Lietuvių diduomenės kapai Krėvoje |2021 liepos 26 d.
Viktoras Toločko "Gausiai ornamentuotus ginklus XIII a. lietuviai degino kartu su didikų kūnais" (2020 07 19).
Versta su Deepl Translate
Baltų genčių pagoniškos tradicijos buvo išsaugotos pirmaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės formavimosi etapais. Kaip archajiškos apeigos padeda atkurti Lietuvos karinės bajorijos įvaizdį, sužinojo "Sputnik".
Baltarusijos istorikai beveik netyrinėjo ankstyvojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės formavimosi laikotarpio, kai nuostabios slavų ir baltų kultūrų simbiozės dėka susiformavo didžiulė valstybė, perėmusi visa, kas geriausia iš ją apgyvendinusių tautų.
Pagrindiniai XIII a. materialinės kultūros šaltiniai yra archeologiniai paminklai: kurganai, tvirtovės ir kapinynai. Keista, kad gausus archeologinių vietovių sluoksnis šiaurės vakarų Baltarusijoje, kur savo pėdsaką paliko lietuvių gentys, tebėra menkai ištirtas.
Baltarusijos valstybinio universiteto Istorijos fakulteto muziejuje šiuo metu kaupiama ginklų, papuošalų ir namų apyvokos daiktų kolekcija, kuri priklausė Lietuvos didikams, kai jie dar praktikavo pagonybę. "Sputnik" korespondentas Stanislavas Androsikas išsiaiškino, kodėl baltų palaidojimai tokie turtingi.
Lietuvos karinis elitas
Netoli seniausios Baltarusijoje mūrinės pilies Krėvoje istorikai aptiko tiksliai datuojamą Lietuvos kariuomenės elito palaidojimo vietą. Kai kurie rasti daiktai buvo labai gerai išsilaikę dėl to, kad jie buvo kremuoti. Į ugnį patekę geležiniai daiktai pasidengia apnašomis, kurios apsaugo metalą nuo tolesnės korozijos.
"Galima nustatyti kapinyno įkūrimo datą - 1274 arba 1277 metai. Iš metraščių žinome apie Galicijos-Voluinės kunigaikščių ir mongolų-totorių žygį į Novogrudoką, kurį tuo metu buvo užkariavę lietuviai. Tai buvo du žiemos žygiai", - sakė archeologas Jevhenas (Eugenijus) Vlasovecas.
Per apgultį lietuviai užsidarė pilyje, o aplinkinį miestą nusiaubė mongolai-tatarai. Įdomu tai, kad čia rasti materialinės kultūros objektai sutampa su daiktais, rastais netoli Krėvos esančiame kapinyne.
"Visas raitelio ir jo žirgo ginkluotės komplektas tiek šioje kapavietėje, tiek mongolų-totorių nuniokotoje Novogrudoko apylinkėje sutampa. Ten taip pat rasta mongolų strėlių antgalių iš skelčių", - sakė istorikas.
Jo teigimu, grandininių šarvų komplektai, lameliniai šarvai, sidabru inkrustuoti papuošalai, ietigaliai ir kalavijai rodo, kad jie priklausė siauram Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinio elito sluoksniui. Sidabro raštas su zoomorfiniu atvaizdu, puošiančiu kirvį, leidžia manyti, kad tai buvo kilmingo kario statuso daiktas.
"Paprasti žmonės negalėjo turėti tokių dalykų. Šioje kapavietėje buvo palaidoti kariai, žuvę per konfliktą su mongolų-totorių ir Galicijos-Volynės kunigaikščiais. Tuo metu buvo žiema ir iš kūnų nebuvo galima ištraukti mongolų strėlių. Nužudyti kariai buvo vežami į savo valdas už Nemano, Golšanuose ir Krėvoje, ir kremuojami", - patikslino Eugenijus Vlasovecas.
Informatyviausias regiono paminklas
Kartu jis patikslino, kad turėjo galimybę ištirti ypatingą palaidojimų tipą, nes paprastai randami pavieniai palaidojimai, o čia - vadinamoji kremacijos vieta. Paprastai kūnas būdavo kremuojamas, pelenai surenkami į urną, o ant jos supilamas piliakalnis.
Po XIII a. pabaigoje įvykusio karinio susirėmimo čia teko palaidoti daugybę kūnų. Todėl iš medžio buvo gaminamos lentos, ant kurių vienu metu buvo deginami keli kariai. Vėliau ant viršaus buvo uždėta dar viena lentų plokštė, todėl vienu metu žemėje susidarė didelis degėsių, kaulų ir artefaktų sluoksnis.
Tokie Lietuvos karinės bajorijos kapai Baltarusijoje iki šiol nebuvo žinomi, nors kaimyninėje Lietuvoje jų rasta dešimtys.
Archeologas pabrėžia, kad rasta kapavietė yra reprezentatyviausia iš visų, nes ji nebuvo sunaikinta ar pažeista žmogaus poveikio ir "mus pasiekė savo pirminiu pavidalu.
"Mano nuomone, iš viso to, ką turime Lietuvoje ir čia, tai turtingiausias ir informatyviausias paminklas visame regione. Panašus buvo ir Golšanų mieste (Alšėnuose), tačiau dėl žemės ūkio darbų ir plėšimo jis išliko tik labai pakitęs", - sako jis.
Atlikus kasinėjimus rasti dviejų dešimčių budėtojų rinkiniai su kalavijais, kirviais, ietigaliais, diržais ir sidabru inkrustuotais papuošalais.
Vietos amatininkų ginklai
Eugenijus Vlasovecas atkreipė dėmesį į gausiai dekoruotą kirvį su zoomorfiniu atvaizdu, padengtu sidabru. Kai kurie istorikai mano, kad tai gali būti ožka, kuri buvo laikoma dievo Perkūno aukos gyvūnu. To negalima tvirtai teigti, tačiau panašiai dekoruotų kirvių buvo rasta Rusijos teritorijoje ir net Čekijoje, kur jie buvo imami kaip trofėjai.
"Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis pagoniškasis elitas naudojo bendro stiliaus daiktus. Tai buvo baltų genčių - lietuvių, prūsų ir jotvingių - kultūros simbiozė. Jie naudojo sidabru inkrustuotus kirvius ir kardus. Visi šie daiktai buvo vietiniai", - sakė jis.
Tiesa, kardų ašmenys galėjo būti vakarų Europos kilmės. Vėliau savo nuožiūra jie galėjo būti aprūpinti užuolaidomis, pagrindais, makščių antgaliais ir reikalingu dekoru.
"Arklių pakinktai taip pat buvo puošiami tuo pačiu stiliumi, o apdarai nuo žmonių naudojamų skiriasi tik dydžiu. Karys ir jo žirgas sudarė vieną visumą, todėl jie kartu iškeliavo į kitą pasaulį. Per laidotuves daiktai buvo rituališkai "nužudomi", - aiškino istorikas.
Iš viso archeologinės vietovės, rastos netoli Krėvos, daiktų kolekciją dabar sudaro daugiau kaip 150 daiktų. Daugumą jų restauravo Lietuvos specialistai. Tiesa ta, kad Baltarusija paprasčiausiai neturi tiek daug kompetentingų specialistų, galinčių atlikti tokius darbus aukštu lygiu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje surengta speciali Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinės bajorijos materialinei kultūrai skirta paroda, kurioje buvo eksponuojami ir Baltarusijos teritorijoje rasti radiniai.