XIX a. pirmos pusės Žemaitijos socialiniai ir tautiniai santykiai vyskupo Valančiaus akimis | 2021 vasario 8 d.

02/08/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime vysk. Motiejaus Valančiaus grožinius kūrinius ("Palangos Juzė", "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė", "Antano Tretininko santykiai"). Pats Valančius kaip žinome kilęs iš valstiečių, dvarininkų buvo vadinamas "mužikų" vyskupu". Vyskupo didžiulis dėmesys valstiečiams buvo jaučiama per visą jo vyskupavimo laikotarpį. Natūralu, jog tai atsispindi ir jo grožiniuose kūriniuose. Šiuose konspektuose kaip tik ir atkreipsime dėmesį į socialinius, o taip pat tautinius santykius XIX a. pirmos pusės Žemaitijoje. Pagrindinis herojus šiuose Valančiaus kūriniai - Žemaitijos ūkininkai, sprendžiant iš to kaip jie pristatyti - besitvarkantys laisvai, tad greičiausiai činšininkai, su dvaru atsiskaitydavę pinigais ir natūrinėmis duoklėmis. Tai galima spręsi iš to, kad dvaras ir jo pareigūnai minimi retai. Gana dažnai minimi vadinamieji kamisoriai, per kuriuos, kartą kitą per metus atvykstančius į kaimus, ūkininkai atsiskaitydavo su dvaru. Minima, kad valstiečiams reikėjo su dvaro pareigūnais sutarti savo turtinės padėties pasikeitimus ir vedybas. Ir tai suprantama, nes tai susiję su jų prievolėmis dvarui. Kita herojų grupė - ūkininkų samdiniai. Valančius kaip aukštas Bažnyčios dignitorius šiuose didaktiniuose savo kūriniuose aukština pamaldžius ir ūkininkus, raginančius savo šeimyną reguliariai melstis ir eiti į Bažnyčią, ir tokius pat jų samdinius. Tokius ir "Dievas laimina". Jiems priešpastatomi apsileidę, netvarkingi, tinginiai, ir kitaip morališkai nukrypę samdiniai. Tačiau mums įdomiausi ir svarbiausi šių Valančiaus kūrinių epizodai, kuriuose vaizduojami bajorai, nes būtent šiuose epizoduose atsiskleidžia mums aktualiausia lietuvių polonizavimosi/polonizacijos tema. Visų pirma bajorai griežtai skiriami nuo ponų (dar minima ir pusponių kategorija), turinčių savo pavaldinius baudžiauninkus. Bajorai baudžiauninkų neturi. Ji gyvena savo vienkiemiuose. Daugeliu atvejų jie mažai skiriasi nuo valstiečių savo turtine padėtimi arba net yra labiau nuskurdę. Jiems privalu būti dievobaimingais, Bažnyčios rėmėjais, globėjais. Iš šių kūrinių aiškiai matyti, kad ir Žemaitijos bajorai XVIII - XIX a. privalėjo mokėti lenkų kalbą. Tai buvo jų luomo kalba. Tiesa, ne kartą minima, kad žemaičių bajorai nemokėjo lenkų kalbos, bet tai jau buvo kultūrinio atsilikimo požymis. Bet net ir tuo atveju jei jie jos nemokėjo, jie puikia žinojo, kad lenkų kalba - jų luomo, kalba, jų pasididžiavimo objektas, jų išskirtinumo ženklas. Neabejotina, kad ypač Žemaitijoje bajorai (ir turbūt daugelis ponų) mokėjo lietuvių (žemaičių) kalbą, bet traktavo ją kaip provincinę tarmę, skirtą visų pirma susikalbėjimui su žemesniuoju - "mužikų" luomu, taigi, komunikacijos įrankį, bet ne jų tautiškumo ir jų luomo ženklu, kurį reikia saugoti ir puoselėti. Ir, deja, jau net ir Žemaitijoje, toks požiūris skverbėsi ir į ūkininkų mases. Stambiesiems, turtingiesiems ūkininkams buvo natūralu leisti savo vaikus į mokyklas, kuriose buvo mokoma lenkiškai. Akivaizdu, kad ir jiems žemaičių kalba (tarmė) jau buvo betampanti tik komunikacijos priemone ir kurios išsaugojimas nebuvo aktualus dalykas. Kita vertus ir iš pačių šių Valančiaus knygelių matyti, jog Žemaitijoje neabejotinai būta ir kitokio požiūrio į lietuvių (žemaičių) kalbą - kaip brangintiną, saugotiną vertybę. Iš 1831 ir 1863 m. sukilimų realijų atspindžių šiuose kūriniuose matyti Žemaitijos valstiečių (visų pirma ūkininkų) santykis su lenkais ir rudais (maskoliais). Dažniausiai šie sukilimai apibūdinami kaip lenkų karai, mūšiai su maskoliais. Matomas žemaičių valstiečių nenoras būti įtrauktais į sukilimą. Kovoja jie (lenkai) ir maskoliai. Kita vertus kai kada matomas tapatinimasis su tais "jais" (lenkais), vadinant juos "mūsiškiais", kovojančiais su svetimais (maskoliais). Taigi išlieka tam tikro laipsnio dviprasmiškumas. Tai galima charakterizuoti kaip tam tikro laipsnio priskyrimą savęs lenkų etnopolitinei bendrijai plačiąja prasme arba istoriko E. Gudavičius išsireiškimu - lenkų makronacijai, bet tik labai išoriškai ir gal tik tam tikrai, labiau į senosios Žečpospolitos visuomenės gyvenimą per Bažnyčią ir dvarą įsitraukusiai žemaičių valstiečių daliai, jos viršūnėlei. Dar labiau tas distancavimasis nuo lenkų tautos etnine prasme matomas Lietuvos priklausomybę Žečpospolitai įvardijant kaip "lenkų laikus". Galima pastabėti ir aiškiai funkcionuojant valstiečių tarpe Žemaitijos ir Lietuvos, žemaičių ir lietuvių (o ne aukštaičių) skyrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į nekatalikišką ar nepakankamai katalikišką jų savimonę liudijantį burtų praktikavimo, senosios pagoniškosios žemaičių praeities prisiminimo bei teigiamo vertinimo atvejus greta labai akivaizdaus tapatinimosi su Žečpospolitos laikų karaliais ir didikais. Iš bajorijos ėjo didesnio ar mažesnio laipsnio identifikacija su lenkais, lenkų kalba, mados, Lietuvos likimo bendrumo su Lenkija supratimas, tačiau visada išliko ir (bent jau pasąmonės lygmenyje) praradimų, susijusių su katalikybės priėmimu ir susisaistymu su Lenkija supratimas, kurį dar labiau stiprino lenkiškos savo kultūra dvarininkijos vykdoma valstiečių socialinė priespauda.

"Palangos Juzė"

Pirmiausia pristatysime etnografinio pobūdžio kūrinį "Palangos Juzė" (Vilnius: Vaga, 1977). Valančius pažymi, kad jo kūrinyje minimi miestelių, ūlyčių arba sodų vardai, taip pat vardai ir pavardės nėra išgalvoti (p. 5). Palangos miestelyje buvo ūkininkas, Jonas Viskantas, pasiturintis ir katalikas. Jis buvo vedęs kretingiškę Elzę Šikšnalę, turėjo sūnų vardu Jūzupas. Jo sūnų pamokė Palangos altarista kun. Jonas Baužinskis. Sūnų tėvas imdavo kartu į žvejybą, bet, laimikiui mažėjant, nutarė išleisti sūnų į Klaipėdą amato išmokti (p. 7). Pridavė jį Klaipėdoje vokiečiui meistrui kriaučystės mokytis kai jam buvo 12 metų. Po trijų metų sūnus grįžo į tėviškę, pabėgęs, nes nebegalėjo išverti: meistras buvo labai piktas ir nuolat bizūnu trankė. Sūnus jautėsi išmokęs amato ir galįs žmonėms (ne ponams) drapanas siūti (p. 8). Po dviejų savaičių, Jūzupas susidėjo savo amato reikmenis ir iškeliavo Kretingos link (p. 9). Tuo metu jis turėjo vos 18 metų, bet gražus ir mokėjo su skripyčia groti [aiškus neatitikimas Valančiaus pasakojime: buvo priduotas vokiečių meistrui 12 - os metu, ten išbuvo 3 metus, grįžo pas tėvus, paviešėjo kelias savaites]. Keturiems metams praėjus nuo Jūzupo išėjimo, privažiavo prie Viskanto gražias ratais su trimis dailiais bėrais arkliais (p. 9). Grįžo Juzė su savo moterimi Domicėle ir sūnumi Kazele, dviejų metų. Viskantas turėjo samdinę. Prieš valgį poteriai, po vagio - poteriai (p. 10). Parodė Jūzupas Domicelei jūrą, kuri ne pasaulio pabaiga, nes už jos Žvėdų žemė (p. 11). Kelionės metu ilsimasi karčemose. Žydas karčemos arendatorius ("rendorius") pasiūlė Jūzupui eiti į Kūlupėnų sodą, kuris priklauso Plioteriui, ten žmonės turtingai gyvena (p. 13). Pas gaspadorių Stropų pasisiūlė pasiūdinti jiems drabužius, prisistatydamas kaip Viskantas, kriaučius iš Palangos, mokęsis siūti Klaipėdoje. Susirinkus pas Stropų namų mergaitėms Jūzupas pasiūlė palauminėti - gaudyti vienas kitą (P. 14). Jūzupas pasiūlė pašokti "kunigaikštį Palubinskį". Tai senas tancas, lygus prancūziškam kadriliui. Tada pradėjo čirškinti prūsą (šokama po keturis sustojus) (p. 20). Nasrėnų sodoje apsigyveno pas gaspadorių Kazimierą Žvinklį. Gaspadoriaus dukrai gerklę pradėjo skaudėti. Tėvai: reikia ją vesti sprandininkę. O dukrai jau blogai. Tėvas atsigabeno iš Salantų žydą gydytoją, kuris pasakė, kad tai kruopas, baisi liga (p. 20). Dukra mirė. Tada budynės. Jūzupas sugiedojo jiems nežinomą giesmę. Pasakę, kad turi stebuklingą šv. Lauryną, bet neturi giesmė, paprašė išrašų Jūzupo (p. 22). Jonkelė vos šeštus metu eidama jau mokėjo poterėlius, kuriuos visada sukalbėdavo ir guldama, ir keldama. Prieš valgį ir po valgio visada bent "Tėve mūsų" sukalbėdavo". Ji tikrai tarp angelų (p. 23). Kelionė į Salantus. Žydų namų daugiau kaip katalikų. Bajorų ir maskolių ne tik miestelyje, bet ir parapijoje, turinčioje 8050 dūšių, sako nėra (p. 26). Vyriškiai su batais, bet juos dėvi tik bažnyčioje, o šiaip su naginėmis, aptrauktomis kailiu arba klumpėmis (p. 26). Keletas mergelių atėjo pas Razmą ir padainavo dainą, kurioje ir tokie žodžiai: "Augin tėvas tris dukteris, Ei šule, rule, tris dukteris. [...]. Aukšta, tęva, už bajoro. Trumpa, dikta už mužiko" (p. 28). Iš Razmos iškeliavo į Šateikius. Tai buvo 1860 m. Įlindo pas kun, Raimundą Golminą. Pasak jo bažnytėlę užlaiko jomylista Pranciškus Plioteris (p. 31). Kunigas pasiūlė eiti pas padorų bajorą Endriejauskį. Jo tėviškė vadinasi Bukantiškė. Duris jam atidarė mergelė, kuri pasakė: Vengras atėjo. Atėjus ponui, Jūzupas kreipėsi kaip į poną (p. 32). Visą vakarą su šeimyna giedojo. Pavalgė, sukalbėjo poterius. Jam paaiškino, kad čia niekas nešoka. Šitie namai yra kaip klioštorius, bet ponas geras, užmoka algą, ant žmonių nešaukia. Jūzupas ryte sumetė poterius ir pradėjo rašyti giesmę - naują giesmę apie šv. Morkų (p. 32). Ponas ją ir sau išsirašė. Plungėje rado bažnyčią pilną žmonių, gražiai giedančių rožančių, paprastai, žemaitiškai. Mergaitės gražiai apsivilkusios, su klumpėmis, iš to suprato plungiškius turint gan duonos (p. 33). Tada patraukė Žarėnų link. Atėjo į Kapsūdžius. Įlindo pas gerą ūkininką Kazlauskį. Kartą sukvietė pas save kitų kiemų jaunuomenę (p. 34). Leisdamasis link Žarėnų sutiko kažkokį papūstžandį, žmonių arkliais bevažiuojantį. Jis sušuko jam "Stoi". Juzūpas, nors nemokėdamas būtinai nei lenkiškai, nei maskoliškai, suprato, kad reikia sustoti. Tas kreipėsi jį maskoliškai. Juzūpas: nesuprantu. Žydas karčiamoj pasakė, kad tai buvo maskolių asesorius (p. 36). Bažnyčioje radom daug žmonių, giedančių žemaitiškai. Sumą laikė klebonas Každailevyčia. O žmonių apdarai labai skyrėsi nuo Juzūpo kitur regėtų. Vyrai su sermėgomis gelumbės ar pačių austomis, dažytomis juodai. Moteriškės visos su su išilginiais, ant galvų priktinės skepetos, kitos dar su bryliais. Be antklasto ant pečių (p. 36). Paklausęs vieno vyro (bajoro Neverdauskio), sužinojo, kad šioje parapijoje, kur kaimelis, čia dvarelis. Vos ne visi žmonės, kuriuos bažnyčioje Jūzupas regėjo, tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturi. Nuo tų prisistebėję, ir artojai daros bajoriškai (p. 37). [įsidėmėtina: kokią didžiulę įtaką darė bajorija valstiečiams - diktavo madas, kažkiek istorijos supratimą ir įtakojo politines nuostatas, aišku per bajoriją sklido ir lenkų kalba bei tapatinimasis su lenkais]. Jūzupas dar klausė jo apie kalnus. Tas išvardijo kalnus įvairius ir pridėjo: Šatrija, Girgždūtė ir Medžiogalis senovėje vadinos kalnais šventais, nes ant jų mūsų senoliai pagonys dievaičiams savo apieras degino. Yra ir daugiau tokių senovės bažnyčių, pilimis vadinamų, nes jas tikrai mūsų prabočiai supylė, kurių čia negaliu išskaičiuoti. Kalnai, kuriuos pirma išskaičiau, perjuosia Žemaičių žemę kaip su juosta. Nuo srijos tų kalnų ligi jūros tas kraštas senovėj vadinos Mažąja Getija, kuri statė narsiausius žalnierius didiesiems Lietuvos kunigaikščiams Kęstučiui ir Vytautui (p. 37). Paskui nuvykom į Šaukėnų parapiją, į Žygaičių sodą, pas gerą ūkininką Joną Motuzą (p. 38). Kūčių vakaras. Pavalgė. Sugulė. O paskui - kelionė į Šaukėnus, į bernelių mišias (p. 40). Antrą Kalėdų šventės dieną vėl keliavo į Varputėnų bažnyčią. Po pietų liepė eiti gulti, o paskui reiks giedoti bernelius (p. 42). Kažkas pradėjo brazdinti į langą: mes, susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti? Vis dėl to jie atėjo, sugiedojo "Sveikas, Jėzaus mažiausias" (p. 43). Buvo pakviestas Mikalojaus Butkaus, Kuršėnų parapijos ūkininko, Visdergių sodos. Pats dzekonas Mykolas Laucevyčia apkrikštijo jo sūnų ir žadėjo į krikštynas atvažiuoti (p. 49). Jūzapas ta proga sukūrė naują giesmę - "Giesmė vaikui užgimus" (p. 50). Tryškių, Tirkšlių, Kurtuvėnų apylinkėse žmonės aria mediniais įrankiais - žambiais, mažais, negerais, naujų, visoje Europoje įvestų, nepriima. Akėčias turi medžio su geležies virbalais. Aria ir akėja ne vien vyrai, bet ir moteriškosios. Rugius, javus ir šieną pjauna su dalgiais tik vyrai. Su pjautuvais tik pupas. Vyriški Viekšnių, Leckavos ir Laižuvos parapijų išsimanė siūdinti sermėgas su apykaklėmis, karvošiais ir kišenėmis bliso (p. 52). ["blisas" - vėlgi bajorijos įtaka]. Kojas auna šiose ir kitose minėtose parapijose su naginėmis, turtingi tik batus nešioja. Eidami į bažnyčią tik moteriškės nešasi kurpes, o vyrai - batus. Vyskupui ir kunigams draudžiant visi buvo blaivūs, o 1862 m. jau radosi ir išgeriančių (p. 53). Besidarbuojant pas Butkus, susirgo susiedas Jonas. Žmona parvežė kunigą iš Stačiūnų ir daktarą iš Šiaulių. Bet ėjo vis silpnyn. Davatkėlė jau skaitė Pravadnyką. (p. 53). Numirė. Jūzupas numirėlio vardu pasakė kalbą: miriau pusėj dienų mano, ir jums taip gali atsitikti, todėl gyvenkit pagal įstatymus švenčiausios vieros katalikų, nors jus, kaip šv. Lauryną, kurį Stačiūnuose garbiname, ugny keptų, nepameskit vieros (p. 55). Iš Stačiūnų sodžiaus išėjęs nukeliavo į Pasvalio miestelį, pas ūkininką Šenterį. Dvejetui dienų praėjus gaspadorius pakėlė atminimus, nes jo motina tuo laiku buvo mirusi. Kunigai giedojo egzekvijas (p. 56). Visa ta srija, pradedant nuo Ventos ir Dubysos lig Lėvens ir Mūšos upių, yra lygi, be jokių kalnų. Žemė gera, bet lytotuose metuose prapuola rugiai ir javai. Ratus turi trumpus. Vienam žmogui atsisėdus, antram nebėra kur sėti. Išmanė tokius ratus dėl lažo, nes dabojo, kad arklių nenuvargintų. Dabar, panaikinus lažą, reiktų dirbti didelius (p. 61). Vyriški vasaros laike dėvėja brylius, iš vilnų nuveltus. Žiemą turi kepures šiltas - ar ausytas, ar lenktinėles (p. 62). Dievobaimingi, geri, lėti, tankiai ir turtingi. Parapijose arčiau Dubysos ir Ventos, grinyčios yra šviesios su langais, tik be kaminų, arčiau Lėvens ir Mūšos - tamsios. Neturi pirčių, todėl juodi ir prakaitais permerkti (p. 62). Paskui nuvyko į Skapiškio parapiją (p. 65). Čia jam bebūnat Meškininkai katalikai atvedė vieną didelė ir vieną mažą mešką. Paskui traukė link Rokiškio (p. 67). Didžiosios nedėlios seredos, ketverge ir petnyčioj kunigai gieda ir kalba ilgus poterius bažnyčiose, pabaigę muša su knygomis į klaupkas ir eina namo. Vaikai lig laiko gauna lentelę su skyle, dėl įvėrimo virvės reikalinga, ant lentelės išrašo su kreida ar su anglimi silkę, vienas velka tą lentelę apsukui bažnyčios, seredoj tik kartą, o kiti plaka silkę kaip nebereikalingą. Ketverge velka du kartus plakdami, o petnyčioj - tris kartus (p. 69). Velykų dieną Pandėlio parapijoje jaunimas laistė vienas kitą vandeniu (p. 70). Jaunuomenė dirbo sūpynes ir sūpavos. Trečią dieną ritinėjo kiaušinius. Ketvirtą dieną rovė ridiką. Vienas jodamas lazda girkštelėjo dvaro vartus. Paklaustas pasakė, kad ponaitis Kiburkštaitis. Ir pasakė, kad ponia užsigeidė Rymo ridiko, atėjau rauti (p. 71). Biržuose atėjo ir Sekminės (p. 72). Kai kurie šeimynykščiai, į bažnyčią gaspadoriaus išsiųsti, nėjo į dievo namus bet, pakliuvę į tinkamą karčemą, gėrė ligi vakaro. Ryto metą, grįžo namo ir, neidami į bažnyčią, miegojo per kiaurą dieną. Kiti, karčemoje miegodami, sulaukė kitų vakaruškų. Vėl gėrė, šoko. Taip šventino per tris dienas (p. 72). Jie papeikti atsakė, kad: "prie mūsų daug yra kalvinų, kurie, neidami į kirkas, taip elgias, ir mes sekma jų paveizdą (p. 74). Išėjo į Pabiržės parapiją. Prisiartino Šv. Jonas. Šventos mergaitės susirinko kopulioti, sukūrė ugnį ir parvedino skripkorių. Kitos mergaitės rovė žoles ir degino. Kitos moteriškos tą naktį ėjo į upę ar prūdą, plovės pačios, mazgojo savo drobinius, šukavos, o taip darė, kad tą metą vyrus gautų. Mūsų senoliai , būdami dar pagonimis, tikėjo tą naktį plaunantis deives laumes. Tų tai laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ar Pabiržę (p. 76). Čia žmonės tebetiki į žavėjimus, kad kiti gali kitus sužavėti, į ligas įvesti, karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti. Aptartų bobų, raganomis vadinamų, nekenčia, o kartais ir iš dvaro ūlyčių arba sodų išvaro. Todėl senosios drovisi šv. Jono naktį iš savo namų išlįsti, nes jei kas pamatytų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant, tuojau apskelbtų esant raganomis. Ir taip senos gadynės įsidėjimai čia dar užsiliko. Linkėtina, kad tas dalykas išgaištų, nes vargina bobutes be reikalo (p. 76). Žmonės, įtariantys kirus žavėtojais arba raganomis, be kokios teisybės plėšia šlovę artimiesiems ir griešija taip. Žemaičiuose buvo pirm 80 metų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai taip išnaikino, kad šiandien niekas nebeįaria (p. 77). Apie Biržus yra dar bobelės, sugebančios varduoti gumbus, skaudulius, lekiančią ugnį, antkryčius ir t. t. Tos bobelės, vadžiodamos pirštu apie gumbą, šneka kažką arba kažkokias maldas meta į vandenį ir duoda sergantiems gerti. Prapuolus daiktui kokiam ar arklius pavogus, eina prie burtininko, kuriam nubūrus, vyrai aptartąjį ima į nagą ir koroja. Tų pačių parapijų kai kurie ūkininkai, pradėdami arti, sėti, šieną, javus pjauti ir pan., siunčia vaiką pas susiedą kokį nors daiktą pažyčioti, idant su tuo daiktu ir laimė susiedo prie jų pereitų. Per Kalėdas siunčia vaikiuką į upę parnešti viedrą. Tam parnešus, prausias ir liepai tą vandenį vėl į upę nunešti. Paklausus kodėl taip daro, sako, kad pas juos daug burtų ir ir žmonių ir papročių todėl, kad arti Kuršas, sėdynė visokių niektikėjimų. Ir mūsų bobelės mokosi ten varduoti. Čia daug kalvinų, kurių bambizai nepeikia tų papročių (p. 77). Nuvyko į Kupiškio parapiją, į Rėkučių ūlyčią, pas ūkininką Šlapelį (p. 79). Sėdo į ratus drauge su viena didžiąja merga. Sėdo visi svečiai, dainavo ir linksmi važiavo į Kupiškį. Piršlys liko namuose su bobomis. Domicėlė (jaunoji) eidama prie šliūbo, apsivilko gražiais žilais baronais arba kailiniais, ant galvos turėjo rūtų vainiką ir gražų kasnyką arba platų spindinį galioną, apsagstytą plačiais kaspinais. Prie šliūbo vedė svočia, vadinama bažnytinė (p. 86). Po šliūbo namo grįžtant, prikibo antra svočia, vadinama nuleidėja ir neatstojo, kol jaunoji neišvažiavo prie vyro. Dar turėjo priduotus taip vadinamus mitulius, kurie dabojo, kad Domicėlė nepabėgtų. Valančiaus paaiškinimas: kai lietuviai buvo pagonimis, tie mituliai galėjo gulėti per veselę su draugėmis, vežusiomis jaunąją prie šliūbo. Jie kuris mitulys to nedarė, kitas tyčiojosi iš jaunojo mitulio. Tą nedorą paprotį katalikų kunigai išnaikino (p. 86). Tuo tarpu dieveris jaunojo tėvo klausė ar leis nuimti vainikėlį ir uždėti nuometą. Jaunoji, pamačiusi ateinat trečią svočią su nuometu, sakė: ateina užu marių Laumelė su didžiu lauželiu nusvers mano galvelę kaip darže kopūstėlį (p. 88). Uždėjus nuometą, jaunojo dieveris bėrė pinigus į torielką ir sušuko" "Jau mūsų marti pirkta" (p. 88). Jaunajai iš ratų išlipus (prie jaunojo namų), Stanislovas su savo tėvais sutiko ją kieme ir tuojau antgėrė su stikleli vyno. Suėjo visi ūlyčios vaikai, kuriems jaunoji taipgi davė juostas. Per kiaurą dieną jaunoji pora vaikščiojo prie susiedų ir buvo žmoniškai priimta. Jei tos apeigos nebūtų padariusi, paskiau jaunoji būtų negalėjusi nueiti prie susiedo nė ugnies paimti. Tiek apeigų, per parėdkas Lietuvoje užlaikomų, ne kožnas gali atsiminti, todėl jaunasis paprastai paskiria žmogų, gerai tas apeigas žinantį, kurs ir visu kuo rėdo (p. 97). Tad Jūzupas nuėjo į Raguvos parapiją. Siuvo Užuprūdžių, Rukiškio, Žilišųkių ir Bajoriškių ūlyčiose. Tuo tarpu ponybė pradėjo bažnyčiose kaži kokias giesmes giedoti. Ponios apsitaisė juodai. Tai rodė nelaimę ateinant. Ką nors darydamas tylėjau kaip žuvis (Jūzapas) ir ėjo prie plikių, kad bajorai jo nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę (p. 98). Baigėsi 1862 - ieji metai. Žmonės pradėjo pasakoti, kad Žaliojoje girioj prie Karsakiškio susirinko daug jaunuomenės po Liutkevyčios valdžia. Kas dieną galėjom girdėti čia lenkus susimušus su maskoliais, čia kalinį išvežus, čia ką pakorus. Ir į bažnyčią bijojom eiti, kad sukilusieji į vargus neįtrauktų. Karalių ūlyčioj pradėjus žalnieriams būriuotis, Jūzupas patraukė į Šeduvos parapiją, į Gimbogalos sodžių, pas gerą žmogų Liudviką Milanauskį. Čia jausdamas pavojų, išspruko į Šidlavos parapiją, Aukštiškių sodžiuje pas ūkininką Joną Laurinaitį, paskui į Bogušaičių sodžių pas ūkininką Liaugaudą. Tytuvėnų miškuose mūsiesiems su maskoliais kariaunant, šmurkštelėjo į Betygalos parapiją, į Bernotų sodžių, pas Aleksių Mačiulį. Paskui išdūmė į Raseinių parapiją, į Girdaičių sodžių, pas Petrą Klikną (p. 99). Jo pati Ona, dievobaiminga moteriškė, apgynė jį nuo žmonų, norėjusių, kad eičiau drauge su Vaitkumi mušti lenkų (p. 100). Paskui į Morkiškę pas Stanislovą Semašką, viengungį. Padirbėjęs išvyko į Viduklės parapiją, į Ardiškių sodžių, pas Julijoną Stasiulį (p. 101). Pas jį susirinkusias merginas padrąsino daina, kurioje minima, kad vedė plikę, vardu Biruta (p. 102). Jūzupas ir sako visai Stasiulio šeimai susėdus: Ar žinot ką: buvau ilgai Lietuvoje, regėjau ir girdėjau Lietuvos vaikų niekniekius (p. 115). Kiškį arba zuikį vaikai šitaip gaudo. Sustoja visi vaikai eilėn ir štinka, kam išpuls būti zuikiu, o kam šuniu. Vienas į kitą rodydami, sako; erci, perci, pomaguli, vilcieli po či kuli. A ti, panie kapitanie, čemu nie graš no varganie? En, duo tres. A ti arba, a ati pies. En, duo, raba. A ti pies, a ti žaba...Kuriam išpuola žaba, tas yra zuikis, kuriam pies, tas šuo (p. 118). Karalių garbina šitaip. Jaunuomenė pastato grinčios vidury kėdę ir, pasivadinę vaikiuką, sako: Garbinkim karalių. Tuo tarpu vienas vaikinas, paėmęs bliūdelį, prisemia vandens ir įmerkia į tą lakatą. Paskui, eidamas apsukui karaliaus, lašina ant jo galvos vandenį (būk tai aliejum tepąs). Kiti atsako: Garbinkim karalių (p. 120). Jūzupui siuvant prie Stasiulio, atjojo gražus vaikinas Kazimieras Pocelis iš Kempalių sodžiaus (p. 129). Pasipiršo (p. 130). Svečiai išpažino piršlį už melagį, nes nematė to viso namuose Kazimiero, ką piršlys sakė, todėl susitarė jį sūdyti už melagystes (p. 137). Buvo perskaityta ištarmė arba dekretas, išduotas vardan didžio karaliaus Zigmanto Trečiojo (p. 138). Zigmantas III, karalius, per versolą, išleistą 1604 metuose, įsakė melagius apgaudinėtojus pakarti (p. 140). Paskui pakliuvo į Kvėdarnos parapiją pas turtingą žmogų Joną Čiudį, kuris turėjo daug dukterų. Iš Kražių parvažiavo Domicėlė, kuri buvo atiduota į panų klioštorių dėl prasimokymo (p. 145). [vėlgi, įsidėmėtina: turtingi valstiečiai leidžia savo dukras į vienuolyną, kur be abejo viskas gyvenimas vyksta tik lenkų kalba. Tai puikiai rodo kiek jie buvo įsitraukę į senosios Žečpospolitos gyvenimą]. Susitaupė - daugiau kaip tūkstantį rublių. Tėvas Domicėlės sutiko, jei tas pirks iš susiedo butą už 800 rublių. Susidėjo už 700 rublių. Persikėlė į gyvenimą. Pirko gyvulius, įsikūrė, vedė Domicėlę. Tėvas per pasogą sušelpė. Nustojo siūti (p. 147). Per parėdką užlaikė visas priimtas apeigas (p. 147). Galiausiai Jūzupas pasiėmė savo moterį su sūnumi ir išvažiavo - 1866 m. (p. 152).

"Vaikų knygelė"

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime vysk. M. Valančiaus grožinius kūrinius "Vaikų knygelė", "Paaugusių žmonių knygelė" ir "Antano Tretininko pasakojimas" (Valančius. Raštai. Su autoriaus paveikslu. - Kaunas, 1931).

Plungės parapijoje gyveno žmogus vardu Tadas, kuris jau senatvėje vedė moterį nebejauną Barborą ir jiems gimė sūnus Augustinas (p. 12). Visiems atrodė, kad Gustis bus padorus vaikelis. 12 - os metų nuvežė jį mokytis į Plungę rašto. Pasamdė mokytoją (p. 13). Vaginėti pradėjo. Antrą rudenį tėvai nuvežė jį į Telšius, pas bernardinus mokytis. Čia gerai mokėsi (p. 16). Kun. Vencenavičius jį išginė, gerai išplakęs (p. 17). Paskui apvogė paštą, einantį per Plungę į Kretingą, pagrobė nemažai pinigų, panoro pirkti kaimyno Jono namus. O Jonas jam pasakė, kad jis gyvena po ponu, dvaras turi žinoti, ką mes darome, todėl turi važiuoti į Plungę, kur kamisorius patvirtins mūsų sandorą ir ten pinigus galės užmokėti (p. 19). Gusčiui teko prisipažinti padarius nusikaltimą. Jis buvo apkaltas, išvežtas į Telšius, o paksui į Sibirą, Tėvas ir motina taip pat apkaustyti geležiniais. Tai atsitiko 1825 m. (p. 20).

Darbėnų parapijoje, Lazdininkų sodoje, prie ūkininko Ignaco buvo įnamė, arba kampininkė, Katrė, kuri turėjo sūnų vardu Prancė (p. 29). Šeimininkas ir pasakęs kartą Prancei: Ar negirdėjai, kad Prūsų karalius Pridrikis buvo išsimanęs žvirblius naikinti (p. 33). [čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad valdančiųjų sluoksnių politika, karalių, didikų vardai valstiečių atmintyje taip pat funkcionavo].

Žarėnų parapijoje buvo bajoraitis, vaikiukas niekuo dėtas, bet plikis. Tas, neturėdamas savo tėviškėlės, nuomojo svetimą butą, vedė labai akylą moterį ir gyveno. Po metų jiems gimė sūnus. Kurį praminė Vincentu. Augino jį dailiai, Dievo baimėje. Bet patys būdami nemokyti ir vaiko neišmokė nei rašto, nei lenkiškai. Į mokslus leisti nebuvo kuo, bet Vencė iš prigimties buvo labai mokslus, nes šeštus metus užkliudęs per tris savaites, rytą ir vakarą kalbinamas, išmoko poterius ir prisakymus (p. 43). 12 metų sukakus atidavė jį tėvai vienam pusponiui į pasiuntmenės vaikiuką. Čia būdamas išmoko Vencė rašto ir lenkiškai kalbėti. Dvaruose tankiai vaikai pasileidžia, bet Vencė nepasileido, rytą ir vakarą kalbėjo poterius, sekmadieniais vaikščiojo į bažnyčią, ėjo išpažinties, buvo ponui ištikimas. Paūgėjusį ponas pakėlė į pakalikus, dailiai apdarė, davė gerą algą ir su savimi vežiojo (p. 44). Nuvažiavo į Vilnių. Ponas išėjo į miestą, o Vincentą namie paliko. Prie jo priėjo kažkoks pusponis ir pradėjo klausinėti (p. 45). Jo klausė ar žmonės ten (iš tų vietų, kur jis atvyko) jau sukilo (p. 46). Klausia jo: ar šiaušiasi prie jūsų ponai su bajorais prieš vyresnybę? [turėjo omenyje 1831 m. sukilimą] (p. 47). Ponas patenkintas jam pasakė: tu ne pakalikas, bet mano sūnus esi (p. 47).

Varnių priemiestyje gyveno perkaršęs senis, daugiau kaip šimtą metų beturs, pavarde Kęstutis. Turėjo du sūnus: Jokūbą, aštuntą dešimtį einantį ir Tomą, sekmą dešimtį metų einantį. Jie turėjo vaikų ir vaikų vaikų (p. 54). Senolis pasakoja: pirma maro metų, kaip mano tėvas pasakojo, nebuvo nei Gudelių, nei Godelių, nei Palūksčio ir kitų kaimų. Miestelyje buvo dvi bažnyčios, abi medinės: viena šv. Aleksandro ir kitas šios dienos seminarijos vietoje. Dar buvo namai šešių kanauninkų ir viso trys dešimtys gyventojų. Iš tų vienas buvo mano senolis. Kur šiandien Kūjainiai, Karkliškiai, Graužai, buvo tankūs ąžuolynai ir liepynai. 1710 m. švedų bjaurybės užnešė mums marą, kuris per trejus metus baisiai išretino žmones. Varnių miestelyje beliko 6 gyvi. Žmonės vieni išmirę, kiti išsislapstę po mišus (p. 55). Gyvuliai išdvėsė, šunys ko nesprogo, rydami mėsą. Maitos, kaulai, visur baisus tvaikas. Kokiuose apleistuose namuose visur tvaksojo keletas numirėlių. Vyresnybė paskyrė Varnių parapijoje keturis laidžius. Jie turėjo geležinius kebeklius ir dideles reples ir su jomis traukė kūnus į vežimą. Rudens laiku mažai kas besėjo rugius, todėl 1711 m. kilo baisūs badai. 1712 m. nebetekus žmonių ir maras pasibaigė. Po tokių nelaimių ėmė želti visur medžiai, priviso paukščių (p. 56). Žemaičiuose nebelikus žmonių, užplūdo prūsai, kurie pasiskyrė sau tinkamas butas. Tie, ateidami atsivarė ir gyvulėlių. Ilgainiui pradėjo žmonės veistis. Kirto medžius ir ten pat degino, kad galėtų kąsnelį žemės išarę, grūdą įmesti (p. 57). Senolis toliau pasakojo: mes buvome vyskupo žmonės ir kasmet iš gyvenimo mokėjome 2 ar 3 muštinius padūmiui šeštoką. Metuose per kartą atvažiuodavo vyskupo kamisorius, išrinks pinigus - ir daugiau per metus neberegėsi pono. Miesto viršininku buvo burmistras, kurį patys rinkdavomės. Teip pat buvo žmonėms gerai visuose karaliaus ir kunigų valsčiuose. Visi buvome laisvi, tų kvašportų nė žinoti nežinojome. Pagaliau ponų nebuvo niekame čia Žemaičiuose girdėti spaudžiančių žmones. Nežinojm nė kas tie akrūtai, nes kilus karui bajorai tik sėsdavo į arklius ir jodavo muštis (p. 59). Mano amžiuj įsimetė žydai Varniuose. Pradėjo supirkinėti katalikų butas ir palengva visus ištrėmė į pamiesčio balą (p. 60).

Magdė samdinė, o kaimynuose buvo vaikinas - jaunas, gražus, turtingas. Jis panoro Magdę vesti, o tai lyg ir nepridera ūkininkaičiui (p. 62). Mylėjo vienas kitą, nieko jiems netrūko. Ponas, matydamas dailų Jono elgimąsi, pakėlė šį į vaitus (p. 64).

Vabalninko parapijos gyventojai yra dievobaimingi, mažne kiekviena soda turi savo koplyčią, į kurią veda kunigus ir medžiasi. Dumbliūnų sodoje gimė vaikas, vardu Simė. Užkliudęs ašmus metus jau mokėjo poterius, aktus, prisakymus ir katekizmą. Tikėjimo dalykus suprato kaip senas vyras. Vakarais susikaupęs meldėsi iki vėlumo. (p. 67). Kaimynuose gyveno bajoras, vyras teisingas ir tarsi Dievą mylįs, kuris tačiau nemėgo pasninkauti. O kad neprikaišiotų sąžinė, kasmet siekė vyskupą, sakėsi neįgalįs - ir gaudavo raštą, leidžiantį nepasninkauti (p. 69).

Kone kiekvienas vaikas yra girdėjęs pasakų apie baidymus. Tirkšlių parapijoje. Spurganų sodoje, gyveno žmogus vardu Pilypas (p. 76). Jis bažnyčioje pasimeldė, bet paskui į smuklę įsmuko. Apgirtęs namo važiuodamas matė ant kelio bestovinčią juodą baidyklę. Ji net čiupusi jam už žambo. Bet paskui išsiaiškino, kad tai buvo ne baidyklė o stuobrys, kuris užkliudė Pilypo apsiaustą (p 77).

Dar lenkų laikais Tytuvėnų bažnyčioje pradėjo kažkas naktimis vartalioti žvakides ir laužuti žvakes. Pradėjo pleškėti rūsyje palaidotą esant bedievį žmogų, kuris kas naktį esą keliasi, eina į bažnyčią ir laužo. Bernardinams rūpinantis du drąsūs vaikinai pasiryžo gulėti bažnyčioje per naktį. Paaiškėjo, kad dvi pelėdos nusileido ir pradėjo leisti taukus iš lempų (p. 78). Kitas sakys: aš pats mačiau aitvarą belekiantį ir pinigus degančius. Tiesa, bet aitvarai, ugnis iš žemės išlekianti, perkūnai ir žvaigždė naktimis krentančios - yra ugnis, kurios pilni visi daiktai (p. 80).

Gale XVIII a. netoli Tytuvėnų savo dvarelyje gyveno našlė Elžbieta. JI apsistojo Šiluvoje pakeliui į Raseinius. Užėjusi į bažnyčią, pamatė moterėles rožančių besimeldžiančias, kunigą Tadą Bukotą, pavyskupį. Išeidama pamatė bažnyčios mergelę su jupele besimeldžiančią ir beverkiančią (p. 81). Palaidojo savo tėvelius, liko viena. O jinai bajoraitė, vardu Liudvė. Giminės jos nepriima. Liudvelė, Rekstienės duktė (p. 82). O Tomas Rektis buvo padorus ūkininkas. Elžbieta panoro ją pasisavinti ir tapti jos motina (p. 83). Ponia gavo mokytoją bajoraitę vardu Teklė ir liepė mokyti Liudvelę rašto, siuvimo. Visko išmoko (p. 84). Elžbieta mirė. Ponia jai užrašė 2,5 tūkstančio muštinių. Liudvė tapo turtinga. Petris Raukutis arba Rauktinys užsimanė ją imti už moterį. Tai buvo padorus bajoraitis ir turėjo tėviškėlę be jokių skolų (p. 85). Susilaukė dukters, vyriausią savo sūnų paskyrė savo įpėdiniu, antras išvažiavo į Varnius ir tapo kunigu, o trečiasis išėjo karaliui tarnauti kanceliarijoje (p. 87). [įsidėmėtina: našlaite tapusi ir visiškai beturte buvusi Liudvė, vis dėl to žino, kad ji bajoraitė ir ponia jai kaip bajoraitei padėjo, priglausdama ją, faktiškai įdukrindama ir suteikdama bajorei priklausantį išsilavinimą].

XVIII a. gale gyveno Luokės parapijoje neturtingas bajorėlis pavarde Bielskis, kuris buvo vedęs moterį Jadvygą. Jis susilaukė sūnaus Pranciškaus. Jo moteris Bielskienė buvo labai dievobaiminga. Dar vos žodžius ištariančius savo vaikus. Apsukui sustačiusi mokė poterių, prisakymų, sakramentų. Rytais, vakarais, sėdinti ir keliantis nuo stalo kalbino poterius (p. 88). Prancelę, užkliudžiusį keturioliktus metus, tėvai ryžosi leisti į Telšius mokytis. Pamokė, kad rytais vakaraus neapleistų poterių. Bielskis nuvedė jį pas kunigą Vencenavičių, mokyklos viršininką. Tas bernardinas buvo didžiai dievobaimingas. Mokiniai kasryt eidavo mišių klausyti. Prancelė išmoko ministrantūrą ir padėjo kunigams tarnauti. (p. 92). Keldavosi penktą valandą ryto, atkalbėdavo poterius ir skubėdavo į bažnyčią patarnauti (p. 93). Davatkos, matydamos jį kas rytą bažnyčioje, vadino šventu vaikeliu. Jam pakliuvo į rankas P. Skargos "Šventųjų gyvenimai", kuriuos skaitydamas labai užsidegė Viešpaties Dievo meile. Kartą jis atsiskyrė miške ir ėmė plakti save erškėčiais (p. 93). Perėjęs Telšių mokslus Bielskis 1818 m. išvyko į Varnius ir tapo klieriku (p. 96). Vyskupas Juozapas Giedraitis davė jam vietą Pievėnuose. Tapo pavyzdingu kunigu. Davatkos plūdo pas jį. 1836 m. pradėjo džiūti ir mirė dievobaimingai. Visi numirėlį laikė šventu (p. 97).

"Paaugusių žmonių knygelė"

Krakių parapijoje, Rezgių sodoje buvo berniukas vardu Stepė, naguotas, tačiau bajoraitis, plikbajoris. Sugebėjo jis verpeles, bosus, kivinius, pusbosius, kipelius, kodelius, dvidugnes, milžtuves, raugtines ir lauknešėles gaminti. Mokėjo dubenis, druskines, taures ir kt. gaminti. Buvo žmogus išmintingas, degtinės į burną neėmė. Ūkininkai ėjo pas jį savo padargus taisytis. Taip Steponas besidarbuodamas nusipirko nuo Aleknavičiaus žemės lopą ir pasistatė trobelę. Vedė dievobaimingą mergelę Marijoną. Susilaukė 4 vaikų. Tada jau buvo sunku (p. 101). Steponas ir sako Marijonai: šiame krašte pakanka artojų, bet nėra savų amatininkų. Visi jie vokiečiai ar žydai ar rusai ateiviai. Kodėl patys nesugebame pasigaminti? Pinigai neitų svetur, bet čia pasiliktų (p. 102). Ir nutarę daryti savo vaikus amatininkais. Vieną sūnų Igną nuvedė pas vokietį Zaulių į Kėdainius (p. 103). Ignė laikė pasninkus, vaikščiojo į bažnyčią, gavo meistro raštą, nuvyko į Kauną ir ėmė pats verstis ir turtingai gyveno. Kitą nuvedė į Kauną ir pristatė prie gero meistro vardu Pridrikis. Ir tas tapo garsiu kalviu. Trečią sūnų išleido į Kazanę kailiadirbio amato mokytis. Dukterį Elzę išleido prie geros audėjos (p. 104).

Apie 1860 m. vėl pradėjo vedžioti meškas, bet šį kartą jau burliokai. Jie apgaudinėjo žmones. Jie atėję pas ūkininką aiškino, kad jų gyvenimas apžavėtas. Kad nuimti apžavus reikia leisti įvesti mešką į vidų, jei neis, bus ženklas, kad name yra piktosios dvasios. Reikalavo 15 rublių (p. 117). O apžavų nuėmimo apeigos buvo tokios: paimdavo tris vaško žvakigalius, pastatydavo ant stalo, uždegdavo, išpešdavo iš meškos keletą plaukų ir svilindavo ant žvakės, liepdavo atnešti šukę, mesdavo į meškos gautus ir smilkydavo. Kažkokias knygas skaitydavo. Dar išgręždavo sienoj skylutę, įkišdavo meškos gaurų ir su vašku užkaldavo. Kunigai pradėjo reikalauti už leidimą tokias apeigas atlikti išpažinties eiti (p. 118). [įsidėmėtina: nors tokias apeigas atlikinėjo maskoliai, leidimas jas atlikti liudija žemaičių katalikų ne itin tvirtą katalikybę].

Pas Šakynos bažnyčią gyveno bajoras Paulavičius. Buco raišas, tad mito iš parapijos. Jaunystėje vedė žlibą moterį, kuri pagimdė žlibą sūnų Petrą (p. 120). Savo ruožtu jis susilaukė sveiko sūnaus Stepono, kuris irgi buvo ubagas ir jam rodėsi, kad ubagavimas yra geriausias amatas. Kartą į Kalvariją atėjo 6 ubagai, tarp kurių buvo du lietuviai (knygos redaktorius patikslina - aukštaičiai). Paulavičius ir klausia, iš kur atkeliavai: iš Viešintų, - išgirdo atsakymą. O tu, antras lietuvi, iš kur? Iš Subačiaus miestelio. - išgirsta atsakymą (p. 121). Lietuvis ubagas ir sako: jei mes taip apsitaisytumėm, kaip jūs, -žemaičių ubagai (su šikšnos terba, vario sagtimis, ant pilvo briedžio diržas, susegtas vario pendentu; rankose du ramentai, trijų sieksnių botagas) mus palaikytų ponais ir nieko neduotų (p. 123). Vienam, kuris jį mušė, pasakė: ar tu nežinai, kad esmi bajoras Paulavičius? Dėl ko mane ritinėji it rulį dirvoje? Tai pasakęs bloškiau jam per žandą (p. 124). [čia įsidėmėtini keli momentai: opozicija lietuviai - žemaičiai tikrai egzistavo XIX a. pirmoje pusėje, o antra: kokią didelę reikšmę turėjo turėjo titulai - net ir ubagu būdamas bajoras laiko save aukštesniu už nebajorą].

Nuo lenkų laikų, regis ligi 1836 m., daug buvo Žemaičiuose čigonų. Vieni gyveno prie žmonių kaip įnamiai, arba kampininkai, kiti turėjo pakrūmiuose savo trobeles, dar kiti dirbo iš eglišakių lapines, kuriose gyveno per žiemas (p. 128).

Sodiečius iki šiol gydo bobelės, įvairūs žmonės ir kunigai (p. 164). Pikelių parapijoje gyveno žmogus vardu Petras. Jo vaikui Prancei keliose vietose įsimetė lekiančioji ugnis. Bobelės gydė, bet nesugebėjo išgydyti. Kažkas patarė parvežti kuršininkę. Parvežė. Boba vadžiojo pirštu apie storą niežą ir kažiką kuršiškai šnibždėjo. Paskui paėmusi titnagą su skeltuvu, skėlė ugnį, kad kibirkštys lėktų ant plikų šlapių niežų. Nepadėjo, o turėjo rublį sumokėti. O pavasarį gerai nuplovė kūną ir niežai praėjo. Kitą niežuotą gydė ištrindami gyvsidabriu. Valančius: niežams išgydyti reikia pirčių tik (p. 169). Piktšašių ponai taip pat nežino, nes nuolat trenkia vaikų galvas ir plauna jų kūnus (p. 170). Rudens ir žiemos laiku motinos, pačios su kailiniais apsivilkusios, atneša į bažnyčią savo vaikus basus ir vienmarškinius. Siausto su skepeta, bet ta jų neapšildo. Įšalę vaikai gauna užžandes. Motina ir sako: "vaikas sprandą nutrūko, reikia nešti prie sprandininkės". Nunešus bobelė graibo apie vaiko gerklas ir sako pataisiusi sprandą (p. 171).

Eržvilko parapijoje Paupių sodoje gyveno padorus ūkininkas Adomas. Turėjo sūnų Juzę ir auklėjo jį dievobaimingai (p. 172)./ Jis dvi žiemas leido jį į Eržvilką rašto mokytis. O tada pasakė: gana tau bus mokytis. Perėjai lementorių ir knygas, gali skaityti mišių maldas, litanijas padoriai išristi, ko bereikia? Aš tave vieną turėdamas, negaliu leisti į kunigus. Noriu prie tavęs karšti. (p. 173). Mirdamas tėvas ir sako savo sūnui: neimk pačio nekatalikės nei bajoraitės (p. 177). Klebonas ir sako: jūsų kaimynas buvo nei ponu, nei vaitu, nei viršininku, tačiau gyvą jį mylėjote. Dėl to, kad Adomas buvo teisingas, blaivus ir Viešpatį Dievą mylėjo (p. 178). Juozapas tapęs šeimininku, ūkininku, vedė ir savo šeimynėlei liepė kiekvieną rytą poterius kalbėti (p. 181). Įsakė kerdžiui, kad leistų kas šventą rytą bent vieną vaiką į bažnyčią. Pats su savo moteria Jonke ėjo kas mėnesį išpažinties. Paveizdėjo, kad ir jo šeimyna tankiai eitų išpažinties. Neleido sėsti prie valgio be poterių. Vakarais giedojimai (p. 182). 1862 m., vykdydamas savo tėvo valią, gražų kapinių galą lentomis aptvėrė (p. 185). Kasmet važiuodavo į atlaidus Viduklėjė, per šv. Oną į Batakius, rudeniop į Šiluvą. Viešpats jį laimino. Sulaukė daug vaikų. Du sūnus leido į Raseinius motis rašto. Vyresnįjį augino, kad paliktų vietoj savęs ūkininku. Antrąjį paskyrė į kunigus. Metuose kartą pas Juozapą atvažiuodavo pas Juozapą Tytuvėnų vienuolyno avinveidis, gaudavo čia aviną. Norėdamas Juozapą paaukštinti, išrinko klebonas jį į brolininkus, arba į Eržvilko bažnyčios maršalkas. Statant bažnyčią jis nemaža padėjo klebonui pinigais ir su darbininkais. Taip atsirado graži medžio bažnyčią (p. 186). Neperseniai žmonės su vyresnybe pakėlė Juozapą į sodos galvas (p. 187).

Nepertoliausiai nuo Girkalnio gyvena jaunas ūkininkas Steponas. Lyg ir jo akis krito į Katrelę. Netrukus Girkalnio bažnyčioj padavė užsakus, o klebonas Skalskis juos surišo (p. 198). Nerturėjo jokių skolų, rinkliavas ir kitus mokesčius laiku sumokėdavo, todėl jį mylėjo yyskupo kamisorius (p. 199). Praturtėjo. Kas šventą dieną ėjo ar važiavo į bažnyčią. Pagimdė Kazimierą, bet žmonių papročiu nei kurpių nedavė vaikui, nei naginių raukė, nei šilto drabužėlio siūdinio. Basas ir vienmarškinis žiemą peršalo, susirgo užžandėmis ir numirė (p. 200). Susilaukė dviejų vaikų, bet nelaimės prislėgė (p. 201). O ubagas, kuris jam davė protingą patarimą priimti Dievo valią, buvo Kelmės parapijoje gyvenęs mokytas pusponis vardu Jokūbas, kuris turėjo 20 valakų žemės ir gražų dvarelį. 1794 m. priešai apiplėšė jo namus. 1798 m, rauplės išpjovė jo visus vaikus. Taip nusikratęs su gimine, jis pardavė tėviškę, pinigus išdalijo ubagams ir leidosi į šventas vietas. Ilgai meldėsi Vilniuje prie Aušros Vartų, paskui keliavo į Čenstakavą ir į Padvą, regėjo šv. Antano kūną, keliavo į Loretą. Pagaliau atėjo į Rymą. Grįžo pėsčias į Žemaitiją, vaikščiojo kaip ubagas. Nakvodamas daugel vietų mokė žmones (p. 207). Žemaičiuose pusmetį pabuvęs leidosi į Jeruzalę, per turkų žemę. Paskui leidosi į Rymą vėl. Girkalnio parapijoje mokė Steponą su Katrina, o galiausiai mirė ir Kelmės kapuose 1822 m. buvo palaidotas (p. 208).

XVIII a. gale didžiam karui mūsų krašte kilus, Dotnuvos parapijoje vieną būrį valdė Donatas Klykys, kuris kaip bajoras vadinosi Klykavičius. Jis su 12 jaunikaičių leidosi į Prancūziją ir įstojo į Napoleono I kareivius (p. 208). Dalyvavo jo įvairiose kampanijose. Nebegalėdamas būti kareiviu, sugrįžo į Dotnuvos parapiją ir gyveno savo tėviškėje, kurios buvo 4 valakai. Ponai jį mylėjo, visose ponybės draugystėse Klykys su Napoleono munduru apsirėdęs ir kryžių prisisegęs, buvo maloniai priimamas. Lenkiškai ir lietuviškai gerai mokėjo, tačiau kaišė prancūziškus žodžius. Dėl to netiko bajorams, kurie prancūziškai nemokėjo. Nusižiūrėjęs į prancūzus, kurie tikėjimą jau buvo metę, kapitonas Klykys lygia dalimi vos betikėjo Viešpatį Dievą esant. Draugystėse pasisakydavo prieš Dievą, tikėjimo ir bažnyčios įsakymus peikė ir visus šventus dalykus niekais laikė. Bajorai vieni pyko ir barėsi su juo, kiti tylėdami bedieviu ir parmazonu laikė. Klykys niekada nevažiuodavo į bažnyčią melstis, jei atvykdavo, poterių nekalbėjo (p. 209). Prieš Švenčiausią nesiklaupdavo (p. 210). Įsisirgo, jau prie mirties, bet nepanori išpažinties atlikti (p. 211). Išvijo kunigą. O bernardinai nutarė pasimelsti už jo atsivertimą (p. 212). Klykiui perskaitė "Lietuvos Kurjerio" žinutę apie Napoleoną, kuris prieš mirtį pareiškė esąs katalikas (p. 214). Klykys sutiko atlikti išpažintį (p. 215).

Girdžių sodoj, Jurbarko parapijoj, paprūsėje, stovėjo maskolių kareiviai. Buvo kareivis Nikiporas, kuris pamilo Agotą, o ta jį ir nutarė ji su juo vykti į Kalugos guberniją (p. 234). Jurbarke buvo sutuokti popo (p. 236). Tai atsitiko 1826 m. O paskui Nikiporas liepė jai eiti pėsčiomis į Moldaviją. Ėjo per Vilnių, Minską, Bobruiską. Kelyje buvo sumušta, pagimdė vaiką, tas mirė (p. 237). Ją nuvežė į Minską, iš Minsko ubagaudama ėjo iki Vilniaus (p. 237). Pasiekė Žemaitiją, Žindaičių sodą ir ten 1829 m. mirė (p. 338). [vis dėl to susidėjimas su rusais buvo labai reti atvejai].

Tirkšlių pušyne gyveno atsiskyrėlis vardu Tomas. Trobelė jo buvo ant kelio iš Žemalės į Tirkšlius. Buvo skardinė prikalta, į kurią žmonės galėjo mesti pinigus atsiskyrėlio maistui. Atsiskyrėlis dailiai melsdavosi Tirkšlių bažnyčioje. Buvo laikomas šventu. Mirė 1815 m. Dar buvo atsiskyrėlis Petras Macius. Jis gimė rodos Kartenoje 1754 m. Augo dievobaimingas. Be perstojo kalbėjo poterius ir gyduriavvo (p. 239). Tėvų pasiprašė išleidžiamas į Kretingos vienuolyną. Tėvas jam ir sako: nemoki rašto, nei lenkiškai. O tas atsakė, kad pasisamdytų kanaporiui į berniukus (p. 240). [įsidėmėtina: valstiečiai puikiai žinojo: nori eiti į vienuolyną [tą patį galima pasakyti apie mokyklą] - išmok lenkų kalbą]. Stojo į vienuolyną samdininku. Kanaporius Ignacas Vinča juo džiaugėsi (p. 240). Gvardijonas norėjo atimti Petrį į savo pakalikus, bet kanaporius tarė: tamstai nederės: nemoka nė žodžio lenkiškai, nesusikalbės su ateinančiais svečiais. Tačiau jis tiktų zakristijonui kunigui Jonavičiui pasiuntmenei (p. 241). Gvardijonu tuo metu buvo garsingasis Skačkauskis (p. 241). Jis tris kartus buvo provinciolu bernardinų, buvo laikomas tėvu arba galva visų bernardinų, gyvenančių Lietuvoje, Volynėje, Baltojoje Rusioje ir Žemaičiuose. Mokėjo žemaitiškai, lenkiškai ir prancūziškai. Senatvėje iš Vitebsko vienuolyno persikėlė į Kretingą. Nebebuvo viršininku, bet buvo laikomas aukštesniu už viršininkus. Net ir ponybė su šiaip jau žmonėmis jį didžiu laikė. Mirė Kretingoje 1848 m. Jo dvasios tėvas buvo tas kunigas Jonavičius (p. 242). Pagaliau Petras nutarė kaip atsiskyrėlis gyventi savo trobelėje (p, 244). Dievobaimingai numirė 1829 m. (p. 242).

"Antano Tretininko pasakojimas":

Dotnuvos vienuolyne buvo vaikinas vardu Antanas, kuris, įsirašęs į Pranciškaus trečiąjį ordiną tarnavo vienuolyno kunigams už berniuką. Išmoko iš vienuolių skaityti knygas ir įmantriai rašyti. Jam gyvenant nebeliko vienuolyno. Gvardijonas liepė eiti Antanui kur nori. Devynduonių sodžiuje atėjo pas turtingą ūkininką Matą ir pasiūlė vaikus mokyti rašto (p. 367). Ūkininkai sutiko ir pasiuntė berniukus į Šeduvą ir Josvainius pirkti lementorių su knygelėmis. Susirinko vaikų 32. Gasčiūnų ir Ibutonių sodžiai taip pat leido savo vaikus (p. 368). Taip susirinko vaikų 43. Antanas turėjo 40 su trupučių metų. Labai dievobaimingas. Drauge su vaikais kas vakarą poterius kalbėjo, vaikų nemušė (p. 368). Kitą kartą Antanas taip prabilo: per sumišimą 1863 m. netoli Papilės miestelio. Jonaičių sodelėje turėjo savo butelę Matas, kuris vedė Marijoną ir susilaukė sūnaus Povilo. Kai jam sukako 16 metų, kilo sumišimas arba karas. Povilas ir sako, kad į jų namus maskoliai buvo įsiveržę. Tėvas sako: gaila, kad manęs nebuvo būčiau jiems davęs (p. 379). Besidarbuojant Povilas su tėvu išgirdo šūvius pokšint: tatai mūsiškai su maskoliais mušasi (p. 379). Jie pamatė gulinį maskolių vyresnįjį ir Poviliukas, per dvi žiemas Viekšniuose mokęsis rašto ir supratęs kiek lenkiškai, paklausė gulinčio kas jis. Tas atsakė, kad maskolių pulkininkas Čertkovas. Sako mušėsi "su jūsų Jablonauskiu, kurs mūsiškius baisiai pamušė" (p. 380). Parnešė pulkininką pas save ir jį gydė (p. 381). Pulkininkui pagijus ir į Šiaulius išvažiavus, atėjo prie Mato lenkai ir išvedė Poviliuką nenorintį į mišką. Žadėjo tėvą pakarti ir turėjo išleisti savo sūnų. Ten miške Poviliuką padarė kareiviu. Tryškių girioj lenkai susimušė su maskoliais ir prakišo. Maskoliai šešiolika mūsiškių nuvarė į Tryškius. Čertkovas pamatė Poviliuką tarp jų. Tas pasisakė, kad lenkai jį nenorintį išvedė į mišką. Generolas Poviliukui davė pinigų ir raštą, kad jo niekas nekliudytų (p. 382). [štai koks santykis su lenkais: 1863 m. sukilėliai - lenkai, valstiečiai savęs lenkais nelaiko, tačiau jų savumo šešėlis išlikęs - jie - "mūsiškiai"].

Už Vilkmergės yra Kiauklių bažnytėlė. Gerai prižiūrėta, nes aplinkui turtingi žmonės, Neperseniausiai išnuomojo karališkos žemės dvarelį arti Kiauklių burliokas. Jis asesoriui pranešė, kad Kiauklių bažnytėlė kaip begriūvančią reikia nugriauti ir kad to nori ir pats Šešuolių klebonas Tadas Meškauskis (p. 406). Giedraičių dekanas Jonas Barkauskis 1871 m. atvyko į Kiauklius o ūkininkai neįsileido į bažnyčią nei kunigų, nei asesoriaus. Žandarai pranešė vyresnybei, kad Kiaukliuose žmonės sukilę. Ministras liepė bažnyčią nugriauti (p. 407). Kareiviai žiauriai elgėsi su žmonėmis, bet pavyko apginti bažnyčią (p. 408).

Pilypas Brazdauskis, Salantų parapijos Nasrėnų sodos pasiturintis ūkininkas, 1806 m. iš Klaipėdos parvažiavęs kalbėjo savo šeimynai apie kartopeles, kurias vokiečiai neseniai atsivežė iš Amerikos ir valgo (p. 411).

Toliau Antanas pasakojo apie senovės žemaičių stabmeldžių, kuriuos valdė krivis, gyvenantis Rusnėj, pilis. Nuo krivės priklausė ne tik prūsai, žemaičiai, lietuviai, kuršiai uždauguviečiai, žiemgaliai, bet ir maskoliai. Jie meldėsi ant aukštų kalnų, vadinamų pilėmis ir pilelėms. Išvardija jas - 63 (p. 415 - 419). Švedų karaliui Gustavui Adolfui ir Karoliui XII į mūsų kampą įsigriovus, ant tų kalnų švedai turėjo savo sargybas (p. 420). Saugojo, kad žmonės prieš juos nesukiltų ir todėl juos žmonės iki šiol vadina švedų kalnais (p. 420). [galimas dalykas tai vertimas iš kurio nors to meto istoriko ar rašytojo kūrinio].

Senkų pilis. Gudai, pajūriu atplaukę užėmė tą pilį. Ir patys susimūrijo aukštą bokštą, kuriame laikė įgulą. Jie norėjo pajūrį valdyti ir išmušti žemaičius. Gintenis, aukščiausiais kunigas, paskyręs karvedžiu poną Kirkutį liepė jam surinkti žmones ir įsigauti į pilį. Žemaičių susirinko apie 3000 (p. 420). Kirkutis sušuko, kad atėjūnai nori mūsų žemę užimti, mus vergais padaryti ir mūsų dievus išnaikinti. Gudai užsidarė mūro bokšte (p. 421). Žemaičiai pakėlė rankas maldai į Perkūną. Tris kartus atkalbėjo tą maldą ir gudų bokštas sulindo į žemę. Nuo to laiko pilį praminė bliūdkalniu Taip pasakojo senolis (p. 422). [panašu, kad tai tautosakinys kūrinys].

Stagių pilies kalnas. Tarp Šėtos ir Truskavos pas sodžių Stagiais vadinamą lietuviai ant aukšto kalno išpylę bažnyčią meldėsi ir degino aukas. 1386 m. pavirtus į katalikus Stagių kalnas buvo apleistas. Ilgainiui Stagių, Stagelių, Sriubų ir kiti sodžiai pakliuvo nedoram ponui Ostikui, kuris turėjo dvarą ir pilį Vepriuose. Ant Stagių kalno jis pastatė savo medinį dvarą. Jis medžioklės metu šratais sužeidė ūkininkę ir sudegino jos namus. Nelaimė, kam reikėjo baudžiavą jam atbūti (p. 423). Buvo kažko įtūžęs ant pono Zavišos. Atjojo į Šėtą, įjojo į bažnyčią ir šovė į Zavišą. Spūstyje mirė trys moterys. Kaip didžiūnas nebuvo teisiamas. Kartą kelyje į Vilnių sutiko kunigą ir Ostikas liepė versti nuo kelio kunigą. Sumušė savo moterį. Tas pasigėrė ir galiausia kalnas sudrebėjo ir prarijo žemė poną su visais jo namais. Ilgainiui jo veislė pradėjo gaišti. Kaaralius Steponas Batoras regis paskutinio Ostiko galvą nuritimo. Ostiko rūmų pamatai išlikę Vepriuose ant kalno. Žmonės Ostiko darbų nepamiršta per amžius (p. 425). [Ostikas be abejo - Astikas, Radvilų giminės pradininkas, taigi, turimi galvoje labai ankstyvi laikai].

Senovėje Vilija vadinosi Neris. Panerių kalnai - lenkų laikais tie kalnai buvo užaugę giriomis (p. 425). Ten glaudėsi ir žmogžudžiai (p. 425). ["lenkų laikais" - štai kaip charakterizuojamas laikotarpis iki Lietuvos prijungimo prie Rusijos].

Ariogaloje gyveno kunigaikštis Liutovaras, kuriam gimė sūnus Utenis. Pastatė miestą, kurį praminė Utena. Vedė Vidą, kuri jam pagimdė sūnų Gedminą. 1929 m. Utenis Kernavėje buvo pakeltas didžiuoju kunigaikščiu (p. 433). Netoli Utenos supylė aukštą kalną - maldyklą, padirbo namus kunigams, kurie sukūrė amžiną ugnį. Uteniui karaliaujant nepaliaujamos kovos su vokiečiais. Ties Skirsnemune vienas žemaitė apsimetė lenke, kuri iš Lenkų šalies į Žemaičius buvo atvežta, ir prašė kryžiuočių ją gelbėti (p. 435). [galimas dalykas tai vertimas iš kurio nors to meto istoriko ar rašytojo kūrinio, nors negalima to griežtai tvirtinti].

Krekenavos parapijoje neperseniausiai gyveno Kazimieras Šeškus, kuris kaip bajoras vadinosi Šeškevičius. Mokėjo rašyti ir skaityti ir buvo gana dievobaimingas (p. 452). Krekenavos bažnyčioje padoriai meldėsi, klausėsi lietuviškai sakomo pamokslo ir tuojau važiavo namo. [atkreiptinas dėmesys: kaip privalumas, aišku nebūdingas daugeliui bajorų, yra lietuviškų labai didaktinių pamokslų klausymasis]. Kiti bajorėliai paprastai ėjo į smukles iki išvakarių truko, gėrė, barėsi, mušėsi. Ūkininkauti jam sekėsi. Turėdamas 24 metus, pamilo savo kaimyno Stepono dukterį Jadvygą. bajoraitę. Jadvyga pagimdė jam Justiną. Liaudes akalicoje vos ne kiekvienas bajoras ant savo rėžio turėjo smuklę. Ir Kazimieras pasistatė smuklę ir įleido žydą Maušą. Žydas bandė jam įsiteikti, važinėjo jo reikalais. Nelaimei Kazimieras pradėjo gerti (p. 453). Žydas ir jo šeimyną išmokė gerti. Kilo kitokios nelaimės ir pakliuvo bajoras į žydo nagus (p. 454). Kartą jo brolis mirė ir tas vėl žydo prašė jį palaidoti, kad neimtų jo tardyti. Atvyko sprauninkas, o Kazimieras jam ir sako: poneliai, aš vadinuosi Šeškus, o mano brolis šeškus slastuose galą gavo, kito numirėlio mano namuose nėra (p. 455).

Švedų kariai, Karolio XII 1710 - 1712 m. Jie darė ką norėjo: piktino moteris ir dukteris, plėšė turtą, kūdikius ant ragotinių nešiojo, gyvus katiluose virė, už vienos kojos pagautus pusiau kapojo, moterims krūtis pjaustė (p. 461). Žmonės skundėsi De la Gardžiui, bet tas nereagavo. Sužinojo žmonės, kad Petras I sumušė prie Poltavos. Lenkų vyriausybė iškėlė į krašto viršininkus generolą kunigaikštį Palubinskį, kuris ėmė rinkti žmones, ypač Raseinių apskrityje ir išleido į Telšių apskritį pasiuntinius su reikalavimu kiekvienam ūkininkui papjauti savo namų švedą su grasinimu kiekvienam, kuris to nepadarys, būti užmuštam ir pakartam, uždraudus apie tai pranešti žydams ir moterims. Žemaičiai ir papjovė savo švedus. Užplūdo žemaičiai Palubinskio vedami. Švedai bėgo į Kuršą. Žemaičiai perėjo visą Kuršą, užėmė Gruobynios, Duobelės, Mintaujos pilis (p. 461). [čia įsidėmėtinas lenkų vyresnybės (sic.) paskirto Palubinskio pavardė - "Palangos Juzėje minima, kad žemaičiai valstiečiai šoko šokį "Palubinskis"].