Liublino unijos sudarymo peripetijos | 2021 balandžio 30 d.

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime R. Malyševskio straipsnį "Liublino suvažiavimas 1569 m." leidinyje "Сборникъ статей разъясняющихъ польское дело по отношенiю к Западной Россiи" (Вильна, 1887).

Tai ruso publicisto ar tyrinėtojo darbas, su atitinkamais vertinimais. Jam visas vadinamasis Vakarų ar Šiaurės Vakarų kraštas yra rusų kraštas, kuriame nedidelė pačių lietuvių gyvenama teritorija Kauno ir Vilniaus gubernijose tėra nežymus priedėlis prie rusų žemių. Visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš esmės yra Rusia, kuriai tikroji Lietuva, lietuvių tauta tik suteikė savo vardą, visiškai ištirpdamas rusų tautoje, kuri Maskvos valstybės atžvilgiu yra Vakarų Rusia. Visa tai yra aiškus rusų šovinistinis požiūris, su kuriuo mums nėra jokio reikalo sutikti ar jam kreipti bent kiek didesnio dėmesio - tai savaime suprantama, kad XIX a. antros pusės dauguma rusų visuomenės veikėjų (kalba eina apie vadinamuosius slavofilus visų pirma) į Lietuvą žvelgė būtent taip. Mums svarbiau yra tai, kad šis rusų tyrinėtojas plačiai naudojasi Liublino suvažiavimo "Dienoraščiu" (kuris žinoma, lengvai prieinamas ir kitais būdais) ir kitais Liublino unijos sudarymo vidinę "virtuvę" atskleidžiančiais šaltiniais. Čia puikiai atsiskleidžia tai, kuo lenkų politikai patraukė Lietuvos pareigūnus į uniją: o būtent grasinimu atimti valdas (dvarus), pareigybes, titulus. Žinoma, grėsmė būti užkariautiems Maskvos kariuomenės buvo tas fonas, kuriame vyko "Liublino drama", tačiau per visą Liublino seimą refrenu atsikartoja būtent lenkų politikų grasinimas, pasinaudojant savo rankose turimu karaliumi Žygimantu Augustu (visos pareigybės buvo suteikiamos ir atimamos karaliaus vardu), atimti iš Lietuvos pareigūnų ir politikų dvarus, pareigybes, titulus ir atitinkamai lietuvių ir rusinų baimė visa tai prarasti. Visa tai rodo, jog XVI a. vidurio ir antros pusės Lietuva jau buvo stipriai stratifikuota, socialiai išsiskaidžiusi, su didžiule socialine priešprieša, šalis, kurioje įstatymais buvo įteisinta griežta luominė segregacija, visą valdžią Lietuvos Statutu sutelkus bajorų luomo viršūnėlei - aristokratijai. Per maždaug šimtmetį su trupučiu metų Lietuvoje susikūrė oligarchinis režimas, atstovaujamas aristokratijos, priklausančios naujajai lietuvių (litvinų) tautai, kuri dinastijos ir Katalikų Bažnyčios iniciatyva bei pastangomis intensyviai buvo formuojama lietuvių ir rusinų aristokratijos suliejimo forma, proteguojant slavišką rusinų kalbą, bei unijinius ryšius su Lenkija laikančios gyvybiškai būtinais savo valdomai valstybei. Ši besiformuojanti  valdančioji litvinų tauta savo kilme buvo lietuviška ir rusiniška, tačiau vartojanti rusinų kalbą, lojali valdančiajai jogailaičių dinastijai, būtinais laikanti unijinius ryšius su Lenkija, o savo religija katalikybę arba lojaliai katalikiškai valstybei nusistačiusią` stačiatikybę. Ši valdančioji klasė nuo XV a., pabaigos ir XVI a., pradžios - Aleksandro laikų - jau regimai lenkėjo, perimdama lenkų kalbą, papročius, kultūrą, madas, požiūrius, mielai absorbuodama (įdarbindama) lenkų inteligentiją ir intelektualus savo valdžios pateisinimui, stiprinimui ir savo kultūrinių standartų įdiegimui visoje visuomenėje. Prisiminkim tik Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva atliktą Biblijos vertimą į lenkų kalbą ir jos išleidimą Lietuvos Brastoje (vadinamoji Brastos Biblija arba Radvilų Biblija). Taigi, šios oligarchinės LDK valdžios elitas buvo persmelktas lenkiškumo, tačiau griežtai ir pavydžiai saugojo savo vadovaujamo darinio savarankiškumą Lenkijos atžvilgiu. Tad kokia šio darinio - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - iki Liublino unijos (XVI a.) esmė? Tai lenkiškai arba rusiniškai kalbančių ir lenkų kultūriniais instrumentais besinaudojantis režimas, savo valdžioje laikantis didžiąją visuomenės dalį, visų pirma valstiečius, savo pačių socialiniams ir ekonominiams bei politiniams tikslams patenkinti, įteisinęs savo valdžią, luominį išskirtinumą (o kitų luominę segregaciją) įstatymais ir ideologiškai. Todėl nesunku suprasti, kad tokio valstybinio darinio, persmelkto lenkiškumu savo viršūnėje ir socialiai labai nevieningo, priešinimasis Lenkijos ekspansijai, pridengtai unijos piršimu, buvo labai dviprasmiškas savyje dalykas. Faktiškai jis reiškė oligarchinio režimo, išnaudotojiško gyventojų daugumos atžvilgiu, gynimą, kartu ginant ir jo lenkišką pobūdį. Beje, žvelgiant polittechnologiškai, lenkų pretenzijos galėjo būti realizuotos tik dėl to, kad karalius visiškai parėmė lenkų siekius. O LDK draskymas, plėšant ją gabalais, buvo įmanomas tik todėl, kad  nuo LDK atplėšiamų sričių (Palenkės, Volynės, Podolės, Kijievo vaivadijos) pareigūnai ir žemvaldžiai turėjo prisiekti Lenkijos karaliui ir Lenkijos karalystei. Beje, tas didžiulių rusiniškų teritorijų atplėšimas praktiškai be jokio pasipriešinimo (nors lenkų politikai jo bijojo, jam ruošėsi, sklido gandai apie centrinės Lietuvos valdžios universalus šių sričių gyventojams "ruoštis karui") , rodo koks tai buvo "milžinas molinėmis kojomis", valdomas atitrūkusio nuo lietuvių tautos režimo. Na o iš Lenkijos pusės tai buvo atviriausia ekspansija. Čia pristatomi rusų tyrinėtojo naudoti dokumentai, atskleidžiantys Liublino unijos rengimo "virtuvę", tai puikiausiai parodo. Lenkai neapsiribojo tik rusiškų (rusiniškų) žemių prijungimu. Jau prisiekę Karūnai Volynės didikai reikalavo, kurstydami lenkų politikus, atimti į Lietuvos Brestą, Kobriną ir teritorijas iki Narevo upės. O juk tai jau Lietuvos branduolio žemės, sudarančios vadinamąją "tikrąją Lietuvą" ("Lithuania propria"), buvusios jotvingių, baltų, giminingų lietuviams, žemės, kuriose ne tik XVI a. bet ir vėlesniais amžiais liko pakankamai senųjų jotvingių. Lenkai netgi puoselėjo planus prijungti Žemaitiją prie Prūsijos. Lenkai buvo tiek užtikrinti savo galia ir įtaka pačioje Lietuvoje, o ne tik jai pavaldžiose rusų žemėse, kad reikalavo iš karaliaus išleisti universalą apie uniją ir išplatinti jį Lietuvoje, taip pasipriešinant Lietuvos senatorių "šmeižikiškai" anot lenkų propagandai prieš Liublino seimą ir unijos reikalą. Vadinasi, lenkai buvo įsitikinę turį pakankami svertų veikti pačioje Lietuvoje. Dar daugiau po sėkmingo rusų žemių prijungimo prie Lenkijos, Lenkijos seime stiprėjo pozicijos tų, kurie aiškino, kad jokios unijos su Lietuva jiems apskritai nebereikia, jei ją taip lengvai einasi "tvarkyti". Tokiame kontekste, žvelgiant istoriškai, būtina konstatuoti, kad lietuvių tautai buvo naudingi visi bandymai išsaugoti Lietuvos valstybę, nesvarbu kokiais motyvais tai bebūtų buvę daroma, nes bet kuriuo atveju tai ribojo lenkų kultūrinės įtakos ir kolonizacijos mastus.  

Seime Breste 1542 m. lietuviai skundėsi karaliui, kad pareigybės ir tijūnijos atiduotos lenkams. Skųstasi ir tuo, kad lietuvių šlėkta rengia teismus ne pas savo vaivadas ir seniūnus, bet perkelia teisminius procesus į Lenkiją (p. 167). 1551 m. Seimas Vilniuje. Į skundus, kad lenkai Lietuvos ir Rusios žemėse pirkimu ir santuokomis įsigyja valdas, karalius atsakė, kad dėl to kalti patys lietuvių-rusų ponai, leisdami pirkti ir tokias santuokas (p. 168). Tačiau Vilnius seime 1554 m. Volynės atstovai ėmė skųstis pačiais lietuvių ponais, Radvilomis, kad jie nenori teistis Volynės teismuose, kad lietuvių ponai neįsileidžia Lucko ir Vladimiro seniūnų ir Volynės maršalo į tarybą (p. 168). [tai svarbu: Volynės žemvaldžių neapsitenkinimas centrine Lietuvos valdžia ir lietuvių didikų arogancija, buvo viena iš Liublino unijos sėkmingos realizacijos prielaidų]. 

Įdomi istorija kaipo lenkai tvirtinosi Lietuvoje. Žygimantas Senasis savo nesantuokinę dukterį Beatą Kosteleckąją atidavė 1539 m. turtingam kunigaikščiui Iljai K. Ostrožskiui. Tas mirė po 3 metų, o jo duktė Elizabeta arba Galška Ostrožskaja, su globėjo Konstatntino Ostrožskio sutikimu buvo sutuokta su Semionu Sluckiu. Žygimantas Augustas atėmė iš Ostrožkio globėjo teisės ir prievarta atidavė Galšką savo draugeliui Lenčicos vaivadai Lukašui Gurkai, kad praturtinti jį Ostrožskių žemėmis Volynėje. Semionas mirė nuo lenkų rankos, o Galška išprotėjo (169).

Nuo 1563 m. karalius ima linkti į lenkų pusę unijos klausimu. Nes po trijų santuokų jis buvo bevaikis ir grėsė unijos nutrūkimas. Jis ir pats liko į tą pusę, nes norėjo užbaigti savo valdymą žygdarbiu abejoms valstybėms, jį suvokdamas kaip dviejų valstybių suliejimą į vieną - Lenkų valstybę. Į Lenkijos pusę pakilo ir pačių lietuvių religinis, bendras su lenkais nusiteikimas, įsitikinimas lenkų kultūros ir išsilavinimo pranašumu. XVI amžius lenkams - tai aukso amžius. Prisidėjo ir karas su Maskva. Ypač kai 1563 m. buvo paimtas Polockas. Sklido gandai apie Kijevo rengimąsi pereiti į Maskvos pusę. Lietuvos pasiuntiniai Maskvoje ne kartą kalbėjo Maskvoje, kad Radvilos, Valavičiai įtikinėja karalių laikytis taikos su Maskvos valdovu, tačiau lenkai įtikinėja karalių kariauti, grasindami net pašalinti jį iš sosto, jei nepradės karo. Karas lietuviams atnešė daug sunkumų. Lenkai ėmėsi padėti tik tada, kai išgirdo Maskvos valdovo pretenzijas į Kijevą, Volynę, Podolę, Galiciją. Tokia buvo klastūniška politika, kad išsekimus lietuvius, priversti juos sudaryti uniją. Petrikovo seime 1562 - 1563 m. buvo iškeltas klausimas apie egzekuciją, ją suprantant kaip reikalavimą ir ponams vykdyti įstatymus, pav. sugrąžinti užsigrobtas karaliaus valdas, pastangas priversti juos mokėti mokesčius (p. 172). 1563 m. birželio mėn. Vilniuje susirinko Lietuvos ponai. Svarstyta karaliaus suteikta Lietuvos bajorams privilegija, sulyginanti stačiatikių tikėjimo bajorų teises su katalikų išpažinimo tikėjimo teisėmis. Iki to laiko lietuviai lotynistai [taip autorius vadina katalikų tikėjimą išpažįstančius Lietuvos didikus, sugestijuodamas, kad esą jie ne jie apsprendė valstybės politiką, kad jie buvo mažumoje] buvo privilegijuotoje padėtyje, lyginant su stačiatikiais ponais. Žinoma, toks sprendimas galėjo būti padarytas tik to meto tikybinės tolerancijos atmosferoje. Bet, žinoma, rusų ponus tuo ketinta palenkti į uniją (p. 172). Varšuvos seimas 1563 m. lapkričio mėn. - 1564 m. balandį. Iš Lietuvos pusės dalyvavo apie 30 asmenų. Lietuvos atstovai pateikė savą unijos kaip politinės sąjungos interpretaciją su atitinkamais tai įrodančiais aktais (p. 172). Mikalojus Radvila Juodasis atsivežė ištisą lietuvių privilegijų skrynelę [primintina, kad ankstesnis Seimas būtent jam pavedė saugoti Lietuvos valstybinius dokumentus]. Lenkai reikalavo, kad būtų panaikinti bet kokie atskiros Lietuvos valstybės požymiai, kad liktų vienas kancleris, vienas maršalas, vienas antspaudas, vienas iždas, viena kanceliarija, vienas titulas, vienas bendras Seimas. Jie kalbėjo apie lenkų teises į Volynę, Podolę ir kt. Karalius šiame seime atsisakė paveldimos teisės į lietuvių - rusų valstybę ir perdavė ją Lenkijos karalystei, su kuria lietuvių - rusų valstybė turiu susijungti į vieną valstybę ir į vieną tautą su vienu valdovu. Sprendimas apie uniją atidėtas iki kol ją apsvarstys atskiri seimai ir bendras. Šitas karaliaus sprendimas kaip ypatinga karaliaus deklaracija, paskelbta seimo recesu kovo 13 d. Mykolas Juodasis jos nepasirašė (p. 173). Po šio seimo Mikalojus Radvila Juodasis karaliui rašė, kad Lietuvai gresia pavergimas iš dviejų pusių: iš Maskvos pusės jėga, o iš lenkų pusės per intrigas, kad iš vienos pusės virš lietuvių galvų kybo priešo kalavijas, o iš kitos pusės gyva ir amžina nelaisvė. Atvykęs į Lietuvą karalius sušaukė lietuvių seimą Bielske 1564 gegužės - birželio mėn. Su karaliumi buvo ir Lenkijos atstovai. Jie skatino kalbėti apie uniją. Svarstytas ir patvirtintas antrasis Statutas. Dar labiau pabrėžtas Lietuvos savarankiškumas. Svetimšaliams iš kaimyninės valstybės uždraudžiama įsigyti žemes Lietuvoje; privačiu būdui įsigiję priversti sugrąžinti; gavę karaliaus malonę buvo įpareigoti eiti už tai karinę tarnybą, bet neturėjo teisės užimti pareigybių. O valdovas turįs įsipareigoti sugrąžinti Lietuvai tas žemes, kurios atiteko Lenkijai, Mazovijai. Prūsijai, Livonijai (p. 174). Tačiau Parčevo seime karalius vėl ėmė kelti unijos klausimą. Parčevo seime karaliui taip pat prisistatė nuncijus kardinolas Kommendoni. Jis pristatė karaliui Tridento susirinkimo sprendimus, reikalaudamas juos priimti. Kardinolas grasino karaliui revoliucija dėl religinės laisvės jo šalyje. Lenkija priešinosi. Net pats Uchanskis. Tačiau karalius nuncijaus žodžius paskelbė Dievo balsu. Komendoni aktyviai sekė ir diskusiją dėl unijos, tikėdamasis tokiu būdu greito papizmo [rusiškas išsireiškimas katalikybei  apibūdinti] triumfo, kuriam kelią Lietuvoje turi nutiesti Lenkija. Po Petrikovo Seimo karalius išvyko į Lietuvą (p. 175). Toliau lietuvių seimas Trabache (p. 175). Karalius pažadėjo išspręsti visus klausimus seime Vilniuje 1565 m. lapkričio mėn. Šiame seime svarbiausiu aktu buvo naujojo statuto įvesdinimas į naudojimą. Taip pat buvo įsteigti pavietų seimeliai, lenkų seimelių pavyzdžiu. Ir šita priemonė be abejo pasitarnavo unijai. Karalius ir lenkai pabrėžė, kad unijai labiausiai priešinasi lietuvių aristokratai ir tikėjosi, kad žemoji bajorija pasiduos šlėktiškų laisvių traukai ir greičiau už aristokratus pasiduos unijos žavesiui. Ir neapsiriko. 1566 m. kovo mėn. vėl seimas Vilniuje. Statutas papildytas papildomais straipsniais ir vėl vėl patvirtintas. Toliau lenkų 1566 m. Liublino seimas ir Lietuvos Brastos 1566 seimas. Liublino seimas buvo skirtas ir lenkams, ir lietuviams, bet lietuviai į jį neatvyko. Vietoj to jie surengė savo seimą Breste. Vėl taisė statutą, tačiau pareiškė, kad neatsisako nuo unijos, kad nerinks atskirai karaliaus, sutinka su bendru seimu ant sienos, bet turi likti išrinktojo karaliaus patvirtinimo kunigaikščiu ritualas Vilniuje (p. 176). Toliau vyko lenkų seimas Petrikove ir lietuvių Gardine 1567 m. Iš savo seimo lenkai pasiuntė savo pakanclerį Petrą Myškovskį, Cholmo kaštelioną Lysakovskį ir Stanislavą Čarnkovskį deryboms dėl unijos. Derybos vyko Molodečne. Lietuviai pareiškė, kad jie ne prieš uniją, bet niekas neturi būti nutylėta tituluose (p. 177). Gardino seimas 1568 m. birželį - liepą. Ir vėl karalius įtikinėjo lietuvius eiti į uniją. Vėl svarstytas Statutas - pataisos jam. Kijevo metropolitas prašė, kad į senatą būtų įsileisti ir stačiatikiai. Nepaisant to, kad Varšuvos seime 1563 - 1564 m. seime unija jau buvo laikoma nuspręstu dalyku, lietuviai sudarė savo recesą, kad tie klausimai Vilniuje turės būti svarstomi (bet jie jo nesulaukė - karalius jo nesušaukė) (p. 177). O karalius, kad unijos reikalai būtų sėkmingai išspręsti, liepė Grigaliui Chodkevičiui nutraukti karo veiksmus su Maskva ir pasiuntė pasiuntinius į Maskvą su taikos pasiūlymais (p. 177). Tad, grįžęs į Lenkija jis paskelbė bendrą seimą Liubline 1569 m. gruodžio 23 d. Lenkų padėtis buvo labai gera, Jie turėjo vieną nuomonę - unijos kaip suliejimo idėją. Jie turėjo savo rankose karalių, kuris galėjo grasinti arba masinti šlėktiškomis laisvėmis kaip malonėmis. Lietuviai pasisakė už uniją kaip sąjungą, bet jų pozicija buvo dviprasmiška. Todėl jausdami tai, jie norėjo palikti nuošalyje "senus raštus" ir įtvirtinti uniją naujai, broliškos meilės pagrindu. Bet jie nebegalėjo sukurti atskiros valstybės su atskiru valdovu. Nei Olelkovičių giminė nei kuri kita nedavė reikiamos atramos. O lenkai tuo tarpu unijos klausimu veikė vieningai, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų (p. 178). Autorius pabrėžia į lietuvių ir rusų nesutarimus ir tai, kad Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais lietuvių pretenzijos ar tik ne padidėjo. Tada lietuviai, jau daugeliu atveju protestantai, prisigrobė daug valdų rusų žemėse, pamiršdami, kad pagrindine atsvara unijos reikalavimui galėjo būti tik rusiška liaudies stačiatikiška stichija [atsispindi tipiškas XIX a. rusams požiūris į Lietuvą kaip rusišką kraštą]. Iš kitos pusės lietuviai didikai pernelyg valdingai elgėsi su žemąja lietuvių dvarininkija. Tad požiūryje į uniją jie atstovavo ne tik valstybinį, bet ir aristokratišką interesą, baimindamiesi lenkiškos egzekucijos. Galima įsivaizduoti, kad jei būtų buvę duota laiko, vidiniai nesutarimai būtų buvęs išspręsti. Bet lenkai nedavė tam laiko (p. 179). Prieš bendrą seimą dar buvo atskirti vietiniai seimai. Pav. seimas Voine (Palenkė) pakanclerio Eustachijaus Valavičius valdose. Apie pavietų seimelius prieš Liublino seimą žinoma labai nedaug (p. 179). Pasak kai kurių rusų magnatų lenkai teigė, kad seimeliuose viską tvarkę lietuvių ponai ir pareigūnai, patys darė sprendimus, įsakinėdami pasirašyti ir net grasindami lazdomis. Jei tai tiesa, tuomet lietuvių ponai pernelyg pasitikėjo savo jėgomis, kuo ir galėjo pasinaudoti lenkai (p. 180). Drąsiausi buvo būtent Mikalojus Radvila Rudasis, Jonas Codkevičius, Žemaitijos seniūnas, protestantas (nors jo broliai ir liko stačiatikiais), Eustachijus Valavičius, pakancleris, rusas ir stačiatikis, tačiau tuo metu jau protestantas. Rudasis varžėsi senate su stačiatikiu Slucko kunigaikščiu. Chodkevičius turėjo nesutarimų su kunigaikščiu K. Ostrožskiu dėl Vilniaus vaivadaičio Hlebavičiaus dėl neva jo išdavikiškų veiksmų. Iš rusų Liublino seime matome Konstatiną Ostrožskį, Konstantiną Višnioveckį, Aleksandrą Čartoriskį, Romaną Sangušką. (p. 180). Liublino seimo dienoraštyje kalbama apie lietuvių-rusų atstovų prašymus karaliui, apie Bresto žemės instrukcijas. Apie savavališkus lietuvių ponų sprendimus seimeliuose rašė Palenkės atstovai (p. 180). Lietuvos atstovai ne visi atvyko į Liublino seimą (181).

1569 m. sausio 10 d. seimas buvo atidarytas, dalyvaujant apie 160 žmonių. Lenkų maršalka Stanislavas Čarnikovskis kreipėsi su sveikinamąja kalba į karalių, kurioje išgyrė jį ir lenkų tautą (p. 182). Jis rodė ypatingą uolumą unijos reikalo sprendimui. Beje anksčiau pasireiškė intrigomis prieš rusų kunigaikštį Dmitrijų Sangušką, tikėdamasis iš jo atimti žmoną Jelizavetą Ostrožskąją (kad ją ir jos valdas atiduoti vienam lenkų ponui), o jį patį paskui užmušė (p. 183). Po to perėjo prie unijos reikalo, kaip ji prasidėjo prie Jadvygos ir Jogailos, dalyvaujant ir patiems oratoriaus protėviams, kaip ji įtvirtinta rašytiniais dokumentais ir lietuvių bei lenkų priesaikomis ir išreiškė savo įsitikinimą, kad unija reiškia būtent dviejų šalių ir dviejų tautų susiliejimą į vieną tautą. Krokuvos vyskupas Filipas Padnevskis unijos reikalą pripažino svarbiausiu seimo darbu. Vyskupai prikalbėjo karaliui nemalonių dalykų dėl šeimos ir tai esą viena iš priežasčių kodėl lietuviai nenori unijos. Sausio 12 d. senatoriai ir seimo pasiuntiniai susirinko jau be karaliaus ir toliau aiškinosi kaip kalbėtis su lietuviais ir nutarė tai daryti per deputatus, kurie ir buvo išrinkti. Buvo priimtas sprendimas, kad ir karalius dalyvautų pokalbiuose su lietuviais (p. 183). Taip pat priimtas sprendimas, kad derybose su lietuvių senatoriais dalyvautų ir lietuvių seimo pasiuntiniai, nes lietuvių senatoriai jų neįsileidžia į asmeninius pasitarimus su lenkais, bijodami, kad susipažinę su lenkų laisvėmis, nepamiltų unijos, kurią jie, senatoriai, pristato šlėktai netinkamu būdu kaip bjaurią. Išryškėjo, kiek daug lenkiškoji pusė tikėjosi iš šlėktiškosios seimo pusės. Nuo sausio 13 - osios prasidėjo išrinktųjų deputatų derybos su lietuvių senatoriais unijos klausimu, užtrukusios savaitę. Lietuviai paprašė pertraukos, kurią dar prailgini iki sausio 20 dienos. Per tą laiką jie derėjosi su karaliumi, kad karalius patvirtintų naują statutą ir kad atimtų iš lenkų jų pareigybes Lietuvoje ir atiduotų jas lietuviams (o per vedybas lenkų veržiamasi į Lietuvą buvo labai stiprus) (p. 184). Karalius niekaip negalėjo patvirtinti statuto. Bet patvirtinimo reikalavimu lietuviai lenkams pareiškė, kad jie nelinkę leisti į diskusijas su lenkais dėl unijos, kol karalius nepatvirtins statuto. O lenkai reikalavo priversti lietuvius derėtis dėl unijos. Tame atsispindi ir šlėktiškosios seimo pusės mentalitetas - valdingumas vardan laisvės ir reiklus požiūris į karalių (p. 184). Gaila, pasak autoriaus, kad būta ryškių nesutarimų tarp Chodkevičiaus ir kunigaikščio Konstantino Ostrožskio (p. 185). Tu pasinaudojo lenkai ir per karalių įpareigojo lietuvius grįžti į seimą deryboms dėl unijos. Sausio 21 d. lietuviai, paklusdami karaliaus reikalavimui atvyko į pilį, bet neatėjo į lenkų senatorių į salę, o susirinko kitoje. Krokuvos vyskupas pakvietė į senato salę. Radvila Rudasis padėkojo, bet atsakė, kad durys nors atvertos, bet yra tinklas, kuris neleidžia įeiti, nebent karalius nuimtų tą tinklą (turėjo galvoje statuto patvirtinimą) (p. 185). Lietuviai atsidėkodami mandagumu nusiuntė savo deputatus su E. Valavičiumi priešakyje pas lenkus ir kuris paaiškino, kad lietuviai nebaigė reikalų su karaliumi dėl savo šalies santvarkos ir pakvietė lenkus būti kantriais. Lenkai savo ruožtu pasiuntė pas lietuvius deputatus su Krokuvos vyskupu priešakyje, kuris šlovino uniją. Radvila ir Chodkevičius atsakė, kad pasirengę pradėti pasitarimus, kai tik karalius patvirtins Lietuvos statutą, nes lietuviai nori susijungti su lenkais kaip lygūs su lygiais. Chodkevičius pridūrė, kad unijos klausimas karaliaus ir neliečia, nes tai yra lenkų ir lietuvių reikalas ir kad jis nemano, kad Lietuva tik tada gavo laisvę, kai ją ėmė valdyti lenkų karalius (p. 185). Galiausiai pas lenkus nuėjęs Chodkevičius pareiškė, kad jie nepradės pasitarimų dėl unijos, kol karalius nepatvirtins statuto. Sausio 23 d. lietuviai neatvyko į pilį, o tik nusiuntė statuto straipsnius. Lenkų senatoriai ir pasiuntiniai su nepasitenkinimu matė, kad juose linkstama ne į lenkišką unijos sampratą, o į Lietuvos politinio savarankiškumo apsaugojimą su prijungimu prie jos Inflantų, t. y. Livionijos. Tada karalius paragino lietuvius atvykti į seimą. Taip pat to paties reikalavo ir atskiri lenkų senatoriai per savo pasiuntinius. Sausio 24 d. lietuviai atvyko, ir šį kartą ne tik senatoriai, bet ir pasiuntiniai, tačiau vėl susirinko atskiroje salėje. Lenkams pažadėjus atsakyti dėl statuto, lietuviai pirmą kartą įžengė į bendrą salę. Apie Statutą kalbėjo Krokuvos vyskupas, kuris išpeikė statutą, kaip ardantį uniją, gindamas uniją senomis privilegijomis. Atsakė Radvila sausio 25 d.: jis pripažino nemažą gėrį iš unijos lietuviams. Pirmiausia tai, kad "lietuviai per lenkus, Dievo malone, priėjo tikrojo tikėjimo". .Jis taip pat pabrėžė, kad unijos klausimas svarbus kaip niekad dėl to, kad savo amžių baigia nugyventi paskutinis Jagelonų dinastijos atstovas, buvęs ryšiu tarp Lietuvos ir Lenkijos ir dabar lietuviams pirmiausia reikia susitvarkyti savo valstybę, prieš sprendžiant unijos klausimą. Bet tai buvo paskutinis toks reikalavimas. Matyt karalius davė žinoti, kad šie straipsniai atskirai nebus tvirtinami. Sausio 26 d. lietuviai jau iš karto nuėjo bendrą salę ir susėdo į jiems skirtas vietas. Dar daugiau atvyko lietuvių pasiuntinių (p. 187). Su nesėkme dėl statuto lietuvių senatoriai pajuto, kad dirva po jų kojomis silpnėja ir kad jiems reikia sutelkti jėgas (p. 187). Sausio 26 d. Chodkevičius pareiškė, kad lietuviai siekia išsaugoti savo teises ir statutą (nors ir nepatvirtintą). Tokia dvasia derybos vyko iki vasario 7 d. Nuomonės visiškai išsiskyrė. Svarbiausiu lenkų oratorimi ir toliau buvo Krokuvos vyskupas. Jis aiškino, kad pradėti reikia nuo senųjų privilegijų ir sutarčių ir kad unija turi būti dviejų valstybių susiliejimas į vieną, o dviejų tautų į vieną tautą. O lietuviai, kurių vardu kalbėjo Chodkevičius ir Radvila aiškino, kad unija turi būti sudaryta iš broliškos meilės su Lietuvos valstybės vidinio atskirumo išsaugojimu. Dėl tokio požiūrių skirtumo bendravimas kitomis dienomis vyko per deputatus. Paskui lietuviai net paprašė, kad lenkai jiems raštu pateiktų savo kalbas ir atsakymus ir patys raštu atsakė. Lenkai nuomonės išsiskyrė dėl lietuvių požiūrio ir dėl šio konkretaus reikalavimo. Senatoriai su Krokuvos vyskupu priešakyje laikėsi nuomonės, kad unija turi remtis senomis privilegijomis ir kad atsakyme raštu lietuviams turi būti pateiktas naujas unijos projektas, nauja privilegija. Diskusija tarp lenkų vyko tik dėl to, kurią iš senųjų privilegijų imti už pagrindą. Lenkams palankiausia buvo Aleksandro privilegija, tačiau jos lietuviai ypač bijojo dėl egzekucijos (paaiškinimas rinkinio leidėjo: šia privilegija 1501 m. numatytas LDK susiliejimas su Lenkija į vieną valstybę, o egzekucija su laiku turėjo būti taikoma ir Lietuvoje). Todėl nutarta parengti naują privilegiją, tačiau remiantis senosiomis, tik jų neminint (p. 188). O lenkų pasiuntiniai laikė pavojingu tokios naujos privilegijos parengimą, nes ji gali sukelti abejonių senosiomis privilegijomis. Jie reikalavo kreiptis į karalių, kad tas priverstų lietuvius patvirtinti priesaika senąsias privilegijas, visų pirma Aleksandro privilegiją, kuri lietuviams esą privaloma, o lenkams suteikia valdžią jų atžvilgiu. Aštriausiai to reikalavo Krokuvos vaivadijos atstovai su Šafrancu priešakyje, dar reikalavusių ir to, kad už unijos pagrindą būtų priimti 1563 - 1564 m. Varšuvos seimo deklaracija ir nutarimai, kuriais Lietuva jau padovanota Lenkijai ir pripažintas jos susiliejimas su Lenkija. Krokuvos vyskupas priminė, kad Mikalojus Radvila Juodasis jos nepasirašė. Kai nauja privilegija buvo surašyta ir jau karaliaus vardu, pasiuntinių, ypač Krokuvos reikalavimu ji buvo atmesta, nes jose senosios privilegijos nepaminėtos. Galiausiai lenkai davė raštišką paaiškinimą lietuviams, kad lenkai nesileis į derybas su lietuviais jokiu kitu pagrindu kaip tik senųjų privilegijų pagrindu (p. 189). Vis dėl to lenkų senatoriai gal privačiu būdu perdavė lietuviams ir pilną naujos privilegijos tekstą. Nuo vasario 7 iki 12 d. lietuviai negrįžo į bendrą salę. Vasario 7 d. lietuviai pateikė savo atsakymą per Naruševičių (p. 189). Buvo pakartota, kad lietuviai pasisako už uniją broliškos meilės pagrindu, kad tik tokius jie gavo įgaliojimus (p. 189). Taip pat jie pateikė išrašus iš Kazimiero (1452 m.), Aleksandro (1492 m.), Žygimanto (1506 m. ir 1526 m.) privilegijų, kurios rodo, kad ir prie unijos buvo saugomas Lietuvos atskirumas ir savarankiškumas. Prasidėjo diskusijos tarp pačių lenkų. Senatoriai linko duoti atsakymą be Varšuvos deklaracijos minėjimo, ir parašytą nuosaikesne forma. Pasiuntiniai su tuo nesutiko: tik projektas senųjų privilegijų pagrindu ir Varšuvos recesu. Rusų (Haličo) vaivada Siniavskis ėmė įtikinėti nenutraukti unijos, argumentuodamas tuo, kad Rusų vaivadijai reikia lietuvių pagalbos, kad jeigu Lietuva nutrauks sąjungą su Lenkija, nuo Lenkijos atkris ir Prūsija, Inflantai. Buvo priimtas Krokuvos vyskupo sprendimas padėti lietuviams ant stalo ir senąsias privilegijas, ir Varšuvos recesą ir naują projektą (p. 190). Vasario 12 d. susirinkus pirmiausia kalbėjo Krokuvos vyskupas. Jis pradėjo nuo Jogailos laikų, pabrėždamas, kad jis kaip vienvaldis valdovas prijungė Lietuvą prie Lenkijos, tarsi padovanojo ją Lenkijai ar tiksliau padovanojo ją jungtinei lenkų - lietuvių Žečspospolitai, sudariusiai vieną kūną. Tokios buvo ir kitos privilegijos, ypač Aleksandro (p. 190). Taigi vyskupas kvietė lietuvius atnaujinti uniją, remiantis senosiomis privilegijomis ir sutartimis. Radvila atsakė į šią kalbą, prašydamas duoti vyskupo kalbą raštu ir patį unijos projektą. O Chodkevičus dar pridėjo: "jei mes jums padovanoti, tai kam jums dar unija su mumis?". Radvila pridūrė: "mūsų niekas negali padovanoti, nes mes esame laisvi žmonės [...]" (p. 191). Vasario 15 d. lietuviai atsiuntė atsakymą raštu į vyskupo kalbą ir savo unijos projektą, pagal kurį lenkai ir lietuviai turi vieną valdovą, kuris renkamas bendrame seime iš lygaus lenkų ir lietuvių skaičiaus, karūnuojamas Krokuvoje, o po to Vilniuje. Bendras seimas renkasi paeiliui Lenkijoje ir Lietuvoje, tačiau turi ir atskirus seimus, senatus, antspaudus, teritorinį atskirumą; lenkams leidžiama apsigyventi Lietuvoje, bet pareigybės lieka tik lietuviams (p. 191). Sukėlė didžiulį lenkų nepasitenkinimą (p. 191). Kitą dieną Krokuvos vyskupas jau aštriai paklausė lietuvių ar jie apskritai nori unijos su lenkais? Atsakomoji Chodkevičius kalba buvo puiki. Pabrėžta, kad negali būti unijos senų privilegijų pagrindu (p. 192). Karalius jau suabejojo, ar unijos reikalas baigsis sėkmingai ir ėmė organizuoti slaptus susitikimus su lietuvių ir lenkų ponais. Vasario 26 d. lietuviai vėl atvyko pas karalių ir paaiškino, kodėl negali sutikti su lenkais unijos klausimu ir išreiškė viltį, kad kitu metu jie lengviau šitą reikalą išspręs, pasitarę su saviškiais Lietuvoje (192). Karalius įsakė lietuviams dar pasilikti iki rytdienos. Vasario 27 d. jų delegatai pas karalių nebuvo priimti, o per tą laiką karalius su lenkais sudarė slaptą planą įtraukti lietuvius į uniją jėga ar apgaule. Dar prieš tai karalius patarė lenkams savo seimo posėdžius vesti slaptai, kad į juos nebūtų įsileisti pašaliniai asmenys ir patys seimo nariai neišneštų į viešumą to, kas ten svarstoma. Vasario 28 - osios posėdžiui buvo parengta Krokuvos vyskupo kalba, kurioje unija buvo skelbiama jau kaip įvykusi su nusistebėjimu, kad lietuviai nuo jos atsisako ir su prašymu karaliui patvirtinti deklaracijos forma, kad reikalas įvykęs. Senatoriai tam iš esmės pritarė, kaip ir pasiuntiniai. Ginčas kilo tik dėl to ar užsiminti kalboje apie Volynę. Vieni liepė užsiminti, pastebėdami, kad Volynė Lenkijai svarbesnė už pačią Lietuvą; kiti patarė neužsiminti, kad Lietuva nesuprastų, jog Lenkija nori sau pasiimti Volynę. Nusprendė reikalą apie Volynę laikyti paslaptyje. Vasario 28 d. lietuviai seimo salėje nepasirodė. Buvo siunčiamos delegacijos. Radvila ir Chodkevičius atsakė, kad vyks pas karalių, bet ne pas lenkų senatorius. Galiausiai lietuviai senatoriai sutiko atvykti kovo 1 d. (p. 193). Radvila karaliui užsiminė, kad nenori nieko girdėti apie jokias deklaracijas, o jei juos bandys jėga ištempti iš jų namų, jie ginsis. Po viso to jie kovo 1 d. išvyko iš Liublino. Malyševskio nuomone tai buvo politinė klaida, nes dabar lenkams buvo laisvos rankos įtakoti atskirus asmenis ir atskiras grupes (p. 194). Kovo 1 d. susirinkusieji lenkų senatoriai ir pasiuntiniai sužinojo, kad lietuviai jau išvyko. Karalius per kanclerį pareiškė, kad lietuviai pasielgė nepadoriai, išvyko sąmokslininkišku būdu, ir kad nepaisant to, jis įvykdys uniją. Senatoriai su pasiuntiniais priėjo prie spendimo, kad su lietuviais senatoriais reikia elgtis kaip su neištikimais, kaip su maištininkais, kad reikia sunaikinti visas senas atskiras lietuviams duotas privilegijas, paskelbti karaliaus įsaku Volynę ir Podolę priklausant Lenkijai. Tuos volynėnus ir podolėnus, kurie paklus įsakui, išlaisvinti nuo egzekucijos, o besipriešinantiems atimti šią malonę; pasiųsti į Lietuvą universalą apie visa tai, kas vyko seime, kad Lietuva nešmeižtų seimo, pakvieti dar likusius Liubline volynėnus ir podolėnus atvykti į posėdį; sušaukti Volynės ir Podolės seimelius, į kuriuos turi atvykti tenykščiai senatoriai, pasiuntiniai, seniūnai, kiti pareigūnai ir įpareigoti duoti juos priesaiką karaliui ir karalystei, grasinant atimti pareigybes ir titulus; patraukti totorius į savo pusę, kad jų nepasikviestų Lietuva prieš Lenkiją. Karalius išsigandęs pareiškė, kad dėjo visas pastangas įvykdyti uniją ir paskelbė, kad atiduoda Lenkijai Volynę ir Podolę, kad vėl iš naujo dovanoja jai Lietuvos kunigaikštystę, savo privačias valdas Lietuvoje, kaip paveldimas, taip ir įgytas, išsaugodamas jas sau tik iki gyvos galvos, prašė prisiminti apie jo palikuonis ir išreiškė viltį, kad lenkai bus jam dėkingi už visa tai (p. 195). Kai kurie pasiuntiniai iš šlėktų demokratijos stovyklos reikalavo dar griežtesnių priemonių. O toks Sininskis pareiškė, kad kol kas nėra už ką dėkoti karaliui, nes jis tik sugrąžina tai, kas Lenkijai ir taip priklausė ir su pačiu unijos reikalu dar nebaigta. Pasiuntiniai kovo 3 d. pridėjo dar ir savus reikalavimus karaliui. Jie pareikalavo kontumacijos, t. y. nuosprendžio nepaklusnių maištininkų atžvilgiu, jiems nedalyvaujant, t. y, prieš tuos kurie neatvyko į teismą, įvykdyti uniją įstatymo galia arba kalaviju ir išspręsti taip unijos klausimą karaliaus įsaku Lenkijos naudai; padidinti privilegijas volynėnams ir podolėnams, kad taip juos patraukti į uniją, taip pat  imtis priemonių karinėmis priemonėmis apsaugoti karalių Lietuvoje ir tuos lietuvius, kurie sutiks su unija (p. 196). Karalius per kanclerį pareiškė, kad sutinka su pasiuntinių nuomone ir tik prašė nereikalauti kontumacijos ir pagalvoti apie pinigus, reikalingus šiam reikalui įgyvendinti. Karaliaus karinei apsaugai kai kurie siūlė egzekuciją. Kovo 5 d. įvyko Palenkės prijungimas prie Lenkijos. Nuo palenkėnų pradėjo, nes jie mažiausi dydžiu, be to turėjo tam tikras sąskaitas su lietuviais ir juos viliojo kaimyninės Lenkijos šlėktų laisvės (196). Karalius tik paklausė ar sutinka pasiuntiniai paimti į savo apsaugą Palenkę, kuriems jų žodžiais tariant grasina lietuviai. Pasiuntiniai pasitarę pareiškė pasiruošę palenkėnus ginti kaip savo brolius. Liubline palenkėnų rasta trys: Kosinskis, Palenkės maršalas ir Drohičino raštinikas, Buino, Drohičino karūža ir Briansko pasesiūnis, ir Kasperis Ižikovičius, Drohičino ir Melko pakamaris. Kiti išvyko, bėgdami nuo prijungimo. Privačiuose pokalbiuose palenkėnus guodė laisve nuo egzekucijos. Tie trys pripažino prijungimą. Palenkėnai vis dėl to bandė išsaugoti tam tikrą nepriklausomybę nuo Lenkijos, reikalaudami savo seimo, kad pareigybės būtų skiriamos tik palenkėnams. Privilegijoje kalbama, kad Palenkė visada priklausė Lenkijai, ir tik Kazimieras Jogailaitis atplėšė Palenkę nuo lenkiškos Mazovijos, todėl dabar karalius sugrąžina ją Lenkijai (p. 197). Palenkėnus karalius apipylė įvairiausiomis malonėmis: mokesčių, rinkliavų, muitinės mokesčių lengvatos, užtikrino jiems visas valdas, dvarus. Palenkės senatoriams ir pasiuntiniams duodamos vietos seime, o tam jie visi turi atvykti pas karalių ir prisiekti. Kovo 9 d. atvyko 9 palenkėnai. Ne iškarto jie sutiko su priesaika. Jie priminė, kad jų gyvenimas ir valdos pavojuje nuo lietuvių senatorių. Vis dėl to teko prisiekti (p. 198). Matišekas priešinosi ilgiausiai. Jis priminė karaliui savo ištikimą tarnybą ir priesaiką jam kaip Lietuvos valdovui ir savo Lietuvos valstybei. Naująją priesaiką jis laiko pasikėsinimu į sąžinę. Tada karalius pasakė, kad neverčia jo elgtis prieš sąžinę ir atima iš jo seniūniją. Tada Matišekas sutiko su priesaika. Prievarta, grasinimai atimti pareigybes ir valdas - štai pagrindiniai būdai, kurias buvo stumiamas unijos reikalas (p. 199). Eustachijus Valavičius po lietuvių senatorių išvykimo liko Liubline, kad sekti, kas vyksta ir perspėti lietuvius. Jis buvo laikomas palenkėnu, nes laikė Lomazo, Gadynco ir Voinos seniūnijas. Lenkai jas laikė priklausančiomis Palenkei ir todėl reikalavo priesaikos iš Valavičiaus. Pasiuntiniai to reikalavo, o senatoriai, Krokuvos vyskupas ir karalius buvo pasirengę nereikalauti iš Valavičiaus priesaikos iš pagarbos jo statusui kaip senatoriui, bet tai nesulaikė lenkų pasiuntinių (p. 199). Lenkų pasiuntiniai kalbėjo, kad į Valavičių žiūri ir kiti lietuviai, visa Lietuva ir jei jis prisieks, tai juo paseks ir kiti. Taip buvo palenktas ir karalius. Kovo 10 d. susirinko visas seimas. Lenkijos maršalka paprašė iš pasiuntinių elgtis labai kultūringai. Valavičius buvo Lietuvos pakancleris tuo metu. Valavičius pasakė, kreipdamasis į karalių, kad jis prisiekė Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, tai kaip jam prisiekti kitą priesaiką karalystei? Ir kad karalius turėtų įrodyti, kodėl šios trys seniūnijos turi priklausyti karalystei. Jos iki šiol priklausė Lietuvai ir jis jas laiko kaip žemes, priklausančias pagrindinei toje šalyje piliai - Brestui. Po pasitarimo nutarta buvo pasikalbėti su Valavičiumi nors mandagiai, tačiau grasinant. Jam buvo pagrasinta, kad iš jo bus atimtos šios seniūnijos (p. 202). Valavičius vis tiek neprisiekė. Tolesniuose pasitarimuose lenkų pasiuntiniai reikalavo iš karaliaus, kad atimtų iš Valavičiaus seniūnijas, uždraustų jam kaip Lietuvos pakancleriui naudoti Lietuvos antspaudą Palenkės reikaluose ir išimti Palenkės ir Volynės bylas iš Lietuvos kanceliarijos. Pradėjo sklisti gandai apie lietuvių senatorių raštus į Volynę ir Palenkę su raginimu ruoštis karui. Todėl karalius kovo 12 d. išleido universalą, kuriuo įpareigojo tų kraštų pareigūnus prisiekti (p. 202). Iki kovo 27 d. Palenkės reikalas jau gerokai pasistūmėjo į priekį. Galutinai priimta privilegija apie Palenkės prijungimą, paskelbti prijungti tarsi savo noru Bielskas ir Brianskas. Tuo pačiu metu galvota ir apie Volynės prijungimą. Ypač daug tikėtasi iš Konstantino Ostrožskio, kuris liko Liubline. Jis buvo Kijevo vaivada, Volynės maršalas, Vladimiro seniūnas ir apskritai pirmasis Volynės didikas. Kovo 6 d. jis irgi iš Liublino išvyko. Krokuvos kaštelionas Mieleckis užtikrino, kad Ostrožskis "sutiks su viskuo" (p. 203). Kovo 12 d. buvo išduotas ir universalas apie Volynę, reikalaujantis atvykti volynėnus balandžio 3 d. į seimą. Toliau buvo svarstomos priemonės kaip įgyvendinti prijungimą. Už neatvykimą universalas grasino pareigybių ir valdų atėmimu. Taip pat buvo liepta į seimą atvykti ir Prūsijos senatoriams ir pasiuntiniams. Po daugelio derybų, ginčų ir grasinimų atimti pareigybes, prūsų senatoriai sutiko sėdėti su lenkais. Dar spyriojosi Prūsijos pasiuntiniai nuo žemių ir miestų (p. 204). Toliau buvo svarstomas Lietuvos reikalas. Supykdė tai, kad Trakų vaivada kun. Stefanas Zbražskis kovo 6 d. taip pat išvyko (p. 204). Karalius užtikrino, kad jis ir Chodkevičius, kuriam ketinta sukelti nemalonumų dėl jo bylos su Vilniaus vaivadaičiu Hlebavičiumi, taip pat atvyks (p. 205). Bet jie neatvyko. Ir toliau liko tik Hlebavičius, pakancleris Valavičius ir paiždininkis Naruševičius bei sekretoriai Haraburda ir Voina. Senate ir slaptuose pasitarimuose su karaliumi buvo svarstomi bendroji unijos privilegija ir būdai ją realizuoti. Pasiuntiniai kurį laiką apskritai atsisakė svarstyti privilegiją, ragindami ją pakeisti tiesioginėmis praktinėmis priemonėmis, daugiausia prievartinėmis. Pav., kad reikėtų iš Valavičius atimti Lietuvos antspaudą Palenkės ir Volynės klausimais, išimti iš vartojimo Lietuvos monetą. Paskui sutiko su privilegija. Buvo parengti privilegiją skelbiantys raštai (litterae significatoriales) apie unijos reikalą seime išsiuntimui į Lietuvą, kad į Lietuvą išvykusieji lietuviai nešmeižtų seimo. Parengtas ir kontumacinis raštas prieš lietuvius, jei jie nesutiktų su unija. Taip pat buvo svarstomi karinių veiksmų prieš Lietuvą planas. Bet apskritai šis variantas svarstytas nenoriai dėl lėšų stokos, dėl magnatų nenoro apsidėti mokesčiais. Tad mokesčio rinkimo našta perkelta ant liaudies (p. 205). Kalbos apie karinius veiksmus prieš Lietuvą buvo kurstomos Palenkės reikalo. Palenkėnai klausė, ką daryti su raštais, kuriuos lietuviai siuntė į Palenkę su kvietimu rinktis į karą. Apie tai kalbėjo ir pasiuntinys iš Kališo, teigdamas, kad lietuviai senatoriai siunčia raštus į Palenkę ir Volynę su įsakymu tų sričių gyventojams eiti į karą, grasinant atimti valdas. Nors dabar tokie raštai nežinomi, jie be abejo egzistavo. Tokie raštai buvo klaida, nes vargu ar galima buvo tikėtis, kad lietuvių Palenkėje ir Volynėje paklausys. Po karaliaus universalo tokiems žmonėms kaip kun. Ostrožskis Radvilos ir Chodkevičiaus raštai prarado savo galią. Po tokio gudraus lenkų seimo ėjimo prijungti Palenkę, Volynę ir Prūsiją, taip susilpninant Lietuvą, dar grasinamą karu iš Maskvos pusės, Lietuvai neliko nieko kito kaip atvykti į Seimą. Viltis liko Volynėje, iš kurios niekas neprisiekė. Eustachijus Valavičius dėjo visas pastangas, kad sulaikyti volynėnus nuo atvykimo į seimą, siuntinėjo raštus į Volynę ir įtikinėjo neatvykti (p. 206). Tokiu momentu Lietuvos pasiuntiniai atvyko į seimą ir unijos svarstymas atsinaujino. Neatvykę volynėnai teisinosi vėlgi daugiausia liga ar tuo, kad antspaudas prikabintas lenkiškas. Toks laiškas gautas ir iš Lucko vyskupo Viktorino Virbickio, nuo Volynės vaivados, iš Palenkės vaivados Kosteckio, Belsko kašteliono, Kijevo vaivados kun. Ostrožskio. Karalius paskelbė, kad neatvykusieji dėl ligos turės prisiekti unijai per deputatus, kurie bus pasiųsti į tas sritis, o neatvykusių, kurie teisinosi neįprastu antspaudu, bus atimti titulai ir pareigybės. Tačiau buvo imtasi griežtų priemonių prieš Lucko vyskupą, nes jis dar ir rusas ir net laiškus karaliui rašė rusiškai, o ne lenkiškai ar lotyniškai. Buvęs seime Seradės vaivada Albertas Lasskis, paskelbė savo valdų prijungimą prie Lenkijos ir tuo prasidėjo Volynės prijungimas. Jis buvo vedęs Beatą Kostelecką, Iljos Ostrožskio našlės, nelaimingos Jellizavetos Ostrožskos motinos dukrą. Lasskis vedė Beatą tikėdamasis užvaldyti Janušpolio valdą, kurią išlaikė ir po to, kai uždarė Beatą savo pilyje Kezmarke. Taip lenkams pasitarnaudavo vedybos su rusais (p. 207). Balandžio 5 d. lietuvių vardu kalbą pasakė Žemaitijos seniūnas Chodkevičius. Jis išsakė lietuvių pasipiktinimą dėl karaliaus universalų apie Palenkės ir Volynės prijungimą prie Lenkijos, teisinosi dėl išvykimo, kad norėjo unijos iš broliškos meilės. Jo teigimu unija turi būti vykdoma ne su valstybės dalimis, o su visa valstybe, juo labiau, kad atplėšimas nuo Lietuvos ištisų sričių sukelia jai naujų pavojų dėl Maskvos puolimų. Prašė naują unijos tekstą parašyti ir perkelti seimą arčiau sienos. Po to lietuviai išvyko. O Krokuvos vyskupas kreipėsi į lenkų pasiuntinius klausdamas ar jie pasiryžę varyti unijos reikalą iki galo ir tam pasiūlė panaudoti ketvirtį pajamų iš karaliaus stalo dvarų, nes Lenkijai gresia pavojus ir iš vengrų bei vokiečių (p. 208). Karaliaus įsakymu ant pilies vartų buvo prikalti universalai, kurių viename patvirtinamas Palenkės ir Volynės prijungimas, o kitu įsakoma Prūsijos senatoriams ir pasiuntiniams atvykti į posėdį. Balandžio 13 d. vėl seimo posėdis. Senatas buvo linkęs paskirti lietuviams seimelius naujų pasiuntinių su neapibrėžtais įgaliojimais išrinkimui ir kad jie būtų atsiųsti projekto svarstymui. Pasiuntiniai atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių seimeliai ne tokie kaip Lenkijoje. Lietuvoje viską tvarko senatoriai. Tokiam požiūriui ypač pritarė Palenkės pasiuntiniai. Vienas iš jų - Buino - aiškino: Lietuvoje į seimelius atvažiuoja tik vaivada, seniūnas, karuža, parašo, kas jiems reikia ir pasiunčia šlėktai į namus, kad pasirašytų. Jei nepasirašo, atiduoda lazdomis sumušti. Buino ragino kuo greičiau nuimti nuo palenkėnų lietuvišką nelaisvę, tada ir volynėnai greičiau palinks į lenkiškų laisvių pusę. Seimeliai nebuvo paskirti (p. 209). Lietuviai pasiuntiniai jau sutiko ir su Aleksandro privilegija, prašė tik duoti laiko naujiems lietuvių pasiuntiniams atvykti - šešių savaičių (p. 209). Tačiau lenkų pasiuntiniai su tuo nesutiko. Lietuviams buvo duotas 4 savaitės naujų pasiuntinių atvykimui, o volynėnams - trys savaitės. O lenkai tarpusavyje toliau diskutavo apie egzekuciją, ketvirtadalį pajamų iš karaliaus valdų, naują mokestį. Belaukdami volynėnų atvykimo, toliau baiginėjo Palenkės reikalą. Palenkės šlėkta po truputį vyko į seimą. Tačiau nepasirodė Palenkės senatoriai ir žinomi ponai. Tokius laiškus rašė Palenkės vaivada Vasilijus Tiškevičius, Palenkės kaštelionas, taip pat Belsko seniūnas Jurijus Chodkevičius, kunigaikštis Sluckis, Mikalojaus Radvilos Juodojo  sūnus Mikalojus Kristoforas Radvila-Našlaitėlis ir kt. Kiti asmenys teigė prisieksiantys tik savo valdų Palenkėje vardu, o ne su savo pareigybėmis ir titulais Lietuvoje (p. 210). Karalius į tai atsakė, atimdamas pareigybes iš jų. Palenkė vaivados pareigybės atiduota lietuvių pataurininkui Kiškai, kašteliono - Adamui Kosinkiui. Jie tuoj pat prisiekė. Palenkės šlėktai buvo buvo pasiųsti komisarai priesaikai priimti. Šlektos ir prisiekė, juo labiau, kad buvo pamaloninta nuėmimu mokesčio, kurį buvo uždėję lietuviai. Laukiant atvykstančių volynėnų, imtasi Podolės. Podolėnai buvo išlaisvinti nuo kai kurių rinkliavų ir mokesčių; rūpintasi Kameneco ir Baro miestų įtvirtinimu. Tai turėjo pademonstruoti, kad lenkai rūpuinasi Podole ir laiko ją sava. Gegužės 15 d. išseko ir antrasis terminas volynėnų atvykimui. Lenkai ėmė reikalauti, kad karalius imtųsi egzekucijos prieš nepaklusnius volynėnus ir palenkėnus. Bet paskui atėjo laiškas, kur volynėnai teisinosi liga, termino trumpumu ir prašė atidėti terminą. Neatvyko ir kun. Konstatinas Ostrožskis. Laiške taip pat buvo rašoma, kad Kremenecas nepriklauso Lenkijai. Karalius pasitaręs su senatoriais nutarė neklusniesiems volynėnams pritaikyti egzekuciją, t.  y. atėmimą iš jų tarnybų, garbingų pareigų. Bet sakosi nežinąs kam tas pareigybes atiduoti, o be to Volynėje reikia turėti kariuomenę, kad nauji pareigūnai ten galėtų saugiai gyventi, o tam reikia pinigų (p. 211).  Pasisuntiniai pasiūlė karaliui pasiųsti į Volynę savo dvariškius, kurie turi atimti pareigybes iš volynėnų, o jei tie nepaklustų, karaliaus vardu įsakyti miestams ir kaimams nepaklusti tiems volynėnams. Kariuomenės išlaikymui Volynėje pasiuntiniai sutiko apsidėti mokesčiais. Gegužės 3 d. volynėnai atvyko jau gausiau ir prisiekė. Prisiekė ir Lucko vyskupas Vebickis, Volynės maršalas Zagorovskis ir kitokie pareigūnai - teisėjai, pateisėjai, pakamariai, raštininkai, raktininkai, tiltininkai - 15 asmenų. Gegužės 24 d. į seimą atvyko žymiausia volynėnai - kun. K. Ostrožskis, kun. Bogušas Višnevickis, kun. Čartotiriskis, Vasilijus Drevinskis ir kiti (p. 212). Jie vis tiek dar prašė atleisti juos nuo priesaikos. Gniezno arkivyskupas įtikinėjo volynėnus ne atsikalbinėti nuo priesaikos. Ir Krokuvos vyskupas įtikinėjo. Kun. Višnioveckis tik prašė, kas su prisijungimu prie Lenkijos nebūtų pažeistos jų teisės ir laisvės, kad jie nori susijungti kaip kaip laisvi ir garbingi žmonės, kad tarp jų yra kunigaikštiškos giminės, kurių statusas ir garbė turi būti išsaugotos. Be to jie žmonės kito tikėjimo, todėl prašo, kad jų neįžeidinėtų dėl kito tikėjimo, ir nebūtų verčiami priimti kitą tikėjimą ir vėl paprašė neversti priimti priesaikos šiandien, o plaukti kol atvyks jų broliai. Už viso to slypėjo visų pirma egzekucijos baimė. Arkivyskupas atsakė, kad volynėnai nebus pažeminti, kad jų laisvės ir teisės bus išsaugotos ir padidintos (p. 213). Karalius užtikrino, kad volynėnams egzekucija nebus taikoma. Ir kad jie turi prisiekti. Tačiau volynėnai nepajudėjo. Tada Ostrožskis pasakė, kad tiki karaliaus kiekvienu žodžiu, bet ir tada volynėnai nėjo. Tada karalius pagrasino įstatymu (p. 214). Tada jau prisiekė visi. Kitą dieną prisiekiančiųjų volynėnų buvo tiek daug, kad tam prireikė visos dienos. Prisiekė ir Eustachijus Valavičius, Trakų vaivada kun. Zbaražskis. Toliau sekė Braclavo vaivadijos prijungimas, kurios priešakyje buvo Romanas Sanguška. Ir vėl kaip ir kiti jis savo kalboje priminė karaliui savo ištikimybę jam, savo nuopelnus ir prašė neversti jo prisiekti (p. 215). Beje, prisiekęs Eustachijus Valavičius taip ir neatgavo seniūnijų, nors po priesaikos jis iki pat seimo galo jų prašė. Po seimo jis tik gavo Trakų kašteliono vietą (p. 215). Paskui Sanguška lyg tai šūktelėjęs, kad volynėnai atiduos karaliui ir Respublikai ne tik savo turtą ir savo pareigas, bet ir savo sielas. Ir tada Sanguška iškilmingai prisiekė. Ir kiti prisiekė. Atėjo eilė Kijevui. Lenkijos maršalas Čarnkovskis gegužės 29 d. prabilo apie tariamas Lenkijos teises į Kijevą. Kai kurie garbingesni lenkai abejojo tokių privilegijų reikšmingumu. Tačiau ir jie iki birželio 1 d. pareiškė, kad įsitikino Lenkijos maršalo Čarnkovskio išsakytais "argumentais" dėl Lenkijos teisių į Kijevą. Nuo gegužės pabaigos Kijevo prijungimo prie Lenkijos ėmė reikalauti ir Lenkijai prisiekę rusai volynėnai. Jie įrodinėjo, kad Kijevas priklauso Volynei, kad jai priklauso Brestas, Kobrinas, Pinskas su sienomis palei Narevą, Jasoldą (p. 216). Volynėnai dar aiškino, kad Volynei be Kijevo bus blogai, nes lietuviams bus palikti vartai per kuriuos jie galės įeiti į Volynę, galės į Volynę įvesti totorius. Be to Maskva siekia užvaldyti Kijevą, kažkadą buvusį Rusios metropolija. Be to, lietuviai nepajėgs apginti Kijevo. Todėl Žečpospolita turi atimti Kijevą iš lietuvių. Lenkų pasiuntiniai karaliui išsakė ir tokį argumentą dėl Kijevo priklausomybės Lenkijai: Kijevas buvo tris kartus paimtas ir apiplėštas lenkų (leidėjas aptikslino, kad tai įvyko du kartus - 1018 m. ir 1069 m.) (p. 217). Dalis senatorių pasisakė prieš Kijevo prijungimą prie Lenkijos, pav. Krokuvos vyskupas Padnevskis. Ta mažuma argumentavo tuo, kad Kijevui apsaugoti reikia didelės kariuomenės, kurios dabar jie neturi, be to nėra reikalo mokėti totoriams kasmetinę duoklę, kurią moka lietuviai. Karalius kol kas svyravo. O pasiuntiniai jau buvo apsisprendę ir reikalavo iš senatorių bei karaliaus sutikti (p. 217). Labai įtaigią kalbą karaliui pasakė tas pats Lenkijos maršalas Čarnkovskis. Jis šlovino senųjų lenkų narsą, visada kvietusių karalių užkariauti Kijevą ir nukariauti Prūsiją. Jo kalba buvo nutraukta audringų plojimų. Karalius pasitaręs su senatoriais, pareiškė, kad prisijungia prie daugumos, sakydamas, kad būtų pavojinga, jei Kijevas liktų lietuvių rankose, priminė senas lietuvių intrigas prieš karalystę. Karalius įsakė kancleriui Dembinskiui paskelbti apie Kijevo prijungimą. Kancleris paskelbė karaliaus birželio 4 d. dekretą apie Kijevo ir Kijevo žemės su Čerkasų, Kanevo, Baltosios Cerkvės, Ostero, Liubečo ir Ovručo miestais, prijungimą prie Karalystės. Birželio 6 d. prisiekė Konstantinas Ostrožskis kaip Kijevo vaivada. Visa tai rodo kokį vaidmenį turi Lenkijoje pasiuntiniai , kurie sugebėjo įveikti ir Krokuvos vyskupą Padnevskį, senatorius ir karalių (p. 218). O volynėnų kalbėjimas lygiai taip pat kaip lenkų rodo tik tai, kad volynėnų širdys buvo ne su tikraisiais lietuviais, kurie siekė hegemonijos visoms rusų sritims, kas matosi iš išdidžių lietuvių magnatų kaip Radvila ir Jonas Chodkevičius, kuris ginčijosi su kun. Ostrožskiu, elgesio Volynėje Skundai dėl lietuvių vyravimo, jų uždėtų naštų matyt buvo ne be pagrindo. Patys žymiausi lietuvių atstovai kartu su lenkais buvo svetimi rusams stačiatikiams savo tikėjimu, juo labiau kad dabar jų dauguma buvo protestantai, kaip Radvila, Chodkevičius, Valavičius, kas dar labiau juos nutolino nuo stačiatikių. Volynėnai norėjo likti kuo artimesniame ryšyje su Kijevu, turėdami su juo daug daugiau bendro nei su Vilniumi ar Trakais, ar tikrąja Lietuva ir Žemaitija. Jie tikėjosi, kad kartu su Kijevu galės geriau ginti savo tikėjimo teises, savo tautos teises, tikėjosi teritorinės autonomijos. Privilegijose, duotose Lenkijos Volynei ir Kijevui apsaugomos rusų tikėjimo ir rusų kalbos teisės. Rusų kalba ir toliau turėjo likti karaliaus raštų kalba, o taip pat vartojama administraciniuose bei teismo aktuose (p. 219). Po Palenkės, Volynės, Podolės ir Kijevo prijungimo, beliko imtis pačios Lietuvos prijungimo. Kaip vyko prijungimas Lucke ir Vladimire (p. 219) Karalius kovo 25 d. išdavė universalą rusų kalba apie bajorų ir miestų piliečių prisaikdinimą. Universalas buvo skirtas visiems pareigūnams, visiems riterių luomo žmonėms burmistrams, miestų pareigūnams ir visiems Volynės piliečiams. Pranešta, kad karalius įpareigoja juos atlikti priesaiką` savo pavietuose priešais karaliaus komisarus, seniūnus ir paseniūnius, kurie praneš kam kada atvykti. Neprisiekusiems karalius grasina valdų atėmimu. Seniūnai buvo įpareigojami paskelbti šį universalą, įnešti į miestų knygas, sudaryti prisiekusiųjų ir neprisiekusiųjų sąrašus, o sąrašų išrašai per komisarus turi būti pristatyti karaliui. Į Lucką išvyko karaliaus komisaras Stanislavas Molskis. Jį pasitiko paseniūnis ir įtraukė universalą į miesto knygas, o kopijas pasiuntė per pavietą. Gandai apie apie priesaiką Liubline, grasinimas atimti valdas vertė paklusti (p. 220). Birželio 16 d. priešais poną Molskį prasidėjo priesaikos procedūra. Tą dieną prisiekė 53. Kai kurie prisiekė savo namuose prieš tą patį komisarą. Neatvyko priesaikai nenurodę priežasčių 48 asmenys. Tarp jų patys žymiausi. Bet tarp jų buvo tie, kurie jau prisiekė Liubline. Viso prisiekusiųjų buvo 226 ir tai apytiksliai visi Volynės Lucko pavieto ponai ir dvarininkai bei kitokie savarankiški žemės savininkai. Beveik išimtinai tai buvo rusai, stačiatikiai (p. 221). Birželio 23 d. prisiekė miestų piliečiai ir prastuomenė (p. 221). Į Vladimirą buvo pasiųstas komisaru Ivanas Falibovskis. Čia viskas vyko ta pačia tvarka kaip Lucke. Apie kai kuriuos neprisiekusius sakoma, kad jie neatvyko dėl nežinomų priežasčių (p. 222).  Siekdamas gauti pilnus duomenis apie bajorus, privalančius duoti priesaiką, komisaras kreipėsi į mokesčių rinkiką ir į teismą, prašydamas pateikti duomenis. Vladimire prisiekė 109 bajorai (p. 222). Kitą dieną prisiekinėjo miesto pareigūnai (p. 223). Lygiai taip pat priesaikos procedūra vyko ir kitur Volynėje, Podolėje ir Kijevo paviete (p. 223). Tačiau nepaisant jau įvykusios priesaikos, galutinis privilegijos tekstas dar nebuvo patvirtintas. Lenkai norėjo, nepaisant jų duotų pažadų, kad volynėnai apsidėtų mokesčiais karo reikalui bet kada kai tik to prireiks. Karalius tai palaikė didžiuliu negarbingumu (p. 224). Lietuvių delegacija išbuvo Liubline seime balandžio 4 - 23 dienomis. Jiems teko išvažiuoti į tėvynę su sunkia širdimi. Jau nebebuvo ko galvoti apie ginkluotą pasipriešinimą lenkams. Jų tarpusavio susirašinėjimas rodo, kad jie galvojo kaip išgelbėti Lietuvai bent šį tą. Lietuvos paiždininkis Mikalojus Naruševičius  pasiuntė ištisą pluoštą laiškų Mikalojui Kristoforui Radvilai Našlaitėliui, tuo metu 20 metų turinčiam Juodojo sūnui (p. 224). Našlaitėliui irgi grėsė Mordos valdos praradimas. Apie tai jam parašęs Krečovskis užsiminė, kad prisiekęs jis galėtų gauti Palenkės pataurininkio pareigas (p. 225). Našlaitėlis neliko kurčias Krečovskio siūlymams. Daug tvirtesnis pasirodė jo dėdė Mikalojus Radvila Rudasis. Išvykęs kovo 1 d. jis nebegrįžo į Liubliną ir eidamas vaivados pareigas drąsino priešintis lenkams. Gegužės 20 d. Jonas Chodkevičius iš savo dvaro Gušča Volynėjė rašė apie grasnimais kontumacija ir konfiskacija reikalaujamą priesaiką ir kad lenkai net džiaugtųsi, kad jei lietuviai neatvyktų, jų valdos atiteks jiems ir kad Chodkevičiaus supratimu lietuviams reikia važiuoti į Liubliną (p. 225). Paskui gegužės 31 d. jau iš Liublino Chodkevičius rašė, kad Lietuvos reikalai Liubline apgailėtini. Jis rašė Radvilai Rudajam: " Iki ko nusirito reikalas apgailėtinos ir vargšės Lietuvos, nėra reikalo ir kalbėti Jūsų malonybei. Širdis plyšta skausmu matant tai, kas su mumis daroma, kad mus persekioja blogis iš tos pusės, iš kurios laukėme visokio gėrio (t. y. Lenkijos). Lietuviai greitai prisiekinėja: vieni nors ir ne su džiaugsmu, bet privalo, kiti be galo laimingi būdami". Jis taip pat rašė apie volynėnų pretenzijas į Brestą, Pinską, Kobriną ir sienas pagal Narevą ir Jasoldą. Ir kad lenkai, matydami tokią sėkmę pradeda galvoti, kad jiems unijos su Lietuva daugiau ir nebereikia, kad kartu su unija jiems reiktų prisiimti įsipareigojimą ginti Lietuvą nuo maskolių, kad lenkai grasina atimti iš Lietuvos Žemaitiją ir atiduoti prūsams. Todėl Chodkevičius kviečia paskubėti į Liubliną. Mikalojus Radvila Našlaitėlis irgi davė priesaiką už savo Palenkės valdą. Atvyko ir kiti lietuvių senatoriai. Priešakyje su Chodkevičiumi jie dar kartą bandė ginti Lietuvos reikalą. Jų liūdesį lenkai dar labiau sustiprino, kai birželio 4 d. buvo išleistas įsakas apie Kijevo prijungimą. Lietuviai sužinojo ir tai, kad Brastos pavieto piliečiai įpareigojo savo pasiuntinius negrįžti be unijos. Visą kaltę už Lietuvos nesėkmes pasak Naruševičiaus Lietuvos patriotai verčia ant Lietuvos senatorių, dėl jų aštraus elgesio su karaliumi ir išvykimo iš seimo ir visų pirmą patį Radvilą kaltina (p. 226). Chodkevičius rašė birželio 6 d., kad reikalai eina vis blogiau ir didžioji dalis Lietuvos pasiuntinių puolė į kažkokią apatiją (p. 227). Birželio 7 d. Chodkevičius pasakė įspūdingą kalbą. Negana to, lenkų pasiuntiniai pranešė karaliui apie įžeidžias karaliaus atžvilgiu lietuvių kalbas. Tas atsakė, kad lietuvių pyktis suprantamas, bet nereiktų to palikti negirdomis, sakydamas: jūs, lenkai, siekite savo.  Lietuviams beliko viena - eiti į uniją, bet užbaigti ją išsaugant bent kai kuriuos nepriklausomybės atributus (p. 227). Jiems lenkų pateiktame unijos tekste jie reikalavo pašalinti įvadą apie kontumaciją, punktus apie LDK kaip didžiojo kunigaikščio paveldą, pasisakė už  tai, kad Lietuva buvo laisva valstybė, o ne pavergta Lenkijos, reikalavo, kad nebūtų minimos senos privilegijos, nei Aleksandro, nei Varšuvos, nei Liublino seimų, reikalavo palikti savo antspaudą, pareigybes, seimų pravedimo pakaitomis Lenkijoje ir Lietuvoje, taip pat Infliantus palikti Lietuvai. Su daugeliu šių punktų buvo linkę sutikti karalius ir senatoriai, bet ne pasiuntiniai (p. 228). Lietuviai ir lenkai sėdėjo atskirose salėse (p. 229). Jausmingoje kalboje Jonas Chodkevičius birželio 28 d. prašė lenkų bent šį tą pakeisti lenkiškoje unijos privilegijoje, kad lietuviai bet šį tą galėtų išsaugoti, pav. valstybinį antspaudą, vardan buvusios Lietuvos valstybės šlovės, kurios vientisumą gynė lietuviai savo krauju. "Jausdami dabar savo beviltišką padėtį, gniuždomi savo pačių sąžinės, verčiančią juos sutikti su savo tėvynės pavergimu iš Lenkijos pusės, lietuviai ieško atramos Dievuje ir karaliuje [...]". Visi lietuviai verkdami puolė ant kelių prieš karalių, o Chodkevičius tęsė, prašydamas karaliaus prisiminti jų tarnybą jam, jų ištikimybę jam ir jų kraują, pralietą dėl jo šlovės (p. 230). Krokuvos vyskupas lietuviams taip atsakė: "Jūsų malonybės! Šioje salėje tarp mūsų, atrodo nėra nė vieno, kurio nebūtų sujaudinusi ši liūdna, skundo pilna, ašaringa kalba, kuria jūs kreipėtės į Jo didenybę ir į mus; bet ar teisingai jūs joje kalbėjote, dar reikia tinkamu būdų apsvarstyti". Pakancleris kunigas Krasinskis atsakinėjo, kodėl reikalingi tie punktai, į kuriuos nurodė Chodkevičius (p. 231). Toliau kalbėjo karalius, kad unija yra Dievo reikalas, nes tai broliškos meilės reikalas. Toliau lietuviai paprašė laiko apmąstyti (p. 231). Karalius davė. Tie mąstė tris valandas. Grįžo ir vėl Chodkevičius sake protingą kalbą, apeliuodamas į karaliaus malonę. Vėlai baigėsi seimo surinkimas ir unija pripažinta įvykusia (p. 232). Kitą dieną, Petro ir Povilo dieną Liublino bažnyčiose skambėjo džiaugsmo himnai. Liepos 1 d. buvo numatyta priesaika unijai (p. 232). Moneta numatyta, kad bus viena. Prasidėjo priesaikos davimas. Lenkai verkė iš džiaugsmo, kad sulaukė tokios dienos. Tačiau seimas pratęsė darbą iki rugpjūčio 12 d. Dar reikėjo įvairius unijos aktus baigti formuluoti (p. 234). Lenkai išsireikšdavo, kad karas su Maskva privertė Lietuvą sudaryti uniją (p. 236). O dabar lenkai buvo pasiruošę kartu su Lietuva skelbti karą Rusijai. Bet vis dėl to nugalėjo linija į taiką (p. 236). Egzekucijos klausimas visada buvo keliamas pasiuntinių prieš magnatus, kurie pasinaudojo karaliaus stalo pajamomis ir valdomis (p. 237). Jos bijojo ir lietuviai, nes lenkų statutai apie egzekuciją galėjo būti ir jiems pritaikyti (p. 237).