Partizanai ir socialinis teisingumas | 2020 gegužės 8 d.

Per kone visą pokario partizanų kovų laikotarpį skambėjo vienas šūkis - nepriklausomybės atstatymas ir kova su bolševikais. Visa buvo pajungta šiam siekiui, o bet koks pritarimas sovietų valdžios iškeltiems socialinio teisingumo šūkiams buvo laikomas išdavyste. Ir tik sovietų represinėms struktūroms baigiant palaužti ginkluotą pasipriešinimą, partizanų retorikoje pasigirdo ir kitokios gaidelės. Tačiau paskaitykim vieno iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovų, Žemaitijos partizano Antano Bakšio - Klajūno iniciatyva 1952 m. įkurtos Vyčių sąjungos programines nuostatas. Vyčių sąjungai pirmiausia rūpėjo apsibrėžti santykius su visus partizanus jungusiu Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu. Vyčių sąjunga skelbiasi visiškai pritarianti ir tik norinti išplėtoti tokį LLKS siekį kaip laisvos, nepriklausomos, demokratinės Lietuvos Respublikos atstatymą. Ir klausia: "Žvilgterėjus į LLKS tikslą ne vienam asmeniui kyla neaiškumų: "žodžiu "demokratija" šiandien dangstosi kruviniausias istorijoje režimas - komunistinis, juo dangstosi ir nepaprastai išsiplėtojęs JAV kapitalizmas, tad kokią demokratiją čia turi galvoje LLKS? Kaip bus sprendžiamos atstatytoj nepriklausomoj Lietuvoje išlikusios politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės problemos?". Vyčių sąjungos iniciatorius akcentuoja šį LLKS vasario - 16 -osios deklaracijos siekį - "Socialinių problemų racionalus išsprendimas ir krašto ūkinis atstatymas yra susijęs su žemės ūkio, miestų ir pramonės reforma, kuri vykdoma pačioje nepriklausomo gyvenimo pradžioje". Vyčių sąjunga skelbia "[...] pogrindžio kova dėl laisvės, kova prieš supuvusią komunizmo dvasią, besiskverbiančią į tautos kūną, ne tik negali būti nutraukta, bet, priešingai, kaip teisingai pastebi dalis mūsų inteligentijos, ji turi būti dar labiau praplėsta tautos įsisąmoninimo bei paruošimo ateities kovai dėl demokratinės, socialiai teisingos santvarkos ir socialinių bei kt. reformų įgyvendinimo uždaviniais. Mes neturime užmiršti tai, jog ir komunizmą sutriuškinus bus jėgų, norinčių primesti svetimą mūsų žmonėms, siekiantiems naujo laisvo gyvenimo, santvarką, primesti įvairius nutarimus, padarytus šiandien saujelės mūsų pabėgėlių, esančių Vakaruose ir siekiančių išsaugoti savo interesus be tautos, nešančios visą kovos naštą, atsiklausimo. Mes neturime pamiršti tai, jog komunizmo nugalėjimu laisvės kova nesibaigs: ginkluotą kovą pakeis dvasinė. Tautų kultūriname, ekonominiame lenktynaivime vystysis tolesnė kova už laisvę ir nepriklausomumą, kurio sėkmingumą kaip tik galės garantuoti sukūrimas tinkamos santvarkos, išvengiančios praeities bei nūdienos klaidų ir jungiančios visą tautą į vieningą šeimą, siekiančią sau užtikrinti šviesesnį gyvenimą. Visa tai reikalauja, jog jau šiandien tauta būtų ruošiama kovai dėl naujos santvarkos sukūrimo, dėl teisės pačiai spręsti savo ateities likimą [...]. [...] jau pribrendo laikas kilti naujam sąjūdžiui, kuris, glaudžiai bendradarbiaudamas su LLKS, siektų išaiškinti tautos daugumos siekius bei pažiūras būsimos santvarkos ir socialinių bei kt. reformų įgyvendinimo klausimais ir, pavertęs tais savo programos punktais, organizuotų bei paruoštų tautą jų įgyvendinimui. Šios pastarosios išvados pasėkoj ir buvo įkurta Vyčių Sąjunga (VS)". Ir taip pat: "Išsaugojimui bei užtikrinimui ilgalaikės ir tvirtos krašto politinės - ekonominės egzistencijos VS siekia: pirma, vieningesnės, galingesnės, tautinės - demokratinės Lietuvos valstybės atstatymo su Vilniumi sostine, Klaipėdos kraštu ir Rytprūsių dalimi; antra, socialinio teisingumo įgyvendinimo, pravedant žemės ūkio, pramonės ir miestų reformas [...]." (Publikuota: Laisvės kovų archyvas, 1993, Nr. 7).

Akivaizdus Vyčių sąjungos įkūrėjo Antano Bakšio pabrėžtinis akcentavimas teisingos socialinės santvarkos, socialinio teisingumo, socialinių, žemės ūkio ir pramonės reformų, atsiribojimas nuo JAV kapitalizmo ir tų lietuvių veikėjų, kurie pabėgę į Vakarus pasak Vyčių sąjungos iniciatoriaus kuria šios svetimos Lietuvai santvarkos eksportavimo į Lietuvą planus. Ir visa tai praėjus 8 metams nuo partizaninių kovų pradžios, kai ginkluotas pasipriešinimas buvo beveik nuslopintas, o miškuose neliko ir tūkstančio partizanų. Tik tada suprasta, kad tauta siekia žmoniškesnės ir socialiai teisingesnės santvarkos, ir kad siekiant pasipriešinti komunistų propagandai ir praktikai gal vertėtų ir patiems išsikelti socialinio teisingumo šūkius...