P. Proudhonas apie lenkų klausimą | 2021 balandžio 18 d.

Konspekto (bei tiesioginio citavimo) su paaiškinimais forma pristatysime prancūzų ekonomisto ir sociologo, vieno iš anarchizmo doktrinos pradininkų, Pierre-Josepho Proudhono (1809 - 1865) straipsnį "Apie lenkų klausimą", publikuotą leidinyje "Сборникъ статей разъясняющихъ польское дело по отношенiю к Западной Россiи" (составил С. Шолковичъ, Вильна, 1885).

Kuo įsidėmėtinas ir kuo vertas mūsų dėmesio šis Prudono tekstas? Prudonas analizuoja kiek pagrįstas lenkų visuomenės ir politikos veikėjų, visų pirma emigracijos (daugiausia toje pačioje Prancūzijoje) reikalavimas Europos vyriausybėms ir visuomenėms paremti lenkų kovą už nepriklausomos Lenkijos atstatymą, kitaip sakant už išsivadavimą iš Rusijos. Dvejus metu kruopščiai studijavęs Lenkijos istoriją nuo V a. iki straipsnio parašymo metų (1863 m.) jis susidarė atitinkamas išvadas, kurias ir išdėstė šiame straipsnyje. Kokios jos? Prudonas priėjo išvados, kad lenkai, kokie jie yra, neturi jokios teisės kaltinti Europos šalių dėl Lenkijos padalijimų ir neturi teisės reikalauti pagalbos jų išsivadavimo kovai. Kodėl? Todėl, kad jie patys kalti dėl padalijimų. Padalijimai buvo nuosekli Lenkijos ilgaamžio istorinio vystymosi pasekmė. Vadovaudamasis savo visuomenės laisvę bei savivaldą akcentuojančiomis pažiūromis, Prudonas atkreipia dėmesį visų pirma į aristokratizmo principą. Lenkų tauta jo nuomone buvo ir liko aristokratų, dvarininkų tauta. Lenkų vardu kalba būtent jie, nors jie patys laiko pavergę milijonus savo valstiečių. Ir ta jų kova už Lenkijos laisvę yra kova už dvarininkų privilegijas ir prerogatyvas. Visą Lenkijos istoriją apsprendžia būtent aristokratizmo principas, dvarininkų savivalė, prievarta ir panieka valstiečiams, t. y. dvarininkų luominis egoizmas, kuris galiausiai pavertė Lenkiją XVIII a. žaisliuku galingųjų rankose bei neramumų Europoje židiniu. O dabar, po pirmojo padalijimo 1772 m., lenkai lygiai taip pat neprotingai mėtosi į šalis, savo praktine veikla prieštaraudami tiems principams, kuriuos deklaruoja: jie skelbia savo demokratizmą, tačiau niekina savo valstiečius; jie skelbiasi kovojantys už tautos laisvę, tačiau patys despotiškų valstybių karinių dalinių gretose trypia kitas laisvės siekiančias tautas. Skelbiasi, kad nori išsivaduoti iš priklausomybės Rusijai, tačiau emigracijoje Prancūzijoje paskelbtuose darbuose trokšta rusus - "moskovitus" (nes jiems nepripažįsta slavų ir rusų vardo) - nustumti už Uralo ir net visiškai sunaikinti. Beje, atkreiptinas dėmesys, jog ir pas mus Ukrainos įvykių metu plačiai pradėtos sklisti mintys apie tai, kad rusai nėra rusai, kad tokiais jie paskelbti tik Jekaterinos II dekretu ar kad jie net nėra slavai  - visa tai tai tėra XIX a. lenkiškos propogandos atspindžiai. 

Ir atkreipkim dėmesį į tai, kokią vietą Prudono mąstyme apie Lenkiją užima Lietuva, lietuvių tauta. Taip, jis užsimena savo teksto pradžioje, kad nors Lietuva (tiksliau jos aristokratija) susijungė su Lenkija, bet tikros sąjungos neįvyko net iki pat šio paskutinio (1863 m.) sukilimo. Kitoje vietoje jis, kalbėdamas apie lenkų projektuojamas atkurtosios Lenkijos Lenkijos sienas, pastebi kad lietuviai nėra lenkai, todėl šis kraštas negali būti sugrąžintas Lenkijai. Tai ir viskas. Visas kitas kalbėjimas tik apie lenkus, lenkų tautą, Lenkiją. Tad tokie tekstai turėtų išblaivinti lietuvius, išvaduoti iš iliuzijų apie bent kokį Lietuvos vaidmenį  lenkų politikų planuose XIX a.  Iš tiesų gi nei Lenkijos planuose, nei Vakarų Europos konkrečios realios politikos lauke Lietuvos nebebuvo. Svarbus atkreipti dėmesį į tai, kad nors Lenkija ir lenkai pristatydavo save Europos visuomenei kaip auką, vargšę, nukentėjusią šalį ir tautą, iš tiesų tiek jie patys, tiek tuometinė Europa bei Rusija priėmė ją kaip galingą veiksnį, kuris tik dėl savo pretenzijų į rusų (ir lietuvių) žemes lieka pavergtoje būsenoje (taip sulaikant ją, neleidžiant jam reikštis), o iš tiesų ji priimama kaip savarankiškas veiksnys, potencialiai turintis būti savarankiška valstybe ir tauta, tačiau pacifikuota. Tai turėtų leisti suvokti mums savo vietą Rusijos ir Lenkijos tarpusavio grumtynėse, o taip pat Lenkijos (lenkų) galimybes įtakoti lietuvių tautos padėtį. Nesileidžiant į plačią argumentaciją, čia galima būtų tik patekti teiginį, jog nuo 1795 iki 1864 m. Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje kaip lenkų tautos vidinė kolonija ir tik po pralaimėto lenkų sukilimo lietuvių tauta suėjo į betarpišką, tiesioginį kontaktą su Rusijos imperija.

Prudonas: Jeigu tiesa, kad 1772 m. padalijimas buvo Lenkijai išeities taškas jos tautų atgimimui, tai aš teigiu, kad ne tik Prancūzija ir Europa turi pasišalinti nuo dalyvavimo dabartinėje kovoje, bet ir pati pati inzurekcija [lenkų rezistencija] turėtų padėti ginklus ir matyti įvykusiame fakte, ankstesnių poelgių išpirkimą ir būsimą naudą savo tautai (p. 71). Lenkų tautos gynėjai sako, kad Lenkija buvo išbraukta iš Europos žemėlapio kažkokiu klastingu būdu, kad trys valdovai įvykdė nusikaltimą ir kad šios politinės žmogžudystės solidarumas slegia visą Europą. Žurnalistai, publicistai istorikai, plebėjai ir aristokratai, jakobinai ir jėzuitai - visi sutartinai smerkia padalijimą. Minia kuri žino tik tai, ką pasakoja laikraščiai taip pat smerkia tas tris valstybes (p. 71). Prancūzijos imperijoje demokratai, socialistai be perstojo tvirtina: mūsų broliai lenkai (p. 71). Prudonas: esu kritiškas (nepasitikintis) iš prigimties, o kai pastebiu veidmainiškumą ir melą, darausi griežtas. Nekaltinu lenkų dėl jų patriotizmo. Ar gali lenkai protestuoti dėl 1772 m. padalijimo? Du metus studijavau Lenkijos istoriją nuo V a. iki dabartinių 1863 m. ir štai turiu atsakymą. Lenkai neteisūs. 1772, 1794, 1796, 1807 ir 1815 m. padalijimai juridiškai buvo visiškai teisingi. Padalijimo kaltininkai buvo seniai nuspręsto sprendimo vykdytojai, o Lenkijos padalijimas buvo Europos tvarkos faktas, visuotinio gėrio ir progreso poreikio išraiška (p. 72). Visos Lenkijos nelaimės prasidėjo nuo vieno X a. sprendimo. O tai būtent aristokratijos atsiradimo faktas. Žinoma, visose tautose aristokratija buvo visuomenės organizacijos pradžia, pradas, suteikęs miniai charakterį ir judėjimą. Keletą amžių jos dominavimas buvo teisėtas. Juk kokį didžiulį vaidmenį anglų aristokratija suvaidino įtvirtinant visuomenės laisvę. Būtent ji sukūrė ir vidurinįjį sluoksnį bei liaudį. Tačiau Lenkijoje dvarininkija įgavo tokią persvarą, kad tapo visuomenės papročių silpnėjimo priežastimi ir valstiečių rimbu. Slavų dvasia negali susivienyti su kastų sistema. Lenkijoje aristokratija kaip ir visur gimė iš protinių gabumų nelygumo, paskui iš visuomeninių pareigybių vykdymo ir iš žemės nuosavybės dydžio skirtingumo, tačiau visa tai sustiprino feodalinė Katalikų Bažnyčia (p. 73). Čia Bažnyčia viešpatavo Karūnai, o feodalinė įtaka stiprėjo be jokių apribojimų. Karaliaus valdžia, ribojama vyskupų, buvo bejėgė. Būta didžiulės aistros gauti aristokratų titulus. Bet ta tariama aristokratija veikė tik ardančiai valstybės atžvilgiu. Slavai buvo nepajėgūs išlavinti savo aristokratijos. Jie priėmė titulus teises ir turtus kaip žaislą, bet jie nesuprato, kad tai įpareigoja būti valstybės vyrais ir plebėjų auklėtojais. Keletą amžių Lenkija kėlė skandalus savo vidaus kovomis. Moraliai Lenkija mirė jau 1696 m. su paskutiniu Sobieskio atodūsiu. Sobieskis buvo didis Lenkijos žmogus, už ką buvo nemylimas aristokratijos. Po Kazimiero, paskutiniojo iš Piastų mirties, Lenkija ėmė prekiauti savo karūna. Ji daug laimėjo iš šios prekybos. Jie nusipirko Lietuvą. Broliška lietuvių ir lenkų sąjunga, tai yra abiejų sričių aristokratų sąjunga, nes į plebėjų nuomonę nebuvo atsižvelgiama, buvo kažkoks mitas (p. 74) Ir dabartinis sukilimas vargu ar juos sutaikė. Todėl išnaudoję savo jagelonų dinastiją, lenkai nusitaikė į Vazų dinastiją, 1587 m., tikėdamiesi užvaldyti ir Švediją kaip Lietuvą. Taigi, Prudonas daro išvadą, lenkų tautybė išimtinai susideda iš dvarininkų aristokratijos. Ir kas tame bendro su likusia konstitucine Europa? (p. 75). Taigi ką matome? Keturis šimtus metų lenkų aristokratija leido jiems viešpatauti užsienio princams - vengrų lietuvių, prancūzų, transilvanų, švedų, saksų. Kodėl jie tada skundžiasi kad dabar priklauso Prūsijos, Austrijos, Rusijos valdovams? Jūs niekada nemokėjote būti lenkais, o kalbate apie tautiškumą. "Aš nenoriu būti fajansiniu karaliumi" - pasakė transilvanietis Batoras - vienas iš didžiausių Lenkijos karalių. Įtariama, kad šis karalius už savo idėjas buvo nunuodytas lenkų (p. 75). 1320 - 1492 m. laikotarpis, kurį lenkų istorikai vadina žydėjimo laikotarpiu: buvo išleista daugybė įstatymų, bet tai tik žaidimas reformomis: tų įstatymų niekas neįgyvendino. Ir tai buvo laikai, kai valstietija buvo itin pavergta. Nebuvo nei policijos, nei justicijos, dvarininkai darė ką norėjo. Krizė prasidėjo su Jono-Alberto įžengimu į sostą ir baigėsi su Sobieskio mirtimi. Tai didžiosios anarchijos laikotarpis. Tariama Lenkijos civilizacija viduramžiais buvo tik rytietiška prabanga; jos literatūra - tai lotynizmo kontrafakcija; jos respublikoniškas leksikonas perimtas iš senosios Romos arba tik operinė dekoracija (p. 76). Dvarininkų prietarai, disciplinos stoka darė lenkus netikrais rojalistais, netikrais aristokratais, netikrais revoliucionieriais. Jie liko ištikimo tik jėzuitams. O tauta kaip liaudis nerodė jokių gyvybės ženklų. 964 m. įvedant krikščionybę dvarininkai draudė krikštyti sodiečius, nelaikydami jų vertais būti apdovanotais krikščionio vardu. 1040 m. šie nelaiminti plebėjai, kuriuos stūmė į stabmeldystę, kad be sąžinės graužaties galėtų juos apiplėšinėti, išdrįso maištauti ir valdant Kazimierui juos pjovė be pasigailėjimo. Vergas Lenkijoje virto pasigailėjimo verta būtybe, blogesnėje padėtyje nei pas graikus ar romėnus (p. 77). Po Sobieskio mirties Lenkija pardavė save Saksonijai, tačiau saksai buvo priversti užleisti Lietuvą Stanislovui Leščinskiui, Karolio XII draugui. Lenkams atsirado proga atsiplėšti nuo Saksonijos ir įgyti nepriklausomybę susijungus su Švedija prieš Rusiją, įtvirtinant soste savo nacionalinę dinastiją (p. 77). Tačiau švedai pralaimėjo. Leščinskis išvyko į Prancūziją, pasiskelbė karaliumi. Kilo karas tarp Prancūzijos ir Austrijos dėl Lenkijos sosto. Lenkai nepaėmė savo karaliaus - patrioto ir Augustas III liko Lenkijos valdovu. Nuo tada Lenkija pasidarė nesutarimų obuoliu Europoje. Europos galybės ėmėsi nuolat kištis į Lenkijos vidaus reikalus. Po Augusto III mirties broliai Čartoriskiai, vieni iš didžiausių Respublikos žmonių, nebematė kitos išeities kaip imtis reformų su kurios nors užsienio galybės parama. Taigi: 1761 m. užsienio įsikišimas buvo paskutinė priemonė Lenkijai išgelbėti. Čartoriskiai paprašė Rusijos paramos. To rezultatas buvo Stanislovo Poniatovskio išrinkimas (p. 78). 1764 m. jis buvo išrinktas, su Prūsijos pritarimu. Reformatorių tikslas buvo sukurti Lenkijoje vidurinįjį sluoksnį, iš dalies iš kaimiečių, kuriuos ketinta išlaisvinti, iš dalies iš šlėktų, kuri nekentė darbo ir laikė pažeminimu užsiiminėti prekyba bei pramone, mieliau būdami turtingų magnatų tarnais. Tas vidurinysis sluoksnis turėjo tarnauti kaip atrama karaliui. Tačiau pats Poniatovskis atskleidė savo dėdžių paslaptį, taip išduodamas juos ir prisijungdamas prie dvarininkų, kurie, būdami bet kokių reformų priešais, kaip ir plebėjų laisvės, pranešė Jekaterinai II, kad Čartoryskiai sudarė sąmokslą. Taip viskas žlugo. Jekaterina II ėmė stebėti karaliaus veiksmus, o Prancūzija nutarė padėti Lenkijai, versdama Portą (Turkiją) paskelbti karą Rusijai, tačiau ir Austrija bei Prūsija sutraukė savo armijas ir po dviejų metų įvyko pirmasis padalijimas. Taigi ką lenkai gali kaltinti dėl savo nelaimių, jie ne save pačius? Po Sobieskio mirties neturėdama nei jėgų, nei proto, net nebenorėdama priklausyti sau pačiai, o egzistuojanti tik dėl neramumų Europoje, Lenkija turėjo priklausyti kam nors. Taip 1772 m. padalijimas pabaigė lenkų anomaliją. Niekas Europoje dėl to neprotestavo (p. 79). Kiekvienas kitas padalijimas vėlgi buvo iššauktas pačių lenkų. 1791 m. konstitucija buvo perdaryta karaliaus, kuris pagaliau suprato savo dėdžių protingą mintį. Valstiečiams buvo duoti pažadai; karalystė tapo paveldima; karūna buvo perduoda Saksonijos dvarui. Bet jau buvo per vėlu. Aristokratija savo teisių gynimui sudarė Targovicos konfederaciją. Saksonija atsisakė nuo siūlomos karūnos. Niekas nebetikėjo lenkais niekas jų nebenorėjo turėti. Karalius nusileido ir aristokratų triumfas įgalino antrą padalijimą. Neįveikiama dvarininko neapykanta valstiečiui antrą kartą nužudė tėvynę. Netrukus po to kilo Kosciuškos sukilimas: lenkų patriotai kreipėsi į revoliucinę Prancūziją. Jie pareikalavo iš Paryžius konvento paramos ir nusprendė veikto teroro pagalba. Tai tik sukėlė didžiųjų valstybių, kovojusių su Prancūzija, įniršį. O Paryžiaus konventas Kosciuškai atsakė: kodėl jis laikydamas save diktatoriumi pripažįsta valdovu išdaviką Stanislovą Augustą? Kodėl jis nubaudė tuos, kurie pareiškė, kad veiks tėvynės labui? Kodėl jis bijo išlaisvinti valstiečius, saugodamas dvarininkų interesus? Kodėl jis saugo Austriją, kuri kovoja su mumis (Prancūzija)? 1796 m. įvyko galutinis Lenkijos padalijimas. Ir vėl dėl dvarininkų egoizmo, kurie mieliau sutiko su tėvynės sunaikinimu nei su valstiečių išlaisvinimu. Napoleonas nepanaikino šio padalijimo. Jis tik pridėjo ketvirtą padalijimų dalyvį - Saksoniją kuriai atidavė Varšuvos hercogystę (p. 80). Anarchijos likvidavimas Lenkijoje buvo neišvengiama istorijos būtinybė. Apie ją iš anksto kalbėjo žymiausi valstybės vyrai. Lenkijos plebėjams padalijimas buvo išlaisvinimas iš vergijos. Tai į kokį teismą dabar kreiptis, dievišką ar žmogišką dėl šio neišvengiamo istorijos teismo? Ar kreiptis į tėvynės teisę? Tačiau ši teisė reikalavo iš dvarininkų ne tik išlaisvinti valstiečius, bet ir sugrąžinti atimtas iš jų žemes. Naujoji teisė buvo nustatyta Vestfalijos taika, bet Lenkija, prekiavusi savo karūna ir tapusi neramumų šaltiniu, nuolat pažeidinėjo šią teisę. O gal kreiptis į liberalų Vienos traktatą? 1814 m. praėjo tik 40 m. po padalijimo. Ar lenkai per tą laiką veikė protingiau? (p. 81). Lenkai bandė kopijuoti Prancūzijos revoliuciją, veikė ir su direktorija, paskui su konsulais, ir su imperija, nesirūpindami, kad pasikeitė politiniai principai, idėjos, nesirūpindami kaimyninių valstybių interesais, nepastebėdami, kad su respublika jie buvo pusėje tautų prieš despotizmą, o su Napoleonu buvo despotizmo pusėj prieš tautas. 15 metų jie kovojo su Napoleonu prieš tautų laisvę San Domingo, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Jie gal ir užsitarnavo Prancūzijos dėkingumą, bet ar užsitarnavo dėkingumą tų tautų, kurias padėjo pavergti Napoleonui? (p. 82). O Rusijos imperatoriai tuo tarpu elgėsi su Lenkijos Karalyste kaip su laisva valstybe ir nieko daugiau nereikalavo tik karinio kontingento (p. 83). Laikydamiesi konstitucijos lenkai būtu likę laisvi ir ne tik laisvi, net daug laisvesni nei jų protėviai. O dabar jie liko nekenčiami visų rusų. Lenkų aristokratų išdidumas. Štai tikroji jų paniekos "moskovitams" priežastis. Jie tik džiaugėsi, kai iš jų 1830 m. buvo atimta konstitucija ir jie galėjo sukilti. Šiame sukilime labiau nei kitais atvejais išryškėjo jų neapykanta plebėjams. Ir vėl aristokratijos principas pražudė Lenkiją. Rusijos vyriausybė Lenkijos atžvilgiu buvo neteisi tik tuo atžvilgiu, kad saugojo dvarininkiją. 1846 m. vėl atsinaujino lenkų dvarininkų sąmokslai ir Galicijos valstiečiai pradėjo nežmoniškai juos žudyti. Europos laikraščiai bandė įtikinėti, kad tai vykta kurstant Austrijai, bet dabar paaiškėjo, kad tai tik lenkų išsigalvojimas. (p. 83). Tačiau patys lenkai korė valstiečius ir degino jų trobas. Taip jie ketino teroristinėmis priemonėmis priversti valstiečius prisijungti prie inzurekcijos (sukilimo), o antra nukreipti valstiečius prieš rusus, juos kaltinant padeginėjimais. Rezultatas - 1846 m. lapkričio 16 d. Krokuvos respublika buvo prijungta prie Austrijos su Rusijos ir Prūsijos sutikimu (p. 84). Tai lenkų aristokratijos makiavelizmas, kuriai žmogžudystės kaip ir šmeižtas yra puikios priemonės siekti savo tikslų (p. 84). Prudonas: Lenkija vadovauja visai prancūzų vyriausybinei politikai; ji valdo ir visą spaudą, kai mes, vasario revoliucionieriai, neturime skiltelės periodiniuose leidiniuose, kad galėtumėm išsakyti savo skundus ir viltis. Lenkija sako pas mus įspūdingas kalbas, kviečia į kovą visą Europą, ji veikia senate, ji pamokslauja mūsų vyskupų lūpomis, ji dogmatizuoja akademijoje, ji net stengiasi tapti mūsų auklėtojais mūsų licėjuose. Greit mes galvosim, samprotausim, spręsim tik tarpininkaujant Lenkijai. Net buvo nuspręsta pas mus, kad Lenkijos tiek nacionalinės tiek geografinės sienos su Rusija yra Dniepras ir Dauguva, kad čia baigiasi Europa, o prasideda mongoliška Azija. Tarp šių pasaulių neturi būtin jokios sąjungos jokių santykių, jokios politikos, kad moskovitai turi būti nublokšti į savo stepes ir kad tik tokiomis sąlygomis Europa bus laisva nuo totoriškos barbarybės pavojaus (p. 85). Nedrįsdami vadinti barbariškomis tokių valstybių kaip Austrija ir Prūsija, lenkai viską dėl padalijimų suvertė Rusijai, kaip mažiau civilizuotai šaliai. Tačiau Rusija per tris metus padarė daugiau savo gyventojų progresui, nei visi lenkai nuo Boleslovo laikų. Dabar lenkai net atima iš moskovitų slavų vardą ir rusų vardą. Juos išbraukia iš civilizuotų ir kilnių tautų sąrašo, reikalauja vardan bendrojo gėrio juos nublokšti už Uralo, kol pagaliau "tikrųjų slavų" vystymasis išnaikins juos visiškai iki pat Kamčiatkos. O kas dėl Lenkijos pretenzijų į rytų žemes, jiems buvo pasakyta: lietuviai - ne lenkai, rusinai - ne lenkai; Rytų Prūsijos gyventojai ir Poznanės hercogystė iš dalies vokiečiai, iš dalies suvokietinti ir negali būti grąžinti Lenkijai. Ir jokių gamtinių sienų Lenkija neturi niekur nei šiaurėje, nei rytuose, nei vakariuose (p. 86). Prudonas: mane, žinoma, pavadins rusofilu. Man tas pats, tegul vadina kaip nori. Man tik gėda už mano Prancūziją ir už mano amžininkus, jei tarp jų neatsirastų nė vieno žmogaus, kuris neprotestuotų prieš šią lenkišką komediją, kaip epilogą ankstesnei itališkai komedijai. Kas dėl moskovitų aš juos laikau tikrais slavais ir jie turi pilną teisę vadintis rusais. Kas dėl protinių sugebėjimų lenkai ir rusai beveik lygūs. Kuo daugiau Rusija pasieks civilizacijoje, tuo greičiau ji praras savo užkariautojišką pobūdį. Kuo labiau išlaisvinti valstiečiai šviesis ir turtės, tuo mažiau mes jų bijosim. Štai kas yra tikrasis Europos saugumo garantas. O kalbant apie geografines ribas, tai daug daugiau reikšmės turi upių baseinai ir šiuo atveju Dniepro baseinas neturi nieko bendro su Vyslos baseinu, o yra artimesnis Volgos baseinui ir todėl nėra jokio reikalo perkėlinėti į tą pusę Lenkijos sieną (p. 87). Kreipdamasis į lenkus Prudonas sako apie juos: jūs ir likote dvarininkiška tauta ir norite valdyti, eksploatuoti. Jūs norite atgimti, bet be jokių naujųjų laikų gyvenimo sąlygų. Jūs žinote kad jūsų tautybės atgimimas pasitarnaus reakcijai Lenkijoje ir prives prie dvarininkų kastos įsistiprėjimo, prives prie naujos valstiečių eksploatacijos formos, atitolindama ilgiems amžiams tikrosios lenkų tautos sukūrimo. Rusijoje jūs palaikysite dvarininkų teisių sugrąžinimą, Vengrijoje - madjarų partiją, kuris yra plebėjų priešas kaip ir jūs, Prūsijoje - seną feodalinę partiją, kurią atmeta jau patys katalikai, Prancūzijoje ir Belgijoje jūs remsite pramoninį feodalizmą, žydų valdžią; katalikų pasaulyje jūs remsite vyskupų ir jėzuitų partiją. Ir visai tai tik tam, kad patenkinti jūsų niekingą aristokratizmą, kuris vertas žlugimo. Negi 23 milijonai baudžiauninkų, išlaisvintų caro, sudaro mums kokį pavijų? Aš protestuoju prieš šią išdavystę tautų nelaimei. Savo protėvių pavyzdžiu aš, Prancūzijos pilietis, pareiškiu: neleisiu. Praeitis, dabartis, ateitis, laisvė, progresas, teisė, perversmai ir traktatai - visa jus kaltina (p. 89).