Peterio Lorenco romanas "Homunkulai" | 2020 birželio 9 d.

Fantastinis buvusios Rytų Vokietijos (VDR) rašytojo Peterio Lorenco (Peter Lorenz, 1944 - 2009) romanas "Homunkulai" (lietuvių kalba tuo pavadinimu išleistas 1981 m.) apie žmogaus begalinį žmogaus protą ir kūrybingumą, o taip pat atsakomybę už to proto panaudojimo pasekmes svarbą. Veiksmas vyksta 2037 - 2038 m. Siužetas labai įtakotas to meto politinių ir ideologinių realijų. Gerosiomis, teigiamomis vadinamos komunistinės jėgos, šalys, režimai, o blogis kyla iš senojo kapitalistinio pasaulio, nors tai ir neįvardijama. Tai neturėtų mūsų trikdyti: įsipareigojimas žmonijos ateičiai peržengia ideologinius įsitikinimus, o dar svarbiau, kad už komunistinių įsitikinimų neretai  slypėjo stiprus tikėjimas žmogaus galia keisti pasaulį ir save patį tobulinimo kryptimi, stiprus angažuotumas žmogus kūrybingumui, progresui. Veiksmas vyksta šalyje, kuri yra iš esmės mums žinomos Jungtinės Amerikos valstijos (Jungtinės Šiaurės Amerikos valstijos). Talentingas genetikas Jazdanis vykdo dirbtinių žmonių - homunkulų - kūrimo programą. Jam puikiai sekasi. Jis sukūrė jau ne vieną homunkulą. Jį remia galinga pramonės kampanija, siekianti savo komercinių tikslų - panaudoti dirbtinius žmones kaip pigią darbo jėgą. Siekdamas apsisaugoti nuo Tarptautinės mokslo agentūros, kruopščiai sekančios mokslo centrus, kad šie nesiimtų uždraustos, nemoralios veiklos, sukuria priedangą sau - naują mokslinę grupę, vadovaujamą talentingos mokslininkės (dėl savo mokslinės karjeros priverstos tapti Jazdanio meiluže) Solvegos Vanderfeld. Jai pavedamas uždavinys tiek ištobulinti genetines procedūras, kad taptų įmanomas gyvūnų embrionų kūrimas (faktiškai klonavimas, nors tas žodis romane ir nenaudojamas) ir jų gyvybingumo užtikrinimas. Ji nežino, kad yra tik įrankis Jazdanio rankose, kuriant homunkulus ir kad Jazdanis visus jų kūrimo etapus jau yra praėjęs. Jazdanis vieną iš savo homunkulų - savo paties kloną - baimindamas gręsiančio Tarptautinėės mokslo agentūros patikrinimo - buvo priverstas atiduoti  daktaro Svederio globai. Savo didžiausiai nuostabai Svederis tai išsiaiškina. Savo ruožtu Solvegos Vanderfeld mokslinė grupė sparčiai iriasi pirmyn, kruopščiai nukreipiama Jazdanio. Netikėtai viruso išsiveržimas Jazdanio institute sukelia didžiulį pavojų mokslininkams ir šalia esančiam didžiuliam  Nakinos miestui. Užsikrečia talentingas mokslininkas Mensfildas. Vanderfeld grupei įsakoma nedelsiant klonuoti to mokslininko kepenis. Jiems tai pavyksta. O dar svaebiau, kad netikėtai jie suvokia, kad netyčia jie prigamino šimtus Mensfildo klonų. Solvega ima suvokti, ką veikė Jazdanis ir kad ji buvo tik įrankis jo rankose. Įveikus epidemiją institute, jiems leidžiama išvykti iš jo, o Jazddanis, apkaltintas epidemijos sukėlimu ir didžiulio pavojaus milijoniniam miestui sukėlimu, pasodinamas į kalėjimą. Tačiau čia įsijungia kariuomenė. JAV karinė vadovybė planuoja branduolinį karą su komunistinių valstybių sandrauga. Jie skaitosi netgi su galimybe, kad didžioji dalis žmonijos sunaikinta. O kai Jazdanio institutą rėmusios kampanijos komercijos atstovas Fisheris  jiems praneša apie galimybę sukurti homunkulus, kurie galės po branduolinio karo ištuštėjusią Žemę užpildyti, branduolinio karo sukėlimo planas galutinai patvirtinamas. Kariuomenė perima tos kampanijos jau pastatytą homunkulams gaminti gamyklą, perima iš kalėjimo Jazdanį, paveda jam kurti homunkulus ir užtikrinti pramoninę jų gamybą, o Solvegai Vanderfeld leidžiama išvykti į Vieną dėstyti universitete. Jazdaniui vis dėl to pavyksta sukurti didžiulę homunkulų partiją. Jie išbandomi gyventi poliarinėmis sąlygomis, gaminti pramoninę produkciją, t.y. dirbti kaip darbininkams ir net inžinieriams, tačiau pastangos padaryti iš jų karius, galinčius žudyti žmones ir kitus homunkulus, baigėsi nesėkme - pasirodo jų prigimtyje yra žudymo instinkto slopinimo programa. Galiausiai po ilgų genetinių manipuliacijų  Jazdaniui pavyksta sukurti specifinę homunkulų rūšį - vadinamuosius alfatus, kurie gali šaltai žudyti homunkulus. Tačiau homunkulai jau pasibjaurėjo žmonėmis, atsiribodami nuo jų mentališkai, taip pat ir alfatus laikydami sau svetimais. Tuo tarpu pasiruošimas branduoliniam karui vyksta pilnu tempu: kariuomenės priežiūroje homunkulai stato milžinišką požeminį miestą, kuriame branduolinę žiemą turės išgyventi dešimtys tūkstančių "išrinktųjų" būsimojo pobranduolinio pasaulio "viešpačių". Homunkulai suvokia savo kaip vergų padėtį, greit suvokia požeminio pasaulio, kuriame jie priversti gyventi, struktūrą ir viršutinį - žmonių - pasaulį ir imasi pastangų užkirsti kelią branduoliniam karui. Tuo tarpu Vienoje Solvega Vanderfels ir jos keli draugai amerikiečiai iš jos mokslinės grupės kartu su Jazdanio sukurtu homunkulu, išgelbėtu gydytojo Svederio, paskelbia visam pasauliui apie planus  padedant dirbtiniams žmonėms, pradėti branduolinį karą. Karas neįvyksta: homunkulai suima kariuomenės vadus. 

Romanas "Homunkulai" patraukia optimistine pasaulio raidos perspektyva, tikėjimu žmogumi, jo kūrybingumu. Jame puikiai atskleidžiama, kad ne pati pažanga - taip pat ir techninė - atsakinga už galimas katastrofiškas pasekmes, bet atsakomybės už žmoniją stoka. Juk netgi kolonavimas - dirbtinių žmonių kūrimas - nėra kažkas tokio, kas iš esmės kėsintųsi į žmonijos egzistenciją. "Homunkulai' gali tapti  žmonių sąjungininkais kovoje už išlikimą ir kūrybingą veržimąsi į vis naujas ateities perspektyvas. Romanas parašytas prieš beveik 45 metus. Jame aprašyta situacija jau dabar yra tapusi realybe: klonai kuriami, slaptojoje kosminėj programoje, bet taip pat ir Žemėje, klonai panaudojami kaip kariai, o milžiniški požeminiai miestai taip pat realybė, kaip ir jų statymo būdai ir įrankiai - be kita ko, uolienų išlydymo technika.