Juozas Baltušis apie Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje| 2020 spalio 4 d.

Žymaus lietuvių rašytojo Juozo Baltušio (1909 - 1991) dienoraštis kaip niekas kitas puikiai atskleidžia sovietinės Lietuvos kultūrinio elito mąstyseną ir pasaulėžiūrą. Ir būtent komunistinio - dar prieš okupaciją tapusio komunistiniu, ar bent suartėjusios su komunistais, dalyvavusio vadinamojoje revoliucinėje veikloje, pasitraukusio karo metais į Rusiją ir visaip palaikiusio sovietinę santvarką po karą. Iš pirmo žvilgsnio neįmanoma suderinti J. Baltušio tarsi kardinaliai priešingų pasisakymų apie lietuvių tautą, lietuviškumą kaip jam besąlygiškai svarbiausių vertybių, labai negatyvių atsiliepimų apie žydus, lenkus, vokiečius, rusus bei Rusiją (kurią jis vadino naująja Rusijos imperija), o taip pat kritiškumo sovietinės realybės atžvilgiu, konstatuojant milžinišką prekių trūkumą, korupciją, vagystes, nesiskaitymą su žmogumi, abejones dėl identifikavimosi su kompartija iš vienos pusės, ir iš kitos pusės tapatinimąsi su kompartija, didžiavimąsi tarybine santvarka ir Sąjūdžio bei Lietuvos nepriklausomybės siekio atmetimą. Kas tai? Baltušio nepastovumas, neapsisprendimas, nesusivokimas, blaškymasis? Būtent tokios tarsi kardinaliai kardinaliai priešingos nuomonės apie to meto politines realijas veda į pasimetimą ir istorikus bei literatūrologu. Kai kurie istorikai net teigia, matydami J. Baltušio kardinalų priešiškumą Sąjūdžiui ir nepriklausomybės siekiui, kad jis iki gyvenimo galo liko stalinistu. Tačiau juk jis dienoraštyje vienareikšmiškai pasmerkė Stalino režimą, atvedusį prie milijonų žmonių žūčių. Ne, tai ne paaiškinimas. Paaiškinimas daug paprastesnis, jei atmetame politkorektiškus vertinimus, privalomas politines tezes apie tai, kad viskas sovietinėje Lietuvoje vyko su Maskvos žinia, o tiesiog įsiskaitome į dienoraštį. Taigi pabandykim rekonstruoti J. Baltušio pažiūras į Lietuvą, lietuvių tautą ir jos santykį su Rusija ir rusų tauta, jos tuometinę dabartį ir netolimą praeitį bei galimą ateitį. Iš dienoraščio įrašų visiškai akivaizdu, kad jis yra tai, kas dabar vadinama nacionalistu. Jis viską matuoja lietuvių tautos interesų masteliu. Jam tai svarbiausias vertinimo kriterijus. Toliau. Baltušio gyvenimo patirtis jam įrodė, kad tarpukario ("smetoninė") Lietuva nebuvo socialine prasme rojus. Greičiau atvirkščiai - ją valdė turtingųjų ūkininkų interesus atstovaujantis režimas, kuriame, kalbant J. Baltušio terminologija, gerai gyveno "buožės", valdininkai, kariškiai ir kaip jo to meto politinis išsilavinimas rodė, nebuvo realiai nepriklausoma valstybė. Jo gyvenimo patirtis, išnaudojimas, kurį jam teko patirti, atvedė jį į susidomėjimą socializmo idėjomis, jų nuoširdų priėmimą ir, suprantama, bent jau palankumą kompartijai bei vadovavimąsi jos ideologija. Ir štai ateina 1940 -ieji. Kokios alternatyvos Lietuvai? Arba su vokiečiais, arba su rusais. Jo supratimu eiti su vokiečiais reiškia pasmerkti Lietuvą germanizavimui, o lietuvių tautą sunaikinimui. O štai rusai siūlo pasak jo žmonišką, socialistinę santvarką, kurioje tokie kaip jis - atėję iš visiškų apačių (samdiniai, darbininkai, kitokie bedaliai) - turėtų išsilavinimo ir aukštesnės socialinės padėties perspektyvas. Tai su kuo eiti? Aišku su rusais. Be abejo, 1941 m. trėmimai, karo patirtis, gyvenimas Rusijoje koregavo jo pažiūras į Rusiją, Staliną, socializmą. Toliau pokaris, kurio metu, priešinimosi inkorporavimui į SSRS sudėtį ir rusifikacijai bei rusiškai kolonizacijai fone vyko ir karas tarp antikomunistinių partizanų bei tų, kurie palaikė sovietų valdžią. Be abejo, Baltušis vienareikšmiškai buvo pastarųjų pusėje. Toliau Stalino mirtis, dalinė destalininizacija, respublikų savarankiškumo augimas N. Chruščiovo laikais (Liaudies ūkio tarybos), kompartijos lituanizavimas. Ir čia paaiškėja, kodėl Baltušis galėjo vienu metu smerkti Staliną, rusifikacijos apraiškas, rusų kolonizaciją ir marksizmą kaip ideologiją, sukurtą žydų pasak Baltušio, tačiau tuo pat metu didžiuotis tarybine santvarka ir laikyti kompartiją sava. Taip yra todėl, kad J. Baltušio akimis žiūrint Lietuvą valdė patys lietuviai. Maskva buvo išorinė jėga, kuriai reikėjo paklusti. Faktiškai valstybingumo požiūriu jis nematė jokio skirtumo tarp Smetonos Lietuvos ir Sniečkaus Lietuvos (galų gale juk ir smetoniškoje" Lietuvoje nuo 1939 m. pabaigos stovėjo ta pati rusų kariuomenė). Tik jo akimis žvelgiant Sniečkaus Lietuva buvo nepalyginamai pranašesnė už "smetonišką" Lietuvą: milžiniškos liaudies galimybės siekti išsilavinimo, pramonės išsivystymas, mūrinė statyba, puikūs keliai, sveikatos apsaugas, švietimo, kultūros ir mokslo institucijų tinklas. Ir viskas lietuvių kalba. Ne kartą jo dienoraštyje nuskamba susižavėjimo gaidelės: kokiais tiražais dabar spausdinami rašytojų kūriniai, o kokiais "mizernais" anuomet. Lietuvių tautos pasiekimai valdant Lietuvos komunistų partijai milžiniški. Tokia jo traktuotė. Ir taip kaip "smetoniškos" Lietuvos politinis stuburas buvo Tautininkų sąjunga, taip socialistinės, žinoma, priklausomos nuo Rusijos, Lietuvos politinis stuburas - kompartija, kuri yra lietuvių rankose ir yra jų, o ne rusų ir ne Maskvos, įrankis valdyti Lietuvą. Ji jam svarbi ir jis save laikė komunistu ne todėl, kad būtų iki gyvenimo galo žavėjęsis socializmu kaip ideologija, bet todėl, kad ji sudarė sąlygas lietuvių tautos daugumai - liaudžiai (kalbančiai lietuviškai ir laikančiai save lietuviais) - gyventi geriau materialiai ir plėtoti lietuvišką kultūrą. Be abejo, jo supratimu LKP valdymas buvo kompromiso rezultatas: reikėjo pripažinti rusų ir Rusijos viršenybę, rusų kalbą kaip faktišką antrą valstybinę Lietuvoje, reikėjo susitaikyti su nemažo laipsnio rusų kolonizacija ir sovietinės armijos buvimu. Bet tai jo supratimu neišvengiamas blogis dėl didesnio gėrio - pačios lietuvių tautos egzistavimo ir sėkmingo plėtojimosi su Vilniumi, Klaipėda, išvystyta pramone, žemės ūkiu, kultūra, švietimu ir t.t. Jo supratimu jei ne priklausomybė SSRS, Lenkija tą pačią akimirką būtų atplėšusi Vilniaus kraštą, o vokiečiai taip pat būtų pajungę Lietuvą ir ėmęsi Lietuvos germanizacijos (skaityti jo pasažus apie Vokietijos grėsmę, žinoma, truputį juokinga - aišku, kad jie įkvėpti jo tarpukario ir karo patyrimo). Tuo tarpu rusai atsilikę, neturi reikiamos energijos ir disciplinos imtis koordinuoto rusifikavimo. Štai kodėl lietuviams žymiai naudingiau priklausyti nuo rusų. Manau tai pakankamai paaiškina ir J. Baltušio laikyseną Sąjūdžio laikais. Jo supratimu Lietuva negali būti realiai nepriklausoma, ji vis tiek turės nuo ko nors priklausyti, o bet kokia kita alternatyva rusams jo supratimu didesnis blogis. Ir toks pragmatiškas požiūris buvo būdingas didelei to meto lietuvių visuomenės daliai.

Ar tai reiškia, kad J. Baltušio pozicija Sąjūdžio laikais pateisinama? Nebūtinai. Tai pragmatiškas, konservatyvus, sakyčiau netgi kaimietiškas požiūris į Lietuvą ir jos ateitį. Daugeliu atvejų tai reiškė plaukimą pasroviui. O toks plaukimas nebūtinai galėjo būti prasmingas atžvilgiu tų kriterijų, kuriuos Baltušis laikėm svarbiausiais, t. y., lietuvių tautos išlikimo požiūriu. Perestrojkos, t. y. SSRS destabilizacijos laikais, kilo ir stipri SSRS centralizacijos ir rusifikacijos siekio banga, tendencija, kuri galėjo nušluoti tas palankiais lietuvių tautos egzistavimo sąlygas, kurias ji turėjo vėlyvuoju sovietmečiu ir kuriomis taip didžiavosi kaip savo pasiekimu, kaip savo veiklos rezultatu lietuvių komunistai. Reikėjo alternatyvų visam tam. J. Baltušis Sąjūdžio metais ir 1990 m., jau paskelbus nepriklausomybę, dienoraštyje pasisakė už lietuvių kalbos valstybinį statusą, didesnį Lietuvos savarankiškumą ir galimybę tiesiogiai bendrauti su užsieniu. Vis dėl to tikslesnis J. Baltušio politinės pozicijos vertinimas galimas tik detaliau išstudijavus jo palikimą ir apskritai įvertinus Lietuvos perspektyvas: ar tai tik pasilikimas tegul ir atnaujintoje SSRS ir tik besąlygiška priklausomybė Vakarų blokams aštrios konfrontacijos su Rusija sąlygomis ar būta ir kitų galimybių? 

Ištrauka iš J. Baltušio dienoraščio (Baltušis J. Vietoj dienoraščio. 1984 - 1990. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2020), kuri faktiškai laikytina J. Baltušio dvasiniu testamentu. Įrašas padarytas 1990 m. lapkričio 7 d., likus keliems mėnesiams iki mirties (1991 m. sausio mėn.): Gal klystu, bet atrodo man, kad šiuo metu mums, lietuviams, kokių pažiūrų mes bebūtumėm, kokiems dievams besimelstumėm, uždavinys iškilęs vienas, svarbiausias ir pagrindinis: išsaugoti mūsų supermažos tautos gyvybę, užtikrinti jos egzistavimą. Šiuo metu, mano akimis žiūrint nieko svarbesnio nėra. Žinoma, jei mes iš tikrųjų savo tėvynės Lietuvos patriotai, jeigu mylime ir branginame savo tautos nacionalinę kultūrą, istoriją, visa tai, kuo ji turtinga, kas sudaro pagrindus jai ne tik išlikti, bet ir stiprėti toliau. Svarbu suprasti, kad vieni mes patys šito nepasieksim, kad susidėjusių istorinių aplinkybių, taipogi ir geografinės Lietuvos padėties esame priversti ieškoti užuovėjos pas galingesnius kaimynus. Pas kuriuos? Jų turime du: Rusija ir Vokietija. Vieną jų privalome pasirinkti, jei norime išlikti kaip tauta., Kurį pasirinkti? Mano galva turime pažvelgti į istoriją. Šimtus metų Rusija, jos imperija, vėliau ir TSRS, vergė, smaugė, driokojo, trėmė į Sibirą lietuvius, naikino fiziškai, persekiojo mūsų kultūrą ir mūsų spaudą, tuo negirdėto vandalizmo žygiu nustūmusi Lietuvą ,mažiausia šimtu metų atgal jos išsivystymo prasme. Ir vis dėlto, koks sunkus, nuožmus, žiaurus ir nepakeliams Rusijos jungas mums buvo, o lietuvių tauta išliko gyva. Ir ne tik išliko, o dar išugdė tūkstančius šviesių vyrų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, rašytojų, meno, muzikos kūrėjų. O dabar pasižiūrėkime ko sulaukė lietuvių tautos dalis, gyvenusi Rytų Prūsijoje ir patekusi į Vokietijos orbitą. Tiek iš jos ir teliko - miestelių, miestų, kaimų pavadinimai. Labai suneramino mane dviejų Vokietijų susijungimas. Ar galime būti tikri, kad per jėgą atsiplėšę nuo Rusijos, nuo TSRS, mes nepateksime į nagus šiai naujai galybei - Vokietijai? O jeigu pateisime, ko galime tikėtis? Tiktai išnykimo, nieko kito. Štai kodėl taip neramu man ant širdies. Šiaip ar taip, o esu lietuvis, pirma viso ko lietuvis, aukščiau visko lietuvis, tik paskui literatas, dar kažkas. Kas begali būti šiandien man svarbiau nei lietuvių tautos gyvybinis išlikimas? Nieko kito tolygaus man nėra. Taigi šitaip (p. 1232).

Toliau J. Baltušio dienoraščio fragmentai (perteikti ne pažodžiui, o daugiau atpasakojant) santykių su rusais, Rusija, Lietuvos valstybinio statuso klausimais (Baltušis J. Vietoj dienoraščio. 1976 - 1983. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2020).

1976 01 06: apie Antano Venclovos minėjimą Filharmonijos salėje. Prezidiume - tie patys veidai. Tarp jų - "sionistinio rasisto Zimano snukis" (p. 9).

1976 02 04: dėl vienos moters buto rūpinasi. 4 metus laikė eilėje, o užlenda už akių toksai Tiutinas, atsibastęs čionai iš Baltarusijos, rėksnys ir intrigantas, o jį remia pats K. Mackevičius, LKP CK biuro narys (p. 27).

1976 02 24: reikia parašyti naują epizodą apie mudviejų su V. Montvila išvyką į Kulautuvą, kur užtikome hitleraujančių Šančių vokiečių pasilinksminimą, iškėlus vėliavą su svastika (p. 37).

1976 02 27: TSKP suvažiavimas. Italijos, Prancūzijos, Jugoslavijos, Rumunijos komunistų partijos atstovai pabrėžė nepaklusnumą TSKP linijai, pasisakė eisią savarankišku kvos keliu. Neraminantys tai reiškiniai. Krinka vienybė (p. 39).

1976 03 23: teko redakcijos reikalavimu išmesti tokiu samprotavimus apie buožes. Apie neva tai buožę, kuris tarybiniais laikais nukentėjo tik dėl to, kad žemės turėjo daugiau, nei spėjo apšokti su žmona ir vaikais, todėl samdė berną, samdė ir mergą. Nė iš tolo neįtariau, kad ateis laikai kai pats menkiausias kolūkietis Lietuvoje gyvens 10 kartų sočiau nei ir šviesiau nei valakininkas Šližis. Tūkstančiai tokių kaip jis rytais kėlėsi pirmiau savo samdinių, vakare gulė paskutiniai - vien prakaito druską marškiniuose bebraškindamas. Visi tie dalykai, šiandien tapę Lietuvos kaimo kasdienybe, kaip balto mūro kultūros namai, dramos artelių pasirodymai, dainų šventės nebuvo anais laikais nei matyti, nei sapnuoti (p. 46). Ne užuojautos žodžius buožėms norėjau tarti, ne teisinti juos mėginu, o vien pasižiūrėti noriu: ar buvo jie laimingi jie, šitie darbščiausi ano meto Lietuvos žmonės. Kuriuos keikėm visu samdinių rūstybės nuožmumu. Buožėm ir išnaudotojais vadinom, kurie vertė mus devyniais prakaitais užmokėti už kiekvieną išsiderėtą iš jų algos pūdą ir pasodintą bulvę, kurie kiekvienam žingsnyje rodė mums, kad mes samdiniai, atliekami, vien paniekos verti , o jie - ne samdiniai, tikrieji gyvenimo šeimininkai, nuo kurių priklauso viskas, taigi ir mes pats - štai šitie žmonės, ar buvo jie laimingi? Ne todėl abejoju šiandien tuometine buožių laime, kad matau, jog nė vienas kolūkietis Lietuvoje taip nedirba kaip dirbo buožės anuo metu savo ūkiuose, nė žinoti nežinoję, kas yra traktorius, kombainas, sėjamoji, kertamoji, kad galima sunkiesiems darbams pasikinkyti elektrą, pasitarti su agronomu. O ne, darbas nėra prakeiksmas. Prakeikimu jis tampa kai lydi nesibaigiantys rūpesčiai, netikrumas. O buožės rūpesčių turėjo pakankamai. Kiekvieną pavasarį susamdyti šeimą, o rudenį atsiskaityti su ja, atidžiai sekti kainų svyravimus. Ir mokesčiai, mokesčiai, mokesčiai. (47).

1976 04 05: šiandien minimas Juliaus Janonio jubiliejus - 80 metų nuo gimimo. Mažai bemyliu dabar šį poetą. Jis taip pat nenumatė į ką pavirs jo propaguojamas marksizmas, žydų sukurtas žmonijos nelaimei. Niekas mūsų nenumatė (p. 52).

1976 04 10: Stalino kulto laikais, kai ateidavo iš Maskvos laikraščiai, pilni darbo žmonių (apmulkintų) rezoliucijų, reikalaujančių mirties bausmės Bliucheriui, Tuchačevskiui, Bucharinui, kitiems, stebėjomės kaip šitai gali vykti laisvės ir demokratijos, nugalėjusios Spalio šalyje. Vėlgi "Priekalo" išpuoliai prieš mus, naujus antifašistus rašytojus, nuo kurių ne sykį verkė Cvirka, chuliganiškumu bei nuožmumu pralenkiantys kritiką iš fašistinės spaudos pusės - kaip tai galima nutylėti? Pats Hitleris nebuvo taip puolamas kaip mes buvom puolami (p. 54).

1976 04 24: stebėjo Alytų. Įspūdis nekoks. Miestas labai išaugęs. Lietuvių kalbą mažai kur išgirsi, vis rusai, baltarusiai, ukrainiečiai. Prislėgė mane šis vaizdas. Matyt, iš tikrųjų vyksta Lietuvos rusifikacija visais frontais. Kuriems velniams tos įmonės Alytuje? Vietinės žaliavos jiems čia nėra, viskas suvežama, darbininkai iš kitur atkelti, o produkcija išgabenama. Tai kuriems velniams šitas vadinamas "pramoninimas"? Tikslas aiškus - surusinti, sudriokti Lietuvėlę. Sumaišyti mūsų tautą su atėjūnais (p. 60).

1976 04 25: pasikalbėjimas su Stakvilevičimi (kolūkio pirmininku?). Niekad anksčiau Lietuvos kaimo žmonės taip negyveno. Dirbti, žinoma, reikia, bet ir Žigulius nusipirkti yra iš ko. Mes jaunystėje pas buožes ne mažiau dirbom, o "Žigulių" nesapnavom. Skirtumas, kuris skatina meilę tarybinei santvarkai, tuo pačiu keldamas dar didesnį įtūžį pasitaikantiems trūkumas, kurių gausu visose gyvenimo srityse (p. 61).

1976 04 27: Komiteto kultūriniams ryšiams su užsienio lietuviais konferencija: perorganizuojamas komitetas į draugiją ir pavadinamas "Tėviške". Keista, rusai savo analoginę draugiją vadina "Rodina, o mums tik "Tėviškė". Matyt ir čia laikomasi požiūrio, kad tėvynė tik viena: Tarybų Sąjunga, konkrečiau pasakius - Rusija (p. 62).

1976 05 23: Istoriją kuria ne minia, ne liaudis, o asmenybės. Minia - tik masė, belaukianti vado ir jo botago, o sulaukus, paklusniai besekanti jo nurodymus. Stalino atžvilgiu tas pasakytina. Ir Lenino. Kaipgi kitaip išaiškinsi tokį dalyką, kad galėjo išsivystyti Stalino kultas, nusinešęs milijonus nekaltų aukų? Tik liaudies vergiškumo dvasia, jos tikėjimas asmenybėmis, paklusnumas joms net ir tuo atveju, kai asmenybės lieja jūras tos pačios minios kraujo (p. 75).

1976 05 29: skundžiasi, kad cenzūrą išbraukė pasažą apie Šimonių bažnyčią. "O priklaupti nebegaliu. Nebemoku. Ir guostis dievui nebemoku. Niekam nebemoku guostis. Ir nebeliko man šiandien nei tokios religijos, nei tokios idėjos, kurią galėčiau priimti be mažiausių išlygų ir be kruopštaus skelbiamų tiesų patikrinimo. Senatvė nebeatlaidi. Prieš altorius, prieš biblinį dievą ir savo pačių prasimanytus stabus dabar klūpo kiti. Kurie dar tiki. Dar gali garbinti. Mažiau matę gyvenime. Dar linkę į kompromisus" (p. 80).

1976 06 22: apie TSRS rašytojų suvažiavimą. "Litgazietos" vyr redaktorius A. Čakovskis vienas didžiausių karjeristų, reto niekšiškumo tipelis, artimas sionisto G. Zimano draugas (p. 93). Gyvenimo tikrovė rodo, kad jokia priešo propaganda neatstūmė nuo tarybinės santvarkos tiek žmonių, neatšaldė nuo Komunistų partijos ideologijos, kiek atstūmė būtent šis nebaudžiamas banditinis kai kurių elementų siautėjimas kulto laikais, deja, pasitaikantis ir dabar. Ne atsitiktinai šiandien tūkstančiai žmonių besiekia vien materialinio gerbūvio, sudaiktėjo, atsisako bet kokios romantikos, pasidarė plėšrūs, pasiduoda masiniam girtavimui - tai visų pirma kulto laikų padariniai (p. 93).

1976 07 18: apie Mironus. Vienas jų likęs Sibire, inžinierius jau beveik surusėjęs, vedęs rusę, namie šneka rusiškai. Tokios tokelės su lietuviais (p. 114).

1976 12 10: Jaunimas ne vien mokosi, praeina ir praktikos darbą, be to - išmokomas vairuoti mašinas. Kai pagalvoji žmogus, taigi šitokių mokslų ėjimo negirdėjome buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Agronomija? Kokia agronomija? Kam ji? Nebent dvarininkams, stambiesiems ūkininkams. Agronomas tada atrodė kažkas labai jau mokyto, aukšto. Kiti laikai vis dėl to. Reikia džiaugtis (p. 195).

1976 12 11: stebina šiuolaikinių dvasiškių mokėjimas prisitaikyti esamoms sąlygoms, išsaugoti savo orumą, nepriklausomumą. Netenka tad stebėtis, kad religingumas žmonėse kyla, stiprėja. Visiems nusibodo šiurkštumas, vadinamųjų ateistų begalinis primityvumas, riksmai, demagogija, melas. Jeigu taip toliau tęsis, galima būti tikriems: religija susilauks naujo pakilimo, pasakyčiau atgimimo (p. 196).

1977 01 21: melžėjos, veršelių augintojos, kiaulininkės - jos reikalingesnės Rusijos naujajai imperijai (p. 214).

1977 02 15: Po straipsnio "Kreivas veidrodis" gavo anoniminių laiškų, kad jau nebe liaudie rašytojas, o respublikos vadovai sveikina, dėkoja, pritaria. Lyg du frontai kokie. Blogiausia, kad nė vienu jų negaliu patikėti ligi galo, durnių volioja visi. Jeigu pirmieji keikia, tai, ką jie gali pasiūlyti vietoj šiuolaikinės santvarkos Lietuvoje? Visiems gi aišku, kad Lietuva savarankiška negali būti: ne toks istorinis metas ir ne tokia Lietuvos geografinė padėtis. Tai kokia ji turi būti? Priklausomumas neišvengiamas, o kuris geresnis: rusams ar vokiečiams, anglams ar amerikonams? Manau, tik rusams. Jie per savo neorganizuotumą bei padrikumą, jokios sistemos neturėjimą "pražiūri" mūsų nutautinimo reikalą, tiesiog nesuspėja nieko aktyvaus suveikti, o jeigu jų vietoje būtų vokiečiai? Ar neištiktų tuomet mūsų prūsų likimas? Niekas taip nuosekliai nemoka varyti nutautinimo darbo politikos, kaip vokiečiai. Tad su kuriais mums pakeliui? Į šiuos klausimus niekas negali atsakyti, o kaltinti mane šoka visi (p. 225).

1977 03 09: Užsienio radijas vis smarkiau vysto puolimus prieš Tarybų Sąjungą ryšium su žmogaus teisių pažeidimais mūsuose. Mūsiškiai atsikerta. Meluoja, žinoma, ir vieni, ir kiti. Ir kas pagaliau yra tos žmogaus pilietinės teisės? Mūsuose neleidžiama jokioms kitoms partijoms veikti, tiktai Komunistų, neleidžiama laisvai emigruoti iš Tarybų Sąjungos, itin kietai suvaržytas bet koks išvykimas į pasaulį - tai žinoma, pilietinių teisių pažeidimas. Na o 6 milijonai bedarbių Amerikoje? O žudynės Ugandoje, Mozambike? Tepasikaria jie visi (p. 236).

1977 03 19: Anykščiuose naujųjų kultūros rūmų atidarymas. Didžiulė moderni salė. Sujaudino vaizdai scenoje. Išėjo jaunimas, vaikai, kai davė šokti pramoginius ir kitokius šokius, tai pagalvojau: kur būtų tie vaikai buržuazijai valdant, ar daug jie čia straksėtų, o ne prie karvių ir kiaulių bandos, suskerdėjusiomis kojomis? O dar jaudino, kad ir vyresnieji, jau visai senyvo amžiaus žmonės, žiūrėk susitelkė į chorus, liaudies šokių ratelius, nenusileidžia jauniesiems (p. 241).

1977 04 05: partija kietai paėmė visą kraštotyros reikalą į savo rankas, galima sakyti suvalstybino. Padaryta iš nepagrįstos baimės, kad kraštotyrininkai neplatintų ir nepopuliarintų nacionalizmo ir šovinizmo. O iš Amerikos buvo atsiųstas straipsnis iš "Draugo", kur Baltušiui atsikertama už straipsnį "Sovetskaja kultura" laikraštyje, pavadintame "Kreivas veidrodis". Juokingiausia, kad čia atkakliai pabrėžiama, kad aš esą buvau priverstas taip rašyti. Baltušis: esu Komunistų partijos narys nuo 1943 metų, perėjęs ugnį ir vandenį, ir giliai įsitikinęs, kad jokia partija nebūtų atnešusi lietuvių tautai tokio gerbūvio bei visokeriopo suklestėjimo, kaip Komunistų partija. Būtent dėl to aš ir pasirinkau ją, o ne kokią kitą (p. 247).

1977 05 16: Rašytojų sąjungoje susitikimas su įgaliotiniu Tumėnu. Bažnyčią lanko apie pusė, o gal ir daugiau visų gyventojų. Kas ketvirtas naujagimis krikštijamas bažnyčioje, kas antras mirusysis laidojamas su religinėmis apeigomis. Labai didelis procentas jaunimo tuokiasi bažnyčioje (po registracijos civilinės metrikacijos biure). Pajamas katalikų kunigai turi nemažas, gyvena sočiai, važinėja nuosavomis automašinomis, gauna jas gana lengvai, prieštarybinių išpuolių iš kunigų pusės nebepasitaiko (akivaizdžių). Yra leidžiamas slaptas žurnalėlis "Kronikos". Anksčiau buvo stipresnis, dabar nusilpo (likvidavus jų slaptą spaustuvę). Tarybų valdžia keičia taktiką santykiuose su dvasiškiais bei tikinčiaisiais. Ieškoma glaudesnio kontakto su kunigais, tolerantiškiau žiūrima į žmonių religinius įsitikinimus, daugiau atsižvelgiama į tikinčiojo laikyseną tarybų valdžios atžvilgiu. Baigta su tais idiotiškais griežtumais, riksmu ant kunigų bei vyskupų, kuriais pasižymėjo buvęs įgaliotinis Rugienis. Juokinga būtų tikėtis ateistiniais plepalais išnaikinti religiją žmonių sąmonėje. Kol yra dar visatoje slėpinių, kol mokslas neištyrė visų reiškinių, tol egzistuos tikėjimas, prietarai, baimė žmonių širdyse. O mokslas ištirs dar labai negreit. Juo labiau, kad mokslas dabar tarnauja pirmoj eilėj ginklavimuisi, militaristiniams tikslams, o ne žmonių švietimui (p. 265).

1977 05 17: kur mūsų vaikams žaisti? Į Vingio parką jie negali nueiti, nes ten pilna girtų rusų chuliganų su stiletais ir peiliais, degančių neapykanta lietuvių jaunimui (p. 266).

1977 08 01 - 12: komunistai visada nekentė talentų, visų pirma - kūrybinių žmonių tarpe, tuo pat metu visą laiką šaukdami apie Komunistų partijos įkvepiantį, mobilizuojantį, skatinantį, vadovaujantį vaidmenį rašytojų, dailininkų, kompozitorių, teatro meistrų, kino filmų kūrėjų darbe (p. 290). O kaip suprasti D. Šostakovičiaus, A. Achmatovos, M. Cvetajevos likimus? (p. 290). Vien tik rašytojų Komunistų partijai "įkvepiančiai ir mobilizuojančiai" vadovaujant, buvo sušaudyta daugiau kaip 600. O kiek sunaikinta dalininkų, kompozitorių, teatro ir kino režisierių ir aktorių? Dabar metodai pasikeitė, nebešaudo, bet dvasia liko ta pati. Ir niekas negali būti tikras, kad vėl neprasidės represijos, traumos, naikinimai pačių talentingiausių ir tauriausių žmonių. Ta kryptimi jau einama. Rašytojo A. Solženicyno ištrėmimas, talentingiausių rašytojų - Belovo, Astafjevo, Rasputino, Abramovo, Dubovo - ignoravimas. Ką gi reiškia tas griežtas uždraudimas liesti literatūroje arba mene Stalino kulto padarinius. Negi iš tiesų manoma, kad, sunaikinus milijonus nieku nekaltų žmonių dešimtims milijonams atnešus nelaimes ir tragedijas, pavyks užbraukti visa tai, nuslėpti nuo žmonijos? Tokie dalykai neužbraukiami. Jie tebekraujuoja kiekvieno mūsų širdyje. Ir kas tuo reikalu daroma užsienyje, emigravusių iš Tarybų Sąjungos rašytojų knygose, toli ne viskas. Neapsirinkant galima pasakyti, kad šiandien niekas negali mūsų tiksliai pasakyti, kas daroma tuo reikalu pačioje Tarybų Sąjungoje. Jei knygos neišeina, tai nereiškia, kad jos nerašomos (p. 291). Yra ko susimąstyti ir dėl savo paties, savo pozicijų gyvenime ir literatūroje. Ne viskas čia tvarkoj. Kas gi aš iš tikrųjų? Komunistas? Antikomunistas? Nei viena, nei antra. Tai kas? Nuolat pagaunu save bebijantį įsigilinti į savo paties sąžinę ir padaryti bekompromises išvadas: kas gi esu iš tikrųjų? Jeigu komunistas, tai kodėl nepaklūstu viskam, kas dabar daroma? Jeigu antikomunistas, tai kodėl iki šiol tebesu partijoje, neišeinu iš jos, neatsisakau to, kas mane atgrasina nuo partijos? Juk šitaip turėčiau pasielgti, jeigu laikau dar save žmogumi, dar nepraradusiu sąžinės, žmogiško taurumo ir žmogiško išdidumo. Kas kliudo? Gera, palyginti, buitis? Patogios gyvenimo sąlygos, kurių nepajėgiu atsisakyti? Ar baimė prieš netikrą rytojų, prieš galimą ištrėmimą, kur nepajėgčiau savo metuose susirasti bent minimalinį egzistavimo būdą? Ir baimė nesusirasti niekur tokią ideologiją ir tokius principus, kuriuos galėčiau priimti visa širdimi, dėl kurių galėčiau stoti į aktyvią kovą, atsisakydamas bet kokio gerbūvio ir pačios gyvybės? Tai kas aš? Jeigu rašytojas, tai kodėl rašinėju visokius glostomus niekus, o nesiimu kardinalinių temų, gilaus ir visapusiško nūdieninio gyvenimo nušvietimo? O jeigu ne rašytojas, tai kodėl vis dėl to rašau, kas man davė teisę maitintis iš literatūros? (p. 191).

1977 09 03: Cilė Žiburkienė, mirusio generolo Jono Žiburkaus, revoliucinių kovų veterano, našlė išvyko į Ameriką trims mėnesiams, po to sionistų aprūpinta pinigais ir dokumentais atsidūrė Izraelyje, iš ten į Angliją. Visur skelbia, kad Lietuvai reikia referendumo ir kad tokiame referendume 90 procentų Lietuvos gyventojų pasisakytų už atsiskyrimą nuo Tarybų Sąjungos Ir neateina jai, žydelkai, kad toks atsiskyrimas būtų tikra nelaimė Lietuvai ir lietuvių tautai. Iš karto sustotų šimtai fabrikų bei gamyklų, juoba kur peklon dėsi tą produkciją - televizorius, šaldytuvus, radijo aparatus, gelžbetonio konstrukcijas, kitokius daiktus, - kuriuos dabar gamina Lietuvos pramonė? Kas juos pirks užsienyje? Iš karto pasipiltų į gatves minios bedarbių, o ką tai reiškia - mes žinom (p. 301).

1977 09 22: dėl filmo "Virto ąžuolai". Labai norėjosi, kad suprastų kitur gyvenęs rašytojas Eduardas Cinzas. Labai rūpėjo ar sugebėjom mes su režisieriumi G. Lukšu pakilti virš marksistinio škaplierizmo, reikalaujančio kas antras sakinys garbinti marksizmą, socializmą, tarybinę santvarką. Šitai liudija kiek mums pavyko išvengti meninėje kūryboje marksistinio cypdavatkiškumo ir pasiekti bendražmogiško meno suvokimo (p. 311).

1977 10 04: pusbrolio laidotuvės. Buvau bažnyčioje klausiausi gražaus bažnytinio giedojimo. Ilgai žiūrėjau į šventojo Antano statulą. Kaip stovėjau prieš 57 metus, kai klūpojau prieš jį, apspuręs Sausalaukio piemuo ir prašiau pagydyti man naviką dešiniajame žande. Nepagydė, žinoma. Kas tam Antanui kažkokio piemens malda. Ir visą kelią, grįždamas prie bandos, praraudojau kaip užplaktas. Ne dėl naviko, o kad labai jau skaudu buvo prarasti tikėjimą savo maldos išklausymu. Kiek metų praėjo, o šventasis tebestovi kaip stovėjęs. Nieko nebepažįstu iš tų žmonių, kuri nūnai meldžiasi. Kaip kadaise aš. Ir pagalvojau: o gal jiems geriau, kad tiki, gal jie laimingesni ir, svarbiausia, labiau teisūs negu aš, praradęs ne vien tikėjimą religijos dogmomis, bet ir visomis kitomis idėjomis, neišskiriant nė komunistinės? Gal... Bet jeigu šitaip, tai, vadinasi aš visą gyvenimą ėjau klaidingu keliu, praleidau gražiausius gyvenimo metus darbe ir degime vardan idėjų, kuriomis nebetikiu (p. 318).

1977 10 09: sužinojo, kad Rygoje lietuvių kažkada gyveno daug daugiau. Iki 1950 m. čia veikė trys lietuvių pradinės mokyklos, viena gimnazija, klubas ir t.t. Viskas išvaikyta, uždaryta, bet kokia veikla uždrausta. Šitaip pasielgta ne vien su lietuviais, o su visom vadinamomis nacionalinėmis mažumomis. Išskyrus rusus, kurie irgi sudaro nacionalinę mažumą Latvijoje. Šitiems pati valstybė išlaiko rusų teatrus, klubus, sporto ir kitokias organizacijas. Štai ko vertos visos šnekos apie Tarybų Sąjungoje gyvenančių visų tautų lygybę ir lygiateisiškumą (p. 319). Tadžikijoje, Uzbekijoje įvestas rusų raidynas, Moldavijoje - tas pats. Čia Aukščiausioje Taryboje net neleidžiama kalbėti moldavų kalba. Ir visa tai - skambant kalboms, kad Tarybų Sąjungoje nevystoma rusinimas, nenutautinamos čia gyvenančios tautos (p. 320).

1977 10 21: Svėdasai. Nauji kultūros rūmai. Labai įspūdingi. Džiugu ir gana. Tarybinė santvarka yra tarybinė santvarka: dėl daugelio reikšmingiausių jos laimėjimų daraisi atlaidus ir tiems neįtikėtiniems trūkumams, kurių vis dar be galo ir krašto gausu mūsų gyvenime (p. 324).

1977 11 05: transliuoja ceremonialą iš Lenino aikštės. Kuo tas ceremonialas skiriasi nuo bažnytinių apeigų - niekas negalėtų pasakyti. Fanatizmas ten, ir fanatizmas čia. Ir tai akivaizdžiausias įrodymas, kad marksizmas - joks mokslas, tiktai religija. Su bažnytinėmis apeigomis, bažnytiniu cypdavbatkiškumu. Katalikai, beje, gudresni. Garbina Dievą tokį miglotą, kad niekas nieko negali konkretaus pasakyti. O čia pasistatę balvoną meldžiasi (p. 332).

1977 11 09: vykau pas LKP Spalio RK sekretorę Mockutę. Su kokiu entuziazmu ji kalbėjo, kad Spalio 60 - čio minėjimai rajone praėjo labai aukštame lygyje. Tikra cypdavatkė, besiskirianti nuo tretininkių tik savo vardu - marksistė (p. 335).

1988 05 03: kelintą dieną negaliu pamiršti istorijos mokslų daktaro Juozo Jermalavičiaus straipsnio "Tiesoje". Kalba eina apie pokario klasių kovą Lietuvos kaime, apie represijas ir kita. Jeigu nekaltai nukentėję žmonės sudarė "nežymią perkeltųjų dalį", tai kas buvo tie, kurie sudarė kaltai ištremtus į Sibirą ir dar negausiai tesugrįžusius? Prieš ką jie buvo kalti? Koks teismas įrodė jų kaltumą. Nieko gi šito nebuvo, žmonės tiesiog masiškai buvo apšaukiami liaudies priešais ir tremiami arba naikinami. Šitokio likimo susilaukė dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių, ešelonas po ešelono išgabentų į Sibirą kartu su žmonomis, seneliais, vaikais. Net vos gimusiais kūdikiais (p. 645).

1988 07 09: brolis Leonardas rūsčiai priekaištavo Baltušiui už jo kalbą, pasakytą 1988 02 15 Gedimino aikštėje Vilniuje, kur išreiškė protestą Amerikos prezidentui Reiganui dėl jo kišimosi į Lietuvos vidaus reikalui, tuo pačiu kliudant mums patiems tvarkyti savo reikalus. Pasirodo mano giminėlės vieningai pasmerkė mane, nutarę, kad aš pasisakau prieš laisvą ir nepriklausomą Lieetuvą. Pasvarstęs iš naujo savo apsisakymą Gedimino aikštėje, Vasario 16 - osios išvakarėse, supratau dar kartą ir visai aiškiai, kad nė per nago juodymą šito nesigailiu ir laikau save teisiu. Visų tų sadūnaičių, terleckų ir jiems panašių neramuolių išsišokimai ir tvirtinimai, kad turi atgimti Lietuva laisva, demokratiška, visiškai nepriklausoma, tokia, kokia buvo nepriklausomybės metais, yra grynas burbulas. Pirmiausia, Lietuva tais laikais nebuvo demokratiška, o fašistuojančios vyriausybės valdoma, su prezidentu A. Smetona priešakyje. Valdžią šitie "demokratai" paėmė 1926 m. ginkluotomis priemonėmis, tuoj pat sušaudę keturis komunarus, prigrūdę pilnus kalėjimus darbininkų, ypač jaunimo, užsmaugę laisvą žodį ir laisvą mintį. Antra: jos nepriklausomybė matyti iš to, kad ponų Lenkija atplėšė nuo Lietuvos Vilniaus miestą ir Vilniaus kraštą ir šeimininkavo jame 20 metų. 1939 metais į Klaipėdą atsibeldė Hitleris ir paskelbė, kad Klaipėdos vardas turi būti pamirštas tūkstančiui metų ir kad čia vokiečių žemė. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuva nesulaukė iš JAV, Anglijos ir Prancūzijos jokios paramos, nė mažiausio užtarimo. Tai kur garantija, kad visa tai dabar nepasikartos? Aš už tai, kad Lietuva dabar gautų kuo didžiausią ekonominę laisvę, kad ji savarankiškai prekiautų su užsienio šalimis, pati spręstų savo vidaus reikalus, kad lietuvių kalba Lietuvoje būtų pripažinta valstybine ir visiems privaloma, kad griežtai būtų sustabdytas rusų plūdimas į Lietuvą ir joje įsitvirtinimas. Šitaip aš svajoju. Jeigu mes šiandien atsiskirtumėm nuo TSRS, mus beregint sudorotų lenkai, kurie tik ir galanda dantis į Vilnių ir į visą Lietuvą, o jiems besąlygiškai pritaria jų šventas Romos popiežius lenkas Jonas II (p 685).