XVIII a. – XX a. pirmos pusės dievdirbystės ir sovietinio laikotarpio tautodailės palyginimas | 2020 lapkričio 4 d.

Kaip žinome XVIII a. antroje pusėje pasirodė pirmieji pranešimai apie masiškai statomus kryžius ir liaudies menininkų - dievdirbių - kuriamas katalikiškos tematikos (Jėzaus Kristaus Švč. M. Marijos ir šventųjų) statulėles. XIX a. Lietuvoje kryžiai su koplytėlėmis ir jose esančiomis statulėlėmis paplinta masiškai. Dėl kryžių gausos Žemaitija kitataučių imama vadinti šventąja Žemaitija. Meniškai apipavidalinti, išpuošti Saulės spinduliais, augalų ornamentika, paukščių, žalčių ir kai kurių kitų gyvūnų motyvais bei kita gamtos objektų atributika kryžiai tapo ir vienu iš lietuvių etninės erdvės skiriamųjų bruožų. Tyrinėtojų jie buvo vadinami lietuviškaisiais. Be to, vien dėl savo amžiaus jie turi didžiulę istorinę vertę. Neabejotina ir jų meninė vertė. Dar svarbiau yra tai, kad jie liudija juos sukūrusiųjų ir juos vartojusiųjų lietuvių valstiečių mąstyseną ir pasaulėžiūrą. Nors savo pagrindiniais objektais - kryžius, Jėzaus Kristaus, Marijos ar šventųjų atvaizdai - tai aiškiai katalikiški kūriniai, vis dėl to, bendras kontekstas, kuriame jie įkomponuoti, yra ne tradiciškai katalikiškas, bet sinkretinis, atspindintis valstietijai būdingą krikščionybės (katalikybės) ir prigimtinės kultūros, dar ne taip seniai aiškiai išreikštos senosios baltiškos religijos formomis, samplaiką. Savo funkcijomis liaudiški (lietuviški) puošti kryžiai ir šventųjų statulėlės savo funkcijomis tęsė ankstesnėje - prigimtinėje - kultūroje naudotų atitinkamų objektų vartojimo būdus - tarnavo vienų ar kitų asmenų bei įvykių atminimui, įamžinimui, apsaugai. Panašu, kad jie pasikeitė tik savo religiniu įprasminimu - forma, stilistika, bet ne esme. Kita vertus, neabejotina, kad XVIII a. antroje pusėje ar pabaigoje galutinai sukrikščionėję lietuviai valstiečiai sąmoningai kryžius ir statulėles suvokė būtent kaip katalikiškus kūrinius. Jie buvo duodami palaiminti kunigui, buvo statomi su religinėmis apeigomis. Taigi šiuo požiūriu tai buvo griežtai religinis, vadinasi ideologinis menas ir tarnavo to meto viešpataujančiai ideologijai - katalikybei kaip liaudies masių sąmonės apdorojimo įrankis, propagandinė priemonė. Tačiau ką tai reiškia? Katalikiškoje visuomenėje, katalikybei esant griežtai privaloma religija ir ideologija, nebuvo net įsivaizduojama, kad galėtų būti kuriamas nekatalikiškas menas. Viena vertus nuo XVIII a. liaudis ir savaime didesniu ar mažesniu laipsniu tikėjo katalikiškomis tiesomis, o antra vertus, tie, kurie buvo nusiteikę jų atžvilgiu skeptiškai - tiek patys dievdirbiai, tiek užsakovai (valstiečiai) - turėjo taikytis prie tikinčios liaudies nuotaikų ir Bažnyčios bei pasaulietinių ponų spaudimo. Vadinasi jie turėjo save varžyti, grūsdami savo meninę vaizduotę į griežtus katalikiško meninio kanono rėmus. Tuo tarpu gerai žinoma, kad patys dievdirbiai ir kryžių drožėjai neretai buvo katalikiško mokymo atžvilgiu nusiteikę skeptiškai, traktavo juos laisvai. O be to, kaip matome, jų kūriniuose atsispindėjo sinkretinė jų pasaulėžiūra. Neverta stebėtis tad, kad dar tarpukaryje kūrę šventųjų statulėles, tarybiniais laikais jie noriai ir mielai ėmėsi visai kitų temų - lietuvių mitologijos, pasakų, socialinio liaudies išnaudojimo, buitinių ir kitokių siužetų vaizdavimo. Vadinasi, pasikeitus politiniam režimui ir ideologiniam klimatui, jiems atsirado galimybės kurti tuos dalykus, kurie jiems buvo daug malonesni. Taigi neįmanoma jų sovietinio laikotarpio kūrybos suvesti tik į prisitaikymo momentą ar tarnavimą propagandai. Naujos jiems atsivėrusios galimybės ir naujos temos jiems savaime buvo labai artimos. Na o prisitaikymo momentas - kai teko kurti ir gana ryškiai propagandinius kūrinius - nepanaikino šių kūrinių meninės ir istorinės vertė ir jų kūrėjų asmenybių originalumo ir savitumo.

Todėl nelabai suprantama, kodėl nenorima pripažinti sovietinio laikotarpio liaudies menui (tautodailei) istorinės, meninės vertės. Dabar linkstama jį laikyti tik sovietų propagandos įrankiu. Tačiau jeigu mes pažvelgtumėme į tarybinio laikotarpio liaudies meną kaip visumą, mes lengvai įsitikintum, kad jis žymiai mažiau ideologizuotas nei XVIII - XIX a. religinis valstiečių menas, kuris savo pagrindiniais vaizdavimo objektais buvo grynai katalikiškas. Taip, sovietiniais propagandiniais štampais pažymėtų kūrinių neabejotinai buvo ne tiek jau mažai, bet jie ne tik kad nedominavo, bet ir sudarė tik mažą dalį viso to meto liaudies meno (kai tuo tarpu XVIII - XIX a. liaudies menas beveik 100 procentų buvo katalikiškas). Ir netgi tas sovietiniais štampais ar pataikavimo rusams ženklais pažymėtas menas buvo daug lietuviškesnis nei katalikiškas liaudies menas. Sovietinio laikotarpio liaudies meno menine verte taip pat nėra prasmės suabejoti. Jis tikrai ne mažiau meniškas nei praeities liaudies menas. Antra vertus, būtina atsižvelgti ir į minėtą prisitaikymo momentą, kuris labai ryškus buvo katalikiškame Lietuvos istorijos periode ir lygiai taip pat galiojo ir sovietiniam laikotarpiui. Tai suvokus, nebelieka pagrindo nuvertinti sovietinį liaudies meną, nes toks nuvertinimas aiškiai kyla tik iš dominuojančios, privalomos šiuolaikinės politinės antikomunistinės politinės doktrinos ir ideologijos.

Susipažinkime su vieno žymiausių lietuvių liaudies skulptorių Stanislovo Riaubos (1904 - 1982) darbais, publikuotais knygoje "Stanislovas Riauba" (Lietuvių tautodailininkų sąjunga, 2004). Jis pradėjo kurti dar prieš karą kaip vienas iš daugelio to meto dievdirbių, skaptuodamas šventųjų, angelų, švč. M. Marijos statulėles, medinius altorius. O po karo jis ėmė kurti pačios įvairiausios tematikos itin meniškus kūrinius buitiniais, pasakų, praeities liaudies socialinio išnaudojimo motyvais. Pasitaikydavo ir vienas kitas kūrinys su sovietinės propagandos štampų atšvaitais. Bet netgi tokie darbai rodo, kad šiam tautodailininkui visa tai buvo artima. Jis nuoširdžiai džiaugėsi galimybe kurti įvairių siužetų kūrinius, o ne toliau plušėti prie įkyrėjusių katalikiškų skulptūrėlių. Ir jau niekaip neįmanoma jo darbams prikišti meninio neišvaizdumo. Net ir akivaizdžiai sovietinei propagandai tarnavusiuose liaudies skulptorių darbuose (iš knygos "Respublikinė liaudies meno paroda: Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 45 - ečiui. Katalogas" (Vilnius, 1985)) ideologizacijos nepalyginamai mažiau nei XVIII a. - XX a. pirmos pusės dievdirbių skulptūrose.

Taigi belieka daryti išvadą, kad liaudies menas - tiek katalikiškas, tiek sovietinio laikotarpio - atspindi liaudies pasaulėžiūrą ir jos pokyčius, susijusius su politinių režimų kaita ar viešpataujančių socialinių ir ideologinių grupių spaudimu.