Dienos reminiscencijos

Šiapusinės ir anapusinės evoliucijos priklausomybė viena nuo kitos 

Realybė apima ir šiapusinį, ir anapusinį gyvenimą (žvelgiant iš žmogaus pagrindinio patyrimo - mirties - taško) ir abi pusės reikalingos pasaulio raidai kažkuria kryptimi, mums nežinoma dėl proceso grandioziškumo. Todėl ir vadinamoji materiali realybė, jos formos (pav. žmogaus kūno) svarbios, o ne atsitiktinės, kaip mano tie, kurie akcentuoja realybės dvasiškumą. Iš tiesų žmogaus kūno formos yra dvasinio prado veiklos rezultatas. Anapus dvasinės formos - monados - taip pat vystosi (be to, jos ir gimsta tam tikru momentu mūsų laiko skalės atžvilgiu) ir taip pat plėtojasi, evoliucionuoja, kaupia patyrimą, o tada įsikūnija - matome būties ratą. Be to, labai svarbu, kad tas vystymasis anapus, dvasinėje realybėje vyksta įsikūnijmo metu gautos patirties pagrindu (https://www.ateitiesaidas.lt/l/dvasiniu-butybiu-sielu-vaidmuo-zmonijos-gyvenime-dvasinio-ir-fizinio-pasauliu-saveika/). Tagi, dvi realybės pusės yra susijusios ir jų sąveika veda Būtį tam tikra Absoliuto numatyta kryptimi. [2021 08 30]. 

Kelios mintys apie blogį ir žmogaus santykį su juo

Pirmą Velykų dieną važiuojant automobiliu teko klausytis atrodo per "Žinių" radiją tikrai garbaus žmogaus - kunigo, buvusio gydytojo Andriaus Narbekovo - pasisakymo apie eutanaziją rodos Mildos laidoje. Kai ir pridera katalikų kunigui jis labai ramiai ir užtikrintai aiškino, kad eutanazija nesuderinama su žmogaus orumu, kad šiais laikais bet koks fizinis skausmas gali būti numalšintas, o nesugebėjimas to padaryti laikytinas gydytojų darbo broku, todėl jokia žmogaus fizinė būklė negali būti savižudybės (o eutanazija yra asistuojama savižudybė) pateisinimu ir kad gydytojai prisidedantys prie to, siūlantys tai ir vykdantys tai, pažeidžia Hipokrato priesaiką. Pats senas žmogaus kūnas yra gražu, nes senatvė normalu, o ligos ir kančia bus visada - tai mūsų gyvenimo dalis. Padėti žmogui ligoje ir žmogui esant užtikrintam, kad jam bus padėta bet kokiomis aplinkybėmis tai ir yra jo orumo palaikymas. O bet kokios kalbos apie norą nutraukti gyvenimą liudija meilės stoką ir jos troškimą. Mes negalim trokšti mirties, o nei gyvenimo pradžia, nei pabaiga mums nežinoma. Dar galima pridėti ir kunigo neišsakytą (arba mano neišgirstą) argumentą prieš eutanaziją: šiais laikais nesunku žmogų sąmoningai numarinti tam kad būtų pasinaudota jo kūno organais prekybai.

Kunigo kalbėjimas logiškas, racionalus. Tačiau racionalus kokiame kontekste? Ilgaamžės žmonijos praeities ir mūsų gyvenamo laikmečio kontekste. Taip, iš tiesų noras nusižudyti, nutraukti gyvenimą nepateisinamas žmogaus pašaukimo prasme (nors tokių minčių gimimas žmogaus galvoje gali būti suprantamas dėl mūsų pasaulio ir mūsų kūnų begalinio netobulumo), nes žmogus atėjo į šį gyvenimą tam, kad mokytųsi, ir jis privalo baigti šią mokyklą kiek jam tai bekainuotų. O iš kitos pusės kiekvienas žmogus privalo prisidėti prie žmonių santykių, visuomeninių struktūrų tobulinimo, kad priežasčių skausmui būtų kuo mažiau.

Tačiau ar iš tiesų skausmas (fizinis, psichologinis), kančia, socialinių santykių ydos yra neišvengiamos? Nieko panašaus. Pats kalbėjimas apie "amžiną skausmą ir kančią", apie nežinomą gyvenimo pabaigos momentą yra tipiškai krikščioniško nuolankaus susitaikymo su likimu, atsisakant keisti gyvenimą, jį tobulinti išraiška. Tai be galo siauro akiračio pasekmė. Daugelis žmonių nežino, kad jau dabar yra galimybė (kuria jau ir naudojamasi), atstatyti, atkurti, atauginti pažeistus žmogaus organus, galūnes, kad bet kokia fizinė liga tam tikriems žmonių sluoksniams jau dabar nėra jokia problema, nes egzistuoja taip vadinami Regenetionstanke, savotiškos vonios, kad tam tikromis sąlygomis yra įmanomas ir mirusio žmogaus atgaivinimas, ir kad būna, kai žmogus trokšta mirties, tačiau jis tyčia atgaivinamas, o žmogaus amžių galima gerokai pratęsti. Ir visa tai tik vienas žmogaus gytvenimo ir žmonišy santykių aspektas - fizinio skausmo, kūno trūkumų, ligos aspektas. Ir kaip tuomet skausmo neišvengiamumu? Ir kaip tuomet su išėjimu iš gyvenimo aplinkybių nežinojimu?

Gyvename labai tragiškai prieštaringais laikais, kuriuos aptariamo kausimo kontekste apib9dina begalinis treoškimas gyventi, o iš kitops pusės baisi gyvenimo reaybė, grasinanti žmogaus sveikatai ir išlikimui (gyvybei), tai gyvenimas tarp begalinio gyvenimo instinkto ir didžiulį pavojų gyvybei ir sveikatai. O jei gyvenimo kokybė bus užtiktina, jei gyvenimas bus neišpasakytai prailgintas, jei žmonių santykiai taps daug harmoningesni, kaip tuomet su gyvenimo instinktu (troškimu gyventi) ir kaip su išėjimo iš gyvenimo vengimu. Ar nebus taip kas toks žirklės tarp noro gyventi ir išėjimo iš jo vengimo labai sumažės ir atsiras net noras pasirinkti išėjimą, atlikus tai, kas suplanuota atlikti? [užrašyta 2022 11 11]. 

Dėl civilizacinių-pasaulėžiūrinių alternatyvų žmonijai

K. Schwabo paviešinto perkrovimo fone, o gal greičiau kaip jo dalis vyksta Rusijos - Vakarų civilizacinis konfliktas, tiksliau jo karštoji fazė Rusijos - Ukrainos karo forma, galinti peraugti į apokalipsę visa žmonijai, jei būtų panaudoti visa apimti turim branduoliniai gink lai. Ką turim jeigu trumpai? Nėra didesnių abejonių, jog Vakarų veiksmus prireš Rusija apsprendžia tie, kurie vadovaujasi europocentrizmo, Vakarų (galbūt konkrečiai ir anglosaksų, jei turėsim galvoje JAV ir Didžiosios Britanijos vaidmenį) pranašumo prieš Rytus (ne tik Rusiją, bet ir Kiniją, Indiją ir kitas šalis, besipriešinančiais Vakarųū hegemonijai) principu. Už jo slypi senasis dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų ir Apšvietos epochos susiformavęs scientizmo, racionalizmo idealas, XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje įgavęs transhumanistinį pavidalą, Vakarų valdantiesiems disponuojant technologinėmis priemonėmis, iš principo jau įgalinančiomis žmonijos kontrolę, be to Vakaruose bazuojasi aukščiausiais globalistinis centras, įtakojantis ir tas šalis, kurios dalyvauja civilizacinaime konflikte su Vakarais. Be abejo "Vakarai" tik abstrakcija, apibūdinimas pagal valdančiojo sluoksnio siekių ir nuostatų charakteristiką, tačiau bet kuriuo atveju atspindi stiprią Vakarų visuomenių tendenciją. Ką turim Rusijoje? Žymiai mažiau individualistinę, labiau kolektyvistinę (ar tiesiog istoriškai labiau įpratusią paklusti valdžiai) ir šiuo požiūriu gal potencialiai atviresnę holistiniam pasaulėvaizdžiui, tačiau kartu labai paveikią imperialistiniams lozungams, siekiams, kuriais būtų įgyvendinti siauri nacionlistiniai tikslai, kas labai akivaizdžiai matosi šioje karštojoje konflikto su Vakarais fazėje. Nėra abejonės, kad išvesti žmoniją į naujų galimybių epochą galėtų tik holistiškai mąstantys žmonės, atsisakę senojo scientistinio-pozityvistinio-siaurai racionalistinio pasaulėvaizdžio. Tokius aš matyčiau "New age" idealais gyvenančiuose žmonėse. Klausimas tik kuri iš dabar kovojančių civilizacija galėtų sudaryti sudaryti geresnes sąlygas jiems reikštis savo pergalės atveju [paskelbta 2022 11 11].