Algis Uždavinys: senovės egiptiečių būties samprata |2022 sausio 23 d.

Tai daugiau paties Algio Uždavinio minčių iš jo knygos "Egipto mirusiųjų knyga" (2003 m.) popuri su kai kuriais komentarais. Pirmiausia, kas krinta į akis skaitant A. Uždavinio knygą - nesama žemiškos ir dieviškos srities, gamtiškumo ir antgamtiškumo perskyros, kas būdinga tradicinei krikščionybei. Dievai įvairiausiais būdais santykiauja su žemiškuoju pasauliu, o pastarojo manipuliacijomis (žodžiais, ritualais) galima veikti dieviškąjį lygmenį. Galiausia tai, kas mums atrodo esant stabiliais dariniais - kad ir pats žmogus - senovės egiptiečių sąmonėje tebuvo dievų - galios centrų tarpusavio sąveikos - padarinys, o ne vientisas, nekintantis ontologinis darinys. Pav. "žmogaus" kompozcija tėra paties Dievo kosmogoninių sklaidmenų inkarnacija. Būties sferos, lygmenys, sluoksniai susiję tarpusavyje. Nesama neperžengiamos perskyros tarp objektyviosios ir subjektyviosios realybė pusės. Bent jau tarpinėje būsenoje tarp žemiškosios (materialiosios) ir dieviškos (dvasinės) sferų esančio Duato - dausų, patamsių sferos - kraštovaizdis kinta priklausomai nuo subjekto (per Duatą keliaujančiojo) ontologinio ir gnoseologinio statuso - dorovinio ir dvasinio tyrumo laipsnio. Vaizduotėje iškylantys vaizdai nėra tik subjektyvūs - jie susiję su įsivaizduojančiojo ontologiniu, dvasiniu ir moraliniu statusu. Egiptiečiai skyrė keturis pagrindinius teomorfinius ir antropomorfinius principus: khat (miręs kūnas) ka (vitalinis pradas), ba (sparnuotoji siela) ir akh (švytinti dvasia). Objektyvi (išorinė) realybė glaudžiai susijusi ar tiesiog atspindi pažįstančiojo ir esančiojo vidinę būseną ir galiausiai ją išreiškia. Ir žemiškosios, ir dieviškosios būtybės paklūsta ritmams, bendriems ritmams, kurie tiesą sakant yra dieviškųjų esybių egzistencijos būdas. Dievai egiptiečiams yra visą būties audinį sudarančios galios, kurias atskleidžia konkrečios psichosomatinės bei dvasinės būvos, sąmonės intensyvumo laipsniai ir betarpiškai patiriami simboliai. Esama dievų sąveikos. Dievai arba archetipiniai pradai yra skirtingo ontologinio lygmens: kai kurie jų yra galingesnių dievų aspektai, sklaidos momentai. Dievų vardai, formos, vaizdiniai tėra dvasinės technologijos momentai, realybės kaitos momentai. Nepaisant to, yra tam tikra, nekintama (archetipinė) tų lygmenų gradacija, ontologinės realybės lygmenys, kurie apibrėžiami dvasiniu, moraliniu būdu. Pav. visų transformacijų galutinis tikslas - akh (švytinti dvasia arba dvasinis intelektas) - aukščiausias dvasinis lygmuo žemiškai būtybei.

Pasaulis yra struktūriškai artikuliuota dieviškų galių sklaida, kurią valdo maat - tiesos, dermės, pilnatvės principas. Būties pagrinde - pirmapradė dieviškoji substancija. Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis tėra maat ritmui paklūstanti ciklinių transformacijų seka. Amžinybės sritys yra sinchroninės - jų mitinę jungtį patvirtina dievų įsteigti būties ritualai. Jie skleidžiasi poromis suskaidytoje visatoje - reiškiasi slėpinio ir pasireiškimo, mirties ir gyvenimo, nakties ir dienos opozicijomis. Taigi realybė yra binarinė - viskas mums apsireiškia opoziciškų vienas kitam dėmenų poromis. Tačiau visos dvasinės technologijos skirtos pradinės darnos atstatymui - pav. teismo ezoterinis tikslas moralinį dualizmą pranokstančios giluminės interpretacijos požiūriu - teisingo santykio nustatymas tarp transformuotų sielų visumą atstovaujančio Osirio (Horo) ir Seto.

Maat - darną - įkūnija religija: aukojimų, socialinių pareigų ir dievišką tapatybę atstatančio "žinojimo" struktūra. Šioje struktūroje ypač svarbią vietą užėmė valdovas - Dievo Sūnus, žemiškos tikrovės pilnatvę įkūnijantis simbolis. Valdovas yra viso Egipto gyvybinis principas (ka), palaikantis gamtovaizdį, miestus, šventyklas, tarnautojus. Visas Egiptas su savo miestais, šventyklomis, dievais yra dieviškoji teofanija. Dėka savo dirvožemio juodos spalvos Egiptas yra juodoji žemė - akies lėliukė, pačių egiptiečių lyginta su pasaulio kaip gyvos būtybės širdimi. Tuo tarpu auksinė spalva - dieviškosios būties šviesa. Egiptas tokiu atveju - pasaulio alcheminės transformacijos įsčios ir kartu viso pasaulio šventykla. Kemet - juodoji žemė, slepianti dvasinių žvaigždžių auksą. Auksinė šviesa pasirodo iš pirminio dumblo, juodos medžiagos, lavono. Panašiai dieviškos būties ir intelekto gelmėje saulės diskas gimsta iš tamsių paslėpties gelmių. Alcheminių transformacijų dėka dausų plotmėje gimsta spindulingoji dvasia. Dievų kūnai auksiniai, todėl visas juodasis Egiptas - įsčios, alcheminis žaizdras arba kapas, kuriame gaminamas dieviškasis auksas.

Pasaulis tėra Dievo sklaidmenų mozaika. Iš Dievo burnos pasirodo archetipinis dievų arba Idėjų pasaulis, kuris toliau skleidžiasi vis labiau kristalizuodamasis ir materializuodamasis. Vienatinis Dievas šiame kontekste suvokiamas kaip "visadievis" (pantheos). Tiesa, keitėsi teologinės orientacijos, dominuojančių dievų grupės. Būta ne tik katafatinės teologijos (įvardijant dievus), bet ir apofatinės (neigiamos), teigiant dievų paslėptumą. Dieviškumas vis labiau imanentiškėjo. Vis labiau imta suvokti, kad dievas ieškotinas žmogaus viduje, širdyje kaip dorovinis įstatymas. Be to, išryškėjo dieviškosios būties dalies aktyvumo momentas: būties kūrimas veikiant Dievo valiai ir žodžiui. Jau Senojoje Karalystėje Amunas tampa kiekvieno asmens vidine etine instancija. Jį galima atrasti savyje kaip mistinį tiesos artumą, kaip šventąją dievų ir žmonių sielą. Egiptiečiai turėjo visas galimybes intymiai, savo širdyje bendrauti su savo dievais. Dievobaimingas žmogaus idealas egiptiečiams - savo širdyje Dievą atradęs tylenis arba neturtėlis, vargšas.

Egiptiečių didžiausias rūpestis - visų mirties ir gyvenimo ciklų integracija į dieviškuosius provaizdžius, į žvaigždę, amžinąją šviesą - dvasinės ugnies substanciją, iš kurios gimsta dievai. Tai vyksta arba misterijose per įšventinimą, arba po mirties dvasinės kelionės Duatu forma. Ir vienu, ir kitu atveju tai vyksta per susitapatinimą su Osiriu, jo atgaivinimo (jo kūno dalių surinkimo) ir prisikėlimo proceso metu. Tai ne kas kita kaip pastangos sujungti mirties išskirtus gyvybinius pradus į naują integralų kompleksą. Kūno dalys tapatinamos su atitinkamų dievų galiomis ir perkeliamos į archetipinę dvasinės šviesos plotmę. Siekiant išsaugoti ba sąmone ir pasieki akh, reikėjo išsaugoti sukauptą ka ir ba energiją, palaikant ryšį su mumija paverstu kūnu (jį balzamuojant) arba ka statula, kuri buvo maitinamam ir girdoma, taip siekiant palaikytienergetinį ryšį tarp akh, ba, ka ir medžiaginio pasaulio struktūrų. Itin svarbų vaidmenį atlieka mirusiojo skulptūra, kuri kaip tik yra ka energijos (gyvybinio principo) saugykla. Būtent jai apeigų metu buvo aukojami smilkalai ir aliejai. Įdomu, kad mirties atveju žmogui kaip kompleksui susiskaidžius į sudedamąsias dalis - fizinį kūną, ka, ba ir akh - sinchroniškai vyksta keli procesai vienu metu: akh pasiekia žvaigždę, ba vykdo kelionę Duatu - plaukia su Saule, o su fiziniu kūnu atliekamos įvairios manipuliacijos, kurios užtikrina, kad šie sinchroniški procesai vyktų. Kokios manipuliacijos buvo atliekamos su kūnu? Tai visų pirma mumijos akių ir burnos atvėrimas, atstatant ryšį tarp mirusiojo sparnuotosios sielos ir jo vitalinio prado, kurio imtuvu tampa atgaivinta statula. Beje, egiptiečiai netikėjo fizinio kūno prisikėlimu. Fizinis kūnas transformacijų eigoj turėjo išnykti, velioniui tampant susiliejant su archetipiniais pradais.

Aptarkime kelionę Duatu. Duatas - dausų pasaulis. Tai kosminės deivės kūnas, kuriame pasislepia mirštančios formos ir gimsta naujos. Nei grynai fizinė nei grynai dvasinė sfera, kurioje visos formos, prieš įgydamos medžiaginius kūnus, balansuoja tarp budros ir sapno. Duatas negali būti tiksliai lokalizuotas. Tai psichinė ir mitografinė dimensija. Į ją galima įžengti iš visur. Vis dėl to kosminės ikonografijos atžvilgiu Duatas vakariniame Nilo krante. Duatą atitinka Osirio - Sokaro žvaigždynas (trys Gizos piramidės, suvokiamos kaip žvaigždės horizonte). Mirtis buvo suvokiama kaip inkaro išmetimas į dausas, atvykimas į uostą. Kalbant apie kelionę Duate turimas galvoje perėjimas iš tamsos į šviesą, keliaujant su diena, t.y. po alcheminių transformacijų Duato tamsybėse pakylant su rytmečio Saule ir atgimstant dvasiniu akh pavidalu. Ištarmėmis, žodžiais, ritualais ir jų aprašymais buvo siekiama visų pirma asmens sudievinimo, visas jo sudedamąsias dalis perkeliant į archetpinę dvasinės šviesos sferą, sekant Osirio nustatytu provaizdžiu. Galios žodžių dėka velionis juda dieviškąją vaizduotę ir būties hierofanijų sklaidą apimančio logoso erdvėje. Ritualinių žodžių bei vardų dėka taip buvo kuriama dausų tikrovė - dvasinės šviesos kūnas.

Kelionėje per Duatą, keliaujantysis - siela (ba) - patiria įvairias transformacijas, išbandymus, išgryninimus, turi įveikti kliūtis. Dausų tikrovė tik iš dalies yra "karminė" individo patirties projekcija, kadangi jį struktūruoja metafiziniai proveržiai ir visus tikrovės lygmenis kuriančiųjų dievų galios. Kita vertus, imaginacinis dausų peizažas priklauso ir nuo individo. Dausų sritis vandeninga, todėl velionis dažniausiai plaukia laivu. Laivas yra tarsi sielos nešėja ir sielos žiniją atspindinti kokybė, todėl keleivis laivą faktiškai susikonstruoja pats. Tai maginė - semiotinė konstrukcija. Įšventinantysis pats kuria tikrovės horizontą. Keliautojas - siela ba - turi įveikti ir ugnies ir vandens stichijas. Vandenyje knibžda gyvatės, begemotai ir krokodilai, išreiškiantys negatyvias psichines tendencijas, kliūtis ar negatyvius karminius kompleksus. Lygiai tą patį reiškia susidūrimas su dievais, pabaisomis, sargybiniais.... Ba gali virsi žuvimi, todėl reikia išvengti žuvis gaudančio tinklo, simbolizuojančio fizinio lygmens trauką. Sausą sielą turintis velionis džiaugiasi galėdamas išsaugoti žmogaus pavidalą, valdyti elementus ir virsti ba paukščiu. Pabaisų pavidalu pasirodančios šešėlinės būtis pusės - neigiamų psichinių galių kristalizacijos, kurias sukuria ir pritraukia nesąmoningi troškimai, klaidingos tapatybės, neišmanymas. Baisybių neįmanoma įveikti nepaklusus metafizinei tiesai, t.y. nesuvokus, kad taip reiškiasi ta pati tik suteršta dieviškoji substancija. Sielą skandinanti neigiama gravitacija pasirodo žvėries ar demono pavidalu, kaip savarankiška esybė. Reikia ją žinoti ir vizualizuoti, psichinį kliuvinį paverčiant ikonografiškai atpažįstama figūra. Reikia įvaldyti ir perkeisti šią karminę kristalizaciją. Transformacijos metu negatyvi energija virsta pozityvia. Kiekviena būva patiriama kaip išorinis peizažas - ne fizinė, bet psichinė kristalizacija. Išmėginimų, magiškų transformacijų bei tiesos pagalba atstačius sielos tyrumą bei dermę peizažas keičiasi, virsdamas šviesą, ramybę ir grožį spinduliuojančiu sakraliniu gamtovaizdžiu. Tad dausų kelionė yra širdies gilumoje slypinčios tikrosios savasties ieškojimas. Atgimdama švytinčios dvasios pavidalu siela transcendoja save pačią ir Osirio atstovaujamą būties lygmenį. Osiris tampa Ra ir išeina į dieną. Taigi velionio dausų kelionės tikslas - atskleisti, suvokti ir įtvirtinti savo dievišką tapatybę, dvasinės šviesos (akh) arba archetipinės žvaigždės statusą.