Lietuviai "kirilicos epizode": pastangos išsivaduoti iš priklausomybės nuo lenkų | 2021 gegužės 1 d. 

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime istoriko Dariaus Staliūno knygos "Rusinimas: Lietuva ir Baltarusija po 1863 metų" (Vilnius: LII leidykla, 2009) skyrių apie kirilicos įvedimo lietuvių raštijoje problematiką.

Istorikas Darius Staliūnas, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, šiuo metu yra turbūt geriausias XIX a. antros pusės Rusijos valdžios politikos Lietuvoje ir Baltarusijoje lietuvių specialistas, o jo čia pristatoma knyga pirmiausia buvo parašyta anglų kalba ir tik po to išversta į lietuvių kalbą. Ji buvo labai teigiamai priimta visame Vakarų mokslo pasaulyje. Kirilicos įvedimo lietuvių raštijoje klausimu ji gerokai praplečia tiek ligšiolinį lietuvių istoriografijos požiūrio diapazoną, taip pat suteikia paskatų keistis viešajai nuomonei šiuo klausimu. D. Staliūnas argumentuotai įrodo, kad visa savo apimtimi kirilicos įvedimas jokiu būdu nereiškė tiesioginio imperijos valdžios siekio asimiliuoti (surusinti) lietuvius, kaip kad lietuvių visuomenėje manoma, o visų pirma depolonizaciją ir akultūraciją ir tik savo galutinio įgyvendinimo stadijoje ir be to būtent Kauno gubernijoje, ji virto rusinimo priemone kitų posukiliminių valdžios veiksmų krašto pertvarkymų fone. Kirilicos įvedimas į lietuvių raštiją buvo glaudžiai susijęs su mokyklų pertvarkymu - vadinamųjų liaudies mokyklų steigimu Kauno gubernijoje ir pradinių mokyklų lietuvių kalba Augustavo (Suvalkų) gubernijoje. Būtent Suvalkijoje ryškiausiu pavidalu buvo realizuota depolonizacijos ir kultūrinės akultūracijos programa, leidžiant steigti pradines mokyklas lietuvių kalba ir lietuvių kalbos dėstymu Suvalkų ir Marijampoles vidurinėse mokyklose bei įsteigiant 10 stipendijų lietuviams studijoms Rusijos universitetuose. Tuo tarpu Kauno gubernijoje Vilniaus švietimo apygardos pastangų dėka kirilicos įvedimas į lietuvių raštiją virto priemone galutinai išgrūsti lietuvių kalbą iš švietimo sistemos ir jos pajungimui krašto stačiatikinimui ir rusinimui.

Mums gi svarbiausia tai, kad savo genezėje lietuvių raštijos pervedimas į kirilicą tiesiogiai neturėjo nieko bendro su siekiu surusinti lietuvius. Tai buvo bendresnės praktikos - vadinamosios "Ilminskio sistemos" - vienas iš pasireiškimų. Kazanės universiteto prof. N. Ilminskis kaip atsaką į masinį Volgos - Kamos upių baseino nerusų tautų atsivertimą į islamą bei pantiurkizmo (arba šiame regione totoriškos savimonės primetimą kitoms tautoms) pavojų 1858 m. pasiūlė sukurti tų tautų raštiją kirilicos pagrindu, panaudojant ir specifinius ženklus geresniam tų tautų kalbų garsų perteikimui raštu. Įsidėmėtina, kad netrukus po to (1859 m.) kitas Kazanės universiteto profesorius lietuvis Andrius Ugianskis pasiūlė ir raštijai lietuvių kalba pritaikyti kirilicą. Įdomu ir tai, kad dar XIX a. viduryje broliai Antanas ir Jonas Juškos siūlė lotyniškame lietuvių raidyne įvesti naujus rašmenis su diakritiniais ženklais. Ir nors paprastai tai aiškinama kaip bandymas supaprastinti rašybą, nekelia abejonių, kad tai būtent brolių Juškų antilenkiško nusiteikimo ir siekio atriboti lietuvius nuo lenkų vienas iš būdų. Reikia pasakyti, kad pradiniame etape kirilicos pritaikymo lietuvių kalbai idėją palaikė nemaža lietuvių šviesuolių. Tarp jų ir vysk. M. Valančius. Taip pat mokytojas L. Ivinskis, A. Urbanavičius, buvęs kunigas A. Petkevičius, studentas, o paskui mokytojas Tomas Ferdinandas Žilinskas ir kai kurie kiti. Jie kūrė netgi specifinius papildomus rašmenis, kurių nėra kirilicoje. Ką mums tai rodo? Tai rodo, kad lietuvių visuomenėje būta stipraus latentinio antilenkiškumo, kuris visiškai lenkų užvaldytoje Lietuvoje galėjo pasireikšti tik paremtas atitinkamai galingos kontrjėgos Rusijos imperijos valdžios asmenyje. Ši lietuvių inteligentų grupė puikiausiai suprato, kad tolesnis pasilikimas lenkų visuomenės įtakoje, pripažįstant lietuvių tautą vienokia ar kitokia forma lenkų tautos dalimi ir tik per tai išsielgetaujant šiokių tokių malonių lietuviams kaip lenkų tautos etninei grupei yra pragaištingas lietuviams kaip tautai, reiškiąs visišką jų mirtį, žlugimą (jų pažiūros puikiai atskleistos čia: https://www.ateitiesaidas.lt/l/andrius-ugianskis-1816-1870-radikalaus-atsiribojimo-nuo-lenku-salininkas-ikiausrineje-epochoje/). Jie puikiai suprato, kad lenkų tauta kaip visuma nepripažino ir nesiruošia pripažinti lietuvių tautos kaip savarankiškos etnolingvistinės tautos egzistavimo, o tik kaip specifinį lenkų pogrupį, respektuojant geriausiu atveju jų religinių poreikių tenkinimą jų gimtąja kalba Žemaitijoje. Tuo tarpu rusų valdžios ir visuomenės liberalus sparnas, atstovaujamas tokių slavofilų kaip A. Hilferdingas, ne tik pripažino savitos etnolingvistinės lietuvių tautos ("genties") egzistavimą, bet ir sutiko sudaryti sąlygas jos plėtotei. Todėl šių lietuvių dalyvavimas "kirilicos eksperimente" yra jų lietuviško instinkto bei giliai įsisąmoninto tolesnio lietuvių pasilikimo lenkų globoje pražūtingumo lietuviams pasireiškimas. Tai juos iškelia į drąsių Lietuvos ateities pionierių, o ne kokių nors "išdavikų" vaidmenį. Ir ne jų problema, kad rusų valdžia atsisakė įgyvendinti neutralią depolonizacijos ir lietuvių akultūracijos programą pilna apimtimi, Kauno gubernijoje transformuodama ją į lietuvių surusinimo ir sustačiatikinimo programą. Esant bent kiek didesniems lietuvių atsiribojimo nuo lenkų mastams, imperijos valdžia tikrai nebūtų ėmusi lietuvių rusinimo programos realizavimo.

Darius Staliūnas: kirilicos įvedimo istoriografija yra bene geriausias pavyzdys, kaip vienas ir tas pats įvykis vertinamas skirtingai iš vienos pusės lietuvių ar lenkų, o iš kitos pusės - Vakarų bei Rusijos tyrinėtojų darbuose. Lietuvos istorikų darbai, ypač parengti sovietmečiu, rėmėsi labai solidžia archyvinių šaltinių baze, gerokai pranašesne už tą, kurią istorikai naudojo JAV ar Rusijoje. Lietuvių ir lenkų istoriografijose tradicinių lotyniškų bei gotiškų raidžių uždraudimas lietuvių raštijoje ir kirilicos primetimas tiek sovietmečiu, tiek ir vėliau vertinamas kaip aiškiausias įrodymas, kad imperijos valdžia siekė lietuvius paversti rusais (p. 369). Lietuvių istorinėje literatūroje šis eksperimentas vadinamas neretai tiesiog "lietuviškos spaudos draudimu". Aiškinama, kad po kirilicos įvedimo neišvengiamai turėjo sekti ir tradicinių raidynų uždraudimas. Tuo tarpu Vakarų ir iš dalies Rusijos istoriografijoje šie imperinės valdžios veiksmai vertinami kaip siekis apsaugoti lietuvius nuo lenkų įtakos, kas vadinama ir depolonizavimu (Th. R. Weeks, A. Miller). A. Millerio nuomone šia priemone valdžia siekė ne lietuvių asimiliacijos, bet akultūracijos. Tikslas pasak jo buvo maksimaliai atitolinti lietuviu nuo lenkų (p. 370). M. Dolbilovas teigia, kad kirilicos įvedimą lietuvių raštijoje reikia traktuoti ne kaip asimiliacinę priemonę, bet greičiau kaip socialinę politiką, kaip mėginimą įtraukti lietuvius "į rusišką civilizacinę erdvę", kas Vilniaus švietimo apygardos valdininkams buvo socialinio pobūdžio procesas, o aukštesniems valdininkams - lietuvių "depolonizacijos" įrankis (p. 371). M. Dolbilovo nuomone prie M. Muravjovo prasidėjo "masinė lietuviškos literatūros kirilica leidyba. V. Merkys savo fundamentaliausiuose darbuose laikėsi nuomonės, kad spausdinti visus lietuviškus raštus lotyniškais rašmenimis žodiniu paliepimu 1865 m. sausio - kovo mėn. buvo uždraudęs M. Muravjovas. Tačiau egzistuoja ir versija, kurios šalininkai (R. Vėbra) draudimą sieja su K. Kaufmano 1865 m. rugsėjo 6 d. bei vidaus reikalų ministro P. Valujevo rugsėjo 23 d. aplinkraščiais, draudžiančiais spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, juos įvežti iš užsienio bei platinti (p. 371). Draudimą sustiprino 1866 m. sustiprino žodinis Aleksandro II įsakas, kai Rusijos mokslų akademija išleido K. Donelaičio kūrybą lotyniškomis raidėmis (p. 371). Istoriografijoje eksperimentas su kirilicos įvedimu ir vadinamųjų liaudies mokyklų steigimu po 1863-1984 m. sukilimo tirti atskirai. D. Staliūno teigimu tik sujungus šias dvi temas galima aiškiau suvokti ko siekė imperijos valdininkai įvesdami kirilicą ir uždrausdami tradicinius raidynus lietuvių raštijoje (p. 372).

Vilniaus švietimo apygardos (VŠA) globėjas A. Širinskis-Šichmatovas pripažino, kad lietuvių raštija egzistuoja, bet jis skurdi. Kirilicos įvedimo entuziastai VŠA valdininkai N. Novikovas, I. Šulginas, V. Kulinas pabrėždavo, kad lietuvių literatūra neegzistuoja, nes šia kalba išleista tik keletas knygų, daugiausia religinio turinio. Panašiai Vilniaus generalgubernatoriaus padėjėjas A. Potapovas. O juk A. Širinskis-Šichmatovas buvo vienas iš biurokratų, kuris siūlė stiprinti lietuvių tautiškumą ir atskirti juos nuo lenkų (p. 373). Anksčiau buvo svarstomi ir kirilicos įvedimo projektai lenkų kalboje, rengti projektai įvesti rusiškas raides įvairioms tautoms Volgos-Kamos regione (p. 373). Nenuostabu, kad imperijos valdančiojo ir intelektinio elito galvose subrendo mintis panašų eksperimentą pritaikyti ir lietuvių raštijai. Panašu, kad kirilicos įvedimo idėja lietuvių raštijoje kilo dar iki naujo VŠA globėjo I. Kornilovo atvykimo į Šiaurės vakarų kraštą (ŠVA) 1864 m. pradžioje. I. Šulginas kreipėsi į jo pirmtaką su iniciatyva pritaikyti "lietuvių-žemaičių raštijai " kirilicą. Tokį pasiūlymą pateikė V. Kulinas straipsnyje, kuriame recenzavo A. Hilferdingo publikaciją "Keletas pastabų apie apie lietuvių ir žemaičių gentį" (p. 374). Panašiu metu tokia idėja kilo ir naujajam VŠA globėjui I. Kornilovui. Tokia idėja subrendo ir Varšuvoje, kur A. Hilferdingas ir vienas slavų integracijos abėcėlės pagrindu entuziastų filologas S. Mikuckis patarinėjo Lenkijos karalystės civilinės administracijos vadovui N. Miliutinui, kuris 1864 m. kovo 31 d. siūlė atspausdinti įstatymus dėl valstiečių reformos lietuviškai, bet rusiškomis raidėmis ir taip "apsaugoti lietuvius nuo lenkų įtakos" (p. 375). Kirilicos įvedimas lietuvių raštijoje ir prasidėjo nuo 1864 m. vasario 19 d. caro įsako dėl valstiečių reformos Lenkijos karalystėje bei elementoriaus 1864 m. pavasarį. Tada sekė 1864 m. Vilniaus generalgubernatoriaus draudimas nepraleisti spaudai jokio lietuviško elementoriaus, rašyto "lenkiškomis raidėmis". Senieji elementoriai dar nebuvo visiškai uždrausti (p. 375). 1864 m. cenzūrai įteiktas ir lietuviškas kalendorius rusiškomis raidėmis. Tada Vilniaus cenzūros komitetas ėmėsi religinės literatūros, uždrausdamas 6 anksčiau išleistas "kenksmingas" knygas. Religinės knygos pradėtos perrašinėti kirilica (p. 376). Yra žinoma, kad Muravjovas parašė raštą Aleksandrui II 1865 m. balandžio 5 d. kuriuos nurodė, kad reikia galutinai įvesti rusiškas raides į žemaitiškus elementorius ir maldaknyges. Vadinasi jis negalėjo būti draudimo iniciatorius, nes leistos ir kitokios knygos (p. 377). 1865 m. vasario mėn. Vilniaus generalgubernatorius buvo liepęs išverti į lietuvių kalbą lenkiškus M. Bialobžiskio pamokslus (p. 377). Taigi tuo metu jokių M. Muravjovo nurodymų spausdinti šį leidinį rusiškomis raidėmis nebuvo. O štai 1865 m. liepos 7 d. N. Novikovas informavo, kad Valančiaus atsiųstas "Kantičkas" reikia spausdinti, tačiau tik rusiškomis raidėmis. Taigi jokių užuominų apie žodinį Muravjovo draudimą (p. 378). 1865 m, rugsėjo mėn. Vilniaus cenzūros komiteto pirmininkas Pavelas Kukolnikas paaiškino komisijai lenkiškoms ir žemaitiškoms knygoms, kad tų metų pradžioje jis paklausęs M. Muravjovo, ar privalu visas lietuviškas knygas nuo šiol spausdinti kirilica. Generalgubernatorius atsakęs, kad su tuo reikia palaukti. Dėl to bus atskiras raštiškas nurodymas. Komisija vis dėl to aiškinosi ar Kaufmano 1865 m. rugsėjo 6 d. aplinkraštyje minimą žodinį draudimą Muravjovas tikrai buvo davęs, bet nieko neišsiaiškino (p. 379). Vis dėl to tikėtina, kad M. Muravjovas iš tiesų svarstė tokio nurodymo galimybę dar 1864 m. (viename jo 1864 m. birželio 5 d. nurodymo projekte rašoma apie draudimą spausdinti kūrinius, rašytus lenkiškomis raidėmis, o vėliau žodis "kūriniai" ištaisytas į "elementorius") (p. 380). Juo labiau, kad draudimai publikuoti tam tikro pobūdžio lietuviškus leidinius tradiciniu raidynu sekdavo iš karto po to, kai buvo parengiami atitinkami leidiniai kirilica (p. 380). Svarbu ir tai, kad tuo metu buvo uždrausta prekiauti šešiomis anksčiau publikuotomis knygomis. Be to, Muravjovui tapus generalgubernatoriumi Pavelas Kukolnikas pats asmeniškai turėdavo pristatyti visas cenzūros komitetui įteiktas lietuviškas knygas ir Muravjovo žodinis sprendimas tapdavo cenzoriaus sprendimo pagrindu. O nuo 1865 m. sausio mėn. tokios lotynišku raidynu lietuviškos knygos cenzūros komiteto nebepasiekdavo. Galimas dalykas dėl to, kad Muravjovas tiesiog nebepraleisdavo (p. 381). Galimas dalykas Muravjovas žodini nurodymo neapiformino raštiškai, nes jam lietuvių problema apskritai buvo neaktuali. Taigi nuo 1865 m. sausio mėn. Muravjovas nebeleido spausdinti lietuviškų knygų lotynišku raidynu, o rugsėjo mėn. naujasis generalgubernatorius K. Kaufmanas ir vidaus reikalų ministras šį draudimą apiformino įsakais (p. 382).

Kirilicos įvedimas kaip lietuvių akultūracijos priemonė. Svarbiausias kirilizacijos ideologas buvo N. Miliutino pagalbininkas įgyvendinant švietimo reformą Lenkijos karalystėje A. Hilferdingas. A. Hilferdingas pasisakė ne tik už abėcėlės keitimą, bet taip pat siūlė ir kitas priemones, turinčias prisidėti prie lietuvių depolonizacijos. Tikslas - paversti lietuvių liaudį lojaliais Rusijos piliečiais (p. 382). Hilferdingas: "reikia, kad lietuvis taptų išsilavinusiu netapdamas [tuo pat metu] lenku" ir tam tikslui reikia puoselėti jo savimonę, nes "lenkų propaganda (...) tik dėl nepakankamo lietuvių tautos išsivystymo, tautinės savimonės trūkumo galėjo uždegti lietuvius lenkiškomis idėjomis, apginkluoti juos už lenkų reikalą". Todėl reikia vaikus mokyti pradinėse mokyklose lietuviškai, šią kalbą kaip dalyką dėstyti vidurinės mokyklose, įsteigti lietuvių kalbos katedras universitetuose. Taigi pradinis mokymas lietuviams turi vykti tik lietuviškai. Hilferdingas ragina sekti vokiečių pavyzdžiu, tyrinėti lietuvius kaip Prūsijoje, kur lietuviai yra mirštančios tautos būklėje ir pamažu susilieja su vokiečiais. Hilferdingas sugestijuoja, kad to paties galima pasiekti ir Rusijoje. Taigi jis pasisako už lietuvių tautinės (etnokultūrinės) savimonės ugdymą, bet ne politinės ir išreiškia įsitikinimą, kad tokia politika prives prie lietuvių asimiliacijos (p. 383). Depolonizacinės politikos lietuvių atžvilgiu atgarsių buvo ir daugiau. Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas nurodė, jog kirilicos įvedimas padės "išvaduoti liaudies mases nuo polonizacijos, apšviesti jas, padaryti visiškai raštingomis, išmokyti rašyti [jų] gentinėmis tarmėmis ir rusų kalba". Taigi - išmokyti rašyti vietinius gyventojus jų "vietinėmis tarmėmis". Kai kurie kirilicos įvedimo adeptai visai nemanė, kad ši priemonė žlugdo lietuvių kalbą. Lietuvių kilmės buvęs katalikų kunigas, 1844 m. perėjęs į stačiatikybę ir tapęs šventiku, lietuviškų knygų cenzorius A. Petkevičius įsivaizdavo, kad kartu su kirilicos įvedimu reikia kurti bendrinę "žemaičių-lietuvių" kalbą. Jo supratimu reikia iš kiekvienos apskrities atrinkti po 2-3 asmenis, gerai mokančius šią kalbą (p. 384). Iš jų sudaryti komitetą, kuris parengtų gramatiką, vėliau - elementorių, trumpąjį ir platųjį žodyną. Kitaip sakant kirilizacija turėjo reikšti ir kalbos standartizaciją. S. Mikuckis 1868 m. pabaigoje siūlė įvesti lietuvių kalbos mokymą Kauno gubernijos vidurinėse mokyklose ir Lietuvos stačiatikių dvasinėje seminarijoje Vilniuje, skleisti lietuvių liaudies tarpe elementarias žinias lietuvių kalba. Panašiai S. Mikuckis siūlė institucionalizuoti ir latvių kalbą Latgaloje: ja turi vykti pradinis mokymas, gimnazijose bei apskritinėse mokyklose ji turi būti dėstoma kaip dalykas; stačiatikiškų knygų vertimas į latvių kalbą ir jų spausdinimas kirilica. S. Mikuckis siūlė savo paslaugas rengiant stačiatikių religines knygas lietuvių kalba kirilica (p. 385). Tokie siūlymai ir samprotavimai apie kirilicos įvedimą lietuvių raštijoje rodo, jog kirilizacija, kuriai pamatus padėjo A. Hilferdingas, amžininkų galėjo būti suvokta ir kaip depolonizacija, t. y. akultūracija. Tokia intencija galėjo patikti išsilavinusiems lietuviams. Juk ir dalis latvių inteligentų, siekdami sumažinti vokiečių įtaką, siūlė "grįžti" prie kirilicos. Dar 1859 m. tokią idėją iškėlė Andrius Ugianskis, dirbės Kazanėje nuo 1850 m. graikų kalbos mokytojus, o vėliau profesoriumi universitete). Kazanės universitete dirbo ir N. Ilminskis, kaip priešnuodį kai kurių tautinių grupių masiniam perėjimui į islamą siūlęs Pavolgio tautoms spausdinius kirilica. Kirilica buvo pristatoma kaip jų tautinio tapatumo stiprinimo priemonė ir apsauga nuo totorių asimiliacinio projekto (pantiurkizmo). Ši programa pradėta rengti 1858 m., t. y. tik metais anksčiau nei savo pasiūlymą suformulavo A. Ugianskis (p. 386). A. Ugianskis degė lygiai tokiu pat priešiškumu lenkams kaip ir S. Daukantas ir pasak V. Maciūno laikytinas "modernišku lietuviu", "Aušros" pirmtaku. Jonas Juška (1815 - 1886), su kurio rusiškų raidžių pritaikymo lietuvių kalbai galimybę 1864 m. aptarė I. Kornilovas, taip pat dirbo Kazanėje. Atkreiptinas dėmesys, kad dar XIX a. viduryje broliai Antanas ir Jonas Juškos siūlė lietuviškame raidyne įvesti naujus rašmenis su diakritiniais ženklais (p. 387). D. Staliūno teigimu šioje vietoje galima klausti: ar šių eksperimentų neskatino siekis atsiriboti nuo lenkų? (p. 388). Galimas dalykas, kad tiek A. Ugianskis, tiek J. Juška žinojo "Ilminskio sistemą" ir laikę ją tinkama ir lietuviams kaip antilenkiška priemonė ir todėl ne tik nesibaimino šio eksperimento, bet ir patys siekė jam aktyviai dalyvauti. Buvo ir daugiau išsilavinusių lietuvių, kurie norėjo prisidėti prie šio eksperimento. Pav. toks A. Urbanavičius. Kiti, kaip Laurynas Ivinskis, darė tai ne tiek savo noru, kiek valdžios verčiami. Juk iš pradžių lietuvių raštijos kirilizacijai nesipriešino ir vysk. M. Valančius (p. 388). Taigi šiame pasak G. Subačiaus entuziastingame lietuvių raštų kirilizacijos pradiniame etape dalyvavo ir lietuviai L. Ivinskis, A. Mikuckis, Varšuvos Vyriausiosios mokyklos studentas Tomas Žilinskis. Jie siekė sukurti naują raidyną kuo geriau atitinkantį lietuvių kalbos garsams. Tai būtų buvusi lietuviška kirilica. Įvestos naujos raidės, nebūdingos rusiškai kirilicai. Taigi lietuviai inteligentai vylėsi, kad lietuvių raštija naujomis raidėmis, o kartu ir lietuvių etnokultūra galės plėtotis. Juo labiau, kad palanki lietuviams pasirodė ir imperijos švietimo politika Lenkijos karalystėje, konkrečiai Augustavo gubernijoje, pasižymėjusi lenkiškumo eliminavimu iš mokyklos. Jau minėtas N. Miliutinas siūlė leisti lenkams mokytis gimtąja kalba visų lygių mokyklose, bet tuo pat metu užkirsti kelią kitų etnokultūrinių grupių polonizacijai Karalystėje (p. 389). Tam reikėjo steigti jų gimtosiomis kalbomis, taip pat ir lietuvių (p. 389). Pagrindinis N. Miliutino padėjėjas buvo minėtas A. Hilferdingas. Jis rengė Lenkijos karalystės mokyklų projektus. Pagal juos Lenkijos karalystės ne lenkų tautybės gyventojai galėjo steigti atskiras, savo, tautins pradines mokyklas. Tačiau situacija ėmė keistis vėliau ir nuo 1871 m. pereita prie dėstomosios rusų kalbos. 1866 m. pradėta gimnazijų rusifikacija. Specialiai svarstytas Suvalkų ir Marijampolės gimnazijų klausimas. Siūlyta įvesti lietuvių kalbą kaip dėstomąjį dalyką ir apskritai pritaikyti šias gimnazijas vietinių lietuvių poreikiams (p. 390). Lenkijos karalystės reikalų komitetas Sankt Peterburge siūlė Rusijos universitetuose įsteigti ne mažiau kaip 10 stipendijų lietuvių kilmės Suvalkų ir Marijampolės gimnazijų auklėtiniams, kurie gerai mokėsi rusų ir lietuvių kalbas (p. 391). Stipendijų atsiradimas sietinas pirmiausia su A. Hilferdingo veikla, tačiau neatmestina galimybė, jog ir lietuviai kirilicos įvedimo lietuvių raštijoje entuziastai bus prisidėję prie jų atsiradimo. O būtent konkrečiai Tomas Žilinskas, kuris apie tai rašė savo atsiminimuose. S. Mikuckis stipendijų skyrimą motyvavo taip: jos skiriamos gabiems iš valstiečių kilusiems lietuviams, mokantiems lietuvių kalbą, turintiems geras rusų kalbos žinias ir siekiantiems dirbti mokslinį darbą, susijusį su lietuvių kalba (p. 391). Taigi Augustavo (Suvalkų) gubernijoje uždraudus tradicinį lotynišką raidyną ir prievartą brukant kirilicą, tuo pat metu lietuvių kalbos buvo mokoma ne tik pradinėse mokyklose, bet ir gimnazijose bei mokytojų seminarijoje, be to, lietuviams įsteigtos specialios stipendijos universitetuose. Daugelis stipendininkų tapo iškiliomis tautinio judėjimo figūromis: Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis. Vincas Pietaris, Petras Leonas. Neabejotina, kad šios stipendijos kartu su kitais veiksniais prisidėjo prie to, kad Suvalkija virto pagrindiniu lietuvių tautinio judėjimo regionu. Tai dar vienas patvirtinimas, kad kirilicos įvedimas buvo siejamas su lietuvių depolonizacija bei ribotu jų etnokultūros puoselėjimu. Tai žinoma Lenkijos karalystėje. Šiaurės Vakarų krašte (ŠVK) buvo vykdoma kitokia politika (p. 393). 1862 m. caro įsaku, siekiant sumažinti bajorijos įtaką liaudžiai, nurodyta nedelsiant steigti "liaudies mokyklas" vakarinėse gubernijose, o 1863 m. pradžioje nuspręsta parrengti laikinąsias tokių mokyklų steigimo taisykles (p. 394). Jose nurodyta, jog rusų kalba yra dėstomoji ir tik katalikų tikyba gali būti dėstoma "vietine tarme". Tuo tarpu vietiniai valdininkai neabejojo, kad lietuvius reikia mokyti lietuviškai. Mokytojams tokioms mokykloms rengti nutarta po diskusijų steigti mokytojų seminarijas. Nutarta, kad seminarijos turėtų būti steigiamos mažuose apskričių miestuose ar net kaimuose. Taigi mokytoju tokiose mokyklose turi dirbti asmuo, kuris savo socialine kilme, gyvenimo būdu bei lūkesčiais bus artimas liaudžiai (p. 395). VŠA globėjas pastebėjo, kad Vilniaus, Kauno, Gardino bei Minsko gubernijose faktiškai gyvena dvi tautinės grupės, stipriai besiskiriančios kalba, religija ir istorija - baltarusiai ir žemaičiai, todėl ir mokytojus jiems reikia rengti atskirai. Žemaičių seminarijoje stačiatikiškas elementas visiškai nebus svarbus, o rusiškam elementui negalima suteikti plačios įtakos. Todėl jis siūlė steigti mokytojų institutą Molodečne baltarusiškoms mokykloms, o prie Panevėžio gimnazijos Pedagoginį skyrių, kuris atliktų tą patį uždavinį (p. 396). Tačiau 1863 m. antroje pusėje jau buvo svarstomas tik Molodečno mokytojų seminarijos klausimas - su Muravjovo intervencija (p. 397). Tiesa, V. Kulinas diskusijoje siūlė Kauno gimnazijoje dėstyti "žemaičių kalbą", kad būtų parengti rusai mokytojai, kad pradinis žemaičių mokymas būtų žemaitiškai-rusiškas, o ne žemaitiškai lenkiškas kai iki šiol (p. 397). O dar 1862 m. VŠA globėjas A. Širinskis-Šichmatovas siūlė mokytojus tokioms mokykloms rengti stačiatikių dvasinėse seminarijose Vilniuje bei Minske, kuri turėjo būti atidaryti specialūs lietuvių kalbos kursai. Atsisakymą atskirai rengti mokytojus lietuviškoms mokykloms galėjo veikti ir Laikinųjų taisyklių patirtinimas, pagal kurias dėstymas, išskyrus tikybą, turėjo vykti rusų kalba (p. 398). Liaudies mokyklų Kauno gubernijoje valdymo centru turėjo tapti mokyklų direkcija Panevėžyje, bet paskui direkcija perkelta į Kauną. Reikėjo reaguoti ir į Valančiaus pateiktus liaudies švietimo projektus 1864 m. pradžioje. Buvo numatytas Mažosios seminarijos įsteigimas, pavaldžios vyskupui ir dėstymas joje turėjo vykti lietuvių kalba. Valdžios įsteigtose parapinėse mokyklose tikyba turėjo būti dėstoma lietuvių kalba. Tokie projektai VŠA nepatiko - visų pirma dėl to, kad mokymo kontrolė būtų katalikų dvasininkijos rankose, o mokymas vyktų lietuvių kalba (p. 399). V. Kulinas kaip VŠA inspektorius pasiūlė žemaičių kalbai tik pagalbinį vaidmenį pradinėje mokykloje. 1864 m. gegužės mėn. VŠA globėjas I. Kornilovas Valančiaus siūlymus įvertino kaip pavojingus (p. 400). 1864 m. vasarą prasidėjo liaudies mokyklų steigimo darbai. Pagal "Laikinuosius nuostatus" mokytojais teoriškai galėjo tapti ir lietuviai ("ne lenkų kilmės asmenys"). Tačiau I. Kornilovas patikslino, kad mokytojų pareigas gali užimti tik patikimi stačiatikių tikybos asmenys ir kurti tik rusiškas mokyklas, o lietuvių kalbą tik kai kur toleruoti kaip neišvengiamybę (p. 401). Panašu, kad M. Muravjovas, siekęs iš mokyklų išvaryti lenkų mokytojus, galbūt būtų toleravęs lietuvius, o I. Kornilovui svarbiausias patikimumo kriterijus buvo konfesija, tad lietuviai kaip katalikai negalėjo dirbti (p. 402). Švietimo žinyba taip argumentavo: negalima "[...] pasitikėti lietuvių valstiečių vaikais, kurie besimokydami gimnazijose visiškai sulenkėjo, buvo stiprioje lenkiškų manifestacijų bei maišto liudininkai, o kartais ir dalyviai ir dabar yra stiprioje Romos katalikų kunigų įtakoje" (p. 402). Muravjovo teigimu "žemaičių gentį" reikia "apsaugoti" nuo katalikų dvasininkijos ir lenkų propagandos įtakos" (p. 402). Užtat ir inspektoriumi parinktas Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakulteto auklėtinis N. Novikovas (p. 402). Jo nuomone mokytojai gali būti tik rusai. Buvo rasti 7 berniukai stačiatikiai, pasirengę mokytis žemaičių kalbos (p. 403). Bet kalbos išmokimui reikėjo laiko, todėl N. Novikovas pasiūlė mokytojais skirti asmenis, nemokančius "vietinių tarmių". Pasiūlymas buvo grindžiamas tuo, kad valstiečiai supranta rusų kalbą ne blogiau nei lenkų. Ir vis tiek mokytojų trūko, todėl buvo siūlymas perkelti mokytojus iš kitų VŠA vietovių (p. 404). Mokytojais nuspręsta įdarbinti vadinamųjų vidinių imperijos gubernijų stačiatikių seminarijų auklėtinius. Stačiatikių seminarijų auklėtinių pasirinkimas tarsi garantavo, kad jie auklėjami rusiška, stačiatikiška dvasia, jie artimi socialine prasme, nežvelgs į valstiečius iš aukštos, pasitenkins nedideliu atlyginimu (p. 405). Be to, imperijoje tuo metu vyko nuožmi kova tarp Švietimo ministerijos ir Stačiatikių Bažnyčios dėl to, kuri institucija turi vadovauti pradiniam švietimui. 1864 m. šios kovos rezultatas dar nebuvo aiškus. Stačiatikių Bažnyčią rėmė I. Aksakovo ir M. Katkovo leidžiami periodiniai leidiniai ("Den" ir "Moskovskije vedomosti", kurie darė įtaką VŠA pareigūnams. Todėl panašu jie ir rėmėsi dėl to stačiatikių seminarijų seminaristais (p. 407). N. Novikovo nuomone -žemaičių kalbą jie išmoks bendraudami su savo mokiniais. Tam reikėjo dvikalbių vadovėlių - lietuviškas tekstas kirilica ir greta lygiai toks pat rusiškas tekstas. Šie elementoriai pagal oficialią versiją turėjo mokyti lietuvius jų gimtosios kabos ir rusų kalbos, o rusų mokytojams - išmokti vietinę liaudies kalbą (p. 408). Mokyklų steigimui reikėjo pačių valstiečių sutikimo. N. Novikovo ataskaitose akcentuojama, jog beveik visur valstiečiai išreikšdavo norą steigti mokyklas, kuriose jų vaikai būtų mokomis rusų kalbos ir tikybos lietuviškai. Tokius teiginius sunku patikrinti (p. 409). Tačiau yra pakankamai informacijos, jog valstiečiai neleidžia savo vaikų į tokias mokyklas, nenori mokytis rusų kalbos. Galima versija, kad valstiečiai iš pradžių sutikę su tokių mokyklų steigimu, vėliau pakeitė savo nuomonę (p. 410). Taigi, bet kuriuo atveju VŠA vadovybė Kauno gubernijoje pradėjo įgyvendinti kitokią švietimo politiką, nei siūlytą A. Hilferdingo (p. 410).

Kirilicos įvedimas - lietuvių asimiliacijos įrankis. N. Novikovas buvo linkęs pabrėžti, kad šioje Nemuno pusėje yra daugiausia valstiečių klausimas. Taip peršama mintis, kad Kauno gubernijoje tereikia išspręsti socialinį klausimą, t. y. "išlaisvinti" valstiečius iš dvarininkų jungo, ir problemų neliks. N. Novikovo įsitikinimu tokios kalbos kaip lietuvių kalba nėra, o egzistuoja daugybė tarmių, be to juntama labai didelė kitų kalbų įtaka. Taip N. Novikovas, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, sukonstruoja jam patogų etnolingvistinės situacijos modelį. Ir daro išvadą: "Šių tarmių mišinys suteikia viltį, kad ant įvairių tarmių griuvėsių pavyks sukurti rusų ir žemaičių kalbas" (p. 411). T. y. atrodo jis turi galvoje situaciją, kai Kauno gubernijos gyventojai vietoj daugybės tarmių turėtų pradėti vartoti rusų ir žemaičių kalbas. "Atkūrimas" gali reikšti ir grįžimą į laikus, kai kraštas pagal rusišką versiją, dar nebuvo paveiktas polonizacijos. Tad gal Novikovas pasisakė už kalbos standartizaciją (M. Dolbilovo teigimu rusiško raidyno diegimas N. Novikovui reiškė  lietuvių kalbos standartizavimą) ir viešųjų funkcijų plėtimą? Kai kurie valdininkai teigė, kad "lenkiška abėcėlė" lietuvius polonizavo, o gotiškos raidės - germanizavo. Vilniaus generalgubernatoriaus 1865 m. rugsėjo 6 d. rašte rašoma: lotyniškai-lenkiškas raštas buvo leidžiamas tik tiek, kiek jis "[...] raštu leisdavo naudotis tiems, kurie visiškai sulenkėdavo, t. y. atsisakydavo savo etninės kilmės, keitė lietuviškas pavardes į lenkiškas ir pasitenkindavo lietuviškų galūnių pakeitimu lenkiškomis pavardėse, pusiau pamiršdavo gimtąją kalbą. Tokiu būdu lotyniškai-lenkiška abėcėlė buvo stipriausias polonizacijos ginklas" (p. 412). Kitaip sakant, lietuvių raštai "lenkiškomis raidėmis" šiems valdininkams buvo iš esmės tolygūs lenkiškai raštijai. Kaip buvo įsivaizduojamas polonizacijos procesas? Surusėjęs latvis Janis (Ivanas) Sprogis aiškino, kad su lenkiška abėcėle į latvių kalbą patenka ir lenkiško žodžiai bei lenkų kalbos struktūra. Tas pats galioja ir lietuvių kalbai: per raštą įvedamos lenkiškos raidės, žodžiai ir pati kalbos struktūra (p. 413). Novikovas aiškino, kad Vitebsko latvius mėginama sulenkinti gl9ūdis katalikų dvasininkų siekime pripratinti juos prie lenkų kalbos per jų pačių latviškas knygas. Štai kodėl maldaknygėse, katekizmuose, o dar labiau pamoksluose jie nuolat vartotojo daug lenkiškų žodžių, nors tam nebuvo jokio reikalo. Greta gausaus lenkiškų žodžių vartojimo latviškų knygų leidėjai pernešė į jas lenkų kalbos konstrukciją (p. 413). Vietinė rusų administracija prioritetą atidavė "rusiškai lietuviškų raštų kirilicai". Jos kūrėjas buvo Tauragės parapinės mokyklos mokytojas Ivanas Krečinskis (p. 414). I. Krečinskis taip transliteravo lietuviškus žodžius, kad jie taptų kuo panašesni į tą pačią reikšmę turėjusius rusiškus atitikmenis (p. 416). Tačiau vidaus reikalų ministru 1868 m. paskirtas A. Timaševas remdamasis J. Juškos parengtu lietuviu kalbos dainų rinkiniu, išleistu rusiška abėcėlė, nurodinėjo, kad tai galėtų tapti pavyzdžiu kaip leisti lietuviškas knygas. O Juška panaudojo ir nerusiškas raides - taigi atsižvelgta į lietuvių kabos poreikius (p. 415). O kai kurie kaip Zacharas Liackis net siūlė imtis gramatinės prievartos ir pav. lietuvišką žodį "apviniot", transliteruoti (surusinti) į "obviniot". Tai yra siekta lietuvišką raštiją kuo labiau priartinti prie rusų, aprodyti jų artimumą. Tas naujas kūrinys net buvo vadinamas "rusų-lietuvių tarme" (p. 416). Rusiškos kirilicos modifikavimas, t. y. kai kurių lotyniškos abėcėlės raidžių įtraukimas valdininkių argumentus apie kirilicos pranašumą darė lengvai pažeidžiamus. O kai kurie net neslėpė, kad raidžių keitimas reikalingas ne tam, kad lietuviai būtų išmokyti rašyti savo tarme, bet kad palengvinti rusų kalbos išmokimą (p. 417). N. Novikovas argumentavo taip: "Naujos mokyklos veda paskui save rusišką abėcėlę, o abėcėlė atves paskui save rusų kalbą" (p. 418). Kauno gubernijos "liaudies mokyklose" lietuvių kalbai buvo skiriamas tik pagalbinis vaidmuo - ji buvo vartojama tol, kol vaikai pramokdavo rusiškai, bet ir tai ne visais atvejais. O kas dėl Vilniaus gubernijos mokyklų, tai apskritai neaišku ar ten lietuvių kalba net buvo toleruojama (p. 418). Mokyti vien rusų kalba vietiniai ŠVK valdininkai siekė ir dėl pragmatinių nacionalistinių tikslų: kam rusui berniukui pakanka vienerių metų, kitakilmiui prireiks 2-3 metų. Kai kurie požymiai rodo, kad vietinė valdžia net ir nesiekė bent kiek rimčiau pripratinti lietuvių prie kirilica perrašytų lietuviškų knygų. Iš viso jų iki 1904 m. išleista vos 55 pavadinimų knygų. Valdžia netoleravo pačių lietuvių, agitavusių tautiečius nustoti boikotuoti leidinius rusišku raidynu, privačių iniciatyvų leisti knygas kirilica. Nuo 1874 m. nebeliko etatinio lietuviškai mokančio cenzoriaus (p. 419). Žinoma, nebemokant lietuvių kalbos net pradinėje mokykloje, jai neturėjo likti vietos ir viešojoje erdvėje, kuri buvo rezervuota rusų kalbai. Nenuostabu, kad lietuviai vien už tai, kad kalbėdavo tarpusavyje rusiškai, taikos tarpininko akivaizdoje buvo areštuojami (p. 420). Taigi tiek švietimo politikos praktika, tiek pačių VŠA tarnautojų samprotavimai apie raidžių keitimo lietuvių raštijoje tikslus leidžia teigti vietinę valdžią siekus lietuvius lingvistiškai surusinti, nors to meto politinio korektiškumo samprata neleido valdininkams savo politiką apibūdinti kai rusinimą (p. 421). Bet ar iš tiesų valdžia siekė lietuvius asimiliuoti? Juk VŠA svarbiausiu tautiškumo požymiu laikė religiją, todėl pastangos apriboti lietuvių kalbos funkcionavimą tik buitiniame lygmenyje reiškė dalinė asimiliaciją arba akultūraciją. Tačiau tikėtasi, kad lietuviai, priėmę raštiją kirilica, kada nors priims ir stačiatikybę (p. 421). Todėl būta pasiūlymų versti stačiatikių liturgiją į lietuvių kalbą it vesti pamaldas cerkvėje šia kalba. Bet sustačiatikinimas nebuvo tikslas, kurį galima pasiekti greitai (p. 422). Ypač N. Novikovas baiminosi M. Valančiaus įtakos, abejodamas ar dabar yra prasminga platinti stačiatikių knygas, nukreiptas prieš katalikų tikėjimą. Baimintasi, kad stačiatikių mokytojai ims jas naudoti propagandai tarp valstiečių ir tuo palengvins katalikų dvasininkų agitaciją prieš rusiškas mokyklas (p. 423). Valstiečių požiūriui į kirilica leistas knygas ir rusiškas mokyklas nustatyti nėra labai daug duomenų. Bet štai kai tokiam S. Potapovui pavyko įtikinti valstiečius kirilica perrašytos abėcėlės nauda, valstiečiai paklausė kai bus su maldaknygėmis. Išgirdę, kad ir jos bus leidžiamos kirilica, valstiečiai nuleido galvas ir nutilo. Taigi, egzistavo religinių knygų "atmetimo slenkstis". Juo labiau, kad vietiniai valdininkai siekė keisti ir katalikiškų tekstų turinį - vietoj katalikiškos žegnonės įvesti stačiatikišką pav. masinis Kauno gubernijos katalikų antplūdis 1865 m. rudenį pas vysk. Valančių siekiant gauti Sutvirtinimo sakramentą, greičiausiai atspindėjo baimę, jog 1864 m. pradėtos steigti liaudies mokyklos siekia paversti lietuvius valstiečius stačiatikiais. Nenuostabu, kad prasidėjo nelegalus lietuviškų knygų gabenimas iš Rytprūsių, kuris įgavo masinį pobūdį (iki 1904 m., ten išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai (iš kurių 2000 skirta lietuviams Rusijoje. O JAV išėjo 712 knygų, kurių dalis taip pat nugabenta į Rusiją (p. 424).

Rusiško pradinio švietimo metodų koregavimas. Konfidencialus VŠA pareigūnų susirašinėjimas rodo, kad netgi šios politikos iniciatoriai buvo nepatenkinti atvykstančiais seminaristais - pusiau raštingi, neaukštos moralės žmonės (p. 425). Lietuvių kalbos nemokėjimas labai trukdė bet kiek sėkmingesnį tokių mokytojų darbą (p. 426). Tokioje situacijoje buvo įmanomas kitas metodas: transliteruoti rusišką tekstą lotyniškomis raidėmis. Tada vaikai būtų galėję iš karto skaityti rusišką tekstą. Bet valdžia tokių planų nesvarstė, nes kirilica budo svarbus rusiškumo atributas (p. 427). Padėtis pasikeitė, kai 1868 m. iš VŠA vadovų buvo atleistas I. Kornilovas, o N. Novikovas paskirtas Kauno mokyklų direktoriumi. Taip pat pasikeitė generalgubernatorius - paskirtas A. Potapovas. A. Potapovo nuomone mokyklose gali dirbti ir vietiniai - baltarusiai, lietuviai, žemaičiai arba latviai. Naujasis VŠA globėjas P. Batiuškovas liepė parengti mokytojų seminarijos Kėdainiuose projektą. Numatyta, kad būsimi mokytojai, aišku stačiatikiai, privalo nors šie tiek mokėti lietuviškai arba žemaitiškai (p. 428). Bet šie sumanymai nebuvo įgyvendinti. Caras Aleksandras II palankia įvertino pasiūlymą steigti dar vien mokytojų seminariją, geriausia - Žemaitijoje. Tačiau būta ir oponentų tokiai seminarijai. O palaikė šią idėją Kauno gubernijos liaudies mokyklų direktorius N. Saveljevas, kurios manymu iš vietinės liaudies kilę mokytojai geriau atliks jiems patikėtą užduotį. Tai rodo, kad jis siūlė mokytojais skirti lietuvius, tačiau vėliau pasitaisė, kad tai turėtų būti lietuviai konvertitai ar vietiniai rusai (p. 430). Po paieškų kurioje Kauno gubernijos vietoje daugiau stačiatikių, apsistota ties Panevėžiu, kuris gubernijos centre ir turi tinkamas patalpas. Nuo 1872 - 1873 m. Panevėžio mokytojų seminarija buvo atidaryta (p. 432). Tikėtasi, kad mokytojais taps etniniai rusai, neseniai atsikėlę į Kauno guberniją. Nurodyta, kad stojantieji turi būti stačiatikių tikėjimo, tačiau kilmė atrodo sąmoningai neminėta (p. 434). Matyt numatyta galimybė palikti vietos konvertitams lietuviams. Ir iš tiesų seminarijoje mokėsi žemaičių kilmės asmenys (p. 434). Panevėžio seminarijoje nebuvo numatytas lietuvių kalbos dėstymas. Bet 1872 m. toks problema iškilo ir rastas kandidatas į dėstytojus - Panevėžio apskrities iždininkas Z. Liackis. Jis akcentavo lietuvių kalbos panašumus į rusų kalbą (p. 435). "Liaudies mokyklų" steigimo entuziazmas mažėjo: iki 1869 m. Kano gubernijoje buvo įsteigta 190 tokių mokyklų, o 1894 m. veikė tik 197 mokyklos, t. y. tik 7 - iomis daugiau (p. 436).

Protestantiškas mokyklas pertvarkyti imta tik 1868 m., kai pasikeitė VŠA globėjas: protestantų nedaug, bet to požiūris į protestantus buvo palankesnis (p. 436). N. Novikovas tiesa jau anksčiau siuntė aliarmo signalus dėl vokiečių įtakos Kauno gubernijai per turtingas liuteronų parapijas. Pats Muravjovas buvo atsargesnis protestantų atžvilgiu. Jis pavyzdžiui neleido uždaryti 1864 m. be valdžios leidimo pradėjusios veikti "vokiškos" mokyklos (p. 437). Protestantai turėjo užtarėjų ir Sankt Peterburge. P. Valujevo nuomone paskutinio maišto metu reformatai buvo ištikimi vyriausybei. Po 1868 m. požiūris į protestantus prastėjo (p. 438). N. Novikovas pastebėjo, kad evangelikų reformatų mokyklose vyrauja lietuvių ir latvių kalbos, o vokiečių ir rusų kalbų mokomi tik norintieji. Todėl jas net galima pavadinti "užsienietiškomis" (p. 439). Tačiau jis konstatavo, kad žemaičių, lietuvių ir latvių kalbos per šimtmečius taip ir netapo rašto kalbomis ir taip yra ir dėl to, kad lotyniška ir vokiška abėcėlės netinka išreikšti šių kalbų garsus. Bet ir kirilicos įvedimas lietuvių kalboje teturi tikslą padėti lietuviams ir latviams lengviau išmokti rusų kalbą (p. 440). VŠA po V. Kulino ir N. Novikovo ataskaitų suformulavo pasiūlymus kaip reiktų reformuoti evangelikų reformatų ir liuteronų parapines mokyklas: viskas jose išskyrus tikybą dėstoma rusų kalba, bet mokytojai išimties tvarka galėjo būti ir ne etniniai rusai. Šiose mokyklose leista mokyti vokiečių kalbos, bet tik tiek, kiek reikia maldų supratimui. Taigi protestantų mokyklos buvo sujungtos su "liaudies mokyklomis" (p. 441).

Išvados|: tradicinio lotyniško bei gotiško raidynų pakeitimas kirilica pagal A. Hilferdingo bei jo bendraminčių su manymą turėjo tapti lietuvių akultūracijos įrankiu. Raidžių keitimas turėjo paskatinti lietuvių raštijos plėtrą: lietuvių kalba turėjo būti standartizuota, dėstoma mokyklose (ir vidurinėse). Tokia politika buvo įgyvendinta Augustavo (Suvalkų) gubernijoje). ŠVK švietimo reikalai pateko į atvirų rusifikatorių rankas. VŠA inspektorius N. Novikovas kirilicos įvedimą interpretavo kaip priemonę, kuri palengvins rusų kalbos mokymąsi lietuviams, todėl transliteracijos metu stengtasi kuo labiau priartinti lietuvių kalbą prie rusų kalbos; lietuvių vaikai rusų kalbos turėjo mokytis nuo pirmos klasės; stengtasi atimti iš lietuvių kalbos visas viešas funkcijas; rusiškų raidžių įvedimas traktuotas kaip pasirengimas verčiant lietuvius stačiatikiais. Taigi kirilicos įvedimas turėjo padėti pagrindus lietuvių asimiliacijai (p. 443). Ypatingas vaidmuo įgyvendinant lietuvių rašto kirilizaciją teko VŠA valdininkams. Būtent jų iniciatyva raidžių keitimo eksperimentą vainikavo tradicinių raidynų draudimas; lietuvių kabai mokyklose paliktas tik pagalbinis vaidmuo. Protestantų atveju tolerantiškesnę valdžios politiką nulėmė ne tik jų didesnis politinis lojalumas, bet ir tai, kad tai nebuvo tik vietinės valdžios kompetencijos klausimas (p. 444).