Lenkų civilizacija buvusiose rytinėse Žečpospolitos žemėse XIX a. ruso akimis | 2021 balandžio 26 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime R. Jelenevo straipsnį "Lenkų civilizacija ir jos įtaka Vakarų Rusiai" leidinyje "Сборникъ статей разъясняющихъ польское дело по отношенiю к Западной Россiи" (Вильна, 1887).

Skaitant šiuos konspektus reiktų turėti omenyje, jog jie rašyti ruso publicisto (gal tyrinėtojo), kuriam etninė Lietuva ir lietuvių tauta yra tik nedidelis rusų, vakarų rusų tautos, ir jos žemių prielipas. Pasak R. Jelenevo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kuri esą buvo rusų valstybė savo teise, kalba ir tikėjimu (stačiatikių), lietuviai sudarė tik 1/12 visų gyventojų ir buvo visiškai atsilikę, lyginant su rusais, iš kurių perėmė kalbą, kultūrą, teisę. Žinoma tai ruso šovinisto požiūris, kuris labai tolimas nuo istorinės realybės. Neverta pernelyg fiksuotis ir į kai kuriuos jo istorinius "liapsusus" (jie bus pažymėti), tačiau rimtai įvertintinas jo požiūris, jo argumentai ką iš tiesų lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių žemėms reiškė lenkų civilizacija. Tai iš esmės buvo katalikybės viešpatavimas ir baudžiava, baudžiavinė teisė, iš pradžių "padovanota" lietuvių ir rusų diduomenei, siekiant ją patraukti į uniją su Lenkija, o vėliau, jiems sulenkėjus, virtusi svarbiausiu lenkiškosios "civilizacijos" turiniu ir jos išlikimo istoriniais rėmais.

R. Jelenevas: Lenkai bando pristatyti, kad jie civilizavo šį kraštą, kuris esą jau savaime buvo lenkiškas. Sako, kad tai buvo dorovinis užkariavimas iš jų pusės su lenkų civilizacijos pagalba, krašto gyventojams pritariant lenkiškam elementui kaip aukštos civilizacijos atstovui. Galiausiai lenkai sako, kad jie turi būtu slavų tautų priešakyje, kad vadovauti joms kelyje į civilizaciją ir pilietinę laisvę. Ginčytis šiuo klausimu rusams su lenkais Europos Ginčytis šiuo klausimus rusams su lenkais Europos žurnalistikos lauke būtų beprasmiška. Visa tai tik priemonė jų kovai su Rusija (p. 241). Geriausias lenkų laikas buvo nuo Kazimiero iki Žygimanto Augusto valdymo pabaigos, t. y. nuo XV a. vidurio kokių 1572 m. Tuo metu Lenkija iš tiesų aplenkė Rusiją kai kuriose srityse (p. 242). Raštingumas buvo gana paplitęs lenkų tautoje. Krokuvos akademijoje buvo keletas žymių mokslininkų. Dėka vokiečių kolonistų vystėsi prekyba ir amatai, pakilo gyvenimo lygis. Šlėktų respublika, kurioje karalius tik turėjo monarcho titulą. Seimai išreiškė tik šlėktų visišką dominavimą ir todėl įstatymai tik plėtė šlėktų teises ir mažino miestiečių teises. Valstiečiai visiškai nebuvo atstovaujami, o miestiečių teisės mažinamos. Baudžiavinė teisės Lenkijoje egzistavo per visą XIV a. Kazimieras Didysis (1333 - 1370) bandė apriboti dvarininkų įtaką ir dėl buvo vadinamas krol chlopow. XV a. pabaigoje baudžiavinė teisės pripažinta įstatymu. 1496 m. statutu ir vėlesniais sprendimais iš valstiečių atimta teisė valdyti žemę ir jie padaryti pavaldžiais dvarininkams, be kurių žinios jie negalėjo keisti gyvenamosios vietos. Visa jų žemė atiduota dvarininkams, o dvarininkams niekas netrukdė išvyti valstiečius iš jų sklypelių (p. 243). Valstiečiai buvo pavesti dvarininkų teismui. Jie neteko ir asmeninės laisvės, ir nuosavybės teisių į žemę. Valstiečių prievolės nuolat augo. Lenkų dvasininkija buvo labiau išsilavinusi ir kaip niekur kitur fanatiška. Buvo diegiama neapykanta vienų kitiems, nesantaika. Jėzuitų įsitvirtinimas Lenkijoje. Dauguma mokyklų atsidūrė jų rankose. Jie išauklėjo ištisas lenkų kartas ir visa tai buvo nukreipta prieš Vakarų Rusią. Pasak Lelevelio šlėkta pareiškė, kad turi teisę ir gyvenimą savo kmetams arba valstiečiams. Seniūnai ir vaivados savo valdžia žlugdė miestus. Šlėkta išgynė iš seimų miestų atstovus (p. 244). Valstiečių padėtis pasak Lelevelio Žygimanto Augusto laikais buvo tokia: visiškas baudžiauninkų pavergimas tuo metu įvyko; kmetų teisė į žemę galutinai panaikinta; liko tik dvi gyventojų kategorijos - ponai ir baudžiauninkai kmetai. Dvarininkas turėjo neginčytiną teisę į baudžiauninko gyvenimą ir mirtį. Baudžiauninkai buvo pasmerkti amžinai vergijai ir įstatymai laikė juos neegzistuojančiais. Buvo pabaisų, kurios nekreipdamos dėmesio į Dievo ir žmonių įstatymus, atimdavo gyvenimą iš savo baudžiauninkų. Buvo galingi magnatai, kurie nepasotinami ištvirkime, tironizavo valstiečius labiau nei šlėktos; jie buvo įsitikinę, kad visi privalo paklusti jiems ir rungtyniavo vienas su kitu spaudžiant valstiečius; atimdavo iš jų nuosavybę, visas pragyvenimo priemones, buvo įsitikinę, kad dvarininkas gali išvyti valstiečius, jeigu jis jam nereikalingas. Valstietis galėjo būti išvytas, o pats neturėjo teisės pakeisti savo gyvenamosios vietos. Andžejus Modrževskis 1554 - 1559 m. rašė: Šlėkta laiko visus sodiečius ir visus prastuolius šunimis; tai įprastinis išsireiškimas šių šlykščių žmonių tarpe; jeigu šlėkta užmuša valstietį, kurį jis vadina chlopu, t. y. atstumtuoju, jis sako: "užmušiau šunį". Dvarininkai-despotai nebaudžiami prievartavo baudžiauninkų žmonas ir dukteris jų įžeistų vyrų ir tėvų akyse (p. 245). Dvarininkas galėjo išvyti parapijos dvasininką, išniekinti altorių; disponuodamas valstiečių sąžine, jis galėjo jiems primesti savo religiją - vergiją ir lažą. Lotynų kalbos mokėjimas, paplitęs aukštesniosiose klasėse, keletas puikių mokslininkų, išsimokslinusių Vakarų Europoje magnatų prabanga, dvasininkijos diplomatiškumas - to nepakanka, kad išgyvendinti iškrypusių visuomeninių santykių blogį (p. 246). Lietuviai buvo negausi ir skurdi latvių giminės tauta, neturėjusi nieko bendro su lenkais ir gyvenusi Vilniaus ir Kauno gubernijos miškuose. Pačių rusų noru suvienijo vakarų rusų žemes (p. 247). Lietuvių kunigaikščių giminystė su rusais pagreitino abiejų tautų susijungimą. Rusų tauta buvo sujungta su lietuvių tauta ne kaip pavaldi, bet kaip lygi su lygiais tauta. Tai kartojama vos ne kiekvienoje privilegijoje. Ypač tai matoma Vladislovo (Jogailos) privilegijose. Pav. 1435 m. rašoma: rusų šlėktų riterija yra susijungusio su lietuvių šlėktų riterija ir tos tautos pilnai susivienijusios, kaip lygi su lygia, laisva su laisva ir kaip vienagentės gera valia vienybę sukūrė ir įtvirtino, išsigelbėjusios iš totorių jungo bendra rusų ir lietuvių raitija su Gediminu priešakyje, mūsų protėvio; ir dabar savo valdose tegul turi rusai laisvę ir valią savo nepajungiamą ir neprievartaujamą ir tegul teisiasi patys, į žemių ir miestų teismus tegul renkasi teisėjus ir pareigūnus laisvais balsais, pagal savo teises ir statutus [...]" (247). Lietuviai sudarė tik 1/12 dalį gyventojų ir labai atsilikę nuo rusų civilizacine ir dorovine prasme. Rusų kalba kaip civilizacijos įrankis buvo rašytinė kalba ir lietuviams, o kunigaikščio dvare ir aukštesniosiose klasėse ir šnekamąja kalba. Rusų įstatymai lietuvių buvo pasisavinti. Lenkų laikais jie buvo surinkti į vieną knygą - Lietuvos Statutą. Didieji kunigaikščiai tuokėsi su rusais ir perėmė stačiatikybę. Taigi LDK buvo tikrąja to žodžio prasme rusų valstybė ir nuo Maskvos Rusios skyrėsi tik tuo, kad valdžia priklausė ne Riuriko palikuonims, o lietuvių kunigaikščio Gedimino namams. Čia nėra jokios pačios Lietuvos istorijos. Lietuviai išskyrus savo vardą nieko Vakarų Rusios istorijai nedavė. Savo moteriška puse Gediminaičiai (vedę ruses) manėsi turį teisę pretenduoti į visa Rusią (p. 248). Lietuvos-Rusios susiliejimas su Lenkija buvo parengtas ne lenkų civilizacijos pranašumu ir ne materialia Lenkijos jėga, o lenkų valstybininkų toliaregiškumu ir nepaprastu užsispyrimui. Jie suvokė, kad vienintelė galimybė apginti savo nedidelė šalį - prisišlieti prie Lietuvos-Rusios valstybės. Tuo tarpu katalikų dvasininkija godžia žiūrėjo į šią šalį. Lenkų dvasininkija sugebėjo įtikinti Jogailą atsisakyti savo tėvų tikėjimo (Algirdas buvo stačiatikis, o Julijona - rusų kunigaikštytė) ir Krokuvoje jis ir jo broliai buvo perkrikštyti į katalikybę. Šiuo žingsniu Lenkija įgijo didžiulę įtaką Europoje. Geriausias laikas Lenkijai ir buvo Jogailaičių valdymas. Lenkai viliojo lietuvių kunigaikščius į Krokuvą religijos įtaka, europietiško miesto žavesiu, gudria politika (p. 249). O lenkai tvirtai laikėsi savo tikslo ir į sostą rinko tik jogailaičių atstovus ir per juos kaip aistringus katalikus skleidė Rusioje lenkų įtaką ir rengė dirvą jos susijungimui su Lenkija (p. 250). 200 metų veikė taip atsargiai. Iki pat Liublino unijos rusiškas elementas laikėsi tvirtai savo tautiškumo. Ir tik šio periodo pabaigoje lenkiškas elementas ėmė skverbtis. Rusų kalba, rusų įstatymai ir stačiatikių tikėjimas ir toliau buvo valstybėje viešpataujantis, nepaisant to, kad nuo Jogailos didieji kunigaikščiai ir dalis pačios lietuvių genties priėmė katalikybę. Pačioje Krokuvoje rusų kalba buvo dvaro kalba Žygimanto Augusto laikais. Tačiau dar Jogailos laikais Romos dvasininkai bandė įvesti katalikybę Rusioje (p. 250). Lenkai suvokė, kad reikia išardyti rusų tautos vienybę ir tam pasiūlė duoti rusams dvarininkams lenkų šlėktų teises. Tai viliojo ir buvo artima rusų bojarams: teisė rinktis į seimus ir seimelius, herbai ir garbės titulai; neribotos savivaldos teisė savo dvaruose. Tad ir čia kaip Lenkijoje atsirado magnatai ir smulkioji šlėkta, baudžiauninkai cholopai ir dvaro šeimyna. Daugeliui miestų buvo suteikta Magdeburgo teisė, žinoma Lenkijoje iš vokiečių kolonistų. Į Lietuvos Statutą buvo perkelti daugelis lenkų įstatymų, pabrėžiančių socialinių sluoksnių skirtumus. Valstiečiai prarado bet kokį atstovavimą. Bajoras užsiiminėjantis prekyba ir amatais prarasdavo savo valdas. Ponas, turintis savo tarnyboje skurdų šlėktą, galėjo jį teisti ir nubausti net mirties bausme. Rusia buvo paalinta vaivadijas ir pavietus. Į rusų kalbą skverbėsi lenkų kalbos išsireiškimai (p. 251). Žalingiausia lenkiška socialinė novacija buvo baudžiavinė teisė (p. 252). Rusų žemėse iki tol baudžiavos nebuvo. Patys terminai barščina arba panščizna (lažas) buvo nežinomi Rusioje iki lenkų įtakos, t. y. iki XV a., o Rusioje iki XVII a. Kaip ir pagal Rusų Pravdą, taip ir pagal Lietuvos Statutą vergais buvo pripažįstami karo belaisviai, nusikaltėliai ir tie, kurie patys parsiduodavo į vergiją. Rusų valstiečiai buvo laisvi žmonės. Ten buvo kaimo bendruomenės, kurios turėjo savo liaudies susirinkimus, besivadinusius kopomis arba gromadomis. Kopai priklausė visi tos bendruomenės valstiečiai, gyvenę ir didžiojo kunigaikščio, ir dvarininkų žemėse, ir vienuolyno, ir savo pačių (p. 252). Kopos valdžia galiojo net dvarininkams, kurie buvo kviečiami į viečę. Baudžiavinė vergija pirmiausia iš Lenkijos atėjo į Galiciją. Vėliau į Podolę ir Volynę. Lenkų šlėktos sugebėdavo ir karaliaus išsiprašyti valdų Rusioje. Lenkų magnatai ir vėliau eiliniai šlėktos masėmis traukė į rusų žemės, atsinešdami ir baudžiavos sampratą, o rudų kaimiečiai, išnaudojami lenkų magnatų tūkstančiais traukė link Dniepro slenksčių, kur davė pradžią kazokams; kiti traukė pas totorius ir juos atsivesdavo nusiaubti lenkų valdomas žemes. Iš kitos pusės lenkų karaliai, siekdami paraukti šį savo pusę lietuvių-rusų dvarininkus, lygino jos teisęs su lenkų, suteikdami neribotas teises savo valdose. Kol tikėjimo ir tautos vienybės ryšys nebuvo nutrauktas, rusų dvarininkai nuosaikiai naudojosi tomis teisėmis. Tačiau XVI a. rusų bendruomenės jau buvo susilpnintos ir išdalies suardytos. Žygimantas I jau neribotai dalijo valstiečius ištisais kaimais (p. 253). O Žygimantas Augustas 1560 m. suteikia teisę dvarininkams teisti savo valstiečius savo valdose. XVII a. večių nebelieka (p. 254). Štai tokį pėdsaką paliko Lenkija savo žydėjimo metais. Ir kuo labiau lenkų karaliai ir didieji kunigaikščiai tolo nuo savo paveldimų valdų vardan lenkų interesų, tuo labiau Vakarų Rusia linko į Maskvos pusę. 1514 m. Smolensko gyventojai sveikino Maskvos pulkus kaip savo gelbėtojus (p. 254). Žygimanto Augusto laikais turėjo baigtis Gedimino giminė, rusiška savo krauju ir kalba [visiškas absurdas]. Kol buvo gyvas Nikolaj Radzivil (stačiatikių tikėjimo) [visiškas absurdas], garbingas tautos ir savo tėvynės gynėjas. O iš kitos pusės - du rusų didikai Ostrožskis ir Čartoriskis, išdavikai. Viso to dėka lenkams pavyko (p. 255). Tikrasis Rusios sulenkinimas prasidėjo Žygimanto III laikais. Per sukatalikinimą. Įrankis tam lenkų dvasininkija ir jėzuitai. Žodis "unija" - tik priedanga. Tikslas - rusų atvertimas į katalikybę. Rusai buvo suskaldyti į stačiatikius ir unitus. Unitai turėjo savo dvasinius vadus jėzuitus ir visišką valdžios paramą (p. 256). Žiaurus stačiatikybės persekiojimas (p. 256 - 257). Hetmanų Kosinskio ir Nalivaikos vadovaujamas sukilimas Mažarosijoje. Žiauriausiai numalšintas. Lenkų valdžia ir unija viešpatavo (p. 257). Rusai stačiatikiai neteko bet kokių pilietinių teisių (p. 257). Lenkai atėmė iš rusų tautos pilietines laisves, žemę, turtą, tikėjimą, norėjo ištrinti nuo žemės paviršiaus paties ruso vardą. 1744 m. baltarusių valstiečių sukilimas Kričevo seniūnijoje. Kokia buvo Lenkijos situacija nuo Žygimanto III iki Mykolo Višnioveckio pagal Lelevelį: gyventojų skaičiaus sumažėjimas. Keli milijonai žuvo vidinėse sumaištyse ir vidiniuose karuose; daug persikėlė arčiau Dniepro; daug tautos persikėlė į Sileziją; kažkada dirbtos žemės apaugo mišku. Amatai nyko. Mėsa - retenybė. Daug kur smulkioji šlėkta buvo verčiama atlikti lažą. Iš baudžiauninkų buvo reikalaujama vis daugiau. Jėzuitų pastangomis visur įsitvirtino Romos katalikybė. Daugelis protestantų savanoriškai paliko Lenkiją (p. 261). Dvarininkai įsivedė druskos, degtinės ir kai kurių kitų produktų monopolį ir priverstinai pardavinėjo juos savo valstiečiams (p. 264). Dvarininkių agentai buvo žydai. Tai buvo tik turtingų magnatų privilegija, ir seniūnų. Valstiečių padėtis - tiek lenkų, tiek rusų - darėsi vis blogesnė. Visiškas beteisiškumas. Vadinti juos chlopais jau buvo per daug garbinga. Jei pradėti vadinti chamais. Panščizna ir rinkliavos padidintos iki negalėjimo (p. 265). Valstietis, kuris turėjo pusę valako, turėjo atlikti lažą tris dienas raitomis ir tris dienas pėsčiomis. Taigi šešias dienas per savaitę. Dar buvo gvoltai. Dvarininkai klausinėjo vienas kitą kokį lažą atlikinėja jo valstiečiai ir orientavosi į tai. Valstiečiai dar turėjo mokėti dešimtinę bažnyčiai. Žydai, kurie vadinti dėlėmis, arendavo karčiamas ir alaus gamyklas, nuolat girdė valstiečius dvarininkų naudai. Jei valstietis ką ir sutapydavo, slėpdavo žemėje (p. 265). Dvarus prižiūrėdavo administratoriai, nes magnatai dvaruose negyveno (p. 266). Masė nuskurdusios šlėktos metėsi į valdytojų ir ekonomų pareigas dvaruose. Jie šliaužiojo prieš ponus ir tuo pat metu juos apvogdavo, o valstiečius niekino, neapkentė ir tironizavo. Jie neišleisdavo iš rankų botago. Teismus vykdė ponas. Valstietis virto visišku vergu. Stanislovas Leščinskis rašo, kad negali be siaubo prisiminti įstatymo, pagal kurį kiekvienas šlėkta nužudęs valstietį gauna tik baudą sumokėti. Mes laikome valstiečius kitos prigimties padarais, ne žmonėmis. Bernulji savo kelionės po Lenkiją metu (1781 m.) pasakojo, kad šlėkta galėjo prievartauti kiekvieną merginą, kuri tik jam patiko, atsakydamas šimtu smūgių lazda kiekvienam, kuris drįso skųstis tuo. Poniatovskis buvo įsakęs A. Zamoiskiui parengti naują kodeksą įstatymų, kur numatyti tam tikri palengvinimai valstiečiams (p. 266). Valstiečiai buvo pajungti bendrai justicijai, numatyta steigti valstiečių mokyklas, suteikta teisė rinktis darbą tiems, kurie neatlikinėjo lažo. Kai tik šitas kodeksas buvo pristatytas seimui (1780 m.), kilo baisiausias seimo deputatų pasipiktinimas. Poznanės deputatas Sokolnickis metė ant grindų tris kodekso tomus ir juos trypė kojomis, išsakydamas prakeiksmus ir kodeksui, ir jo sudarytojui. Karūnos maršalo kunigaikščio Liubomirskio ir Volynės deputato Kaminskio pasiūlymu, skambant šūkiams  paskelbti Zamoiskį tėvynės išdaviku, pasikėsinusiu į šlėktų laisvę, seimas paskelbė kodeksą vertu sudeginti budelio (p. 267). XVI a. antroje pusėj valstiečiai ir įstatymo raide praranda žmonių teises ir baudžiavinė būklė įgauna visiškos vergijos charakterį: už baudžiauninko nužudymą uždedama tik 30 grivnų bauda. Tai suteikia teisę dvarininkams ir administratoriams bausti valstiečius ir dvariškius mirties bausme. XVII a. pradžioje baudžiavinė teisė primetama visai Rusiai (p. 267). Rusijoje tik valstybiniais interesais valstiečiai buvo verčiami atlikti tam tikras prievoles tam tikroje vietoje dvarininkams kaip valstybės tarnautojams, tačiau jie išlikdavo laisvi. Valstiečiai ir uždraudus išėjimą, išlieka asmeniškai laisvi, išsaugo bendruomeninį valdymą per savo išrinktus atstovus ir prieš valstybę tebėra savarankišku luomu, valdomu ir teisiamu žemių valdžių. Jie dar nebuvo visiškai dvarininko baudžiauninkai. Ir tik nuo 1675 metų pirmą kartą sutinkami atvejai, kai dvarininkai su vyriausybės žinia ir leidimu keičiasi valstiečiais ir parduoda juos be žemės. Čia yra tikrosios baudžiavinės teisės pradžia. Galiausiai Petras Didysis sulygina dvarininkų valstiečias su vergiją velkančiais žmonėmis, atsakomybę už juo perduodamas dvarininkams. Štai čia įstatymas galutinai pripažįsta baudžiavinę teisę, kokia ji atėjo iki mūsų dienų. Dabar valstybė turi reikalo tik su dvarininkais, o valstiečiai jai neegzistuoja (p. 268). Kaip taip greitai galėjo atsirasti ir įsitvirtinti tikroji baudžiava Rusijoje? Baudžiava egzistavo srityse, susigrąžintose iš Lenkijos: Smolensko, Seversko ir kai kuriose kitose srityse. Aleksejus Michailovičius patvirtino tenykštei dvarininkijai jų teises ir privilegijas, taip pat ir teisę valdyti baudžiauninkus. Visa tai veikė ir rusų dvarininkus. Be to su pirmaisiais Romanovais stiprėja aristokratų giminių persikėlimas iš Vakarų Rusios. Jie irgi skleidė baudžiavinės sistemos praktiką. Aleksejus Michailovičius ir Smolensko miestiečiams patvirtino teisę turėti baudžiauninkų. Taigi baudžiavinis pavergimas atėjo į Rusiją iš Lenkijos per Vakarų Rusią. Ir ta Smolensko miestiečių teisė išliko iki pat Nikolajaus valdymo laikų pabaigos (p. 269). Tai, kas prie Aleksejaus Michailovičiaus buvo leidžiama kaip atskiras atvejis, Petro Didžiojo laikais tampa įstatymo norma. Kuo arčiau Lenkijos sienos, tuo ta teisė buvo rūstesnė. Tokie žodžiai kaip cholop, čeliad, cham atėjo į rusų kalbą iš Lenkijos. Lenkų dvarininkijai galima nurodyti, kad ji būdama viešpataujantis sluoksnis valstybėje privedė baudžiavą prie kraštutinio žiaurumo, kurio nebuvo jokioje kitoje Europos šalyje (p. 270). Imperatoriškoje bibliotekoje yra lenkiška brošiūra iš Stanioslovo Poniatovskio bibliottekos, pavadinimu "Žečpospolitos katekizmas", kurioje aprašoma Lenkijos visuomenė XVIII a. (p. 270). Didžiojoje Lenkijoje yra šlėktų-brukovcų, klajūnų, gyvenančių miestuose. Tai elgetos, tinginiai ir girtuokliai. Ponai įsako jiems eiti į seimelius kaip į lažą, išrinkti atitinkamą skaičių deputatų o jeigu išstos kita partija tai muštis su ja. Šitiems šlėktoms gausiai duoda degtinės ir medaus, vadina ponais-broliais, rėkia" "vivat laisvė ir lygybė". Tas pats šlėkta, kurį esaulas rimbu išveja į lažą, čia yra lygus savo ponui (p. 271)). Katekizme sakoma: "Tikiu ir išpažįstu šlėktiškąją laisvę esant betvarkės, priespaudos ir artimo niekinimo kaltininke, atėmusia chlopui žmogaus teises, o miestiečiui pilietines - laisvę, iš kurios gimė ponų savivalė, pagimdžiusi nesantaiką, niekšiškumą ir šlėktos pasidalijimą į partijas, persmelktas klastos ir baisios galingųjų prievartos". Lelevelis rašė apie XVIII a. Lenkiją: Prietarai ir fanatizmas pavertė liaudies dvasią žiauria ir pažemino ją. Visa politinė veikla susikoncentravo mažumos rankose. Lenkija, įstumta į grubumo ir bejėgystės būklę, beginklė, vargana auka Romos propagandos, niekinama savo nedraugų, atstumiama kitų tautų, Lenkija nepaisant to žiūrėjo iš aukšto į savo kaimynus, nors jų sėkmės politiniame gyvenime buvo stebėtinas kontrastas jos pačios irimui (p. 273). Rusią lenkai pavertė cholopų žeme. Senoji rusų aristokratija ir miestiečiai pamažu atitolo nuo rusų tikėjimo, kalbos, tautiškumo, išsigimė į rusiškumo priešus, tapo lenkais. O liaudis išlaikė daug rusiškumo. Tačiau rusų chlopai buvo per daug neturtingi ir niekinami, kad lenkų dvasininkai ir jėzuitai galėtų dirbti jų atvertimui į lenkus (p. 273). Tautos civilizacija galima dėka dviejų sąlygų: stiprios valstybinės tvarkos ir tautos individualaus vystymosi galimybės plėtotis. Lenkijoje jų nebuvo. Valstybinė santvarka buvo chaosas, o individualus vystymasis buvo įmanomas tik mažumoje (p. 274). Kas kaltas, kad Lenkija, kažkada galinga, tapo jėzuitų lenu ir kaimyninių valstybių kiemu (p. 275). Napoleono armija pasak autoriaus nebuvo išvaduotojų armija. Prieš ją pakilo tautos nuo Madrido iki Maskvos. Baisybės, kurias Rusijoje įvykdė Napoleono armija, iš esmės buvo atlikta lenkų": Smolensko, Maskvos, Kalugos gubernijos ir pati Maskva prisimena su kokiu įniršiu lenkai mesdavosi ant beginklių žmonių. Jie kariavo kaip tikri barbarai, nesigailėjo nei lyties, nei amžiaus, tyčiojosi iš rusų šventyklų, naikino senovės paminklus. Ir nepaisant to Aleksandras I buvo entuziastingas lenkų gynėjas Vienos kongrese (P. 277). Visose devyniose gubernijose valstiečių, priklausiusių lenkų dvarininkams, padėtis buvo siaubinga (p. 278). Ypač Baltarusijos, Minsko ir Gardino gubernijose. "Laikraštyje "Russkij Vestnik" dvarininkas Engelhardtas iš Smolensko aprašo scenas barkose, plaukiančiose Dauguva į Rygą. Visame kelyje per Vitebsko guberniją šimtai alkanų ir pusnuogių valstiečių grūdosi ant kranto, prašydami iš plaukiančiųjų duonos. Ir jie išdalija savo negausią proviziją, o kai kurie laivų savininkai iš anksto pasiruošia duonos. Kai duona iškeliama ant kranto, alkani valstiečiai puola ant jos kaip žvėrys. Vyrai plėšia iš moterų duoną, suaugusieji iš vaikų. 1855 m. vienoje iš šios gubernijos valdžios ataskaitų rašoma, kad šios gubernijos valstiečiai beveik nežino duonos, maitinasi grybais ir kitokiais žaliais daiktais. Iš čia baisios ligos. Visuotinis skurdas greta dvarininkų prabangos. Kai 1855 m. rusų kariuomenė buvo dioslokuota Gardino gubernijoje, pulkai, batalionai ir batarėjos duodavo pietus alkaniems valstiečiams. Iš čia siaubingas skurdas, nuolatinės epidemijos. Keliuose tais metais kariuomenė rasdavo lavonus šalia kelių, žmonių, mirusių nuo bado ir ligų. Žinoma, dabar užmušti cholopo jau negalima, nors ir toliau lenkų ponų akyse cholopas yra šuo. Kai ponas duoda ekonomui kasdienę proviziją, tai sako: čia ponams, o čia cholopams ir šunims. Katalikų kunigai ir ponai cholopų tikėjimą toliau vadina chlopišku, šunišku (p. 278). Inventorių įvedimas buvo viena iš priemonių pagerinti valstiečių būklę. Vilniaus ir Baltarusijos generalgubernijose inventoriai turėjo kitą likimą: čia inventorių sudarymas truko metų metais; sudaryti pačių dvarininkų jie nė kiek nepalengvino valstiečių būklės. O kai 1861 m. išlaisvino valstiečius iš baudžiavinės priklausomybės lenkų dvarininkai stengėsi visomis priemonėmis užkirsti tam kelią (p. 279). Lenkų dvarininkų nepasitenkinimas reforma buvo viena iš sukilimo priežasčių (p. 280). Tik šia viltimi susigrąžinti baudžiavinę teisę galima paaiškinti ir Vitebsko bei Mogiliovo gubernijų lenkų dvarininkų siekį susivienyti su Lenkija. Pačioje Lenkijos Karalystėje valstiečiai nekovoja sukilėlių gretose (p. 280). 1830 m. revoliucija ir dabartiniai įvykiai parodė, kad mažuma, laikanti Lenkiją savo įtakoje, privedė šią nelaimingą šalį prie tokios apgailėtinos būklės, kad kai tik susilpnėja karinė diktatūra, visuomeninė tvarka sugriaunama ir atveriamas kelias mažumos terorui. Smulkioji šlėkta Lenkijoje sudaro gausų proletarų sluoksnį kaip Europoje, lygiai taip pat grubų, bet dėka nuolatinio neveiklumo ir fanatiškos kunigų įtakos, ta šlėkta dar labiau pajėgi būti sukelta neramumams (p. 282). Daugelis taip vadinamų išsilavinusių lenkų yra įsitikinę savo pranašumu kitų tautų atžvilgiu ir tuo, kad Rusia yra lenkiškas kraštas (287).