Baudžiava Zarasų apskrityje XIX a.| 2021 sausio 8 d. 

Pasakoja M., Augustas, Juozas Kevelės, Baltrus Biveinis, Ona Biveinienė ir kiti Salako valsčiaus Gruodiškių kaimo gyventojai (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Baudžiavą ėjo Giedraičių dvaruose. Bet paskui buvo išmainytas į Klementiškių dvarininko šunį. Kartą Klementiškių dvaro baudžiauninkė pamerkusi sodželkoje ponų audeklus. Nuėjusi vieno audeklo nerado. Žinodama, kad ponas už tai smarkiai baus, norėjo nusiskandinti. Beidama skandintis, aptiko audeklą. Tačiau ponas, sužinojęs, kad ji buvo pametusi audeklą, taip smarkiai ją buvo nubaudė rykštėmis, kad dvi dienas pasirgusi, mirė. Prapuolė dvare sūris. Ponas liepė suvaryti visus baudžiauninkus, išžiodęs ir šiaudu badęs dantyse, niekodamas sūrio liekanų. Neradęs visus smarkia plakęs, norėdams priversi kaltąjį prisipažinti. Dėl tų plakimų kai kurie ir mirė. Kuris baudžiauninkas pavėluodavo į darbą, turėdavo išgerti šalto vandens kvortą ir visus iš eilė, pasilenkdamas, prašyti pasigailėjimo. Dieną dirbdavo dvare, naktį - sau. Valgydavę duoną, į kurią sugrūsdavo pelus ir senų dangčių šiaudus. Klementiškių dvaro ponia buvusi ne tokia žiauri kaip kitų dvarų ponai (p. 208). Ponios baudžiauninkai pamėgdžiodavę kaip kitų dvarų valstiečiai kankinami bliauna. Bet ponia ištekėjo už to dvaro savininko ir jis už tuos pamėgdžiojimus Klementiškių baudžiauninkus ėmė dar smarkiau rykštėmis plakti. Tada ir jie ėmė bliauti kaip gyvuliai (p. 210). Kai numirė žiaurusis ponas Minskas, visi baudžiauninkai plojo rankomis iš džiaugsmo. Bet kai kuriems tas džiaugsmas virtęs ašaromis: ponai juos smarkiai nuplakė. Vienintelis išsigelbėjimas iš blogo pono buvo jei ponai baudžiauninkus vienas kitam kortomis prakortuodavo arba į šunį išmainydavo. Žmonės mainų labai laukė (p. 210).

P. Mėlynis pasakojo (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Balčių dvarą (Antalieptės valsčius) valdė ponas Trutinskas [informacija iš Vikipedijos: iš tiesų Balčių dvarą valdė grafai Strutinskai, kurie 1795 m. Balčiuose pasistatė medinius rūmus]. Buvo labai stiprus ir žiaurus žmogus. Už mažiausią nusikaltimą liepdavęs baudžiauninką nuplakti rykštėmis, o už stambesnius nusikaltimus arba jei jį kas nors supykdydavo, liepdavo lipti medį ir kukuoti. Tada imdavo šautuvą ir nušaudavo. Arba liepdavo užeiti į ežere padarytą lieptą ir taip pat nušaudavo. Esą buvo carienės Jekaterinos krikštasūnis. Iš pradžių buvo žmoniškesnis. Antalieptėje jis pastatęs puikią bažnyčią. Veliau įtaisęs bravorą. Tada suprastėjęs. Tyčiojosi ir iš žydų (p. 212). Toks Juozas Mėlynis gavęs iš savo pono Vincavų Varaščino už rusiškų poterių nemokėjimą puskapį lazdų, gyvas iš dvaro išėjo. Varaščinas didžiuodamasis gyrėsi turįs labai stiprų vergą. Balčių ponas ėmė pavydėti vensclaviškiui. Kartą kažkokiais reikalais Mėlyniui teko būti pas Trutinską. Tas jį pavaišinęs degtine ir dar davęs visą statinaitę degtinės. Jam išėjus Trutinskas ėmė su savo palydovais vytis Mėlynį, sakydamas, kad jis jam pavogę statinėlę degtinės, todėl vagį reikia nušauti ar šiaip užmušti. Mėlyniui pavyko pabėgti (p. 212). Žmonių skaičiavimu Trutinskas neva žaisdamas nušovęs 7 žmones, o 5 užmušęs, bemušdamas ar šiaip bekankindamas. Esą už tai carienė Jekaterina pasiuntė kazokų būrį pristatyti gyvą ar mirusį. Trutinskui pavyko pabėgti iš Balčių. Jis pasislėpęs Darsūniškio palivarke. Galiausia kazokai įsiveržė į vidų ir jį subadė (p. 213). Po Trutinsko Balčius ėmė valdyti Klizinskas, Jis žmonių nešaudydavęs ir iš karto mirtinai neužplakdavo. Buvo įtaisytas lovys, į kurį nusikaltusįjį guldydavę, rankas kryžmai ištiesdavę ir pririšdavę prie tam tyčia pritaisytos kryžavonės. Kojas įkišdavo į tam tikras lovio gale skyles ir varžikliais priverždavo. Taip plakdavo. Vasarą, esant ramiam orui, toli apylinkėje buvo girdėti plakamųjų vaitojimai, verksmai, pagalbos šauksmas. Reta diena būdavo, kad Balčiuose nebūtų nuplakę kokio baudžiauninko ar baudžiauninkės (p. 213). Nenuplaktų buvo galima rasti tik tarp tokių, kurie ponui visai gerinosi ir kitus plakdavo. Klizinskas, sukvietęs svečius baliui, jų gašlumui patenkinti, liepdavo atvesti baudžiauninkes. Kurios priešindavosi, tas nuplakdavo. Klizinskas 1863 m. sukilime irgi dalyvavo (p. 214).

Pasakoja Juozas Mėlynis, gimęs 1842 m., Antalieptės valsčius (Baudžiava: atsiminimai, padavimai, legendos. Surinko ir redagavo P. Ruseckas. - Kaunas, 1936). Apie 1830 m. Vincavų dvarą (Antalieptės valsčius) valdė ponas Brožinskas. Jis valdė ir kitus dvarus - Salaką pavyzdžiui. O Vincavai - jo mylimiausias (p. 214). Jo žmonai kilo sumanymas padaryti kelią į ežero salą. Ežeras gilus. Tačiau vis tiek ponas sušaukė visus apylinkės žmones ir liepė jiems pilti tiesiog ant ledo pylimą į salą. Kiek žmonių prišaldęs, prikamavęs, bet, įsitikinęs, kad darbas neįmanomas, metė. Be Brožinsko žinios negalima buvo vesti. Jaunajai reikėjo su ponu pernakvoti.  Slapta susituokus, ponas žiauriai plakdavo. Po Brožinsko žmonos mirties klasta dvarą užvaldė jo giminaitis Varaščina [Vikipedijoje rašoma, kad 1823 m. Vencavų centrą įsigijo Kristupas Vereščinskis]. Jis buvo nepaprastai žiaurus. Labai kankino žmones. Taip pat buvo žymus 1831 m. sukilimo dalyvis. Savo mirusiai žmonai ant kapo pastatė koplyčią (p. 215). Ilgainiui Varaščina prasiskolino ir pašė vietinių žmonių pagalbos. Palaidotas toje pačioje koplyčioje. Daugumai senų žmonių anais laikais tamsiomis naktimis teko matyti Varaščiną margais arklais važiuojant (p. 216). Varaščinui prasiskolinus, Vincavų dvaras atiteko Tomui Krivičiui [Vikipedija: 1845 m. atiteko Kržyvecams]. Vieną kartą Jakunčių kaimo Vincui Kalausiui teko eiti į sargybą. Nežmoniškai sušalęs, Kalausis įbėgo virtuvėn pasišildyti Būdamas labai nuvargęs, bematant susnūdo. Kadangi buvo labai įbaugintas šaukti "ba-ū-ū", tai per miegą sušukęs, net poną pažadindamas. Ponas supykęs ir liepęs Kalausį tiek plakti, kad visa kraujuose paplūdo. Paskui vaistais apipylė, suvyniojo ir už kelių dienų vėl plakė. Jis vadinęsis Myliniu, bet ponas liepęs vadinti Kalausiu. Ponas turėjo kalę ilgomis ausimis, kurią labai mylėjo ir kuri žmones piktai puldavo, ypač juos ponui plakant ir dažnai dantimis plėšdavo. Tijūnais visada parinkdavo vyrus stiprius ir žiaurius. Be to, ponas turėjo daugybę tarnų, vadinamų liokajais. Dar ir dabar gyvena Krivičiaus duktė, Kosovičienė. Jai paliktas centras (p. 217). Prie Balčių ežero, kuris netoli Vencavų miestelio, buvo kalvinų bažnyčia. Vėliau iš jos padaryta katalikų bažnyčia ir perkelta į Vencavus. Varaščina iš pradžių buvęs kataliku, bet paskui virtęs pravoslavu ir ėmęs versti žmones pravoslavais. Mokė baudžiauninkus pravoslaviškų poterių. Prie Krivičių sugriuvus senai bažnyčiai buvo pastatyta nauja, bet rusai ją pavertė cerkve (p. 218).