1863 m. sukilimo Lietuvoje sisteminė kiekybinė analizė | 2021 gegužės 4 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime Ievos Šenavičienės straipsnį "1863 metų sukilimo Lietuvoje sisteminė kiekybinė analizė" (Lietuvos istorijos metraštis, 2013, Nr. 1).

Įdomus ir vertas dėmesio istorikės Ievos Šenavičienės tyrimas, susijęs su sistemine kiekybine 1863 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje klasifikacija. Remdamasi "Correlates of War" (COW) metodika ji pateikia sukilimo Lietuvoje karo parametrus. Lietuvą ji suvokia kaip buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemes, prijungtas prie Rusijos imperijos (Kauno, Vilnius, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijas). Į jos įsitikinimą, kad Rusijos imperija sukilimo metu susidūrė su dviem geopolitiniais vienetais - Lenkija ir Lietuva, mums nereikia kreipti didesnio dėmesio. Toks Šenavičienės įsitikinimas atspindi šiuo metu istoriografijoje įsitvtirtinusią nuostatą XIX a. vidurio Lietuvos lenkišką ir lietuviuką visuomenė traktuoti kaip vieną, iš kurios tik vėliau natūralios tautokūros procese išsilukšteno savarankiška moderni etnolingvistinė lietuvių tauta. Toks požiūris maskuoja realius polonizacijos/polonizavimosi procesus, vykusius Lietuvos teritorijoje XV - XVIII a., o būtent etnolingvistinės lietuvių tautos degradacijos procesą, o ne etnolingvistinės savimonės stokos ir jos palaipsnio įgijimo per XIX antrą pusę ir XX a. pradžią reiškinį. Bet kaip sakėme į tai galima nekreipti dėmesio ir vietoj to įsisąmoninti kruopštaus I. Šenavičienė tyrimo rezultatus, pav. Lietuvos (apimančios ir dabartinę Baltarusiją) teritorijoje kovojusių sukilėlių skaičių. Jo duomenimis tai būtų 38 695 Lietuvos gyventojai. Tačiau ji teigia, kad tai tik minimalus skaičius. Gali būti, jog tokioje Lietuvos teritorijoje būta 50 tūkst. sukilėlių. Kauno gubernijoje minimaliai 17 035 sukilėliai (bet, jei priimtumėm domėn bendrą 50 tūkst. sukilėlių skaičių, pagal tą patį procentą sukilėlių skaičius Kauno gubernijoje padidėtų iki 22 tūkst. Išvedus vidurkį patikimiausias matyt būtų apie 20 tūkst. sukilėlių skaičius. 

Ieva Šenavičienė: straipsnyje, remiantis JAV kiekybinio pasaulio karų tyrinėjimo projekto "Correlates of War" (COW) ištobulinta metodika, pateikiamas sisteminis kiekybinis tyrimas. COW pasaulio karų tipologijoje 1863 m. sukilimas yra pristatomas kaip "Antrasis Lenkijos karas" (p. 57). Iš visų tyrinėjimų sisteminės kiekybinės informacijos požiūriu pažymėtinas yra O. Maksimaitienės darbas, skirtas Lietuvos sukilėlių kovoms. Tiesa, jos darbas susijęs tik su dalimi LDK arba ŠV krašto - etninėmis lietuvių žemėmis ir Užnemune. Toks specifinis tyrimų arealas atsirado todėl, kad 1863 m. sukilimą buvo bandoma aiškinti kaip skirtingą nuo Lenkijos, siekusį nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Galima suprasti, kad Šenavičienė Lietuvą supranta kaip prie Rusijos prijungtas buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes - vadinamąjį Šiaurė Vakarų kraštą (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko gubernijas). Iš visų tyrinėjimų išsiskiria lenkų istoriko Stanislawo Zelinskio sukilimo mūšių rekonstrukcija (1913 m.) ATR teritorijoje (p. 58). Gausiai pasinaudota pačiais įvairiausiais šaltiniais (p. 59-60). Pagal susistemintus duomenis buvo apskaičiuoti ir nustatyti svarbiausi sukilimo Lietuvoje karo parametrai: sukilimo pradžia ir pabaiga, mūšių skaičius, jų intensyvumas, priešiškų kampanijų karinis aktyvumas, vadų (būrių) skaičius, taip pat tikėtinas sukilėlių Lietuvoje skaičius ir vidutinis atskirų gubernijų būrių dydis, įvertintas bendras kariaujančiųjų pusių mirčių skaičius. Išskirti etapai, nustatytas Šiaurės Vakarų krašto atskirų gubernijų įnašas, atliktas palyginimas su Lenkijos Karalyste ir Rusia (Ukraina - Voluinės, Podolės, Kijevo gubernijomis) (p. 61). Nors niekinamą Rusijos politikų požiūrį į po Vienos kongreso joje atsiradusį Lenkijos karalystės darinį demonstruoja Levo Tichomirovo užrašai, kuriuose jos pavadinimas rašomas tik kabutėse - vis dėl to Lenkijos karalystės ir Lietuvos statusas Rusijoje skyrėsi. Lenkijos karalystė, nors be valstybini statuso (neturėjo įstatymų leidžiamojo organo (seimo) [argi? Šenavičienė matyt turi laikotarpį po 1831 m. sukilimo], kariuomenės, buvo valdoma Rusijos imperatoriaus, veikė Rusijos baudžiamasis kodeksas, Rusija administravo kelius, muitus, paštą ir pan.), tačiau turėjo nominalią institucinę autonomiją ir gavo karalystės pavadinimą. O Lietuva tapo tiesiog Rusijos administraciniu vienetu. Pasak Šenavičienės iš tiesų prieš Rusiją kovojo 1863 m. ne vienas o du geopolitiniai subjektai - Lenkijos karalystė ir Lietuva, atstovavę abiejoms buvusios Abiejų Tautų Respublikos narėms [Šenavičienė tiesiog politkorektiškai atstovauja privalomą požiūrį]. Lietuva nepastebėta dėl dviprasmiškai vartoto Lenkijos termino. "Lenkijos" terminu XIX a. viduryje vadinta ir Lenkijos karalystė, ir buvusi ATR. Toks pavadiniams atspindėjo senas lenkų unitarines tendencijas, atvirai išryškėjusias 1791 05 03 konstitucijos priėmimo metu [vis dėl to istorikė neįvertina fakto, jog patys Lietuvos gyventojai, patys sukilimo Lietuvoj dalyviai Lietuvą laikė Lenkijos dalimi, save mielai įvardindavo lenkais] (p. 62). Po 1830 - 1831 m. sukilimo Lietuvoje buvo suformuluoti teiginiai, kad Lietuva, Rusia nuo amžių buvo rusiškas kraštas, o lenkų pretenzijos į šiuos kraštus yra nepagrįstos. Lietuva ir Rusia buvo pavadintos Vakarų Rusija, Vakarų kraštu, Vakarų gubernijomis, Vakarų Rusios kraštu, vėliau Lietuva imta vadinti Šiaurės Vakarų kraštu, o Rusia - Pietvakarių kraštu (p. 63). 1863 m. sukilimo laikotarpiu Lenkijoje ir Lietuvoje galėjo būti po 7 mln. gyventojų. Lietuvos teritorija buvo 2, 4 kartus didesnė už Lenkijos karalystę. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo rengėjų raudonųjų vyriausybė veikė savarankiškai, tačiau buvo pripažinta Tautinio centro komiteto Varšuvoje viršenybė prieš Provincinį Lietuvos komitetą. Lietuvos sukilėlių vadovybės dekretai ir instrukcijos turėjo atspindėti Lenkijos sukilėlių vadovybės strategiją ir taktiką. Lenkijos karalystėje sukilimas prasidėjo 1863 01 22 (p. 64). Lenkijos sukilėlių vadovybė nutarė paspartinti sukilimą Lietuvoje pasiųsdama į ją savo sukilėlių būrius (į Gardino guberniją tie būriai perėjo su užpuolė Rusijos karinius dalinius Suražo mieste ir Bielsko apskrityje - be Lietuvos raudonųjų vadovybės žinios). Pirmais iš Lietuvos gyventojų susiformavęs sukilėlių būrys į kovą su Rusijos kariuomene stojo 1863 02 04 Trakų apskrityje. Šis mūšis ir laikytinas sukilimo Lietuvoje pradžia. Po mėnesio į sukilimą ėmė įsijungti ir kitos ŠVK gubernijos. Kauno gubernijoje pirmasis sukilėlių mūšis su Rusijos kariuomene įvyko kovo 11 d. Zarasų apskrityje prie Palėvenės. Antras buvo Edmundo Kučevskio būrio mūšis Kauno apskrityje prie Būdos kaimo ir t.t. Pirmasis Gardino gubernijos vietos sukilėlių mūšis buvo generolo Anupro Duchinskio mūšis su Rusijos kariuomene Balstogės apskrityje (1863 04 30). Minsko gubernijoje pirmas mūšis įvyko 1863 04 19. Vitebsko gubernijoje - balandžio 25 d. Mogiliovo gubernijoje - gegužės 5 d. (p. 65). Iki balandžio mėn. mūšiai vyko tik Vilniaus ir Kauno gubernijose, todėl akivaizdu, kad pirmoji į sukilimą įsijungė katalikiška Lietuvos dalis. 1863 m. vasari 13 d. pasirodė antras Provincinio Lietuvos komiteto atsišaukimas, jau pasirašytas kaip Laikinosios provincinė Lietuvos ir Baltosios Rusios vyriausybės, kurio tekstas išplatintas lenkų ir lietuvių kalbomis. Atsišaukime Lietuvos valstiečiams perteikti Tautinės vyriausybės manifesto ir dekretų teiginiai apie laisvės ir žemės suteikimą. Tačiau oficialaus kvietimo sukilti dar neskelbė. 1863 m. vasario 22 d. pasirodė Lietuvos baltųjų grupuotės Centro komiteto atsišaukimas kuriame atsiribota nuo Lenkijos baltųjų pozicijos ir pasisakyta už sukilimą. Netrukus kovo 11 d. Tautinė vyriausybė Lietuvos sukilėlių vadovybė reorganizavo į baltųjų vadovaujam Lietuvos provincijų valdymo skyrių (p. 66). 183 m. kovo 3 d. naujasis skyrius paskelbė oficialų kvietimą sukilti ir Lietuvą ir jos Baltąją Rusią: "Didvyriškos kovo už Nemuno akivaizdoje, kur kilniausias lenkiškas kraujas plūsta visu smarkumu, - ar ir toliau negarbingai lenksime sprandą prieš gėdingą Maskvos nelaisvės jungą?" (p. 67). Po oficialaus kvietimo nuo 1863 m. balandžio pradžios sukilimas išplito po visą Lietuvą. Sukilimo pradžioje Vilniaus karinėje apygardoje Rusijos pajėgas sudarė 66 482 žemutinių laipsnių rikiuotės kariai (46 procentai visų pajėgų, dislokuotų Lenkijos karalystės ir Lietuvos teritorijose kartu), o iki 1864 m. pradžios išaugo iki 144 786 karių. Pagal skirtingų autorių vertinimus sukilėlių skaičius Lietuvoje turėjo svyruoti nuo 8-15 iki 77 tūkst. žmonių (67). Pagal A. Milovidovą kiekvienas būrys vidutiniškai turėdavo po 150 žmonių, todėl maksimalus sukilėlių skaičius Lietuvoje galėjo siekti 77 tūkst. žmonių. Bet jo skaičiavimo metodika diskutuotina. Šenavičienė pasirinko tokį būdą sukilėlių skaičiui Lietuvoj apskaičiuoti: iš visų mūšių su nurodytu dalyvių skaičiumi buvo atmesti didžiausi mūšiai, prie kurių nurodoma, kad juose dalyvavo 1000 ir daugiau sukilėlių ir mažiausi mūšiai, prie kurių nurodoma, kad juose dalyvavo 10 ir mažiau sukilėlių. Nes gausiausiuose mūšiuose dalyvavo jungtiniai būriai, o menkesniuose kovėsi nuo būrio nuklydę sukilėliai. Eliminavus minėtus mūšius, buvo susumuoti visi konkrečiuose mūšiuose nurodyti sukilėlių skaičiai ir gauta suma dalijama iš mūšių skaičiaus (p. 68). Taip nustatytas vidutinis būrio dydis. Šis vidutinis skaičius buvo dauginamas iš šaltiniuose aptikto būrių vadaus skaičius ir gautas skaičius laikomas apytikriu sukilėlių skaičiumi. Pagal tokį principą Vilniaus gubernijoje galėjo kovoti 6628 vietiniai gyventojai, Kauno gubernijoje - 17 035 vietos gyventojai, Gardino gubernijoje - 10 056 vietos gyventojai, Minsko gubernijoje 4133 vietos gyventojai, Mogiliavo gubernijoje - 734 gyventojai, Vitebsko gubernijoje - 109 gyventojai Išeitų, kad sukilime galėjo dalyvauto ne mažiau 38 695 Lietuvos gyventojai. Vis dėl to šis skaičius minimalus - gali būti, kad kai kurių būrių vadai nenurodyti, vadovavo tie patys žmonės. Tad gali būti arti tiesos lenkų istorikų spėjimai, kad per sukilėlių būrius Lietuvoj galėjo pereiti iki 50 tūkst. vietinių žmonių. Būrio vidurkis - 172 žmonės (p. 69). [pagal tuos patikslintus duomenis (50 tūkst.) Vilniaus gubernijos lietuviškoje pusėj (jei pusė gubernijos) - 4, 2 tūkst. Kauno gubernijoje - 221 tūkst., Augustavo gubernijoje kokie 4 tūkst. Tai iš viso lietuviškoje Lietuvoje apie 30 tūkst.]. Šiuo metu disponuojamais šaltinių ir mokslinės literatūros duomenimis apie vadus, iš viso Lietuvos teritorijoje 1863 ir 1864 m. kovojo 225 vadai, taigi ir būriai, iš jų vietinių - 203 vadai ir būriai: Vilnius gubernijoje - 34, Kauno gubernijoje - 100, Gardino gubernijoje - 37, Minsko - 24, Mogiliavo - 6, Vitebsko - 2 (p. 70). 1863 ir 1864 m. Vilniaus gubernijoje iš viso įvyko 62 mūšiai (daugiausia Vilniaus, Trakų, Dysnos apskrityse). Kauno gubernijoje - 207 mūšiai (sukilime aktyviausia dalyvavo šiaurinė Lietuvos teritorija - Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Kauno apskritys). Minsko gubernijoje - 39 mūšiai. Lenkijos karalystėje 954 mūšiai (o iš tiesų gal net dar didesnis). Taigi, sukilimo intensyvumas pagal mūšių intensyvumą Lietuvoje 1863 m. buvo 1, 9 karto mažesnis, o 1864 m. - 10, 6 karto mažesnis nei Lenkijos karalystėje ir faktiškai nebevyko tais metais. O Rusioje dar nepalyginamai silpnesnis. Lietuvoje karas intensyvumas kulminaciją pasiekė 1863 m. rugpjūtį (p. 73). Šenavičienė: šiuo metu turimais duomenimis tankiausia lietuvių gyvenamose teritorijose (Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose) 1863 ir 1864 m. įvyko 368 mūšiai (p. 73). Akivaizdūs 2 sukilimo židiniai: Mazovijos gubernija Lenkijos karalystėje ir Kauno gubernija Lietuvoje. Tai buvo etniniai lenkų ir lietuvių centrai, taip pat abiejų šalių katalikybės centrai (p. 74). Pagal COW kriterijus karu laikytinas toks ginkluotas konfliktas kuriam vykstant per metus nuo karo pradžios dalyvaujančios šalys drauge patiria ne mažiau kaip 1000 su mūšių aplinkybėmis susijusių mirčių: žuvusieji mūšyje, mirę nuo žaizdų ir ligų gautų mūšio metu (p. 74). Tikslų duomenų niekada neturėsim. Mirčių būta gerokai daugiau, nei pateikia šaltiniai (p. 74). Vadinamosios Muravjovo lentelės ant Georgijaus koplyčios sienų leidžia teigti, kad ŠVK žuvo 294 žuvusieji ir 111 mirusieji nuo žaizdų - iš viso 409 žmonės. Rusų istorikas Milovidovas teigia, kad ŠVK sukilėlių žuvo 5934, teigdamas kad tai minimumas (p. 75). RVKIA esanti Vilniaus karinės apygardos mūšių mirčių suvestinė nurodo, kad žuvo vien 1863 m 8081 sukilėlis (p. 76). Lietuvoje su mūšio aplinkybėmis susijusiu sukilėlių mirčių turėjo būti 6292. Kauno gubernijoje apie 51 procentas mirčių, Gardino - 25 procentai, Vilniaus - 16 procentų. Mirčių analizės rezultatai leidžia sukilimą Lietuvoje įvertinti kaip karą (p. 79). M. Muravjovas rašė, kad su kunigo Mackevičius mirtimi Kauno gubernijoje maištas beveik visur baigėsi - "liko tik negausūs klaidžiojantys būriai, kurie greitai buvo sunaikinti". Pagal COW kriterijus paskutinis mūšis be fiksuojamo pertrūkio  buvo 1863 m. rugsėjo mėn. Naugarduko apskrityje. Gardino gubernijoje - 1863 m. spalio mėn. Bielsko apskrityje. Vilniaus gubernijoje paskutinis COW kriterijus atitinkantis mūšis įvyko 1863 m. lapkričio 2 d. Ilgiausiai sukilėliai išsilaikė Kauno gubernijoje: 1864 m. aptikta 18 sukilėlių susidūrimų su Rusijoje kariuomene. Ilgiausia kovos tęsėsi Ukmergės ir Panevėžio apskrityse (86 procentai 1864 m. mūsiškių), tačiau tarp 1864 m, mūšių buvo didesnės nei 30 dienų pertraukos. Ir Lietuvos sukilėlių vadovybė 1864 m. sausio 20 d. raštelyje, perduotame Tautinei vyriausybei per Boleslovą Dluskį, rašė, kad Povilo Červinskio būrio pralaimėjimas Ukmergės apskrityje faktiškai užbaigė partizaninį karą Lietuvoje. Tad pagal COW karo trukmės nustatymo akroterijus sukilimo Lietuvoje pabaiga laikytina 1864 m. sausio 20 d. įvykusio mūšio data. Pagal COW kriterijus sukilimas Lietuvoje truko 11 mėn. ir 14 dienų. Kauno gubernijoje jis tęsėsi 10 mėn. ir 10 dienų, Vilniaus - 9 mėn. ir 16 dienų. Lietuvoje ir Rusioje sukilimas faktiškai vyko tik 1863 m. (p. 81). Pagal sąlyginius skaičiavimus Lietuvoje sukilėlių gretose galėjo kovoti 38 695 gyventojai. Lietuvoj išviso kovojo 225 sukilėlių būriai ir iš jų vietoje susikūrusių - 203 būriai. Lietuvos teritorijoje įvyko 418 mūšių. Lyginant mūšių skaičių su Lenkijos karalyste, sukilimo mūšių intensyvumas 1863 m. Lietuvoje buvo 1, 9 karto mažesnis. Intensyviausias sukilimas Lietuvoje buvo 1863 m. balandį - rugpjūtį. Sukilimą Lietuvoje karu laikyti leidžia su mūšių aplinkybėmis susijęs mirčių skaičius. Per visą kovų laikotarpį atmetus Lenkijos karalystės būrių kovų Lietuvoje mirtis tokių mirčių Lietuvoje būta 6338 (p. 82). Kauno gubernijoje - 51 procentas mirčių (p. 82). Anot Šenavičienės pasaulinėje karų klasifikacijoje 1863 m. sukilimas pagal COW klasifikaciją turėt būti pristatomas kaip "Antrasis Rusijos ir Lenkijos-Lietuvos karas". Bendrą Lenkijos ir Lietuvos sukilimą racionaliausia įvardinti terminais, akcentuojančiais jo pradžią: 1863 m. sukilimas, Sausio sukilimas (p. 82).