Lietuvių tauta naujaisiais laikais: istorinio proceso logika | 2020 rugpjūčio 11 d.

Lietuvių tauta XXI a. pradžioje yra atsidūrusi be galo sunkiose aplinkybėse. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje atsivėrusi globaliam pasauliui bei per istoriškai trumpą laikotarpį netekusi trečdalio savo šalies gyventojų bei vadovaujama elito, kuriam tautinio identiteto išsaugojimas yra neaktualus dalykas, o žmonijos vairui kol kas esant rankose tų, kurie pasaulį veda į visišką totalitarizmą bei didelės dalies žmonijos sunaikinimą, lietuvių tauta yra ant sunykimo ribos. Tam nedaugeliui sąmoningų lietuvių tautos narių, kuriems dar rūpi tautos likimas, būtina susivokti situacijoje. Mes neturim galimybių įtakoti pasaulio globalių tendencijų, tačiau mūsų valioje yra įvertinti savo praeitį, išryškinti ir kabintis į tas ideologines, politines, kultūrines ir religines vertybes, kurios padeda mums išlikti, kurios skatina mūsų tautinį solidarumą, kurios galų gale veda lietuvių tautą į ateitį. Kitaip sakant, mes galim ir privalom įvertinti savo praeitį. Visų pirma netolimąją, XIX - XX a. istoriją, nes su ja mus sieja glaudžios asmeninės, šeimos, giminės istorijos gijos, taigi, stiprūs emociniai ryšiai. Tai mes privalom padaryti labai atvirai, nes toliau trauktis jau nebėra kur.

Oficialiajame Lietuvos istoriniame naratyve akcentuojama valstybė ir jos nepriklausomybė, pabrėžiant valstybės ir tautos sąvokų netapatumą ir prioritetą teikiant valstybei. Tačiau žvelgiant iš tautos pozicijų, valstybės ir tautos sąvokų supriešinimas yra fikcija. Kiekviena valstybė atstovauja titulinę naciją ar kitokią žmonių bendriją, kurią vienija tam tikras kultūrinis identitetas. Taigi pamatiniai yra kultūrinio pobūdžio tapatybės, o ne formalūs valstybingumo elementai.Tokiame kontekste valstybė yra etnoso saviorganizacijos forma, kurios buvimas rodo, kad ją turintis etnosas turi galimybę tvarkytis netrikdomas kitų tautinių organizmų sau naudinga (išlikimą ir vystymąsi) užtikrinančia kryptimi, o visiška šios tautos saviorganizacijos formos - valstybės - nepriklausomybė pademonstruojama (įrodoma) tam tikromis procedūromis (reiškiniais). XX a. antroje pusėje - XXI amžiuje tai reiškia priklausyti JTO ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, tai reiškia turėti savo vėliavą, herbą, himną, kuriuos tokiais pripažįsta kiti atitinkamą saviorganizacijos formą turintys tautiniai vienetai. Tai reiškia turėti savą ambasadų tinklą ir pan. Tai reiškia taip pat, kad tokių tautinių vienetų vadovai (prezidentai, premjerai ir kt.) gali susitikti su kitų analogišką saviorganzacijos formą turinčių tautinių organizmų vadovais kaip lygūs su lygiais, kad jiems ištiesiamas oro uostuose raudonas kilimas ir pan. Tačiau ar šie kriterijai pakankami, kad formalius valstybingumo simbolius turintis tautinis organizmas (etnosas) galėtų išlikti ir sėkmingai vystytis? Vargu. Mes galim išvardinti visą eilę tautinių organizmų, kurie turėdami savo valstybes, disponuojančias formaliais nepriklausomumą įrodančiais kriterijais, iš tiesų ne tik nesiplėtoja ir nesivysto, bet dargi nyksta. Pavyzdžiui baltarusių tauta, kurios "valstybė" - Baltarusijos SSR - sovietų laikais juk priklausė JTO, turėjo savo ambasadorių tinklą ir pagal šį itin svarbų nepriklausomą valstybingumą įrodantį kriterijų taip pat juk taip pat buvo tauta, turinti savo valstybę ir dargi "nepriklausomą", bet faktas tas kad tuo metu ji nyko, asimiliuodamasi su rusų tauta. Tą patį galima pasakyti apie lietuvių tautą Abiejų Tautų Respublikos laikais, kai egzistavo valstybinis darinys, vadinamas Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, istorikų ir nemažos lietuvių visuomenės dalies laikomas lietuvių "valstybe". Istorija rodo, kad šioje "valstybėje" lietuviai sparčiai nyko ir jos pabaigą (1795 m.) pasiekė stipriai polonizavęsi, su išplauta tautine savimone, o LDK buvo virtusi sulenkėjusio politinio elito - litvinų - valstybe. Daugelio tautiškai nusiteikusių žmonių tas pats sakoma ir apie šiuolaikinę Lietuvos valstybę, nors, skirtingai nuo LDK elito, dabartinis dar neprarado savo tautinės savimonės, šiuo požiūriu neatsiskirdamas nuo lietuviakalbės lietuvių tautos. Kraštutiniais atvejais, kai tas nykimas itin spartus, tenka aiškintis ar valstybė (kuri faktiškai yra valdžios organų, narystės tarptautinėse organizacijose ir simbolikos kompleksas) iš tiesų dar yra titulinės tautos saviorganizacijos forma. Ne tokiais kraštutiniais atvejais reikia aiškintis tendencijas ir veiksnius, kurie skatina nykimą. Bet kuriuo atveju valstybės titulas ir priklausomybė tarptautinėms organizacijoms nereiškia, kad toks darinys yra naudingas tautai, o iš kitos pusės nepriklausomybės nebuvimas nebūtinai reiškia negalėjimą tautai išlikti ir vystytis. Valstybė kaip tautos saviorganizacijos forma gali egzistuoti ir nebūtinai aprūpinta formaliomis nepriklausomo valstybingumo žymėmis. Tai gali būti ir autonomija. O žinant, kad šiais globalizacijos laikais visos valstybės be galo susijusios viena su kita, jos visos tampa galingesnių darinių "autonomijomis". Pav. ir nepriklausoma tarpukario Lietuva buvo labai įtakojama kitų valstybių - pav. Vokietija ir SSRS labai prižiūrėjo Lietuvos spaudą, kad joje nepasirodytų jokių prieš šių valstybių interesus nukreiptų straipsnių. Tai tik detalė, bet ji verčia permąstyti naujųjų laikų lietuvių tautos istoriją.

Kad atsakyti į klausimą kas naujaisiais laikais lietuvių tautai padėjo išlikti, vystytis ir plėtotis, o kas trukdė, pirmiausia reiktų išsiaiškinti, kokie kultūriniai ir ideologiniai momentai apsprendžia lietuvių tautos egzistavimą. Atsakyti į šį klausimą nėra sunku: tai kompleksas vaizdinių ir vertybių, apsprendžiančių baltišką tautinę savimonę ir iš jos kylančią lietuvišką savimonę, paremtą lietuvių kalba. Tai būtinas vaizdinių, vertybių ir ideologinių akcentų kompleksas, be kurio asmuo vargu ar gali būti teisėtai laikomas lietuviu. Tokiame kontekste akivaizdu, kad visa tai, kas istorijoje padėjo šį kompleksą išsaugoti, yra vertintina teigiamai, o kas veda į jų nykimą lietuvių sąmonėje, yra neigiami dalykai. Kadangi istorija rodo, kad lietuvių tauta per 400 metų po unijos su Lenkija ir christianizacijos, vykusios jai tarpininkaujant, stipriai polonizavosi, prarasdama savo tautinę savimonę, akivaizdu, kad pavojingiausi lietuvių tautai yra tie vaizdiniai, vertybės ir ideologiniai akcentai, kurie skatina arba gaivina polonizaciją ir lenkiškumą. Ir kadangi lenkiškumas Lietuvos istorijoje ir lietuvių sąmonėje neatsiejamas nuo katalikybės, tai ir tradicinė katalikybė dėl jos atėjimo į Lietuvą istorinių aplinkybių, viduramžiško pasaulėvaizdžio ir socialinio egoizmo skatinimo, taip pat yra stiprus veiksnys, vedantis į lenkiškumo gaivinimą lietuvio sąmonėje. 

Neįmanoma išsamiai apžvelgti naujųjų laikų Lietuvos istorijos įvairiais aspektais. Prasmingiausia būtų atlikti pasaulėžiūrinį pjūvį, paanalizuojant svarbiausius ideologinius markerius, įtakojusius lietuvių tautą per visą laikotarpį nuo tautinio atgimimo XIX a. pabaigoje iki pat XXI a. pradžios, o visų pirma socializmo (marksizmo, komunizmo) reikšmę lietuvių tautai. Jos atgimimas vyko naujųjų laikų pasaulėžiūrinėmis sąlygomis, kurių vienas iš aspektų buvo socializmo (marksizmo) doktrinos iškilimas ir išpopuliarėjimas. Tai apspręsta tiek pasaulio globalaus elito sprendimų ir tikslų, tiek Vakarų ekonominės ir politinės sistemos vystymosi, sąlygojusio plačiųjų darbininkų masių išnaudojimą ir dėl to socializmo ir socialdemokratų partijų populiarumą XIX a. ir XX a. pradžioje. Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, kurio absoliuti dauguma žmonių gyveno kaime. Bet ir čia socialdemokratų idėjos ir jų keliami klausimai bei siūlomi jų sprendimai rado labai palankią dirvą žemės ūkio darbininkų bei negausiame miesto proletariato sluoksnyje. Socialiniai ir nacionaliniai klausimai buvo glaudžiai susiję. Didžiulė dalis žemės priklausė lenkų, rusų kilmės arba sulenkėjusiems dvarininkams, kurie XX a. pradžioje lenkų endekų partijos įtakoje ėmėsi Lietuvos polonizacijos programos įgyvendinimo, dvarus laikydami lenkiškos kolonizacijos atsparos punktais. Lietuvių valstiečiai turėjo tenkintis nedideliais žemės sklypeliais arba dirbti lenkų ar lenkų kultūros dvarininkams už varganą atlyginimą. Esant labai neišvystytai pramonei miestuose, o žemės ūkiui nepajėgiant aprūpinti darbu visų kaimo gyventojų, lietuviams neliko nieko kito kaip palikti savo šalį, ieškant darbo Latvijos ir Rusijos miestuose arba, siekiant išvengti tarnybos Rusijos kariuomenėje, emigruoti į vakarus. Per kelis dešimtmečius nuo XIX a. 8 - o dešimtmečio iki pirmojo pasaulinio karo emigravo apie 650 tūkstančių lietuvių. Tai buvo milžiniškas praradimas mažai tautai. Socialdemokratai reikalavo panaikinti dvarininkų žemėvaldą, kėlė ekonominius reikalavimus (reikalavo didinti atlyginimus, gerinti darbo sąlygas, sumažinti darbo laiką iki 8 val. per dieną) bei pasisakė už Lietuvos valstybingumą. Taigi ir socialiniu, ir nacionaliniu aspektu socialdemokratų keliami klausimai buvo teisėti, pagrįsti, suprantami ir labai reikalingi lietuvių tautos ne tik vystymusi, bet ir tiesiog išlikimui.

Kita ideologinė lietuvių tautos egzistavimo aptariamu laikotarpiu sąlyga - lietuvių santykis su katalikybe, Katalikų Bažnyčia. Lietuviai, kurių absoliuti dauguma aptariamu laikotarpiu buvo valstiečiai, laikė save katalikais. Katalikiški ritualai, privalomas ėjimas į bažnyčią, dalyvavimas mišiose ir kitų sakramentų priėmimas jų buvo suvokiamas kaip Dievo reikalaujama prievolė. Jų gyvenimas buvo neatsiejamas nuo Bažnyčios ir kartu nuo jos mokymo. O tas mokymas didelė dalimi apsprendė lietuvių pasaulėvaizdį, pasaulį matant kaip žemės, dangaus ir pragaro (su skaistykla) kombinacija, tikint, kad į dangų pakliūnama į besąlygišką paklusnumą Bažnyčiai ir savo ponams, o į pragarą atitinkamai už priešinimąsi savo dvasiškiems ir žemiškiems ponams. Taigi Bažnyčia palaikė labai konservatyvų lietuvių valstiečių pasaulėvaizdį ir socialinį paklusnumą. Visa tai - reali lietuvių valstiečių vargana socialinė ir ekonominė būklė, nacionalinė priespauda iš lenkų ar sulenkėjusio elito pusės bei Rusijos valdžios pusės, ir katalikybė su savo viduramžišku pasaulėvaizdžiu ir socialinio paklusnumo reikalavimu - formavo itin užguitos būtybės paveikslą. Lietuviais save laikantys Šiaurės Vakarų krašto gyventojai buvo laikomi pasigailėjimo verta tautele, kuri net ir po 1863 m. sukilimo numalšinimo bei represijų lenkų ar sulenkėjusių dvarininkų atžvilgiu, ir toliau buvo valdoma lenkų aristokratijos ir santykyje su ja bei milžiniška Rusijos imperija amžininkų požiūriu nebeturėjo jokių galimybių išlikti.

Visos to meto lietuvių politinės grupės užgriebė vieną ar kitą lietuvių būklės aspektą, taip pat ir socialdemokratai - ir labai reikšmingą. Svarbu, kad dalies lietuvių visuomenės atsivėrimas socializmui plaukė ne iš kažkokio menkavertiškumo ir pasidavimo svetimoms ideologinėms madoms, bet iš pačios lietuvių visuomenės poreikių. Ir inteligentijos laisvamanybė bei ateizmas, o taip pat tik lengva pamaldumo širma padengtas lietuvių valstiečių kritiškumas Bažnyčios ir klero atžvilgiu, išplaukė iš pamatinės taip ir neužgydytos baisių krikščionybės diegimo Lietuvoje istorinių aplinkybių žaizdos, nusėdusios į pasąmonę.

Visos šios sąlygos išliko ir tarpukaryje. XX a. 3 - ajame dešimtmetyje buvo likviduota per žemės reformą lenkų dvarininkų žemėvalda, tačiau stiprėjo kapitalistiniai santykiai žemės ūkyje, atnešę gamybos suintensyvinimą, bet ir nemažą samdinių išnaudojimą, paniekinamą požiūrį į juos iš turtingųjų pusės, ūkininkų, verslininkų, fabrikantų buržuazinį mentalitetą ir kaip opoziciją jam - išnaudojamųjų komunistinius lūkesčius. Tai neišvengiami procesai, bet tai reiškia, kad neišvengiamas buvo ir socialinių apačių emancipacijos, savigarbos stiprėjimo ir kontrreakcija socializmo, komunizmo ir ateizmo forma. Taip pat išliko Katalikų Bažnyčia, diegusi socialinį paklusnumą ir retrogradišką pasaulėvaizdį. Neabejotina tai, kad valdantieji visada siekė palaikyti tam tikrą socialinį konsensusą, santarvės lygį, kalbėdami apie "tautos vienybę". Tai pagirtina, kiek už to slypi tautinio organizmo išsaugojimo intencija, tačiau mes negalim užsimerkti prieš socialinės konfrontacijos egzistavimo faktą. Faktas tas, kad egzistavo tam tikras "normalus", daugelio to meto politinių - ideologinių jėgų palaikomas konsensusas ar konjunktūra: visuomenė, tikinti katalikybės tiesomis ar bent lojali jos mokymui ir Bažnyčiai, pripažįstanti lietuviškos Lietuvos egzistavimą, bei besivadovaujanti tautos socialinės santarvės idealu. Tokia buvo visuomeninė norma, politkorektiška būklė, kuri savo esme buvo buržuazinė norma, pažymėta individualizmo, provincializmo, rūpinimosi tik savo ir savo šeimos gerbūviu, visa tai papuošiant tautiniais ir religiniais šūkiais. Radikalūs socialdemokratai, socialistai revoliucionieriai ar komunistai aišku iškrito iš šios konjunktūros, tačiau ne tiek, kiek daugelis mano. Komunistiniai šūkiai liaudyje buvo pakankamai populiarūs. Būta ideologinių ir politinių organizacijų, pasisakiusių už krikščioniškąjį socializmą. Tokia buvo katalikiška Darbo Federacija (viena iš trijų krikščionių demokratų organizacijų, įėjusių į valdantįjį krikdemų bloką iki 1926 m.) ir iš jos kilusi katalikiška Lietuvos Darbo jaunimo sąjunga, iškėlusi krikščioniškojo socializmo tikslą. Filosofas Antanas Maceina 4 - o dešimtmečio antroje pusėje atvirai kalbėjo apie krikščioniškąjį komunizmą kaip tikslą ir net privačios nuosavybės nusavinimą kaip visiškai teisėtą katalikybės mokymo požiūriu dalyką. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui jau ir Lietuvos valdžia ėmėsi priemonių, kurios reiškė ne ką kita kaip valstybinį kapitalizmą arba socializmą - t. y., įmonių nacionalizavimą, jų įtraukimą į valstybinius konsorciumus, pavedimą jiems vykdyti valstybės nustatytas užduotis. Be to, dalyje agronomų buvo gajos žemės ūkio sukooperatinimo idėjos. Tokia tad Lietuva atėjo į 1940 - uosius: konservatyvi, besišliejanti prie Bažnyčios, bet labai trokštanti materialios pažangos, civilizacijos liaudžiai (mūrinės statybos, industrializavimo, elektrifikacijos), galimybės pažinti pasaulio mokslą ir kultūrą bei diegti jų pasiekimus Lietuvoje.

Į 1940 - uosius atvedė tragiška Lietuvos geopolitinė situacija prasidėjus antrajam, pasauliniam karui. Po Lenkijos padalinimo, SSRS tapus Lietuvos tiesioginiu kaimynu, Lietuvai neliko nieko kito kaip tik balansavimas tarp Vokietijos ir SSRS. Jeigu valdžios viršūnėlės ir Tautininkų sąjunga bei tautininkų įtakoje buvusios ideologinės ir politinės organizacijos linko į protektoratą Vokietijos sudėtyje, tai plačiosios tautos masės, ypač po Klaipėdos užgrobimo, aiškiai orientavosi į SSRS. SSRS garantavo Lietuvai Vilnių ir dalį Vilniaus krašto bei santvarką, kuri liaudies akimis teikė jai daugiau galimybių nei senoji santvarka. Todėl nereiktų leistis į iliuzijas, manant, kad lietuviai iš karto atmetė sovietinę santvarką ir priklausomybę SSRS. Atvirkščiai, net krikdemų lyderis kunigas Mykolas Krupavičius laišku pasveikino darbą pradėjusį Lietuvos prezidentą Justą Paleckį, vėliau bendradarbiavimo siekį išreiškė savo 1940 m. spalio mėn. memorandume valdžiai. Požiūrį į sovietų valdžią iš esmės pakeitė tik 1941 m. trėmimai. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje, kad jie išplaukė iš karinių - politinių SSRS aukščiausios vadovybės tikslų, kuriuos lietuviai komunistai ne kažkiek tegalėjo įtakoti. Be to, apskritai Lietuvos komunistinei valdžiai teko atsižvelgti į SSRS vadovybės komunistinius geopolitinius tikslus, rusų šovinizmą. Reikia pabrėžti, kad lietuviai komunistai savo tautiškumo nepamiršo. 1940 - 1941 m. būta stiprios konfrontacijos tarp lietuvių, rusų ir žydų komunistų. Liaudies Seimo išvakarėse Liudo Giros, Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno pareiškimai aiškiai rodo, kad jie nematė Lietuvai kitos išeities, kaip jai tapti SSRS dalimi karo metams. Tai jie sąmoningai kaip lietuviai laikė geriausia išeitimi. O geresnės alternatyvos tuo metu kaip ir nebuvo. Karo metais rezistencinė organizacija Lietuvių frontas tam tikrais momentais bendradarbiavo Rytų Lietuvoje su prokomunistinėmis (prosovietinėmis) lietuvių pajėgomis kovoje su Armija Krajowa. Tai liudija, kad prokomunistinės jėgos galėjo veikti lietuvių tautos interesais, o Lietuvių  frontas pripažino lietuvių komunistinių jėgų lietuviškumą, o tai reiškia, kad nelaikė jų priešais.

Karo metais išryškėjo, kad Vokietija pagal planą "Ost" siekė lietuvių perkėlimo į Baltarusiją ir jų asimiliacijos. Todėl ir karo metais galima kalbėti ne tik apie tautinės stovyklos taikų pasipriešinimą nacių valdžiai, bet ir apie lietuvių prosovietinį pasipriešinimą, orientuojantis į Sovietų Sąjungą kaip autentišką dalies lietuvių poziciją. Baigiantis karui išryškėjo kelios lietuvių tautos ateities alternatyvos. Žinoma, klausimas "kas būtų, jeigu būtų" visada hipotetinis, bet galima punktyrinėmis linijomis pratęsti matomas tendencijas, paanalizuojant kas būtų buvę, jei tos tendencijos būtų veikusios toliau ir būtų padaryti pasirinkimai jų lauke. Tad kokios alternatyvos išryškėjo lietuvių tautai 1944 m. artėjant prie Lietuvos sovietų kariuomenei? Dešinieji katalikiški sluoksniai tikėjosi, kad Vokietija sulaikys sovietus Baltarusijoje arba bus sudaryta Vokietijos separatinė taika su Vakarais, įpareigojant  Vokietiją palikti savo kariuomenę Rytuose. Tikėtasi, kad kaip ir pirmojo pasaulinio karo metais Vokietija padės atkurti Lietuvos valstybę. Akivaizdu, kad realizuojantis šiai alternatyvai, t.. sprendžiamąjį balsą turint Vakarams, kurių gretose lenkų pajėgos kovojo su Vokietija, apie Vilniaus išsaugojimą nebuvo nė mažiausios kalbos (prisiminkim ir tai, Armiją Krajową Rytų Lietuvoje įveikė ne patys lietuviai, bet sutriuškino RA - Armija Krajowa jau buvo įžengusi į Vilnių ir niekas nebūtų išstūmęs jos iš ten). Galbūt būtų buvusi sugrąžinta Klaipėda, bet ir tai abejotina. Taigi, turim tokias alternatyvas: nepriklausoma Lietuva be Vilniaus ir greičiausiai be Klaipėdos, visiškoje Lenkijos įtakoje arba Lietuva SSRS sudėtyje, tačiau turinti formalų federacijos nario statusą, o faktiškai didžiulę realią autonomiją su Vilniumi ir Klaipėda, pasisakant už sparčią šalies industrializaciją ir urbanizaciją. Ir tai ne teorinė konstrukcija ar Maskvos programa. Už tai pasisakė lietuvių komunistai ir šią programą palaikiusi nemaža visuomenės dalis.

Kaip žinia netrukus po sovietų įžengimo į Lietuvą, Lietuvoje prasidėjo antikomunistinis partizaninis pasipriešinimas. Tad kokia susiklostė politinė situacija Lietuvoje Stalino laikais, vykstant patizaniniam pasipriešinimui? Sovietinė Lietuvos vadovybė pasisakė už jau minėtą programą - Lietuvą su Vilniumi ir Klaipėda Sovietų Sąjungos sudėtyje ir su socialistine santvarka (neprisirišant prieš ideologinių formų  ir žvelgiant retrospektyviai jau iš ateities solidarumo santvarkos perspektyvų, socializmas buvo pirmas bandymas riboti individualaus egoizmo pasireiškimą vardan daugelio). Savo ruožtu partizanai ar jų rėmėjai buvo daugiausia ūkininkų atstovai, policininkai, šauliai, kariškiai ir pan. Nekelia abejonių, kad jie pasisakė už nepriklausomos Lietuvos atstatymą, tačiau panašu jiems nebuvo labai svarbu ar Lietuva bus su Vilniumi ir Klaipėda. Socialiniu požiūriu jų idealas buvo konservatyvi santvarka su privačia gamybos priemonių nuosavybe, griežta socialinių sluoksnių stratifikacija, su Katalikų Bažnyčios teisių ir katalikybės restitucija. Be abejo už tai pasisakė didelė dalis kaimo žmonių pirmaisiais pokario metais. Reikia pasakyti, kad iki kokių 1946 m., t. y. iki Taikos konferencijos Paryžiuje, partizaninis pasipriešinimas buvo suprantamas ir pateisinamas istoriškai - juk patriotiniams sluoksniams reikėjo satisfakcijos už pasidavimą SSRS be pasipriešinimo. Be to būta tam tikrų vilčių, kad didžiosios valstybės palaikys Baltijos šalių atstatymą. Priešingoje pusėje stovėjo platūs kairiosios inteligentijos sluoksniai, buvę ūkininkų samdiniai, žemės ūkio darbininkai, miestų darbininkai, nukentėję karo metais nuo tautinio pasipriešinimo stovyklos ir pan. Kokią gauname konsteliaciją? Partizanai besąlygiškai ir žiauriai kovoja už prieškarinės socialiai konservatyvios nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, praktiškai be Vilniaus ir Klaipėdos, neišvengiamai priklausomos nuo kaimyninių valstybių (ypač Lenkijos) ir didžiųjų Vakarų valstybių, o jiems priešais stojo taip pat pakankamai platūs lietuvių tautos sluoksniai (nors pirmaisiais metais tai gerokai mažesnė lietuvių visuomenės dalis), kurie iš principo rėmė lietuvių komunistų programą - Lietuva su Vilniumi ir Klaipėda SSRS sudėtyje su didesniu ar mažesniu pritarimu radikaliems komunistų socialiniams pertvarkymams. Taigi, ir viena, ir kita stovykla rėmėsi lietuviškos Lietuvos idėja, žinoma, ją suprasdami visiškai skirtingai, nors antikomunistinės stovyklos privalumas buvo pasisakymas už nepriklausomą Lietuvą (kuri faktiškai vargu ar būtų buvusi labiau nepriklausoma nei lietuvių komunistų projektuojama Lietuva). Iš kitos pusės mes matome sovietų valdžios struktūras - kariuomenę, NKVD - taip pat dešimtis tūkstančių rusų kolonistų, įsitvirtinusių Lietuvos miestuose ir miesteliuose administracijoje, pramonėje. Taigi mes matom rusišką šovinizmą bei SSRS vadovybės komunistinio viešpatavimo pasaulyje tikslus. Matom ir komunistinę Lietuvos valdžią, laviruojančią tarp SSRS vadovybės ekspansionistinių tikslų bei rusiškojo šovinizmo ir dviejų lietuviškų konflikto pusių: savo rėmėjų lietuvių tautoje, pasisakiusių už socializmą ir lietuvišką Lietuvą SSRS sudėtyje ir pirmaisiais pokario metais plačių tautos sluoksnių, troškusių prieškarinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Ir viena, ir kita pusės pasisakė už lietuvišką Lietuvą, už kuo geresnes lietuviškos Lietuvos išlikimo ir vystymosi sąlygas esamoje geopolitinėje situacijoje pagal  savas ideologines ir politines preferencijas. Užtat pokaryje vienareikšmiškais išdavikais laikytini tik tie lietuviai, kurie pasidavė (nusilenkė) rusiškam šovinizmui - pavyzdžiui patys viešumoje ėmė kalbėti rusiškai, leido savo vaikams kalbėti rusiškai, išsižadėjo lietuvių kalbos, tradicijų ir net pačios lietuviškos tautinės savimonės. Tokių buvo. Rusiška kolonizacija vyko sparčiai ir rusų spaudimas buvo didelis. Taigi nei lietuvių komunistų, nei lietuvių partizanų išdavikais negalime laikyti. Ir vieni, ir kiti kovojo už kiek galima savarankiškesnę lietuvišką Lietuvą, tačiau dėl savo ideologinių ir politinių nuostatų atsidūrė priešingose pusėse. Todėl šiuo požiūriu galima kalbėti apie pilietinį karą Lietuvoje priešinimosi Lietuvos rusifikacijai, asimiliacijai, inkorporacijai į rusų tautinį organizmą fone. Kai mes kalbam apie pilietinį karą, mes turim galvoje ne tik partizanus ir stribus (vadinamuosius liaudies gynėjus), bet tautos pasidalinimą į tuos, kurie sutiko su Lietuva SSRS sudėtyje, ir tuos, kurie norėjo prieškarinės nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Kalbant apie partizanus ar stribus, tautos atmintyje jie ilgainiui imti vertinti analogiškai negatyviai. Bet kuriuo atveju įvertinus nuo partizanų rankų žuvusių neginkluotų kaimo gyventojų skaičių (M. Pociaus nuomone apie 10 000, o D. Glodenio pagal tą patį procentą būtų apie 18 000), vien šiuo aspektu nebėra prasmės kalbėti apie partizanų kovą su okupantais. Ne, tai buvo pilietinis karas, kuriame oponuojanti partizanams pusė kaip jau sakyta jokiu būdu nebuvo tik stribai, bet visi tie, kurie vietoj to, kad remti partizanus, mokėsi pradžios ir aukštesniosiose mokyklose, studijavo aukštosiose mokyklose, vyko į Vilnių ir Klaipėdos kraštus taip lietuvindami juos. Savo ruožtu, be abejo, lietuviai komunistai atsakingi už tremtis į Sibirą, dalies ištremtųjų žūtį lageriuose, kalėjimuose, vėliau trukdymus grįžti jiems į Lietuvą. Antanas Sniečkus sąmoningai projektavo tokią situaciją - "mes susitvarkysime patys, savo jėgomis". Ir be abejo liaudies gynėjai buvo jų įrankis, tad jie, savaime suprantama, atsakingi ir už jų nužudytus neginkluotus kaimiečius. Tačiau galime paanalizuoti trėmimų į Sibirą priežastis, pasiaiškinti kiek tai priklausė nuo partizanų veiksmų. Galime klausti ar trėmimų mastų nepadidino neprasmingai užsitęsusios partizaninės kovos, ilgainiui virtusios grynai egoistiniu siekiu išsaugoti prieškarinę santvarką, asmeniškai naudingą patiems kovojantiems ar jų artimiesiems tiek dėl žemės, tiek dėl kitos nuosavybės. Tad tai neabejotinai buvo buvo pilietinis karas. Tačiau ne visi tie, kurie dalyvavo jame vienoje ar kitoje pusėje, palaikė visus visų į jį įsitraukusių tikslus ir veikimo būdus. Pav. už socialistinę Lietuvą su Vilniumi ir Klaipėda SSRS sudėtyje pasisakė tie kairieji inteligentai, kurie jokiu būdu nerėmė ir nepalaikė stribų teroro ar trėmimų į Sibirą. Lygiai taip pat už tuos pačius tikslus kaip ir partizanai - nepriklausomos Lietuvos su prieškarine santvarka atkūrimą - pasisakė tie, kurie nepalaikė ginkluotos kovos prieš sovietinį režimą ir partizanų teroro su jais nesutinkančių kaimiečių atžvilgiu. Taip pat paprasti, eiliniai lietuviai, kurie tiesiog mokėsi mokyklose, studijavo aukštosiose mokyklose, vyko gyventi ir dirbti į Vilnių ir Klaipėdą, taip paremdami pačią sovietinės Lietuvos valdžios programą - socialistinė Lietuva SSRS sudėtyje su Vilniumi ir Klaipėda - jokiu būdu nepalaikė stribų teroro ar trėmimų. Bet jie nenorėjo ir prieškarinės Lietuvos atkūrimo. Tad jie taip pat buvo Lietuvos pilietinio karo plačiąja prasme (kuriame ginkluota kova tik vienas iš aspektų) dalyviai. Už pilietinį karą atsakingos abi pusės. Be to akivaizdu, kad jis buvo labai naudingas SSRS vadovybei, nes lietuviai tokiu būdu patys naikino save, taip išbraukdami iš gyvųjų tarpo ištisą stiprią tautinę savimonę susiformavusių lietuvių vyrų kartą. O lietuviams komunistams, nors ir suinteresuotiems sovietinės santvarkos įtvirtinimą vykdyti savo rankomis, taip jį paverčiant pilietiniu karu, nebuvo naudingi tokie didžiuliai jo mastai. Jie buvo suinteresuoti turėti savo rankose stiprią, lietuvišką, nors neišvengiamai Maskvai pavaldžią, respubliką. Be to, reikia nepamiršti to, kad lietuviams komunistams teko veikti SSRS valstybinių - ideologinių tikslų ir rusiškojo šovinizmo fone.

Būtent realizuotos lietuvių komunistų programos (lietuviška socialistinė Lietuva su Vilniumi ir Klaipėda SSRS sudėtyje) sąlygomis ir teko gyventi lietuvių tautai apie 40 metų. Ir ką gi, postfactum, žvelgdami iš perspektyvos, galime konstatuoti, kad tas projektas buvo pakankamai naudingas Lietuvai. Per visą tą laiką vyko tolesnė Lietuvos lituanizacija, šalies modernizacija, urbanizacija, industrializacija. Lietuva tapo mūrine, nuteisti neblogi tiems laikams keliai, išplėtota lietuviško švietimo, kultūros ir sveikatos apsaugos sistemų įstaigų tinklai. Per ateistinę kampaniją buvo sudarytos sąlygos susipažinti su nesufalsifikuotomis krikščionybės ištakomis ir neigiama Bažnyčios veiklos puse. Mažėjo katalikiško ekskliuzyvumo, stiprėjo pasaulio vieningumo, universalaus dėsningumo pajauta. Tai prisidėjo prie lietuvių sąmonės skaidrėjimo. Be to, nepaisant valstybinio biurokratizmo, socializmas tegul ir realizuotas valstybine forma, prisidėjo prie solidarumo jausmo ugdymo. Neabejotinai pakilo lietuvių pragyvenimo lygis, išsilavinimas, mokslo ir kultūros pažinimo galimybės. Tačiau tai konstatuojant reikia nepamiršti, kad visa tai vyko Lietuvai esant sudėtine dalimi valstybės, kurioje dominavo rusai ir kuri turėjo aiškiai rusišką pobūdį. Todėl nuolat grėsė rusifikacija ir kolonizacija. Lietuvoje galiojo oficiali dvikalbystė. Kai kuriose srityse lietuvių kalba nefunkcionavo. Humanitariniuose ir socialiniuose moksluose teko atiduoti duoklę Rusijos ir rusų tautos šlovinimui. Lietuviškumo raiška kultūroje buvo įsprausta į griežtus kanonus ir funkcionavo jos apimčių redukavimo pavojaus sąlygomis, nuolat kovojant už jų išsaugojimą. Ilgainiui rusifikacijos grėsmė tik augo. Taškento konferencijoje (1979 m.) numatyta plėsti rusų kalbos vartojimą vadinamosiose nacionalinėse respublikose (Lietuvoje 1988 m. net lietuviškose mokyklose pradėta dalykus dėstyti rusų kalba). Kiekvienas lietuvis vyras privalėjo atlikti karinę tarnybą SSRS kariuomenėje, kurioje teko vartoti rusų kalbą. Nuolat būta lietuvių jaunuolių išsiurbimo iš Lietuvos per statybų, pramonės ir žemės ūkio plėtojimo kituose SSRS regionuose kampanijas. Nepaisant to, šiems pavojams buvo dar pakankami sėkmingai atsispiriama. Taigi, į 1988 - 1990 m. permainas lietuvių tauta atėjo neabejotinai pasikeitusi, bet nepanašu, kad  itin susilpnėjusi.

Lietuvių tauta, bent jau sąmoningoji jos dalis, į 1988 - 1990 m. atgimimą ėjo su viltimi nusimesti rusiškus suvaržymus, tikėdamasi susikurti sąlygas laisvai savo kultūros raiškai su viltimi išsikovoti visišką nepriklausomybę. Iš 30 metų perspektyvos žvelgiant matosi, kad šios viltys neišsipildė, nes lietuvių tauta pasirodė esanti labai įvairi, siekianti pačių įvairiausių tikslų, kurių tik dalis derinosi su tautinio išsivadavimo siekiais ir lūkesčiais. Lietuviai siekė aukštesnio pragyvenimo lygio ("gyventi kaip Švedijoje"), laisvės keliauti po pasaulį ir gyventi bet kur, verslo laisvės, galimybės pažinti pasaulio kultūrą ir neribotai naudotis mokslo pasiekimais. Katalikai siekė nevaržomai praktikuoti savo tikėjimą plėtoti savo katalikišką kultūrą. Šiame kontekste tautiniai siekiai buvo tik vieni iš daugelio. Pamažu aiškėjo, kad daugeliui lietuvių jie nėra svarbiausi. Ryškėjo nauja ideologinė konsteliacija, paremta individualizmu, liberalizmu, vakarietiška kultūrine orientacija, katalikybe. Kartu su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) paveldo atvėrimu, tyrinėjimu ir populiarinimu katalikybės-liberalizmo-orientacijos į suartėjimą su Lenkiją ideologinė konstrukcija vis labiau virto mainstrymine, galiausiai atvedusi į visapusiško suartėjimo su Lenkija siekį, turėjusį kultūrinę, ekonominę ir politinę raišką. Politiniame lygmenyje tai išvirto į įvairius tiek vadinamąsias sistemines, tiek nesistemines politines grupuotes apimantį siekį sukurti vadinamąjį Baltijos - Juodosios jūros bloką, kuriame Lenkija vaidintų pagrindinį vaidmenį, tiek dar kol kas artikuliuotai viešai neišsakytą, bet aiškiai katalikiškuose ir liberaliuose sluoksniuose matomą pritarimą planams demografiškai nusilpusią Lietuvą netolimoje ateityje tiesiog prijungti prie Lenkijos. Ilgaamžės lietuvių polonizaciijos kontekste toks liberalizmo, nekritiško atsivėrimo vakarietiškoms kultūrinėms formoms, katalikybės kaip nepakeičiamos lietuvių religijos ir LDK ATR sudėtyje laikotarpio laikymo pavyzdiniu ideologinis konstruktas yra pražūtingas lietuvių tautai, o jėgos jį propaguojančios laikytinos itin kenksmingomis Lietuvai. 

Todėl tradicinė krikščionybė su savo ideologiniu nepakantumu ir dar įsitvirtinusi Lietuvoje tokiomis žlugdančiomis tautą aplinkybėmis - genocido ir polonizacijos - sąlygomis niekaip negali būti mūsų tapatybės pagrindas. Juo labiau ateities pasaulio solidarioje visuomenėje kurioje visi bus atsakingi už visus, jausdamiesi visumos dalimi, individualistinė religinė doktrina, skatinanti rūpintis tik savo asmeniniu išganymu, neturi ateities, nors mistinei krikščionybei funkcionuoti lietuvių sąmonėje niekas negali sutrukdyti - vidinio Kristaus koncepcija gali sujungti visų religijų išpažinėjus ir puikiausiai gali būti lietuvių savasties dalimi. Lygiai taip pat ir marksizmu besiremiantis socializmas niekuo nebegali padėti mums XXI amžiuje. Ideologija, ignoruojanti sąmonę kaip būties pagrindą, besibazuojanti ant nuogo filosofinio materializmo bei geocentrizmo, o žmogų laikanti atsitiktinių gamtos jėgų padariniu,  kvantinės fizikos ir holizmo laikais nebegali būti žmonijos pasaulėvaizdį ir veikimą apsprendžiančia ideologija.

Milžiniška Lietuvos demografinė krizė, susijusi su trečdalio Lietuvos gyventojų emigravimu bei itin mažu gimstamumu taip pat tiesiogiai išplaukia iš tų pačių ideologinių nuostatų. Kita vertus, nors mes galime teigti, kad tos valdančiosios politinės jėgos, kurių sprendimai prisidėjo prie ekonominės ir socialinės situacijos, privertusios žmones tokiais mastais emigruoti (kas yra lietuvių tautos dezintegracijos aiškiausiais požymis), ir tos politinės ir ideologinės doktrinos, kurios įtakojo tokių sprendimų priėmimą, yra pasmerktinos, vis dėl to reikia atsižvelgti ir į tai, su kokio masto globaliu spaudimu tos jėgos susidūrė. Be to, paradoksaliu būdu tie patys globalizmo faktoriai, kurie atrodytų taip neigiamai veikia mūsų tautą, prisideda prie mūsų tautinio organizmo išlikimo. Štai pavyzdžiui tokios komunikacijos priemonės kaip kompiuteriai ir internetas įgalino televizijos laidų transliaciją bet kam ir padarė jas prieinamas visiems lietuviams bet kuriame Žemės kampelyje. Visa tai neabejotinai lietuvių tautos tapatybę palaikantis faktorius (be abejo, tik vienas iš daugelio greta kitų neigiamų faktorių - paties gyvenimo kitų, daug įtakingesnių tautų apsuptyje). Be abejo tai įtakoja ir politinių bei ideologinių jėgų, skatinusių Lietuvos integraciją į globalias Vakarų struktūras veiksmų vertinimą - jas vertinant reikia atsižvelgti į joms daromą spaudimą, lygiai taip pat kaip atsižvelgiame į lietuvių komunistams darytą Maskvos ir rusiškojo šovinizmo spaudimą.