Papildomi argumentai dėl VSD vadovybės ir kai kurių aukščiausių Lietuvos pareigūnų orientacijos 1939 – 1940 m. į Vokietiją: Petro Vitulskio atvejis |2022 birželio 1 d.

Šį atvejį pristatė rusų istorikas Aleksandras Diukovas (g. 1978 m.) savo veikale "Protektoratas "Lietuva"" (А. Р. Дюков "Протекторат "Литва". Тайное сотрудничество с нацистами и нереализованный сценарий утраты литовской независимости, 1939 - 1940 гг." (М.: Фонд "Историческая память", 2013, 264 с.), kuriame paskelbė be galo svarbios 1939 - 1940 m. Lietuvos istorijai Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio bylos, užvestos NKVD, suėmus jį 1940 m., dokumentus, saugomus Lietuvos ypatingajame archyve. Šie dokumentai (A. Povilaičio savarankiški parodymai, kai kurie jo tardymo protokolai ir išrašai iš jų) jau skelbti šiame tinklalapyje (https://www.ateitiesaidas.lt/l/vsd-direktorius-augustinas-povilaitis-apie-lietuvos-vyriausybes-ir-saugumo-bendradarbiavima-su-vokietija-1940-m/). Kai kurie jų skelbti sovietmečiu, aktyviai naudoti sovietinio laikotarpio lietuvių istorikų (https://www.ateitiesaidas.lt/l/n/), o taip pat kai kurių istorikų po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Tačiau pasikeitus politinei ir ideologinei konjunktūrai, A. Povilaičio savarankiški parodymai imti laikyti nepatikimais, atmestinais, necituotinais, net neminėtinais. Be abejo, suprantama, kaip gi kitaip, nes iš jų sektų, kad prezidentas A. Smetona ir jam artimiausi pareigūnai bei vyriausybės nariai orientavosi į Vokietiją, bendradarbiavo su Vokietijos žvalgybos institucijomis, padėjo Vokietijai siųsti agentus į SSRS teritoriją, išdavinėjo nacistinei Vokietijai lenkų pogrindinių organizacijų veikėjus, siekė Vokietijos protektorato, jos kariuomenės įvedimo ir SSRS įgulų išstūmimo iš Lietuvos teritorijos, taigi išeitų pažeidinėjo 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį. Visos tos išvados padarytos sovietinio laikotarpio lietuvių istorikų bei kai kurių istorikų po nepriklausomybės atkūrimo. Istorikas A. Diukovas nusipelnė tik tuo, kad kruopščiai įvertino šių dokumentų (A. Povilaičio savarankiškų parodymų, tardymo protokolų bei išrašų iš jų) patikimumo laipsnį bei paskelbė juos (žinoma, gaila, kad su keliomis apgailėtinomis klaidomis - jam gen. Vincas Vitkauskas virto Vitausku; įvairuoja kai kurių asmenų lietuviškų pavardžių galūnės - as, -is (pav. paties Petro Vitulskio)). Jis taip pat sudėjo visus taškus ant "i" jų interpretacijoje, padarydamas išvadą, jog Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupaciją iš SSRS pusės išprovokavo būtent visų pirma kai kurių Lietuvos aukščiausių pareigūnų ir žvalgybos bei karinių institucijų bendradarbiavimas su Vokietijos atitinkamomis tarnybomis, o taip pat Vokietijos protektorato siekimas, taip paverčiant Lietuvą Vokietijos kariniu placdarmu kovoje su SSRS ir tuo sukeliant grėsmę jos saugumui ir, be kita ko, nors A. Diukovas apie tai nekalba, nes tai nepriimtina jo koncepcijai, galėjo sutrukdyti Stalino planuojamą RA įsiveržimą į Vokietiją 1941 m. Be abejo nepagrįsta ir A. Diukovo išvada, kad okupacijos nebuvo, teigiant, kad SSRS kariuomenės įvedimas į Lietuvą 1940 m. birželio mėnesį buvo priverstinis žingsnis iš SSRS pusės, taip siekiant apsaugoti savo interesus, kurių labui ir buvo sudaryta 1939 m. sutartis su Lietuva. Jei tai ir galima būtų pasakyti apie 1940 m. birželio mėnesio situaciją, tai bet kuriuo atveju platesniame kontekste okupacija buvo, nes Stalinas tikrai siekė aplenkti Hitlerį ir pirmas įsiveržti į Vokietiją 1941 m., kaip tai puikiai įrodė V. Suvorovas ir M. Soloninas. Tačiau faktas ir tai, kad būtent kai kurios Lietuvos valdžios institucijos savo veiksmais paankstino vieneriais metais okupaciją ir - atkreiptinas dėmesys - ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos. Vis dėl to kaip jau sakyta A. Diukovo knygoje pristatomi ir analizuojami A. Povilaičio savarankiški aprodymai ir tardymo protokolai bei išrašai iš jų buvo žinomi ir anksčiau. A. Diukovo nuopelnas tame, kad jis nustatė papildomas aplinkybes, įrodančias tai, kad bendradarbiavimas su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis tikrai buvo, kaip ir protektorato siekimas, ir kad būtent ši aplinkybė ir nulėmė Kremliaus veiksmus 1940 m. birželio mėn., t. y. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupaciją. Būtent, A. Diukovas, remdamasis Aleksandro Slavino atsiminimų knyga ("Pompėjos žūtis: liudininko užrašai") ir kitais papildomais šaltiniais įrodė, kad Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininkas Petras Vitulskis, kuris buvo užverbuotas NKVD ir turėjo pseudonimus "K-3" ir "Laverak" (pasak A. Slavino), buvo labai artimas A. Povilaičio draugas ir puikiai žinojo apie A. Povilaičio kelionę į Berlyną 1940 m. vasario mėn., apie jo susitikimus su Reicho saugumo tarnybos vadovais ir jam pavestą A. Smetonos misiją prašyti Vokietijos protektorato, o taip pat apie reguliarius A. Povilaičio susitikimus su Tilžės apygardos Vokietijos saugumo viršininkus H. Graefe. Faktų visuma liudija, kad P. Vitulskis turėjo galimybę apie visa tai informuoti aukščiausią SSRS vadovybę ir būtent tai ir nulėmė RA įvedimą į Lietuvą 1940 m. birželio mėn., t. y. jos okupaciją.

Čia ir pristatysime šią A. Diukovo knygoje pateiktą informaciją konspekto bei tiesioginio citavimo forma. Apgailėtina tik, jog mūsų istorikai nesinaudoja A. Diukovo darbais. Suprantama, kad A. Diukovas atstovauja Rusijos, Kremliaus interesus (nuo 2008 m. jis yra fondo "Istorinė atmintis" ("Историческая память"), kurį neabejotinai remia Kremlius, direktorius, tačiau jis yra istorikas ir tokiu jis pripažįstamas ir Rusijos, ir Vakarų istorikų. Jo darbuose neabejotinai naudojami būtent istorikų darbo metodai: naudojamasi archyviniais ir kitokiais šaltiniais, nustatinėjamas jų išorinis ir vidinis patikimumas, analizuojama istoriografija. Nuo 2017 m. A. Diukovas - Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis. Taip pat jis priklauso Rusijos istorikų draugijai ir Antrojo pasaulinio karo istorikų asociacijai. 2010 - 2016 m. buvo vyriausias mokslinio periodinio leidinio "Rusijos ir Rytų Europos istorinių tyrimų žurnalas" redaktorius. Jis yra daugiau kaip 70 - ies mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų autorius. Diukovo darbai išversti į anglų, estų, vengrų, lenkų ir lietuvių kalbas, recenzuojami Rusijos ir Europos moksliniuose žurnaluose, cituojami Rusijos ir Vakarų mokslininkų. Vienas iš Diukovo parengtų dokumentų rinkinių išėjo D. Britanijos leidykloje "Cambridge Scholars Publishing" (https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D1%8E%D0%BA%D0%BE%D0%B2,_%D0%90%D0%BB%D0%B5%D0%BA%D1%81%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D1%80_%D0%A0%D0%B5%D1%88%D0%B8%D0%B4%D0%B5%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87). Todėl, deja, tokia savo ignorancija, mūsų istorikai demonstruoja tik savo silpnumą, nedrįsdami leisti į diskusiją jei ne su pačiu A. Diukovu, tai bent jau su jo pasitelktais šaltiniais.

A. Diukovas: šiandien jau mažai kam iš tyrinėtojų ateis į galvą kartoti anksčiau paplitusį teiginį, kad jau 1939 m. rudenį sovietinė vyriausybė ėmėsi pasirengimo masyvioms represinėms akcijoms Pabaltijyje. Panašūs teiginiai pasirodė esantys visiškai klaidingi. Jie bazavosi ant neteisingos dokumentų atributacijos. Kartu toliau istoriografijoje sklando spekuliacijos dėl sovietų politikos Pabaltijyje (p. 10). Žinoma, kad sovietinė vadovybė vykdė politiką, nukreiptą į savų interesų gynimą - pav. galimybės blokuoti Baltijos jūros laivyną ar Leningradą, todėl baiminosi kokios nors galingos valstybės įsigalėjimo Pabaltijyje. Tačiau kokių nors ilgalaikių savo interesų gynimo Pabaltijyje planų sovietinė vyriausybė neturėjo. Nuo 1933 m. ji siekė Pabaltijo šalių neutraliteto. 1939 m. pavasarį SSRS siekė užtikrinti Pabaltijo neutralitetą susitarimus su Anglija ir Prancūzija. SSRS derybos su šiomis šalimis dėl Pabaltijo vis dar vyko, kai birželio 7 d. Latvija ir Estija sudarė su Vokietija nepuolimo sutartis (p. 11). Vokietijos pozicijų stiprėjimas Pabaltijyje vyko tiesiog akyse. Praktiškai realizavosi SSRS vadovybės nuogąstavimai dėl Pabaltijo pavertimo placdarmu agresijai prieš SSRS. Kadangi nepavyko susitarti su Anglija ir Prancūzija, beliko tartis su Vokietija (p. 12). Garnizonų atsiradimas Pabaltijyje tapo tuo metu Kremlių patenkinančiu Pabaltijo problemos sprendimu. Spėjimas, kad sovietinė vyriausybė jau 1939 m. rudenį planavo inkorporuoti Pabaltijo valstybes yra neįrodomas. N. Lebedevos nuomone, sprendimas prijungti Pabaltijį Kremliuje buvo priimtas ne anksčiau gegužės trečio dešimtadienio. Spaudimas Lietuvai prasidėjo gegužės 25 d. kai Molotovas padarė Lietuvos pasiuntiniui netikėtai aštrų pareiškimą dėl kariškių dingimo iš Lietuvoje dislokuotų SSRS dalių. Tačiau dar gegužės 23 d. VKP (b) CK Politbiuras priėmė sprendimą apie evakuaciją į Lietuvą lietuvių kilmės žmonių iš Baltarusijos pasienio su Lietuva rajonų (p. 12). N. Lebedeva pripažįsta, kad panašus sprendimas būtų nelogiškas jei tuo metu jau būtų buvę imtasi Lietuvos inkorporacijos į SSRS plano realizavimo. Taigi, N. Lebedeva laikosi nuomonės, kad sprendimas dėl prijungimo priimtas gegužės 24 ar 25 dienomis. A. Diukovas sutinka, kad apie gegužės 25 d. Maskva priėmė sprendimą sustiprinti savo karinę ir politinę įtaką Pabaltijyje, tačiau sprendimas apie prijungimą galėjo būti priimtas birželio mėn. Įtakos stiprinimas gegužės pabaigoje buvo improvizacija. Nes sovietinių karių telkimas prie Pabaltijo prasidėjo birželio 4 d., o po 11 dienų gautas įsakymas įžengti į Lietuvos teritoriją. Pasak estų istoriko M. Ilmjarvo tai buvo labai blogai parengta karinė operacija. Tankų brigados buvo sukomplektuotos tik 50 procentų. Daugelis tankų išėjo iš rikiuotės dėl techninių priežasčių. Autotransportu buvo aprūpinta tik 44 procentų dalinių. Tankų ir mašinų iš rikiuotės išėjo 10 - 15 ir 20 procentų. Labai blogas ryšio užtikrinimas. Maitinimas nepakankamas. Be to, dalys iš Archangelsko ir Leningrado apygardų buvo su žiemos uniforma (p. 13). Improvizacijos pėdsakai matyti ir diplomatinėse pretenzijose, keliamose sovietų pusės. Įvairavo pareiškimai dėl raudonarmiečių pavardžių. Kai Lietuvos pusė bandė išsiaiškinti kiek gi vis dėl to raudonarmiečių dingo, paaiškėjo, kad Šmavgonecas ir Pisarevas lyg grįžo, o Nosovas - korektūros klaida. Birželio 7 d. susitikime su A. Merkiu V. Molotovas pareiškė, kad Lietuvos vyriausybė vykdo nelojalią politiką SSRS atžvilgiu ir sutarties atžvilgiu. Vėl pareikšta apie raudonarmiečių dingimą ir Raštikio atleidimas bei Šaulių sąjungos telkimą ir lietuvių areštai iš bazes aptarnavusio personalo. Po dviejų dienų Molotovas iškėlė naują kaltinimą: Lietuva esą įstojo į slaptą karinę sąjungą su Estija ir Latvija ir kad ta sąjunga turi antisovietinį charakterį. Negalima nesutikti su A. Dongarovu: "Neatitikimas tarp Molotovo pateiktų faktų niekingumo ir jų sukeltų pasekmių grandioziškumo buvo akivaizdus". Klausimas tuomet vienas: kuo gi buvo motyvuojami Kremliaus vadovybės veiksmai 1940 m. gegužės - birželio mėn.? (p. 14). Estų istorikas M. Ilmjarvas atsargiai išsako nuomonę, kad už Kremliaus sprendimų stovi ne tik politiniai (Pabaltijo sovietizacija), bet ir kariniai-strateginiai sumetimai. Jo nuomone sovietų pusė bijojo, kad Vokietijos sėkmė Vakarų fronte padės karinės operacijos prieš SSRS parengimui ir pravedimui. Ir A. Dangarovas įsitikinęs, kad prioritetas buvo kariniai-strateginiai SSRS tikslai Pabaltijo kryptimi. Jo nuomone už Maskvos veiksmų Pabaltijyje stovėjo Maskvos siaubas, susijęs su Vokietija. Nepasitikėjimas ir įtarumas Pabaltijo sąjungininkais labai išaugo (p. 15). A. Čubarjanas pabrėžia, kad Stalinui buvo neaiškūs Hitlerio ketinimai po pergalės prieš Prancūziją. Pasak jo Stalinas aiškiai ketino užkirsti kelią vokiečių skverbimuisi į Pabaltijį. Galime atkreipti dėmesį, kad to meto Didžiosios Britanijos Rytų Europos departamento direktorius J. Strengas rašė, kad rusai kabinėjasi prie Lietuvos išeidami iš paralelės - jei anglai būtų anksčiau okupavę Olandiją ir Belgiją, jiems būtų buvę lengviau kovoti su Vokietija (p. 16). Dėl šaltinių trūkumo lieka neaiški Stalino veiksmų motyvacija, o taip pat nėra iki galo aiški ir Pabaltijo šalių veiksmų motyvacija, ypač jų slapta politika (p. 17). Vienu iš tokių yra pasak A. Diukovo yra A. Povilaičio, vadovavusio 5 metus VSD, baudžiamoji byla. Būtent A. Povilaitis su vidaus reikalų ministru Kaziu Skuču buvo kaltinamas sovietinės vyriausybės dėl raudonarmiečių grobimo. Povilaičio byla buvo vedama beveik metus (p. 18). Istorikai retkarčiais bandė pasitelkti šią bylą, bet labai atrankiniu būdu, dažniausia konstatuodami, kad jo prisipažinimaai išgauti prievarta. Vis dėl to daugumai istorikų šie dokumentai visiškai nežinomi. Tuo tarpu Povilaičio byla leidžia pažvelgti į Lietuvos užsienio politikos užkulisius, sužinoti apie slaptus provokiškus A. Smetonos planus, apie zondavimą galimybės įvesti Vokietijos protektoratą Lietuvoje, apie agentūrinę ir represinę VSD veiklą, apie slaptą Lietuvos nacistinių spectarnybų bendradarbiavimą ir todėl naujai pažvelgti į SSRS vadovybės motyvaciją Pabaltijo šalių atžvilgiu 1940 m. gegužės - birželio mėnesiais (p. 19). 1959 m. Lietuvos SSR KGB išslaptino ir perdavė Partijos istorijos institutui prie LKP CK medžiagos rinkinį iš buv. vidaus reikalų ministro K. Skučo, A. Povilaičio ir. buv. Lietuvos VRM valstybės saugumo policijos departamento direktoriaus K. Svilo bylų. Tai padarė LSSR KGB pirmininko pavaduotojas A. Randakevičius, kuris turėjo didelę propagandinio darbo patirtį (p. 21). Tačiau buvo publikuota tik ištrauka iš vienintelio A. Povilaičio apklausos protokolo. Paskui dar šis tas (p. 22). A. Diukovas pažymi, kad informacija apie A. Povilaičio vizitą ne kartą buvo pasitelkiama sovietinių lietuvių istorikų. Taip pat ir oficialioje sovietinėje "Antrojo pasaulinio karo istorijoje" atsirado informacija apie tai, kad A. Smetona buvo nukreipęs į Berlyną VSD direktorių su misija gauti iš Vokietijos sutikimą įvesti Lietuvoje jos protektoratą. Išslaptinti 1959 m. KGB dokumentai buvo saugomi Respublikos Partijos istorijos instituto archyve, bet istorikų galimybės jais pasinaudoti buvo labai ribotos. A. Diukovas kritikuoja istoriką R. Žiugždą, kuris remdamasis Povilaičio ir Skučo parodymais teigė, kad 1940 m. birželio mėn. Vokietijos valdžia norėjo išprovokuoti užpulti sovietines bazes Lietuvoje, kad tokiu būdu suteikti dingstį įvesti Vermachtą (p. 23; be reikalo kritikuoja - Lietuvos kariškių parodymai tai įrodo, o sovietinės Lietuvos istorikų papildomi pasitelkti argumentai tokį požiūrį tik sutvirtina. Skeptiškas A. Diukovo požiūris apgrįstas tik jo begaliniu susikoncentravimu į A. Povilaičio bylą). Esą dėl to į Kauną buvo atvykęs H. Grefė. Tačiau A. Diukovo teigimu nurodytoje Povilaičio parodymų dalyje mes randame visai kitus akcentus. Ten rašoma, kad Grefė atsakė, kad vokiečiai nieko negali padėti Lietuvos konflikto su SSRS atveju. Taigi, pasak A. Diukovo R. Žiugžda iškreipė parodymų esmę. O toks L. Bezymenskis buvo priverstas išsigalvoti, kad Povilaitis du kartus vyko į Berlyną. (p. 24). Didelį žingsnį pirmyn padarė suomių istorikas Seppo Mylliniemi (p. 24). Jis susisiekė su Werneriu Bestu, parašė laišką, gavo atsakymą. Bestas patvirtino, kad susitikimas su Povilaičiu buvo ir kad jame buvo kalbama apie Lietuvos pusės norą įeiti į Vokietijos įtakos sferą. Bestas išsaugojo savo darbinius 1940 m. užrašus, kurie leido patikslinti susitikimo su Povilaičiu datą ir laiką. Paaiškėjo, kad susitiko vasario 19 d. per pusryčius viešbutyje "Kaiserhof". Paskui kitą rytą buvo susitikimas su Gestapo vadais. Bestas patvirtino, kad svarbiausia susitikimo tema buvo Lietuvos pusės siekis įeiti į Vokietijos įtakos sferą. Bestas taip pat patvirtino, kad suvedė Povilaitį su svarbiais Vokietijos pareigūnais ir visų pirma Užsienio reikalų ministerijos sluoksniuose (p. 25). Mylliniemi taip pat rado Vokietijos URM dokumentą su Baltijos ir Skandinavijos šalių Politinio skyriaus viršininko Wernerio von Grundhero parašu su informacija, jog Povilaitis bendradarbiavo su saugumo policija kovoje prieš lenkų pogrindį Vilniaus krašte. Mylliniemi beliko pripažinti, kad Povilaičio vizitas tikrai įvyko ir kad Smetona jau 1940 m. vasario mėn. siekė padėties, panašios į tą, kurią turėjo Slovakija (p. 26). Be K. Butauto ir dauguma lietuvių istorikų Lietuvoje naudojasi istoriko Gedimino Rudžio fraze, kad "jei žmonės, apklausinėję Povilaitį būtų turėję norą, jis būtų pasakęs, kad kasė tunelį iš Kauno į Vilnių". Gaila, tačiau po Lietuvos išėjimo iš SSRS istorikai nepasinaudojo atsivėrusiais archyvais ir neįtraukė A. Povilaičio parodymų patikimumo problemos į naują lygmenį (p. 28). Vienintelė publikacija su Povilaičio parodymais pasirodė 1993 m. "Tiesoje" (1993, Nr. 154, p. 10) (p. 28). Vienintelis žmogus, įvertinęs šią publikaciją, buvo Izraelyje gyvenęs Lietuvos SSR NKGB darbuotojas Aleksandras Slavinas. 1945 m. jis vadovavo Lietu vos SSR NKGB Berlyno operatyvinei grupei, ieškojusiai nacistinių nusikaltėlių (p. 29). 1980 m. jis emigravo į Vokietiją, o paskui į Izraelį, kur 1997 m. publikavo atsiminimų knygą "Pompėjos žūtis". Slavinas rašė, kad nuo 4 - o dešimtmečio vidurio sovietinė žvalgyba turėjo savo agentą VSD. Agento teigimu jis turėjo pseudonimą "Laverak". Tikroji pavardė - Petras Vitulskas [iš tiesų - Vitulskis]. Jis ilgą laiką buvo Lietuvos kriminalinės policijos viršininkas [kaip patikslina toliau šioje knygoje A. Diukovas - Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininkas], buvo artimuose draugiškuose santykiuose su Povilaičiu. 1940 m. jis tapo Slavino vadovaujamo skyriaus kovai su Vokietijos špionažu patarėju. Kitoje vietoje Slavinas rašė, kad agentu buvo kriminalinės Lietuvos policijos viršininkas Petraas Vitulskas, artimas Povilaičio draugas. Vitulskas Salvinui pasakojo, kad kai VSD rengdavo biuletenį apie padėtį Lietuvoje, kad prieš patenkant tam biuleteniui ant Smetonos stalo, jį skaitydavo NKVD rezidentas sovietų pasiuntinybėje Kaune (p. 30). Slavino teigimu P. Vitulskis informavo Maskvą apie Povilaičio kontaktus su Gestapo atstovais. Slavinas rašė atsiminimuose, kad "Laverakas" 1939 m. gruodžio mėn. pranešė apie eilinį Povilaičio susitikimą su Grefe, kuris šį informavo, kad sovietinės bazės nukreiptos ne prieš Lietuvą, bet prieš Vokietiją ir kad Vokietija atėjus laikui pati susidoros su rusais. Po nevienkartinių Centro reikalavimų pranešti konkrečius Povilaičio bendradarbiavimo su Grefe faktus, "Laverakas" pranešė, kad Povilaičio įsakymu Bortkevičiui pavesta kartu su Vilniaus apygardos policijos viršininku teikti Gestapui pagalbą siunčiant agentūrą į SSRS. "Laverakas" taip pat pranešė, kad 1940 m. vasario mėn. Povilaitis Gestapo kvietimu buvo Berlyne kur kalbėjosi su Himlerio padėjėju. Slavinas: "Derybų metu Povilaitis pateikė Gestapui turimą informaciją apie Raudonosios Armijos bazes Lietuvoje ir pranešė, kad Lietuvos armijos vadovybė parengė operatyvinį planą bazių likvidavimui, kai tam atsiras būtinos politinės sąlygos" (p. 31). Taigi, iš Slavino atsiminimų sektų, kad Kremliuje žinota apie slaptus VSD ir Gestapo kontaktus. Jei taip, tuomet sovietinės vadovybės veikimo 1940 gegužės - birželio mėn. nušvinta visai kitoje šviesoje. Tai, kad P. Vitulskas buvo sovietinės žvalgybos agentas patvirtina kiti šaltiniai. Oficialioje "Rusijos išorinės žvalgybos istorijos apybraižoje" (T. 3) teigiama, kad NKVD turėjo labai vertingą agentą Lietuvos policijoje. Jis minimas kaip "K-3", teigiama, kad jis bendradarbiavo su visais rezidentais, kad jis užėmė svarbų postą policijoje ir kad jam apie politinę policiją buvo žinoma viskas. Jis iš anksto pranešdavo apie rengiamas provokacijas. Agentų būta Smetonos aplinkoje, URM, žurnalistų tarpe. "K-3" netikėjo, kad Lietuva išsaugos nepriklausomybę ir manė, kad audras Lietuva geriau pereis padedama SSRS. Nekentė nacistų ir ypač entuziastingai pranešinėjo apie šią grupę žmonių. Tai visiškai atitinka Slavino informaciją apie P. Vitulskį (p. 32). Patikrinus paaiškėjo, kad p. Vitulskas tapo kriminalinės policijos viršininku tik Paleckiui atėjus į valdžią. O iki to laiko užėmė aukštas Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininko pareigas. Vitulskio bendradarbiavimą su NKVD patvirtina liudininkai (V. Budrys "Jie mums davė teisę į darbą ir poilsį" (Lietuvių archyvas (bolševizmo metai), t. 3, Kaunas, 1942, p. 228 - 250). 1941 m. liepą jis buvo įtrauktas į NKVD žvalgybinę grupę, kuri turėjo būti permesta į okupuotą Lietuvą. 1945 m. jis su legenda buvo išvestas į Slavino vadovaujamą Berlyno grupę kaip agentas "Donbasov" ("buvęs buržuazinės Lietuvos kriminalinės policijos buvęs darbuotojas"), taigi, panašu Vitulskas [dėl "Donbasovo" A. Diukovas aiškiai klysta - tai buvo kitas NKVD agentas]. Slavino liudijimas, kad jis informavo Staliną unikalus, bet panašu, kad tai tiesa. Jis galėjo žinoti apie Povilaičio susitikimus su Grefe (p. 33). Pabaltijo istorikai ilgą laiką neskyrė dėmesio šiam siužetui. Tik M. Ilmjarvas užsiminė apie Povilaičio zondažinius pokalbius Berlyne (p. 34). Jis linkęs pasitikti Povilaičio parodymais (p. 34). Minimi dar keli istorikai savo darbuose naudoję A. Povilaičio parodymus (p. 35 - 39).

Diukovas: mūsų turima informacija liudija, kad "svarbiausias nuopelnas, jog Vokietijos protektorato "Lietuva" scenarijus buvo nerealizuotas, priklauso sovietinei žvalgybai. Aukštas Lietuvos VRM Valstybės saugumo departamento pareigūnas, Kauno apygardos kriminalinės policijos viršininkas P. Vitulskas informavo Maskvą apie slaptus Lietuvos ir Vokietijos spectarnybų kontaktus. Galimas dalykas Vitulskiui nepavyko sužinoti tikro pokalbių tarp Povilaičio ir aukštų Reicho žvalgybos tarnybos pareigūnų - tačiau informaciją apie departamento direktoriaus kelionę į Berlyną jis neabejotinai perdavė. Maskvoje tai įvertino vienareikšmiškai: kaip užkulisinio Lietuvos valdžios susitarimą su Vokietija. 19940 m. birželio 30 d. susitikime su Lietuvos "liaudies" vyriausybės nariu, užsienio reikalų ministru V. Krėve-Mickevičiumi Molotovas paaiškino 1940 m. birželio 14 d. ultimatumą tuo, kad "Smetona kreipėsi į Vokietijos vyriausybę, kad ji įvestų į Lietuvą Vokietijos armiją"". Molotovo žodžiais tariant, "sovietinė vyriausybė buvo priversta imtis atitinkamų -žingsnių, tam, kad nepakartoti prancūzų klaidų, nenorėjusių savu laiku okupuoti Belgijos. Jeigu prancūzai būtų tai padarę, visos Vokietijos - Prancūzijos kampanijos jėga būtų buvusi visai kitokia" (p. 225). Pasak Diukovo birželio pabaigoje Molotovas jau galėjo kalbėti apie tai, kai birželio pradžioje Maskva neturėjo galimybių pateikti oficialiajam Kaunui atvirai kaltinimus dėl slapto bendradarbiavimo su nacistinėmis spectarnybomis. Tai galėjo pabloginti SSRS santykius su Vokietija, o antra, tai būtų reiškę sovietų žvalgybos be galo vertingos agentūros "apšvietimą". Todėl kaltinimus reikėjo paskubomis išsigalvoti, aiškinant apie tariamus raudonarmiečių grobimus. Tik primygtinis reikalavimas suimti ir atiduoti teismui Povilaitį liudijo apie tikrąją Kremliaus veiksmų 1940 m. birželio mėn. potekstę. O štai sovietų valdžios santykis vidaus reikalų ministro K. Skučo atžvilgiu buvo daug švelnesnis (pasak J. Zubkovos, atradusios juodraštinį sovietų ultimatumo variantą, jame tereikalauta bent jau pašalinti iš užimamų pareigų) (p. 225). Taip galiausiai Lietuvos nepriklausomybės praradimas įvyko pagal sovietinį scenarijų; galimybė įvesti Vokietijos protektoratą liko nerealizuota (p. 225). Petras Vitulskis - aukštas Lietuvos policijos pareigūnas, sovietinis žvalgybininkas, bendradarbiavo su sovietine žvalgyba pseudonimais "K-3", "Laverak" (p. 233).

Diukovas Aleksandras. Dokumentai atveria paslapčių duris: Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio tardymo byla. - Riga, 2020: šiandien Lietuvos tyrinėtojai TSRS ataką prieš VSD direktorių Povilaitį aiškina VSD vykdytomis represijomis prieš komunistus. Tačiau toks aiškinimas nelabai įtikinamas. Kompartijos atstovai tebuvo eilinės figūros šachmatų lentoje. Maskva nepateikė protesto net dėl Sniečkaus suėmimo. Latvijai ir Estijai pateiktuose ultimatumuose nebuvo kokių nors reikalavimų dėl vietos politinės policijos vadovų arešto. Maža to, tik 1940 m. rugsėjo pabaigoje buvo suimti Estijos VRM policijos valdybos direktorius J. Soomanas ir Latvijos VRM Politinės policijos departamento direktorius J. Fridrichsonas, panašiai kaip Povilaitis persekiojęs komunistus. Jeigu tarybinė vadovybė būtų norėjusi skubiai nubausti kovojusius su komunistais Baltijos šalių pareigūnus, tai Soomanas ir Fridrichsonas būtų suimti žymiai anksčiau. Net ir Butajevo verbavimas negalėjo būti ta priežastis. Maskvai: tas verbavimas jai nebuvo paslaptis - nebuvo paslaptis, kad prisidėjo Lietuvos karo žvalgyba (p. 56). Nepaisant to, kad Kremlius nereikalavo nušalinti nuo pareigų generalinio štabo II - skyriaus vadovą K. Dulksnį ir jo pavaldinius. Vadinasi, motyvas turėjo būti kitas. Stebina ir Smetonos atkaklumas ginant Povilaitį ir Skučą (p. 57). Povilaičio figūra susidariusioje situacijoje ėmė įgauti didelės politinės reikšmės. Kadangi Vokietijos protektorato įvedimo galimybė buvo zonduojama būtent per jį, Maskvai buvo labai svarbu pamatyti Povilaitį už grotų. Tuo pačiu šis areštas akivaizdžiai parodytų Lietuvos lojalumą, Vokietijos - Lietuvos slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo pabaigą ir taptų ginklu prieš prezidentą Smetoną, nes Povilaičio zondavimo pobūdžio pokalbiai prieštaravo 1939 m. spalio 10 d. TSRS- Lietuvos sutarčiai. Todėl Prezidentui Smetonai buvo labai svarbu, kad VSD direktorius liktų laisvėje. Todėl TSRS taip aktyviai siekė Povilaičio arešto ir todėl Smetona taip aktyviai tam priešinosi. Situacijos subtilybė buvo ta, kad Kremlius negalėjo pateikti tiesioginių kaltinimų Povilaičiui, nes taip tektų atskleisti vertingiausią tarybinės žvalgybos agentą Valstybės saugumo departamente. TSRS neturėjo kitos galimybės pagrįsti reikalavimo suimti Povilaitį, kaip tik per istoriją su Butajevu. Todėl Smetona galėjo, kaskart atmesdamas Maskvos reikalavimus ir taip efektyviai ginti Povilaitį. Lietuvos vyriausybės nariai, nesuprasdami situacijos esmės, vargu ar suprato, kokią didelę reikšmę TSRS-Lietuvos santykiuose įgavo Povilaičio byla" (p. 59). Povilaičio parodymų patikimumo klausimas - galimų kankinimų klausimas, galimo falsifikavimo, primetimo Povilaičiui norimo scenarijaus problematika (p. 72 - 86).