Lietuvių valstiečių atsiminimai apie baudžiavą | 2020 gruodžio 26 d.

Įdomus liudijimas apie lietuvių valstiečių reakciją į baudžiavos panaikinimą 1861 m. Pasakojo Antakalnės kaime Veliuonos valsčiuje miręs Anupras Aleksa, turėjęs 98 m. ir gyvenęs ir baudžiavos laikais. Apie baudžiavą pasakoja kaip apie be galo sunkius laikus.: mes visa ko prikentėm. Jo pateikta informacija čia perteikta tiksliai, bet nebūtinai cituojant. Šie Veliuonos gyventojo Anupro Aleksos atsiminimai puikiai liudija kokią skriaudą lietuviai valstiečiai matė baudžiavoje, koks gilus socialinis antagonizmas skyrė valstiečius nuo sulenkėjusių dvarininkų ir kaip priešiškai buvę baudžiauninkai buvo nusiteikę 1863 m. sukilimo atžvilgiu.

Dėkokite Dievui, kad gimėte patogiu laiku. Mes visa ko prisikentėm. Rytą kuo anksčiausiai kėlėm., į dvarą skubėjom. Pavėluosi, pririš prie ąžuolo ir duos tau rapniku. Moterys privalėjo priverpti verpalų tiek, kiek užduota. Kad laikas slenka į paliuosavimą iš baudžiavos, dvarininkai smarkiai slėpė nuo baudžiauninkų. Gandų platintojus nežmoniškiausiai kankino. Nieko mums apie tai nesakė nė mūsų Zaleskis. Mes tada vežėm mėšlą. Apie paliuosavimą iš kažin kur patyrė pirmos moterys. Tuoj skubiai atbėgo į dvarą ir papliopė visiems. Toj akimirkoj palikom visus dirbamus darbus. Kas varė vežimą mėšlo į dirvą, tas jį išvertė į ravą. Kiti vertė čia pat kelyje. Visi grioviai buvo mėšlo pridrabstyti. Kai kurie važiavo pro palocių, ant patyčių, kerštui, išvertė mėšlą pačiame prieangyje. Šūkavom, rėkavom, švilpavom; nebesižinojom ką bedaryti - taip buvo linksma. Lyg sunkus akmuo buvo nukritęs nuo kupros, lyg kojos pasileido iš geležių. Tą vakarą ilgai būriavom. Naktį beveik nemigom. Nerimo ir ponai, matydami, jog žmonės išslydo jiems iš rankų. Ėmė taip pat būriuotis, bažnyčioje giedoti. Kunigai jiems padėjo. Ir jie buvo iš bajorų. Mes "lenkų" pabūgom. Slapstėmės, kur urvuos miegojom. Ponai keršijo rusams už baudžiavos panaikinimą. O kas nepritarė lenkmečiui, juoba kas priešinosi tyčia ar netyčia davė kokią žinią apie būrius, tuos nuožmiai žudė. Kunigai altorius miške taisės, ten mišias laikė, išpažinties klausė, net kariamųjų, kad bent dūšias išganytų. Bet ir karti padėdavo. Vieną mano pažįstamą anksti ryte atjoję sučiupo, tai ir virvę liepė pasiimti. Pavedėję jį pakorė beržo šakoje (Kasp. Aleksa. Veliuonoje // Mūsų senovė. - Ketvirtosios ir penktosios pirmojo tomo knygos, 1922 m., p. 573 - 574).

Prisiminimai apie Vaškų, Linkuvos ir Joniškėlio baudžiauninkų gyvenimą. Pasakojo Karolis Rimša iš Vaškų valsčiaus, kuris apie baudžiavos laikus sužinojo iš savo tėvo. K. Rimšos pateikta informacija čia perteikta tiksliai, bet nebūtinai cituojant. Pasak K. Rimšos jo tėvas mirė 1905 m. turėdamas 85 metus. Anais laikais visi ūkininkai, bernai, sargės, pusberniai, piemenys buvo pono nuosavybė. Ponas vergui galėjo daryti ką norėjo - plakti rykštėmis kiek norėjo, visaip kankinti, mušti, parduoti ant šuns išmainyti. Nors baudžiauninkai matydavo kaip kiti vadinami "karališki" laisvai gyvena, kaip nori dirba, niekas jų neprižiūri ir niekas nebaudžia, bet jie nieko negalėjo padaryti. K. Rimšos tėvas priklausė Paliepių dvarui, kurį valdė Ignas Ruščisa. Tėvas sakydavo, kad ne per daug buvo žiaurus ponas ir jo valsčiuje (apylinkėje) buvo daug geriau gyventi nei pas kitus dvarininkus (p. 564). Išgyventi reikėjo iš 10 dešimtinių. Jei vaikų prieaugio nebūdavo, reikėdavo samdyti. Visa ūkininko šeimyna - bernas, sargė, pusbernis visada eidavo į dvarą dirbti; ir piemeniui tekdavo vasarą po dvi dienas per savaitę eiti į dvarą ganyti kiaulių, kalakutų. Ūkininkui su žmona reikėdavo savo laukus apdirbti ir nuo jų nuėjus, dar dvaro lauke išdirbti, pasėti ir suvežti 6 ariamos žemės margus. Jiems tekdavo rudenį ir kūlė iškulti. Kuliant prižiūrėdavo kluonis (pono išrinktas jam ištikimas bernas ar sargė, kad ūkininkai nevogtų). Bet su kloniu buvo galima susitaryti ir jis duodavo kokį siekelį išsivėtyti. Jei ponas atėjęs nusistebėdavo, kad grūdų mažai, klonis drebėdamas sakydavo, kad anksti iškūlus prieš aušrą lėkęs aitvaras ir būsiąs skalsą atėmęs. Pinas, tikėdamas tiesą sakant, liepdavęs iškultą javų krūvą peržegnoti, kad aitvaras negalėtų prieiti (p. 565). Gerais metais atimdavo ūkininko grūdus į dvarą. Paskui ponas duodavo duonos iš dvaro per savaitę asmeniui po gorčių grūdų ir daugiausiai tai nuo pono malonės pareidavo. Kai duotosios iš dvaro duonos ūkininko šeimynai paskirtam laikui neužtekdavo, eidavo, bijodami, drebėdami pono daugiau prašyti. Ponas pirmiausia visaip iškeikdavo, apkabodavo rapniku, bet duonos duodavo. Kuriam ūkininkui duonos neužtekdavo, ponas tokį, kaip ir dėl kitokių nusikaltimų iš ūkio išmesdavo (p. 565). Žiemą reikėdavo iš miško sau ir dvarui malkų parvežti. Tos kelionės žmones labai nuvargindavo. Dar reikėdavo į Rygą važiuoti. Kelionės būdavo labai sunkios. Suvažinėjus kelionę, vėl tekdavo dvarui malkų ar sienojų važiuoti arba naktimis dvare kulti. Poilsio nebūdavo. Kas nevažiuodavo į kelionę, reikėdavo kas savaitė vieną ar dvi dienas bravore dirbti. Kiekvienas rūpindavosi savo prievoles kuo geriausiai atlikti, kad ponas ar tijūnas kailio neišpertų (p. 566). Tijūnais buvo skiriami ponui ištikimu ūkininkai ar bernai. Tijūnas žemės neturėdavo. Jis sodindavo bulves bet kokio ūkininko lauke, kur užsimanęs. Ir niekas nedrįsdavo pasipriešinti jam. Ne tik tijūnas prižiūrėdavo baudžiauninkus. Pats ponas naktimis žiūrinėdavo kaip gyvuliai paliuobti. Kiek kuris ūkininkas per savaitę padarydavo prasikaltimų, sekmadienio rytą reikėdavo susirinkt į dvarą pas poną. Tie laimingi, kurie nebuvo nusikaltę, ėjo linksmi namo. Nusikaltusius bausdavo po 10, 15 ar 25 rykštes (p. 567). Ponas ar jo pareigūnai ūkininkus apžiūrėdavo kaip valgyti verda, ar skaniai, kaip aslą šluoja, kaip vaikai auklėjami, ar jiems nukirpti laukai, ar švarūs skalbiniai (p. 567). Moterims buvo labai sunku (p. 568). Bernams ir kitiems samdiniams gyvenimas buvo kiek lengvesnis nei ūkininkams. Dvare prie laukų darbų jiems mažai tereikėjo eiti - daugiausia šieną pjauti, mėšlą vežti (p. 568). Tokie labai gailėjosi, kad paleidę iš baudžiavos. Jiems buvo lengviau kai viskas paruošta: duona ir drapana, o darbas nesunkus buvo (p. 568). Saugodavosi tijūnų ar pono, o šiaip stengdavosi nepersidirti samdiniai (p. 569). Bernų luomas nuolat tai didėdavo ar mažėdavo - vieni, įsitarnavę pono akyse, patapdavo ūkininkais, o nusikaltusieji ūkininkai būdavo išmetami iš dubų ir virsdavo bernais (p. 569). Beveik kiekviename dvare būdavo degtinės bravorai. Kai gimdavo kūdikis, tuoj baudžiauninkas bėgdavo į dvarą apsakyti ponui, kas gimęs: jei sūnus - ponas linksmas, duodavęs tėvui išgerti degtinės ir krikštynoms įpildavo pakankamai, jei duktė - būdavo nepatenkintas (p. 570). Ponas duodavęs degtinės vestuvėms, pakasynoms ir didžiosioms šventėms ūkininkams po 4 bonkas, bernams po 2, pusberniams po vieną (p. 570). Vaškų apylinkėje Daukšogalos dvarą valdė Korpas. Jo žmona labai žiauri buvo. Vasarą baudžiauninkams raškant sodus, renkant uogas ar žirnius pjaunant ir kuliant, žabodavo darbininkus apynasriais su bruzdukėliais, kad jie negalėtų vaisių valgyti (Būtėnas P. Vaškuose // Mūsų senovė. - Ketvirtosios ir penktosios pirmojo tomo knygos, 1922 m., p. 571).