščioniškas kapinynas galėjo būti Vilniuje jau Mindaugo laikais. Tuo labiau, kad nėra istoriniais ar archeologiniais duomenimis pagrįsto pagrindo kalbėti apie Vilniaus kūrimąsi dar XIII a. viduryje (remiasi K. Katalynu) (p. 52). Valionienė suabejoja ir kapinyno siejimu su Rusėnų miestu (p. 52). Autoriai į tai: jei čia palaidoti pagonys (baltai?) kokia tai gentis, ne tik nustojusi deginti mirusiuosius bet ir nustojusi dėti pagonims būdingas įkapes? Ir kodėl kapinyne turėjo būti nustota laidoti 1355 m.? Ir jeigu čia laidoti pagonys, kodėl ta vieta Algirdo laikais atiteko stačiatikiams? (p. 53). Ir Rusijoje tirtų kapinynų atveju keliamas tas pats klausimas: ar griautiniai kapai būdingi tik krikščionims, ar taip pradėjo laidoti dar pagonys? (p. 54). Ir ten išryškėjo dvi kryptys: pagoniškoji ir krikščioniškoji. Vis dėl to stiprėja įtaka tų, kurie mano, kad laidosena nedeginant yra krikščionybės įtakos rezultatas. Kryželiai net ir Rusioje būdinga įkape tapo tik nuo XVI am. V. Sedovas linkęs atmesti krikščionybės įtaką (p. 55). Minėtinas ir kompromisinis požiūris. Jo šalininkai neatmeta galimybės, kad Rusios miestuose bent dalis nedegintų mirusiųjų galėjo būti krikščionys, o periferijoje galėjo būti laikomasi pagoniškosios laidosenos tradicijų (p. 56). Konstatuoja laidosenos įvairovę Lietuvos kaimynystėje. Praktikuojamas ir degintinis laidojimo būdas pilkapynuose, ir griautinis plokštiniuose kapinynuose. Be to, pilkapynuose laidoti tiek deginti, tiek nedeginti mirusieji. Laidosena pilkapiuose - ir degintinė, ir griautinė - siejama su vietinėmis bendruomenėmis. Taip atsispindi tradicijų kaita pereinant iš pagonybės į stačiatikybę, o plokštiniai griautiniai kapai siejami pirmiausia su skandinavų etnosu bei krikščionybės įtaka (p. 58). Alos Kviatkovskajos vykdytų kasinėjimų metodika kelia nemažai abejonių. Tyrimų vietos parenkamos subjektyviai, dažniausiai paminklas tiriamas perkasomis (šurfais), jas pažymint skirtingose kapinyno vietose. Tokie tyrimai - daugiau radinių surinkimas, atmetant bendrą paminklo kontekstą. Kviatkovskajos teigimu prie katalikiško tikėjimo perėjo valdantysis elitas ir dalis miestiečių, dar viena miestiečių dalis buvo stačiatikiai, o kaimo gyventojai bei likę miestiečiai laikėsi pagoniškų papročių. Nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pagoniška buvo ne tik jotvingių laidosena, bet ir gyvenimo būdas (p. 59). Kviatkovskaja teigia, kad krikščionybei priešinosi visi baltai. Jotvingiai parodomi kaip didvyriai, priešinęsi krikščionybei - tai romantizmas. Kviatkovskajos monografijoje siekiama atmesti ir slavų įtaką jotvingiams (p. 60). Kviatkovskajos darbas susilaikė nemažos kritikos Baltarusijoje (p. 61). A. Medevedevas teigia, jog kapai su akmenų konstrukcijomis sudarė tik 47, 8 procento tirtų kapų, o jų priskyrimą jotvingiams reikėjo įrodyti, o ne pateikti kaip išankstinį teiginį. Jotvingių romantizavimas (p. 61). Lenkijos istoriografijoje pažymima, kad laidosenos pokytis pirmiausia įvyko valdovų ir jų aplinkos sluoksniuose, o visi kiti sluoksniai naują laidosenos būdą perėmė palaipsniui. Dar net iš XI ir XII a. žinoma kapinių, kur laidota pagal abi tradicijas - ir deginant, ir ne, o nauja religija labiau įsigalėjo tik XII - XIII a., sukūrus parapinių bažnyčių tinklą. Sinkretizmas ypač būdingas periferijai. XI - XII a. kaimo kapinėse dažnai laidota su įkapėmis - papuošalais, ginklais, amuletais, buities daiktais. Taigi buvo ilgalaikis christianizacijos procesas (p. 63). Daroma išvada, kad Lietuvoje vienu metu galėjo egzistuoti skirtingi laidojimo būdai XIII - XIV a. Degintiniai kapinynai, degintiniai kapinynai šlapynėse, atvykėlių krikščionių ir naujakrikštų lietuvių griautiniai laidojimo paminklai pagoniškoje Lietuvoje, kapinynai, naudoti neofitų lietuvių jau po 1387 m. (p. 63). Pagoniška aplinka galėjo palikti pėdsakų ir atvykėlių krikščionių laidosenoje (p. 63). Bokšto gatvės kapinyne turėjo būti palaidoti krikščionybę išpažįstantys atvykėliai, naujakrikštai (gal būt dar prisimenantys senąją savo pasaulėžiūrą), o galbūt ir kiti, nenorėję būti sudeginti (p. 64). Bokšto g. 6 yra rytinėje senamiesčio dalyje, kvartale Nr. 44. Sklypas patenka į vieną anksčiausiai įsisavintų senamiesčio teritorijų, kuri viduramžiais sietina su vadinamuoju Rusėnų miestu. Bokšto 6 teritorija užima apie 8000 m2 plotą (p. 66). 1981 m. Latako gatvėje rastas kapinynas. Ištirta 140 kapų (p. 69). Vaitkevičius Latako gatvėje rastą keramiką datuoja XIII - XIV a. sandūra. Remdamiesi archeologinių sluoksnių stratigrafija, autoriai Latako gatvės kapinyną datuoja laikotarpiu po 1387 m. (p. 69). Mūrinės kriptos šiame kapinyne aptiktos trijuose kapuose. Jose galėjo būti palaidoti dvasininkai ar pasiturintys žmonės, pasižymėjusius aukštesniu socialiniu statusu (p. 69). Mažiau įkapių, labai griežtas krypties laikymasis. Aptiktas keturkampio formos mūrinis pastatas - galbūt Šv. Mikalojaus cerkvės varpinė (p. 70). Tad šios kapinės yra šv. Mikalojaus cerkvės šventoriaus kapinės. Naudotos nuo XIV a. paskutinių dešimtmečių (p. 71). Bokšto g. 6 per visus tyrimų metus (2006 - 2014 m.) ištirtas apie 7000 m2 plotas (visas sklypas užima apie 8000 m.2 plotą. Tai vienas didžiausių tirtų objektų senamiesčio srityje (p. 73). Aptiktas net iki 7, 7 m. storio kultūrinis sluoksnis, datuojamas nuo XIV a. Surinkta 7775 vnt. radinių (p. 74). Per visą tyrimų laikotarpį surinkta apie 30 000 radinių (p. 75). XV a. pradžioje nustojus laidoti mirusiuosius šiame kapinyne, archeologiškai apčiuopiama mažiausia keliasdešimties metų pertrauka - matyti, kad sklype mirusiųjų laidojimas XV a. pradžioje sustojo ir nauja veikla nevyko iki pat XV a. pabaigos, o dalyje sklypo ir iki XVI a. pradžios (p. 80). Tai suprantama, nes bent kelis dešimtmečius dar turėjo būti gyva žmonių atmintis apie šioje vietoje veikusias kapines. Nauja, jau kitokio pobūdžio žmonių veikla vėl prasidėjo tik praėjus kuriam laikui (p. 81). Laidosena atspindi tikėjimą ir ritualus. Papuošalai galėjo būti mados objektas, o religiniai ritualai bei tradicijos yra lėtai besikeičiantys, konservatyvus dalykas (p. 112). 533 kapai rasti. Plius 4 vėliau rasti. 62 procentai suaugusiųjų kapai (p. 113). Anglų mokslininkė Dorothy Watts 1991 m. išskyrė 8 pagrindinius krikščioniškų kapinių kriterijus: orientacija rytų - vakarų kryptimi; kūnas ištiestas, ant nugaros; kapai nesuardo vienas kito; nėra kapų, kuriuose mirusiajam nukirsta galva; nėra įkapių arba jų labai nedaug; yra kūdikių kapų; yra mauzoliejų, centrinių kapų; šalia yra pagoniškos kapinės. Dar galėtų būti maldos namai šalia kapinių (p. 117). Krikščionybė galėjo toleruoti įkapes, bet tai priklausė nuo pačių įkapių. Galėjo būti išimčių, kai krikščionis galėjo būti sudegintas palaidotas - kalba eina apie prima signatio - pirminį krikštą, be to taip galėjo būti laidojamas pagonių giminaičių (p. 118). Laidojimas ištiestoje padėtyje, tačiau ir čia galėjo būti išimčių - laidojimas "miego" būsenoje (p. 119). Kurį laiką Bažnyčia nedraudė įkapių dėjimo [autoriai neskiria Bažnyčios veiksmų nuo pačių vietinių žmonių savimonės - argi tai, kad Bažnyčia nedraudė įkapių dėjimo įkapes dedančiuosius padaro krikščionimis?]. Remiantis naujausiomis analizėmis įkapių buvimas nebegali būti skiriamasi bruožas [supaprastinimas: darbo įrankiai ir ginklai tikrai negalėjo būti dedami į krikščionių kapus]. Bruožas yra ir mirusiojo laidojimas individualioje kapo duobėje. Kapinės kaip pašventinta žemė. Tuometiniame žemės paviršiuje turėjo būti ženklų, žyminčių kapo vietą (p. 120). Dalis kapų surikiuoti aiškiai matomomis eilėmis, tačiau dalyje kapinyno kapų tankumas labai didelis, todėl eilės suirusios (p. 125). Tai leidžia kelti prielaidą, kad laidosena kapinyne buvo reglamentuojama, kažkas ją prižiūrėjo. Ir tai reiškia taip pat, kad buvo kapų žymėjimas žemės paviršiuje (p. 127). Žemės paviršiuje galėjo būti takelių kaip šiuolaikinėse kapinėse (p. 128). Buvo kelios atskirų kapų grupės - gal ten kokie nors atstumtieji palaidoti (p. 132). Kapo konstrukcija tarsi atskyrė kūną nuo aplinkinės žemės. Tam naudoti ne tik karstai, bet ir įrėminimai akmenimis, plokštėmis (p. 133). Kapo gylis vidutiniškai - 40 - 60 cm (p. 142). Karstų buvimas gali rodyti aukštesnį mirusiojo socialinį statusą. Tai galima sieti su didesne individualumo išraiška. Paprastai ir užsienyje kapų su karstais procentas būna nedidelis (p. 143). Bet karstai galėjo tiesiog neišlikti. Bet dažnai be karstų, o tiesiog baltose lininėse drobulėse. Remdamasi V. Sedovu Kviatkovskaja teigia, kad laidojimas medinėse konstrukcija baltams būdingas, bet tai gal daugiau jos subjektyvi Sedovo interpretacija (p. 144 - 145). Kapų duobėse ir aplink mirusiuosius labai dažnai aptikta akmenų (p. 152). Kapo apjuosimas ar įrėminimas akmenimis ar kelių akmenų padėjimas abipus mirusiojo Vakarų Europos viduramžių laidojimo paminkluose buvo dažnas. Akmenys kapams naudoti Mazovijoje, kur tokia tradicija atsirado anksčiausiai (p. 163). Galima prielaida, kad akmenų dėjimas į kapus atkeliavo į Vilnių iš Haličo-Voluinės (p. 166). Vienas iš patikimiausių krikščioniškos laidosenos kriterijų yra mirusiojo erdvinis orientavimas kape rytų - vakarų kryptimi, kai mirusiojo galva guli į vakarus ir taip jis veidu žiūri tarsi į rytus - į ateinantį Kristų. Bet reikalavimo laidoti mirusiuosius galva į vakarus būdingas miestams, o periferijoje, kur buvo silpna krikščionybės įtaka, jo dažnai nesilaikyta. Ir to nesilaikymas yra tarsi pagonybės manifestacija (p. 167). Rusioje, pagal kanonų teisę, mirusysis turėjo būti palaidotas aukštielninkas, galva į vakarus, rankos sudedamos ant krūtinės ar pilvo. Kviatkovskaja nurodo, kad jotvingių laidojimo paminkluose rankų padėties įvairovė išlieka iki pat XVI a. (p. 173). Vis dėl to rankų padėtis galėjo būti įvairi (p. 174). Vyrauja rankų dėjimas kritinės, pilvo srityje (p. 175). Krikščionybė pakeitė laidojimo papročius - socialinis statusas jau sunkiau atsekamas, tačiau jis pastebimas - aukštesnio statuso žmonės laidoti arčiau bažnyčios, bet tai netaikoma Bokšto gatvės kapinynui - čia socialinį prestižo kriterijus atskleisti sunku (p. 183). Kapinynas yra eilinių miestiečių bendruomenės, kai šalia laidoti skirtingų lyčių ir amžiaus mirusieji greičiausiai laidojimo šeimomis principu (p. 190). Rusioje mirusiųjų laidojimas su kryželiais išpopuliarėjo tik XVI a., o XII a. Bažnytinė teisė tai draudė. Išanalizavus kapus matyti, kad palaidotų skirtingos lyties ir amžiaus grupės krikščionių laidosena, bent jau fizinė jos išraiška, labai panaši. Sutampa kapų orientacija, kapo duobių įrengimas, randami tokie pat kapų elementai - akmenys, medinės konstrukcijos. Tai leidžia daryti išvadą, kad laidosenoje turėjo būti taikyta ta pati tradicija ir bent dalis ritualų turėjo būti tie vienodi (p. 192). Greitesnė kaita pastebima tik įkapių dėjimo tradicijoje. Iš pradžių į jų dėjimą nekreipta dėmesio, vėliau jų sparčiai mažėjo. Sumažėja papuošalų vėlesniuose kapuose. Vis dėlto kapinyno situacija unikali. Laidota pagal krikščioniškas tradicijas, bet pagoniškoje aplinkoje. Galėjo būti laidojami ir vietiniai naujakrikštai. Laidosenos vienodumas leidžia kelti prielaidą, kad laidojimas kapinyne buvo reglamentuojamas (p. 193). Tai liudija tvarkingos kapų eilės, tiksli mirusiųjų orientacija rytų-vakarų kryptimi (p 193). Žinoma, kad mieste buvo cerkvių, taigi galėjo būti ir jas aptarnaujančių dvasininkų. Lyginant su Kriveikiškio kapinynu, jame orientacijos rytų-vakarų kryptimi paklaidos didesnės, gausesnės įkapės. Gal Kriveikiškyje senesnė stačiatikiškų laidosenos tradicijų stadija? Kriveikiškyje stačiatikiškos tradicijos ne tokios "grynos". Bokšto gatvės bendruomenė galėjo būti didesnė, ekonomiškai ir politiškai stipresnė, turinti daugiau teisių ir sąlygų laikytis savo tradicijų. Laidoseną jame galėjo prižiūrėti dvasininkai (p. 194). Kaip savo disertacijoje pažymi Š. Valotkienė terminas "įkapė" vis rečiau vartojamas apibūdinant mirusiojo aprangą. Įkapėmis nelaikomi kapuose rasti akmenys, keramikos šukės, karsto konstrukcijos liekanos. Autorė siūlo įkapes skirstyti į dvi grupes: įkapės plačiąja prasme - visa, kas rasta kape ir siaurąja prasme (artefaktai ir žirgo liekanos). V. Sobolevas siūlo atskirti įkapes tiesiogine prasme, t. y. daiktus įdėtus kartu su mirusiuoju į kapą ir drabužio, kurį nešiojo mirusysis, fragmentus, kurie nėra įkapės tiesiogine šio žodžio prasme (p. 198). Įkapės suprastinos kaip daiktai, specialiai įdėti į mirusiojo kapą. Bokšto g. kapinyne tai būtų simboliniai raktai, lietuviškojo ilgojo fragmentas ir geležinis cilindrinės spynos raktas. Visi kiti daiktai - tai juvelyriniai dirbiniai ir aprangos detalės, peiliai, kuriuos mirusysis galėjo nešioti būdamas gyvas. Tiesa, archeologija neleidžia atsakyti į klausimą ar papuošalai dėti su specialia intencija ar tiesiog todėl, kad mirusysis juos nešiojo būdamas gyvas. Papuošalai ir aprangos detalės sudaro didžiąją dalį Bokšto kapuose rastų radinių. Su įkapėmis aptikta tik apie 10 procentų kapų - 53 kapai. Aptikta 111 vienetų įvairių įkapių. Gausiausios - papuošalai (p. 199). Bokšto gatvės bendruomenės moterys apgalvius nešiojo ar bent su jais buvo laidojamos jau XIII a. pabaigoje ir ta mada gyvavo per visą XIV a. (p. 214). Pritartų Vėliaus nuomonei, kad Lietuvoje aptiktų apgalvių prototipu galėjo būti senosios Rusios elito nešiotos diademos. Kelia prielaidą, kad apgalvių gamybos tradicijos ir nešiojimo mada į Lietuvą atėjo iš Haličo-Voluinės kartu su pirmaisiais stačiatikiais (p. 216). Antsmilkinių paplitimo arealas taip pat labai platus - buv. LDK žemėse, Naugarde, Estijoje, Palenkėje, Podolėje (p. 218). Auskarų ir antsmilkinių nešiojimo mada atėjo į Lietuvą iš rusėniškų kraštų, bet tai nereiškia, kad visos moterys, palaidotos su tokiais papuošalais buvo slavės. Papuošalų išplitimą galėjo nulemti mada, noras nešioti gražius daiktus, bet tokie papuošalai galėjo rodyti jų savininkių konfesinę priklausomybę. Jos galėjo būti stačiatikės p. 220). Trikaroliai antsmilkiniai būdingesni miestietėms, kaimo vietovėse jie aptinkami retai. Baltarusių archeologo A. Voitechovičiaus nuomone tokie antsmilkiniai yra senosios Rusios moterų šventinio kostiumo dalis (p. 221). Vienas auskaras iš kapo Nr. 9) ties užsegimu buvo papuoštas mistinio gyvūno (drakono?) galva, gyvūnas prasižiojęs. Tokie auskarai atsirado Aukso Ordoje. Gali būti, kad kartu su atvykėliais iš Rusios į Lietuvą atkeliavo ir mada juos segėti (p. 222). Vėrinių aptikta 4 vienetai. Turtingiausiame kape Nr. 114 palaidota paauglė su kaklo vėriniu iš trijų apvarų su žalvariniais žvangučiais, du cilindriniais juo stiklo karoliais ir 2 laurų kriauklelėmis, be to kitokios spalvos stiklo karoliukai, kriauklelė, du rombo formos kabučiai. Viename vėrinyje rastas gintarinis kryželis (p. 224). Apyrankių aptikta 5 vienetai. Viena lieta, o kitos vytos (p. 236). Abu kapinyne aptiktų apyrankių savininkai - jauni žmonės. Gali būti, kad XIV a. tradicija nešioti apyrankes ėmė nykti (p. 228). Žiedų aptikta 40 vienetų. Daugiausia moterų kapuose (p. 229). Žiedai su priekine pinta dalimi yra madingas XIII - XIV a. papuošalas tiek baltiškoje, tiek rusėniškoje LDK teritorijoje ir kaimyniniuose kraštuose (p. 230). Antra pagal gausumą žiedų grupė - žiedai su stiklo akimis (p. 232). Bokšto g. kape Nr. 92 rasto žiedo priekinėje dalyje pavaizduotas sidabrinis svastikos ženklas baltos emalės fone. Kapinyne rastas dar vienas panašaus žiedo su svastika fragmentas - priekin jo dalis Tokių žiedų aptikta Žemutinės pilies teritorijoje, Pajautos slėnyje ir Ašmenėlio pilkapyne Gardino raj.). Aptikta Naugardo miesto sluoksniuose ir kitr (p. 233). Aptikta devocionalijų. Istoriografijoje yra nuomone, kad kryželiai aptikti pilkapiuose yra pagoniškos įkapės, kiti mano, kad vis tiek krikščioniškos, dar kiti mano, kad jų savininkų tiesiogiai su kokia nors konfesija sieti neįmanoma (p. 236). Viduramžiais kryželiai kapuose buvo reti. Tai tik XIX a. realija. Rusios teritorijoje buvo du laikotarpiai, kai kapuose randami kryželiai: XI a. vid. - XII-XIII a. sandūra ir laikotarpius nuo XVI a. Ankstyvuoju laikotarpiu į kryželių savininkus reikia žiūrėti kaip į naujakrikštus, demonstruojančius savo priklausymą naujai religijai. Taigi, kryželio nebuvimas dar nerodo, kad kapinynas nėra krikščioniškas. Tačiau gali būti, kad krikščioniški simboliai į kapą pakliuvo kaip gražūs daiktai, papuošalai, nesuvokiant jų paskirties. Pasak A. Kviatkovskajos kryželių buvimas vėriniuose yra nekrikščioniška tradicija. Autoriai sutinka kad taip galėjo būti krikščionybė plitimo pradžioje, bet ne vėliau (p. 236). Stačiatikybės specifika ta, kad asmeninio pamaldumo ženklai arba buvo neprivalomi nešioti, arba neturėjo būti palaidoti kartu su savininku. Bokšto g. kapinyne aptikti 2 kryželiai ir enkolpionas, galbūt patekęs iš suadyto kapo. Abu kryželiai rasti mažų vaikų kapuose. Vienas kryželis vėrinyje buvo gintarinis (p. 237). Labai įtikėtina, kad vaikams kryželiai buvo įdėti krikščionybę išpažįstančių jų tėvų ar artimųjų (p. 238). Lietuviškoje istoriografijoje kryželiai kelia daug klausimų. Pav. Augustiniškių degintiniam kapinyne, moters kape Nr. 45, aptikta 13 kryželio formos kabučių. Kyla klausimas, jeigu čia sudeginta pagonė, kodėl kape kryželiai? O jeigu moteris krikščionė - kodėl sudeginta? G. Petrausko nuomone, "kryželio formos kabučiai, nors ir pagaminti kaip krikščionybės simboliai, deginant mirusiuosius, tikėtina, buvo praradę savo pirminę krikščionišką prasmę". O štai E. Svetikas interpretuoja kapą kaip itin pamaldžios krikščionės, nuolat persekiojamos nuodėmingumo jausmo ir įpareigojusios ją sudeginti. Autoriai, remdamiesi A. Musinu ieško tarpinio kelio ir mano, kad kryželiai kapuose parodo išskirtinę sudėtingą situaciją pagoniškuose kraštuose plintant krikščionybei, galimą pereinamojo laikotarpio tradiciją, kuriai būdinga pagoniškosios ir krikščioniškosios pasaulėžiūros samplaika. Be to, kapai, kuriuose, be krikščioniškų įkapių, aptinkama ir kitų įkapių bei darbo įrankių, gali rodyti mirusiųjų "dalinę christianizaciją" arba jau minėtą vadinamąjį "prima signatio" - pirminį krikštą. Analogiška situacija galėjo būti ir degintinio kapo iš Augustiniškių kapinyno atveju (p. 238: visi šie pasažai, kaip buvo pastebėta ir įvade, liudija supaprastintą autorių christianizacijos supratimą, nors ir nepasiduodant idiotiškam E. Svetiko požiūriui, pagal kurį christianizacija yra momentinė. Tokios formuluotės kaip "galinė christianizacija" "pereinamojo laikotarpio tradicija" nurodytų į tai, kad autorių įsivaizdavimu paklusimas krikščioniškam ritualui (leidimas jį atlikti savo atžvilgiu) liudytų tam tikro laipsnio sukrikščionėjimą, kas yra iš esmės neteisinga - daugelio lietuvių atžvilgiu privalomas, prievartinis krikštas nereiškė absoliučiai jokio sukrikščionėjimo vidinių įsitikinimų požiūriu - jie tiesiog liko pagonimis. Pamažu krikščionėjo vėlesnės kartos dėl pasidavimo gyvenimo rutinai bei krikščioniškos valdžios spaudimo). Autoriai pastebi, kad E. Svetikas, datuodamas kryželius nuo XIV a. II puses, o dažniau nuo XIV a. pabaigos, nesiremia stačiatikiškų žemių archeologiniais duomenimis. Pav. V tipo kryželis - E. Svetikas nurodo, kad kapinynas, kuriame jis rastas, radiniai analogiški XIV a. radiniams iš Livonijos. Autoriai nebe ironijos pastebi, kad "remiantis tokia interpretacija tarsi teigiama, kad kryželiai atsirado XIV a. pabaigoje Livonijoje, o tik paskui atsidūrė X - XIII a. šiaurės vakarinėje Rusioje" (p. 239). Rasta taip pat enkolpiono viršutinė dalis (p. 239). Rusioje tokie enkolpionai datuojami XII a. paskutiniu ketvirčiu. Toks dirbinys galėjo būti šeimos relikvija ir naudotas ilgą laiką. Tai iš šis galėjo būti pagamintas dar XII ir tik po gero šimtmečio atkeliauti į Vilnių su atvykėliais stačiatikiais (p. 240). Bokšto gatvėje kapuose dar rasti simboliniai raktai, peliukai, sagutės, diržo sagtys (p. 241). Simboliniai raktai aptikti 4 - 2 vaiko kape ir 2 paauglės kape. Datuojami XIII a. paskutiniais dešimtmečiais. Turtingiausiame kape (Nr. 114) - paauglės kape, rastas 1 sveikas simbolinis raktas ir 1 rakto galvutė. Simbolinius raktus kai kure sieja su moters, turėjusios tam tikrą turtą ir valdžią, simboliu. E. Svetikas sieja su šv. Mortos kultu [šio archeologo fanatiška krikščioniška fantazija ribų nežino: ką tik atverstame į krikščionybę pagoniškame krašte šv. Mortos kultas???]. G. Vėliaus nuomone, plintant krikščionybės idėjoms, toki raktai simbolizavo raktus į rojų. Kadangi tai turtingiausi kapai - gal tai sietina su tų šeimų turtingumu? Autorių nuomone raktai nėra vien krikščionybei ar pagonybei būdingas bruožas. Kiekviena tradicija raktams gali suteikti savą simboliką (p. 241). Simboliniai raktai paplitę tiek griautiniuose, tiek degintiniuose kapuose (p. 243). Peiliai aptikti moterų kapuose. Aštrus daiktas, peilis, galėjo būti skirtas apsisaugoti nuo mirusiojo ar pačiam mirusiajam apsaugoti (p. 243). Peiliai nedideli, greičiausiai naudoti kaip buities įrankiai kasdieninėje veikloje (p. 244). Nors krikščioniškuose kapinynuose mirusieji dažnai laidoti be drabužių, suvynioti į drobulę, vis dėl to tikėta, kad įvairios aprangos detalės gali suteikti sielai apsaugą, pagreitinti išganymą (p. 245: tai būdingas pavyzdys kai autoriai neskiria krikščionybės oficialios dogmatikos nuo konkrečių krikščionių įsitikinimų, kurie nebuvo apręsti tik krikščioniškų dogmų, bet lygiai taip pat - nekrikščioniškų doktrinų ir jie gali būti laikomi krikščionimis tik tokiu laipsniu, kokiu jų mąstyseną apsprendžia krikščionybė). Kapšeliai būdingi abiejų lyčių kapams. Pasak E. Svetiko kapšeliai su metalinėmis detalėmis - XIV a. pab. - XVI a. pranciškonų vienuolijos pasaulietinio Trečioji ordinio narių tretininkų atributas (p. 245), tačiau kapinyno Bokšto atveju tai galėjo būti tiesiog funkcionalus daiktas (p.246). Šiferinis verpstukas - iš slaviškų žemių (p. 247). Kape Nr. 8 aptiktas lokio nagas. Amuletai dėti į kapus dar iki XV a. Jie dažnai būdingi labiau pažeidžiamiems mirusiesiems. Amuletų buvimas susijęs su fiziškai neįgalių, turėjusių judėjimo negalią žmonių kapais. Bokšto gatvės kapinyne nagas taip pat aptiktas būtent invalido kape (p. 247). Tiktina, kad krikščionybė perėmė tradiciją naudoti amuletus (p. 247: tai vėlgi ryškus autorių nesupratimas, kad krikščionių naudota praktika, ritualai ir daiktai nėra apspręsti tik krikščionybės - juk amuletai tai absoliučiai nesuderinama su krikščionybe kaip tokia - vieninteliai leidžiami "amuletai" krikščionims tai krikščioniškos devocionalijos (kryželiai, enkolpionai, jei jau kalbėti apie stačiatikybę arba kokie rožiniai katalikybėje), o tokie amuletai kaip lokio nagai be jokios abejonės yra pagonybės reliktai). E. Svetikas lokio nago amuletus sieja išskirtinai su krikščionybe - "paskutiniu teismu ir tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu" [tai jau šio krikščionių fanatiko idiotizmo viršūnė]. Svetikas susilaukė Michelberto kritikos. Be to, tokių amuletų aptikta ir degintiniuose Lietuvos kapinynuose, pav. Bajoruose, Obeliuose. Kaip teigia G. Petrauskas - bent dalis su lokio nago apkalais - amuletais palaidotų buvo pagonys. M. Ščavinsko nuomone lokio nagas visgi labiau susijęs su christianizacija: krikščionių simbolikoje lokys be neigiamos konotacijos, turėjo ir teigiamą: viduramžiais manyta, kad gimusį lokiuką lokė išlaižo suteikdama "lokišką" formą, taip esą nusidėjėliams suteikiama krikščioniškoji "forma" (beje, įdomu, kad autoriai remiasi tik žodine M. Ščavinsko informacija, niekaip jos neverifikuodami - tai demonstruoja viena vertus visišką autorių nekritiškumą, o kita vertus istorikų- christianizacijos fanatikų vertimąsi per galvą, kad tik ištrinti senosios Lietuvos nekrikščionišką pobūdį) (p. 249). Aptiktas beveik sveikas puodas. Pagamintas ne anksčiau XIV a. pabaiga. Puodų dėjimas į kapą, kai kurias atvejai skartu su paukščių kaulais, laikytinas pagonišku reliktu, Lietuvos kapinynuose išsilaikiusiu iki XV - XVI a. V. Urbanavičiaus teigimu degėsiai puoduose su anglimis buvimas kape simbolizuoja mirusiojo sudeginimą ar net jo sušildymą žiemą. M. Ščavinsko teigimu puodo buvimas kape, remiantis šaltiniais labiau sietinas su krikščioniška tradicija. Pasak M. Ščavincko, puodas gali atsidurti kape per šermenis, kai susirinkę žmonės pavalgo ir puodą su maisto likučiais palieka kape. Arba tai puodo kaip gailestingumo indo interpretacija remiantis Šventuoju Raštu (p. 249: kokio laipsnio neišsilavinimą reikia demonstruoti, kad nežinoti, jog puotų kėlimas ir šermenys bei mirusiųjų maitinimas dar XVI - XVII a. jėzuitų ir kitų misionierių laikyti pagoniškiausiu papročiu, su kuriuo griežtai kovota. Jau nekalbant apie fantazijas apie puodą kaip "gailestingumo indą". Deja, tokį neišsilavinimą pademonstruoja ne tik istorikas M. Ščavinskas, bet ir knygos autoriai). Koreliavus moterų įkapes su jų amžiumi išryškėja vienas dėsningumas: tiek žiedai, tiek apgalviai vyrauja suaugusiųjų moterų kapuose. Turtingos įkapės aptinkamos vaikų arba jau subrendusių moterų kapuose. Apgalvių daugiausia randama 20 - 29 m amžiaus moterų kapuose. G. Vėliaus manymu šie kapai ypač jaunų mergaičių, siejasi su jų, kaip būsimų gimdyvių, funkcija. Bet galbūt taip pabrėžiamas ir subrendusios moters ar net giminės matronos, padėtis. Keturiolika vaikų kapų buvo su įkapėmis - aptikti 32 radiniai (p. 250). Kryželiai rasti mažų vaikų kapuose - galbūt kryželiai galėjo būti traktuojami kaip apsauga mažiausiems ir silpniausiems (p. 251). Didžioji dalis kapų su įkapėmis telkiasi spėjamoje ankstyviausioje kapinyno dalyje. Panašu, kad papuošalai dažnesni chronologiškai ankstyvesniuose kapuose (p. 251). Dauguma aptiktų papuošalų yra būdingi ne lietuviams, o rusėnams, tačiau turi ir vietinių bruožų. Pav. apgalvių skardelės: rusėniškos paprastai būna iš keturkampių skardelių, o Lietuvoje aptinkami - iš penkiakampių arba penkiakampių ir keturkampių. Skirtingas skardelių ornamentas. Vis dėl to skardelių gaminimo technika atkeliavusi iš Haličo-Voluinės. Daugiakaroliai antsmilkiniai buvo populiarūs plačiam areale, ne tik Naugardo žemių Vodos piatinoje. Tikėtina, kad jie susiję su jas dėvėjusių moterų konfesine priklausomybe. Antro tipo žiedai su stiklo akimis, be abejonė, yra vietinių meistrų gamybos. Tik vienas tokio tipo žiedas žinomas iš jotvingių kapinynų (p. 252).Juvelyriniai dirbiniai svarbus ir įdomus tyrimų šaltinis, tačiau jam nereikia teikti per didelės reikšmės labai tiesiogiai kurį nors papuošalą siejant su konfesija ar tuo labiau su etnine grupe (p. 253). Bokšto kapinynas skurdus įkapėmis, tuo tarpu Kriveikiškio kapinyne jų dar gausu - kas antrame kape. Tiesa ir čia vyrauja papuošalai ir aprangos detalės, be to ir įkapių grupė tos pačios kaip ir Bokšto gatvės kapinyne. Tačiau vyrų kapuose Kriveikiškyje rasta skiltuvų ir keli galąstuvai. Kriveikiškio kapinynas išsiskiria kai kuriomis specifinėmis radinių grupėmis - aptikta monetų, marškinių sagų, skiltuvų, galąstuvų, adatinių, kovos peilis. Susidaro įspūdis kad čia mišresnė bendruomenė arba jie buvo labiau paveikti pagoniškos aplinkos (p. 253). Latako gatvės kapinyne įkapių taip pat nedaug. Visai kita situacija XIII - XIV a. degintiniuose pagoniškuose kapuose. G. Petrauskas Rytų Lietuvoje išskyrė 128 uždarus įkapių komplektus iš 30 degintinių XIII - XIV a kapinynų. Čia būdingos tokios įkapių grupė: 1) darbo įrankiai ir buities reikmenys; 2) ginklai; 3) papuošalai; 4) žirgo ekipuotė. Taigi, ne tik papuošalai ir aprangos detalės, bet ir darbo įrankiai, ginkluotė, žirgo ekipuotė detalės. Be to, skiriasi papuošalų tipai - dominuoja segės. Įkapes degintiniuose kapuose dažniausia gausios. Nagrinėjant situaciją po oficialaus krikšto, reikia skirti miesto ir periferijos kapines. Miestuose katalikybės įsigalėjimas vyko greičiau, čia daugiau buvo galimybių prižiūrėti laidosenos ritualus, krikščioniško reglamento laikymąsi. Įkapių dėjimas kaip pagoniškas paprotys čia nyko greičiau. O periferijoje, kaimo kapinaitėse, pasak Urbanavičiaus kai kuriais atvejais įvairių pagonybės apraiškų išlieka dar XVI - XVII a., tačiau XVI a. riba, iki kurios aptinkama įvairių įkapių, o po to pasitaiko nebent monetų. Net Alytaus senkapyje - miesto kapinėse, datuojamame XIV a. pab.- XVII a. įkapių gausu - ne tik papuošalai, aprangos fragmentai ir devocionalijos, bet ir monetos, rašymo reikmenys, ginklai, darbo įrankiai, keramikos fragmentai (p. 254). Pasak autorių apibendrinant įkapių dėjimo į kapus tradiciją Rytų Lietuvoje, galima išskirti kelis variantus: degintiniai XIII - XIV a. pagoniški kapai kuriems būdingi gausūs ir įvairūs įkapių komplektai; Lietuvos teritorijoje įsikūrusių krikščionių palikti laidojimo paminklai, kuriose palaidoti atvykėliai krikščionys - mažas įkapių skaičius, dedant tik papuošalus ir aprangos detales; periferijos kapinynai, kurios laidoti vietiniai naujakrikštai, po 1387 m., turėję keisti savo laidosenos tradicijas. Jiems būdinga krikščioniška tradicija nebedėti gausių įkapių, tačiau pasitaiko radinių kaip pagonybės reliktų - taigi, pastebimas vietinių naujakrikštų laipsniškas perėjimas prie krikščioniškų tradicijų; po krikšto atsiradusios miesto kapinės bei šventoriaus kapinėse, kur griežtai laikomasi krikščioniškos laidosenos ritualo, o pavienių radinių pasitaiko labai retai (p. 255). A. Kviatkovskaja aptaria jotvingių kapus - moterų įkapės panašios į Bokšto gatvės, tačiau vyrų kapuose randama ginklų bei raitelio aprangos detalių, taip pat diržų sagčių ir apkalų, kapšelių, skiltuvų, galąstuvų. Taigi, pagoniškos įkapės - ginklai, darbo įrankiai. Taigi, kiek patys jotvingiai paveikti krikščioniškos tradicijos? (p. 255). Kalbant apie Polocko ir jo apylinkių laidojimo paminklus pastebima, kad XIII a. vyksta beveik visiška įkapių niveliacija - išlieka tik atskirtos moteriško kostiumo detalės, o šios permainos susijusios su christianizacijos procesais. Panaši situacija Naugarduke - čia įkapių beveik nerasta. Rusėniškos LDK pietinės Rusios žemėse vienas iš būdingiausių pereinamojo laikotarpio laidosenos griautinuose kapinynuose bruožų yra įkapių nebuvimas (p. 256).

Visa sukaupta medžiaga leidžia teigti, kad kapinynas Bokšto gatvėje datuojamas XIII a. paskutiniu trečdaliu - XV a. pradžia. Pirmieji mirusieji čia galėjo būti palaidoti Traidenio bei Vytenio laikais, o paskutiniai - Vytauto valdymo laikotarpiu (p. 258). Kapinyno chronologija grindžiama trimis kriterijais: archeologine sluoksnių stratigrafija, kapuose ir aplink juos rastų radinių datavimu ir žmonių kaulų radioaktyviosios anglies (14C metodu) gautomis datomis. Be to, duomenys vertinami atsižvelgiant į rašytinių šaltinių žinias, miesto raidos archeologinį bei istorinį kontekstą (p. 258). Šiuo metu Lietuvos istoriografijoje yra dvi nuomonės dėl XIII - XIV a. juvelyrinių dirbinių datavimo. Pirmajai nuomonei atstovauja E. Svetikas. Jis teigia, kad didžioji dalis juvelyrinių dirbinių Lietuvoje nešioti tik nuo XIV a. pabaigos, konkrečiai nuo oficialaus Lietuvos krikšto 1387 m.. Kitokios nuomonės laikosi G. Vėlius teigdamas, kad tokie dirbiniai buvo nešiojami nuo XIII a. pabaigos. Autoriams G. Vėliau argumentacija atrodo labiau įtikinama - Kernavės miesto sunaikinimo data žinoma tikslai - 1390 m. Mažai tikėtina, kad Kriveikiškio kapinyno radiniai buvo naudojami vos trejus metus. Be to, E. Svetiko pasirinkta metodika - griežtas radinių siejimas su vienu ar kitu klasteriu - neįtikina, nes juvelyrinius dirbinius galima priskirti prie prabangos dalykų, kurie galėjo būti nešiojami ilgą laiką (p. 260). Radioaktyviosios anglies metodas - tai metodas, kai radinio amžius nustatomas pagal išlikusios radioaktyviosios anglies kiekį organinėje medžiagoje ir jos skilimo pusėjimo trukmę - pusperiodį. Šiuo metodu gautos datos visada pateikiamos su paklaida, todėl gali būti gaunami prieštaringi rezultatai, ypač atsižvelgiantį į tai, kad datuojama tik dalis radinių, todėl reikia derinti kitus datavimo būdus - stratigrafiją, radinius ir kt. AMS 14C metodas pasitelktas. Tyrimai buvo atlikti Poznanės radioaktyvios anglies laboratorijoje prie universiteto. Pateikiami du pasikliovimo lygmenys arba tikimybės intervalai - 68, 2 ir 95, 4 procentai. Kapinyno datos interpretuojamos antruoju intervalu. Tyrimams iš kapinyno buvo atrinkti 27 mėginiai (kaulų), bet jie sudaro tik 5 procentus visų tirtų kapų skaičiaus (p. 261). Labiau susitelkta į kapinyno naudojimo pradžią, siekiant nustatyti kada pradėta laidoti (p. 262). Atsižvelgta į kapinyno geografiją - iš įvairių vietų parinkta (p. 263). Rezultatai: pati ankstyviausia patenka į 1184 - 1275 m. laikotarpį. Vėlyviausia data siekia laikotarpį iki 1415 m. Be to, dar vėlyvesnį laikotarpį apima 1484 - 1648 m. mėginys. Tačiau kapas Nr. 347 yra išimtis tarp kitų datavimui paimtų mėginių: moteris palaidota ant pilvo, o pagal archeologinius duomenis kapas datuojamas XVI a. (68, 2 procento tikimybė intervale kapo data patenka į 1521 - 1641 m. laikotarpį). XIII - XIV a. laikotarpis nėra palankus datavimui radioaktyvios anglies metodu, nes kyla problemų dėl vieno amžiaus trukmės kalibravimo kreivės suplokštėjimo. Gautos datos vienodu patikimumu gali parodyti ir XIV a. pirmą pusę ir to amžiaus pabaigą ir net pačią XV a. pradžią. Taigi iš šių mėginių be abejonės galima konstatuoti, kad jie datuojami XIV a., o tiksliau pasakyti neįmanoma. Bet 7 kapų datos apima tik XIII a. ir neperžengia į XIV a. (p 263). Mano pastebėjimai peržiūrint lentelę Nr. 4 (radioaktyvios anglies datavimo rezultatai): kapas Nr. 432: 68, 2 procento tikimybės intervalas (1226 - 1232 m. arba 1245 - 1272 m.) ir 95,4 procento intervalas (1220 - 1278) - kažkaip nepanašu į XIII a. paskutinį trečdalį, o labiau traukia į XIII a. vidurį (p. 264). Ir patys autoriai pastebi: gavus tokius rezultatus gali kilti pagunda kapinyno naudojimo pradžią nukelti į XIII a. vidurį ar net pirmą pusę. Pasak O. Valionienės suminis datavimo tikimybės pasiskirstymas išryškina, kad XIII a. pirma pusė kapinyno pradžiai datuoti yra abejotina, XIII a. antra pusė - XIV a. pirma pusė - gana patikima. Autoriai į Valionienės iškeltą galimą versiją apie kapinyno datavimą nuo XIII a vidurio žiūri kritiškai (p. 266). Autoriai pabrėžia, kad datuota tik dalis kapų ir negalima teigti, kad turime pačią ankstyviausią ir vėlyviausią kapinyno naudojimo datą. Be to, 14C datų kalibravimui taikomas įvairias programas iš dalies galima apibūdinti ir kaip mokslinį žaidimą. Todėl viską nulemia kontekstas [o kontekstas, deja, neatsiejamas nuo įvairių tyrėjų subjektyvių įsitikinimų] (p. 267). Senkapio Bokšto gatvėje14C datos leidžia patikslinti kai kurių juvelyrinių dirbinių datavimą jų nešiojimo pradžią nukeliant į XIII a. paskutinį trečdalį. Tokios datos atitinka ir Kernavės Kriveikiškio kapinyno tyrėjų taikomą chronologiją (p. 268). Kai kuriais atvejais per ankstyvos mėginių datos gali atsirasti dėl vadinamojo vandens rezervuaro efektų, kurie gali būti dviejų rūšių - jūros vandens ir gėlo vandens. Jie susiję su žmonių mityba, tiksliau su žuvies ir vandens produktų vartojimu kasdieninėje mityboje. Žmogaus, mintančio vandens kilmės produktais, datos datos gali būti pasendintos. Būtent taip atsitiko gavus Bokšto gatvės senkapio datas. Reiktų pabandyti nustatyti žmogaus mitybą. Tai atliekama ištyrus stabiliuosius anglies ir azoto izotopus kaulo kalogene. Izotopų vertės matuojamos promilėmis p. 269). Anglis ir azoto izotopų santykis įvairiuose maito produktuose skiriasi (p. 270). Mintant daugiausia mėsa, anglies vertės labai sumažės. Jei mitybos pagrindas bus jūrinės kilmės produktai, pakils tiek azoto tiek anglies vertės (p. 270). 2017 m rudenį Lietuvos istorijos institutas skyrė lėšų 26 mėginių iš kapinyno Bokšto gatvėje stabiliųjų izotopų tyrimams. Tyrimai buvo atlikti VU Fizinių ir technologijos mokslų centro Branduolinių tyrimų skyriuje. Nutarta mėginius paimti iš tų pačių asmenų palaikų, kurie tirti 14 C metodu. 26 mėginiai sudaro ne daugiau kaip 5 procentus viso kapų skaičiaus. Be to, norint tikslių rezultatų būtų reikėję gautus žmonių kaulų kalogeno stabiliųjų izotopų tyrimų rezultatus lyginti su kitos vienalaikės medžiagos - maistui vartotų gyvūnų, žuvų, augalų tyrimais, o šie kol kas neatlikti. Rezultatai rodo, kad mityboje nebuvo ar beveik nebuvo jūrinės kilmės produktų (p. 271). Tačiau nevyravo ir grynai mėsa (p. 271). Mitybos pagrindą sudarė augalai (grūdai), paįvairinti mėsa ir pieno produktais. Visavalgė mityba, ne tik augalinio, bet ir gyvūninio pagrindo (p. 272). Žuvis nebuvo dažnas produktas Bokšto gatvės kapinyno žmonių racione (p. 273). Tai leistų atmesti ir gėlo vandens rezervuaro poveikį. Menkas žuvies vartojimas lyg ir stebintų, bet iš tiesų nelabai, nes žuvį viduramžiais daugiau vartojo vienuoliai (p. 273). Tiesa, net ir gavus tokius rezultatus vandens rezervuaro efekto poveikio klausimas dar neišspręstas iki galo, nes izotopų vertės, jų intervalai, yra daugiau teoriniai. Izotopų vertės gali skirtis skirtingose geografinėse vietovėse, įtakos gali turėti kiti veiksniai. Reiktų atlikti pav. gyvūnu kaulų izotopų tyrimus (p. 274).Taigi summa summarum, kapinyną reikia datuoti XIII a. paskutiniu trečdaliu - XV a pradžia. Besikuriančiame Vilniaus mieste nuo pat pradžių galėjo būti ir stačiatikiškas elementas (p. 275).

Reikia pabrėžti, kad dar iki 1387 m. dalis lietuvių buvo ne tik susipažinę su krikščionybe, bet ir ją priėmę. Pasak D. Barono 1387 m. krikštyta "pusė Vilniaus" turėjo būti pagoniška miesto dalis, o kita pusė - jau stačiatikiai ir katalikai. Be to, žinoma, kad tiek po stačiatikių (1347 m., tie po katalikų (1341 m.) kankinysčių Vilniuje dalis pagonių atsivertė į krikščionybę (p. 278). Vykstant grobiamiesiems žygiams viena kita stačiatikių šeima galėjo likti Lietuvoje, tačiau pasak autorių gausesnė stačiatikių bendruomenei apsigyventi pagoniškame krašte dar nebuvo nei sąlygų, nei poreikio. Tiesa, lietuviai kunigaikščiai bendravo su stačiatikybę priėmusiais latgalių kunigaikščiais. Mindaugo kariaunoje būta svetimšalių stačiatikių (p. 278). Iki XIII a. vidurio galima kalbėti tik apie lietuvių kontaktus su krikščionimis, bet ne ryškesnį pastarųjų kūrimąsi šalyje. Gausesnio atvykėlių srauto reikia ieškoti su miestų kūrimusi nuo XIII a. antrosios pusės. Etninėje Lietuvoje buvo tik du centrai, kurie galėjo pasižymėti daugiakonfesiškumu - Kernavė ir Vilnius. Stačiatikiai čia galėjo apsigyventi stiprėjant Haličo-Voluinės įtakai. Be to plečiantis Lietuvos valstybei kai kurios stačiatikių gyvenamos žemės įėjo į LDK sudėtį. Taigi, XIII a. trečiajame ketvirtyje krikščionys priartėjo prie Vilniaus (p. 279). Valdant Vyteniui (1295 - 1316) susiklostė palanki politinė situacija iškilti naujam centrui, kuris pakeistų Kernavę. Istorinis kontekstas ir nauji archeologiniai duomenys Vilniaus šaknų leidžia ieškoti XIII a. paskutiniuose dešimtmečiuose. Reikšminga O. Valionienės įžvalga, kad dar iki pilies statybos galėjo būti senesnė gyvenvietė Pilies kalno papėdėje, tačiau ji dar nelaikytina miestu.. Tačiau "tikrojo" valstybinio miesto gimimą reiktų sieti su pilies statyba, o ji datuojama 1287 - 1293 m. Taigi, Vilniaus kaip vieno iš monarcho administracinių taškų gimimo pradžią galima nukelti į Traidenio laikus, o suklestėjimą - į Vytenio laiku (p. 280). Vilniuje krikščionių apsigyvenimo priežastys buvo ekonominės ir politinės, bet ne religinės ar karinės, kaip kaimyniniuose kraštuose (p. 281). Galima prielaida, kad pirmieji iš krikščionių Vilniuje pasirodė stačiatikiai (p. 281). Tai liudytų kapinyno Bokšto g. 6 datavimas - laidoti čia pradėta XIII a. paskutiniajame trečdalyje. Hipotezė apie katedrą Vilniuje Mindaugo laikais paskutiniu metu pagrįstai sukritikuota (Vaitkevičius G., 2000, p. 179). Spėjama, kad Vytenio pasiuntinių į Rygą vizito 1298 m. tikslas buvo gauti pranciškonų vienuolių bažnyčiai Vilniuje. Archeologiniai duomenys rodo, kad XIV a. 1 - 2 dešimtmečiais Gedimino kalno PV papėdėje susiformavo gyvenamoji erdvė, sietina su atvykėliais katalikais. Čia pastebima Livonijos įtaka buitinėje keramikoje, statybos technikoje - rasta medinių rėminės konstrukcijos pastatų, būdingų Rygos medinei architektūrai, fragmentų. Keliama hipotezė, kad XIV a. pirmoje pusėje čia buvo pranciškonų misija, valdovo kanceliarija ir mūriniai pastatai, o vėlesnio didžiojo aptvaro, pradėto statyti nuo XIV a. vidurio juosiamoje teritorijoje stovėjo mūrinė bažnyčia ir buvo įsikūrusi kita katalikų bendruomenės dalis. Taip susiformavo papilio teritorija, kurioje be vienuolių pranciškonų, taip pat įsikūrę valdovui dirbantys amatininkai, pirmiausiais mūrininkai ir juvelyrai (p. 282: kitaip sakant tokia archeologų konstruojama situacija reikštų, kad jau Vytenis buvo visiškoje pranciškonų įtakoje, jei valdovo kanceliarija ir pranciškonų misija su bažnyčia buvo greta. Tai konfrontuoja su gerai žinomais faktais, jog Vytenis nedemonstravo ypatingų simpatijų krikščionybei, o atvirkščiai - pav. žygių metu griovė bažnyčias). Jogailos laikais, XIV a. 8-9 dešimtmetyje įkuriamas katalikiškas priemiestis vakarinėje Vilniaus senamiesčio dalyje, vadinamasis Vokiečių miestas Smėlynėje. Čia staigiai ir intensyviai apgyvendinta maždaug 6 ha teritorija, pastatyta katalikiška šv. Mikalojaus bažnyčia. Nuo tada prasideda katalikiškos miesto dalies augimas ir klestėjimas (p. 282). Pilių teritorijoje šv. Onos bažnyčia pastatyta jau po 1387 m. Katalikų ir stačiatikių įsikūrimo sąlygos skyrėsi. Nemaža dalis to meto valdančiojo elito buvo priėmusi stačiatikių tikėjimą, nors ir dėl politinių priežasčių. Keliama prielaida, kad paprasti žmonės buvo palankesni būtent stačiatikybei, t. y., kad stačiatikybė buvo santykinai populiari tarp lietuvių (p. 283). Šaltiniai mins stačiatikių dvasininką Nestorą, XIV a. vid. galėjusį Vilniuje vykdyti stačiatikiškas apeigas tiek valdovo aplinkoje, tiek pačiame mieste (p. 284). Traidenio broliai buvo stačiatikiai. Gedimino sesuo buvo stačiatikė, gyveno vienuolyne Vilniuje. Seniausią lietuvių kalbos krikščioniškų terminų sluoksnį sudaro rusiški skoliniai. 1347 m. buvo nužudyti Algirdo įsakymu jo dvariškiai, išpažinę stačiatikybę. Galima iškelti prielaidą, kad Vilniaus gyventojai galėjo nevaržomai išpažinti stačiatikybę, bent jau asmeniu lygiu. Tiesa, autoriai teigia, kad nėra duomenų, jog stačiatikių dvasininkai būtų angažavęsi lietuvių christianizacijai. Vis dėl to teigia, kad stačiatikių misijos Lietuvoje netyrinėtos (p. 284). 1374 m. Algirdas leido pastatyti Švč. Trejybės cerkvę Vilniuje, patenkinęs belaisvių prašymą (p. 285). Atvykėlių stačiatikių apgyventas priemiestis - "Civitas Rutenica" - pirmą kartą paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje 1383 m. Jis apibūdintas kaip miestas, bet galėjo pradėti formuotis dar XIV a. pradžioje. Kapinynas Bokšto gatvėje rodo, kad patys pirmieji stačiatikių ryšiai su PR senamiesčio dalimi galėjo siekti dar XIII a. paskutinius dešimtmečius. Tačiau kol kas nepakanka duomenų kalbėti apie besikuriantį priemiestį tuo metu. Nėra beveik XIII a. sluoksnių. Tiesa, Latako g. rastas XIII - XIV a. sandūros sluoksnis su ikigotikine keramika. O Valionienė kelia hipotezę, jog šalia kapinyno Bokšto g. buvo tikėtina gyvenvietė. Tačiau gyvenvietės datavimas XIII a. viduriu nepaaiškintas ir remiasi tik prielaida (p. 286). Pasak autorių, stačiatikiai galėjo gyventi ir gerokai toliau. Galbūt jie gyveno arčiau valdovo - piliakalnių ir papilių komplekse. Viena iš stačiatikių kūrimosi Vilniuje dar XIII a. paskutiniais dešimtmečiais priežasčių galėjo būti karyba ir tokie kariai galėjo sudaryti dalį Gedimino kalno papėdžių gyventojų (p. 287). Savo disertacijoje, skirtoje importinės keramikos radiniams Vilniuje Miglė Urbonaitė-Ubė teigia, kad su Rusios gamybos vietomis siejamos glazūruotos šviesiai pilkos molio masės keramika aptinkama išskirtinai tik XIII a. pabaigos - XV a. Žemutinės pilies kultūriniuose sluoksniuose ir tuo remdamasi kelia hipotezę, kad iš rusėniškų miestų atsikėlę atvykėliai gyveno Žemutinės pilies teritorijoje. Jei taip, tada iškiltų klausimas kada ir kodėl pradėta įsisavinti nauja miesto dalis, būtent būsima Civitas Rutenica teritorija? Galbūt todėl, kad XIII a. 10 dešimtmetyje Gedimino kalne prasidėjo didelio masto žemės judinimo darbai - medinės pilies statyba. Papėdei tapus "statybos aikštele" nelabai patogi gyvenimui vieta tapo dar nepatogesne. Reikėjo keltis kitur. Patogiausios vietos buvo Altarijos kalvynas - Kreivosios pilies ir Kreivojo miesto vieta bei rytinė senamiesčio teritorija, kur jau buvo stačiatikių laidojimo vieta (p. 288 - 289). Galima kelti prielaidą, kad pagonys ir dalis stačiatikių pasitraukė į Altariją, o stačiatikiai pradėjo kurtis būsimojo Civitas Rutenica teritorijoje (p. 289). Reikšminga archeologo Liudviko Dziko įžvalga, kad senkapyje Latako gatvėje palaidoti žmonės galėjo būti stačiatikybę priėmę lietuviai. Naujas tyrimų etapas susijęs su archeologais Kęstučiu Katalynu ir Gediminu Vaitkevičiumi. Pažymima, kad XIV a. viduryje Vilnius jau laikytinas miestu, kurį sudarė 4 atskiros dalys. Linas Girlevičius savo 2008 m. apgintoje daktaro disertacijoje nurodo Rusėnų miestą buvus įtvirtintą, bet įtvirtinimų buvimas argumentuojamas labai hipotetiškai. Pirmasis darbas, skirtas išimtinai tik Civitas Rutenica - tai R. Jonučio disertacija, apginta 2013 m. (p. 291). Ankstyviausių, XIV a. pradžią siekiančių žmonių gyvenimo pėdsakų aptinkama Bokšto g. 6 ir Latako g. 2 (p. 292). XIII a. antroje pusėje dar nebuvo duomenų kalbėti apie gyvenvietę į šiaurę nuo kapinyno Bokšto g., o nuo XIII - XIV a. sandūros galima spėti šioje vietoje pradėjus kurtis pirmuosius naujakurius (p. 293). Taigi stačiatikiai senamiestyje pradėjo kurtis Latako gatvės aplinkoje. Iki XIV a. vidurio Civitas Rutenica teritorijos užimamas plotas galėjo padidėti iki 3 ha (p. 293). Per visą XIV a. pagonių, stačiatikių ir katalikų bendruomenės kūrėsi atskirai, kiek toliau viena nuo kitos (p. 294). XIV a. pabaigoje Civitas Rutenica užėmė jau 15 ha plotą (p. 296).