Baudžiava Šakių apskrityje XIX a.

Baltrus Sutkus, g. 1862 m. apie baudžiavą iš tėvo, giminių ir pažįstamų (A. Gintneris // Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Tėvai baudžiavą ėjo Rūdelės dvare Lekėčių valsčiuje. Šaltyšiai varu varydavo žmones velykinės (išpažinties) ir mušdavę neklaužadas. Prie senosios Zapyškio bažnyčios durų buvo įmūrytos geležinės kilpos, prie kurių rišdavo nusikaltėlius. Ant bažnyčios buvo rasti du stulpai su kilpomis (p. 323). Motiejus Petkūnas buvo Zyplių dvaro vežėju. Mirė 1921 m. Sūnus pasakojo, kad jų protėvis atėjo iš Žemaičių Kalvarijos po maro Lietuvoje. Kaimas ir gavo Petkūnės vardą. Ponas Barkauskas čia įsteigė Zyplių dvarą. Tėvui augant baudžiavą ėjo 2-3 dienas savaitėje. Nusikaltėlius mušdavo "atkrūtinėje", bet tik už žymesnsius nusikaltimus. Ardavo tik jaučiais. Dvarą tvarkė akamonas, o įsakymus davinėjo per valsčių sueigas (p. 324). Antanas Lieponius pasakoja, kad 1862 m. Lukšiuose buvo mokykla, bet mokė tik lenkiškai (p. 324). Ponas Barkauskas buvo "vyriausias pakajaus sūdas". Už vagystes buvo mušama trijų rūšių rapnikais - skaisgiriniu, katiliniu ir pentiškiniu. Dabartiniai kaimai turėjo kitus vardus. Jei ponui nepaikdavo kaimo vardas, jis pakeisdavo kitu. Žmonės vadino senoviniais vardais, ponui ir knygose rašydavo kitais (p. 325).

Petras Ruzgis (1830 - 1917), o jo sūnus Simonas (g. 1853) ir pats baudžiavą prisimena (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Lekėčių kaimas - apie jį. Senovėje priklausė vienuolėms iš Kauno. Jos pakvietė mūsų protėvį. Jo statytas 1750 m. kluonas tebestovi iki šiol. Lekėčių dvare baudžiava buvo nesunki. Reikėjo eiti tik dvi dienas per savaitę. Tėvas mokėjo čyžes (p. 325). Dvaras laikė tik vežėją, ūkvedį ir kerdžių. Tikra verguvė buvo Žemaičių krašte. Ten žmonės vadinosi vergučiais. Baudžiavą ėjo kasdien (p. 326). Kitoje Nemuno pusėje (Kauno gubernijoje baudžiava buvo sunkesnė. Anoje pusėje žmonės manydavo žmones į šunis. Žmonės bėgdavo Suvalkijos pusėn (p. 327). Ugnį tik titnagu įskeldavo. Buvo žmonių, kurie mokėjo ugnį ištisus metus namie laikyti. Ugnis žmonėms buvo šventa. Per Didįjį Šeštadienį vienas jodavo į Zapyškį ugnies pasiimti. Įdegdavo ugnį ir degančią parnešdavo namo (p. 327). Tai ir buvo šventoji ugnis, kurią stengdavosi išlaikyti iki kitų Velykų (p. 327). Žibindavo tik balanomis. Lubose buvo skylė dūmams išleisti. Balanų vakarais vyrai priskaldydavo. Dažniausiai vartojami pinigai buvo: auksinas - 30kp, timpė - 18 kap, berlinka - 7, 5 kap. Tada vyras nedrįso viešai su mergina kalbėtis. Bet vestuvės ir krikštynos buvo labai šaunios (p. 328). Šokiai buvo tik šocas ir valcas (p. 328). Aplinkui jokių mokyklų nebuvo. Zapyškyje Dviliauskas mokė lenkiškai ir lietuviškai. Baudžiauninkai kviečių nesėjo. Tai buvo ponų grūdas. Atėjus bado metams, žmonės neturėjo ko valgyti. Rusai atgabeno sorų. Todėl badmetis vadinamas sormečiu (p. 328). Žmonės būtinai turėjo atlikti velykinę. Šaltyšiai prievarta varydavo. Atgailos būdavo sunkios. Pats matė bažnyčioje kryžiumi gulinčius. Numirėliams į karstą įdėdavo degtinės butelį. Vėliau duobkasiai atkasdavo duobę ir degtinę išgerdavo (p. 329). Vyskupo Valančiaus laikais kunigai ragino žmones laikytis blaivybės. Zapyškio vikaras kunigas Sakauskas įėjęs į karčiamą lazda kirsdavo ten esantiems (p. 329). Jokių teismų nebuvo Vaitas buvo vyriausias teisėjas. Jį skirdavo ponas. Užteko vaitui pasiskųsti ir kaltinamasis gauna šaukimą. Vaitas paguldo nusikaltusį ant suolo, numauna jam kelnes. Abiejose pusėse stovi budeliai ir laiko susuktą trijų karklų vytelę ir atkerta kiek nustatyta (p. 330). Pavilkijo dvaras priklausė Karoliui Dambravičiui. Jis turėjo audimo fabriką, kuriame dirbo 100 vyrų. Audė puikias drobes, staltieses, nosines. Dambravičius kasmet surinkdavo į savo fabriką 25 vyrus. Jiems nereikėdavo eiti į kariuomenę ir jie aišku dirbo dykai (p. 330).

Ona Juknevičienė, gimusi 1846 m. Lekėčių valsčiuje. Pasakoja jos dukra, ką girdėjusi apie baudžiavą iš mamos (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Kašelių kaimas ėjo baudžiavą į Ž. Panemunės dvarą. Baudžiavos ėjo 4 dienas per savaitę be arklių ir 2 dienas su arkliais. Saulė buvo laikrodžiu: dirbo nuo aušros iki tamsos. Pavalgius pietus reikėdavo tuoj pat stoti į darbą. Kartą moterys grįžo iš darbo. Užlipusios Kašelių kalno, susėdo pailsėti. Pabudo - jau švinta. Ir vėl grįžo į darbą, nė namie nepabuvojusios. Ponui Fergizui patiko Dainių kaimo vieta. Visą kaimą nuvaręs, davė jam kitur žemės, o čia padarė Dainių dvarą (p. 331). Miniškių dvaro ponas vertęs baudžiauninkę Žėglaitienę eiti į dvarą jo šuniukus žindyti. Ji pabėgo ir apsigyveno Lukšių valsčiuje (p. 332).

Magdė Zakanauskienė, g. 1850 m. ties Zapyškio miesteliu, pasakojo, kad jos kaimui baudžiavą reikėjo eiti į Dobrovolės dvarą. Kartą Altoniškių kaimo Gudas ėjo į dvarą su jaučiais. Pririšo jaučius Zapyškyje šventoriuje prie kryžiaus, o pats nuėjo į karčiamą. Špitolninkas pamatęs jaučius, nuvarė juos klebonui, o tas baudžiauninką išplūdo ir liepė jam įkirsti rykščių. Gudas ir sako: jaučius atvedžiau ant apieros, o o jei nenori, atiduok man juos atgal (p. 332).