Žemaičių gyvensena, pasaulėjauta, pasaulėžiūra ir būdas XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje | 2021 vasario 4 d.

02/04/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime fiziko, etnografo, kraštotyrininko ir žymaus visuomenės veikėjo prof. Igno Končiaus (1886 - 1975) knygą "Žemaičio šnekos" (Vilnius: Vaga, 1996), pirmą kartą išleistą 1961 m. Londone, lietuviškoje leidykloje "Nida". Žemaitijoje gimęs ir visą gyvenimą žemaičiu save laikęs Ignas Končius kaip niekas kitas buvo vertas tapti Žemaitijos metraštininku. Nuo 1911 iki 1938 m. kraštotyriniais tikslais, registruodamas žemaičių krašto koplytėles ir kryžius jis nukeliavo Žemaitijos keliais daugiau kaip 2400 kilometrų. Taigi išmaišė Žemaitiją skersai ir išilgai. Be abejo, jis ne tik registravo, fotografavo, piešė kryžius ir koplytėles (jo darbas publikuotas tarpukaryje leidinyje "Soter" ir karo metais - "Gimtajame krašte"), bet ir užfiksavo savo atmintyje šimtus, jei ne tūkstančius, pokalbių su pačios įvairiausios visuomeninės padėties žemaičiais, sukaupė savo atmintyje ir užrašuose milžinišką kiekį buitinės, ūkinės, meteorologinės, pasaulėžiūrinės, religinės, istorinės tematikos informacijos iš pačių žemaičių lūpų. Todėl čia pristatoma knyga "Žemaičio šnekos", kuri yra memuarinio pobūdžio kūrinys su gausiai panaudota jo sukaupta etnografine medžiaga, ir kurioje I. Končius pateikia savo paties atsiminimus apie savo gimtąjį kraštą, praturtintus jo sukaupta gausia etnografine ir tautosakine medžiaga, yra autentiškas XIX a. pabaigos ir XX a. pačios pradžios (iki nepriklausomybės atkūrimo) Žemaitijos ir žemaičio paveikslas, kurį prel. M. Krupavičius išeivijoje, gindamas I. Končių nuo labai jau ortodoksalių katalikybės adeptų puolimo, pavadino "tikslia Žemaitijos nuotrauka". I. Končius šiame savo veikale detaliai aprašė ne tik žemaičių visuomenės aptariamo laikotarpio socialinius santykius, ne tik žemaičių kasdieninio gyvenimo buitines detales, žemės ūkio darbus ir įrankius, gyvulius, ūkio vedimą, bet ir žemaičių pamaldumą, Dievo sampratą, požiūrį Bažnyčią ir kunigus, santykį su gamta, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, charakterizuodamas žemaičių charakterį ir būdą, ir taip pateikdamas žemaičių etnopsichologinį paveikslą. Būtent tai mums labiausiai ir rūpėjo, todėl tie, kuriuos domina etnografinės konkretybės, turėtų kreiptis į patį I. Končiaus veikalą (tai daryti bet kuriuo atveju verta), o mes gi dėmesį sutelkėme į žemaičių pasaulėjautą, pasaulėžiūrą ir jų katalikybės ypatumus. Etnografinės detalės konspekte atsispindi tik tiek, kiek iš jų galima spręsti apie žemaičių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Žemaičiai XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje be abejo buvo katalikai ir netgi angažuoti katalikai, labai gerbiantys savo kunigus, tačiau, iš kitos pusės, katalikybės laikymasis daugiau kaip papročių, jiems būdinga gamtos adoracija, gilus tikėjimas dvasių egzistavimu visame kame, liudijantis panteistinį jų katalikybės pagrindą, griežtas žemaitiškumo laikymasis ir gynimas bei ištikimybė giminės tradicijai išduoda jų katalikybės neortodoksalų, netradicionalistinį pobūdį, t. y. vadinamąją liaudies katalikybę ar net katalikybės ir senosios baltiškosios pagonybės sinkretizmą.

Linos Dzigaitės įvadas "Ignas Končius ir jo "Žemaičio šnekos": Ignas Končius gimė 1886 m. Žarėnų valsčiuje. Igno tėvai turėjo 32 ha ūkį Purvaičių kaime ir buvo vieni stambiausių ūkininkų (p. 5). Jo tėvo Antano Končiaus sodyboje glaudėsi lietuviškos spaudos perdavimo punktas, todėl kartu su knygomis atplaukdavo ir platesnės žinios apie pasaulį, įvykius, žmones, gautos iš knygnešių. Ignas Končius pasislėpęs skaitydavo "Tėvynės sargą", "Šviesą", "Vilniaus žinias". Iš jų pramoko lietuviškai. Visus savo vaikus Antanas Končius išleido į mokslus. Brolis Antanas stojo į kunigų seminariją, bet dėl konflikto tautiniu pagrindu su seminarijos vadovybe, išstojo (p. 6). Ignas mokėsi Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje. Rygoje ir Liepojoje veikė stiprūs nacionaliniai jaunalatvių judėjimo centrai, kurie buvo pavyzdys lietuvių jaunimui. Ignas aktyviai dalyvauja lietuvių visuomeninėje veikloje Liepojoje (p. 7). 1907 m. įstojo į Petrapilio universitetą studijuoti fizikos. Tad užsimezgė ir jo tikroji tyrinėtojo, etnografo veikla. Tapo entuziastingu Petrapilio universiteto lietuvių studentų būrelio nariu. Studentų mokslo draugijoje skaitė pranešimus. 1910 m. pradeda klausyti prof. E. Volterio paskaitų apie lietuvių ir latvių etnografiją. Jo padedamas I. Končius išmoko rinkti etnografinę medžiagą, klasifikuoti medžiagą apie žemaičių trobesius. Taip 1911 m. prasideda didelis darbas, nusitęsęs iki 1938 m. Darbo rezultatai aprašyti straipsnyje "Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika" (Soter, 1931, 1333, 1936, 1937, 1938 m.; Gimtasis kraštas, 1943, Nr. 31). Baigęs universitetą pradėjo dirbti Palangos gimnazijoje matematikos ir gamtos mokytoju (p. 9). Karo pradžią praleido Petrapilyje. Suorganizuoja draugiją nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti. Palangos gimnazijai persikėlus į Estiją, ten atvyksta ir Končius. Parašo fizikos vadovėlį lietuvių kalba (p. 10). Po to dirba Stavropolio žemės ūkio instituto asistentu. 1921 m. grįžta į Lietuvą. Pradeda dirbti Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje (p. 11). Paruošė fizikos terminų žodyną lietuvių kalba (p. 12). 1922 m. vasarą su Viktoru Ruokiu apkeliauja Palangos kraštą. Ataskaita apie tą kelionę buvo knyga "Palangos kraštas". Jame esama ir etnografinės medžiagos, atskleidžiančios gyventojų būdą (p. 12). I. Končius labai rūpinosi ir Vilniaus krašto likimu. Jis suorganizavo "Vilniaus medžio" šventę (p. 12). Domėjosi meteorologija. Išlikęs paskaitos "Kaip žmonės orą spėja" juodraštis, kuriame vėlgi vaizdingai aprašyti ir apibūdinti ir patys žmonės (p. 13). 1926 m. jis persikelia į Kauną. Paskiriamas Matematikos ir gamtos fakulteto eksperimentinės fizikos katedros docentu (p. 14). Rūpinosi fizikų pamainos rengimu: jo rūpesčiu A. Žvironas, K. Baršauskas, A. Jucys buvo išsiųsti tobulintis į užsienį. Prof. Vaclovas Kaveckas - taip pat Končiaus globotinis. Save pabrėžtinai laikė žemaičiu (p. 15). 1931 m. Ignas Končius buvo paskirtas Valstybinės archeologijos komisijos nariu. Dalyvavo su prof. E. Volteriu Apuolės piliakalnio tyrinėjimuose. Išleidžiama jo "Instrukcija etnografinei medžiagai rinkti" (p. 16). Kartu su Lietuvos geografinės draugijos nariais dalyvavo ekskursijose po Žemaitiją. Priklausė Draugijai užsienio lietuviams remti. 1939 m. prof. Končius paskiriamas tuometinio Vilniaus Stepono Batoro universiteto valdytoju. Reikėjo perdirbti didelę lenkų įstaigą į lietuvišką (p. 17). Perdavęs savo pareigas Vilniaus universiteto nuolatiniam rektoriui prof. Mykolui Biržiškai, I. Končius grįžta į Kauną ir toliau vadovauja fizikos katedrai VDU iki 1943 m. 1940 m. buvo areštuotas NKVD ir įkalintas. Karui prasidėjus jam teko ištverti sunkią kelionę į Červenę (Baltarusija), į kalinių sušaudymo vietą (p. 18). Per stebuklą po lavonais išliko gyvas. Birželio 27 d. grįžta namo. Atsigavęs per vasarą, toliau vadovauja fizikos katedrai. 1942 m. paskiriamas Savitarpinės pagalbos organizacijos Vyriausiojo komiteto pirmininku (p. 19). Atsisakė pasirašyti okupacinės valdžios raginimą stoti jaunimui į SS legioną (p. 19). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po karo imasi visuomeninės lietuvių veiklos, mokytojauja amatų mokykloje. Aktyviai dalyvauja Akademinio skautų sąjūdžio veikloje (p. 20). Profesorius ėmėsi drožinėjimo, sutelkė savo mokinius šiam darbui. Drožinėjimas kaip meditacija - tai padėjo pabėgti nuo sunkių minčių (p. 21). JAV, Bostone, buvo įsteigta drožinėjimo dirbtuvė. 1954 m. buvo išleistas I. Končiaus drožinių albumas, tačiau maloniausios profesoriaus valandos bėgo prie rašomų atsiminimų. Memuarai "Žemaičio šnekos" išleisti Londone 1961 m. (p. 22). Emigracijoje kai kas apkaltino autorių einant "koja kojon su marksizmu". Tačiau knygą ginti ėmėsi prel. M. Krupavičius, pavadindamas ją tikslia ir teisinga Žemaičių žemės nuotrauka. Poetė Juzė Augustaitytė-Vaičiūnienė: "[...] jis išnešė tomis savo knygomis lietuvių senąją religiją". Lygiai taip pat kaip anais laikais kai iš degančios Trojos pirmiausia buvo kraunami į laivus dievai, o paskui ir kalba (p. 23). Guvus Valančiaus "Palangos Juzės" šnekėjimas ir ūkiškas Katkaus "Balanos gadynės" nuoseklumas Končiaus knygoje susilieja į viena. I. Končius nukeliavo Žemaitijos keliais 2424 kilometrus (p. 24). "Žemaičio šnekos" - tai kalbėjimas apie egzistencijos esmę paprastais žodžiais, kasdieninėmis mintimis, įprastomis situacijomis. Končius puikiai perprato žemaičių kalbos sistemą, ir dar daugiau - buvo tos sistemos į save įtrauktas. Kalba - tai gyvenimo būdas ir jo nulemta psichologinė sistema (p. 25). Pasakojimas visą laiką išlieka apibendrintas, susidaro vieningos kultūros vaizdas. Končiaus kūrinyje veiksmo maža. Veikimas - menamas, o demonstruojama psichologinė vertikalė. Gilumoje - psichologija, savivoka ir pasaulėvoka (p. 26). Todėl "Žemaičio šnekos" - tai ir unikali etnopsichologinė retrospekcija, sutverta taip, kad sudarytų kuo pilnesnį vaizdą kaip dvasia formuoja sąmonę, psichologiją, pasaulėžiūrą ir visą kultūrą. Nuo etnografijos einama prie psichologijos (p. 27).

Jurgis Gimbutas "Igno Končiaus biografijos santrauka": fizikos mokytojas ir profesorius, gamtos mokslų bei fizikos literatūros autorius, kraštotyrininkas, etnografas, visuomenininkas, lietuvių spaudos bendradarbis (p. 474). Nuo 1931 m. darbavosi Valstybės archeologijos komisijoje, o nuo 1942 m. išrinktas į Kultūros paminklų tarybą. Buvo Akademinio skautų sąjūdžio pirmininku 1947 - 1954 m. 1949 m. atvykęs į Bostoną gavo darbą pagal profesiją Tufts universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje. "Žemaičio šnekos" - tai samplaika autoriaus atsiminimų su jo etnografiniais pastebėjimais. 1965 m Čikagoje išleista I. Končiaus knyga "Žemaičių kryžiai", iliustruota jo paties prieš karą darytomis nuotraukomis (p. 476).

Kunigaikščiai, ponai, bajorai

Bajorai: žemaičiai bajorų ponais nevadina. Bajoras - tai stambus ūkius valdą, lenkiškai kalbą ir ponais save vadiną. Jie yra buvę ponų įvairūs tarnai, sako, pakalikai. Jie yra gavę geras žemės, su miškais, pievomis. Dauguma jų nėra turėjęs baudžiauninkų. Ponams tarnaudami, bajorai pramoko lenkiškai. Varnių klebonas kun. A. Juozapavičius supykdė bajorus už tai, kad įrodė jų vietinę kilmę. Bajorai didžiavosi savo neva lenkiška kilme. Tik sulenkintos pavardės, pridedant joms lenkiškas galūnes, tai liudija. Pav. gimtojoje Končiaus Kontaučių parapijoje Smilgių bajorų akalicoje yra asmenys su tokiomis pavardėmis: Rubeževičius, Smilgevičius, Butkevičius - kilmė aiški: Rubežius, Smilga, Butkus... O greta išlikusios nesulenkintos pavardės: Viršilas, Daukantas, Budginas, Stulpinas. Jų skiemenis galima sukeisti vietomis (p. 35). Jėrubaičių sodoje yra švarus kiemas, namas, gražiai užtvertos statinės tvoros. Savininko pavardė Lekauskis. Popieriuose - Lochovskij. O pasiteiravus, pasirodė, kad žmonės jį vadina Lėkausiu. Ir iš tiesų jo ausys didelės. Buvo Dotnuvos technikume toks žemaitis nuo Židikų pavarde Malinauskis. Jis pasakė, kad žmonės juos vadina Mėlynausiais (p. 36). Lekemėj gyveno Lapinskis. Jo tėvas buvo felčeris. Jo sūnus kartu mokėsi Palangos gimnazijoje ir poterius kalbėjo lenkiškai. Na kaip felčerio sūnų krikštydamas sakysi: negi Lapis. Klapčiukas rašė kaip jam sakė. Bajorai caro laikais kariuomenėje turėjo tarnauti raiti. Jie turėjo "bajoriškas" žemes: jiems nereikėjo mokesčių mokėti, kelių taisyti. Teismas negalėjo jiems priteisti fizinių baudų (įkirsti). Žmonės juokauja: bajorą gali mušti tik stačią, jo garbės neįžeisi; paguldęs jo nemušk. "Žmonės" su bajorais turėjo bylinėtis skirtingu keliu (p. 37). Bajorai nebuvo ponai - jie žmonių nevaldė. Ponas yra tas, kuris turi vergų - baudžiauninkų. Ir ponų bajorais nevadinio. Tik ponais tevadino. Sakoma: "kad buvome po ponais", "kad ponai su mumis darė ką norėjo", "kad ponai žmones valdė", "kad buvo ponų valdžia". Ponai galėjo dovanoti žmones, paimti žmonių turtą. Žmonių turtas buvo ponų turtas. Ponai nemėgdavo su bajorais dėtis. Jie savųjų laikėsi. Retas kuris ir bajoras sugebėdavo ponų laikytis. Tokius ponai juokdariais laikė. Besistiepdami prie ponų bajorai nuvargdavo, nusigyvendavo. Tokius vadino plikbajoriais. Ir kai jau visai bajoras nusmukdavo, beturėdavo tik juodą "burnosą" su bliso apykakle ir skrybėlę ir jau visai į žydų rankas pakliūdavo, tokius vadino šunbajoriais. Jie nepritapdavo prie žmonių, o bajorai jš kratėsi. Tačiau dar turėdavo giminių pasilaikančių ar geraširdžių pažįstamų, eidavo per bajorus - tokius vadino bajorų arba ponų ubagais (p. 38). Kad ir elgeta, bet jo "manierose" ar apdare dar buvo likę pėdsakų bajoriško elgesio, bajoriško apdaro. Ir tokie vis dar mėgdavo lenkiškai kalbėti. Ar pašventoryje, ar prie smuklės sustoję, lenkiškai kalbėdavo, kraipydamiesi, kad juos pastebėtų. Vengė "vartotojų bendrovių" - "kooperatyvų" - girdi tai mužikų krautuvės. Eidavo pas žydus, kalbančius lenkiškai. Tokias krautuves vadino poniškomis, atseit vienu laipsniu aukštesnės rūšies. Končiaus tėvas dar nešė valgyti į dvarą baudžiavą einantiems. Senolis - Silvestras Končius - visą amžių ėjo baudžiavą Medingėnų dvaro Šukštai. Dvaras didelis buvo, su akmeniniais ūkio pastatais, bet gyvenamasis namas medinis. Grafų, kungaikščių ponais jau niekas nevadino. Kartais pasakydavo pone grafe, bet prie žodžio kunigaikštis "ponas" nevartodavo [tai dar aukštesnis socialinės gradacijos laipsnis]. Ponai tol gerai gyveno, ko turėjo baudžiauninkų, metininkų, šimtadienių, kol turėjo nepardavę savo žemės pakraščiais pristatytų grytelių, kurių gyventojai atsimokėdavo eidami dvarui dienas. Jei kuriam duodavo dirvos bulvėms pasisodinti ar pašaro karvei ar ožkelei pasišienauti ar kuro - vėl dienos, vėl nemokami darbininkai (p. 39). Kai buvo badmetis ir žmonės neturėjo ko valgyti, paties dvaro tarnautojai prašė ponią duoti neturintiems ko valgyti. Ta atsakė: "Kad neturi ko valgyti, lai valgo duoną su sviestu" (p. 40). Prireikus samdyti darbininkus ir jiems mokėti, ponams gyvenimas pasunkėjo. Jie ėmė pardavinėti miškus. Nebeturint ir tų, ėmė pardavinėti pievas, dirvas, malūną parduodavo. Apsukresni grytelninkai taip pasidarydavo visai neblogą ūkelį. Galiausia ponams tekdavo išnuomoti ūkį "ant pusės", paskui nuomininką įsileisti, o galiausiai iš varžytinių paimdavo bankas. Vilniaus žemės bankas išdalydavo dvarus burliokams starovierams. Pusė Kontaučių parapijos buvo suburliokinta. Jie arkliavagiai buvo. Juos burliokais vadino, o ne žmonėmis. Į banko rankas pakliuvę dvarai virsdavo griuvėsiais (p. 41). Taip ta "bajorija" ir pati savaime, ir per burliokus išnyko. Išnyko su žmonėmis beveik nesusimaišiusi. Žmonės sakydavo: ne, kur dėsi bajoro dukrą - ar ji moka ką dirbti? Jonui Kentrai Palangoje Bakanauskienė lenkiškai ir sako: ir tu savo pirmąją dukterį išleidi už chamo. O tas chamas buvo aukštuosius mokslus išėjęs žemaitis. Bakanauskas (Bakanas) buvo kilęs nuo Kauno ir Palangoje buvo grafo Tiškevičiaus byloms vesti įgaliotinis. Jis ramus žmogelis, bet jo žmona - ligonis, lenkė nuo Medingėnų - Viršilaitė (p. 43). Kaimo ponas Šukšta po karo, nepriklausomoje Lietuvoje ilgokai laikėsi, gerai ūkį vesdamas. Po žiemos ilgam išvažiuodavo į Varšuvą. Jo miškų šeimininkas Stoupelis pardavinėdavo miškus, kad būtų ką ponui į Varšuvą siųsti. Vaikai dėjosi į POW. Vienas jų buvo net sužeistas. Dotnuvoj turėjom tarnaitę - bajorę Bacevičaitę, pono Šukštos metininko dukterį. Mokėjo lenkiškai. Šukštų dukra mokytojavo Kauno lenkų gimnazijoje. Končius prisimena buvo kviečiamas mokyti ponų Šukštų vaikų, bet nėjo, nes jam nemalonu bus aptikti savo tėvų baudžiavos vietą. Šukšta jam atsakė: tai buvo seniai, tokie buvo laikai, mes nekalti, taip buvo tvarkomas pasaulis...". Bet Šukšta buvo geras žmogus, apie jį žmonės nieko blogo nepasakoja (p. 43). Žlibinai priklausė Boleslovui Šukštai. Žlibinai buvo filija. Kartą kai kunigas buvo parvežamas, ponas su šautuvu vaikščiojo po šventorių, sakydamas, kad neįsileis kunigo, nušaus jį. Mat bažnyčiai priklauso valakas - 20 dešimtinių. Žlibinų Šukštos dvarelis visai menkai atrodė. Tiesa, svirnas dvariškas, gyvenamas namukas "poniškai" atrodė. Greta Medingėnų Šukštos dvaro buvo Keturakiai, Gurskio dvaras. Končiui dar gyvenant kaime, begyveno Gurskienė. Didelė ponia. Su aplinkiniais ponais nesibičiuliavo (p. 44). Underavičiai prie Žarėnų. Žarėniškis neblogai gyveno. Buvo telefoną prasivedęs iš dvaro į valsčių. Kitas Underavičius buvo ar ne į Sibirą ištremtas, kone už lietuviškus dalykus. Uščios dvaras buvo didelis su gražiais pušynais, malūnu. Jo du sūnūs Vilniuje turėjo ketaus liejyklas. Jis pirmas parsigabeno plūgą ir ėmė arti juo žemę. Žmonės ėjo kaip ant "dyvų" to plūgo žiūrėti (p. 45). Prastai tvarkėsi dvarininkai - ponai. Kad ir Žudickiai Pakapinėje - nuo Plungės 4 km Rietavo link. Iš jo vaikų rodos tik Leopoldas baigė Palangos progimnaziją. Skurdo visi. O dvarelis smuko. Apsinakvojus, kai užeidavo lyti, nerasdavai vietos, su lova bevažinėdamas po kambarį, kur nelašėtų (p. 46). Žemaičiuose nebuvo žodžio dvarininkas, tik ponai ir bajorai. Dar kunigaikščiai, grafai, kurie aukščiau už ponus stovi. Valančius taip pat žino, kad ponai ir bajorai nėra tas pats. Poška "Žemaičių ir Lietuvos Mužike" taip pat juos skiria. Baudžiauninkas prašo bajoro parašyti apie jo skriaudas karaliui, o bajoras jam atsako, kad bajorui netinka apie poną piktai rašyti (p. 47). Kunigaikštis Irenėjus Oginskis (1808-1863) įsteigė Rietave žemaičių dėstoma kalba žemės ūkio mokyklą. 1863 m. sukilime nedalyvavo (p. 48). Rietave buvo didelis sodas - keli valakai žemės - aptvertas per du žmogaus augumu mūrine plytų tvora. Tvoros viršus prismaigstytas sudaužytų butelių stiklų (p. 53). Bagdono Oginskio brolis Mykolas Oginskis gyveno Plungėje. Buvo labai malonus žmonėms. Gražiai žemaitiškai su žmonėmis kalbėjosi, gynė jų reikalus. Padėjo spaudą atgauti. Daugeliui mokslus einantiems pašalpų duodavo (p. 54). Labai mažai žmonės ryšių turėjo su ponais bei bajorais. Dėl to jų pasisakymuose nedaug tegali pasiklausyti apie ponų-bajorų gyvenimą. Nei valsčių nei bendruomenių sueigose ponai-bajorai nedalyvaudavo, nes jie nuo valsčių nepriklausė. Kastinių kelių jie netaisė. Į valsčių mokyklas savo vaikų neleido. Dėl bažnyčių statymo ponai-bajorai tiesiogiai su klebonais kalbėjosi. Apie ponų poniškąjį gyvenimą ir bajorų bajorišką gyvenimą išgirsdavo per tarnus. Bet tai šališkos, pripuolamos žinios (p. 59).

Ponai savęs niekada nepravardžiuodavo "žmonėmis", o mus vadindavo "naši liudzi", atseit mūsų žmonės. Burliokai - ne žmonės. Ir lietuviškai kalbantys ne žmonės. Tik žemaitiškai kalbantys tėra tikrieji žmonės. Dar svarbu - apdaras. Jei pėsčias - lazda. Beveik visi žmonės - ūkininkai. Vidutinis - 18 - 20 ha (p. 77). Į miestelį gyventi išeina senos "panos", davatkom pasidariusios. Kam ką suverps, išaus, nuners, šlebę kokią ar palaidinę parauks. Ūkininkės našlės nemėgsta miestelio. Kalvių sodoje reta. Miestelio kalviai - nelietuviai. Miesteliuose nuo seno gyvena kalvaratnikai, šaltkalviai, dievdirbiai. Geras kalvis ir kryžius dirba. Kurpiai daugiausia miesteliuose. Ir siuvėjų ten yra (p. 78). Miesteliuose yra šiek tiek šaltkalvių, laikrodininkų. Kibirų, milžtuvių, kodalių meistrai yra trobelninkai. Kubilų, statinių dirbėjai - jau dideli ir reti meistrai. Sėtuvės - jau gerų meistrų darbas (p. 79). Tik gerą kaimyną pavadins žmogumi. Ė, koks ten žmogus - trobelninkas. Tikima, kad šunys jaučia, kad žmogus eina. Nelaimės ištiktas šaukis pas žmones. Ne pas kaimynus. Ne visi kaimynai yra žmonės. Tik su žmonėmis dėkis. Ponas ne žmogus, jam darbas nerūpi (p. 80).

Žydai

Žydai - geri amatininkai, Jie - kurpiai, siuvėjai, skardininkai, stiklioriai, kepurninkai. Jie - langų ir durų meisteriai. Jie mūrininkai. Ir bažnyčių statyti juos kviesdavo. Kertes vedė žydai, nes lietuviai kreivai išvesdavo (p. 60). Žydas sugebėdavo iš karto taip lentą atpjauti, kiek reikia. Tas pats su stiklu. Gerai dirbo krosnis. Kaminkrėčiai geri buvo. O lietuviai ūkininkai amatininko darbą laikė gėda (p. 61). Taip žiūrint į amatus, žydai neturėjo konkurentų. Tik vokiečiai buvo koklininkai, ir mūrininkų pasitaikė. Buvo račių vokiečių. Žmonės iš savo rankų neišleido klumpadirbio amato. Kunigaikštis Oginskis išmokė žemaičius iš medžio avalynę sau apsigaminti. Dar ir grėblių meistrai, krepšių, kibirų, geldų, lovių, šaukštų, samčių buvo lietuviai. Žydo žemaičiai žydu nevadindavo, bet žydeliu. Mat jis menkysta, jis "amatininkas". Be amatų, žydai mieste varė prekybą. Plungėje nebuvo nė vienos "krikščioniškos" krautuvės. Žydai supirkinėjo grūdus, linus, sėmenis, žąsis, odas, karves, arklius (p. 62). Jie patys turėjo rajonais pasiskirstę kaimus ir pirkdavo patys nusistatę kainas. Žydai taip pat nešiodavo prekes po kaimus - adatas, skepetaites. Vežiodavo silkes. Tie pėstieji kromininkai buvo labai vargingi. Veršių nepirkdavo. Žydai duodavo kortelę, kad neperaugtų, kad "košer" būtų. Malūnininkai visi be išimties buvo žydai. Žmonėm eiti į malūnininkus buvo didelė negarbė - tik žemės darbas buvo žmogaus vertas. Paktininkai - tai pienininkai. Dvaro paktą valdydavo žydai. Jie kasdien veždavo pieną į miestą. Nuo Plungės iki Purvaičių - 11 km. Tame kelyje buvo trys smuklės. Vėlgi: šinkoriai tik žydai. Karčema tai gyvenamasis namas su vienu dideliu kambariu, su "šinka" ir dviem kambariukais gyventojui žydui. Į tą didelį kambarį buvo įėjimas per dvi duris: vienos iš lauko, kitos iš "stadalos", t. y. didelio kiaurai pravažiuojamo tvarto, kuriame galėjo sutilpti po kelias dešimtis vežimų (p. 63). Taip pat gydytojai, felčeriai, advokatai, šunadvokačiai buvo žydai. Jie laikydavo arklinius paštus valdininkams. Taigi ūkininkui belieka gaminti, o viską parduoti tenka žydams ir viską pirkti iš jų. Žydų "kahalas" viską valdė. Žydai ėjo kartu su rusų valdininkais. Kyšiais padengdavo visokius nesusipratimus. Žydų žmonės nemėgo, bet be jų negalėjo apsieiti. Buvo sakoma, kad žydas viską daro atvirkščiai, ne taip, kaip žmonės daro. Darai kaip žydas, reiškia nežmoniškai. Pas žydą gera aprikti. Žydą gali iškolioti, jo prekę iškoneveikti. Reikia pinigų, pas žydą gausi. Tačiau žydas linkęs apgauti. Per akis krikščionį apgauti jam ne griekas. Žydų su žydais viena moralė, o žydų su gojais - kita (p. 64). Negarbė buvo pas žydus tarnauti (p. 64). Pas žydą už "gižą" tarnauja... Žydams per šabą žvakes kilnoja... Su žydelka susidėjo... Ir perkrikštų nemėgo, nors tokių buvo labai maža. Peikdavo tuos, kurie eidavo suvežtų popiermalkių žievės - mauknos - skusti arba "šliparius" tašyti, bet nutylėdavo apie tuos, kurie važiuodavo žydų kertamų miškų plukdyti. Nors, tiesa, sakydavo, kad nusigyveno žydams mišką beveždamas arba "Linda - lindo žydui į uodegą ir nusigyveno". Žydas buvo tarsi pajuoka ne tiek dėl to, kad barzdotas, kad nešioja "poternyčią", savotiškai meldžiasi - vynioja ranką su odos diržu, segasi Mozės ragą į kaktą, tevalgo iš savo indų, savo šeštadienį daboja, ne dėl jų triukšmų šulėje, ne dėl to, kad moteris laiko žemesniais sutvėrimais (p. 65). Žydai apskritai nelaikomi žmonėmis. Ir vaikus įspėja: koks jis tau žmogus, jis žydas, ar nematai. Tokiu žydas žemaičių laikomas dėl savo darbo, nes negerbiamas amatininko, pirklio darbas (p. 66). Vertinami tik tie žmonės, kurie gamina, kurie patys sau duoną užsidirba, kurie gamtoje, su augalais ir gyvuliais. Jie - tikrieji žmonės (p. 68). Žydas - ne žmogus. Ir kunigas - ne žmogus. Jis aukštesnis už žmogų. Ir vaikas - ne žmogus. Ir mergaitės - ne vaikai. Kiek turi vaikų? Nė vieno, tik tris mergaites (p. 67). Ir alksnis ne medis... Viskas žydų gyvenime žemaičiams keista. Mergaitėms neduoda vardo, kol joms nesukanka 16 metų. Sunkiai sudirgus jaunuoliui, ima jį kitu vardu vadinti, kad atėjusi liga rastų nebe tą žmogų, kuris ligos buvo apimtas (p. 68). Žydas nebijo pajuokos už savo papročius - jų laikosi ir tiek, o žemaičiai turi kažkokio drovumo - nepatogu, čia svetimas žmogus, tarsi norėtų prisitaikyti prie to žmogaus - pav. nelinkę garbinti kryžiaus, jei greta žydas (p. 70). Visus reikalus žydai aptardavo savo kahale - susirinkime. Jų elgetos buvo sutvarkyti. Tam tikrą dieną elgeta apeina jam paskirtą rajoną. Šventomis dienomis žydai negali skersai gatvę pereiti. Kad galėtų pereiti, reikia sujungti abi gatvės puses (p. 71). Kaune senas žydas Šuvalas džiaugėsi kai Vokietijoje Hitleris pradėjo spausti žydus. Sako Vokietijoje yra apie 600 000 žydų. Tegul pusę jų išnaikins. Likusioji pusė ir kitur gyvenantieji tautiškai sustiprės. Vokietijos žydai jau nebe žydai - suvokietėjo. Ir Lietuvoje žydai jau pradėjo su lietuviais maišytis - steigia gimnaziją lietuvių kalba, gali sutikti Laisvės alėjoje žydą, kalbantį lietuviškai. Žydams reikia priespaudos, pogromų, kitaip jie asimiliuojasi su vietiniais žmonėmis. Tai žydų nykimas - išsigimimas (p. 72). Nepriklausomoje Lietuvoje įsiteigė valstybinės-kooperatinės įmonės "Maistas", "Pienocentras", "Linas", "Lietūkis", "Drobė" - ir tos sritys ėmė pereiti į lietuvių rankas. Miškų departamentas miškų eksploatacija ėmė rūpintis. "Maistas" perėmė arklių eksportą. Pamažu visa prekyba slydo žydams iš rankų. Jie tai jautė ir gyvai traukė į Palestiną. Nedirbantiems žydams neleido pirkti žemės. Advokatai, gydytojai - taip pat lietuviai. Tada žydai pradėjo leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, kad galėtų stoti į universitetą (p. 73). Vokiečių gimnaziją taip pat palaikė žydai - jie daugiausia ten mokėsi. Iš lietuviškų mokyklų žydams į medicinos fakultetą durys buvo atviros. Ėmus steigti amatų mokyklas ir amatai ėmė slysti iš žydų rankų. Tada jie ėmė rūpintis emigracija į Palestiną, o tam reikėjo mokėti dirbti žemės ūkyje. Jų darbas ten buvo fiktyvus - jie samdydavo kitus (p. 74). Žydai moka ir "sužavėti" - sužavėtas žmogus ar gyvulys ima keistai elgtis. Žydai tikrai tarsi žavi: kažkaip mostaguoja rankomis, kažką pusbalsiu kalba. Esą žydai macoms vagia vaikus - kraujui (p. 75). Kepyklos buvo tik žydų rankose. Šeštadieniais miesteliai kaip išmirę - nieko negausi (p. 76).

Žemaičių sodyba, ūkio vedimas

Žmonės Žemaičiuose gyvena sodose (taip vadinami kaimai), vienkiemiais. Dar yra trobelninkai-grytelninkai, kumečiai, metininkai, šimtadieniai (prie dvarų). Labai retai aptiksi Žemaičiuose aukštaitiškus (lietuviškus - taip pabrėžtinai patikslino pats Končius) kaimus, kur sodyba prie sodybos. Končiaus gimtasis kaimas: 17 kiemų po 20 - 24 ha, eina tris kilometrus. Jokios ulyčios. Toli nuo kiemo iki kiemo. Kiemai ne eilėje. Vienos sodybos vienoje upelio pusėje, kitos - kitoje (p. 81). Drobūkščiai, Palukščiai prie Varnių: čia stambūs ūkininkai (tiesa, bajorai) po tris valakus (60 ha) turi. Tai reiškia, kad bet koks ūkininkas gali savo sodybą tvarkyti nuo kitų nepriklausomai. Končiaus tėviškėje buvo 6 pastatai: gyvenamasis namas-numas-troba, klėtis, tvartai, daržinė, jaujas, roupė, neskaitant žardinyčios, brago (p. 82). Gyvenamajame naame įėjimai iš kiemo ir iš užduralio (p. 82). Priemenėje (su įėjimu iš kiemo) yra dvi durys: vienos į kaminą, kitos į gerąją trobą. Užduralio pusės priemenė platesnė, čia ugniakuras (ugniavietė) tarp molinių sienų. Pryšininkė taikoma karšinčiams. Karšinčių nesant čia sudėti kalvaratai (p. 83). Klėtis - įdomus pastatas. Klėtyje aruodai - miegos (p. 85). Gimtojoje sodyboje tvartai buvo perdirbti iš "numo". Senovėje viskas tilpo po vienu stogu. Vienam gale per visą namą (pusė namo) buvo gyvenamasis galas su įėjimu iš galo. Pusiauvėrinės durys (išilgai) su įėjimu iš galo. Patalpa be langų, be kamino, be lubų. Ugniavietė duobėje apačioje. Čia sėdėjo prie ugnelės valgydami ir darbus dirbdami. Čia ir miegojo. Ant ugniavietės buvo kuptūras, iš virbų nupintas ir moliu iš apačios ir viršaus apmuštas. Ant ašo atvesdavo katilą su verdamais viralais. Tokių pastatų XX a. 2 - ame dešimtmetyje buvo 17 užfiksuota. Mūsų numas buvo kitoks. Tarp gyvenamojo galo ir tvarto buvęs tarpikas. Iš gyvenamojo galo negalėjai patekti tiesiog į tvartą - reikėjo eiti per laidarį, pro lauką (p. 87). Končiaus tėvų kieme buvo koplytėlė su Mergele Šventąja, aprėdyta rūbeliais, su karoliais, visuomet gėlių žydinčių įmerkta, žiemai popierinių, veidrodžiukų prikabinta (p. 89). Šermukšnis sodyboje, kad piktosios dvasios nesilankytų: velnias bijo šermukšnio. Pašventintus kadugius vartoja nuo perkūnijos apsisaugoti: užeinant perkūnijai, užgesina visas ugnis (p. 90). Stambesnieji klėtį vadina svirnu. Didesnis pastatas, erdvios patalpos. Tvartus stambesnieji jau abarėmis vadina. Dar kitur vadinamasis diendaržis - ketvirtainis kiemas, aklinai keturiais trobesiais apstatytas (p. 91). Jaujas pas stambesnius ūkininkus su polagu ir su mašinarne antroje pusėje. Kitur ir obladę pamatysi - pastatėlis, kuriame įrengta krosnis duonai kepti. Yra ir malkinyčių (p. 91). Stambūs ūkininkai turi sodnų - kur obelys, kriaušės, slyvos, trešnės, vyšnios. Sodnas aptvertas žiogriu. Stambiųjų sodybose dažnai daug senų medžių - liepų, topolių, ąžuolų. Dėka medžių sodyba tampa labai jauki (p. 92). Ąžuolas net daržų nesmelkia. Beržas duoda pasakišką vaizdą. Kaštonai tai jau poniški medžiai, Sidabriniai topoliai jau tik pas didelis ponus auga (p. 93). Šermukšnis auginamas nuo piktųjų dvasių apsiginti. Šermukšninės lazdos ir velnias bijosi (p. 94). Alksnių visur priauga. Juodalksnių tik kai kur randama. Gražiausi Palangos krašte. Didžiausi atrodo kaip ąžuolai. Ir mediena brangi (p. 95). Kartais pas ūkininką pamatysi vadinamąją bajorišką tvorą: kur ne kur įbestas mietas su kitu sukryžiuotas ir surištas vytim, ant tokių į žemę įsmigusių kryžokų sudeda išlikusius tvorgalius ir pasidaro reta išsikraipiusi tvora stambiesiems gyvuliams atbaidyti. Žmonės juokiasi iš tokios tvoros - bajoriška tvora sako. Bajoras mat netveria tvorų - jų laukai atviri (p. 101). Tvoros davė Žemaičių kraštui savotišką vaizdą, dar pridėjus puošnių gluosnių, augalotų pavienių medžių, kryžių, koplytėlių. Mėnesienomis naktimis tvora su savo šešėliais pasakiškus tinklus sudaro. (p. 102). Tvorų eilės, jų eilių eilės itin svajingą, verčiantį galvoti apylinkės vaizdą sudaro. Pasakiška, mįslinga, senovę atkuria, primena savotiškus žmonių išgyvenimus, visokius pasakojimus apie baidykles, kurios pasirodo ne kas kita kaip tvorų šešėliai, stulpų atspindžiai vandenyje, pelkėse, išpuvę kerėblos gražūs gluosniai (p. 103).

Žemaičio svajonė - turėti žemės. Pirma pusininkas, paskui nuomininkas mažuose ūkeliuose, paskui savininkas. Pasidaręs savininku ima plėstis ir pagaliau, žiūrėk, stambus ūkininkas (p. 109). Kiti praturtėja benuomodami po keletą hektarų su vienu menku arkleliu, ožkele arba vienu keltuvu (tai karvė, kuri prieš vesdama, pati neatsikelia, kurią reikia kelti. Dėl to ir visas karves vadina keltuvais). Toliau prisiaugina vis daugiau gyvulių, vis didesnio ūkio nuomai ieško. Kitiems dar ir vaikų nemokamų priauga. Yra ir tokių, kurie gražius ūkius iki ožkos nugyvena. Ūkininkų yra visokių: vieni karališkiai, didelių geros žemės ūkių savininkai, baudžiavos nėję, tik mokesčius mokėję; kiti - stambių dvarininkų - kunigaikščių, grafų turėjo padėti dvarui tam tikrus darbus nudirbti - išvežti mėšlą, rugius nupjauti, statybinę medžiagą vežti. Šitie irgi mokesčius už žemę mokėjo tik. Dar kiti - jau vidutinių ponų - jau baudžiauninkai. Pav. jie turėjo dvarui kas savaitę po tris dienas dirbti su dvejetu arklių vyras ir moteris dvare ir dar prie mėšlavežio, rugiapjūtės be eilės. Kiti turėjo keturias dienas dirbti dvare. Dar buvo šimtadieniai - per metus 100 dienų dvarui pareikalavus. Visa tai už žemę. Vadinasi geriausią darbymetį ponui, o sau - kas liko. Nuvaryti dvare arkliai, pavargęs darbininkas. Iš Končiaus tėviškės iki dvaro apie 7 km. Kelias per miškus, išplaktos duobės. Ir liūdesio, ir džiugesio nuo baudžiavos atleidus. Kaip išgyventi be ganyklų, be kuro? Nuo baudžiavos atleisti be žemės ėmė nuo pono nuomoti ar savo sodybas ar kitur keltis. (p. 110). Atleistieji su žeme turėjo mokėti "išperkamuosius mokesčius" ir turėti reikalų su banku. Per 42 ar 49 metus. O kol neišmokėta negalėjo žemės nei parduoti, nei pabėgti nuo jos (p. 111). Tik po to žemės savininkas galėjo parduoti žemę. Bet negalėjo pirkti bajoriškos žemės. Žemaičiai žemę nemėgsta dalyti. Ūkį paprastai palieka jauniausiam sūnui, vyresniesiems išmokėdamas dalis, išleisdamas juos iš ūkio. Sūnui todėl, kad pavardė liktų toje sodyboje, kad nenutrūktų protėvių vardas. Liūdi kai nėra sūnaus, kai nėra pavardės tęsėjo, kad gerų žmonių pavardė turi pasibaigti (p. 111). Tad užrašo, kad ir artimam tos pačios pavardės giminaičiui. Sako tai mūsų, K..., žemė, o ne kokių ten iš kažkur atsibasčiusių. Per amžius tą sodybą valdė - visi žinojo mūsų vardą. Bet kuri pėda, sako žemaitis, visokių atsiminimų pilna. Čia gimiau, čia gimė mano tėvų tėvai, čia jie mirė, čia ir aš noriu mirti. Nebuvo jie kokie svieto perėjūnai, nesiblaškė po pasaulį. Nė skatiko skolos. Apveizėti trobesiai. Pasididžiavimas. Kadangi žemaičių nusistatymas yra ne smulkinti ūkį, bet stambinti, tai sodybų skaičius pamažu teauga. Tėvo valia šventa - niekas negali jos peržengti, nenorėdamas susilaukti nelaimių, nepaklausydamas tėvo patvarkymo (p. 112). Jei našlė atsiveda patėvį, tai kartais vaikai pavaro patėvį kaip kokį įsibrovėlį. Iš baudžiavos paleisti žemaičiai nesiekia ponais tapti ir baudžiavą atgaivinti. Jie galvoja kaip galima mažiau išnaudoti žmogaus jėgą. Todėl susidėję perka kuliamąsias mašinas, pjaunamąsias, grūdų valomąsias, susidėję perka veislinius gyvulius, trąšas susidėję parsigabena (p. 113). Net ir mieste amatininkas į gyvenimo galą meta savo amatą, įsigyja pagal išgales žemės sklypą ir vargsta galėdamas tik prasimaitinti, bet vis tiek patenkintas, nes turi savo žemės. Dažnai net juodos duonos jam neužtenka, bet vis tiek išdidus: aš turiu savo žemės. Dabar aš ant savęs ponas. Žemaitis ramus, kai turi nuosavos žemės gimtajame krašte. Žemaitį, kur jis bebūtų lydi dvi sąvokos - tėviškė ir tėvynė (p. 114).

Vaikai pratinami prie savo "pasėlės" - savo ežės, savo javų, kuriuos labiau prižiūri. Kartais vaikai augina savo veršiuką, savo kumeliuką (p. 154). Ūkiai vis perkami ir parduodami, tik iš savo rankų neišleidžiami. Tik ypatingi kokie atsitikimai ar palaidas gyvenimas tėvų arba vaikų tiek nusmukdo ūkį, kad jis sunyksta ar, pasidalijus, atsiranda smulkūs savininkai. Nuo kerežos laikų kaip kokia pavardė kokiam ūkiui atsitinka, taip ir laikosi. Gal tik kai vienos dukterys - pavardė pasikeičia. Savotiški majoratai, tik čia jauniausiam sūnui dažniausiai tenka. Gal dėl to ir gubernatoriaus leidimo reikėjo norint bajoriškas žemės pirkti: bijojo, kad "mužiks" visas bajoriškas žemes supirks (p. 155). Tuo keliu ir buvo einama (p. 155). Nuomojęs iš metų į metus nusigyvenusio bajoro ūkį pagaliau pasidaro savininkas (p. 155). Brangina žemaitis ne tik savo ūkį, bet ir savo pavardę - tėvams atminti, jų atminimui pagerbti. Karste tėvai apsiverstų, jei sužinotų, kad neturiu sūnaus. Į išsigimimą žemaičiai nėra linkę, todėl retai pasitaiko vien dukteris auginti ar būti beveikiais. Toks Končių kaimynas Labanauskis vis pergyveno, kas kai jo pavardė išnyks, kaip pripras kaimynai prie naujos pavardės. Sako, kad bent į Končių rankas pakliūtų. Mat jo žmona buvo Končalė - Končaitė. O jo žmona ištekėjo už Zubieliaus (Zabello). Tiesa žmonės vis mini Zubielius iš Labanauskiškės. Pavardė greit neišnyksta iš žmonių atminties (p. 156). Negerai visai tėviškę apleisti. Gilus žemaičių pastovumas, saugojimas, kas įprasta. Tai primena žemaičiams tarsi kokią bausmę, tarsi baudžiavos laikus, kai ponas ištisas šeimas sukeisdavo su kitais ponais (p. 157).

Kumečiai, samdiniai

Seniau norį pasisamdyti bernai nešiojo už juostos užskišę kirvį, o mergaitės - kultuvę (p. 159). Pažadėję ir gavę rankpinigius, ilgai netrukę ateina į darbą. Parėję į darbą gauna paviržį, maždaug tokį kaip už "antbuvimą" (p. 159). Nepasiturintys yra bežemiai, mažažemiai, teturintys iki 10 ha žemės. Turį iki 10 ha patys nudirba savo žemę, savo darbus. Augantiems-paaugusiems vaikams nėra kas daryti - turi eiti tarnauti, atseit dirbti pas svetimus ir gauti atlyginimą. Visa neturintys žemės - tai dvarų darbininkai, dažniausiai - metininkai-šimtadieniai, o bendru vardu - kumečiai. Tai pats žemiausias luomas Žemaičių žemės padangėje. Nelabai žemaičiai jam nori ir žmogaus vardą pripažinti. Koks ten žmogus, kumetis arba trobelninkas, pamiškės trobelninkas. Dvaras savo žemės pakraščiuose pristato kumetynų, dažniausia po kelias trobas krūvoje, kad lengviau būtų į darbą iškviesti, patikrinti, prižiūrėti. Pačios blogiausios dvaro žemės numatomos kumetynams - gyvatynai. Duoda kiek žemės daržams (p. 165). Miške leidžia žolės pasipjauti. Kumetynuose baisus vargas. Linksma čia tik po Kalėdų, kai sūnūs, dukros pareina, paviržiais nešini. Tada armonika, daina - ūžia. Vaikai grįžo "viešėti". Pas kumečius daug neturto, nešvaros, gal ir apsileidimo. Bet tokie turi daug vaikų. Yra kumečių, kurie teišlaiko menką karvelę. Vaikai priversti srėbti putrą. Dėl to dideli jų pilvai. Pusplikiai laksto kumečių vaikai ir rudenį, ankstyvą pavasarį. Tokiose sąlygose žmonės nieko nebijo - nei šalčio, nei alkio (p. 166). Tačiau vaikai neturi sumanumo, nenori galvoti. Laiką kumečiui pasako dvaro skambalas: dirbama, valgoma pagal svambalą. Reikia mokėti apsimesti, kad dirbama. Tik judėk, kai ari, iš tolo kamisorius turi matyti, į kurį galą varai. Taip iš kartos į kartą susidaro negalvojantis žmogus. Darbo jėga, bet ne sąmoningas darbininkas. Šitokia eiga gal kiek prilaikoma jaunosios kartos, kuri tarnaudama pas ūkininkus gal kiek daugiau turi pagalvoti. Bet ir čia reikia ne daryti kaip geriau, bet kaip įsakyta. Kam tau svetimais reikalais rūpintis? Taip ir atbunka protelis (p. 167). Reta kuriam metininkų sūnui ar dukrai yra pavykę prasiskverbti į žmones. Vedybų kelias kaip ir neįmanomas. Ūkininkaičiui vesti kumečio dukrą ar ūkininkaitei ištekėti už metininko sūnaus labai negarbinga. Nepridera ūkininkaičiams bendrauti su metininkų sūnumis ar dukromis. Būna, kad apnašlavus ūkininkui kai būtinai reikia šeimininkės, nevienerius metus išbuvusi mergaitė užima šeimininkės vietą. Tačiau toks ūkininkas, pirma gerbiamas kaimynų ir giminių, dabar nukrinta jų akyse ir pasidaro kažkoks tarpe stovįs žmogus, nemokąs pritapti nei prie ūkininkų, nei su kumečiais rodą išbraukti. Nelyginant, kad bajoraitis vestų ūkininko dukrą - bajorai piktinasi, o ir ūkininkai nesididžiuoja tokia "laime". Tas pats jei ūkininkė išteka už berno. Tokiais atvejais jei būta ankstesnių vaikų, iškyla patėvio ir pamotės klausimas, susikomplikuoja dalių mokėjimas (p. 168). Žemaitis atsiriboja ir nuo viršaus ir nuo apačios. Nepakeliui jam su ponais, jis turi pasilikti žemesnis. Nepakeliui jam ir su kumečiais. Žemaitis gerbia savo turimą vietą visuomenėje. Jis jaučiasi tos visuomenės pagrindas (p. 169). Žemaitis nenori lipti kitam ant kojos, bet jei jam kas užmina, spiria taip, kad daugiau nebenorėtų to daryti. Žemaitis nuo senų senovės ir dabar tebėra toks pat. Jo bent jau kietumas lieka neliečiamas (p. 169). Žemaitis tvirtos eisenos, savy susikaupęs, bet priėjęs ribą, įpykintas jis staigus, karštas (p. 170). Liūdnai atrodo kumetynai su savo tvartaliais. Po vienu stogu paprastai gyvena 4 šeimynos - kiekvienam gale po 2 šeimas. Per namo vidurį eina priemenė (p. 170). Kiekviena šeima turi po kambarį ir retai tėra pertvara. Ajerai naudojami blusoms išvaikyti. Juodos ar pajuodavusios nuo purvo grindys, gelsvas smėlis retokai pabarstytas švelnaus žalumo ajerų lapų gabalais, ant lango nuspigęs jeronimas, pelargonija ar lenkų ašara. Lauko pusėje mėgstami pavasarį bijūnai (p 171). Praeidamas matai susivėlusių vaikų krūvą, senyvą apsikurmuliavusią moterį. Pamatę ką ateinant kelia vartus, tikėdamiesi pyrago gauti. Pro kumetynus važiuodamas visada turėk barankėlių ar saldainių, kad visiems užtektų (p. 172). Didesnių dvarų kumetynai buvo mūriniai, nubaltinti, bet viduje - drėgmė, pelėsiai. Užguiti kumečiai. Vyrams tik savo tabokos prikimšta pypkelė, moterims - ilgas liežuvis, o vaikams - alkis iš mažiems, šaltis be apavo, apdaro. Mirtingumas didelis: kuris kiek menkesnis - tuoj į angeliukų fabriką (p. 173). Kumečių vaikai veržiasi į piemenis - vis tirštesnė putra, duonos kiek nori, kartais ir mėsgalis pasitaiko, drabužis geresnis nei pas tėvus (p. 173). Pas ūkininką samdinys gauna savo lovą su pagalve, duknomis, čiužinį gali šiaudais prisikimšti. Netižę samdiniai pas ūkininkus jaučiasi visai pusėtinai (p. 174). Pas ūkininkus, kurie tik vieną samdo, blogai - su ūkininkų vaikais nesusidraugausi (p. 175). Susimetę į poras samdiniai nemato kitos išeities kaip eiti į kumečius. Juk nieko neturi. Norint ir pas trobelninką į pusininkus eiti, reik savo kumelaitę turėti, kirvį, pjūklą, žambį, sėklos. Užburtas ratas (p. 175). Kumečiui kelias į ūkininkus labai tolimas, painus, sunkiai nugalimas (p. 175). Arčiau iki nuomininko, bet ir pusininkas varosi keletą galvijų, vedasi kiaulių, vieną kitą arklį pasikinkęs važiuoja, turi baldų, sėklų maišuose. O samdinys metus atitarnavęs su vienu ūkininko arkliu parsiveža grūdus iš pasėlio, paviržį ir skrynelę su savo trantais. Kumečių metai baigiasi šv. Jurgio dieną. Tad ir matai važiuojant dideliuose dvaro ratuose nedaug mantos, bet daug vaikų. Aplūžęs staliukas, dvejetas kėdžių, trikojukas, kibiras, kelios šluotos ir tai beveik viskas. Pririšta prie ratų karvutė (p. 176). Jokio turtelio, o su vaikais skirtis nenori. Tai nėra žmonės, tik žmogiško pavidalo darbo jėga. Dirba ir nieko neturi (p. 177). Kumečiai, metininkai, ordinarininkai (ordinarčikai) - visa tai buvo caro laikais. Baudžiavos liekanos. Dvaro darbininkai negavo ordinarijų, bet patys turėjo sau duoną užsidirbti dvaro duotoje žemėje. Už valdomą žemę turėjo atidirbti paskirtą laiką su paskirtoms priemonėms, sakysim 4 dienas per savaitę (ir vyras, ir moteris, su dviem arkliais, vežimu, pakinktais. Kumetis tik tuo skyrėsi nuo baudžiauninko, kad galėjo laisvai keisti vietą. Galėjo keisti poną (p. 177). Baudžiauninkų atveju buvo taip, kad jei arklys ar karvė ponui patikdavo, jis lyg niekur nieko pasiimdavo sau. Galėdavo iškraustyti baudžiauninką iš vieno ūkio į kitą dėl to, kad blogai tvarkėsi, bet dažniausiai dėl to, kad pralobo; jam ir uždera, ir gyvuliai paauga, kiemas iššluotas. Su baudžiauninku galėjo daryti ką nori - galėjo rykštimis negyvai nuplakti, už tai prieš nieką neatsakydamas. Bebalsis, bevalis ir beteisis buvo baudžiauninkas. Juk ir ponai sakėsi turį dūšias. Ponai ir atleido kitus baudžiauninkus be žemės tam, kad turėtų iš kur darbininkų gauti - ordinarininkų pasamdyti. Ponai kumečiams grūdais sumoka. Kumečiai teisių daugiau nei baudžiauninkai turi, bet skurdo ne mažiau (p. 178). Kumetis pats eina samdytis į dvarą. Baudžiauninkas toks gimė, o kolūkietį varu į kolūkį atvarė. Nepriklausomoje Lietuvoje mažai beliko ordinarininkų. Ir teisės jų visai kitos buvo ir net dirbo jei lengviau nei ūkininkai (p. 179). Nemažą skaičių samdinių sudaro trobelninkų vaikai. Trobelninkai kaimų pakraščiuose prie bendrųjų gamyklų gyvena. Trobelninkai - tai tie, kurie neturi daugiau kaip 10 ha. Trobelninkas tokiame plote gali išsimaitinti, bet atliekamus vaikus išleidžia tarnauti vaikiais ir mergėmis (p. 179). Jų gyvenamasis namas, tvartukai ir daržinėlės po vienu stogu. Dažniausiai trys pastatai. Vaikai švariai aprengti. Trobelninkai smulkiuose vienkiemiuose gyvena (p. 180). Kumečių vaikų valgis: pilvelis laukia skystos putrelės arba bulvių su spirgute (spirgutė - iš kanapių padaryta "druska" bulvėms pasūdyti). Ir taip iš dienos į dieną, iš metų į metus (p. 182).

Skirstome - ūkininkas, trobelninkas, kumetis. Tačiau ūkininkui būtų labai sunku, jei nebūtų trobelninkų, kumečių. Kur ji gautų darbininkų? Net grytelninkas-trobelninkas be ūkininkų sunkai verstųsi. Kur gausi veislinį gyvulį pavyzdžiui? Sėkla, geresni padargai - visko prašo iš ūkininkų (p. 197). Samdiniai vaikai guli ir žiemą, ir vasarą kamarose prie klėties. Ant lubų visokie nereikalingi padargai. Lovos trumpos, siauros. Šaltis žiemą kamarose tas pats kaip lauke ir pripusto per plyšius. Vasarą vėsoka (p. 198). Begulint žiemą, šaltomis naktimis bealsuojant, apšarmoja patalai, net ledo sluoksnis susidaro. Savųjų vaikų šeimininkai nemėgsta su samdiniais maišyti (p. 199).

Kūdikystė, vaikystė ir jaunystė

Kunigas krikštija ir druska, ir vandeniu, zakristijonas ir velnio už kūdikį išsižada, ir atbulus poterius atkalba (pirma "Tikiu Dievą Tėvą", paskui "Sveika Marija" ir ant galo "Tėve mūsų"). Kūmai jeigu jauni ir nedrąsūs nemoka balsiai poterių kalbėti. O jei kūmai paaugę, senyvi, tai vos liežuvį apverčia. "Klapčiukas" ima metrikus rašyti: klausia vardo, pavardės, kada gimęs, kas tėvai ir kūnai. Kūma ir kūminas eina su klapčiuku užrašydinti. Kaip pro miglą viską bematydamas ir poniškai norėdamas pats nuduoti ir tėvų nenuskriausti, užrašydina: vietoj Lapė - Lapinskis, Lapinskevičė. Vietoj Mielynausis - Malinauskis, vietoj Subnius - Dupkevičė. Kaimo vardą vietoj Užpirdžiai - Giedoriai, Galatilčiai - Golotilce. Alminas - Alminauskis. Taip pridaro naujų pavardžių - Smilgevičė, Koncevičė, Račkauskis, Meškauskis, Labanauskis, Jankauskis, Čarneckis, Jonauskis, Zaleskis. Duodami iš tokių užrašų metrikų išrašus dar pakeičia. O kadangi tėvų vardai daugiskaitos kilmininko linksnyje ir rusiškai rašomi, tai atsiranda: Šimkov, Gricijov, Končusov, Narbutov. Motinos seilė, barankos miltas, cukraus saldis - ir štai kūdikiui papildomasis maistas (p. 117). Kai kas juokiasi, kad būta atvejų, kai krikštijamą berniuką užrašo kaip mergaitę: Kazė Jenkauskatė. Kitą anekdotą pasakoja: kūmai buvo įkaušę. Gaspados šeimininkė, bijo jiems vaiką įduoti vežti, kad nepamestų, protą užpylę. Tad vaiką pasiliko, o kūmams įdavė įvyniotą katiną. Parvažiavo su tuo katinu. Bobutei "vaiką" paėmus iš šlitiniuojančios kūmos rankų, katinas sukniaukė. O dar juodas bestija buvęs (p. 118). Vaikas greit auga. Privargsti žmogus, kolei tuos poterius išmokai. Juk jis žodis po žodžio turi kartoti. Niekaip negali atsiminti, kol tuos ištisinius poterius vienas pats sugeba kalbėti. Tik lūpas judina, o žodžių netaria. Ir užmiršta. Per gegužines pamaldas kolei priversi visą laiką klūpoti, žiūrėk ir atsisėdęs ant užkulnių. Kokia čia malda, kad patogumų ieškai. Juk nepaklausys geruoju. Po to reikia tartis su kaimynais samdyti "daraktorių". Reikia vaikus pramokyti skaityti ir rašyti. Šiaip vien iš "Šaltinio" ar "Aukso Altoriaus" ar iš Kantičkų paskaityti maldas, giesmes nėra taip sunku. Bet paskaityti kurią kitą knygą jau kitas dalykas. Atiduok vaiką į parapijinę mokyklą, mokys tavo vaikus lenkiškai ir metelingę lieps nešioti. Tai lentelė ant apyvaros užmauti ant sprando vaikui, kuris prasitarė mokykloje ne lenkiškai. Nešiok, kolei kitą nugirsi ne lenkiškai kalbantį. Tuomet jam užmauk. Visi juokiasi, pirštais bado tą, kuris turi užmautą ant sprando metelingę. Blogiausiai buvo kai reikėjo su metelinge eiti namo, kas nors juk turėjo eiti su ant sprando užmauta metelinge. Končiaus mama nešiojo, kai mokėsi Plungės parapijinėje mokykloje. Paskui užėjo "narodnoje učilišče". Čia vien rusiškai, dar ir lietuviškai knygos buvo atspausdintos rusų raidėmis (graždanka). Žemaitis nori žemaitiškai, tai samdyk daraktorių. Ir saugokis, kad policija nesužinotų, kad kas neįskųstų. Mokėsi ir Končius pas daraktorių - nusigyvenęs bajorėlis, prasigėręs Dambrauskkis nuo Žarėnų. Vežk vaiką į parapijinę mokyklą, ieškok gaspados, maistą statyk. Telšiuose buvo apskrities mokykla arba miesto mokykla. Apskrities mokyklą išėjęs, gaudavai teisę "laipsniui", valdininkauti einant. Progimnazija Palangoje iki 1886 m. vokiečių dėstomąja kalba, paskui - rusų. Pramokai skaityti, raides moki išvedžioti ir viskas. Dabar skaityk "Tėvynės sargą", "Kryžių". Slapta gauni, pasislėpęs skaityk. Buvo žmonių skaitančių (p. 121). Į Palangą žemaičiai vaikus leido, tam, kad į seminariją stotų paskui. Jei nestojo arba įstojęs išstojo, vienintelė vieta - vaistininko. Palangą ir vadino mažąja seminarija. Seniau peraugusius pramokydavo egzaminams į seminariją Paurupėje Liepojos link. Su mergaitėmis dar blogiau - tik motina jas pamokydavo arba daraktorius arti pasitaikęs. Dar pasimokydavo pas davatkėles miestelyje siūti, kad galėtų namus apsiūti. Verpti, austi ir nerti pamokydavo motina. Daržus ravėti, avis kirpti, sūrį varškę sulieti, šieną grėbti pačios prisižiūrėjusios įprasdavo. Rūtų darželį nuo motinos įgudimą įgaudavo. Maisto gaminimas, kiaulių ūkis, žąsų penėjimas ir t. t - viskas iš motinos (p. 122). Jokios pažangos. Ką nors nauja pamatydavo gal tik pas kokią tetą mamos pasiųstos nubėgusios (p. 123). Mokėdavo tie užrašyti ir rašto paskaityti. Prie ratelio jautėsi drąsios. Mokykla sava, namie. Vaikai prisižiūrėti, susigyvena su tėvų tvarka, dirbamais darbais ir mano, kad tai geriausia. Gal tik per talkas, rugiapjūtes ką nauja sužino (p. 123). Vis dėl to vaikai imdavo žengti pirmyn, kai jau pasidarydavo patys savarnkiškais ūkio vedėjais. Dar prie gyvo tėvo kiek susilaikydavo, o paskui jau kaip nori ūkininkaudavo (p. 124).

Vaikus auklėjant daugiausia įtakos tėvai turėjo. Mėgo pamokslų klausytis. Vis ką nauja išgirsti norėdamas. Pamaldos vis tos pačios. Didelis dalykas bažnyčios sakykla gerose rankose, norinčiose žmones į gera pakreipti. Tikrosios meilės sakyklų šeimininkuose daugumoje nebuvo. Kur ne kur sušvisdavo tikroji krikščioniškoji dvasia. Ir tai neilgam. Prie pašnekesių, plepesnių, pajuokavimų - taip. Pabarimų už patvirkimus, pasileidimus, girtavimą buvo girdėti. Tarsi vaikai būtų gyvulaičiai: aptverk tvora, supančiok, pririšk, botagu sušerk ir tai vaikas geras paaugs. Jokių rimtų pamokymų, patarimų, išeitis iš "pražūtingo kelio" nebuvo pasakoma (p. 396). Patvirkusių, girtaujančių nebuvo daug, bet nibrėse jie pirmiausia buvo matomi (p. 397). Studentą vadino jau ponaičiu, tačiau šiaip jau žemaičio sąmonėje buvo tai, kad ponas yra tik tas, kas turi vergų, kurie už jį dirba. Ne nuo turto, ne nuo apdaro priklauso ponystė, nei nuo dirbamojo darbo - pono rankos baltos, jis darbo, suprask fizinio darbo, nedirbo, jis turi vergų, su kuriais gali daryti ką beišmanydamas. Įdomi ši pono sąvoka, nereiktų jos kratytis ir aplamai to žodžio savo tarpe vartoti (p. 401). Senesniajai kartai tas žodis sužadina sunkius praeities atsiminimus (p. 401). Laikas dar neaptemdė neapšvarino tos sąvokos, laikas dar neužgydė žemaičių opų, gautų ponų laikais (p. 402).

Buvo ir tokių, kurie drausdavo jaunimui eiti į nibres. Svarbiausia priežastis ta, kad ūkininko duktė nesusibičiuliautų su samdiniu arba kad ūkininko sūnus su samdine. Negarbė "familijai". Keista, juk pas stambesnius ūkininkus visuomet buvo samdinės mergaitės, ir čia tas pats galėjo atsitikti. Juk ūkininkų dukterys, sūnūs eidavo į talkas mėšlo vežti pas kaimynus. Talkininkai skubėdavo baigti darbą anksčiau gal, kad pasirodytų moką smarkiai dirbti, bet, svarbiausia priežastis ta, kad liktų pakankamai laiko kiek apsiprausus pašokti. Tokios talkų pabaigtuvės niekuo nesiskyrė nuo nibrės (p. 365). Tas pats su linų mynėmis (p. 366). Negerai, kad paskutiniu laiku šokyje visuomet girtų matai. Tada viršų ima mušeikos, neklaužados, peštukai, apsiseilioję, gerokai ištvirkę, vadinamieji palkuzai. Lenda muštis, gauna atgal, tada keršija. Jau kitame šokyje renka savo šalininkus, susidaro kumštis" (p. 367). Be nibrių jaunuomenė neturi kokių kitų susibuvimų-pasilinksminimų. Sportas jaunuomenei nepatinka - jie ir taip yra prasimankštinę per visą savaitę (p. 368). Visas laiko tarpas - Kalėdos - Naujieji Metai - Trys Karaliai - Grabnyčios - Užgavėnės - yra kitoniškas. Vaikai daug bendrauja su paaugusiais. Kaip ir nieko nedirbama. Išeina visi samdiniai. Tada vaikai dirba tik tokius darbus, be kurių negalima ir šventą dieną apsieiti. Tai nelaikoma darbu. Moterys kažką nėrinėja, loposi, siuvinėja. Vyrai pasidaro mišinį karvėms, pasipeša šieno arkliams, avims. Visa tai tik tam, kad be darbo nebūtum (p. 373). Greta tokio darbo prasimano žaidimų, spėliojimų apie savo likimą, ištekės ar neištekės. Merginos eina į avidę ir gaudo avis: kai pagauna aviną - ištekės (p. 374). Tuo laikotarpiu žmonės švelnesni su gyvuliukais - ir tą pat šunį paglosto, ir katinui per nugarą pabraukia, ir už ausų pakaso. Prieš Tris Karalius reikėjo į visas duris įrašyti KMB (p. 375). Mėsėdis baigiasi antradienio vakare - Užgavėnių vakare. Tai didelis įvykis (p. 376). Jau šeštadienio popietę pradeda ruoštis Užgavėnių dienos netikėtumams. Visi galvoja, tariasi kaip geriau už kitus pabaigti mėsėdį. Morės vežimui reikia didelio pasiruošimo. Morė turi būti į moterį panašus padaras. Morė sukasi, madaruodama botagu ir spragilu, čia į vieną, čia į kitą pusę. Ji apstota apsaugos vyrų, apsirėdžiusių kaip meška, dramblys, gervės, gandrai (p. 377). Susidaro du būriai. Vienas lydi Lašinskį, kitas Kanapinskį. Kovotojai - įvairūs padarai. Lašinskiškiai - stori, riebūs, o kanapinskai - išdžiūvę, liesi. Tai mėsėdžio su gavėnia imtynės. Alkanųjų turi būti viršus. Kovos gale pasirodo Morė (p. 378).

Motina ruošdavo ir kraitį dukrai. Jei kokias 6 pagalves duodi, tai jau 48 svarai plunksnų. Kur dar patalai. Kiek žąsų pjauti (p. 124). Kiek milo, pusmarškonių, sijonų, raiščių, kiek vilnų reikia. Reikia ir baldų padirbti, vežimų (p. 125). O mergos auga, ima suprasti, kuris grąžesnis. Reikia ne tik sau lygaus, bet ir į geresnį gyvenimą taikyti (p. 125). Žibėte žibėti turi visas dukters kraitis. Visa turi sakyti: čia jau senosios darbas. Moterų ūkyje pažangos buvo daugiau. Gal jos garbės daugiau trokšta, nori pasirodyti. Audeklai buvo itin ištobulinti. Reik nusimanyti ar dažyves parenkant ar ąžuolo ar alksnio žieves renkantis. Darželio gėlės įvairėjo (p. 126). Piršliai atvažiuoja. Sunku suderinti, kad ir kits kitam kitam tiktų, kad ūkiai maždaug bent tokios pat rūšies būtų, kad prašomoji dalis neviršytų turimosios išgalės. Meilės čia neieškoma arba neklausiama, kol ji neatsiras (p. 127). Tėvai nusprendžia sūnaus ar dukters likimą. Kilmės vienodumas, augta maždaug vienodo dydžio ūkininko šeimoje, artimas pasiturimumas skirtumus turi nudildyti. Piršlybos liečia tik medžiaginę pusę. Antrąją viso gyvenimo svarbiausiąją dalį nustato tėvai, piršliams padedant bei nekreipiant dėmesio į tuos, kuri tą gyvenimą gyvens (p. 128). Tada prasideda ūkvaizdžiai. Tėvas, duktė, kartais sūnus - arkliams pasižiūrėti (neva tai). Apžiūrimi laukai, pievos, galvijai, pastatai, padargai, žemės rūšis, ar turi kuro, ar paruošta bent vieniems metams. Geriausias rodiklis - tvoros ir stogai - jei jie tvarkoj ir kita gal nebus apleista. Jei sutariama, pradedama apie kalbėti apie vestuvių laiką, apie laiką, kai reiks eiti prie klebono "ant poterių" (p. 129). Tariamasi dėl vedybinės sutarties. Dažnai ir nerašo. Kai imasi rašyti, tai surašo viską iki smulkmenų. Bet surašius ir nevykdžius sutarties grėsė teismai, o teismas maskolių, kažkaip negražu, kad svetimųjų teismas imtų žmonių tarpusavio santykius tvarkyti (p. 130). Atlikus pas kleboną poterius, paduoda užsakus. Tris savaites trunka. Vestuvių išvakarėse jaunosios draugės jai suruošia lyg ir išleistuves, atsisveikinimą. Motina dainuoja liūdnas dainas, tarsi atkalbinėja (p. 131). Kaip jos gyvensiančios be jos? Liūdės šventoriaus didysis klevas. Liūdės šventų dienų dangus, liūdės žemė, nuvys koplytėlės gėlės (p. 132). Panašia prasme pasakoja, rauda ir dainuoja. Jaunoji pažada nepamiršti motinos ir tėvo, gimtosios sodybos. Dėkinga už praeitą laiką, išbūtą pas tėvus prie motinos rūtų daželio, prie puošiamos koplytėlės, prie storojo klevo, prie kvapiosios liepos (p.).

Senelių gyvenimas ir mirtis

Pavedę vaikams ūkį, tėvai išsiima išimtinę, pasirenka patalpas (paprastai pryšininkę ar dar kokią kamarą) ir gyvena, nebesikišdami į ūkį. Išeidami ant išimtinės padaro raštišką sutartį, geriausia įrašydami į valsčiaus knygas. Prašydami rašto, susitaria liudininkų akivaizdoje - dvejetos gerų kaimynų. Išimtines sudaro įvairios duoklės, iš kurių tėvai ar vienas jų nebedirbdami gali išsimaitinti. Končiaus mama taip pat sudarė sutartį, kurią įrašė į valsčiaus knygą: pasiėmė pryšininkę (tris patalpas ir vadinamąją Končiaus kamarą). Švogeris, kuris atėjo gyventi kartu, turi šerti mamos karvę kartu su savosiomis ir dar duoti vieną vežimą šieno, šerti avį su dviem ieraičiais ir t. t. ir t. t. (p. 140). Be kita ko ir daktaro atvežimas įrašomas ir pan. (p. 141). Retai, bet pasitaiko, kad tėvai išeina gyventi į miestelį ar pasistatę namuką, ar išsinuomoję. Šiaip karšinčiai nemėgsta išeiti iš tėviškės. Vien bažnyčios neužtenka pripratusiam prie kaimo oro, kaimo aplinkos. Dėl to ir nekaip sugyvendami su marčia, gyvena ūkyje, pryšininke ir stengiasi nematyti tai, kas karšinčiams nepatinka (p. 141). Tarp paliegesnių pasitaiko savotiškų. Pav. Jeronimo Končiaus brolis, paimtas Nikolajaus Pirmojo kariuomenėn 25 metams. Paleido, nes nesuvaldė. Apsimetė kvailiu. Labai mušė - dar mažiau protelio beliko. Nėjo į bažnyčią: kvailas esąs kunigas - nieko neišmanąs, ką kunigas gali jam pasakyti (p. 143). Vaikai, kol dar neturi savo vaikų, dar turi kiek jausmo karšinčiams. Bet ėmus savus vaikus auginti, visas laisvas laikas lieka vaikams. Tėvai dar labiau atstumiami. Pasenę tęvai darosi apsunkinimas. Samdiniai neapsiveža, kur labai pasenusių tėvų yra. Atseit reik žinoti laiką mirti - skirtis su pasauliu - nepergyvenk pats savęs: matai, kad be svetimos pagalbis negali susitvarkyti, mirk ilgai nelaukęs. Ir atsiminimą geresnį paliksi (p. 144). Karšinčiams einant silpnyn arba jei dar kokia liga prispaudžia, gydo savomis priemonėmis - bobžolėmis (p. 145). Saviems vaistams nepadedant, veža felčerį, paskui gydytoją. Seniau veždavo kraujo nuleidėją. Gydytojas prirašo receptą, perka vaistinėje vaistus. Didelį pasisekimą turi homeopatija. Sako, kažkokius stebuklingus žirnelius duoda. Kai jau važiuoja daktaro parvežti, visiškai blogai su ligoniu. Vadinasi vilties nebėra. Daktarą grąžinę, dažnai ir vaistų vaistinėje nesulaukę, tais pačiais arkliais veža kunigą (kolei vaistus paruoš). Paprastai kunigas nebesusišneka. Karšinčius pradeda merdėti (p. 146). Sukviečiamos moterys. Skaito mirštančiojo maldas iš "Didžiojo Šaltinio" arba iš "Didžiojo Aukso Altoriaus". Kiti pataiso mirštančiam pagalvę, ieško mirštančiojo šventojo patrono paveiksliuko. Vis ragina mirštantįjį kelti širdį į dangų, šauktis savo patrono, kad atitolintų pragaro kančias. Antanai, miršti, šaukis Jėzaus penkių ronų, šaukis Sopulingos Dievo Motinos septynių kardų jos širdyje. Antanai, valyk savo dūšią. Patyręs marintojas lengvina marinantiems sunkiai bėgantį lauką (p. 147). Visą laiką kiša mirštančiam į akis kryžių, kilnoja žvakę (grabničinę), šlaksto šventinu vandeniu. Tik mirus, tuoj neša pazvanus į parapiją. Ir su klebonu sutaria dėl laidotuvių laiko. Varpininką reikia pamylėti. Tada jis gražiai ir smarkiai skambina. - turtingam ilgai skambina (p. 148). Jeigu šventės kokios pasitaikė ar sekmadienį - kūną laiko "kaulinyčioje". Neturtingieji laiko pas save namie. Bent jau dvi naktis būtinai reikia išlaikyti. Kartais numirėlis atsistoja ir išeina (p. 149). Dažnai karšinčiai dar prie gyvos galvos pasidarydavo sau karstus ir laikydavo prie klėties. Kiti karsto apačią laikydavo kambaryje ir miegodavo joje kaip lovoje (p. 150). Tik į trečią dieną veža laidoti. Be trijų dienų išvežus iš namų laidoti - didelė negarbė namiškiams (p. 150). Nuvežus į miestelį kartą padeda prie kryžiaus. Skamba varpai. Yra tam tikras kryžius pašventoryje, dažnai prie špitolės, prie kurio palaiko karstą, kol kunigas nueina į bažnyčią įpravodyti. Toliau įneša į bažnyčią. Giedamos egzekvijos. Toliau gedulingos mišios. Kapinėse davatkėlės gieda: "Angelas Dievo..." (p. 151). Elgetoms prie duobės, karstą pakasus, duoda almužnos - duonos, alaus, kartasi pinigų. Mirus jaunam žmogui bijosi, kad nebūtų kokios kimbančios ligos, džiovos pavyzdžiui. Todėl drabužius virina šarme, smilko šventintomis žolelėmis (p. 152). Atminimai yra devintinės - į devintą dieną, metinės arba metų sukaktuvės. Kartais ir 40 dienų mini. Per devintines ir metines užperka mišias su egzekvijomis, elgetoms nuveža alaus, duonos. Į namus pakviečia. Per metų sukaktuves dar kartais ir kryžių ant kapo pastatydina ir pašventina. Tai didelės iškilmė. Kviečia ir kunigą. Giedama Visų šventų litanija būtinai. Kokiai nelaimei ištikus ar prisisapnavus, užperka mišias ir elgetas užmaldo. Kunigui tik pinigais o elgetoms - tik duona, alumi (p. 153).

Žemaičių katalikybė: pamaldumas, Dievo supratimas, santykis su Bažnyčia ir kunigais

Sako šventos dienos žmones suvienodina: visiems ta pati bažnyčia, tas pats Dievo žodis, tos pačios maldos, giesmės, tas pats rožančius (sako konkolus gnaibau). Ir kunigas tas pačias maldas meldžia, vargonai tie patys (p. 183). Viskas sava - vaškinių žvakių kvapas, cignoriaus skambesys, amžinosios ugnies raudonas mirksėjimas, ir marčelgos (šveicoriaus) buožulo žvagždėjimas virš maldininkų galvų, o kartais ir duslus smūgis į galvą kuriam nepakankamai vikriai pasitraukiančio iš kelio, kuriuo kunigas su krapylu turi praeiti. Tačiau kiekvienas visa tai, kas vyksta bažnyčioje savaip priima. Vyrai vienaip, moterys - kitaip. Ūkininkai savaip, metininkai, trobelninkai savaip. Moterys sėdi kairėje, vyrai - dešinėje. Klaupyklose sėdi bajorai, stambesni ūkininkai. Vyrų pusėse ir moterų pasitaiko, gražiais šilkiniais raiščiais apsigobusių (p. 184). Bobinčiuje elgetos ir smulkioji biednuomenė: metininkai, trobelninkai, nusigyvenę ūkininkai. Kiek geriau apsirėdę jau bažnyčios pusėje po giedoriais. Vidury bažnyčios tarp klaupyklų - jauni, šaunūs tėvynainiai, dukros. Geri ūkininkai tarp klaupyklų ir sienų. Su palinkimu į poniškumą - tarp klaupyklų ir grotų. Jei bažnyčia "kryžauna", tose kryžmose rasi gerų, stambių ūkininkų, kurie nori tik altorių prieš akis turėti. Tokie jautruoliai - sau žmonės. Jie nori maldoje susitelkti. Jiems tik jų malda rūpi. Dėl savęs jie meldžiasi. Jie sako: kunigas nesuprantamai meldžiasi, kam jo klausyti, o jie meldžiasi kiekvieną žodį į širdį dėdamiesi. Jie laukia ką kunigas nauja, gera pasakys (p. 185). Į bažnyčią važiuojama pasikinkius geresnį arklį, geresnį vežimėlį. Pėsčiomis eina ūkininkai su ūkininkėmis, metininkai, trobelninkai. Šie su ūkininkais retai maišosi. Ūkininkės su samdinėmis plepesio randa. Nesibaido jos ir trobelninkų ar samdinių motinų - jos parneša daugiau žinių iš dvaro. Metininkai beveik visai nesiima su savimi vaikų, eidami į bažnyčią: neturim kuo aprėdyti. Trobelninkai kartais pasiima (p. 186). Visi savųjų grupėse su savaisiais randa ką išsikalbėti (p. 188). Išimčių yra. Kai kurie trobelninkai ir ūkininkų gerbiami: kad gražiai tvarkosi, stogai jų geri, švaru, kiti, kad jie apymeistriai, meistrai, atseit, reikalingi žmones (p. 189). Panašiai ir trobelninkės - pas jas gausu gyduolių - šaknelių, lapų, žiedų (p. 190). O su kai kuriais apsileidusiais ūkininkais niekas nenori reikalų turėti (p. 190). Tuo tarpu karšinčiai nevengia ir trobelninkų senųjų ir kumečių. Jie turi daug bendro, išgyvento praeityje, visokių atsiminimų, daug pasakojimų (p. 191). Seniai ir šiaip nori išsišnekėti (p. 191). Daug pasakojasi kaip ėjo lažą ponu į dvarą (p. 192). Miręs baudžiauninkas ir neturįs reikiamo užmokesčio į bažnyčią net nepakliūdavo. Dar senesniais laikais buvo geriau. Kiekvienas kaimas turėjo savo kapus, kur laidojo visus, ir nekrikštytus. Pavainikius slapta pakišdavo po žeme ar pakelėje po kryžiumi. O dabar vis į parapijos kapus vežk ir vis pro bažnyčios angą, pro klebono akis, o tos angos vis sidabrinamos, apipilamos pinigais (p. 195).

Žemaičiai labai gerbia šaltinio vandenį. Kur geras šaltinio vanduo, pritaiso varinį indelį vandeniui pasemti ir gerti. Dažnai čia būdavo pastatytas Šv. Jonelis (Nepoimuk) ar Jonas Krikštytojas, ar kuris Dievo Motinos atvaizdavimas. Tuomet tokį šaltinėlį laiko stebuklingu (p. 212). Po baudžiavos atsirado valstybinė "monopolija" (p. 213). "Trejos devynerios" buvo labai garsios, ypač iš Palangos Griningo aptiekos. Tas Kuršo vokietis mokėjo įtikti žemaičiams. Daug visokių šaknelių užpildavo (p. 214). Vieni girti pirkdavo, kiti parduodavo. Čia be apgaulės neapseidavo - kąs nebūdavo girtas, nugirdydavo parduodantįjį. Net kunigai ėjo tuo keliu: Medingėnų bažnyčiai rąstų išgavo iš senojo Navardauskio kunigas, nugirdęs savininką senuką (p. 215). Juo seniau, juo labiau rūkydavo savo augintą taboką. Pypkės dažniausiai buvo vartojamos porcelianinės. Turėdavo ir savo darbo iš beržo ruoplio ar beržo gumbo (p. 216). Bažnyčioje kas meldžiasi iš maldaknygių, kas rožančių suka. O kiti ir šiaip sau spokso kažką galvodami, kažką svajodami, dairydamiesi, po truputį snausdami. Namuose pasilikę per poterius (per sumą, dvyliktą valandą, atseit vienuolikai išmušus) kalba rožančių ar kitokias maldas. Svarbiausia, nepalikti maldos nesukalbėjus. Vasarą tai atlieka kaime prie koplytėlės prie kryžiaus suklaupę, o žiemą troboje atsiklaupę, alkūnėmis ant suolo atsirėmę skaito "Aukso Altorių"... Mėgsta atlaidus, bet daugiau kad pažįstamų pamatyti. Į Kalvariją eina, važiuoja. Kiti pažada pėsti nueiti, atvaikščioti kryžiaus kelius, net keliais. Maži apžadėti nuo ligų neturi apžadų pamiršti. Kryžiaus kelius buvo galima apeiti Tveruose, Beržore, prie Platelių - bet tie mažesnės vertės (p. 216). Mėgo Kretingos Parcinkulį su jo atlaidais. Mėgo Šv. Roką Palangoje, Šv. Joną Plungėje, Šv. Antaną Telšiuose. Kasmet kalbėdavo gegužines pamaldas po pavakarės, susirinkę į gerąją menę. Rudenį atkalbėdavo rožančių visą mėnesį vėl visi namiškiai. Per Kryžaunas dienas eidavo giedoti Visų šventųjų litanijos kapinėse. Ir būdavo savotiškos pamaldos. Jų kunigai nemėgdavo, nes atitraukdavo nuo bažnyčios ir tebegarbinami panaikintieji kapeliai. Žmonės turėjo kryžius, kuriais rūpinosi - buvo susitarę, kuriuos gerbti. Didelė negarbė nuvirtusio savo kryžiaus neatstatyti - nesėkmė gyvenime, Dievo apvaizdos nusigręžimas į šalį, nelaimės, ligos (p. 219). Žiemą vakarais, gulti eidami, atsiklaupę pakalbėdavo šiek tiek poterių. Bet taip sau, be susikaupimo. Mergės buvo pamaldesnes, bernai-vaikiai poteriuose išganymo nebemato. Labai bijojo, kad per kalėdininkus kunigas poterių nepaklaustų. Ir Dešimties Dievo įsakymų vengė. Klebono paklausinėti išsigandę susipainiodavo. Tuomet jau galas. Ir gėdos ir apkalbų visokių ir klebono akyse ir jo palydovų akyse. O žmogus taip žiūrėjo: poteriai - ne vilkas, nepabėgs. Bėdai ištikus, atsiminsi poterius. Prieš valgį ir po jo persižegnodavo. Užėjus smarkiai audrai su žaibais - perkūnija, sueidavo į trobą, užsidegdavo grabnyčinę žvakę ir giedodavo "Pone Karaliau...". Bet kokį darbą pradėdami gaspadoriai peržegnoja ir patys persižegnoja. Tai nedaro samdiniai. Vaikus poterių mokė motinos (p. 220). Vaikas turėdavo žodis žodin paskui motiną kartoti. Toks buvo tikybos mokymas (p. 221). Tokį gaudavo tikėjimo supratimą iš mažų dienų. Nedaug daugiau vėliau gaudavo iš kunigo pamokslų. Paklausus ką kunigas per pamokslą sake, nepasakys. Motinos tikėjimą Žemaičiuose išlaikė (p. 221). Kasmet kalėdodavo. Daugiausia prieš Kalėdas. Klebonas praneša, kada jis norės kalėdoti. Užsako, kas turi vežti kunigą, vargonininką, zakristijoną, zvanininką, skalbėją. Kleboną veždavo dvejetu arklių, kitus dažniausiai vienu ir dar vienas vežimas aukoms - grūdams, linų saujoms, nes be pinigų reikdavo duoti ir natūra. Kartais būdavo 6-7 vežimų gurguolė. Reikėjo trobas išsiplauti (p. 221). Kunigas atsisėda trobos gale, kai jau visiems bus davęs pateną pabučiuoti. Beveik visuomet klebonas kalėdodavo. Retai kamendorius. Kunigas tada ir surašinėdavo žmones - suaugusius ir vaikus. Davęs dovanų gaudavai kortelę, kurią turėjai parodyti eidamas Velykinės, o atlikusiam velykinę, kunigas duodavo kitą kortelę (p. 22). Apie sekmines maršalga tas korteles rinkdavo (p. 222). Kas neturėdavo kortelės, turėdavo eiti išpažinties - varu varydavo. Turįs kortelę atiduodavo ir jo pareigos bažnyčiai baigtos (p. 223). Pastatę naują kryžių žemaičiai kviesdavosi kunigą šventinti. Kol nepašventintas, kryžius aprištas vainiku. Kryžiaus šventinimas - didelės šeimos iškilmės. Sukviečiami giminės, kaimynai. Ir bet koks koplytėles pataisymas, pašventinimas, reikalauja pašventinimo. Šventinamas visas pastatas (p. 223). Tačiau statulėlės turi būti atskirai pašventintos. O jau pastačius į vietą, šventinama visa sodyba. Iš šventos vietos negalima skinti gėlių, kaip ir iš kapų negalima imti. Piktinosi parapijonys, kai klebonas kapus šienavo pašarui arba kai šventoriaus klevus atidavė kurpaliams gaminti. Mat seniau šventoriuose laidodavo ir sako, kad medžiai iš mūsų senelių kapų išaugę, mūsų senelių kūnais medžiai maitinosi, kaip juos kirsi. Todėl ir prie kryžiaus-koplytėlės augantys medžiai ir gėlės - tai šventos sodybos garbinami reikmenys ir dar pašventinti. Todėl nei kapuose, nei prie kryžių-koplytėlių negali lankytis blogos dvasios (p. 224). Gal tik nekrikštytas koks kūdikis ieškos paguodos. Ar koks pakaruolis. Tokie ne baido Jie pagalbos prašo. Pašventinę kryžių-koplytėlę, nuima vainiką. Tokia žemė jau išjungta iš savininko - čia šventojo sodyba, čia jau maldos turi plaukti, o šventasis atsimokės nematomai, nepastebimai. Agota - nuo gaisro ugnies, Antanas - nuo vagių ir ligų, Rokas - pakeleivingų globėjas, Jurgis - gyvulių, Zidorius - sėjėjas, aprūpina laukus dieviška palaima. Koplytėlės šventiniams - retas įvykis. Kryžius-koplytėlė išstovi 50-100 metų. Končius matė stoginį kryžių, statytą 1776 m. Dabar jau daug mažiau statoma (p. 225). Kryžius-koplytėlės stengiasi atstatyti, kad šventa vieta neliktų tuščia. Galiu susilaukti keršto. Reikia įbauginti, kad senovės nepamirštų. Kapinėmis rūpinamasi (p. 226). Kunigą tik tuomet atveža kai su ligoniu nebesusišneka (p. 227). Tas, kuris atvežė kunigą, vis skambina varpeliu. Kunigą sutinka namiškis - vyras su grabnyčine žvake, priklaupęs priemenėje. Kunigas paskambina varpeliu, kada galima įeiti. Ieško moteriškės, mokančios marinti žmogų - žinančios maldas (p. 228). Didele reikšmę teikia "česlyvo smerčio" varpeliui, kurį kažkas iš Vilniaus Kalvarijų parnešė. Dieviškas varpelio balsas nutolina mirštantį nuo mirties nežinomos kelionės baisumo. Ką gydytojo milteliai beapdės, kad maldos nenušalino tykančios giltinės. Tegul viskas būna didesnei Dievo garbei, ką galėjom, padarėme (p. 229).

Elgetos eina iš kaimo. Atėję visada poterius sukalba (p. 230). Žino daug naujienų. Savotiški žinianešiai (p. 231). Labai mėgiami elgetos giedoriai. Jiems duoda geresnės alužmos. Vienas elgeta įkaušęs Kalvarijoje blevyzgas ėmė pasakoti. Išgirdęs kunigas jį apmušęs lazda. O tas ir sako: "Ata, šventa Kalvarija, tu be manęs, aš be tavęs" (p. 231). Buvo elgetos - lozoriai - su išdraskytais kūno nariais, žaizdomis. Neretai būdavo taip, kad patys vaikus sužaloja, kad jie savo išvaizda duoną visai šeimai uždirbtų, o išvirtusios mėsos sako kartais būna pririštos (p. 233). Paskui parapijos dar prieš pirmą pasaulinį karą tvarkėsi - elgetynai buvo įsteigti (p. 234). Parapijonys apsidėjo dėl elgetynų nedideliais mokesčiais (p. 235). Kokie bebūtų elgetos, į juos kreipiasi, norėdami gera padaryti numirėliams ar turėdami kitų tikslų - kad pasveiktų ligonis pavyzdžiui (p. 237).

Valgant reikia rimtai laikytis, nes viskas, ką gauni valgyti, yra ne žmogaus rankų padarinys, bet Dievo dovana. Be Dievo žinios nei tau grūdas išdygs, nei lauk pagalbos. Su kryžiumi pradėk valgyti, su kryžiumi palydėk pavalgęs stalą ir tas dovanas, kurios dar liko kitam kartui. Žegnokis, kad Dievas tave pasotintų (p. 403). Nukritus duonos trupiniui, pakėlęs pabučiuok. Kiekvienoje valgio dalelėje yra paties Dievo dalelė. Taip daryk, kad Dievo neužrūstintum. Bažnyčioje - tarsi sapnas. Žiba auksas altoriuje. Puošnus kunigo apdaras. Visas auksinis, kai neša žmonėms Dievo palaima. Prie dieviško stalo kunigas artimas, savas, jis neša mūsų kryžių Dievo malonei atgauti; jis prašo, maldauja, jis valgo Dievo kūną, jis geria Dievo kraują; jis susilieja su Dievu, kad geriau išprašytų mums dieviškų malonių (p. 404). Žmogui bažnyčioje Dievas, kunigas, altorius, bažnyčia susilieja į viena. Kaipgi su dievu susineštumei, jei nebūtų kunigo, kas tavo maldas priimtų? Kaipgi kunigas be bažnyčios parsikviestų Dievą ateiti į mus, pamatyti mus? Tegul ir visur yra Dievas, bet čia, bažnyčioje, mes su dievu po vienu stogu. Čia me priimame Dievą į save. Kiek mums ramybės, kiek švento džiaugsmo. Ir vis per bažnyčią. Žemaičio Traicė yra Dievas, bažnyčia, kunigas. Dėl to kunigas ne žmogus. Jis aukštesnė būtybė. Gili anuomet Žemaičiuose buvo ta jungtis, tas derinys. Dėl to neįsileisdavo į kalbas, saugojosi matyti, kas nepriklauso, kas nepagarbiai liestų [tikėjimą]. Tai buvo žemaičiui kažkas svajinga, išdidu, nepasiekiama. Dieviškas tas svaigulys, geroji palaima, stabdanti nuo blogio (p. 405). Šventa diena su savo tyla per dvyliktą, kai žemaitis namie poteriauja. Sumos viduryje bažnyčia, smilkalai, varpelis, didysis varpas - reginys prie altoriaus su Dievo kūnu kunigo rankose pribloškia iš žaliųjų girių ar banguojančių laukų atėjusius gyvenimo nepagadintus žmones (p. 406). Namie pilka, tamsu, o bažnyčioje viskas kaip ant delno. Kiek auksinių spindulių, kiek garsų, kiek puošnumo. Vien žvakės, žvakių žvakės (p. 406). Čia visas dangus. Kas dar gražesnio gali būti už mūsų parapijos Petro Rubelevičiaus altorių. Visiems pakanka dieviškos palaimos, Dievo grožybės (p. 407). Bažnyčioje gauni dvasios peno. Čia pasipuošęs, čia pakili dvasia tavo. Ta vaškinių žvakių kvapi šviesa neša tau vilties, kad ir kūnas, ir siela bus tavieji apšviesti, nes Saulės maža (p. 407). Apsivalyk širdį savo, negerumų apsunkintą. Atplaiduok protą savo, negerų minių apsėstą. Išmazgok ašaromis akis savo, kad blogo nenorėtų matyti. Prasivalyk ausis savo, kad jos būtų palenktos Dievo žodžiui. Prikąsk liežuvį savo, kad negero žodžio neištartų. Tu pats sau šeimininkas. Suvaldyk kūną - tarps siela. Va, kelias į tą šviesųjį, laimingąjį, amžinąjį dangų. Čia pats Dievas visus kviečia, visiems į čia atviras kelias. Tik geriems žmonėms čia vieta . Maždaug taip galvojo jaunų dienų žemaičiai (p. 408).

"Dieve, Tu mane sutvėrei. Aš tave padirbau, pardaviau ir pragėriau, - yra pasakęs dievdirbis". Ir senovėje žemaičiai nebuvo stabmeldžiai. Stabų neturėjo (p. 408). [Žinoma, čia pasak Končiaus]. Žemaičiai garbino galingąsias gamtos jėgas - Saulę, Perkūną, kitas. Tačiau jie nesakė, kad juos sutvėrė Saulė ar Perkūnas Jie buvo dėkingi gamtai, ne viską sėmėsi iš gamtos. Galima tik geruoju su ja gyvenant, jos gėrybėmis naudotis. Žemaitis nesijautė nuo gamtos laisvas. Suprato net negalįs prieš ją ranką kelti. Tuo tarpu buvo pavojingas užkariautojams, šalį užpuolusiems priešams, besikėsinantiems į jo turtą, žemę, laisvę. Matyt gamtą jis laikė kažkuo aukštesniu - nepakariausi su ja. Gerbė, garbino, gražiuoju prašyk. Saulė juk viską mato. Perkūnas kai reikia sužaibuoja (p. 409). Tvirtai išsikalbėjus, senieji žemaičiai sakydavo, giliai galvodami, prisimindavo savo tėvų-senolių pasakojimus, vis žemę akis įbedę žiūrėdami, tik retkarčiais jas pakeldami trumpam akis mirksniui aukštyn, tais žodžiais, sūdriomis mintimis, kad tavęs nepapiktintų, kad tavo tikybinių jausmų neužgautų: katalikų Dievas gimė kaip žmogus iš moters, gyveno, augo, kaip visi žmonės, kad gyvena, auga. Nuo žemaičio skyrėsi tuo, kad buvo klajūnas. Nedidelis tas žydų kraštas. Jis buvo tikras žmogus, tik labai protingas. Kiniečiai jį kinietiškai vaizdavo. Ir mūsų "bagamaznikai" vaizduoja Dievą tokį, kokie jie patys yra. Sužmogina Dievo išvaizdą, padaro artimą savo gimtai padangei. Ir perka žmonės nesakydami: šv. Zidoriaus statulėlę, bet "šventą Zidorių" (p. 410). Nepatinka žemaičiams nemūsiškos Dievo Motinos. Kiekvienas kraštas pagal save šventuosius dirba, Žemaičiai perka šventųjų statulėlės, šventųjų paveikslus "žmogiškus", "mūsiškis, "jaukius". Žemaičiams kas raudonas, tas gražus, kas saldus, tas skanus. Šventąsias puošia karoliais - gintariniais, perliniais. Jei ardami senkapius randa karolius, jais puošia Dievo Motiną. Svarbu, kad būtų žemaitiški. Zidorius mėgiamiausias iš tų 14-os šventųjų ūkiui naudingųjų. O piktadariai žydai vaizduojami bjauriomis žmogystomis (p. 411). Velniai kuo bjauresni, o angelai - patraukliais daromi. Tiesa, Mergelė Šventoji žydų tautiniais rūbeliais puošiama, mat nesupranta žemaičiai šventųjų apdaro. Daro lyg visi jie vienuoliškai būtų apsirengę (p. 412). Vis dėl to atrodo, kad žemaičiai vis dėl to ne Dievui, ne šventiesiems meldėsi, ne dieviškai idėjai, bet toms statulėlėms, tiems abrozdėliams, kurie Dievą ar šventuosius vaizdavo. Viskas pas žemaičius sužmoginta, sudaiktinta. Kiekvienas gali įsigyti "savo dievą". Sako: kam man garbinti svetimus dievus, juk aš turiu ir savo (pasidirbinęs, nusipirkęs, išsisiuvinėjus). Dievai pasidaromi, nusiperkami, pasigaminami. Juk ir Dievas ir šventieji - tai žmonės, žemiškos būtybės, daiktiniai padariniai. Reikia būti aukšto intelekto, kad lengvai atskirtumei, ką kunigas sako, daro, kas yra bažnyčia ir kas Dievas. Dėl to ir sunku atskirti ar žmogus meldžiasi pačiam Dievui ir šventiesiems ar tik jų statulėlėms, nes elgiasi kaip su brangiu daiktu - bučiuoja, glaudžia prie širdies, glosto ir verkia ko prašydami. Pakaktų vien žiūrėti, kad prieš akis būtų koks centras, kur reikia savo maldos karštį nukreipti. Juk yra koplytėlių, aplink kurias žiemą vasarą "kruvinas takas neužželiantis, aplink kurias einama kelias, karštai meldžiamasi, kažko prašoma". Juk einama apie tą pušį, bet ne apie daugelį kitų, prie kurių prikaltos panašios koplytėlės. Atrodo būtent šis daiktas, ši koplytėlė tėra šventa (p. 413). [štai čia Končius panašu, jog klysta. Žemaičiai garbina tam tikrus medžius su koplytėlėmis ne dėl to to konkretaus medžio kaip medžio, bet matydami jam dieviškumo epifaniją, dieviškumo, kuris čia įžvelgiamas, matomas, garbinamas jau nuo senojo tikėjimo ir jo garbinimas tik įteisintas katalikiškais ženklais]. Čia aiškus daikto, tegul ir pašventinto, dievinimas, garbinimas. Žemaičiai viską sužmogina, nes visas jų gyvenimas - rankų darbas, vien su daiktais, dėl daiktų. Dvasinė žmogaus pusė tik nedaugeliui išlenda. Ši tiesa retai įžvelgiama ir neretai iškraipyta ne mokslo nurodoma arba tikybos - bažnyčios sakoma prasme (p. 414). Arba Šv. Antanas Kretingoje. Puošia sidabriniais auksiniais papuošalais. Tai šitam paveikslui. Čia žemaičiai ir nebesusigaudo kaip čia išeina. Sako, čia kažkas negerai. Juk, sako, veizu į tą šv. Antano paveikslą ir visai pamirštu, kad turiu prašyti patį šventąjį, bet ne jo paveikslą (p. 415). Poteriai, malda: dažnai tik iš įpročio lūpos judinamos. Kai mama paklausė sesers sūnų, kokius poterius jis dabar kalba, tas atsakė: neatsimenu, kam mane sutrukdei, kažką buvai užsimislijęs. Iš papratimo tik lūpas judina, o poterių seniai galvoje nebėra. Štai tau ir dievobaimingas vaikinas bažnyčioje - jis ir ten tik lūpas judina. Panašiai ir su maldaknygės skaitymu: maldos turinį tik retas kuris supranta: taip pažodžiui ir teskaito, ir tik iš savos - kito paėmęs nebepaskaito (p. 415). Tiesa, žemaičiai jaudinasi eidami išpažinties, prie Dievo stalo, bent tam akimirksniui. Eidamas išpažinties būtinai pasiruošia. Daro tai iš širdies. Išskyrus tą velykinę, kai kalėdojant gauna kortelę, kurią per išpažintį turi atiduoti kunigui ir gauti kitą. Paskui po atliktosios velykinės tas gautąsias korteles surenka marčelga. Ir pamėgink tokios kortelės neturėti. Čia viskas susiję: ir dešimtinės davimas, ir vertimas velykinę išpažintį atlikti, bet žemaičiai labiau linksta į tai, kad dešimtinė svarbiau. O dėl išpažinties žemaičiai sako, kad priverčia pasižadėti - taisytis, o kaip pareisi namo išrišimo negavęs, o jei pažadi, turi laikytis (p. 416). O vaikas mamos mokomas melstis tai juk nieko nežada, tik dėkoja Dievui (p. 417). Žemaičiui kunigo darbas ir yra barti, o jo maldų ar giesmių žemaitis nesupranta. Jau vargonininkas geresnis Dievo tarnas - pagieda, padūduoja ramiai, švelniai (p. 418).

Gamta žemaičių gyvenime

Žemaitis - gamtos vaikas. Gamta jam viskas. Ir sunkioje valandoje ir laimės valandą žemaitis kalbasi su gamta, su atskirais augalėliais, paukšteliais, medžiais, miško šlamesiu, upelio čiurlenimu. Žemaitis - gamtos dalelė. Žemaitis stebi visokius gamtos reiškinius. Jis klausosi, ką pasakys vėjas, ką paukštis (p. 68). Žemaičiui gamtoje viskas pranašinga. Gamta viską nurodo, ką daryti. Tik būk jai dėkingas, gerbk ją, garbink ją, niekuomet jai blogo nedaryk. Saugokis, kad ant kokio vabalėlio neužmintum. Nebrisk per žolę, jei gali ją apeiti. Visi tavo nuskriaustieji - ir augalai ir gyviai ir žmonės - stos prieš tave kai reiks tau po mirties ataskaitą duoti (p. 67). Žmonės labai susigyvenę su visais sodyboje matomais paukščiais, kad kai kuriam rečiau pasirodant ima laikyti tai kokia pranašyste, žinoma, ne prieš gerą (p. 107). Tokiose aplinkybėse auga žemaičių vaikai, besigrožėdami čiulbančių paukščių įvairiausiais balsais, pačiais parlekiančiais paukščiais, besistebėdami pievų gėlių margumynu, bitelių darbštumu. Ir visi, pradedant vaikais dirba, triūsia. Toje pačioje gamtoje nepasitraukdamas ir senas paaugęs pypkorius, ir sena šeimininkė tebesilaiko (p. 107). Darbui galo nesimato, bet dirbantiems tarsi pati gamta padeda. Vaikas tarsi nuo pat mažų dienų dienų suprato, kad jis toks pat mažas gamtos vabalėlis. Kaip ir tai, kad kas myli gamtą, tas gauna iš tos pačios gamtos. Kas ją myli, tam ji daugiau-gausiau duoda. Teisinga gamta nesišykšti su atpildu. Ima žemaitis gerbti-garbinti gamtą. Jis yra gamtos dalis, nors ir aukštesnis už kitus gamtos tvarinius. Jis pradeda manyti, kad jis tvarko gamtą, kad nuo jo priklauso geras ar blogas derlius. Ne tiek norėk gauti, kiek duoti - daugiau gausi. Žemaitis jau mintytojas, jis jau supranta gamtos paslaptis - gamta jam jas pamažėle atskleidžia, Gamtoje jam jauku. Jam čia aplinkui visi savi. Paukštis, augalas, medis, vabzdys, mašalai - visi ja pažįstami, vieni draugai, kiti bičiuliai. Gamta šventa, išdidi. Tokiose aplinkybėse kūrėsi ir žemaičio galvosena. Ne kalbos, ne pamokslai žodžiu, o tyrimai, stebėjimai, kasdieninės išdavos (p. 108). Iš čia patarlės ir priežodžiai: "pavasarį nearęs, pro langą žiūrėsi, žiemą dantų nerakinėsi"; "visi keturi tekiniai į vieną pusę rieda"; "poterių nekalbėjęs ir ubagas nieko negauna"; "ir duris uždarius laikas bėga"; "koks medis, toks ir vaisius" (p. 109).

Ypatingai didelė pagarba teikiama seniems dideliems medžiams. Vis tiek ar tie medžiai augtų sodyboje, ar kur kitur. Negeni klevo, nes pav. šeimininko tėvo senolis buvo pono atkeltas čia į išmesto neklaužados baudžiauninko vietą; tas klevas tebuvo tuomet vienintelis sodybos medis (p. 289). Taigi klevas buvo liudininkas sodyboje vykstančio gyvenimo. Medžių kalbą reikia suprasti. Štai sako: kai topolis išvirto, po trijų dienų mirė senolis Silvestras (p. 290). Lauke stovintis vienišas medis irgi išsaugomas, nes primena buvusią sodybą, stovėjusią prieš šimtą metų (p. 290). Užmirši savo sodybos, savo tėvų praeitį, paliksi vienišas kaip iš kelmo išspirtas. Branginami ir miškeliuose, pamiškėse, biržtvose augą medžiai. Kiek paslėpta maldų, kiek išgerta žolynės iš susipynusio beržo su pušimi ar ąžuolo su liepa pušim šakelių, kad gerą gyvenimą duotų. Biržtvos dažnai, o ir ištisi miškai šventais laikomi. Gurskienės Keturakių dvaro Vilkų miškuose Deivėkrėslis, čia akmuo su pėda: Dievas čia buvęs ir savo atminimą žemaičiams palikęs. Arba prie Gadūnavo dvaro klėties pušis, prie kurios baudžiauninkai buvo plakami. Tokie medžiai padeda žemaičiui apsiraminti, išliejus savo skausmus. Juos senesnis, juo geriau, juo didesnis, juo plačiau išsišakojęs, juo lengviau supras, o jei dar toks medis susipynęs su kitais medžiais, juo daugiau jis žino. Susipynę medžiai turi ne tik raminamų savybių, santykius taikančių savybių, bet gali pagydyti išmirusius, išlūžusius sąnarius, reikia tik maldelę į tokius medžius sukalbėti (suauk, mano sąnary, kaip tų pušų šakos, kad yra suaugusios; sutaikink mane su vyru, kaip taikiai tos suaugusios pušys gyvena; pririšk prie manęs mano mylimą Marytę, kaip tie medžiai, kad yra susirišę) (p. 291). Medžiai turi savo vidinį pasaulį, jie jaučia, pažįsta suvargusį, nori padėti. Ir medis be reikalo nemeta lapo nuo savęs. Žemaitis liūdi iškirstame miške (p. 292). Eina žemaitis į mišką ir verkti, ir dainuoti. Eina į mišką riešutauti ir uogauti, eina norėdamas įkyrių žmonių nusikratyti (p. 294). Vėjuotą dieną miško giliose daubose prie upelio nė garso. Jauku žemaičiui tokiose vietose. Jis mano, kad jo dienos gražiai atsispindi praeityje kaip eglių pušų viršūnės tame upelyje (p. 295). Taip nurimęs jis eina namo. Dabar jis kitas. Jis savyje tebelaiko aną skaistųjį gamtos vaizdą su upeliūkščiu. Jis atgijo. Jis vėl gali nešti savo naštą kasdieninę. Dabar ta našta jam maloni. Upelis atpeikėjo jį, grąžino gyveniman, atstatė išsekusias jėgas, atjaunino jį, darbingą padarydamos, minčių sveikatą atstatydamos (p. 296). Sužavėjimas gali būti labai įvairus. Žmogus dažniausiai iš pykčio-keršto sužavi (užkerėja) vaikus. Vaikas pasidaro išblyškęs, nieko nevalgo, blogai miega, susisukęs. Panašiai ir sužavėtas gyvulys (p. 317). Apyniai nesudaro kokių įplaukų, bet žemaičių yra saugomi, branginami ir savotiškai gerbiami. Taurus augalas. Puošia sodybas. Dieviškas augalas apynys - jis svaigina, kaip Galilėjos Kanoje (p. 325). Ponai visai kas kita. Jie medžiodavo su skalikų būriais per savo vardines, mežioklės atidarymo sezoną per šv. Petrą ir pan. Medžiodavo su ujais - varovais. Per Kūčias mūsų ūkio buvęs ponas Šukšta dar turėjo seną savo tėvų paprotį medžioti visoje savo žemėje su savo svečiais, savo dvariškiais, skalikais (p. 337). O baigiasi neretai nušautu varovu ar dar kokiu kaimiečiu. Ir pasipainiojo tas driskius po šūvio - reik turėti drąsos, nežino kam kelią pastojo (p. 338). Jaunimo susibuvimai uogaujant iš kelių kaimų - uogaujama, dainuojama, na ir proga pažinčiai, ateičiai kurti (p. 358 - 360). Kas sekmadienį susirinka jaunimas uogauti ar riešutauti, bet pašokti ateina čia dvejetais. Tai "nibrė" (p. 361). Žemaičiai neišliko amatą varydami - juos traukia laukai, pievos, miškas, jam patinka arti, akėti, šienauti, į mišką važiuoti. Vieni tokie buvo neblogi siuvėjai, bet vienas jų brolis išvyko į Ameriką, o kitas išsinuomojo keliolika dešimtinių žemės ir ėmė gyventi kaip žmogus (p. 364).

Tikėjimas dvasiomis: baidyklės, šmėklos, dvasios, dūšios

Baidyklės, šmėklos: sako baido. Labai daug pasakų apie baidykles. Končių patį taip prigąsdinę su tais pasakojimais, kad iki šiol vienas bijo vaikščioti miške. Atrodo kiekvienas kelmas tuoj atgis ir ims pulti, iš kiekvieno kelmo visokių baidyklių pradės lįsti - smaugs, stumdys, kaišios kojas, apžlibins tau akis savo išsprogusiomis akimis, palies tau po kojomis vandenį, supins tau kelio linkmės nuovoką (p. 242). Išsižiojusi, į vilką panaši šmėkla. Bėgu aš, sustoju, ir kadugių šešėliai kaip užburti visi sykiu sustoja. Ir troboje vakarojant pilna šmėklų. Šmėklos ant trobos pastogėse laikosi, tarp senų klumpių, tarp tvorgalių. O jau į kaminą neveizėk nei iš viršaus, nei iš apačios. Žiemos metu pirmas į trobą įbėgi, kad kas iš užpakalio "nepagautų". Baidyklė nejaukiose gamtos vietose: šaltiniuotoje dauboje, tankiais krūmais apaugusioje. Ten dėl to ir šv. Jonelis prie tilto statomas Tačiau ir jis vaikams baidyklė: ne koks darbas, dar baisiau nudažytas, o jei dar iš koplytėlės šikšnosparnis kabo (p. 243). Baidyklės ir į šventuosius pasiverčia. Baidyklių pasakojimo tikslas - kad vaikai bijotų kur nereik landžioti. Bet vaikai labai įsibaimina. Šuo gali baidykles užuosti ir nubaidyti. Šmėkla - šmėžuoja pro akis nereikalingai Šmėkla - švelniau nei baidyklė. Šmėklos ne tokios pavojingos. Šmėklų pilnas miškas. Šmėkla toliau nuo mūsų, o baidyklės eina artyn, lipa ant viršaus, smaugia, nutveria už rankos. Sako toje dauboje visada susitiksi su pelų maišais. Jie iš visų pusių apstoja ir grumkis su jais. Jiems nieko negali padaryti, nes jie dvasios. Prie Juodadaubio daubos kranto visada sutinka vaikas, kažko prašąs. Kabinasi glėbį, nori būti panešiotas, graibstosi apie gerklę (p. 244). Kitur moteris su vaiku, abu pusplikiai. Dar kitur didelė gyvatė iš žirnių atšliaužusi, guli tau skersai kelio ir į tave žiūri spindinčiom akim. Arba juodas katinas prie kojų aplink blauzda gluosniuojasi. Žmogus šmaukšt su rožančiumi katinui per šonus, skam skam auksiniai pinigai pabiro, ir katinas išnyko. Susirinko pinigus, ir atbulus poterius kalbėdamas (pirma "Tikiu Dievą Tėvą"), neatsisukdamas pabėgo namo. Aplink pakilo viesulas, linksta stori medžiai, o žmogus vis poterius kalba, vis rožančiumi švaistosi apie galvą, pečius. Pelėda pro pat akis pralekia. Išsižiojusi, akys žiba, kaip vilko avietyne, verkia žmogaus balsu. Toje dauboje, iš jomarko grįžta, lydi tave du vilkai. Tik pasikeli į kalną iš dabos, vilkų kaip nebūta. Žvakelė seka tave paskui eidama (p. 245). Degimuose už Jurčio, prie apsvilusios pušies, vis kažkas tabaluoja. Jau iš tolo matai, kad ten pakaruoklis. Prieini arčiau, tuščia, nueini - vėl tabaluoja. Arba kur rado Mišeikio nabašnyką negyvą, kur dabar krikštas pastatytas. Eini ten ir matai susilenkusį žmogelį, sėdint ant griovio krašto. Jis į tave pasižiūri ir nieko nesako. Atlikusiems išpažintį baidyklės nesirodančios. Ėjo Jonas su Magde iš bažnyčios. Jonas mato baidyklę ir rodo Magdei, o ši nematanti ir gana (p. 246). Kazė išvedęs į Šukštos kirtimus arklius. Bet čia neleido ganyti, tad tik vogčiomis. Grįžt reikėjo pro Juoddubį. Einąs ir matąs: kelios vienmarškinės merginos susikibusios beišeinančios iš tų kerynių. Apstojusios aplink, nieko nesakančios, tik šokančios ir ta, kuri šokdama pro šalį eidavusi, pasilenkusi pasižiūrėdavo į akis. O brizgilas rodosi per jas pereina jų neužgaudamas. Kitos baidyklės net užsmaugia žmones (p. 247). Baidyklės - piktosios dvasios, mokančios atskirti žmonių tikslus, sugebančios nedorai skriaudžiamus užstoti. Panašios baidyklės saugo įkastus į žemę lobius. Vieniems nei rožančius nepadeda, nei rožančiumi apibrėžtas ratas, nei nuolat kalbami poteriai. Todėl vieni ėję kasti apakę, žado nustoję, nebegalėję paeiti (p. 248). Baidyklės, šmėklas sukelia skenduoliai, pakaruokliai, užmuštieji, nekrikštyti vaikai. Ne iš gero korėsi. Jau buvo prie jų pristojusi pikta dvasia (p. 248). Tarsi užburta vieta - piktosios dvasios apsėsta (p. 248). Yra nejaukių vietų miškuose, daubose, prie staigių krantų upelių, senų medžių, ypač su gumbuotomis šaknimis. Ūkanotu oru, lyjant, vakarop, mėnesienoje tokios vietos atrodo kaip kokie griuvėsiai, apleisti seni rūmai, urvai, prarajos (p. 249). Kitoks pasaulis: retai teaptinkami šešėliai, spygsi upelio vanduo, nusvirusios pakriaušės, vanduo juodas šešėlyje. Minijos šlaitai, kur švedai ilgiau laikėsi, plėšikavo. Apačioje tamsi Minija, pro kalnus dienos šviesos nematanti (p. 249). Šitokios vietos - tai geriausios dvasių buveinės. Iš tokių vietų po visą Žemaitiją pasklisdavo baidyklės, šmėklos. Daug tokių vietų pagal Miniją, Vilką, Sausdravą, Babrungą, palei Platelius, Kalvariją, Telšius, Žarėnus, Kontaučius. Kur ne visai aišku, nelabai suprantama, ten dvasių vieta, dvasių buveinė, dvasių pareituvės, dvasių veiksmai, dvasių pasirodymai. Dvasios - ano pasaulio padariniai, dar ne visai tenutrūkę nuo žemiškojo pasaulio. Žiemos metu kūrenant krosnį žaliomis malkomis, girdisi cypimas ugnyje. Tai medžių dūšelės verkia, kam jas gyvas ugnyje degina, kam nukirtę nenumarino, prieš kišdami į ugnį. Tai iš tų namų išėjusių žmonių dūšios-dvasios kenčia čysčiaus kančias, kolei atliks, kur joms skirta. Čia pat tarp savųjų laikosi, kolei atliks bausmes už žemiškus darbus. Už tuos darbus žemiškos ir kančios (p. 250). [Končiui puikiai pažįstamas ir jo aprašytas žemaičių pasaulėvaizdžio momentas - tikėjimas dvasiomis, kurios yra mirusisų žmonių dvasios, tačiau nenutraukia ryšių su žemiškuoju, žmonių gyvenimu - įsidėmėtinas. Jis rodo, kad savo kai kuriais itin svarbiais momentais, žemaičių pasaulėžiūra liko nekrikščioniška. Juk oficialus katalikybės mokymas po mirties žmonių sieloms palieka tik tris galimybes - dangų, skaistyklą arba pragarą ir tai vis vietos, kurios neturi jokio ryšio su žeme. Lygiai taip pat katalikų mokyme nėra vietos nežmonių sudvasinimui, o juo labiaau negyvų daiktų. Toks spirituaalizmas yra geriausias žemaičių pasaulėžiūros pamato nekrikščioniškumo įrodymas]. Per speigus, prieš oro atmainas, ima cypčioti langinyčios. Dvasios, iš tų mamų išėjusios, tebesilaiko apie namus, joms šalta, langninyčias klibina, bet į vidų joms neleista įeiti. Kam kokia bausmė - vienas šaltyje laiko, kitas karštyje. Medyje tarp susipynusių šakų įspraustos dvasios, vėlės kenčia vargus, spaudžiamos vėjo siūbuojamų šakų. Upelyje vėlės-dvasios kabinėjaisi už sriauto slidžių akmenų, bijodamos, kad jų nenuneštų vanduo kur į nežinią Niekas nesupranta jų šauksmo. Neviltis - sunkiausia pabauda. Pliauškia vandens bangos į pakraščius ir į plūduriuojančius daiktus, vanduo putoja, burbuliuoja. Vis tai dvasios-vėlės-dūšios. Lanksto, laužo medžių šakas vėjas. Tai dvasios, tai dūšios blaškosi erdvėje, grobsto medį, kad nors trumpam išsilaikytų nuo įkyraus dundėjimo, kad nors kiek ramybės įgautų. Kimba viesulas į žmogų, gyvulius, blaško smėlį, nešioja dulkes, šapelius. Tai vis dūšios. Taip galvojant, dvasių visur pilna. Ir bet kuris, kad ir mažiausiais šipulėlis, smėlio grūdelis turi savo dvasią, o aplink jį kitos dvasios. Toks pasaulis. Visa laimė, kad jų tarpe labai mažai blogių dvasių, piktų, velnių ar velnių valdomų, velniams priklausančių. Tokioms palaidai vaikščioti neleidžiama. Jos tik mažai lankomose vietose, rūsčiose vietose, šiurpą keliančiose vietose (p. 251). Dvasių visur daugybė. Tik mes mažą dalelę jų tenugirstame ir dar mažiau tepamatome. O dvasios mus mato, tik nesugeba pasakyti ko norinčios. Tik maži vaikai, bėgiodami vienmarškiniai, prašo pakrikštijami - jie iš šio pasaulio išėjo be krikšto, jiems krikštas reikalingas - jiems leidžiama pasisakyti. Pats gyvenimas šiame pasaulyje yra ruošimasis šį laikiną pasaulį palikti. Šis antrasis gyvenimas yra čia pat aplink mus, netenka dausas kraustytis ar į kokius požemius marmėti - nei tu aukštyn kilsi, nei žemyn leisies čia pat apie mus tau vietos užteks. Jei tu geras, niekam nekliudai, ir tu per žmogų, per gyvulį kiaurai eini ir jie per tave eina neužkliūdami. Tu juk vietos neįimi. Dorai gyvenę, dorai ir miršta. Reiškia tavo dvasia nebus panaši į baidyklę, į šmėklą pavirtusi. Ji su visais gerai sugyvens - nei ugnyje cyps, nei medyje tarp šakų traškės, nei vandenyje kunkuliuos. Toks yra tas pasaulis - sudvasintas. Ne tik kiekvienas mažytėlis daiktas turi savo dvasią, bet ir dar tarp tų smulkytėlaičių daiktelių tuštumos - jos irgi dvasių apgyvendintos. Beveik visos tos dvasios geros, niekam netrukdančios, savo gyvenimu gyvena. Tokios dvasios visiškai atsiskyrusios nuo žemiškojo pasaulio (p. 252). Tie, kuriems teko staiga, nepasiruošusiems, iš šio pasaulio išeiti tie kabinasi dar žemišką gyvenimą. Jie kartais čia užima vietą, susiduria su žemėje gyvenančiais ir pagal savo įprotį elgiasi gerai arba blogiai. Mokantieji su dvasiomis sugyventi, gali daug iš jų sužinoti, išprašyti (p. 253). Laumės gėrio mokančios, neapkenčiančios skriaudų, neteisybių. Jos gali atimti karvei pieną - karvė nelaiku užtrūkstanti, išlekiančios bitės iš avilio, vištos minkškiaušius liejančios, atšokanti duona arba suklenkanti (p. 253). Taip laumė baudžia blogų norų, neteisingus žmones, o geriems, doriems žmonėms padedančios. Audeklą išpainioja, karvės pieną atstato. Mėgsta jaunus vaikinus, joms daug sveikatos atima. Laumės - vaikininkės. Jos persekioja neteisybes, neteisingus, padeda teisingiems. Tai gerosios dvasios, mokančios pasirodyti skaisčiomis mergelėmis kai lydinčios teisybę ir bjauriomis šlykščiomis moterimis, kai baudžiančios už neteisybes (p. 254). Aitvaras - tai kažkas, kas be tikslo laksto, blaškosi. Končiaus nuomone tai tas pats, kas ir kaukas. Aitvaras, kol neprimasintas-nepriviliotas; kaukas, kai jau prijaukintas, kai jau skalsą neša. Sako žemaičiai: jis turi "kauką". Jam viskas dėl to sekasi, viskas uždera. Jam nieko netrūksta. Neva tai ugnies gniutulas, kamuolys su ugnine uodega. Kamuolys lėkdamas žeria spindulius - švita visas kaukas. Končius: sykį su tėvu ėjome pavakare pasižiūrėti veršių-kumeliukų. Grįžinėjo jau saulei nusileidus. Pamatė kažką švyst ant Juodadaubio. Pamatę dar aukščiau medžių krintantį daiktą. Šuniukas irgi išsigando (p. 254). Tėvas ir sako: tai kaukas (dabar Končiaus supratimu - meteoras). Jei nori prisivilioti kauką, reikia padėti anglių. Kai pastebėsi, jog anglis palietė ar pasiėmė, kaukas - tavo. Jis tau dabar neš skalsą. Jei anglis buvai padėjęs ant pieno puodo, jis neš tau grietinę. Kaukas savotiškas dalykas: jis įlekia kaip ugnies gniutulas pro kaminą ar pro rakto skylutę ar pro kokį plyšį įlenda ir padaro taip, kad nieko netrūktų. Ne taip lengva kauką prisivilioti ir priversti sau tarnauti. Jie ne šmėkla ir ne baidyklė - neturi žmogiško pavidalo. Tai dvasia - geroji dvasia. Tačiau jei vienam skalsą neša, iš kito turi gėrybes atimti. Taip ir sakoma: "kauką užpykinau". O gal, samprotauja Končius, tada taip išeina: kaukas, kai atneša, o kai išneša - aitvaras? Bet ir apie aitvarą nieko blogo nepasakojama. Apie vaiką pasako, kad jis aitvaras, lyg be tikslo juda. O žmogui kauko savybių neprimeta. Dar kartais pasako "aitvars kaukas", bet ne "kaukas aitvars" (p. 255). Pakanka, kad aitvaras tau vien grūdelį atneštų ar vien išneštų. Svarbu pradžia. Čia išeitų taip tarsi kaukas turi rankas turėti, snapą, sparnus, kad žemišką daiktą panašėtų. Bet dvasia gali grūdus nešioti nuo vieno prie kito žmogaus. Čia reikia ieškoti perkeltinės prasmės. Tokios rūšies pasakojimai sukelia vaikų susidomėjimą-vaizduotę. Tikėjimui paliekama daug vietos (p. 256).

Žemaitis suprasdavo, kad sapnuodamas pabuvoji ten, kur nesi buvęs. Užmigdamas turi ištiestas kojas laikuti, kad prireikus sapne bėgti, būtum greitas. Sapne dvasia išeina pasivaikščioti, o kūnas ilsisi. Nieko nesakoma apie dvasių maistą. Kartais užsimenama, kad tas neskalsumas yra dvasių paimamasis maistas, o kaukas tik tas dvasias atbaidąs (p. 259). Dvasios nebemiršta ir nebesensta. Jis tokios, kokios paliko kūną. Dvasios neserga. Su senais žmonėmis įdomu kalbėti, jie įžvelgia painius galvosenos klausimus ir neblogai juose susigaudo. Tačiau reikalingas atsargumas. Palietus ar pakrypus į tikybos klausimus, reikalas pagadintas - pradeda nevykusiai galvoti ir tikybos klausimais mažiau teparodo žinių ir samprotavimų nei čia. Tiriamasis žemaičio protas gilesnis už primetamą per pamokslus, maldaknyges ar laikraščius. Žemaičiai mažiau mėgsta kapuose palaidotus lankyti kaip lankyti žuvimo vietą, statyti čia krikštus, kryžius, aprišti kryžių, krikštą ar koplytėlę, kad ir laukinių gėlių saujelėmis, nors jie būtų ir pašventinti. Mėgsta paslaptingas vietas. Laukuose, miške, pakelėse, prie kalnų, upių žuvusiems, nors jie būtų ir kapuose palaidoti, ne žuvimo vietoje, jie vieniši, jie nelauktai iš gyvųjų tarpo pasitraukę, todėl jiems reikia daugiau pagarbos, dažniau lankyti, be to apskritai čia kažkas paslaptingo, čia žuvusiojo dvasia prisilaiko (p. 260). Žemaičiai skiria dūšią ir dvasią. Dūšią žmogus įgauna tarsi krikštijamas, o jo dvasia visuomet su juo. "Dūšė" gal nusikrausto į dangų ar pragarą, o dvasia lieka gyventi tarp žmonių, greta savųjų. Vaikščiojančias žvakeles kartais vadina vaikščiojančiomis dūšelėmis. Tiesa, tų vaikščiojančių žvakelių kilmė yra žmonių nuomone pamesta Komunija. Dvasios klaidžioja kol atliks bausmę už mažąsias nuodėmes, kurios kliudo stačiai į dangų pateikti. Dvasia menkesnės vertės. Dūšia - aukštesnės. Arkliai, gyvuliai dvasią irgi turi, bet ne dūšią. Končius nėra tikras kaip yra iš tiesų ir sakosi norėtų tą klausimą dagiau patyrinėti, pasikalbėti su senais žmonėmis. Dvasioms žemaičiai senovėje skyrė gražiausias gamtos vietas, kur įdomūs medžiai auga, biržtvose: pušis augalota, eglė plaskanota ir pan. (p. 261). Senas ąžuolas, vienišas, plačiašakis arba pušis aukšto stataus kamieno, stora, pasidabinusi auksine žieve - dvasių dažnai lankomi. O beržo dvasios nelabai mėgsta, kai jis vienišas. Ieško, kur beržas su pušimi susigiminiavęs. Jų dvasios kiekvienoje šakelėje meiliai sugyvena, sugyvens ir žolinės iš tų šakelių išgėrę (mergaitės iš šakelių verda žolynę, geria pačios ir mylimam duoda). Liepos dvasių mėgiamos. Brangus liepa medis, gera liepos dvasia. Eglė lyg būtų piktųjų dvasių apsėsta. Eglė traška ir vasarą, ir žiemą, joje yra dvasių (p. 262). Šemukšnio medžio velniai bijo. Sodybų medžiai klevai, topoliai, kaštonai dvasiomis neapgyvendinami. Drebulė - apušė - Dievo Motinos medis: Mergelė Šventoji pasiklydo, ir, persekiojama velnių, pasislėpė po drebule - drebulė ją išdavė. Apie ją nei gera, nei bloga. Iš pastatų dvasios labiausiai mėgsta jaują. Čia žmonės retai lankosi, joms čia ramu. Tačiau čia daug baidančių dvasių. Yra ir gerų. Pasakose apie našlaites sakoma, kad dvasios čia joms padedančios piktų pamočių užduotus darbus atlikti (p. 263). Kitas toks pastatas - "nums". Jei jame ir nebegyvenama, jame laikosi senovės dvasios, net jei jis būtų į tvartą paverstas. Gyvenamajame name dvasios laikosi ant viršaus ar pryšininkėje, arba kamine (p. 264).

Rusijos ministras pirmininkas Stolypinas planavo Kalnaberžėje įsteigti pataisos namus nepilnamečiams vaikams. Už baudas iš pabaudų už- nepakankamą kelių priežiūrą buvo sumanyta pastatyti felčerių mokyklą Dotnuvoje. Tai sumanyta padaryti aplenkėjusioje ir paskui rusinamoje apylinkėje, nes nusigyvenusių bajorų dvarus paimdavo daugiausia Vilniaus žemės bankas ir apgyvendindavo rusus. Buvo sumanyta kelti tų rusų kultūrinį lygį. Jei pradžioje priėmė daugiausia lietuvius, tai paskui tik rusus. Taip būtų susiformavęs, jei ne karas, gražus rusifikacijos židinys (prieš p. 282). Prie Liepupio (už Plungės Kartenos link 5 - 6 km) yra atsitikę taip, kad žmogus Jonelį iškėlė iš koplytėlės lauk, pats įsilindo švetintis nuo lietaus - ne taip jau tuos šventuosius gerbia arba ne taip jau jų bijo (p. 283). Senieji tiltai, patiltės tai kažkas mistiško, labai tinkančio nuotaikoms visokioms ir apie baidykles. Kai ėmė tiltus taisyti, dingo visa svajinga mistika. Ir garbingą senovę nuo tiltų, nuo paslaptingų vietų keliuose kaip ranka atėmė. Nebetinka naujiesiems tiltams nė tie pasakojimai apie šmėklas, nei romantiška istorija dėl ko čia stovinti šv. Jonelio koplytėlė (p. 284).

Žyniai ir burtininkai sugeba dvasias pasikviesti savo reikalams, gerąsias arba blogąsias, Burtininkai daugiausia blogąsias dvasias kviečiasi blogiems darbams - ligą primesti žmogui ar gyvulius pagadinti darbui. Nereikia painioti su sužavėjimu - sužavi žydai. Žyniai iš dvasių išgauna žinių apie ateities vykius. Kartais burtininkas arba žynys pasako savo sūnui išgautąsias paslaptis. Tačiau įpėdininkystės keliu gavę burtininko ar žynio savybes, yra žymiai silpnesni burtininkai arba žyniai. Viso to nereikia painioti su spėjimais ar būrimais iš rankų raukšlių ar dėmelių vogulėlyje, arba kortų metimu, arba į butelį įpilto vandens stebėjimu arba švino ar vaško liejimu, arba paleidžiant vandens inde riebalų lašus, arba skaitant baltagalvių ar kitų lapotų žiedų lapelius, arba beriant iš saujos žirnius, pupas ir t. t. Moterys dažniau burtininkės ir žynės. Apskurusios ir be juodo katino, be Saliamono mandrysčių knygos daugiau nieko neturi. Lanko jas daugiausia moterys. Žemaičiai jas vadina čerauninkėmis. Nebejaunos, raganiškos išvaizdos. Končiaus nuomone ragana, burtininkė, čerauninkė, žynė beveik tas pats. Gal tik ragana blogam savo sugebėjimus daugiau naudoja, Čerauninkė - kiek žemesnio laipsnio, o jau burtininkė daug švelnesnė - ji niekam bloga neprimeta. Žynė tik nusako, kas buvo ir kas bus. Ji neprimeta žmonėms nelaimių (p. 258). Žmonės į visus žiūri su nepasitikėjimu, lyg bijodami kristi į akis, kad nenužiūrėtų, kad nemestų tau savo piktųjų dvasių, Jei ne tave, tai gali tavo vaikams pakenkti. Burtininkai, žyniai narpliojo žemaičių pažiūrų vidinį ir išorinį pasaulį (p. 259).

Žemaičio būdas sunkaus istorinio patyrimo akivaizdoje

1850 m. Žemaičių kraštą ištiko badas. Iš niekur jokios pagalbos. Žmonės vertėsi kaip išmanė. Skuto karklų, jaunesnių gluosnių, ir jų šakų žievę, rinko beržo, alksnių, lazdynų žirginius, džiovino, malė, kepė, sakykim duoną ir valgė. Prasidėjo viduriavimo ligos. Žmonės prašė, kad Dievas pasiimtų jų vaikus, kad nieko dėti vaikai nemerdėtų badu. Prašė Dievo pasiimti senus tėvus, nes jie jau nebenusidedą. Kapinės pildėsi vėl. Baudžiauninkų savininkams ponams ne taip jau rūpėjo jų žmonės, nors gaila buvo žinoma dvikojo gyvulio, kuris pats sau užsidirbdavo duoną, kuris mokėjo ir su keturkojais gyvuliais dirbti ir juos valdyti (p. 419). Rusų valdžia ėmėsi šiokių tokių priemonių, kad ateityje apsisaugotų nuo darbo jėgos mažėjimo. Ragino kaimo bendruomenes steigti grūdų sandėlius-magazinus. Toks pačios duonos saugojimas paviliojo žmones. Tuo tarpu ponai nežinojo, kas dedasi pas žmones. Neturėjo jokio ryšio su baudžiauninkais (p. 420). Juk tai tik darbo jėga, o bet ne žmonės, tiesa, su žmogystos išvaizda. Žemaičiai suprato, kad gali kliautis tik savimi. Baudžiava laikėsi kietai. Darbo jėgas čiulpė iš žmonių kaip įmanydami. Jokio pagerėjimo nesimatė. Rusų valdžia gal ir būtų kiek padėjusi, bet žmonės vengė susidurti su valdžia, sakydami varnas varnui akies nekerta. Nugirdo apie Ameriką (kai sužinota apie auksą Kalifornijoje). Atsirado bėgančių iš pono globos. Nujautimais, sapnais pradėta domėtis. (p. 421). Ir Lietuvoje, ir Žemaičiuose lenkai neprileido žmonių prie žemės. Ir nuo baudžiavos daugelį atleido be žemės, geriausiu atveju palikdami nuomininkais (p. 422). Čia jokios prošvaistės nesimatė. Neprileidžia pritilpti prie darbo, kuris duotų iki soties tos duonelės (prekyba ir amatai žydų rankose). Liautųsi bado šmėkla, neramumai, kariuomenė svetimiems tarnauti. Ir į bažnyčią nuėjęs pirma nesuprantama lenkiška evangelija dvasią pamaitink, tik paskui išgirsti Dievo žodį lietuviškai, suprantamai. Ponas, savo evangelijos lenkiškai išklausęs, važiuoja namo, o žmogus dar turi likti ir išklausyti pamokslininko pabarimų ("kumščiojimosi"). Taip neranda žemaitis nieko, kad galėtų jį paguosti, nuraminti. Sako esi tamsus kaip naktis, tingus kaip meška, užsispyręs kaip ožys, purve kapstaisi kaip degloji. Tokiems ir dūšios išganymo nereikia. Tokių vieta pragaro gelmėse, "čysčiaus" ugnyje (p. 423). Užuojautos žemaitis vėl ieško gamtoje (p. 424). Žemaitis nepasitikintis. Daugiau jam teko matyti svetimų (vokiečių, lenkų) žiaurių išnaudotojų, vienaip sakančių, kitaip darančių. Drama kovos su Vokiečių Ordinu. Žodingas, priplajus lenkas, šokąs padėti ir tuo pačiu metu besitaikąs pagrobti, besimaigstąs apie lietuvio aruodus. Ir kunigų seminarijos ir vyskupai, klebonai, parapijinės mokyklos su "metelingėmis" - visa tai lenkinimo lizdai, žemaičių gerų papročių, įsitikinimo skaldymo. Dvarininkai yra ponai, o ne žmonės, su žmogiškomis širdimis, žmoniškais palinkimais. Kunigai - ponų tarnai, lengviau ponams dangų žada, priartina jiems dangaus vartus, užmerkia akis į nedorus, nepadorius ponų darbus, jų kruvinas rankas, leidžiant tvoti urėdams baudžiauninkus iki mirties, atsivarant savo geiduliams moteris, lėbaujant, kaip beįmanant, kaip beišmanant. Bet bažnyčia už ponus, už išnaudotojus, už nešvarios sąžinės, gyvuliškų pamėgimų gaivalus - girdi jie Dievo pastatyti savo vietose. Jie Dievo valią vykdą. Jie duoda miško bažnyčiai statyti, jei nepamirštą Kalėdų dešimtinės. Gražiai tyčiojasi iš žmogiškų jausmų, įpročių, sakydami, kad ponai teikia žmogui garbę, tepdami savo rankas vergo prasčioko liejamu prakaitu-krauju, kad savo kilniojo kraujo jie negaili ir moterims. Joms čia esą garbė, o ne pažeidimas šeimyniško gyvenimo ar nekaltos mergelės vainikėlio. Štai tau ir dieviška teisybė: kieno laki, tam ir lok. Ne laikas nuo laiko prasprūsta tokie įvykiai, bet visą laiką veikę jautrią, skaisčią žemaičio širdį, negalėjo jo nepaveikti ir nepadaryti jo tokio, koks jis yra šiandien - pasinėrusio į save, saugojančio savo kilnius privalumus (p. 427).

Pavergėjų vokiečių ir lenkų, savųjų išnaudotojų išnaudojimas, nesėkmės ūkininkaujant, nesėkmės šeimoje: kur ieškoti stiprybės? Tik savyje. Nerkis į save. Savyje ir tik savyje ieškok apsaugos. Pats save išlaikyk. Taip žemaitį nustatė gyvenamoji aplinka. Tik toks jis galėjo išsilaikyti iki pastarųjų dienų. Žemaitis turi paslėpęs savyje nepasitikėjimą, neviltį, skausmą. Vien mokėjimas jo tarmės, žemaičiui duoda viltį, jog nepažįstamasis yra jam artimas (p. 428). O kai nesuranda žmonių, kuriais galėtų pasitikėti, jis pasineria savyje ir sunkumus virškina savyje. Eina į gamtą, eina kalbėti su gyvuliais. Jis klausosi gegutės. Nesudėtingi, bet daug saką gegutės garsai sminga į jo širdį, skausmą mažindami, ramybę atstatydami (p. 429). Atidžiai prisiklausęs gamtos balsų, įsileidęs juo į savo širdį žemaitis pajaučia palengvėjimą. Dar nenusiraminęs jis ima stebėti augalus, žoleles, vabaliukus. Šitie reiškiniai paneria žemaitį gamtos įvairume (p. 430). Visi it vienas nori gyventi. Jie junta, jie negali pabėgti, pasiduoda likimui, būgštaujasi, kas įvyks. O juk nekaltas nei sutraiškytas vabalėlis, nei sumindyta gėlelė. Jie patylomis neša savo kryželį. Šitokie svetimi skausmai drąsina žemaitį. Jis jau ne vienišas. Kartais pakanka žemaičiui nueiti prie savo mylimo medžio, apkabinti, išsipasakoti ir tarsi akmuo nuo širdies nukrinta, atgauni drąsą gyventi. Ypač mėgsta didelius senus medžius - jie geriau supranta. Senas medis numato, kas bus. Jis daug matė (p. 431). Žemaitis klausosi vėjo laukuose. Jis pamato miške kalenantį genį, kankorėžį raškenančią voverę, cypciojančią zylę. Čia ramus gyvenimas. Čia visi prie savo darbo (p. 432). Ašaros: jų niekada netrūko žemaičiui. Verk gimdamas, verk mirdamas. Kai slegia dideli rūpesčiai žemaitis neverkia. Jis sukaupia visas savo jėgas, visą drąsą, narsumą, norą nugalėti, nepasiduoti, vis tiek ar aplinkybėms, ar valdovui, ar kaimynams draugams (p. 433). Kai prasidėjo naujos doros - krikščioniškas - žmonių naikinimas dėl tikybos (o iš tiesų dėl noro pasiplėšikauti), tuomet žemaičiai gyvybinius išgyvenimus turėjo. Imtynių buvo baisiausių (p. 449). Priešui užpuolus ar išėjus į žygį, būk it kibirkštis - ir miegodamas girdėk, ir užsimerkęs regėk. Tik tokie išliko, tik tokie tegalėjo apsisaugoti nuo katalikiško dangaus, nuo krikščioniškos kryžiuočių-kalavijuočių meilės. Neberadus savųjų, nei žmonių, nei turto ar verkti reikėjo? Ne, reikėjo paslėpto pykčio, keršto, drąsos. Išlikti galėjo tik šalto proto vedami, galvodami, drąsūs, sumanūs. Kitoniški buvo negerumai ir krikščionimis virtus. Keisti pasaulėžiūrą, mesti pamėgtus papročius, susietus su gerąja gamta, su jos miškais, biržtvomis, senais medžiais, su jos vandenimis (p. 451). Kaip savi atrodė vaidilos, vaidilutės, amžinoji ugnis. Visur tiek daug senovės, prisiminimų, senelių pasakotų. Tie prisiminimai kėlė narą, traukė į žygį. O dabar pavergė tavo sielą, neturi kam pasiguosti - svetimi veda maldą, svetimas aukas, nesuprantamas, atnašauja, svetima kalba. Svetimas vaidila nebėra gyvosios ugnies, šimtamečių ąžuolų, alkų, kalnų. Šalta malda. Senosios apeigos širdį klabeno, jausmus kuteno. Tai buvo sava. Čia savų sielų atspindžiai (p. 452). Nemėgiamos buvo naujovės, traukėsi nuo jų žmonės. Jautė naujus priešus užėjus, apsimetusius geradėjus. Visur tave seka, kad negrįžtumei prie senovės papročių, apeigų. Dabar viduje tarp mūsų įsimetė atėjūnės mintys, primetamos jėga, varomos į širdį. Ir siela tavo vergauti verčiama. Ir kūnas pririštas prie ponų, prie baudžiavos. Ponai eina į svetimus kraštus, ima ir tave - varosi tave su savimi. Nebeturi turėtosios laisvės. Prievarta tikėk, prievarta kariauk, prievarta vergauk. Tegul ir taviškai kalba, bet verčia sau dirbti. Esi savųjų vergas (p. 453). Į lažą išėjęs nežinojo ar vakare sugrįš. Džiaugėsi kai rytą išėjęs vakare sugrįždavo. Ne dėl ponų sauvaliavimų verkė. Taip buvo, taip reikėjo. Ne pačiam ponui pasivelsi - kas prie jo prileis, tik kamisoriui, net vagoriui. Nuolatiniame varge ašaros nebyra. Vis įsitempęs, vos begali atlaikyti (p. 454). Rusams užėjus, ne lengviau pasidarė, tik kiek kitaip spaudė, kiek kitaip nežmoniškai čiulpė tai, kas dar per tiek amžių buvo išsaugota. Žemaitis dėl to turėjo būti itin patvarus, iš visų pusių "apvalus": sunkiai prieinamas, sunkiai įkandamas, sužalojamas, įveikiamas. Tik tokie išliko, silpnesni dingo. Buvo liūdna, buvo baisu, be prošvaistės. Ne tie gyveno, kurie verkė. Verkšlenantieji išsigimė. Jausmai kunkuliavo viduje, bet ašaromis jie nepasireiškė. Ji kėlė atspirtį, drąsą, ryžtingumą. Juo didesnė nelaimė, juo gilesnis skausmas, juo žemaitis šaltesnis - tuomet iš jo ašarų neišspausi. Juo jam sunkiau, juo labiau jis savęs nebesigaili, jis susimeta į viena, kad išlaikytų. Žemaitis čia kietas kaip akmuo (p. 435). Žemaičiui viskas savotiškai gyva, gyvena, padeda vienas kitam. Juk, sako žemaitis, akmenys turėjo kada nors paaugti, susidaryti; čia jie tik panaudojo kitas gyvastį turinčias medžiagas. Visur žemaičiai mato vyksmus, kylančius ne iš baimės, bet iš meilės. Gal žemaičiai nebūtų taip priešinęsis ir krikščionybei, jei jie nebūtų vis girdėjęs: Dievo rūstybė, užrūstinai Dievą, užsitarnavai pabaudos (p. 458).