Antroposofija: įspūdžiai perskaičius Bernardo Livehudo knygą „ Žmogus ant slenksčio“ | 2020 rugpjūčio 17 d.

Apžvelgsime antroposofinį požiūrį į žmogų, remdamiesi Bernardo Livehudo knyga "Žmogus ant slenksčio (Бернард Ливехуд "Человек на пороге" (Калуга, 1993)). Bernardas Livehudas (1905 - 1992) buvo olandų gydytojas, vaikų psichoterapeutas, turintis ilgą darbo psichoterapijos srityje patirtį. Jis taip pat Rotterdamo universiteto profesorius, Nyderlandų pedagoginio instituto kūrėjas. Savo praktikoje jis remiasi antroposofijos mokymu ir vysto savo biografinės psichoterapijos metodą. Antroposofija kaip žinome yra mistiko ir ezoteriko Rudolpho Steinerio (1861 - 1925) mokymas. Steineris kurį laiką vadovavosi Elenos Blavatskajos iniciatyva sukurto teosofijos mokymu, priklausė Teosofijos draugijai (buvo šios draugijos Vokietijos skyriaus vadovas), tačiau pajutęs vidinius prieštaravimus, atsiskyrė ir 1913 m. įkūrė Antroposofijos draugiją, kuriai ėmė vadovauti. Tai, kas atskyrė Steinerį nuo teosofijos, tapo ir svarbiais antroposofijos požymiais. Antroposofija pozicionuoja save kaip ezoterinę krikščionybę. Tad akivaizdu, kad Steinerį nuo teosofijos atskyrė jos nepakantumas krikščionybei ir rėmimasis Indijos, ypač budizmo mokymu. Tai suprantama, nes Steineris buvo Vakarų žmogus, nors pats netapatinantis savęs su tradicine krikščionybe, tačiau vis tiek išaugęs krikščioniškų vaizdinių, sąvokų, tiesų pasaulyje. Antra, jis Vakarų žmogus ta prasme, kad priėmė į save XIX a. pozityvizmu, tiksliaisiais mokslais besiremiantį pasaulėvaizdį kaip būtiną žmonijos raidos etapą. Taip pat jis negalėjo atsiriboti nuo kultūrinio Vakarų paveldo - literatūros, meno ir muzikos. Dar vienas labai svarbus momentas tas, kad panašu, jog jam buvo nepriimtinas teosofijos istorinio proceso abstraktumas, idealo, į kurį veržiamasi abstraktumas, neapibrėžtumas - tas teosofijos beasmenis ir visiškai neapibrėžiamas, niekuo nenusakomas pradas, kuris yra viso to, kas apčiuopiama, regima, matoma, pradas, šaknis. O tai yra Niekis. Taigi, jam buvo nepriimtini šie du aspektai - būtent nenusakomumas ir beasmeniškumas. Visi šie Steineriui nerimą sukėlę teosofijos bruožai tapo antroposofiijos kūrimo prielaidomis ir jos svarbiausių bruožų užuomazgomis.

Antroposofija supaprastino teosofinę žmogaus ir realybės sampratą: jei teosofai kalba apie septynis žmogaus kūnus, tai antroposofai tik apie tris: fizinį, eterinį ir astralinį, kurie yra glaudžioje tarpusavio sąveikoje - apčiuopiamas, matomas žmogus yra visų šių trijų kūnų sąveikos rezultatas. Tačiau impulsai ateina iš astralinio kūno, veikia eterinį kūną, o vėliau pasireiškia fiziniame kūne.

Antroposofijai labai svarbi "nakties" metafora ir nakties bei dienos kontrastas, t.y. įprastinės, budrios sąmonės ir vidinės sąmonės priešprieša. "Naktinis" žmogus antroposofijai yra vidinis, dvasinis žmogus. Skirtingai nuo teosofijos antroposofija žmogų suvokia kaip stabilią kategoriją - tai nusako "vidurio" sąvoka. Tai susiję su tuo, kad atroposofija žmogų supranta kaip procesą, mato jo vystymąsi, o atsižvelgiant į tai, kad žmogus suvokiamas tik sąveikoje su kitais žmonėmis - ir kaip procesą patį žmogų suvokia. Antroposofija operuoja išorinių ir vidinių ribų samprata. Tai susiję su tuo, kad visa tai, ką mes suvokiame savo dienine sąmone yra paviršiai, ribos. Savo įprastine sąmone mes negalim įsiskverbti į daiktų ir reiškinių esmę. Tai galima padaryti tik pavyzdžiui per sapnus, metaforas, simbolius, per sąveiką su savo vidiniu "aš". Taigi yra vidinės ir išorinės ribos. Vidinė riba tai riba, kuri skiria mus nuo vidinio žmogaus. O išorinė riba - tai riba, kuri skiria mus nuo pasaulio vidinių reiškinių, nuo jo esmės. Ir viena ir kita riba tai yra "slenkstis", kurį mes turime įveikti. Įveikdami vidinį slenkstį mes susiduriame su "mažuoju sargu", kuris saugo mūsų "vidinį aš", mūsų savastį nuo mūsų dieninės sąmonės. Susidurti su mažuoju sargu, reikia susidurti su savo šešėliu. Mes to susidūrimo labai bijome ir kartu trokštame. Noras atrasti save ir ir kartu baimė susidurti su savimi sukelia neurozes. Vakarų pasaulis šiuo metu, kaip jau sakyta, yra kupinas nerimo, neuorozių, nepasitenkinimo savimi. XX a. antroje pusėje neurozė tapo Vakarų pasaulio kolektyviniu reiškiniu. Nepasitenkinimas slopinamas alkoholiu, narkotikais, pramogomis, atostogomis, kelionėmis, bėgimu nuo savęs, savo kasdienių visuomeninių pareigų. Vis dėl to XX a. antroje pusėje visa visuomenė artėja prie "slenksčio". Ribos tampa permatomomis. Tai štai per atidumą sau pačiam - savo būsenos priėmimu per sapnų aiškinimąsi, per sąžinės tyrimą mes atsiveriame savo vidiniam aš. Ką reiškia susidurti su savo vidiniu aš? Tai reiškia tikrumą, užtikrintumą, jėgą, žinonjimą,pasitikėjimą. Tai reiškia, kad vidinio aš jėga, žinojimas ima skverbtis į astralinį ir per jį į kitus kūnus. Tai yra palaimos jausmas, kuris kartu tampa ir pagunda likti tame ekstazės jausme, atsisakant savo tolesnio tobulėjimo, savo karminių užduočių vykdymo. Iš esmės tai vyksta po mirties, kai vyksta vidinio aš išsilaisvinimas nuo fizinio, eterinio ir astralinio kūnų ir atsiranda pagunda atsisakyti tolesnės inkarnacijos Tai yra liuciferiškas išbandymaas. Tačiau tas pats tam tikru laipsniu vyksta ir gyvenant (esant su fiziniu kūnu). Nuo pasidavimo šiai liuciferiškai pagundai mus apsaugo didysis sargas, kuris yra ne kas kita kaip Kristus. Jis mums atveria mūsų vystymosi perspektyvas. Jis parodo, kiek mažai mes pasiekėme ir kiek dar mums reikia nuveikti.

Antroposofijai dar labai svarbi šešėlio sąvoka. Budrioje kasdienėje sąmonėje nesuvokiama mums mūsų esaties dalies (ją reikia skirti nuo "vidinio aš") antroposofijoje laikoma šešėliu arba dvyniu. Šešėlis yra įvairių per astralinį, eterinį ir fizinį kūnus mus veikiančių jėgų rezultatas - be kita ko mūsų fizinės konstitucijos, temperamento, charakterio, neišsilaisvinusių elementariųjų būtybių, geografinių jėgų (įsikūnjimo tam tikroje teritorijoje, etninėje terpėje), lytiškumo (įsikūnijimo vyru arba moterimi). Plačiau žiūrint tos jėgos susijusios su inkarnacijos ir ekskarnacijos (išsikūnijimo) procesu. Antroposofija jokiu būdu nesuvokia to tik kaip momentinio reiškinio, susijusio su fizine mirtimi. Inkarnacija vyksta iki gimimo ir dar kurį laiką po gimimo, o po to atsiranda ir vis labiau stiprėja ekskarnacijos procesai. Kaip jau sakyta antroposofija suvokia žmogų kaip procesą. Visas jo gyvenimo kelias suvokiamas kaip inkarnacijos ir ekskarnacijos procesų vyksmas fiziniame, eteriniame ir astraliniame kūnuose. Taigi, antroposofija nėra koks nors vien tik dvasinis, psichinis reiškinys, bet turintis fizinį pobūdį. Antroposofija vidinio žmogaus ugdymą (pašventimą) suvokia kaip imaginacijos, inspiracijos ir intuicijos ugdymo procesą. Didelė reikšmė teikiama vaizdinės atminties ugdymui. Tai išplaukia kaip jau sakyta iš to, kad antroposofija atmetė teosofijos galutinės pasaulio priežasties neapibrėžtumą, nenusakomumą. Jie akcentuoja tiek paties žmogaus (sąvoka "vidurys"), tiek ir bet kokių procesų žmoguje ir aplink jį konkretumą. Iš teosofijos perimtas supratimas, kad net mūsų mintys, tiek, kiek mes apie jas galvojame, prisimename, išlaikome, yra esybės, būtybės. Atskiros esybės taip pat yra visi mūsų jausminiai afektai, jausmai, norai, troškimai. Tiek, mes patys esam atskiros esybės, tiek mūsų dvynys (šešėlis) ar riba, skirianti vidinį "aš" nuo dienos sąmonėje suvokiamo "aš", yra esybė - "mažasis sargas", tiek galiausiai žmonijos idealas, siekiamybė, ateitis - "didysis sargas" - yra atskira būtybė, t.y. Kristus. Galiausiai gamtos reiškiniai, kuriuos mes suvokiame kaip neasmeniškus, yra begalinės gausybės elementariųjų būtybių veiklos rezultatas. Galiausiai yra toli pažengusių būtybių dvasinės hierarchijos, kurios įtakoja, vairuoja žmonijos likimą. Antroposofija atsiriboja nuo teosofijos siūlomo žmogaus ugdymo per sąmonės išsituštinimą, vaizdinių atsisakymą. Antroposofija kaip tik tapo pagrindu gerai apgalvotam psichoterapiniam mokymui ir vaikų ugdymo metodui Valdorfo mokyklose per meno, literatūros, muzikos panaudojimą. T. y., pirmiausia siekiama ugdyti vaikų vaizdingumą - vaizdinę atmintį, pripildyti vaiką vaizdais ir garsais ir tik po to, tolimesniame etape pereiti prie to, ką vaikas mato, girdi, skaito apmąstymo, charakterizavimo (bet ne kategoriško apibendrinimo) ir tik galiausiai po to, trečiame etape, prie moralinio vertinimo.

Toliau labai svarbu į kaip suvokiamą visuotinį procesą antroposofija įkomponuoja žmogų. Visų pirma reikia pabrėžti, kad antroposofija perima mokymą apie reinkarnaciją, tai padarydama esminiu savo mokymo punktu. Teigiama, kad po fizinės mirties žmogaus kūnai pamažu išsiskaido: fizinis lieka Žemėje, eterinis suyra per gana trumpą laiką, astralinis išlieka ilgiau. Kita vertus lieka vadinamieji atspindžiai, kurie gali veikti kaip atskiros būtybės, savotiški buvusios inkarnacijos klonai. Be to, svarbu tai, kad išlieka tai, ką žmogus per savo inkarnaciją buvo sukūręs ir paleidęs į astralinę erdvę - mintys, norai. Visas šis kūnų suirimo - ekskarnacijos po fizinės mirties - procesas vyksta per nuo fizinio kūno išlaisvinto inkarnacijos likučio (vidinio aš) žengimą per septynių planetų sferas aukštyn į dvasinį pasaulį, ten, kur galiausia lieka tik vidinis aš. Išsilaisvinus nuo kūnų atsiranda palaimos būsena. Įtakojant liuciferinėms jėgoms neretai vengiama naujos inkarnacijos, siekiant mėgautis palaimos būsena. Čia pasirodo didysis sargas - Kristus - kuris atskleidžia tikrojo aš perspektyvas, kiek dar reikia siekti iki idealo (beje "didžiojo sargo" figūra yra vėlgi skirtingai nuo teosofijos antroposofijai būdingo socialinės pareigos, visuomeninio įsipareigojimo akcentavimo apraiška). Tai tampa stimulu pasiryžti naujai inkarnacijai. Inkarnacijos procesas vyksta leidžiantis per planetų sferas į Žemę. Taip apsigaubiama tų planetų nešamomis įtakomis. Be to, būtina suvokti, kad inkarnacija gali būti dalinė, nepilna. Būtent tuo tarp kitko aiškinamos įvairios psichologinės problemos ir, beje, homoseksualizmas. Visi mes turime savyje vyro ir moters. Homoseksualizmas yra tik šalutinė šių realių reiškinių apraiška. Šiaip normaliai pasak Steinerio nuosekliai viena kitą keičia vyro - moters inkarnacijos.

Antroposofija kaip jau sakyta glaudžiai susieja fizinę, eterinę, astralinę sferas. Šiose sferose vykstantys procesai glaudžiai susiję su planetų sferų įtakomis. Planetos veikia per fizinius organus. Ypač didelė reikšmė teikiama inkstams, kepenims, plaučiams, širdžiai. Gydymas, kuris yra ne kas kita kaip žmogaus būsenos sugrąžinimas į "vidurį", yra ir fizinis, ir psichoterapinis, ir dvasinis procesas. Daugeliu atvejų teigiamo poveikio galima susilaukti tik gerinant fizinių organų veikimą. Kabama apie Saturno, Jupiterio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Mėnulio, Saulės procesus. Šie procesai žmogaus gyvenime suvokiami kaip dvikrypčiai: vedantys į tolesnę inkarnaciją (jos gilėjimą), ir vedantys į ekskarnaciją. Nors gimimas reiškia iš karto ėjimą į mirtį (ekskarnaciją), faktiškai dar kelerius metus stiprėja inkarnacijos procesas ir tik vėliau prasideda ekskarnacija. Tik apie septintuosius gyvenimo metus vaikas praranda aiškaus sapnų supratimo (prisiminimo) galimybę. Svarbūs tokie gyvenimo momentai (mazgai) kaip 7, 14, 21, 42, apie 56, apie 72 metai. Žmogus galutinai suaugusiu tampa tik apie 42 - uosius metus. Kiekviena iš planetų (ar tiksliau tolimųjų ir artimųjų planetų kombinacijos (saulei esant viduryje) daro tam tikrą įtaką tam tikrų organų veiklai, charakterio, temperamento formavimuisi. Pav. tolimiausia planeta - Saturnas - daro įtaką skeleto formavimuisi. Jei veiktų tik Saturnas, žmogus sukietėtų, sukaulėtų, sukalcėtų. Merkurijaus įtaka - neapibrėžtumas, chaotiškumas, rangymasis, sruvenimas. Atitinkamai planetos formuoja vienas ar kitas žmogaus kūno sistemas ir organus. Jupiteris daro įtaką žmogaus suvokiančiai sielai, formuodamas žmogų išimtinai mąstančiu. Venera nulemia gražias kūno formas. Kalbant apie žmogaus supratimą labai svarbu, kad astralinis kūnas, kuris yra žmogaus norai, troškimai, emocijos, atsispindi atsispindi eteriniame kūne ir per jį formuoja žmogaus fizinį kūną. Be eterinio kūno fizinis negalėtų egzistuoti. Jis tiesiog suirtų taip, kaip yra akmenys, uolos. Fizinis kūnas yra erdvinis kūnas. Eterinis - laiko kūnas. Eterinis kūnas yra tiesiog gyvybiniai procesai, bet pririšti prie erdvės, fizinio kūno. Taip pat yra dvasia (vidinis "aš"). Yra siela - jaučiančioji, suvokiančioji, sąmoningoji. Mūsų fizinis, eterinis ir astralinis kūnai - konstitucija, charakteris, temperamentas yra ankstesnių inkarnacijų (praeities) rezultatas, o štai vidinis žmogus - atsivėrimas jam ir jo įtakos priėmimas - yra šios inkarnacijos darbas.

Antrposofija perėmė teosofijos pasaulėvaizdį, kuriame materialus lygmuo yra tik dalis realybės, o materialus žmogus - tik galutinė žmogaus evoliucijos fazė, stadija. Ir dabartinė Žemė yra tik paskutinė jos evoliucijos stadija. Žmogus savo evoliucijis pradžioje buvo daug labiau eterinis, dvasinis, fantomiškas (kaip ir pati Žemė). Žmonijos istorijos supratimas taip pat perimtas iš teosofijos: kalbama apie Lemūrijos, Atlantidos laikotarpius. Dabar gyvenama poatlantidiniu laikotarpiu. Žmonės savo evoliucijos pradžioje ir vadinamaisiais istoriniais laikais kaip eterinės būtybės labiau gyveno nakties (dvasinį) gyvenimą. Ir vėliau dar ilgą laiką sugebėta išsaugoti dienos sąmonėje naktinę sąmonę, laisvai bendraujant su elementariosiomis būtybėmis, dvasinėmis hierarchijomis, Žemės dvasiomis. Vėliau šis sugebėjimas sunyko. Nuo tada bendravimui su dvasiniu pasauliu prireikė misterijų, pašventimų, savęs ruošimo, tobulinimo, tam kad susitikus su nematomu pasauliu galima būtų jį suvokti. 

Charakterizuojant antroposofiją kaip ji pristattomaa B. Livehudo knygoje, galima konstatuoti, kad ji žymiai labiau pritaikyta Vakarų žmogui, nei teosofija. Antroposofija perima tokius svarbius teosofijos mokymo punktus kaip reinkarnacija, žmonijos istorijos ilgaamžiškumas, žmogaus sampratos nesusietumas su materialiu kūnu, žmonėmis pripažįstant ir jų eterinius, dvasinius protėvius. Žmogus antroposofijoje suvokiamas itin plačioje kosminėje perspektyvoje. Antroposofijos stiprybė būtent prisitaikymas prie vakarietiško mentaliteto žmogaus: perimamas krikščioniškas paveldas mistinės, ezoterinės krikščionybės pavidalu (per rozenkreucerišką tradiciją), taip pat Vakarų mokslinis, pozityvistinis mąstymas (mokslo pasiekimai), bei germanams būdingos šiaurės pašventimo tradicijos (nordiškosios misterijos), atsiribojant nuo svetimų Vakarams rytietiškų kultūrinių formų (budizmo ir induizmo).