Krikščionybės transformacijos neišvengiamumas: Giorgio Bongiovanni liudijimas |2022 birželio 1 d.

Žmonija įžengė į spartų savo transformacijos laikotarpį. Mes dabar tai itin intensyviai išgyvename, plakami vilčių ir baimės bangų. Mes viliamės įžengsią į naują pasaulį, kuriame įsikūnys beprotiškiausios žmonijos svajonės ir galimybės, ir kartu siaubingai bijome žlugimo, pavergimo, žmonijos sunaikinimo. Pagrįstos ir viltys, ir baimės. Mums duota viskas - galimybė įžengti į pasakišką ateities pasaulį, bet kartu labai reali žmonijos pavergimo ar net sunaikinimo grėsmė. Koks scenarijus išsipildys, priklausys tik nuo mūsų pačių pasirinkimų - ar mes rinksimės praeities egoizmą, siekį išsaugoti savo siauras kultūrines, ideologines ir religines tiesas, kurios mums parankios išlaikyti esamą mūsų politinį, ekonominį, socialinį status quo bet kokiomis sąlygomis, nepaisant to, kad tai gresia visuotiniu žlugimu, ar vis dėl to sieksime solidarumo visiems. Šis pasirinkimas palies visas žmonijos veiklos ir mąstymo formas. Taip pat ir religijas. Ne išimtis ir krikščionybė. Ji privalės transformuotis, prisiderindama prie išsiplėtusios naujųjų laikų žmonių sąmonės ir realybės tokios, kokia ji yra, arba ji žlugs, virsdama fanatiška, uždara, nuo pasaulio atsiribojusia, jį prakeikusia ir su juo besąlygiškai kovojančia sekta. Tokia praeities chimera ateities pasauliui bus visiškai nereikalinga ir todėl niekas nepergyvens dėl jos išnykimo kokiuose nors požemiuose ar olose. Kad taip neatsitiktų, krikščionybė privalo transformuotis, priimti realybę, atsisakydama atgyvenusių, per amžius susiklosčiusių teologinių fikcijų. Krikščionybė privalės pripažinti, kad Dievas yra energija, meilė, šviesa, o ne asmuo, konkretus ir apibrėžtas, gyvenantis konkrečioje erdvės dalyje. Ne, mes visi gyvename Dievuje, jo dieviškoje energijoje, būdami jo dalimi. Krikščionybės privalės pripažinti, kad nėra vienas nuo kito atskirtų materialaus ir dvasinio pasaulių, kad visa tai, kad egzistuoja yra dieviškosios energijos apraiškos, taip pat ir pačios materialiausios, kad nėra bedugnės tarp vadinamųjų materialių ir dvasinių kūrinių, tarp Dievo ir žmogaus, tarp sielos ir kūno. Visa yra viena. Krikščionybė taip pat privalės pripažinti, kad žmonės nėra vienintelės protingos būtybės Visatoje, kad esama daugybės nežemiškų civiliziacijų, kurių daugelis daug toliau dvasiškai ir technologiškai pažengusios už žmoniją, todėl daugeliui jų nereikia jokio išganymo. Atvirkščiai, kai kurios jų mūsų atžvilgiu yra kaip angelai, vykdantys Dievo valią. Krikščionybė privalės galutinai atsisakyti pragaro dogmos, nes ji neturi jokios atramos realybėje. Juk vieną kartą gimusios sielos reinkarnacijos kelyje gali tobulėti arba kristi žemyn, bet jos niekaip, jokiais būdais negali būti būti atskirtos nuo Dievo, nes jos yra Jo dalis, dieviškosios energijos viena iš formų, persmelktos tos energijos, ja gyvenančios. Dar daugiau: nėra jokių ribų tarp gyvų ir negyvų daiktų - gyva giliąja prasme ir protinga visa, net žvaigždės, planetos ir galaktikos. Taip pat krikščionybė turės atsisakyti pretenzijos laikyti katalikybę vienintele išganymą teikiančia religiją, nes akivaizdu, kad bent subjektyvia prasme išganymą (laimę, džiaugsmą, palaimos jausmą) teikia ir visos kitos religijos jų sekėjams. Tokios permainos krikščionybei neišvengiamos, nes gamtamokslio bei filosofijos raida nuo XIX a. pabaigos sugriovė materialistinį pasaulėvaizdį, lyginamosios religijotyros, kultūrologijos bei istorijos studijos paplovė krikščionybės unikalumo pagrindą, o jau beveik šimtmetį besitęsiantys masiniai nežemiškų civilizacijų erdvėlaivių skrydžių stebėjimai, gausūs tiesioginiai kontaktai su jais, jų teikiama informacija, įrodė, kad žmonės nėra vienintelės protingos būtybės, o kosmosas nėra šalta-juoda erdvė ir todėl teologijos apsiribojimas žemiškais masteliais yra atgyvenęs.

Pokyčiai šia kryptimi bent jau katalikų teologijoje vyksta. Vatikano II Susirinkimas faktiškai išklibino dogmą apie krikščionybę kaip vienintelę išganymą teikiančią religiją, stiprėja inkliuzyvistinių ir pliuralistinių teologijos šakų pozicijos, formuojasi egzoteologija, tačiau pokyčiai vis dar pernelyg lėti. Katalikybei reikia radikalaus atsinaujinimo, tokį, kokį siūlo Gorgio Bongiovanni. Kas tas Giorgio Bongiovanni? Tai 1963 m. Sicilijoje gimęs italas, katalikas, žinomas visame pasaulyje, turintis stigmas, laikantis save Pranciškaus Asyžiečio įpėdini ar net jo įsikūnijimu, sugrįžimu į Žemę šiais laikais. Šiuo metu jis vadobauja daugybei kultūrinių asociacijų, turi savo leidyklą, televizijos kanalą, dirba socialinį darbą, remdamas beturčius visame pasaulyje, daug laiko skiria kovai su mafija. Jo giliu įsitikinimu žmonija yra nevienintelė kosmose protingų būtybių rasė. Nežemiškų civilizacijų atstovai lanko Žemę nuo seniausių laikų, padeda žmonėms žengti dvasinio ir technologinio tobulėjimo keliu. Jėzus Kristus yra vienas iš daugelio tokių nežemiškų civilizacijų mokytojų, atsiųstų į Žemę paspartinti žmonijos evoliucijai. Bongiovanni giliu įsitikinimu turi būti atsisakyta tų krikščionybės dogmų ir apeigų, kurios prieštarauja kosminio solidarumo keliu pasiruošusios žengti žmonijos sąmonei ir naująjai realybei. Jo teigimu "Naujoji teologija įves santuoką su mokslu; taigi mokslas nebebus atskirtas nuo religijos ir abi bus sujungtos į vieną. mokslininkas sustiprins ir išvystys technologinius procesus visos visuomenės labui, remdamasis tobulu dėsniu, kuris yra "dvasios dėsnis". tas pats bus taikoma ir religingajam: jis plėtos dvasinę filosofiją, dvasines sąvokas, kurios susilies su technologijų plėtra." G. Bongiovanni turi daug rėmėjų Vatikane, jis priimamas įvairių pasaulio šalių vadovų. G. Biongiovanni atvejis labai įdomus: tai nėra koks "modernistas", kokiais tradicionalistai ir konservatoriai apšaukia visus, raginančius atsiverti naujoms prasmėms senosiose katalikybės dogmose. Biongiovanni demonstruoja gilų pamaldumą Švč. M. Marijai (kuri tačiau jam yra Myriam - Žemės planetos, šventosios Jėzaus motinos, globėjiškos būtybės, dvasios, apraiška), laiko save Pranciškaus Asyžiečio įpėdiniu, ir kaip ir jis gauna stigmas, žaizdas rankose, kojose, šone, kaktoje. Taigi, Bongiovanni tampa tikru radikalaus katalikybės (krikščionybės) atsinaujinimo laidu.

Anna Alessia Petrozzi "Giorgio Bongiovanni istorija"

Anna Alessia Petrozzi "Giorgio Bongiovanni istorijoje" (https://en.giorgiobongiovanni.org/history/biography/first-part.html) mes sužinome daugiau apie G. Bongiovanni gyvenimo kelią. Gimė 1963 m. rugsėjo 5 d. Floridijoje (SR), Sicilijoje. Pirmą kartą jo gyvenimas pasikeitė 1976 m., kai, būdamas 13 metų, jis sutiko Eugenio Siragusa, garsųjį ateivių kontaktuotoją iš Katanijos, kuris tapo jo dvasiniu tėvu. Eugenio atskleidė Giorgio Bongiovanni visuotines žinias; jis taip pat sekė ir mokė jį kosminės doktrinos, kuri kai kuriais atvejais siūlė patvirtinti ir paaiškinti Giorgio jau išgyventus patyrimus: švytinčius gaublių vaizdus ir susitikimus su ypatingomis būtybėmis, kurių tikroji esmė turėjo paaiškėti bėgant metams. Gorgio suprato, kad Žemės planeta yra gyva būtybė, kurios Dvasią galima sutapatinti su būtybe, įvairiose kultūrose paprastai vadinama Marija, Mirjama arba Motina Žeme. Labai dosni motina, nieko neprašydama mainais, ji nepaliaujamai maitina savo vaikus visiškoje simbiozėje su Saule, Kristaus Šviesos buveine, kuri ją apvaisina kaip Tėvas, suteikia jai Gyvybę, apšviečia ir sušildo. Bendradarbiaudamas su broliu Filippo Bongiovanni, jis įkūrė žurnalą "Nonsiamosoli" ("Mes nesame vieni"), kuriame buvo sutelkti įvairūs Eugenio Siragusos žinios aspektai. Porto S. Elpidio miestelyje, kur gyvena jo šeima, jis susituokė su Lorella, kuri pagimdė sūnų: Giovanni. Giorgio Bongiovanni savo jauną šeimą išlaikė iš savo nedidelio avalynės aksesuarų gamybos verslo. Be daugybę valandų užimančio darbo, Giorgio Bongiovanni rūpinosi žurnalo leidyba, konferencijų organizavimu ir dalyvavimu jose, palaikė ryšius su visais žmonėmis visame pasaulyje, kurie girdėjo apie Eugenio Siragusa. 1989 m. balandžio 5 d. dieną, apie vidurdienį, Giorgio pamatė ponią, Damą, pasisakiusią esančią Myriam ir pakvietusią jį būti pasirengusiam kitiems susitikimams. Eugenijus Siragusa jį nuramino paaiškindamas, kad jį aplankė Madona. Mergelė pakvietė Giorgio Bongiovanni vykti į Fatimą, kur būtų davusi jam ženklą visai žmonijai. 1989 m. rugsėjo 2 d. Giorgio Fatimoje ekstazėje, pašauktas Dangiškosios Motinos, išvydo Aukščiausiąją Būtybę, kuri jo paklausė, ar jis norėtų nešti dalį Jos Sūnaus kančios. Giorgio Bongiovanni sutiko su Mergelės pasiūlymu ir pastebėjo, kaip nuo Jos krūtinės, papuoštos balta rože, atkeliavo du šviesos spinduliai, kurie pataikė į jo delnus, padarydama juose žaizdas. Taip Giorgio gavo žaizdas. Gausūs kasdieniai kraujavimai galėjo vykti net daugiau nei kartą per dieną ir buvo labai skausmingi. Nepaisant bandymų, jis suprato, kad negali tęsti darbo, ir buvo priverstas parduoti savo kuklų, bet pelningą verslą. Nuo tada visi jo dvasiniai, fiziniai, žmogiškieji ir materialiniai ištekliai, įskaitant tai, kas jam buvo paskolinta ar paaukota, buvo visiškai panaudoti Mergelės jam patikėtai misijai. Tiesą sakant, be stigmatizacijos, pirmoji užduotis, kurią Madona jam paskyrė, buvo atskleisti Trečiąją Fatimos paslaptį, kurią Katalikų Bažnyčia ir sesuo Liucija, vienintelė iš trijų tuo metu dar gyvų vizionierių vaikų, jau turėjo atskleisti nuo 1960 m., paklusdama jos nurodymui. Kraujavimo metu Giorgio taip pat regėjo Mokytoją Jėzų, kuris tapo jo vedliu, perėmusiu Mergelės Marijos vaidmenį, o vietoj jos jam pasirodydavo tik tam tikrais gyvenimo momentais, dažnai norėdamas jį paguosti ar palengvinti skaudžias kančias, visada pasitaikančias jo kelyje. Prasidėjo Giorgio Bongiovanni kelionės per pasaulį. Ispanija, Argentina, Urugvajus ir Paragvajus buvo pirmosios kelionės vietos. 1990 m. spalio 27 d. buvo supažindintas su tuometiniu SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu ir jo žmona Raisa. Jaunasis stigmatizuotasi paprašė Rusijos premjero paskelbti trečiąją Fatimos paslaptį jo šalyje ir gavo jo leidimą. Vis dėl to kai kurie Bongiovanni mokymo elementai, besiskiriantys snuo oficialaus katalikybės mokymo, tolino nuo jo kai kuriuos katalikus, kaip kad reinkarnacija, gyvenimas visatoje, tikroji Bažnyčios esmė, evoliucinis priežasties-pasekmės dėsnis, griežti kaltinimai smurtaujantiems ir savanaudiškiems žmonėms, raginimai kovoti su karais ir žiaurumais, vykdomais prieš skurdžiausius ir nekalčiausius žmones. 1992 m. pavasarį jis išvyko į Rusiją. Giorgio priminė, kad Mergelė Marija antrojoje Fatimos žinios dalyje prašė, kad Rusija būtų pašvęsta jos Nekaltajai Širdžiai; priešingu atveju ji būtų atvėrusi savo klaidas visam pasauliui. Nuoširdžiame kreipimesi buvo neįmanoma neperskaityti užuominos apie branduolinį pavojų, kurį ši nykstanti galybė tebekelia ir šiandien. Gorgio lankėsi Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. 1992 m. rudenį Giorgio vėl buvo Rusijoje. Tarp įvairių susitikimų jis buvo pakviestas į Alma Adą Kazachstane dalyvauti Dvasinės darnos kongrese, kuriame dalyvavo visų Rytų bažnyčių atstovai. Kalbėdamas jis visus ragino siekti žmogiškosios ir dvasinės vienybės, peržengiančios kultūrinius ar religinius skirtumus. Iš tiesų religija, išvertus iš lotynų kalbos veiksmažodžio "religare", reiškia "sujungti", o skirtingos Bažnyčios ne tik skaldo žmones "šventaisiais" karais, kurie nuolat kursto pasaulį, bet ir dėl savo žemiškojo sugedimo atskyrė žmogų nuo jo dvasinės esmės, stumdamos jį į materialinę neviltį.

Svarbi Gorgio veiklos dalis susijusi su Fatimos Švč. M. Marijos trečiosios paslapties atskleidimu. Vatikanas 2000 m. gegužės 13 d. atskleidė daugelio nuomone dalinę jos versiją. Šiuo klausimu Giorgio Bongiovanni paskelbė nepaprastą straipsnį, kuriame išsamiai paaiškino žinią taip, kaip ją gavo, kartu pateikdamas tikslesnę vizijos interpretaciją. Pasak jo Mergelė ne tik apreiškė apie artėjantį Trečiąjį pasaulinį karą, kurį sukels žmogus, atkakliai besielgiantis žiauriai, savanaudiškai ir neatsakingai, bet ir išpranašavo jam, kad "kosmoso būtybės ateis į Žemę iš tolimų Visatos vietų. Dievo vardu". Tai buvo nepaprastas apreiškimas, kurį žinojo ir Liucija, ir ji pati jį užrašė 25 eilutėse, iki šiol saugomose griežčiausioje paslaptyje. Ryšį tarp Marijos apsireiškimų ir būtybių, atvykusių iš kitų pasaulių, apsilankymo sustiprino daugybė liudijimų, kuriuose matė danguje švytinčius gaublius, sutampančius su ekstatišku regėtojos žvilgsniu. Giorgio Bongiovanni per ankstyvuosius išgyvenimus matė ir Mergelę, ir Jėzų, išeinančius iš šviesos gaublių, o daugelis jo pranešimų buvo gauti iš nežemiškų būtybių. Tarp svarbiausiųjų buvo ir tokių, kuriose kalbama apie Kristaus apsilankymą kitose planetose, kur, užuot buvęs nukryžiuotas, jis buvo teigiamai priimtas šių civilizacijų, pasiekusių atpirkimą. Vėliau keturi švytintys skraidantys objektai parengė jaunąjį stigmatiką dar vienam kančios ženklui. Tai buvo 1993 m. liepos 26 d. Auroroje, Urugvajuje, ant jo kaktos, esančios netoli trečiosios akies, atsirado kryžiaus formos žaizda: tai buvo šeštoji stigma. Giorgio stigmos ne kartą buvo tiriamos. Rezultatai patvirtino visišką vyro psichikos stabilumą ir nustatė stebinančius skirtumus dėl kraujo, ištryškusio iš stigmų, krešėjimo greičio, palyginti su venų krauju, ir kvapo: žaizdų kraujas skleidė švelnų rožių aromatą. Žaizdose, nepaisant higieninių sąlygų, su kuriomis Giorgio susiduria keliaudamas po pasaulį, niekada nebuvo jokių infekcijos pėdsakų ir jos niekada nebuvo gydomos vaistais ar tepalais.

1993 m. rugsėjį Nicolosi mieste (CT - Sicilija) įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo visų per daugelį metų visame pasaulyje įkurtų "Nonsiamosoli" centrų atstovai. Šimtų žmonių, tarp kurių buvo ir žurnalistų, akivaizdoje Eugenio Siragusa oficialiai perdavė savo dvasiniam sūnui atsakomybę skelbti visuotinę žinią, kurios liudytojais jie abu buvo. Susitikime taip pat dalyvavo Džeimis Maussanas, kuris po kelių dienų San Marine vykusiame NSO kongrese supažindino Džordžą Bongiovannį su vokiečių antropologu Maiklu Hesemannu. Pažintis su šiais dviem iškiliais mokslininkais, kurie vėliau tapo artimais draugais, žymėjo stigmatikui naujo jo misijos etapo pradžią. Hesemannas supažindino Giorgio Bongiovanni su tarptautine NSO bendruomene, ir 1994 m. lapkritį jis pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame NSO kongrese Mesquite (Nevada), kur susirinko geriausi šio reiškinio tyrinėtojai ir pristatė savo tyrimų rezultatus. Gorgio, remdamasis savo tiesiogine kontaktų patirtimi, paaiškino, kas yra šios būtybės, kodėl jos ateina ir ko nori, turėdamas daug pažangesnę nei mūsų technologiją. 1994 m. spalio 28 d. Giorgio Bongiovanni kartu su Michaeliu Hesemannu kalbėjo Jungtinėse Tautose, pakviestas SEAT (Švietimo ir transformacijos draugijos), ir pasisakė tema "Dialogas apie Visatą: nežemiškų kontaktų poveikis žmonijos evoliucijai". 95-aisiais ir 96-aisiais metais Giorgio nuolat veikė užsienyje, ir jis ėmė populiarėti net Italijoje. Jis buvo kviečiamas į įvairias televizijos laidas tiek valstybiniuose, tiek privačiuose kanaluose. Jo žinia kėlė nuostabą, nes buvo ir stigmų ženklų, ir daugybė dokumentų, kuriuos jis surinko per įvairias keliones savo pozicijai pagrįsti. Įspūdingus vaizdo įrašus ir neįtikėtinas nuotraukas, įtakingus kariškių, lakūnų, astronautų ir žinomų mokslininkų liudijimus jaunasis stigmatizuotasis ir jo bendradarbių grupė atskleidė žurnale "Nonsiamosoli" ir kai kuriuose videodokumentiniuose filmuose. 1996 m/. Bongiovanni vėl išvyko į Rusiją. Buvęs prezidentas Elcinas privedė šalį prie griuvėsių, korupcija plito nevaldomai, kaip ir skurdas bei degradacija. Giorgio, primindamas Madonos žodžius, negalėjo nepripažinti Šventosios Motinos Rusijos pralaimėjimo, kuris vis dėlto dėl mistinio ryšio su jo misija leido jam pasiekti nepaprastų rezultatų. Iš tiesų po ilgų darbo metų jam pavyko pasiekti, kad būtų surengtas susitikimas su 3 žvaigždžių generolo G. Rešetnikovo vadovaujama Rusijos karine delegacija, kurią sudarė generolo atstovai, NSO fenomeno tyrinėtojai ir specialusis buvusio KGB agentas. Prieš kameras pirmą kartą istorijoje kariuomenė prisipažino žinanti apie ateivių civilizacijų egzistavimą ir apie karinius tyrimus, susijusius su šiuo reiškiniu, kuriuos užsakė Rusijos vyriausybė. Tada jis pateikė Giorgio neįtikėtiną pasiūlymą. Jis paklausė jo, ar šis sutiktų paviešinti pasauliui kai kurias bazėje saugomas nuotraukas ir filmus. Giorgio iš karto sutiko su šiuo pasiūlymu. Iš tiesų su savo trupe jis sukūrė vaizdo įrašą, išverstą ir į anglų kalbą, kuris buvo rodomas visur. Rusija iš tiesų pasirodė esanti begalinis puikios dokumentacijos šaltinis. Tiesioginiai kosmonautų liudijimai, pavyzdžiui, trijų žvaigždžių generolo Kovalenoko, kuris nupiešė Giorgio skraidantį objektą, kurį matė vienos iš savo kosminių misijų metu, arba kosmonauto Krikaliovo, kuris papasakojo, kad kelionės orbitoje metu jautėsi stebimas moters, panašios į moterį, arba galiausiai generolo Aksenovo, kuris po kelionės į kosmosą finansavo "Rusijos dvasinę draugiją". Aksenovas taip paaiškino savo nuomonę apie nežemiškų būtybių egzistavimą: "Ne tik bus kontaktas, bet jis yra būtinas, jei norime, kad žmonija turėtų ateitį". 1997 m. Giorgio Bongiovanni išskrido į Australiją, kur jį priėmė brangus draugas Glennys Mackay, surengęs keletą susitikimų. Tariamą anglosaksų šaltumą įveikė sąvokų universalumas, kurias kaip tik tais metais Giorgio surinko į trumpą kompoziciją, gavusią Naujosios teologijos pavadinimą. Jame buvo kalbama apie krikščioniškųjų dogmų persvarstymą remiantis bažnyčių pateiktu Senojo ir Naujojo Testamento aiškinimu ir tokių sąvokų perėmimu. Taip pat buvo įvesta kosminė filosofija, pagrįsta pagrindine prielaida, kad visatoje esame ne vieni, kad dieviškasis visa kuriantis intelektas, vadinamas Dievu ar Šventąja Dvasia, visur visatoje sukūrė gyvybę. Pas mus lankosi skirtingos rasės, priklausomai nuo evoliucijos lygio, ir jų veiklą koordinuoja labai tyros būtybės, kurių kūnas visas sudarytas iš pulsuojančios šviesos, kaip ir transporto priemonės, kuriomis jos keliauja po Kosmosą. Kaip šios stulbinančios tiesos įrodymą Giorgio Bongiovanni visame pasaulyje paskelbė meksikiečio Carloso Diazo darytas nuotraukas, kuriose aiškiai fokusuojant puikiai matyti šių kosminių laivų šviesi konsistencija. Giorgio Bongiovanni tęsė savo keliones tarp žmonių, kuriems aiškino glaudų ryšį tarp Kristaus, jo pažadėto antrojo atėjimo ir kontakto su ateivių civilizacijomis. Kristaus žinia visada ta pati: Mylėk savo artimą kaip save patį. Kitose planetose šis šventas įsakymas buvo suprastas ir įvykdytas, leidęs vystytis taikioms ir pažangioms civilizacijoms, kuriose vyrauja mokslo ir dvasios pusiausvyra. Dėl šios priežasties jos gali keliauti erdvėje ir laike, kad pasiektų dar atsilikusias planetas, tokias kaip mūsų, ir padėti joms evoliucinėje kovoje. Būtent dėl šios priežasties, be galimo mūsų valdytojų pripažinimo, kaip šios būtybės pabrėžia įvairiose Giorgio perduotose žinutėse, šis kontaktas įvyks. Tiesą sakant, jis įvyks arba taikos, arba karo metu, arba pusiausvyros laikotarpiu, arba per klimato chaosą, kuris bet kokiu atveju žymės Žemės planetos perėjimą iš trečiojo į ketvirtąjį matmenį.

1997 m. Giorgio Bongiovanni įkūrė leidyklą "Nonsiamosoli Video", kuri rūpinosi dokumentinių filmų ir žurnalų, tokių kaip "TERZOMILLENNIO" (trečiasis tūkstantmetis) ir "UFO la visita extraterrestre" (NSO, nežemiškas vizitas), platinamų visoje Italijoje, redagavimu. Tačiau teko išsiskirti su dvasiniu tėvu Eugenio Siragusa dėl metodologinio konflikto, kurį daugiausia lėmė Giorgio pasirinkimai. Daugelis nesuprato šio subtilaus perėjimo. Dėl šios tvirtos pozicijos Giorgio neteko daugybės šalininkų Italijoje ir užsienyje, kurie kaltino jį nepavykus įgyvendinti savo programos. Nepaisydamas to, kad jo pareigos darėsi vis sunkesnės, stigmatikas tęsė savo kelią. 1998 m. gegužę buvo išleistas žurnalas TERZOMILLENNIO su paantrašte "Antropokratijos link", t. y. "žmonijos vyriausybės". Šią koncepciją sukūrė šiuolaikinis filosofas Nicolò Giuseppe Bellia, teoriškai pagrindęs teisėkūros ir ekonomikos reformas, kad būtų sukurta lygiateisiškesnė valdymo sistema. Giorgio entuziastingai priėmė antropokratinį projektą ir tapo jo propaguotoju, nes tai buvo galimybė įgyvendinti visuotinius Teisingumo ir lygybės principus.

1999 m. rugsėjo 2 d. Dešimt stigmų metų. Ketvirtą kartą iš erškėčių vainiko ir Giorgio Bongiovanni akių ištekėjo kraujas. Prasidėjo trečioji jo misijos dalis. Be nuolatinių kelionių ir susitikimų, Giorgio uoliai atsidėjo teismo byloms, susijusioms su mafijos veikla. Kieno interesai sutampa su mafijos interesais? Į šiuos klausimus bandė atsakyti naujas periodinis žurnalas ANTIMAFIA, leidžiamas laikinai pakeisti TERZOMILLENNIO, nes jų turinys ėmė jungtis ta pačia kryptimi. Daugelis jį apleido baimių ir polemikos įkarštyje. Vis dėlto nuo pat mistinės patirties pradžios Mergelė davė Giorgio užduotį atskleisti Antikristo veidą, kurį reikia suprasti ne kaip personažą, įkūnijantį tikrąjį blogį, bet kaip visų pasaulyje viešpataujančių neigiamų jėgų junginį. Į nusikalstamumo studijas Giorgio žvelgė ne tik iš žurnalisto techninio taško, bet ir per dvasinį raktą, visiems atstovaudamas tolesnį šioje planetoje vykstančios kovos suvokimą. Jo ausyse aidėjo Biblijos žodžiai: Armagedonas, galutinis gėrio ir blogio mūšis. Siekiant žurnalą "Antimafia" subsidijuoti, "Nonsiamosoli Video" buvo pertvarkyta į STUDIJĄ 3, kuriai iki šiol vadovauja Giorgio Bongiovanni, ir tapo tinkama vaizdo ir multimedijos kompanija.

Giorgio Bongiovanni tuomet savo bendradarbiams aiškino, kad bėgant dienoms jis vis labiau suvokė, jog jį veda šviesos būtybė, vardu Nibiru-Arat-Ra. Simbiozė su šiuo aukštesniuoju Broliu buvo tokia didelė, kad dažnai jis jausdavo, jog negali atskirti savo asmenybės nuo tos, kuri jį persmelkė. Dėl šios priežasties daugelį pranešimų, net jei juos rašė jis asmeniškai, pasirašydavo Nibiru.2001 m. rugsėjo 11-ąją smogė islamo terorizmo siautulys. Su naujuoju karu susijusius įvykius Giorgio nusprendė sekti net "Antimafijoje", kur įdėjo dvylika puslapių TERZOMILLENNIO. Apimtis tebebuvo ta pati: analizuoti ir rodyti pirštu į priežastis, kurios lėmė prevencinio karo būklę, kurią nuo to laiko išgyvename. Šviesos būtybės dar kartą pakartojo, kad mūsų civilizacija atsidūrė ant bedugnės krašto, pavyzdžiui, galimo branduolinio holokausto, ir įspėjo, kad atominio konflikto atveju jos įsikiš, kad apsaugotų planetą.

2002 m. vasario 11 d. Giorgio pajuto poreikį vykti į Medjugorję, kur po ilgo laiko vėl patyrė Marijos apsireiškimą. Mergelės, kuri niekada jo neapleido ir visada jį globojo bei guodė, Giorgio paprašė, kad stigmos ant jo kaktos taptų nematomos, net ir išlaikant skausmą, nes jo atliekama misija reikalavo tam tikro diskretiškumo. Madona išpildė jo prašymą, aiškiai nurodydama, kad kryžius taps matomas po tam tikrų įvykių, o kitos stigmos išliks nuolatinės, kol jis baigs savo pareigą. Taigi po devynerių metų Džordžo kakta vėl liko be ženklų, bent jau plika akimi, tarsi niekada jokių ženklų nebūtų buvę. Šis stebuklas pribloškė ir mokslininkus; ypač tai apstulbino Italijoje apsilankiusį Michaelį Hesemanną. 2004 m. sausį Giorgio vėl pradėjo intensyvią dvasinę veiklą ir nusprendė dalį savo pranešimų vėl paskelbti knygoje "De Rerum Divinarum Scientia Nova" (La nuova teologia) - (Naujoji teologija).

2004 m. rudenį Giorgio, lydimas keleto draugų iš Pordenonės, leidosi į kelionę po Lotynų Ameriką: Argentinoje, Paragvajuje ir Urugvajuje. Grįžtant atgal dangus paprašė jo naujo įsipareigojimo: laikinai, 1260 dienų, maždaug trejiems su puse metų, persikelti į Pietų Ameriką, ypač į Montevidėjų, Urugvajaus sostinę. Giorgio iš tiesų su dideliu užsidegimu pradėjo savo veiklą teritorijoje ir kartu su bendradarbiais suplanavo, kaip įvykdyti jam patikėtą užduotį pagal pagrindines direktyvas, kurios jau buvo nubrėžtos pastaraisiais metais Italijoje: padėti kenčiantiesiems, ypač vaikams, patekusiems į sunkią būklę, atskleisti Antikristo veidą ir skleisti dvasinę žinią, kurios liudytoju ir pasiuntiniu jis yra ir kurios esminis elementas šiame misijos etape yra skelbti apie artėjantį Jėzaus Kristaus sugrįžimą.

Montevidėjas yra tik pradinis taškas. Visos Lotynų šalys, pagal Dangaus nurodymą, turi būti sudrėkintos krauju, kuriuo Giorgio gyveno pastaruosius 15 metų. Atėjo Argentinos eilė. Buenos Airės Giorgio buvo antrieji namai. Dėl veiklos poreikių reikėjo oficialiai įsteigti dvi naujas asociacijas "Del Cielo a la Tierra", kurių viena buvo įsikūrusi sostinėje Buenos Airėse, o kita - Las Parejas. Visi, kurie eina kartu su šia žinia, supranta būtinybę praktiškai įgyvendinti savo dvasinį tikėjimą ir susiburia koordinuoti iniciatyvas įvairiuose centruose, išsibarsčiusiuose didžiulėje Argentinos teritorijoje. Buvo sukurta nauja koordinavimo sistema, skirta remti "comedores" - valgyklas, dislokuotas Anduose, kurios naudojasi savanoriška pavienių asmenų, kvalifikuotų operatyvinių grupių ir asociacijų, tokių kaip "Il Sicomoro" iš Pordenonės (Italija), "Il Punto Infinito" iš Bario (Italija) ir kitų, parama. Per mažiau nei dvejus darbo metus tiek Lotynų žemėje, tiek Italijoje, padedamų vaikų skaičius išaugo nuo kelių šimtų iki maždaug 1700 8 valgyklose Andų kalnuose Argentinos šiaurės rytuose. Pastangos, kurias stigmatizuotasis deda socialinėje plotmėje, kyla iš nuolatinės dvasinės patirties, kurios jis yra herojus. Šiame konkrečiame jo misijos etape jį lydi iš ketvirtojo matmens ateinanti būtybė Setun Šenaras. Jis niekada nenustojo tyrinėti nežemiškos tikrovės, nuolat siedamas ją su mūsų planetoje vykstančiais įvykiais, dažniausiai katastrofiškais, kurie kelia vis didesnį nerimą. Svarbiausias pavyzdys - 2005 m. rugpjūčio 29 d. siautęs uraganas "Katrina", nusiaubęs Naująjį Orleaną. Vos prieš 15 dienų (rugpjūčio 14 d.) San Peterburge, Floridos danguje, buvo nufilmuotas, nufotografuotas ir vėliau išanalizuotas įspūdingas septynių šviečiančių gaublių, išdėstytų krikščioniškojo kryžiaus forma, darinys. Tai buvo vienas neįprasčiausių NSO dokumentų dėl savo sukelto poveikio. Garsusis meksikiečių mokslininkas J. Maussanas kartu su juo surengė dvidešimties dienų kelionę po visą Meksiką, kad kartu pristatytų "Pranašystę": Tai dvasinis kelias, kuriame per nuotraukas ir filmus buvo aiškinama ženklų, gamtinių ir antgamtinių įvykių, vykstančių šiuo metu, prasmė, dvasinis-ezoterinis ryšys tarp Šventojo Rašto turinio ir dabartinių laikų, geresnio pasaulio viltis, išreikšta daugelio teisuolių liudijimu ir gyvenimo auka, ir tikėjimas Mokytojo Jėzaus Kristaus sugrįžimu. Žiūrovų auditorija pasiekė milijoninį lygį ir pasidalijo milijonais, o iš viso konferencijose dalyvavo apie 15 000 žmonių. 2007 m. rugsėjo mėnesį, norėdamas pagerbti 2006 m. rugpjūčio 27 d. dingusio savo dvasinio tėvo Eugenio Siragusa atminimą, Giorgio surengė tarptautinį kongresą, į kurį pakvietė visus, susidedantį iš per tuos metus Lotynų Amerikoje susikūrusių grupių atstovų ir draugų iš viso pasaulio.

Kitos su Giorgio Bongiovanni ir kitais kontaktuotojais susijusios nuotraukos iš Michael Hesemann knygos "UFO's: Die Kontakte" (Guellesheim: Silberschnur, 1998) (https://drive.google.com/drive/u/0/folders/1pQX33XskLp8SVYEZd8j4nqRfYRAnm48c)

Giorgio Bongiovanni naujoji teologija (1997 03 02 - 05)

(https://en.giorgiobongiovanni.org/the-new-theology/the-new-theology-i.html)

Praėjus 1500 m. po Jėzaus Kristaus atėjimo į Žemės planetą, daugelis didžių, apsišvietusių žmonių, tokių kaip Giordano Bruno, Galileo, nurodė žmonijai, kaip ir Jėzus Kristaus, būdą suprasti, kad mes nesame vieni visatoje, kad dieviškasis viską kuriantis protas, Dievas arba Šventoji Dvasia, sukūrė gyvybę visame kosmose. Šiandien šią kalbą vėl perima tie, kurie xx a. vadinami apšviestaisiais, aiškiaregiais, kontaktuotojais. Naujoji teologija visiems laikams sugriaus dogmas, apeigas, klaidingą mąstymą ir religinius bei dvasininkų įstatymus, pagrįstus labai ribotomis ir racionaliomis sąvokomis. Iš senosios teologijos neabejotinai išliks tikėjimas Jėzaus Kristaus atėjimu ir senajame testamente pasireiškusia dieviškąja inteligencija, kalbėjusia pranašams ir žmonėms; iš senosios teologijos taip pat išliks istorijoje susiklostę ryšiai, t. y. ryšiai, kuriuos dieviškosios būtybės palaikė su mūsų protėviais; be to, bus išsaugota mesijo, Jėzaus Kristaus, atėjimo į žemę kronika; svarbiausia, ir tai jau daroma, yra sąvokų, kurios bus sustiprintos per nuodugnias studijas. šiuo metu šios sąvokos yra tik pradininkai tiesos, kuri bus visiems prieinama ir kuri bus religijos, politikos ir mokslo pagrindas trečiajame tūkstantmetyje, naujojoje eroje. Naujoji teologija mokys, kad visatoje nesame vieni, kad dievas nėra nei abstrakti būtybė, nei asmuo, jis yra visa kuriantis intelektas, energija, kuri nuolat skleidžiasi visatoje ir verčia ją plėstis, šviesa, kuri nepaliaujamai kuria galaktikas, saulės sistemas, taigi saules ir planetas, ir tai daro konkrečiu tikslu. Naujoji teologija paaiškina ir parodo žmogaus protui, kad visata yra gyvybė ir kad žemės žmogus nėra vienintelė intelekto - dvasios saugykla ir kad net mineralų karalystė, augalijos karalystė, gyvūnų karalystė... materija, išsibarsčiusi visoje visatoje - nuo mažiausio atomo iki didžiausios galaktikos - yra gyvos būtybės, pulsuojančios gyvybe. Naujoji teologija aiškina, kad saulės, galaktikos, planetos yra gyvos, kad jos turi intelektą, tą patį intelektą, kuris a t karto įsikūnijo į žmones, kad kalbėtųsi su žmonėmis ir padėtų jiems evoliucionuoti. Naujoji teologija slopins ir šalins apeigas, fanatizmą, religinių sąvokų, dvasinių-dieviškų mokymų, kuriuos atnešė didieji mokytojai, išaukštinimą. Naujoji teologija nenaudingas apeigas pakeis mokymo sąvokomis, kurias būtina tiesiogiai įgyvendinti kiekvienoje kasdienėje gyvenimo apraiškoje. Naujoji teologija aiškins dievo sąvoką, nebepasitelkdama lengvabūdiškų įvaizdžių, taip pat nepateiks rojaus, skaistyklos ir pragaro vaizdinių kaip paslaptingų sferų, kurias galima pamatyti tik būsimajame gyvenime; tiesa, senoji teologija kalba apie pomirtinį gyvenimą, teigdama, kad egzistuoja dvasinis pasaulis, tačiau neabejotina, visiškai teisinga, kad naujoji teologija mokys, jog visata yra rojus kūrinijoje; kad pragarą sudaro visi neigiami žmogaus pasirinkimai, susiję su jo laisva valia, ir kad skaistykla tėra žmogaus sukurtų priežasčių sukeltų padarinių apvalymas. Naujoji teologija paaiškins dvasinį pasaulį; kitaip tariant, ji paaiškins, kad žmogus yra protingas, kad jo dvasia yra amžina, kad egzistuoja dvasinė sritis, kuri yra amžina. Naujoji teologija paaiškins, kad mirtis neegzistuoja, kad gyvenimas yra amžinas ir kad dvasia evoliucionuoja per reinkarnacijos procesą. Naujoji teologija paaiškins ir įrodys, kad visatoje gyvenantys ir besivystantys intelektai yra mūsų broliai ir seserys, nes visi - ir jie, ir mes - turi dvasią. mes visi gimėme iš to paties dieviškojo šaltinio, skirtumas tik tas, kad yra labiau pažengusių civilizacijų ir mažiau pažengusių civilizacijų nei mūsų, kad vienintelis evoliucijos procesas yra integracija tarp civilizacijų ir keitimasis žmogiškąja ir dvasine kultūra, kuri tik dėl žmogaus sąmoningumo, dėl meilės ir pagarbos visų rasių žmonėms gali paskatinti žmogų tobulėti. Naujoji teologija nebus suskirstyta į religijas, dogmas ir koncepcijas, tas, kurios skiriasi nuo kitų, bet ji sujungs visas šios planetos rases į brolystės susitarimą su kitų planetų rasėmis ir civilizacijomis, kurios jau prieš tūkstančius metų patyrė ir įgyvendino "naująją teologiją".

Šiandien, šio šimtmečio ir tūkstantmečio pabaigoje, tarp jaunų žmonių ir šios planetos civilizacijos pradeda formuotis naujoji teologija. Mes, kontaktuotojai, aiškiaregiai, tyrėjai, rimti tyrinėtojai ir tiesos liudytojai bei visi tie, kurie primena naujojo testamento idealą, esame šios naujosios teologijos, arba visuotinės tiesos, kurios amžius siekia tūkstantmečius ir tūkstantmečius, pradininkai.

Dėl šios priežasties būtina, kad paskutiniame šio šimtmečio etape žmogus suvoktų esminę tikrovę, kuri rodo, kad mes nesame vieni visatoje; kad dieviškasis protas sukūrė žmogiškąjį ir dvasinį gyvenimą ir kitose galaktikose; kad kontaktas su kitomis civilizacijomis apverstų kritinę šios mūsų planetos padėtį ir nukreiptų žmoniją į supercivilizacijos sukūrimą, ir šiame procese be skausmo, be katastrofų ir gilių krizių, nes visus šiuos padarinius sušvelnintų šis didysis kontaktas, jei žmogus jam pasiruoš. pokytis bet kuriuo atveju turės įvykti atsižvelgiant į evoliucijos dėsnį. naujoji era yra už mūsų durų.

Naujoji teologija pripažįsta dievo sūnaus atėjimą į žemę, jėzaus kristaus, numatyto kaip dieviškojo intelekto sūnaus, kaip dieviškosios saulės inteligencijos įsikūnijimo. Naujoji teologija taip pat pripažįsta kitų būtybių, atsiųstų šios kosminės inteligencijos, kad padėtų žmogui evoliucionuoti, atėjimą, taip pat būtybių iš žvaigždžių ar kitų pažangių pasaulių atėjimą, kurios padėjo žmonijai; Kristus yra šios piramidės viršūnė. Senajame Testamente yra keletas didžiųjų pasiuntinių, tokių kaip Mozė, Abraomas, Izaijas, Ezechielis ir t. t., tai buvo mūsų protėviai. taip pat kitose kultūrose, pavyzdžiui, rytų kultūroje, Krišna, Buda; senovės raštuose "veda", kur rašoma apie dieviškųjų būtybių kontaktą su mūsų protėviais. šie žemėje įsikūniję dieviškieji pasiuntiniai veikė kaip tarpininkai tarp šios planetos žmogaus ir šviesos būtybių, kurias dieviškasis intelektas, taigi Dievas, siuntė kalbėtis su žmonėmis ir padėti jiems evoliucijos kelyje.

Taigi naujoji teologija pripažįsta istorinę dieviškųjų būtybių atėjimo į žemę iš žvaigždžių patirtį, taip pat daugelio šių dieviškųjų būtybių įsikūnijimą, kurias, kartoju, atpažinome savo protėviuose, rytų kultūroje; senovės "vedoje"; Krišnoje, Budoje, inkų dieve Kvetzalkoalte; majų civilizacijos dieve Kukulkane; Amerikos indėnų dieve Manitou. Naujoji teologija pripažįsta visa tai, kas išdėstyta, taip pat atlieka išsamią studiją, modifikuodama šiame amžiuje apeigų ir dogmų sampratą. yra viena religija, viena žinia ir ji apima absoliučią tiesą, kuri yra pirminis visų žinučių, kurios buvo perduotos žmogui šios žmonijos istorijos eigoje, turinys.

Naujoji teologija panaikins dogmas ir apeigas, išskyrus žemės gelbėtojo jėzaus kristaus šventosios vakarienės minėjimą, maldą ir meditaciją, šias dvi labai senas praktikas, kurių mokė pats mokytojas. šios praktikos bus naudingos stiprinant dvasios vertybes ir kuriant tiesioginį žmogaus susiliejimą su dievu, nes dievas gyvena tiek žmoguje, tiek kiekvienoje visos visatos dalelėje. Naujoji teologija įves santuoką su mokslu; taigi mokslas nebebus atskirtas nuo religijos ir abi bus sujungtos į vieną. mokslininkas sustiprins ir išvystys technologinius procesus visos visuomenės labui, remdamasis tobulu dėsniu, kuris yra "dvasios dėsnis". tas pats bus taikoma ir religingajam: jis plėtos dvasinę filosofiją, dvasines sąvokas, kurios susilies su technologijų plėtra. šios dvi šakos nebebus atskirtos: tikėjimas-religija/mokslas-racionalizmas; iš tiesų jos bus kaip viena. Naujoji teologija mokys, kad mes esame viena su mus talpinančia, savo kuriančia ir gaivinančia šviesa mus pripildančia būtimi. ši šviesa yra dievas: meilės ir teisingumo šviesa, visažinė ir visagalė šviesa, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta; Dievas. Bus mokoma, kad visatos yra šios kosminės būtybės gyvybiniai organai, bus mokoma, kad žvaigždės arba saulės yra jos endokrininės liaukos, liaukos, išskiriančios gyvybę; kad kometos yra jos spermatozoidai, nešiojantys naują genetiką pasauliams, saulėms ir naujoms saulės sistemoms, kurios yra jos makromolekulės; kad supernovos yra jos kosminės kiaušialąstės, iš kurių gimsta saulės sistemos; kad eteris yra jo limfa, kraujas, struktūra, kuri atskiria saulės sistemas ir planetas, kurios yra jo kūno ląstelės, ląstelės, kurių fermentai yra jų žmonės, žmogaus fermentai, kurie turi kurti ir koordinuoti ląstelės gyvenimą simbiozėje su ląstele ir darnoje su visomis kitomis kosminėmis ląstelėmis. Kosminėje būtybėje, arba makrokosme, kaip ir mūsų kūne, kuris yra mikrokosmas, yra antikūnų, kurie yra iš kosmoso atėjusios būtybės, t. y. labai išsivysčiusios būtybės, žinančios ir paklūstančios dieviškajam įstatymui, todėl jos gali laisvai cirkuliuoti kosmose, kad išvystytų tai, kas būtina, ir pašalintų tai, kas kenksminga. pavyzdžiui, degeneruoti enzimai, kurie pavojingi savo integritetui ir dėl to nustatytų ląstelių planetos, kuriuos jie turi (pavyzdžiui, žemė, - red. pastaba), evoliuoti. tai įvyksta tik tuo atveju, kai kosminė saulė arba šios būtybės smegenys per atitinkamas saules duoda nurodymą veikti. dėl šios priežasties nė vienam su ląstele nesusijusiam fermentui neleidžiama į ją įsiskverbti, kad nekeltų pavojaus pačiai ląstelei. Tai yra dėsnis, saugantis kosminės būtybės amžinybę. Kaip ir mūsų atveju, net ir kosminės būtybės ląstelės yra apdovanotos savigynos savybėmis ir tai yra keturi pirmapradžiai kūrybos elementai, taip pat ir savęs sunaikinimo, jei reikia, pamokyti žmogų. šie elementai yra šie: ugnis, vanduo, oras, žemė. Buvo pasakyta: "tai, kas yra apačioje, panašu į tai, kas yra viršuje", ir dar kartą: "pažink save ir pažinsi dievą". Tokia yra naujosios teologijos samprata. [...].

Štai ką sužinojau iš šviesos būtybių, su kuriomis bendrauju, ir iš Jėzaus, mūsų mokytojo: "egzistuoja aukštesnis intelektas, kurį aš vadinu "dieviškuoju intelektu, Dievu, Šventąja Dvasia". daug kartų per mūsų istoriją šis dieviškasis intelektas siuntė į žemę savo pasiuntinius: didžiausias iš jų buvo Jėzus Kristaus, kuris atstovauja dieviškajam intelektui. Be ristaus, atėjo ir kiti jo sūnūs, mokiniai ar broliai, kurie tam tikrais istorijos laikotarpiais aplankė įvairias etnologines grupes, priklausančias įvairioms žemės kultūroms. Šie pasiuntiniai atnešė į žemę visuotinį įstatymą, kurį ant Sinajaus kalno gavo Mozė ir kurį prieš 2000 metų lankydamasis liudijo Kristus, sustiprindamas jį ir pakeisdamas meilės įstatymu. Šį dieviškąjį buvimą taip pat lydėjo būtybės, atkeliavusios iš kitų žvaigždžių ir planetų, pavyzdžiui, "šviesos būtybės", angelai; vadinkite juos kaip norite. Per pastaruosius 2000 metų mus taip pat aplankė žmogiškosios būtybės, taip pat tos būtybės, kurios biblijoje ir kituose senovės šventuosiuose tekstuose vadinamos "Liuciferiu, demonu, velniu". skirtumas tas, kad Liuciferis, velnias, kitaip tariant, neigiamos būtybės, iš tiesų egzistuoja; jos atėjo į žemę, bet žemėje įgijo jėgų, nes žmogus leido joms gundyti save ir dabar eina blogio keliu, atsidūręs ant autodestrukcijos slenksčio. Tai paties žmogaus pasirinkimas gyventi netinkamai ir nepažengti į priekį. [...]. "Dieviškosios būtybės" yra turimos omenyje tos, kurios yra aukščiau už žmogiškąsias būtybes. pavyzdžiui, "šviesos būtybės" - tai tos, kurios aplankė didžiuosius kontaktuotojus, tokius kaip Džordžas Admskis, Eugenijus Siragusa ir kiti, kurie atnešė kai kurias gilias kosminio pobūdžio koncepcijas. kita vertus, žmogiškosios būtybės veikia kaip tarpininkės su dieviškosiomis būtybėmis. Be to, yra esybių, kurios yra tarp minėtų žmogiškųjų esybių ir mūsų žmonių rūšies, nors jos yra labiau pažengusios sąmonėje ir moksle. šios taip pat perdavė daugybę pranešimų daugeliui kontaktuotojų. Taip pat yra rasių, kurios atvyksta biologiniais ir genetiniais tikslais; jų atvykimas nėra atsitiktinumas, jie turi aiškiai apibrėžtą genetinę-biologinę priežastį, jų tikslas - tobulinti žmonių rasę žemės planetoje ir savo rasę. Šią užduotį atlieka tam tikros rūšies subjektai, vadinami "pilkaisiais", kurie atlieka genetinius eksperimentus, siekdami galutinai sulieti mūsų rasę su jų rase ir sukurti naują civilizaciją; ne agresyvią, o taikią. Egzistuoja "pilkųjų" rasės linija, kuri susisiekė su žemės supervalstybėmis ir griežtai paprašė nutraukti branduolinius eksperimentus po žeme ir žemės paviršiuje, nes tokia praktika sukeltų perversmus planetos ir saulės sistemos mastu. šiems "pilkiesiems", kurie susisiekė su tautų lyderiais, judėti šia kryptimi pavedė aukštesnės hierarchijos būtybės, vadinamos "šviesos būtybėmis". Tiesa ir tai, kad egzistuoja ir kito tipo "pilkųjų" rasė, kuri gali mus užpulti ir net sunaikinti. aš to jiems nelinkėčiau, nes iš "šviesos būtybių" sužinojau, kad visatoje galioja įstatymas, kurio negalima pažeisti. tai priežasties-pasekmės dėsnis. kaip rašoma senajame testamente, pagal šį dėsnį sodomą ir gomorą sunaikino ateivių rasė, nes šių dviejų miestų gyventojai išsigimė ir rizikavo užkrėsti visą planetą, kuri, būdama švari ir tinkama gyventi, turėjo dideles galimybes priimti supercivilizaciją. Apibendrindami galime teigti, kad mus lanko įvairios ateivių rasės: šviesos būtybės", kurios priklauso aukščiausiai dieviškajai hierarchijai ir todėl yra aukštesnės dvasinės evoliucijos; nežemiškos būtybės, panašios į žmogų arba į žmogų, esančios tarp šviesos būtybių ir žemiečių; ateiviai, vadinami "pilkaisiais", kurie yra labiau išsivystę už mus dvasiniu ir technologiniu lygiu ir kuriuos galima laikyti "mokslo policija", kurie lankosi mūsų planetoje ir atlieka eksperimentus teigiamais tikslais, mūsų rasės ir savo pačių labui. [...].

Kadangi tvirtai tikiu Kristaus, dieviškosios būtybės, kuri viską koordinuoja, įskaitant ir "šviesos būtybes", žodžiais, mano įsitikinimu, po antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, kai įvyks šis kontaktas tarp labiau pažengusių ateivių rasių ir žemės žmonių, tarp kurių bus ir "šviesos būtybių, atvykusių iš kitų žvaigždžių, įvyks dideli pokyčiai ir taip bus išvengta didelės katastrofos, katastrofos, kurią gali išprovokuoti pats žmogus, taip pat drastiško ateivių rasių įsikišimo bandant atkurti pusiausvyrą, kurią mes pažeidėme. [...].

Mus taip pat lanko būtybės, kilusios iš labai tolimų, visiškai nepasiekiamų vietų, kurios yra žvaigždės arba saulės. tai saulės būtybės, kurios savo erdvėlaivius formuoja naudodamos saulės energiją, tą pačią, iš kurios sudarytas jų kūnas. turime tai įrodančių dokumentų - visur pasaulyje nufilmuotų erdvėlaivių, vadinamų "iš plazmos sukurtais erdvėlaiviais", filmuotos medžiagos pavidalu. tai supratau bendraudamas su "šviesos būtybėmis" ir mokytoju Jėzumi. [...].

Nuo jūsų priklauso, ar pasirinksite kurti savo kosminės ląstelės labui, jei norite rinkti teigiamus vaisius ir laimę sau ir tam, kuris ją ir jus joje talpina, taip pat nuo jūsų priklauso, ar pasirinksite kurti blogus vaisius, kurie keltų pavojų gyvybei jūsų ląstelėje, t. y. žemėje, peržengdami visuotinio dėsnio nustatytas ribas, už kurių yra chaosas. Tokiu atveju jus užpultų šie antikūnai ir, jei prireiktų, būtumėte sunaikinti; kaip ir į savo sergančias ląsteles įšvirkštumėte medžiagos, naikinančios virusus, nes natūralių antikūnų yra daugiau nei jų. Taip kosminė būtybė veikia, kad izoliuotų savo sergančias ląsteles ir taip trukdytų išsigimusiems enzimams patekti į sveikas ląsteles, ir siunčia antikūnus, kurie yra jos teisingumo ir meilės vykdytojai; meilės savo kūnui, taigi ir jums, kurie esate jo dalis, ir saugo jo amžinybę. [...].

Šviesos būtybės, kilusios iš įvairių galaktikų, daugiamatės būtybės, vadovaujamos Jėzaus Kristaus, kuris netrukus apsireikš, kad surinktų taikos mylėtojus, tyros širdies žmones, trokštančius teisingumo, geros valios žmones, visiškai atsidavusius gyvenimo labui. tuos, kurių atsisakė visuomenė, vaikus, iš tiesų gyvuosius, ir jie bus priimti debesyse (Apokalipsė, 11, 7), ir jiems bus skirta geresnė ateitis, t. y. vystytis šioje gražioje kosminėje ląstelėje, kuri bus apvalyta, išgydyta, atgaivinta to, kuris ją talpina, galia. Gyvieji yra tie vyrai ir moterys, kurie kovojo dėl gyvenimo, nepriklausomai nuo jų politinių, kultūrinių ar religinių įsitikinimų ar bet kokių kitų polinkių. Jie bus naujos eros žemės planetoje pradininkai ir statytojai. tai, kas išdėstyta pirmiau, yra kelintas patvirtinimas, kas yra dvasinis išganymas. [...].

Dievas yra gyvybė. Jame niekas nemiršta ir nėra nieko atskirai nuo jo, nes jis yra viskas; tada mes esame jame; ir jis yra viskas. Todėl niekas ir niekas niekada nemiršta. Viskas keičiasi ir virsta kažkuo kitu, ir tai taip pat yra gyvenimas. Mirtis yra bjaurus nežinojimo nupieštas įvaizdis. todėl viskas yra gyvybė, viskas turi sielą, kuri registruoja visko, visų patirtį. viskas gyvena amžinai, mutuodama; tik dvasia yra nekintama. Taigi kaip viskas turi savo sielą; kaip kiekviename žmoguje yra dieviškoji esybė arba dvasia, taip ir saulėse arba žvaigždėse ir planetose yra dvasia, kuri seka dieviškąja evoliucija, kuri jas valdo, atgaivina, palaiko ir kurios ji yra globojamoji būtybė; nes saulės ir planetos, žvaigždės yra gyvos būtybės. Myriam yra žemės planetos, šventosios jėzaus motinos, globėjiška būtybė, dvasia, kuri planetą persmelkia švelnumu, meile, bet kartu ir didele kančia. Mokytoją, kuris reiškiasi žemėje, kaip ir kituose pasauliuose ar saulėse, lydi ši kohorta. [...]. Be to, šventąją Jėzaus motiną Myriam visada lydėdavo jo angeliškoji kohorta per apsilankymus pas įvairius regėtojus. Per šiuos dvidešimt šimtmečių tokių apsilankymų buvo tūkstančiai ir visada juos lydėjo apraiškos, kurias jūs apibūdinote kaip "stebuklingas", kaip Guadaupėje, Fatimoje, Garabandale ir t. t. apraiškų, kurių liudininkais tapo žmonės, matę šviesos sferas, lydėjusias jų atvykimą ir išvykimą, taip pat įvairių stebuklų.

Viskas kosminėse būtybėse yra gyvybė; gyvybė, šviesa, harmonija. harmonija taip pat ir akivaizdžiame supernovos sprogimo chaose arba kituose gyvybiniuose pasireiškimuose, kurių jūs dar negalite sau paaiškinti ir kurie vyksta makrokosminėje būtybėje, kaip ir jūsų kūne arba mikrokosminėje būtybėje. Dievas yra visados ir tik gyvenimas. taigi tiesa, visiška tiesa, kad mes, "šviesos būtybės", kilusios iš žvaigždžių, istorijos eigoje nesuskaičiuojamą daugybę kartų dalyvavome ir buvome Marijos arba dieviškųjų apsireiškimų liudininkai. būti aktyviais tarnais "kosminių šviesos būtybių", kurios atstovauja saulėms ir planetoms ir kurios yra aukštesnės už mus ir už visas į mus panašias būtybes mokslo, taip pat ir sąmonės lygmeniu, yra garbės ir atsidavimo daina.

Visų konfederacijai priklausančių rasių ir kitų konfederacijų atstovai, kurie lankosi žemės planetoje, turi bendrą vardiklį: jie visi paklūsta visagalės kuriančios jėgos arba dieviškosios šviesos dėsniui. taip nutinka ir visiems apsilankiusiems kitose milijonuose planetų, išsibarsčiusių po visą kosmosą. Dėl šios priežasties, net jei visos šios nežemiškos rasės, atvykusios į jūsų planetą, turi savo tikslus, programas ir skirtingą jūsų civilizacijos pasireiškimą, jos žino, kad yra visiškai pagarbios ir atsidavusios šiai šviesai ir jos visuotiniam priežasties-pasekmės dėsniui, gerbia kitų laisvą valią. jie dirba su mumis, kad jūs integruotumėtės su kitomis civilizacijomis ir nežemiškomis rasėmis, kad išplėstumėte dvasines, moralines, socialines, žmogiškąsias, psichines ir biologines vertybes. mes nepuolame, mes tik ginamės. Tačiau yra ir kitų rasių, kurias pasirinko makrokosminė būtybė ir kurioms patikėta užduotis pulti ir prireikus sunaikinti jūsų žmoniją arba kurią nors kitą, bandančią peržengti visas jos pačios įstatymų nustatytas ribas. Tai gali įvykti tik tai, kad ji, kosminė būtybė, prašytų atgauti savo kosminę ir gyvąją priežiūrą į savo ryšius. [...].

Yra daugiamatės šviesos būtybės. jų kūnas visiškai sudarytas iš geltonai auksinės šviesos. jei jie nori, gali įgyvendinti žmogaus formą (kaip tikrai būna, red. past.), tai jų būstybės yra daugiažmenės šviesos būtybės. jos yra kilusios iš daugelio žvaigždžių. jos gyvena žvaigždėse arba sublimuotose planetose, sukurtose iš grynos energijos. Jų kelionės sudarytos iš gyvosios šviesos, kurią jie sukuria su tokia pat substancija, iš kurios sudaryti jų sublimediniai kūnai (energija, saulės šviesa, red. pastaba) jų kelionės sudarytos iš gyvosios šviesos, kurią jie sukuria su tokia pat substancija, iš kurios sukurti jų sublimediniai kūnai (energija, saulės šviesa, red. pastaba). Jie yra labai išsivystę dvasiškai ir apibrėžiami kaip kosminiai sargai, nes jie kontroliuoja a taip pat manipuliuoja ir moko visų rasių, gyvenančių išsibarsčiusių visatos planetų žvaigždynuose, evoliuciją. jie yra cherubinai, serafai ir sostai, kaip juos vadino jūsų protėviai. Jie gali neribotą laiką gyventi saulėse, kur jų buvimo prašoma mokyti ir koordinuoti žmonių genetinę evoliuciją planetose, kurios skrieja aplink saulę, kurioje jie laikinai gyvena. jie laiko saules ir žvaigždes dieviškojo arba kosminio intelekto, kuriam atsidavusiai paklūsta, buveinėmis. Virš šių daugiamatės šviesos būtybių, kilusių iš galaktikų, gimusių milijardus metų prieš jūsų saulės sistemą, yra kosminės saulės šviesos būtybės ir šviesos būtybės, turinčios planetinę sąmonę; jos atstovauja arba įkūnija planetas, saules, galaktikas ir žvaigždžių mases. [...]. Kosminės šviesos būtybės - tai kosminis saulės intelektas, kuris įsikūnija, kad padėtų žmogui. kristus ir visi istorijoje randami jo broliai yra to pavyzdys. Kosminių globėjų užduotis - koordinuoti, mokyti ir prižiūrėti visas visatoje keliaujančias rases; jų užduotis taip pat yra užtikrinti, kad būtų laikomasi visuotinio įstatymo. Jie gali mokyti kitas visuomenines rases, turinčias kompleksinius tikslus ir programas (t. y. paguosti, padėti, mokyti arba sunaikinti, išgryninti, atstatyti pusiausvyrą, eitoriaus pastaba).

"Amžinojo pasmerkimo" dogma neegzistuoja. Šią dogmą sukūrė žmogus, kad pakenktų žmogui: brolis prieš brolį. Ši dogma yra grėsmė, kuri 2000 metų buvo naudojama sieloms gąsdinti. "Aamžinojo pasmerkimo" simuliakrą naudojo tie, kurie nemyli savo artimo kaip savęs, tie, kurie dievui priskiria žmogaus niekšybes, pavyzdžiui, kerštą, tie, kurie teigia, kad dievas yra tėvas, ir kartu pristato jį kaip tironą. [...]. Kiekviena dvasia yra neatskiriamai susijusi su tėvu, todėl tie, kurie nori nuklysti nuo " tėvo dvaro", niekada negali būti prarasti. "Antrąją mirtį" galima lyginti su "antruoju nuopuoliu" (pirmasis įvyksta pradžioje ir simboliškai ataskaitomis pavyzdžiuose, ir tai yra nusikaltimas, red. pastaba). nuopuolis gali įvykti nuo trečiosios pakopos (dimensijos) iki antrosios ar net iki pirmosios: tai galima vadinti "pragaru" arba neteisingai "amžinuoju pasmerkimu". Antroji mirtis egzistuoja, apie ją kalbėjo ir mokytojas jėzus kristus. Po antrosios mirties dvasia labai ilgai (taip, kad atrodytų, jog tai amžinybė) bus gydoma ir traumuojama taip, kaip gydė kitus, taip pažeisdama jų sielą ir kūną. tačiau po nuolatiniais teisingumo - meilės maulio smūgiais vieną dieną jo akmeninėje širdyje išsiskleis kibirkštis, kuri sudegins jo širdį meile. tuomet jis panorės atiduoti ir atiduos save nepaprastu meilės impulsu. taigi tėvas lieps savo angelams paimti jį iš tos skausmingos vietos ir pasiūlys jam žmogaus kūną, kad jis vėl galėtų tęsti evoliucinį reinkarnacijos kelią; jis vėl eis ir bėgs labai sunkiu apsivalymo keliu, džiaugdamasis, kad vėl turi privilegiją turėti kūną žmogiškame karkase. Tada jis pergalingai praeis pro tuos, kurie nepatyrė antrosios mirties", bet dėl savo nevalyvumo pasiliko savo kelyje, ir tarp jų pamatys tuos, kurie jį pasmerkė "amžinajam pasmerkimui"; jis juos aplenks ir pasieks tėvą anksčiau už juos... niekas nėra prarastas. Tėvas prižiūri kiekvieną savo vaiką. teigdamas, kad net vienas iš jų praras save, reiškia kategoriškai neigti, kad dievas yra visagalis ir visažinis. Antroji mirtis tada yra laikinas ego-sumos praradimas ir laikinas regresas į kolektyvinę gyvūno ar augalinės, o gal mineralinės rūšies sielą. pakartotinis pakilimas yra lėtas, bet neabejotinas. [...].

Reinkarnacija kančioje yra tarsi kosminių žinių "pradinė mokykla". Dvasia, kuri turi išgyventi (nes nepakluso, red. past.), pasirenka savo "apsiaustą", arba kūną, o kai gimsta, tarsi įlenda į kostiumą ir pradeda savo mokyklą (gyvenimą, red. past.). lankydamas mokyklą, jis padaro keletą klaidų (privalumas, smurtas, neapykanta, savo kaimyno išnaudojimas ir t. t., red. pastaba). pasibaigus patirčiai, jis palieka savo kūną ir yra palydimas į šviesos pasaulius, kur laukia kitos reinkarnacijos. tuo metu jis gali ištikrinti savo klaidas ir gerus veiksmai ir personaliai planuoja savo naujas patirtis, naujus mokyklos (gyvenimo) metus su pokyčiais, kuriuos turi panaikinti, su pagrindinėmis klasėmis, kurias turi išlaikyti (nusikalstamumas, meilė, paskirtis ir t. t., red. pastaba). atėjus jo laikui, dvasia vėl palydima į žemę, kad įsispraustų į kitą kūną, ir vėl pradedama iš naujo... taip pat šimtmečius ir tūkstantmečius.

(Versta su Deepl Translate).