XIX a. pabaigos Anykščių krašto šviesuolis Jonas Navikas-Šmukštaras | 2021 vasario 6 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Antano Vienuolio apsakymą (o faktiškai jo atsiminimus) "Astronomas Šmukštaras" (Astronomas Šmukštaras: apsakymai ir atsiminimai. - Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962). Liūdna kaimo šviesuolio - kaimo astronomo ir biologo - gyvenimo istorija. Tai ne išgalvotas rašytojo apsakymas, o tikra rašytojo gimtojo kaimo - Užuožerių - istorija apie tikrą, realų to kaimo žmogų Joną Naviką, vietinių vadintą Šmukštaru, kad atskirti nuo kitų Navikų. Nesugebėjo jis gerai ūkininkauti, bet ne toks buvo ir jo pašaukimas. Jonas Navikas buvo tikras kaimo šviesuolis, išminčius, be galo domėjęs dangaus kūnų - Saulės, Mėnulio, planetų ir žvaigždžių - judėjimu danguje, pasigaminęs specifinį kalendorių - keturbriaunę lazdą, kurios pagalba mokėjo kaimiečiams paskirstyti ganiavos darbus, pasakyti kurią dieną bus vienos ar kitos bažnytinės šventės, puikiai pažinęs miško gyvūnų ir paukščių gyvenimą, mokėjęs juos prisijaukinti, sugebėję išgydyti gyvačių įgeltuosius, perspėjęs kaimo gyventojus apie būsimą saulės užtemimą. Nėra abejonių, kad jis buvo senosios baltiškosios lietuvių religijos žinijos paveldėtojas, vienas iš tų, kurių asmenyje ši religija, ši pasaulėžiūra ir tikėjimas išliko. O tamsuoliams Užuožerių kaimo gyventojams, paskendusiems tuometinės Bažnyčios diegiamuose prietaruose, jis buvo tik "nuodninkas", bedievis, burtininkas.

Šmukštaro tikroji pavardė buvo Jonas Navikas, bet visi vadino Šmukštaru, žmoną - Šmukštarienė. Gal dėl to, kad atskirti nuo kitų Užuožerių sodžiaus Navikų. Žodis "astronomas" Vienuolio jaunystės laikais Užuožerių kaime nebuvo girdėtas. Taip pavadino Šmukštarą pats Vienuolis, jau būdamas suaugęs. Pavadino, prisimindamas savo vaikystės dienas, kai buvo užsikrėtęs Šmukštaro "astronomija". Jonas Navikas buvo bemokslis, beraštis kaimo žmogus. Turėjo pusę valako žemės, labai dievotą žmoną ir tinginį sūnų. Užuožerių kaimo moterėlės pravardžiuodavo Naviką ir nuodninku, ir bedieviu, o jų sūnų - vakarušniku. Sūnus labai mėgo armonika groti. Būdavo šventvakariais atsisės po vakarienės ant prieklėčio, kad užgros armonika ir drožia polkas, kadrilius ar liūdnas daineles. O dažnai išeidavo į kitus kaimus ir grįždavo tik po švenčių paryčiais ir iš karto į lauką, tačiau pervargęs nugriūdavo miegoti. O kai po pusryčių nueidavo daržinėn pogulio, o net tėvai negalėjo prikelti. Tesą sakant motina ir išlepino sūnelį, ji pati ir armoniką jam nupirko (p. 266). Navikų žemė visada būdavo vėliausia aparta, vėliausiai apsėta. Tėvui daugiau rūpėjo žvaigždėto dangaus paslaptys, sūnui - armonika ir vakaruškos, o motinai - jų abiejų dūšių išganymas. Ir bažnyčia. Tik motinos priliepti tėvas ir snūs kalbėdavo poterius eidavo išpažinties ir sekmadieniais važiuodavo bažnyčion. Nuodninku Šmukštarą kaimo moterėlės pravardžiuodavo, nes jis mokėjo užkalbėti gyvatės įkandimą, mokėjo pamėgdžioti pelėdas, zuikius, įvairiais skudučiais-švilpukais priviliodavo paukščius, ir šventadienius praleisdavo kur nors miške ar paežerėje, bet ne bažnyčioje. Bedieviu vadino už tai, kad skaidriausiomis žiemos naktimis išsinešdavo į lauką kryžavonę, pastatydavo ant Karvelio kalnelio ir sekdavo danguje žvaigždes. Prie jo prisidėdavo ir kaimynas Antanas Papievis. Šmukštaras tvirtindavo, kad ne visos žvaigždės vienodai sukasi, kad kai kurios nukrypsta į šalį (p. 267). Domino jį saulės debesys-dėmės ir geltonoji žvaigždė, klaidžiojanti danguje. A. Vienuolio mokytojas Antanas Strazdas sakydavo, kad Šmukštaras nors ir neraštingas, bet daugiau nusimanąs už patį Trojecką, kuris skaitydavo laikraštį iš Peterburgo "Svet". Šmukštaras vis ateidavo pas Trojecką "svieto navynų" pasiklausyti. Tas Trojeckas po 1863 m. sukilimo buvo atgabentas į pono Gencijausko dvarelį ir kalbėjo su kaimiečiais rusiškai. Sužinojęs ir Trojecko, kad tokią ir tokią dieną bus saulės užtemimas, Šmukštaras namuose užsidangstė trobos langus, pastatė ant stalo lempą ir su kaškietu ir šiaudine skrybėlė ėmė demonstruoti saulės ir mėnulio užtemimus. Parėjusi iš bažnyčios ir pamačiusi užtamsintus langus ir pažvelgusi pro durų plyšį, nusigando: pamatė ant stalo degančią lempą, o jos vyras su kaškietu ir šiaudine skrybėle sukinėjosi apie stalą ir "būrė". Žmona peržegnojo jį ir pamačiusi, kad jo net žegnonė nebeveikia, sukėlė ant kojų visą kaimą, kad jos vyras, užsidaręs gryčioje, su velniais ir raganomis buria. Prigužėjo pilnas Šmukštaro kiemas vyrų, moterų, vaikų. Atskubėjo Anupras Virvalas su švęstu vandeniu. Jis ragino Joną Naviką "atsižadėti velnio ir pažvelgti unt penkių ronų pono Jezuso". Šmukštaras atidarė duris, visi suvirto vidun ir nustebo: niekur nei velnių, nei raganų, tik ant stalo lempa, o bedievis, nekreipdamas dėmesio į susirinkusius aiškina, kad lempa - tai saulė, kaškietas - žemė, o šiaudinė skrybėlė - mėnulis. Visi pamanė, kad jis pamišęs. Kaimiečiai klausėsi jo aiškinimų, žiūrėjo, dūsavo ir tarp savęs kalbėjosi, kad kas tikįs į poną Dievą ir į panelę švenčiausią ir einąs išpažinties, tas tokiais dalykais neužsiima ir kitų negundo (p. 269). Atėjo saulės užtemimo diena. Prieš tai Šmukštaras prigamino aprūkusių stiklų, pasikvietė mokytoją Strazdą (ir paties rašytojo Vienuolio mokytojas), kaimyną Papievį ir visi trys nuėjo ant Karvelio kalno. Norėjo eiti ir A. Vienuolis, bet motina sudraudė: dar Dievas žino, kuo čia užsibaigs tie nuodninko burtai (p. 269). O kai kurie kaimiečiai patys pastebėjo - saulė pradėjo mažėti, viskas kaip tas nuodninkas išpranašavo. Saulė jau nebe tokia apskirta. Vienuolio motina šastėlėjo klėtin, uždegė prie Dievo motinos paveikslo dvi grabnyčias. Kaime pasigirdo triukšmas: klykė moterys, vaikai, artojai, o saulutė vis temo ir temo. Visiems darėsi klaiku. Palaidi gyvuliai blaškėsi po visą kaimą. Pradėjo staugti šunys. Motina visus kvietė prie žvakių ir švento paveikslo. Visi suklaupė ir užgiedojo: "Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė". Šmukštarienė atsitempė ir savo vyrą nuodninką. Jis spyrėsi, vadino ją tamsuole, neišmanėle ir vis stengėsi per aprūkusį stiklą pažvelgti į saulę. Atskubėjo klėtin ir mokytojas Strazdas su persigandusiu Papieviu. O Šmukštaras atsiklaupė vidury kiemo, išsitraukė atsarginį stiklo gabalą ir žiūrėjo į saulę. O danguje kaip naktį pasirodė žvaigždės, žemėje išnyko šešėliai, dar klaikiau ėmė staugti šunys, mauroti gyvuliai. Visi pamanė, kad atėjo sūdna diena ir sugulė klėtyje kryžiumi. Dar labiau visi persigando, kai Vienuolio krikšto močia pamatė vieškeliu atvažiuojant Antikristą, o tai buvo keturių arklių tempiama kuliamoji mašina su gariniu pečiumi (p. 271). Pradėjo švisti, o Šmukštaras su mokytoju Strazdu aiškino kas atsitiko, kad tai ne Dievo stebuklai ir ne velnio padarai, o mėnulio sukimosi apie žemę apraiška. Kaimiečiai ir tikėjo ir netikėjo, bet Dievo bausmės jau nebelaukė. O kaimo moterėlės, nors ir pravardžiavo Šmukštarą nuodninku ir bedieviu, bet be jo išminties neapsiedavo. Jei šeimininkės susipainiodavo tarp vigilijų, brostvinių, adventų, užgavėnių ar kitų švenčių dienų, Šmukštaras pasižiūrėjęs į savo keturkantę lazdą, išbraižytą įvairiais ženklais, saulės ir mėnulio rutuliais bei pusrutuliais, joms pasakydavo kaip pats kunigas iš sakyklos. Pasakydavo, net kurią vigiliją galima valgyti sausai, o kurią su pienu. Bet vis tiek vieną kartą jos apskundė jį kunigui kaip burtininką ir bedievį. Apskundė ir pati žmona. Kunigas liepė atvesti jį. Tas pasirodė visai katalikiškai: pasakė, kad krikštytas, eina išpažinties, tiki Dievą tėvą ir jo sūnų vienatinį ir į panelę švenčiausią, kad jį sutvėrė ponas Dievas ir atpirko sūnus dievo (p. 273). [be abejo, tai tik gudrus jo bandymas išsisukti nuo kokių nors trukdymų jam domėtis dangumi ir gamta]. O žmona jį skundė, kad išpažinties neina (p. 373). Kunigas tardė jį toliau, reikalaudamas pasakyti, ką ponas Dievas sutvėrė pirmą dieną. O tas jau ir nebesusilaikė, pasakęs, kad kai tvėrė tai dar ir pirmos dienos nebuvo, nes juk ir saulutės nebuvo, nei mėnulio, nei žvaigždžių, tai iš kur ta pirma diena... Tada pareikalavo parodyti savo lazdą (p. 274). Šmukštaras ir paaiškino, kad lazdoje pavaizduoti metų ketvirčiai, mėnulio fazės ir kt. Nors sakosi negalįs suprasti kodėl Vakarinė taip greitai iš vakarų pasirodo rytuose. O kunigas ir sako jam: nesuk ir tu sau galvos apie tokius dalykus, kuriuos vienas Dievas težino (p. 275). Kunigas ir pasakė Šmukštarienei: jis ne prieš Dievą: ir tikintis, ir poterius kalba, ir velykinę atlieka, pakūtą taip pat išpildo (p. 276). Šmukštaras buvo ir "biologas", labai mėgo gamtą. Prisidaro įvairiabalsių skudučių-švilpukų ir šventadieniais dūlina į Girelę. Švilpauja, vilioja paukščiukus. Jie tūpdavo jam ant galvos, pečių, lesdavo. Naktį prisišaukdavo zuikius, klaidindavo pelėdas, mėgo lakštingalas, Žiemą jos maitindavo. Nemėgo medžioklės ir niekino medžiotojus. Negalėjo vyrai be jo apsieiti ir kaimo sueigose. Nepakeičiamas jis buvo ir pavasarį, kai per jurgines piemenys išgindavo į lauką galvojus (p. 278). Blogiau kai reikėjo už tokio Saldiškio žemę, kurią jis pardavė kaimo ūkininkas ir išvyko į Baltarusiją, nustatyti piemenims ganomas ir neganomas dienas. Tik Šmukštaras galėjo tą galvosūkį išspręsti. Šmukštarą jau iš anksto papirkinėdavo šeimininkės kiaušiniais, sūriams, kad tik jų sūneliams ir dukrelėms neprisietų ganyti didesnėmis šventėmis, nes tik vienas bedievis nuodninkas galėjo sudėti visai vasarai piemenų eiles (p. 278). Pats A. Vienuolis prisimena Šmukštarą iš jo pasakojimų prie naktigonių laužo. Naktigoniai mėgo Šmukštarą, vadindavo jį dėde. Tik prašydavo papasakoti visokių istorijų, atsitikimų ir pasakų. A. Vienuolis irgi prašydavo tėvo, kad jam leistų su jų bernu arklių ganyti. Pasiimdavo bulių, lažinių gabalą ir degtukų. (p. 280). Bernas dainuodavo dainą apie tėvą su dviem sūnumis, kuriuos rudenį paims į rekrūtus, apie tai, kaip savo galveles reiks padėti šalelės po turkais (p. 281). Atjodavo Šmukštaras ir pradėdavo pasakoti apie saulę, mėnulį, žvaigždes ir visokius atsitikimus žemėje. Šmukštaras buvo įsitikinęs, kad žvaigždėse gyvena žmonės, kurie gal panašūs į žmones, o gal ir ne, o gal jie keturkojai, gal plaukais apaugę ir plunksnomis, gal jie paukščiai, o gal ropinėja (p. 282). Bet negalėjo atsakyti į gudresnius piemenų klausimus. Pavyzdžiui: kur esanti svieto pabaiga ir kur pradžia, kas yra už dangaus skliauto. O Šmukštaras po tokių piemenų klausimų ir pats negalėjo ilgai užmigti: iš tiesų, kas gi yra už pabaigos ir kur toji pabaiga pasibaigia (p. 283). O A. Vienuoliui rūpėjo vasaros nakties burtai - žemės paslaptingi atodūsiai, miško šiurpus šnabždėjimas, laukų tyla, besiganančių arklių dūluojantieji siluetai (p. 284). Visas dangus kaip sietynas: milijonai skaisčių ir blankių žvaigždžių spingčioja, mirkčioja, merdi, sukasi. Pačiam spingsėjimo smagume viršuje girelės pelėkas Jupiteris regis plasnoja savo sparnais-spinduliais ir nori pakilti į patį dangau vidurį... (p. 284). Dar valandėlė ir medžių ir krūmų siluetai darosi ryškesni, žavūs nakties burtai pamažėle traukiasi. Dienelė brėkšta vis šviesiau. Išsineria iš aušros speigo žvaigždė Aušrinė. Vos patekėjus saulutei ir ištirpus Aušrinei, keliasi ir naktigoniai (p. 285). O vis dėl to Šmukštarą suėdė užuožeriečių tamsumas. A. Vienuolio sodyboj nuo senų laikų perėjo gandrai. Ir kiti norėjo turėti gandrus. Įsitaisydavo gandralizdžius, bet Vienuolio gandrai neduodavo kitiems įsikurti. Šmukštaras liepoje įtaisė nuostabų gandralizdį. Staiga atskrido iš kažkur gandrai galvažudžiai, išvaikė ir Žukauskų gandrus ir kitų, o jų kiaušinius išmėtė. Kilo įvairių kalbų. Visi įtarinėjo Šmukštarą ir jo burtus (p. 286). Vieną sykį Pakšio vaikai rado po gandralizdžiu negyvą gyvatę, bet pasirodo ji buvo gyva ir paspruko. Puolė keikti Šmukštarą. Kai Pakšio sūnus numetė iš liepos gandralizdį ir norėjo jį padegti, vienas jų pastebėjo kažkokį mazgiuką, po jame įrištą verdingą (tris senovinius skatikus). Pakšys nieko nesakęs visų akivaizdoje davė Šmukštarui antausį (p. 287). Viskas kaimas bijojo pasprukusios gyvatės, o įžeistas ir paniekintas Šmukštaras išėjo iš namų į Kavarsko parapiją pas savo krikštasūnį (p. 288). Bet jam ir vėl nepasisekė - netyčia sužeidė medžiotojo šlėktos Ramanausko šautuvu savo krikštasūnio uošvį. Šmukštaras vis dėl to tyliai parkiūtino į Užuožerius. O čia toliau visi tebebijojo gyvatės ir keikė Šmukštarą. O dar paaiškėjo, kad nuo kraujo užkrėtimo mirė jo krikštasūnio uošvis (p. 288). Uriadnikas suėmė Šmukštarą ir strielčių Ramanauską. Po kurio laiko paleido. Parėjęs Šmukštaras susirgo. Per išpažintį, kaip kalbėjo kaimo bobos, prisipažinęs kunigui, kad turėjo ryšių su velniais ir raganomis, kad tyčia Mataušio uošvį pašovęs, esą prašęs ir jo keturkantę lazdą sudeginti. Kalbėjo taip, bet nedaugelis tuo tikėjo. Mirė Šmukštaras. Kai A. Vienuolio vyresnioji sesuo išsiruošė Šmukštaro pagraban, motina prisakiusi: nežiūrėk į nabašnyką, sukalbėk priemenėj poterius (p. 289). Laidoti Šmukštarą norėjo be bažnytinių iškilmių Šeimyniškių kaimo laukuose, kur laidodavo perkaršusius senius ir kūdikius, bet šeimyniškiai atsisakė priimti. Atsisakė ir į Peslių kapines. Kadangi velionis prieš mirtį buvo atlikęs išpažintį, tai Anykščių klebonas priėmė į kapines, bet špitolninkės parinko jam prasčiausią vietą - erškėtyne prie tvoros. Laidojo jį tik su viena mišele, į kapines lydėjo tik giminė Navikai, kaimynai ir keletas prašalaičių. Sūnus jam nei paminklo, nei kryžiaus nepastatė, nors jo tėvas buvo pirmasis Anykščių žemės astronomas, kuris surado "geltonąją žvaigždę" - Marsą ir visą gyvenimą sekė jo dangaus kelionė, kuris nesutiko su kunigo, kaimiečių autoriteto, nuomone, kad mėnulis sukasi iš rytų į vakarus (p. 290).