Žemaitija XIX a. pabaigoje vieno žemaičio prisiminimuose | 2021 gegužės 6 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Domo Burneikio prisiminimus "Žemaičio atsiminimai" (Europos Lietuvis, 1980 m. kovas - gruodis).

Domas Burneikis panašu gimė 1890 ir mirė 1967 m. Australijoje. Turbūt šioks toks kultūrininkas. Jo prisiminimuose beveik nėra datų, tačiau sprendžiant iš jo gimimo datos (1890 m.), juose jis atskleidžia Žemaitijos socialiniai santykiai, ypač valstiečių nuomininkų gyvenimą ir mąstyseną, santykius su dvarininkais ir bajorais vaiko akimis XIX a. 10 - ame dešimtmetyje ir pačioje XX a. pradžioje. Esama tautinio atgimimo atspindžių. Kai kurie Žemaitijos valstiečiai noriai skaitė slaptą (kontrabandinę) spaudą, laukė knygnešių. Įdomus greičiausia dvarininko "pan Butovt" rūpesčio savo sūnaus užrašymu pase lenku epizodas. Iš Peterburgo grįžęs jo sūnus buvo jau susipratęs lietuvis, o jo tėvas užsispyrusiai reikalavo sūnų užrašyti lenku. Dėl tokios tėvo pozicijos sūnus turėjo palikti tėvo namus ir apsigyventi pas savo giminaičius, susipratusius lietuvius. Matosi Domo vaiko trauka senajai Žemaitijos praeičiai ir jos liudininkams - piliakalniams, ąžuolams, apgailestavimas, kad dėl fanatiško katalikų tikėjimo diegimo su senuoju tikėjimu bei savarankiška žemaičių praeitimi susijusios vietos demonizuojamos, diegiant žemaičiams baimę ir neapykantą joms. Vaizdžiai ir poetiškai Domas Burneikis aprašė savo tėvo "maldyklą" - aikštelę miške, kurioje jis nurimdavo, jausdavosi daug arčiau susitikęs su Dievu, negu bažnyčioje Ir motina žinojo, kad tai tėvo bažnyčia ("maldykla").

Iš jo prisiminimų išryškėja bajorų ir vidutinio dydžio dvarininkų gyvenimas, socialinė distancija tarp ūkininkų ir ir bajorų, jau nekalbant apie dvarininkus, tačiau ir ūkininkų žiūrėjimas iš aukšto į bajorus, kaip žmones, besidedančius kažkuo, tačiau nelabai mokančius ūkininkauti, sekančius lenkiškus papročiais, madomis, vartojančius lenkų kalbą - "lenkuojančius". Konstatuojama, kad realiai dalies žemaičių gyvenimas nepasikeitė nuo baudžiavos laikų. Nemaža dalis stambių Žemaitijos dvarininkų sugebėjo paleisti savo baudžiauninkus be žemės. Rezultate valstiečių trobesiai buvo nugriauti, jų žemės buvo sujungtos su dvaro žeme, pastatyti kumetynai. Kumečiai dirbo dvarui kaip žemės ūkio darbininkai, o kiti už jų turimą dvaro jiems duotą žemę tuėjo mokėti nuomos mokestį ir toliau atlikinėti lažines prievoles, kurios daugeliu atvejų niekuo nesiskyrė nuo baudžiavos laikų lažo. Ir vėl neretai savo darbus galėjo nudirbti tik vakarais ar net naktį.

Įsidėmėtinas Domo kaip vaiko skeptiškas požiūris į tikėjimą, Bažnyčią. Jo vaikiškoje atmintyje įstrigo kai kurių elgetų, darbininkų, tarnų blaivus žvilginis į maldas, apeigas kaip į bereikalingas žmogiškosios moralės ir žmogaus likimo požiūriu. Ne vienoje Domas Burneikis aprašo barbariškas marinimo apeigas. Siaubą jam sukėlė jo paties matytos jo tėvo palydėtuvės į anapusinį pasaulį - sukimas apie mirštančiojo galvą ar nosį "sčiestlyvos mirties" varpeliu, nepaliaujamas rėkimas: "Jėzau, Marija, Juzupai švents, pribūkite prie mirštančios", pylimas ant sienų ("plyšių") ir krosnies šventinto vandens, nepaliaujamas smilkymas kadagiais ir kt. žolėmis, po ko kambarys atrodydavo kaip po gaisro, o mirštančiojo kambaryje telkšodavo balos vandens, sienos ir krosnis tekėdavo vandeniu, o ore tvyrodavo tirštas smilkalų kvapas. Ir numirė jo tėvas dėl to meto tamsuoliškos medicinos: jį, susirgusį plaučių uždegimu, girdė vandenius su pro marlę filtruotu moliu. 

Domo Burneikio tėvas buvo bajoras. Jo gimtinė buvo Pupžikių kaime (Tverų valsčius). Čia D. Burneikio senelis turėjo ūkį. Be to nuomos teisėmis dar valdė Varnių valsčiuje Karklėnų dvarą. Seneliui mirus jo našlė ištekėjo už bežemio valstiečio Rekašiaus. Su kitu valstiečiu sumainė ūkiais ir senelė su savo antruoju yru persikėlė į mainais gautą ūkį Ukontų kaime (Žarėnų valsčiuje). Liustracijos metu žemę užrašė antrojo vyro pavardę ir taip paveldėjimo teisė buvo atimta pirmojo tėvo vaikams. Todėl jo tėvas liko bežemis. Vedė ūkininkaitę Agotą Zelepūgaitę, bet bežemę. Bajoryste Domas nesigiria, bet apie ją girdėjo iš tėvo brolio Jono, jo sesers Rekašienės ir iš savo sesers Veros. Tėvas dėl tos bajorystės nebuvo imamas į rekrūtus. Motina pievų žolelėmis gydydavo kaimynus, jei kas į ją kreipdavosi. Padėdavo tos žolės. Motina labai rūpindavosi, kad vakare neatsigultų poterių nesukalbėjęs. Klupdydavo visada šalia savo kalvarato, ant kurio sraigto rankenos kabodavo dirželis jo uolumui poteriams sustiprinti. Vembutų dvaras ir jo nuomininkas Jonavičius: Vembutų dvaras (2000 ha) priklausė jaunajam Gadunui. Pats Gadunas gyveno Telšiuose su žyde Klara. Senieji Gadunai sugebėjo atleisti savo baudžiauninkus iš baudžiavos be žemės. Buvusių baudžiauninkų ūkių trobesius nugriovė ir žemes sujungė su dvaro žeme. Pristatė kumetynų su žeme. Dvarą nuomojo žemaitis smulkus bajoras Jonavičius. Jis buvo doras ir teisingas žmogus, nors supykęs apkeikdavo darbininką. Išvadindavo rupūžėmis ir gyvatėmis. Vaikščiodavo lazdele pasiramsčiuodamas (1980 03 24, p. 2). Pastačius naujus  dvaro rūmus, senieji liko kalno papėdėje. Čia tik svečią kokį apgyvendindavo. Senasis rūmas virto vaiduoklių buveine. Žmonės girdėdavo čia skambinant šaukšteliais į stiklines ir pan. Pas Jonavičius suvažiuodavo svečiai, daugiausia apylinkės bajorai žemaičiai. Buvo ir Biržuvėnų dvaro savininkas didponis Gurskis. Jis atsivedė ir varšuvietišką lenką, kuriam mūsų bajorėliai negalėjo prilygti. Tas varšuvietis sutiko eiti į tuos senuosius rūmus gyventi, kad įrodyti žmudzinams kokie jie atsilikę (kovo 31 d.). Sodybos gyventojai kaip ir Vembutų dvaro kumečiai - lažininkai, už valdomąsias žemes bei naudojimąsi bendromis su dvaru ganyklomis turėjo dvarui dirbti 3 dienas per savaitę, o moterims dar reikėjo mėšlus kapstyti, rugius rišti, šieną grėbti. Už tėvo valdomąsias dvi žemes brolis dirbo 6 dienas kaip stalius. Pilkalnis, Bliūdaliu vadinamas buvo į ŠR nuo Burneikių sodybos. Pylimai pilkalnio viršuje saugojo ir vasarą neišdžiūstančią pelkelę. To įdubimo niekas po pirmo bandymo nemėgino sausinti, nes žmonės tikėjo, kad čia yra kažkas užkeikto ar kalno dvasios saugančios vandenį. Vieną metą piemenys ant pylimo užkūrė ugnį. Po to toje vietoje ugnis degė kelias savaites ir degusi žemė buvo rusvos spalvos. Gal čia būta grūdų sandėlių. Siderių piliakalnis. Apie šį piliakalnį buvo pasakojimas, kad piemenėlis aptikęs urvo angą. Jo kepurė nukrito į urvą ir nusiritusi gilyn. Jis leidosi žemyn ir įkritęs į šviesų kambarį. Atsipeikėjęs pamatęs gražioje krasėje sėdintį ilga ir balta barzda poną. Vienoje to pono pusėje degė stora vaškinė žvakė, o kitoje stovėjo atdara didelė skrynia, pilna auksinių pinigų. Tas ponas jam pribėręs pilną jo kepurę tų pinigų (balandžio 8 d.). Didžgalvis: kaimyniniame Kungių kaime gyveno bajoras, pavarde rodos Malakauskas. Jis turėjo tris sūnus: du protingus ir vieną kvailą. Tas kvailas turėjo nenormaliai didelę galvą. Dėl to ir vadintas Didžgalviu. Didžgalvis užsukdavo ir pas Domo tėvą pasikalbėti. Turėjo šautuvą ir mėgo "medžioti", bet jokio gyvo padaro nebuvo nušovęs. Tėvas sakydavo; "ponaičiui šiandien pasisekė". Dar mėgdavo lankyti būdynes ir apgiedoti mirusius. Ypač pas turtinguosius kur galėdavo gerai pavalgyti (balandžio 14 d.). Gaudiešius po tėvo mirties nusmukdė gražų ūkį (sodyba atrodė dvariškai). Matydamas, kad gali viską prarasti, išnuomojo ūkį. Kai tėvas vieną kartą Domui skaitė ką tik gautą Valančiaus "Prancį Paukštvanagį", pasigirdo negirdėta muzika, o tai Gaudiešius su grojančiu laikrodžiu-žadintuvu. Krajinskienė buvo Krištapų sodybos kumečio Varkalio žmonos augintoja Eelgeta, tačiau atėjusi kur poterių nekalbėjo, kaip darė kiti elgetos, kurie vos atėję krisdavo ant kelių ir garsiai imdavo berti poterių žodžius, bet gaudavo ko paklausta norėdavo. Motinai ji irgi patikdavo. Dėl to tėvas sakydavo, kad ji gal šventoji. Bet kai kurios moterys tvirtino, kad už Krajinskienės vaikščiojanti piktoji dvasia, todėl jos ir nepuldavo šunys. Paklausta kodėl nekalba poterių kaip kiti elgetos, atsakė, nes tokie ubago poteriai yra kaip karvei barškalas po kaklu: tarška, bet karvei jokios naudos. Jei man žmonės duoda, aš jiems esu nuoširdžiai dėkinga. Motina: bet juk ir kunigai sako, kad reikia išmaldinti ubagus, norint palengvinti dūšioms čyščiuje kentėjimus. Atsakė: nežinau, Burneikien, kiek toms dūšioms lengviau nuo ubagų maldų, bet jų tarbos tikrai pasunkėja. Krajinskienė ištraukė savo medalioną su savo ir savo vyro nuotrauka, kur abu Vilniuje, poniškai atrodantys nusifotografavę. Krajinskienei mirštant susirinko pilnas kambarys moteriškių su marinimo priemonėmis: grabnyčine [žvake], smilkalais, vandeniu, "sčestlyvos smerties" varpeliu. Pilnas kambarys laukinio klyksmo: "Jėzau, Marija, Juzupai švents, pribūkite prie mirštančios". Uždegta grabnyčios žvakė įspaudžiama mirštančiai į ranką ir padedama ant krūtinės. Vena marintojų skambina varpelį ir suka aplink Krajinskienės lūpas, kad iš burnos išeinančios dūšios nepasigriebtų velnias. Staiga Krajinskienė atsigavo. Apžvelgusi kambarį, suprato, kas čia daroma, o pamačiusi savo rankoje degančią žvakę, sviedė ją į sieną su tokia jėga, kad ši sutrupėjo į smulkius gabaliukus. "Lauk jūs, švalios! Lauk!- suriko mirštančioji. Marintojos išbėgiojo. Tik Varkalienė liko. Krajinskienė ją pasikvietė arčiau. Paprašė nešaukti tų bobų, nes ji norinti numirti ramiai. Tai ir mirė - tylia ir ramiai (balandžio 28 d.). Panelės Sakelytės buvo Jomantų dvaro savininkės ir netolimos kaimynės Burneikių. Abi senos mergelės, dailutės, smulkutės ir žilutėlės. Nepaprastai mylėjo gyvulius, paukščius, net peles ir kates (gegužės 5 d.). Tėvas sakydavo, kad jei ką nors pameti ar kas prapuola ir negali surasti, reikia atsistoti ir persižegnojus sakyti: "Aniuolai ir visi (būtinai visi) šventieji, padėkite man surasti...". Ir būti tai surasi. Jis pats tuo tikėjo. Maskole važioun: neprisimena, kokia tada buvo rusų šventė, bene Nikolajaus II vainikavimas Rusijos imperatoriumi. Rusų policijos buvo įsakyta tą dieną visame krašte švęsti. O radusi kur dirbančius, vaikė iš laukų. Burneikis su broliu turėjo eiti sargybą prie vieškelių nuo artėjančios policijos. Žmonės policiją vadino ne policija, bet maskoliais. Vieną rudens vakarą į Burneikių trobos duris kažkas pabeldė. Įėjo nedidelio ūgio vyras su maišu ant pečių. Tėvas uždangstė langus. Kitą dieną vakare tėvas skaitė naują knygelę. O paslaptingas svečias greičiausiai buvo knygnešys. Tėvas gal ir pats platino slaptą spaudą (gegužės 19 d.). Azartinis paauglių lošimas sagomis (gegužės 27 d.). Rusų - kinų karas. Kai baltasis žmogus-humanistas parceliavo Kinijos valstybę, rusų policija per dešimtininkus buvo paskleidusi mūsų apylinkėje litografiją, vaizduojančią kinų-rusų karą. Kinai buvo vaizduojami ilgomis kasomis, supintomis į vieną pynę, nusvirusiais ūsais. Visuose tuose paveiksluose rusai kinus badė, kapojo kardais ir šaudė, patys likdami sveikutėliai. Kinai plūdo kraujais. Labai žiaurūs paveikslai. Vaikai, tų baisių reginių prisižiūrėję buvo pardėję savo žaidimuose vaizduoti karą tarp rusų ir kinų. Kildavo aštrus ginčas, kuris turi būti rusas. Tuo galinguoju rusu, kuris kinus kaip varles skerdžia norėjome abu būti. Panašų vaikų žaidimą Domas Burneikis stebėjo 1941 m. kovo mėn. Skuode. Čia berniukai vaizdavo karą tarp vokiečių ir rusų. Rusai neatlaikę spaudimo ėmė bėgti, o vokiečiai vijosi šaukdami: "Vokiečiai nugalėjo! Vokiečiai nugalėjo!". Burneikis jiems ir sako: rupūžiokai, nerėkite taip garsiai, rusai jus į kalėjimą uždarys, - pasakė Burneikis vienam prabėgančiam "vokiečiui". Š...anie uždarys, - atsakė  ir nusivijo priešą. Tai buvo eilinių darbininkų vaikai. Tuojau už Gondrinės pelkės buvo jų pieva, vadinama Ąžuolija, nors čia tebuvo tik trys broliai ąžuolai. Bet, neabejotina, kad senovėje čia buvo ąžuolų giria, kuri ir paliko vardą. Netoli tos ąžuolijos, anat kalbos viršūnės, augo linksmas jaunas beržynalis, vadinamas Apušrotynėliu. Vidury to Apušrotynėlio buvo maža aikštelė su senu storo ąžuolo kelmu. Čia ir buvo tėvo šventovė. Niekados jis neparėjo namo, neužėjęs į tą aikštelę. Eidavo anksti ryte. Vos saulei spindulius pabėrus. Dažnai ir autorius su broliu lydėdavo. Sakydavo: "Vaikai, čia aš jaučiuosi geriau nei bažnyčioje. Čia tikra Dievo bažnyčia, kur nereikia žmogaus kaulų. Čia pats Dievas smilko iš tų jaunų berželių", - šneka tėvas, sėdėdamas ant kelmo be kepurės. Kai tik jis ateidavo į šią aikštelę, visada nusiimdavo kepurę. Tėvą pasekdavome ir mudu su broliu, nors ir nesupratome, dėl ko tai reikėjo daryt". "Ar jau iš bažnyčios grįžtate" - erzindavo tėvą motina. - Je, mam, - linksmai atsakydavo tėvas" (birželio 16 d.). Sunkiai vieną rudenį kasė bulves, jas džiovino. Paskutiniosios bulvių dorojimo dienos rytą, bevalgant pusryčius, per visą mūsų trobą nuo lauko durų nuėjo traškėjimas balkiais. Lyg viršuje kas būtų sunkiais žingsniais nubėgęs. - Muna smertis vaikščio, - tarė motina tyliai, nuo lėkštės akių nepakeldama. - Mama, kon tu čia dabar niekus plepi, - subarė tėvas. Motina dažnai taip sakydavo, kada tik seno namo balkiais panašus traškėjimas nubanguodavo, bet tėvas į tai visada juokais atsakydavo: "Traškioji eglė ilgiau gyvena nei stiprioji". Bet šį kartą tėvas buvo susijaudinęs. Motina skubėjo baigti sutvarkyti bulbes ir išleido vaikus pažaisti. Šiandien, gal valandą pažaidę, sugrįžę namo rado motiną jau mirusią. O brolis Pranas tuo metu tarnavo rusų kariuomenės kažkokiame gvardijos pulke Petrapily. Jam reikėjo pranešti kas atsitiko. O tuo metu parašyti laišką lietuviškai, arba, kaip buvo sakoma, žemaitiškai, nebuvo toks paprastas reikalas. Aplink gyvenusieji bajorai mokėsi, žinoma, lenkiškai, o ir šiaip į juos kreiptis laiško reikalu turbūt būtų buvo tuščias reikalas. Tėvas turėjo mokėti rašyti, nes buvo leistas mokytis vargonininkauti, bet kaip neturėjęs klausos nuo vargonininkavimo atleistas. Bet per ilgus vargo metus nepaėmęs plunksnos ar pieštuko į rankas, matyt buvo primiršęs rašyti. O gal ir jis tebuvo tik lenkiškai pramokęs. Tą žiemą mūsų kaimyniniame Dargvainių kaime daraktoriavo toks Adomaitis. Jį tėvas ir pasikvietė. Laukėme jo kaip kunigo, nors kunigas niekada ir nebuvo apsilankęs jų namuose. Velykines korteles Viešvėnų kunigas Opulskis palikdavo pas dvaro nuomininką Jonavičių, o šis vėliau išdalydavo kumečiams. Tai tas Adomaitis laišką ir parašė. Pranas atvažiavo gavęs laišką. Pranas buvo su puikia uniforma. O Jonavičius atsiuntė kambarinę Tautkutę pasakyti, kad ir jis norėtų pamatyti Pranį (birželio 23 d.). Šeimoje pasidarė liūdna. Kazys išėjo piemenauti. Vakarais prasidėdavo ilgi tėvo pokalbiai su vyresniaisiais broliais Jonu ir Juozu ir seserimi Vera bei jos vyru Jurkumi. Tėvas buvo įkalbinėjamas vesti antrą žmoną. Jam buvo siūloma sužadėtinė su pastovia pastoge ir pensija. Tai buvo našlė, kuri gyveno Pašatrijo dvarely. Ten ji turėjo išimtinę iki gyvens. Vieną kartą grįžo susijaudinę, kad klebonas Šimkus (Šimkevičius) dėl indulto jį taip vargino. Jam nelengva buvo skirti sus sodyba, kurioje 20 metų gyveno. O po trijų dienų sužinojo, kad tėvas sunkiai serga plaučių uždegimu. Iš Luokės miesteli iššliaužus pamatė dūlujantį milžiną (koks jis jam tuo metu atrodė) Šatrijos kalną, į kurį svetimieji ir mes patys sujodinome raganas ant šluotų, tuo išniekindami savo protėvių šventvietes, pavadindami jas dar pagoniškomis, kad lietuvis jų bijotų ir užmirštų savo tautos garbingą praeitį. Tėvą gydė skysčiu iš paprasto molio, vandeny jį atskiedžiant ir per skudurėlį perkošiant. Tą "vaistą" davė tėvui gerti. Paskui nuėjo prie Šatrijos kalno. Daug buvo prisiklausęs kaip tos raganos, sulėkusios ant šluotražių, čia keldavusios baisias orgijas, ir ėjo artyn nebe baimės. "Nežinau, ar vis dar tebesaugančios tą mūsų žemaičių šventvietę sentėvių dvasios, ar kalno masė mane traukte traukė į save". Vieną kartą tėvo naujos žmonos sesuo Marikė nuvedė Domą į Luokę pas tokią našlę, kuri laikė savo namuose studentus - pradžios mokyklos mokinius. Jį supažindino su kitais mokiniais: Kuzmeliu, Kazele, kuri ketina pasilikti Luckės davatka, ir pan Butovt. Bene su tuo pačiu pan Butovt 1936 ar 1937 m. žemės ūki ministerijai reikėjo vesti ilgas derybas, kol išgavo iš jo Šatrijos kalną mainais už 19 ha kitoje vietoje. "Kartą valsčius sekretorius papasakojo apie pan Butovt kovą su sūnumi dėl tautybės pase. Grįžusiam iš kariuomenės sūnui reikėjo išsiimti pasą. Tėvas verčia būtinai užsirašyti lenku, o sūnus, būdams jau susipratęs lietuvis, apie lenkybę nė girdėti nenori. Tėvas bėgo į valsčių prašyti sekretorių, kad sūnų užrašytų lenku. - Galėsime užrašyti taip, kaip pats jūsų sūnus norės, - paaiškino sekretorius. - To mišiugino nėra ko paisyti, - sako pan Butovt". Atėjusio sūnaus ir klausia kuo jį užrašyti lietuviu ar lenku. "-Koks čia gali būti klausimas? Žinoma, lietuvis, nes toks ir esu". Ir dar pridūrė, kad prašo "[...] kuo greičiau išrašyti pasą, kad, ko gera, netapčiau lenku, nes mano tėvelis gali susigalvoti dar atbėgti čia". "Vos sūnus suspėjo pasą įsidėti į kišenę, uždusęs įvirto pan Butovt. Paklausė jis lietuvį sūnų, kaip buvo įrašyta, pastovėjo valandėlę, nusispiovė ir išėjo. O sūnus nebegrįžo pas tėvą: susirado vietą pas gimines, jau susipratusius lietuvius" (birželio 30 d.). Mirštančio tėvo barbariškas "palydėjimas"- marinimas. Moteriškė ėmė rėkti: dėkite žoles, smilkykite, krapykite, pati sukdama sčiestlyvos smerties varpelį aplink tėvo galvą ir be paliovos šaukdama: "Jėzaus, Marija, Juzupa švents, pribūkite prie mirštančia". Proarpias dar įterpdavo: "Marikėle, į plyšius, į plyšius, unt pečiaus, unt pečiaus". Ir Marikėlė pila i į plyšius ir ant pečiaus. Greitai vanduo pradėjo bėgti čiurkšlėmis ir nuo sienų ir nuo krosnies. O pamotė tik rūko, tik rūko, vis pildama naujų kadagių ant žarijų. Marikė išsigandusi sušuko, kad nebėra vandens. Ta moteriškė liepė iš butelkos į vėdrą vandens kelis lašus įlašinti ir pasišvęs kaip kunigas mokė. Kai tėvo gyvybė užgeso, kambarėlis atrodė kaip po gaisro: ant grindų telkšojo pelkės, ir buvo pilna aitrių dūmų. Uždėgė grabnyčinę žvakę ir įdėjo į stingstančias tėvo rankas. Kapinėse įvyko trumpas apsižodžiavimas tarp kunigo ir brolio Juozo - mat kunigas norėjo į vieną duobę tis mirusiųjų kūnus sulaidoti. Luokės kapinės atrodo yra senas kapinynas, nes matė kelis ietigalius, kurių vienus sumetė atgal į duobę o kelis pasiėmė poniškai apsirengęs vyriškis. Brolis ir sesuo išvažiavo Domo lyg nematydami, o kai tas vis dėl to įšoko į jų vežimą, su juo net nekalbėjo (liepos 7 d.). Domą apsiėmė globoti brolis Juozas (liepos 14 d.). Lapkričio mėn. vieno šeštadienio vakarą svainis pranešė Domui, kad važiuos jje į Krėpštus pas jo tėvus: jo sesuo Levikė pamokys Domą poterių, rašto (skaityti) ir privesianti išpažinties. Domo reakcija: "Ir vėl poteriai! Kito nieko nežino kai tik poteriai ir poteriai. Geriau jau būtų bulves skųsti, ne poterius mokytis. Iš bulbių bent košės išverda. O ką iš tų poterių?" galvojau, išgirdęs naujieną, sėdėdamas prie krosnies". Lauksodos žydas Judelis turėjo dukterį, kuri buvo taip sužemaitėjusi, kad iš kalbos negalėjai pažinti, kad ji žydė. Ištekėjo už žemaičio Rekašiaus (liepos 28 d.). Nuvažiavo pas Jurkų. Levikė, kuri turėjo jį mokyti. Mokė iš elementoriaus. Mokėsi atpažinti raides, paskui šlebždavoti. O vakare reikėjo kalti į galvą visokius įsakymus, didžiuosius ir eilinius griekus, gerus ir blogus darbus (rugpjūčo 18 d.). Velykos. Būgnai šventoriuje. Bernelis muštukus atidavė be ginčių, nes su ponaičiu (Jogminukas su mokinio uniforma) niekas nedrįso ginčytis vien dėl to, kad jis "studentas", o dar maldyklos tarnas (mišioms patarnaudavo), na o prieš Kalėdas sekmadienių rytais prie vargonų giedodavo lenkiškai gadzinkas. Šiaip kareivius vadindavo žalnieriais, o tuos prie Kristaus kapo būtent kareiviais. Be galo nuobodi naktinio budėjimo dalis. Miegas ėmė akis merkti. Atsirado žadintojai, kurie ėmė kaišioti snaudaliams po nosimi bonkutes su amonijaus spiritu. Pagaliau sulaukė ryto. Pavakariais atėjo į mišparus. Domo Burneikio vartojami žožiai: maldykla, aukuras (rugpjūčio 25 d.). Po Velykų Domui iškilo didelis vargas - pasiruošti pirmai išpažinčiai. Kiekvieną vakarą kalbėjo visus poterius nuo pradžios iki galo ir nuo galo iki pradžios visai šeimai girdinti. Taip įprato kalbėti garsiai ir nesivaržydamas. Maldykloje ateina klebonas kun. Lamontas. Kvotimus gerai išlaiko, bet išpažinties nesugebėjo nė žodžio ištarti. Buvo pavarytas. Po savaitės jam viskas baigėsi gerai, o kiti 11 berniųkų ir 2 mergaitės buvo pavaryti. Dabar buvo įteisintas katalikas. Visi "pagonybės" nešvarumai buvo nuvalyti. Pasidarė lyg pilnutinis žmogus. Buvo pakeltas žąsų ir kiaulių piemeniu (rugsėjo 1d.). Paskui buvo pakeltas į bandaganius. Vėl teko mokytis elementorių. Pajuoktas nutarė išmokti skaityti ir pradžiai prisiminė, ko mokėsi prieš metus ir viską puikiausiai pamatė savo atmintyje (rugsėjo 8 d.). Levikė įsitikino kad jis puikiai skaito. Tada jį skatino išmokti rašyti. Domas net perskaitė Vaitkaus atsineštą knygą (rugsėjo 15 d.). Pas senuosius Jurkus gyvulių ganyti neteko, nes svainiui buvo reikalingas, be to, reikėjo lažą dvaru atlikti. Ėmė bandyti mokytis rašyti. Pasigamino plunksną, rašalo. Popieiaus pasirūpino. "Pirmoji klasė" buvo vakare prie ugniakuro. Toks Bulauskis pasakė, kad Domas gerai rašo. Beganydamas avis susipažino ir suartėjo su kaimyno bajoro Sosnauskio piemeniu Igne Urvakiu, kuris pasisadė jo rusų kalbos mokytoju, nes buvo baigęs rusišką pradžios mokyklą. Paskui atnešė rusišką knygą. Tik patarė nerodyti namiškiams - sudegins. Kad tik maskoliška ir degina. Ignės padedamas pradėjo greitai susigaudyti rusų kalbą. Ir net suprato rusiškai kalbantį žydą. Per du rudenius išmoko gerai rusiškai skaitytoi ir pusėtinai kalbėti bei visus keturis skaičiavimus. Atsisveikindamas Ignė davė du rusiško žurnalo numerius (rugsėjo 29 d.). Jaujos velns: vienais metais per Užgavėnes keletas berniukų ir mergaičių susirinko pas kaimyną Girdvainį jaujoje pasilinguot. Susimetė į seną seną jaują Beržyno kalno papėdėje. Reikia išsidūkti už visą ilgą gavėnią, kada septynias savaites nebegalėsi net švilptelėti. Staiga ant pirties džiovyklos ėmė mekenti ožys. Taip bjauriai mekena, kad visus net šiurpas nukrėtė. Juk žinojo, kad sodyboje nei ožio, nei ožkos nėra. O čia dar ant pirties. Kažkas pasakė, kad tai gal jaujos velns. Taip ir visi galvojo. Pamažu visi išspruko iš jaujos, o Domas liko jaujoje venas, nes turėjo žibintą nukabinti. O paskui suprato, kad ožiu bliovė Kareiva. Užgavėnių dieną blynai, o Pelenų dieną nesuvalgytus blynų likučius mėtė vištoms (nes griežtas pasninkas ir nieko negalima valgyti, o paskui netyčia pats suvalgė gabaliuką ir galiausiai visi gabaliukai ėmė kristi į jo burną. Skanu, gera...[nebebijojo ir pasninko pažeidimo] (spalio 20 d.). Krėpštų dvaras tarp Telšių ir Žarėnų buvo nedidelis, ne mažiau kaip 200 ha. Gadunams priklausė. Paskutinis Gadunas praskolino dvarą rusų bankui. Krėpštų dvaro baudžiauninkai buvo atleisti be žemės. Dabar jų vietoje buvo nuomininkai, kurie nuomą mokėjo pinigais ir darbu. Tokios nuomos sąlygos išsilaikė iki pirmojo pasaulinio karo. Už 30 ha mokėjo 21 rublį pinigais (metams), dešimt dienų ėjo su dalgiu ir tiek pat su grėbliu, šešias dienas su poriniui vežimu vyras ir moteris (šieno, javų vežti), tris dienas su poriniu vežimu vyras su šake ir važnyčiotoju pavasarį mėšlų vežti. Turėjo nudirbti 5 pūrų rugių sėjimo margą, t. y. du kartus suarti pūdymus, visiškai paruošiant sėjai, pasėti rugius ir juos galutinai įdirbti. O kitais metais to margo derlių nupjauti ir suvežti į kluoną. Žiemą sukirsti su kubinius sieksnius malkų ir suvežti į dvarą. Nuomojamų ūkių sodybos buvo labai skurdžios. Ūkininkavimo sąlygas labai sunkino lažas dvarui. Pavyzdžiui vieną dieną pasiruošėme po pusiaudienio vežti šieną. Bet pietus bevalgant dvaro gaspadorius jau čia: į dvarą šieno vežti. Visada reikėjo nakties pridurti, norint laiku viską padaryti. Bankas dvarą valdė per savo patikėtinį kamisorių Krasauską. Jis gal lietuvių kilmės, buvo, nes lietuviškai getai kalbėjo. Vilnietis. Vėliau tas dvaras atiteko baronui Tornau, kurio sūnus išparceliavo dvarą, sau pasilikdamas centrą (spalio 27 d.). Domo gimtojoje apylinkėje, Vembutų dvaro žemėje augo kelios dešimtys pavienių ir mažomomis grupėmis susitelkusių ąžuolų kurie matė žilą senovę, o vienas, vadintas "Didžiuoju ąžuolu" galėjo turėti mažiausia tūkstantį metų. Tikras milžinas - trijų keturių vyrų teapkabinamas. Dar 1908 m. Kretingos vienuolyno laukuose augo ir žaliavo septyni ąžuolai - milžinai. Šitie mūsų žilos senovės liudininkai ir paminklai matė vienuolyno rūmų statybos pradžią ir pabaigą ir patį rūmų statytoją Chodkevičių ir pagaliau 12 - os valsčių, kaip teigė žmonės, baudžiauninkus, suvarytus prie statybos, kurie per 7 metus nupynė rūmų statytojui garbės vainiką. Bet mes jų nepagailėjom. Tais 1908 m. jie buvo parduoti pirkliams. Pusiaukelėje tarp Endriejavo ir Gargždų augo nepaprastai gražus skroblas. Baranauskų (vysk. Baranausko brolis Vilšvėnų dvarą turėjo bičiulė Burnių dvarelio savininkė Razvadauskidenė (žmonės sakė Razbadauskienė) paprašė tokį berniuką Ontę, su kuriuo Domas draugavo, rekomenduoti berniuką kuris galėtų būti ir vežėju ir kartu gaspadoriumi. Domas buvo rekomenduotas. Tas ir sutiko. Telšių turgais aikštėj susitiko su Razvadauskienės dvarelio nudarbininku Melitonu (lapkričio 3 d.). Ponas Razvadauskas mirė išprotėjęs. Ponios dukra paklausė Domo, ar jis moka lenkiškai. Tas panelei atsako, kad nemoka, bet išmoko rusiškai. Ponia pasidarė jam kaip tikra motina. Vysk. Baranausko brolis Anupras Viešvėnų dvare kaip ir daugumas mūsų bajorų kalbėjo lenkiškai. Razvadauskienė turėjo gal 10 ha išimtinai sau. Pati ponia ir biržiojo. Domas kryžiumi palaimino dirvą, į kurią pirmą kartą savo gyvenimą bėrė grūdą (lapkričio 10 d.). Paskui su ponia važiavo pas jos jaunesniąją seserį Opulskienė ties Nevarėnais. Atsisveikindama su seserimi, ponia labai susigraudino. Įdomiai jie kalbėjosi atsisveikindami: pradeda lenkiškai baigia lietuviškai arba antraip. Po savaitės nuvažiavo į Tryškius pas vyskupo Beresnevičiaus seserį. Čia ji su vyru (Jogminu ar Stonkumi) turėjo didelį žemėssklypą ir namą. Ponia su ja kalbėjosi lenkiškai. O šeimininkas taip įvertino, kreipdamasis į Domą: girdi? Abi žemaitės, o šnekasi lenkiškai, tarytum mūsų žemaitiška kallba prastesnė. Vasarai įpusėjus, iš Petrapilio parvažiavo sūnus su jauna ir gražia lenkaite. Kartu atvežė ir panelei Julkai sužadėtinį, lenką provizorių. Jeigu ne tie 5000 rublių, kurie jam buvo pažadėti, jis turbūt tą pačią dieną būtų išdūmęs, palikęs savo herkulesę sužadėtinę. Ponia po Julkos vestuvių mirė baisiose kančiose. Apraudojo ją kaip tikrą ponią. Ir vėl griuvo viltys gauti paramos, o taip pat ir rėmėjos siekiant mokslo. Panelė Julka su savo nykštukiniu vyru išvažiavo į Liepoją. Vienas toks, kuris pažinojo Razvadauskus, popasakojo, kad vyras, nors fiziškai silpnesnis tą vargšę herkulesę, taip pavergęs ją, kad sunku ir pasakyti. Vadinęs ją "poganska litvinka", grasinęs nušauti. Taip terorizuojama ji greitai ir mirusi. O kaip ji Domą įkalbinėjusi mokytis kultūringos lenkų kalbos. Ponia mirus šeimininkais liko jaunieji Razvadauskai. Razvadauskienės artimiausi kaimynai buvo taip pat bajorai "lenkai" Dargevičius ir Vaitkevičius (lapkričio 17 d.). Lankantis pas seserį Krėpštuose apsilankė jo dėdė Tavadorius, kuris pasiūlė stoti pas jį vyresniuoju bernu. Taigi jam buvo siūloma pasidaryti didelio dėdės ūkio vyreniuoju bernu. Pasiūlė 30 rublių ir metų gale dar šio to. Dėdė kaip paauglys tarnavo pas vysk. Valančių. Dėdė buvo valdžios miškų eigulys, atseit valdžios žmogus. Turėjo šautuvą ir leidimą pistoletus laikyti. Buvo vadinamas ponu Rekašiumi (lapkričio 24 d.). Domui tebegyvenant pas seserį buvo atsiradusi Krėpštų dvare jauna moteris, Petronėle vadinama. Ji nebuvo žemaitė, bet ir iš kur kilusi nesipasakojo. Pas Burneikius dažnai ateidavo palošti "66". Su jos atsiradimu jų apylinkėje pasirodė lapeliai, siūlą žemėje įkurti rojų. "Tuos lapelius žmonės rasdavo prie takų ar prie keliukų, kur daugiausia žmonės vaikščiojo. [...]. Vien kartą radau kelių puslapių brošiūrėlę. Kiek pamenu, joje buvo rašoma, kad būsią panaikinti pinigai, o darbininkai gausią ko jiems reikėsią, pagal tam tikrus raštus. Taip pat ten buvo rašoma kad darbininkas 8 val. dirbs, 8 val. ilsėsis ir 8 pramogaus. Tą knygutę parodžiau Petronėlei. - Perskaitęs pamesk kur nors prie tako. Tik neduok niekam į rankas, - patarė ji. Ji mokė Domą burti kortomis. Domas įsigytuoju kortų "mokslu" ėmė naudotis: mėgino juokais mesti mergaitėms ir moterims. Ir kartą išbūrė, kad viena moteris mirs, kad ir išsipildė. Rugpjūčio 15 d. Žarėnuose būdavo dideli atlaidai - Žolių šventė. Kunigai aiškini per pamokslus, rašė maldaknygėse ir kalendoriuose, kad ši šventė yra Šv. panos Marijos į dangų paėmimo šventė, bet žmonės kitai nevadino kaip Žolių švente. Pačiame maldyklos vidury stovėjo senyvas žmogus su dideliu dalgiu ant peties. Apie dalgininką aikštelė buvo laisva (gruodžio 1 d.). Kolytgalio Grakauskas ėmė įkalbinėti važiuoti į Kretingą pas jo giminaitį Kretingos kleboną kun. Petreikį. Domas, manydamas kad turės galimybių pasimokyti sutiko. Grakausko kaimynas senukas Rekašius (gruodžio 8 d.). Taip Domas pradėjo tarnybą vienuolyne. Atėjo šėporius, Kolytgališkio Grakausko brolis. Jis čia ūkvedžiavo pas giminaitį kleboną kun. K. Petreikį, iš seno papratimo gvardijonu vadinamas. Kunigas Petreikis pasirodė toks pat malonus ir neišpuikęs. Viena iš darbininkių Magdė nuo Šiluvos atlaidų tapo šventąja. Mat, grįžtant, kaip ji pati pasakojosi iš Šiluvos atlaidų, ties Gargždais jos bendrakeleivės pastebėjusios virš jos galvos keistus šviesulius, panašius į piešiamuosius virš šventųjų galvų. Vieną tarpą buvo atsiradę du šventi broliai Stonkai nuo Grūšlaukės. Vienas pavalgęs dar šį bei tą padirbėdavo, o antras jokio darbo pirštais nepalietė. Nešiojo ilgus plaukus, barzdą ir ilgtą drabužį ir laikė save lyg atsiskyrėliu. Dar gyveno toks Jonas Gauroutasis. Barzdotas, išstojęs iš seminarijos. Visada skubėjo. Vis niemam czasu sakydavo. Lenkiškai kalbėjo. Jis kaip ir juriskonsulto pareigas ėjo (gruodžio 25 d.).