Dienos reminiscencijos

Šiapusinės ir anapusinės evoliucijos priklausomybė viena nuo kitos 

Realybė apima ir šiapusinį, ir anapusinį gyvenimą (žvelgiant iš žmogaus pagrindinio patyrimo - mirties - taško) ir abi pusės reikalingos pasaulio raidai kažkuria kryptimi, mums nežinoma dėl proceso grandioziškumo. Todėl ir vadinamoji materiali realybė, jos formos (pav. žmogaus kūno) svarbios, o ne atsitiktinės, kaip mano tie, kurie akcentuoja realybės dvasiškumą. Iš tiesų žmogaus kūno formos yra dvasinio prado veiklos rezultatas. Anapus dvasinės formos - monados - taip pat vystosi (be to, jos ir gimsta tam tikru momentu mūsų laiko skalės atžvilgiu) ir taip pat plėtojasi, evoliucionuoja, kaupia patyrimą, o tada įsikūnija - matome būties ratą. Be to, labai svarbu, kad tas vystymasis anapus, dvasinėje realybėje vyksta įsikūnijmo metu gautos patirties pagrindu (https://www.ateitiesaidas.lt/l/dvasiniu-butybiu-sielu-vaidmuo-zmonijos-gyvenime-dvasinio-ir-fizinio-pasauliu-saveika/). Tagi, dvi realybės pusės yra susijusios ir jų sąveika veda Būtį tam tikra Absoliuto numatyta kryptimi. [2021 08 30]. 

Katalikų "panteizmo tabu"

"Panteizmo tabu". Kas tai? Tai tradiciniams, ekskliuzyvistine katalikybės doktrina besivadovaujančių katalikų baimė (jiems įdiegta Bažnyčios hierarchijos, dvasininkijos) išsakyti tokias tikėjimo formuluotes, dėl kurių jie galėtų būti apkaltinti panteizmu. Tradicinis katalikas turi tikėti ir išpažinti, kad pasaulis (kūrinija) iš esmės skiriasi Dievo savo prigimtimi (kad tarp jų nėra nieko bendro), kad pasaulis sukurtas Dievo iš nieko (tai dar vienas priemonė išrekšti absoliutų pasak tradicinio Bažnyčios mokymo Dievo ir kūrinijos skirtingumą). Bet koks Dievo ir žmogaus prigimties vienumo, tapatumo teigimas yra didžiausia nuodėmė katalikams, nes jų supratimu tai reiškia dėtis Dievu, kas suprask yra didžiausias papiktinimas. Štai kodėl tradicinėje katalikų teologijoje ir filosofijoje įtvirtintas absoliutus antgamtiškumo ir gamtiškumo, antgamtinės ir gamtinės realybės (Dievo ir kūrinijos) skirtingumas, o radikaliai kalbant dviejų būčių, neturinčių nieko bendro tarp savęs, teigimas. Be abejo, tai antifilosofiškas teiginys (kur riba tarp dviejų būčių? Kokia apskritai gali būti riba tarp dviejų realybių? Ar įmanoma įsivaizduoti tokią ribą?). Dar daugiau: pačios katalikybės teologinės realijos (pavyzdžiui vadinamoji pašvenčiamoji malonė) ir gyvenimo praktika (mistika) paneigia tą "absoliučią" skirtį tarp antgamtiškumo ir gamtiškumo. Katalikybės mokymas sako, kad būtent pašvenčiamoji malonė suteikia "malonę" žmogui įtikėti, tapti Dievo vaiku, suteikia jam antgamtinių malonių (vadinamąsias septynias dovanas). Tačiau kaip Dievo esatis - pašvenčiamoji malonė juk yra Šventosios Dvasios apraiška - gali veikti Dievo kūrinyje, žmoguje ir net jo fizinėje plotmėje? O jeigu gali veikti (katalikų įsivaizdavimu ne tik veika, bet ir yra pagrindinė jų katalikiškumo sąlyga), vadinasi jokios skirties tarp dviejų realybių - antgamtiškumo ir gamtiškumo - nėra. Na o mistikai ribų nebuvimą išgyvena visa savo esatimi. Tačiau ir jie, ir teologai, ir katalikų filosofai vis tiek privalo laikytis "panteizmo tabu", jei nenori būti pasmerkti kaip nekatalikai, arba visaip maskuoti, vualizuoti savo neortodoksines pažiūras, taip bandydami paklusti tradicinei katalikų doktrinai bei hierarchijai, ir vis dėl to neišduoti savo sąžinės. Vargana ta tradicinių katalikų būtis - už jos ne kas kita kaip baimė, jei ne dvasininkų, hierarchijos, savo konservatyvių bendratikių, tai bent jau įkaltos jiems pragaro baimės, kurią kai kurie maskuoja savo fanatizmu. Tiesa, gyvename XXI amžiuje. Tradicinė katalikybė jau ne masinis reiškinys. Jos besilaiko tik negausios tradicionalistinės grupės (kaip lefebvristai), tačiau ir konservatyvioje katalikybėje tokie nusiteikimai dar stiprūs. [2021 08 30]. 

Trys pasaulėžiūrinės sovietmečio lietuvių visuomenės stovyklos

Sovietmečiu lietuvių visuomenė buvo veikiama dviejų stiprių ideologinių veiksnių, sistemų - tradicinės katalikybės su savo griežta ir privaloma visiems katalikams dogmatine doktrina, ir oficialiosios (valstybinį statusą turėjusios) komunistinės ideologijos (marksizmo-leninizmo). Nors veikė visuomenę skirtingais būdais (už komunizmo ideologijos stovėjo valstybės aparatas su galimybe panaudoti prievartines priemones, o tradicinė katalikybė veikė poveikiu visuomeninei nuomonei bei giliai katalikų sąmonėje įsišaknijusia antgamtinių Dievo bausmių "nukrypusiam" nuo Bažnyčios mokymo), abiem atvejais tai buvo labai paveikios ideologinės sistemos, pasiryžusios neišleisti savo "avelių" iš savo ideologinių "gardų". Savo represyvumu šios sistemos atitinkamai konfigūravo visą to meto lietuvių visuomenę. Jų atžvilgiu nesitapatinantys su jomis neišvengiamai buvo telkiami į savitą vidurio sistemą (bloką, stovyklą). Taip, vertinant labai grubiai, nesileidžiant į detales, susiformavo trys pasaulėžiūriniai blokai (sistemos, stovyklos), kurie skyrėsi visų pirma savo ontologinėmis nuostatomis. Minėtoje vidurio stovykloje atsidūrė visi tie, kurie nepriėmė tradicinės katalikybės ontologinio dualizmo (realybės skaidymo į antgamtinę ir gamtinę su neperžengiama praraja tarp jų, vis dėl to peržengiama tik Jėzaus Kristaus asmens bei pareigos paklusti Katalikų Bažnyčiai) bei tie, kurie negalėjo susitaikyti su realybės redukavimu į materialistinį monizmą (materiją suvokiant kaip "kietą", pirštais apčiuopiamą būtį). Tačiau kartu reikia turėjo omenyje, jog šioje vidurio stovykloje atsidūrė pačios įvairiausios religinės, filosofinės bei ideologinės srovės  tik dėl kitų dviejų stovyklų presingo. Jei ne tas presingas ontologinis šių srovių giminingumas būtų nepakankamas joms realiai jaustis priklausančios vienai stovyklai. Dabar gi tiek įvairiausios katalikų mistinės srovės ir atskiri mistikai, tiek kokie nors vėlyvajam sovietmetyje Lietuvoje išpopuliarėjusiais krišnaistais, tiek dalyje akademinės bei meninės bendrijos sluoksniuose  išpopuliarėjusiomis ezoterinėmis (savo esme holistinėmis) doktrinomis vienodai jautėsi nepritampantys nei prie oficialios ideologijos, nei prie tradicinės katalikybės stovyklų, todėl dėl savo esme spiritualistinio monizmo atvirumo kitiems ir iš to išplaukiančios tolerancijos, natūraliai jautė simpatiją vieni kitiems. Tai ir buvo priklausomybės "vidurio" stovyklai (ją galima įvardinti holistine) subjektyvia prasme (vidinio apsisprendimo) pagrindas. Tačiau tai nereiškia, kad tai turėjo atvesti į kokį nors glaudesnį šių srovių ideologinį vienijimąsi: atvirkščiai ezoteriniai katalikai (katalikai mistikai) ir toliau jautėsi priklausą Kristaus Bažnyčiai, didžiąjai Katalikų Bažnyčiai, ir tik dėl esamo jos dogmatinio užkietėjimo, pasijuto esą realiai iš jos išstumti. Lygiai taip pat krišnaizmas turėjo pakankamai prielaidų virsti griežta dogmatine religine bendrija. O iš kitos pusės ir komunizmo atveju būta galimybių jam plėtotis į tolerantišką atvirąjį komunizmą. Tačiau esamose sovietinės Lietuvos istorinėse aplinkybėse vis dėl to prasminga kalbėti apie tris pasaulėžiūrines stovyklas. Jų egzistavimą verta laikyti to meto lietuvių visuomenės istorinės analizės metodologiniu kriterijumi. [2021 09 03]. 

Kelios mintys apie blogį ir žmogaus santykį su juo

Pirmą Velykų dieną važiuojant automobiliu teko klausytis atrodo per "Žinių" radiją tikrai garbaus žmogaus - kunigo, buvusio gydytojo Andriaus Narbekovo - pasisakymo apie eutanaziją rodos Mildos laidoje. Kai ir pridera katalikų kunigui jis labai ramiai ir užtikrintai aiškino, kad eutanazija nesuderinama su žmogaus orumu, kad šiais laikais bet koks fizinis skausmas gali būti numalšintas, o nesugebėjimas to padaryti laikytinas gydytojų darbo broku, todėl jokia žmogaus fizinė būklė negali būti savižudybės (o eutanazija yra asistuojama savižudybė) pateisinimu ir kad gydytojai prisidedantys prie to, siūlantys tai ir vykdantys tai, pažeidžia Hipokrato priesaiką. Pats senas žmogaus kūnas yra gražu, nes senatvė normalu, o ligos ir kančia bus visada - tai mūsų gyvenimo dalis. Padėti žmogui ligoje ir žmogui esant užtikrintam, kad jam bus padėta bet kokiomis aplinkybėmis tai ir yra jo orumo palaikymas. O bet kokios kalbos apie norą nutraukti gyvenimą liudija meilės stoką ir jos troškimą. Mes negalim trokšti mirties, o nei gyvenimo pradžia, nei pabaiga mums nežinoma. Dar galima pridėti ir kunigo neišsakytą (arba mano neišgirstą) argumentą prieš eutanaziją: šiais laikais nesunku žmogų sąmoningai numarinti tam kad būtų pasinaudota jo kūno organais prekybai.

Kunigo kalbėjimas logiškas, racionalus. Tačiau racionalus kokiame kontekste? Ilgaamžės žmonijos praeities ir mūsų gyvenamo laikmečio kontekste. Taip, iš tiesų noras nusižudyti, nutraukti gyvenimą nepateisinamas žmogaus pašaukimo prasme (nors tokių minčių gimimas žmogaus galvoje gali būti suprantamas dėl mūsų pasaulio ir mūsų kūnų begalinio netobulumo), nes žmogus atėjo į šį gyvenimą tam, kad mokytųsi, ir jis privalo baigti šią mokyklą kiek jam tai bekainuotų. O iš kitos pusės kiekvienas žmogus privalo prisidėti prie žmonių santykių, visuomeninių struktūrų tobulinimo, kad priežasčių skausmui būtų kuo mažiau.

Tačiau ar iš tiesų skausmas (fizinis, psichologinis), kančia, socialinių santykių ydos yra neišvengiamos? Nieko panašaus. Pats kalbėjimas apie "amžiną skausmą ir kančią", apie nežinomą gyvenimo pabaigos momentą yra tipiškai krikščioniško nuolankaus susitaikymo su likimu, atsisakant keisti gyvenimą, jį tobulinti išraiška. Tai be galo siauro akiračio pasekmė. Daugelis žmonių nežino, kad jau dabar yra galimybė (kuria jau ir naudojamasi), atstatyti, atkurti, atauginti pažeistus žmogaus organus, galūnes, kad bet kokia fizinė liga tam tikriems žmonių sluoksniams jau dabar nėra jokia problema, nes egzistuoja taip vadinami Regenetionstanke, savotiškos vonios, kad tam tikromis sąlygomis yra įmanomas ir mirusio žmogaus atgaivinimas, ir kad būna, kai žmogus trokšta mirties, tačiau jis tyčia atgaivinamas, o žmogaus amžių galima gerokai pratęsti. Ir visa tai tik vienas žmogaus gytvenimo ir žmonišy santykių aspektas - fizinio skausmo, kūno trūkumų, ligos aspektas. Ir kaip tuomet skausmo neišvengiamumu? Ir kaip tuomet su išėjimu iš gyvenimo aplinkybių nežinojmu?

Gyvename labai tragiškai prieštaringais laikais, kuriuos aptariamo kausimo kontekaste apib9dina begalinis treoškimas gyventi, o iš kitops pusės baisi gyvenimko reaybė, grąsinanti žmogaus sveikatai ir išlikimui (gyvybei), tai gyvenimas tarp begalinio gyvenimo instinkto ir didžiulų pavojų gyvybei ir sveikatai. O jei gyvenimo kokybė bus užtiktina, jei gyvenimas bus neišpasakytai prailgintas, jei žmonių santykia taps daug harmoningesni, kaip tuomet su gyvenimo instinktu (troškimu gybenti) ir kaip su išėjimo iš gyvenimko vengimu. Ar nebus taip kas toks žirklės tarp noro gyventi ir išėjimo iš jo vengimo labai sumažės ir atsiras net noras pasirinkti išėjimą, atlikus tai, kas suplanuota atlikti? [užrašyta 2022 11 11]. 

Dėl civiliziacinių-pasaulėžiūrinių alternatyvų žmonijai

K. Schwabo paviešinto perkrovimo fone, o gal greičiau kaip jo dalis vyksta Rusijos - Vakarų civilizacinis konfliktas, tiksliau jo karštoji fazė Rusijos - Ukrainos karo forma, galinti peraugti į apokalipsę visa žmonijai, jei būtų panaudoti visa apimti turim branduoliniai gink lai. Ką turim jeigu trumpai? Nėra didensių abejonių, jog Vakarų veiksmus prireš Rusija apsprendžia tie, kurie vadovaujasi europocentrizmo, Vakarų (galbūt konkrečiai ir anglosaksų, jei turėsim galvoje JAV ir Didžiosios Britanijso vaidmenį) pranašumo prieš Rytus (ne tik Rusiją, bet ir Kiniją, Indiją ir kitas šalis, besipriešinančiais Vakarųū hegemonijai) principu. Už jo slypi senasis dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų ir Apšvietos epochos susiformavęs scientizmo, racionalizmo idealas, XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje įgavęs transhumanistinį pavidalą, Vakarų valdantiesiems disponuojant technologinėmis priemonėmis, iš principo jau įgalinančiomis žmonijos kontrolę, be to Vakaruose bazuojasi aukščiausiais globalistinis centras, įtakojantis ir tas šalis, kurios dalyvauja civilizacinaime konflikte su Vakarais. Be abejo "Vakarai" tik abstrakcija, apibūdinimas pagal valdančiojo sluoksnio siekių ir nuostatų charakteristiką, tačiau bet kuriuo atveju atspindi stiprią Vakarų visuomenių tendenciją. Ką turim Rusijoje? Žymiai mažiau individualistinę, labiau kolektyvistinę (ar tiesiog istoriškai labiau įpratusią paklusti valdžiai) ir šiuo požiūriu gal potencialiai atviresnę holistinima pasaulėvaizdiui, tačiau kartu labai paveikią imperialistiniams lozungams, siekiams, kureiais būtų įgyvendinti siauri nacionlistoiniai tikslai, kas labai akivaizdžiai matose šioje karštojoje konfikto su Vakarais fazėje. Nėra abejonės, kad išvesti žmoniją į naujų galimybių epochą galėtų tik holistiškai mąstantys žmonės, atsisakę senojo scientistinio-pozityvistinio-siaurai racionalistinio pasaulėvaizdžio. Tokius aš matyčiau "New age" idealais gyvenančiuose žmonėse. Klausimas tik kuri iš dabar kovojančių civilziacija galėtų sudaryti sudaryti gerresnes sąlygas jiems reikštis savo pergalės atveju [paskelbta 2022 11 11]. 

Lietuvių tautos apgailėtinos būklės priežastys

 Visuomenė galima nagrinėti įvairiausiais aspektais. Čia pasirinktas tautinis. Tai, kad situacija yra apgailėtina, liudija visų pirma demografinė Lietuvos situacija: oficialiai nuo 1989 m. Lietuva neteko 1 milijono savo gyventojų, o faktiškai žymiai daugiau - galimas dalykas mažiausia 1, 5 milijono. Gimstamumas, ypač praėjusiais metais buvo vienas mažiausių po karo. Jau ne kartą buvo pabrėžta, kad Lietuva yra viena sparčiausiai savo gyventojus prarandanti šalis pasaulyje iki šiol. Be to, pastaraisiais metais labai padidėjo kitų etninių ir rasinių grupių žmonių migracija į Lietuvą, kuri dar iki karo su Ukraina įgavo didžiuolį mastą, o su uktrainieių pabėgėlių pliūpsniu įgavo katastrofišką mastą. Į Lietuvą dabar atvyko šimtai tųkstančių darbo jėgos iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, kuri iš esmės keičia Lietuvos etninį veidą. Be to, dėl šalį jau kelis dešimtmečius valdančio kosmopolitinio elito politikos, sparčiai keičiama ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių savimonė, išplaunant jų lietuvišką saviminę ir verčiant juo ES provincijos pavaldiniais arba rengiant Lietuvai vadinamojo "Intermarium" - visiškai slaviško - regiono ateitį arba tiesiog prišliejant prie Lenkijos. O juo labiau dabar kai Rusijo - Ukrainos karo išdavoje galutinai griuvo pokarinė Europos saugumo struktūta ir ją nuo šiol nulemia tik plika jėga, lietuviškos Lietuvos likimas visiškai pakibęs ore. Visiškai ištuštėjusios, kosmopolitinio elito valdomos Lietuvos laukia įterpimas į slaviškas sąjungas, prišliejimas prie Lenkijos arba Rusijos arba tiesiog įterpimas į vien iš šių valstybių, taigi lietuvių tautos kaip tokios žymus susilpnėjimas, jai virstant tautine mažuma arba praradant savo etninius bruožus ir tik išsaugant savo tautovardį bei jį suteikiant čia apsigynusieims slavų kilmės žmonėms. Taigi lietuvių tautai atsivėrė perspektyva visiškai sunykti. Kokios priežastys privedė prie tokios būklės, tokiso situacijos? Be abejo, čia galima įžūrėti išorinių jėgų kėslus - kaip antikomunistiniame tautiniame diskurse įprasta kaltinti Rusijos kagėbistines struktūras, arba Rusijos kėslus apskritai. Be abejo neabejotinus siekius likviduoti Lietuvos lietuviškumą turi Lenkija. Taip pat globalistinės pasaulio jėgos, o atskirai paėmus pasaulio žydų struktūros, kaltinančios Lietuvą dėl žydų naikinimo karo metais. Tačiau sėkmingas tokiomis pat sąlygomis nepriklausomybę gavusios Estijos, taip pat tos pačios Lenkijos, o ir Vengrijos, Slovakijos, Čekijos, Kroatijos, Slovėnijos pavyzdys rodo, kad tokios apgailėtinos Lietuvos padėties priežastys yra vidinės, kurias galima galbūt (tai išplėtosime vėliau), kurias galima apibendrinti baltarusių kultūrologo J. Ševcovo išvada - baltų tautos (lietuviai ir latviai) pasirinko mirtį, žūtį, susinaikinimą. O išplėtoti, struktūruoti šias priežastis  galima būtų pagal tokią schemą: dvasinės, pasaulėžiūrinės, ideologinės, politinės, ekonominės, socialinės priežastys [paskelbta 2022 11 11].