Baudžiava Mažeikių apskrityje XIX a.| 2021 sausio 7 d. 

Kesių kaimo (Akmenės valsčius) ūkininkas Vincas Svežinskas atsiuntė legendą apie ypatingą vyskupo M. Valančiaus vaidmenį panaikinant baudžiavą Rusijoje. Legenda rodo didžiulį vyskupo autoritetą valstiečių tarpe ir priešiškumą 1863 - 1864 m. sukilimui, kuris buvo traktuojamas kaip sulenkėjusių dvarininkų pastangos sugrąžinti jiems naudingą baudžiavinę santvarką (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). 1850 m. Diktarių grafo Čapskio kalė atsivedė dešimt šuniukų. Grafas išdalijo šuniukus baudžiauninkėms motinoms, kurios tuomet kaip tik krūtimis penėjo savo kūdikius. Moterys turėjo nuo krūties atitraukti savo mažiukus ir žindyti grafo šuniukus. Pasipriešinus - rykštės. Esą vyskupas Valančius įspėjo grafą, tačiau buvo išjuoktas ir iš dvaro išvarytas. Tuomet vyskupas esą surašė protokolą ir pasiuntė popiežiui. Popiežius uždėjęs rezoliuciją uždaryti už tai grafą vieneriems metams į vienuolyną ant duonos, vandens ir druskos. Grafas pasipiktinęs esą sudraskė popiežiaus raštą, o vyskupą vėl išvarė iš dvaro. Popiežius, matydamas grafo puikybę, sušaukė kardinolų susirinkimą vyskupo Valančiaus pranešimui svarstyti (p. 121). Esą kardinolų susirinkimas priėmė nutarimą kreiptis į Rusijos vyriausybę su reikalavimu Rusijos vyriausybei paleisti žmones iš ponų vergijos, o neišpildžius šio įsakymo, paskelbti Rusijai karą. Prancūzijos laivynas iš tiesų atplaukė prie Sevastopolio ir iššovė pirmuosius patrankų šūvius. Karui prasidėjus, Lietuvos dvarininkai ėmė visomis jėgomis rinkti žmones ir siųsti juos į Sevastopolį, pėsčiomis, ketindami lietuvių galvomis užkišti patrankų gerkles. Nepavyko prancūzų nugalėti. Nikolajus I mirė, caru tapo Aleksandras II ir sutiko paleisti visus žmones iš dvarininkų vergovės. Tokios buvo grafo Čapskio elgesio pasekmės (p. 122). Žmonės, atleisti iš baudžiavos sveikino vieną kitą. Bet ponai nenurimo su sulenkėjusiais kunigais: kunigai bažnyčiose ėmė klaidinti žmones, jog rusai nori visus katalikus paversti pravoslavais, todėl reikia su ginklu rankoje kilti prieš rusų vyriausybę ir ginti tikybą. Tą patį darė dvarininkai su bajorėliais. Visiems jiems rūpėjo nuversti rusų vyriausybę ir vėl sugrąžinti baudžiavą. Tamsūs, sukiršinti žmonės sukilo (p. 123).

Pasakojo Monikai Rimkienei Elžbietos Šukaitės brolis iš Viekšnių valsčiaus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Purvių dvaro savininkas Bauževičius leido bravorą. Vieną kartą Ugiškių sodžiaus gyventoja Elžbieta Šukaitė nuėjo į sargybą: šėrė gyvulius ir penėjo su broga jaučius (125). Ten, kur broga virė, apačioje buvo šulinys. Šukaitė bėgdama įkrito į šulinį. Šeštadienį vakare ją iš ten išėmė, o sekmadienį ryte ji numirė. Už tai ponas pasišaukė Šukaitės motiną ir nuplakė. Rykštės būdavo beržinės su skaruotomis šakelėmis. Mušdavo, kol 50 tokių rykščių sukapodavo (p. 126).

Pasakoja Monika Rimkienė ir Antanas Rimkus (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Ponams į lažą eidavo vaikis ir merga, o šeimininkai su įnamiais dirbdavo savo žemę. Ūkininkai turėdavo mokėti dvarui nuomos 12 rublių už visą ūkį. Jeigu ūkininkas neišsimokėdavo, pav. prasigerdavo, jį išvarydavo iš ūkio , o į jo vietą paskirdavo kitą. Lažas būdavo per visus metus. Reikėdavo eiti sargybą: šerti gyvulius, mėšlą reikėdavo savo rankomis iškapstyti. Žmonės turėjo nešti savo darbininkas į dvarą valgyti. Ponas ateidavo valgį patikrinti. Paragaus, jei nepatiks, iššauks šeimininkę ir duos rykščių. (p. 126). Į dvarą reikėdavo duoti kiaušinių, pančių, virvių. Gaidį išperinai, vėl duosi (p. 127).

P. Rusecko informacija: dvarininkai buvo įpareigoti nederlingais metais maitinti savo baudžiauninkus. Bet maitindavo baudžiauninkų supiltais grūdais, kuriuos badmečiui praėjus, šie turėdavo grąžinti. Tam tikslui dvaruose buvo pastatyti grūdų sandėliai (magazinai, klėtys), į kuriuos baudžiauninkai kasmet supildavo po 9 pūdus žiemkenčių ir po 2 vasarinių grūdų už kiekvieną vyriškos lyties baudžiauninko asmenį. Kiti dvarininkai, kaip matyti iš nusiskundimų, nuolatos atiminėdavo iš valstiečių grūdus, supildavo į savo aruodus tiek, kiek jiems patikdavo (p. 127).

Pasakojo Steponas Reivytis, gimęs apie 1856 m., gyvenantis Židikų valsčiuje (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Jo pasakojime puikiausiai atsiskleidžia lietuvių valstiečių skaldymo būdai ir bendradarbiavimo su dvarininkais motyvacija: išvirkauti su jais buvo įmanoma ir net labai naudinga dėl paprasčiausių materialinių sumetimų - dvarininkai su jomis išvirkavusių merginų tėvams atsilygindavo geresnėmis sodybomis ir savo ypatinga globa. 

Kai pasakotojo senelis susirgo ir negalėjo baudžiavos atilikti, urėdas jį išmetė iš ūkio. Atvažiavo iš dvaro su poriniu vežimu, sukrovė visus senelio skudurus, puodelius, aplūžusius padargus, susodino vaikus ir, nuvežęs už 10 km išvertė prie senos pirties, kuri riogsojo dabartinėje Bričkienės žemėje (p. 128). Pasakotojo tėtis tuo metu tarnavo Kurše bernu. Sužinojęs apie nelaimę, parėjo pas tėvą. Buvo geros sveikatos, tai pasiryžo savo tėvus ir visą šeimą gelbėti. Nuėjęs į dvarą, šiaip taip prilindo prie pono ar urėdo, išbučiavo jam kojas, atidavė Kurše pelnytus pinigus ir medų, ir gavo Petraičių sodybą, kurioje pasakotojas ir dabar gyvena. Žinoma, tai reiškia, kad anksčiau čia gyvenę baudžiauninkai už kažką taip pat buvo išmesti, kaip ir pasakotojo senelis (p. 128). Netoliese gyvena ūkininkai, atsiradę čia prieš dvi kartas. Jų senelis su broliu tarnavo pas vieną dvarininką bernais. Buvo prašmatnūs jaunuoliai. Pasakotojo ponas užsigeidęs juos turėti savo dvare. Dvarininkai apsimainė: pasakotojo ponas pasiuntė anam dvarininkui gerus šunis, kuris už tai atsiuntė jaunuolius. Vėliau vienas iš jų buvo apvesdintas su nėščia nuo pono mergina ir apgyvendintas toje sodyboje, kur gyvena jo ainiai (p. 129). Židikų ponas, nusižiūrėjęs kokią gražesnę baudžiauninkę merginą, įsakydavo jai ateiti vakare į dvarą. Rytą paleisdavo namo. Kartodavosi tai tiek, kiek ponui patikdavo. O kada tokia "naktininkė" pasijusdavo nėščiai, išnaudotojas surasdavo jau baudžiauninką ir liepdavo vesti. Ponas tokiomis sąlygomis apvesdintai porai visuomet pavesdavo geresnę sodybą. Todėl merginos nesipriešindamos eidavo į dvarą nakčiai ir būdavo net tokių, kurios pono pasirinkimu didžiuodavosi ir tarėsi būsiančios aprūpintos geresnėmis sodybomis bei mažiau ujamos (p. 129).

P. Rusecko informacija iš Kauno gubernatoriaus archyvo apie čyžininko Juozo Bernoto iš Sedos valsčiaus dalykinę knygelę (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Rašyta lenkų ir iš dalies rusų kalba. Tai knygutė, kurioje surašyta kada ir kiek mokesčių Bernotas yra mokėjęs pinigais, kokios mezliavos yra davęs, kokią pyliavą pylęs. Knygutė pradėta 1808 m. ir baigta 1818 m. (p. 129). Taip per visą laiką Bernotas tris kartus per metus mokėjo įvairiais pinigais padūmės, čyžių ir davinėjo vištas ir avižų, o nuo 1813 m. šalia padūmių mokėjo dar ir "valdžios mokesčius". Bernoto pavardė visur rašoma "Bernott". 1822 m. įraše, kalbančiame apie Barboros Zalimaitės, ištekančios už Platelių grafystės gyventojo, kraičio rejestrą, Bernoto pavardė įrašyta lietuviškai (p. 130). Iš šio rašto matome, kad Bernotas rašyti nemokėjo (p. 131). Ar Bernotas buvo baudžiauninkas, ar laisvasis nuomininkas, sunku spręsti iš šios knygelės, bet kadangi įstengė ne tik didelius mokesčius mokti, šeimyną samdyti, pinigus skolinti ir kažkieno skolas apmokėti, galima manyti, kad buvo pasiturintis ūkininkas, čyžininkas (p. 132). Nenuostabu tad, kad baudžiauninkai stengėsi pereiti į čyžininkus (p. 132).