Raganų teismo procesai XVIII a. Lietuvoje: vieno atvejo analizė |2021 kovo 19 d. 

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime vieną iš raganų teismų procesų, kuriam vietos skirta šaltinių rinkinyje "Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai" (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, T. 4: XVIII amžius, 2005). Tai 1746 m. liepos 8 d. Jono Steižio parodymai apie jo motinos ir jo paties raganavimą Mirabelio dvaro Čiovydžių kaime (dabar tai Kupiškio rajonas).

Pirmiausia pats tekstas: 1746 m. liepos 8 d. parodymus davė Steižienės sūnus Jonas, kurį Adomas Garšva ir Jurgis Bačiūnas suėmė Čiovydžių kaime kartu su motina dėl raganavimo. "Prisipažino, kad motina vidurnaktį jį nuvedė Mirabelio plytinę ir, ten nusivedusi, liepė jam nusilenkti. O ten buvo ponas ir su juo nemažai palydovų. O kai jis nusilenkė, tai [ponas] jį paglostė ir liepė jam išsižadėti visų šventųjų ir savo draugų, aukščiausiojo Dievo, Išganytojo Jėzaus, Mergelės Marijos. [jis] taip ir padarė, bet prisipažino: "Nusilenkiau tik du kartus tai tuo išsižadėjau visų šventųjų, Dievo, draugų ir Jėzaus Kristaus. O jei būčiau nusilenkęs trečią kartą, tai jau būčiau išsižadėjęs ir Švenčiausiosios Mergelės [Marijos]" (p. 108). Paliudijo, kad "[jo] motina apkerėjusi Mirabelio [dvaro] gyvulius šlakstydama vandeniu,  o vandens kibirą šėtonas nešęs, o motina su vaistais ėjusi. Kai atėję į tvartą, tai šėtonas davęs vaistų, o motina šlaksčiusi vandeniu. Ir kuriuos vandeniu pašlakstęs, tai [tiems] atsiradę kirminų. Dar sakė, kad, dvi karvės nudvėsusios žiemą, o dvi pavasariop. [...]. Prisipažino, kad Mirabelio [dvaro] žydas turėjęs daug karvių, tai [jo] motina apkerėjusi visus veršelius, išskyrus vieną, kurį jis apkerėjęs, o vieną palikęs gyvą. Prisipažino mokąs sulaikyti tekantį vandenį, tik dar ne visai, o tai [darąs] šitokiu būdu: atsistojęs prie upės, tris kartus pasakęs tokius žodžius: "Kaip tas vanduo verda ir teka, tegul taip mano siela verda pragare, o tu vandenie, sustok!". Prisipažino, kad moka apkerėti žmones bet nemoka atkerėti. Ir jeigu juos nebūtų suėmę prieš Šventą Joną, tai jis turėtų [ir] antrą antspaudą, "nes dabar turi tik vieną po liežuviu"; [tą antspaudą] rodė. Buvau tik vien kartą ant Slavinčiškio ąžuolo, kur prie kelio auga du ąžuolai, o jeigu per Šventą Joną būčiau buvęs antrą kartą, tai jau būčiau apkerėjęs keturis žmones, nes mane motina mokė ir sakė: pirmą Petrą Jurėną iš Čiovydžių, kad tas gyventų [tik] iki Švento Motiejaus; antrą Stanislovą Dundulį iš Kuosėnų, [kad] tas išgyventų per žiemą iki pavasario [...]; ketvirtą iš Skapiškio valsčiaus Vėželių kaimo. Motina nepasakė jo pavardės, tik man turėjo leisti [turėti] bandą. Paliudijo, kad motina apkerėjusi jo malonybę dauggalį poną Šreidersą, sargybinį, dvejiems metams, kad neaugtų javai, o dabar tie metai baigiasi, tai ateinančiais metais duonos turės. Prisipažino, kad jo motinos sparnai esą Slavinčiškio tvenkinyje, o jo paties - Skardupio upėje, gelmėje, jo malonybės dauggalio pono sargbinio [Šreiderso] žemėje [...]. Paliudijo, kad motina atnešdavo ir jam duodavo pieno iš Mirabelio [dvaro] svirno, kuris užrakinamas spyna. Buvo klausiamas, kaip [ji] galėjo įeiti užrakintą. - "Kodėl gi ne? Tarnams ir motinos vaikams niekas neuždarys: kur norės, ten eis, ir lįs ir ką norės - paims. Ir Mirabelio [dvaro] karves melžė". Prisipažino, kad šėtonas pasitrauks, kai jį pririšęs plakimui prie obels [...]" (p. 109). "Paliudijo, kad motina apkerėjusi Garšvą, nes jis žiauriai atima trečią pėdą. Paliudijo, kad jo motina apkerėjo Joną Jurėną, kam ją pavadinęs ragana, velionį Joną Jurėną, nes iš jo pirmiausia penkeriems metams atėmė duoną, tai yra [paliko] skalses, kai ėjo [kaimo] gatve į lažą dirbti pas jo malonybę poną sargybinį, apkerėjo einantį gatve, ir [jis] pievoj susirgo ir nuo to mirė. Buvo klausiamas kodėl [jo] motina, [pavožta] po kubilu, kelias dienas nevalgė. Atsakė, kad šėtonas davinėja [jai] savo valgių. Prisipažino, kad apkerėjęs Jurgio Balčiūno veršiuką. Paliudijo, kad jo motina užsiundžiusi šėtonus ant Garšvos dukters todėl, kad prie pat kaimo ganiusi Mirabelio dvaro] gyvulius. Pasakė: "Jeigu motina rykštėmis bus plakama, tai rytoj šėtonas nusuks [jai] galvą ir rasite nebegyvą, nes mano motina gyventų tik dvejus metus, [paskui] ją paimtų velniai. Nors ją klausinėsite, bet iki pat paskutinio ištempimo per tortūras nieko nepasakys" (p. 110).

Teisiama Steižienė ir jos sūnus Jonas, kurie kaltinami raganavimu. Kas ta Steižienė? Ką apie ją galima sužinoti iš paties teismo protokolo? Tai Mirabelio dvaro savininko pono Šreiderso, turinčio sargybinio titulą, lažininkė, vadinasi jo baudžiauninkė, kaip aišku ir jos sūnus Jonas. Kokius daugiau matome veikiančiuosius asmenis šioje istorijoje? Tai patį poną Šreidersą, taip pat valstiečius Adomą Garšvą ir Jurgį Bačiūną, kurie suėmė Steižius. Minimas Mirabelio dvaro žydas, kurio karves Steižienė esą apkerėjusi, taip pat valstiečiai Petras Jurėnas, bei Stanislovas Dundulis ir dar keli valstiečiai, kuriuos Steižiai esą apkerėję ir tie mirę nuo to. Taip pat esą Jonas Steižys prisipažinęs, kad motina apkerėjusi Jono Jurėno javus ir tas penkis metus neturėjo duonos. Taip pat motina apkerėjusi Garšvą, vieną iš tų, kuris suėmė Steižius, bei "užsiundžiusi šėtonus ant Garšvos dukters", o Steižienės sūnus apkerėjo Jurgio Balčiūno, antrojo jų suėmėjo, veršiuką. Tai tokie veikiantieji asmenys. Dabar pabandykime išsiaiškinti šios bylos veikiančiųjų asmenų svarbiausius motyvus bei šios bylos esmę. Prisiminkime, veiksmas vyksta Mirabelio dvare, kurio savininkas ponas Šreidersas. Teismo protokole sakoma, kad "motina apkerėjusi jo malonybę dauggalį poną Šreidersą, sargybinį, dvejiems metams, kad neaugtų javai, o dabar tie metai baigiasi, tai ateinančiais metais duonos turės". Taip pat Steižienės sūnus paliudijo, kad "motina atnešdavo ir jam duodavo pieno iš Mirabelio [dvaro] svirno, kuris užrakinamas spyna". Į klausimą "kaip [ji] galėjo įeiti užrakintą [svirną]", atsakė: "Kodėl gi ne? Tarnams ir motinos vaikams niekas neuždarys: kur norės, ten eis, ir lįs ir ką norės - paims. Ir Mirabelio [dvaro] karves melžė". Prie to paties galima pridėti ir Mirabelio dvaro žydo veršelių apkerėjimą, nes kas gi tos žydo karvės su veršeliais, jei ne jam pono išnuomotosios. Taigi netiesiogiai vėlgi padaryta nuostolių tam pačiam ponui. Vadinasi, nesunkiai galime daryti išvadą, kad pretekstas bylai iškelti buvo Mirabelio dvaro savininko patirti nuostoliai - labai menkas javų derlius, pakenkta dvaro gyvuliams, išmelžtos karvės bei iš svirno dingstantis pienas. Dėl šių nuostolių buvo apkaltinta Šreiderso baudžiauninkė, lažininkė Steižienė ir jos sūnus Jonas, kuriems buvo pareikšti kaltinimai raganavimu. Ir pats ponas save laikė Steižienės apkerėtu, vadinasi pažeistu jų raganiškų veiksmų ar žodžių. Dar labiau tokią versiją patvirtina protokole nurodytas "faktas", jog Steižienės ir jos sūnaus sparnai laikomi pono Šreiderso žemėje. Taigi, pagrįsčiausia manyti, jog būtent pono nepasitenkinimas patirtais nuostoliais ir buvo svarbiausia Steižių apkaltinimo priežastis. Labiausiai įtikėtina, kad čia turime vieną iš XVII - XVIII a. labai populiarių pasaulietinių teisėjų teismų, t. y. privačių savininkų - dvarininkų, žemvaldžių ar bajorų - prieš jų pavaldinius valstiečius (baudžiauninkus) keliamų teismų, kaltinant juos raganavimu. Nekelia abejonių, kad tai vienas iš vadinamųjų "kviestinių bičiulių" teismų, kai dvaro savininkas, pasikvietęs kitus žemvaldžius ar bajorus, pasiskelbdavo teisėjais ir po žiauriausių kankinimų ir išbandymų vadinamuoju "plukdymu" dažniausiai nubausdavo savo raganavimu apkaltintus pavaldinius žiauriai sudeginimo ant laužo bausmei. Patikrinkim kitas byloje minimas aplinkybes, kad galėtumėme nustatyti ar iš tiesų mūsų prielaida teisinga. Ir ką matome? Štai vienas iš Steižių suėmėjų Adomas Garšva Steižienės sūnaus liudijimu buvo apkerėtas motinos, "nes jis žiauriai atima trečią pėdą", o "šėtonus" ant jo dukters motina užsiundžiusi todėl, kad ši "prie pat kaimo ganiusi Mirabelio dvaro gyvulius". Ką tai mums sako? O būtent tai, jog labai įtiktina, jog Adomas Garšva buvo vienas iš dvaro pareigūnų - gal tijūnas ar kitoks dvaro pareigūnas, nes jis "žiauriai atima trečią pėdą". Tokie turėjo ir pono suteiktų įvairių privilegijų, todėl ir Garšvos duktė galėjo prie pat kaimo ganyti dvaro karves, kas reiškia, kad darė nuostolius valstiečiams. Taigi mums išryškėja socialinis bylos aspektas. Ponas, išnaudojantis savo pavaldinius valstiečius, patiria iš vargstančių valstiečių, kurie norėdami išgyventi gal vagia pono pieną, nuostolių ir dar pakurstytas savo pareigūnų nukreipia savo įniršį į vieną baudžiauninkų šeimą, kurios narius pasirenka aukomis ir juos "nuteisia" sudeginimui ant laužo. Byloje matoma ir kaip tie Steižienės sūnaus "prisipažinimai" išgauti: jis buvo klausiamas "kodėl [jo] motina, [pavožta] po kubilu, kelias dienas nevalgė". Ką reiškia būti "pavožtam po kubilu"? Kas čia turima galvoje? Į tai atsako 1752 m. Žemaitijos vyskupijos sinodo nutarimai, kuriuose rašoma ir apie raganų teismo papročius Lietuvoje XVIII a. pirmoje pusėje. Ten sakoma: "Suimtos raganos būdavo surištomis už nugaros rankomis kišamos į statines, paskui tris dienas budelio kankinamos kasdien po 3 kartus, prideginamos, paskui vėl kišamos į tas pačias statines surištomis už nugaros rankomis ir užrištomis akimis. Po kankinimų pripažintos nekaltomis išplakamos ir išvaromos iš gyvenamosios vietos, o "kaltosios" žiauriai sudeginamos. "Be to, daugeliui žmonių užtraukiama negarbė apšaukiant juos raganavimu, įtartųjų bendrininkais" (p. 85).

Šio teismo proceso protokolai atskleidžia ir kitus to meto visuomenės aspektus. Sakykim iš Steižienės įvykdyto pono Šreiderso apkerėjimo fakto - "dvejiems metams, kad neaugtų javai, o dabar tie metai baigiasi, tai ateinančiais metais duonos turės" - matosi begalinis pono obskurantizmas, tamsuoliškumas: sumažėjo javų derlingumas, kai susilaukta mažesnio nei tikėtasi derliaus ir jis kaltę įžiūri raganos keruose. O tipiškas proceso katalikiškas motyvavimas, grindimas katalikybės mokymo tiesomis, ir jų pažeidimu, t. y. argumentavimas katalikišku ekskliuzyvumu - katalikybės išpažinimas privalomas visiems - matyti iš šių protokolo pastraipų: velnias liepė Steižienės sūnui "išsižadėti visų šventųjų ir savo draugų, aukščiausiojo Dievo, Išganytojo Jėzaus, Mergelės Marijos. [jis] taip ir padarė, bet prisipažino: "Nusilenkiau tik du kartus tai tuo išsižadėjau visų šventųjų, Dievo, draugų ir Jėzaus Kritaus. O jei būčiau nusilenkęs trečią kartą, tai jau būčiau išsižadėjęs ir Švenčiausiosios Mergelės [Marijos]" (p. 108).

Tačiau, iš kitos pusės, šie protokolai rodo, kad žiauriai išnaudojami ir neviltyje atsidūrę valstiečiai be abejo  iš keršto galėjo imtis kenkimo savo ponams, jų turto, sveikatos ir net jų gyvybės atžvilgiu. Ir, neverta abejoti, kad to meto pasaulėžiūros kontekste tai būdavo ne tik fiziniai veiksmai ponų atžvilgiu, bet visų pirma simbolinio poveikio priemonės, t. y. tai, ką to meto katalikų dvasininkai įvardindavo kaip "kerėjimą", "būrimą`", "raganavimą", "magiją", "sutartis su velniu", "prietarais", kitaip sakant bet kokius veiksmus ir žodžius, kuriais atsižadama katalikiškai suprantamo Dievo, ištikimybės Bažnyčiai ir jos vadovybei, jos mokymo, kaip vienintelio privalomo absoliučiai visiems, kas galiausiai reiškia išėjimą iš Bažnyčios dvasinės ir fizinės kontrolės (juk savo ruožtu katalikiškos apeigos ir maldos yra lygiai tokie pat simboliniai veiksmai ir žodžiai, kurie nepriskiriančių savęs katalikybei taip pat gali būti įvardinti magija ir prietarais). Ir tai įgaudavo ne tik parakrikščionišką pavidalą (jų netrūksta ir čia analizuojamame procese - nusilenkimas velnių kunigaikščiui - "ponui", krikščioniško Dievo, šventųjų ir Marijos atsižadėjimas, sielos degimas pragare, velnio antspaudai, šėtonas, kuris padeda savo tarnams), bet ir sąsajas su senąja baltų religija. Jų šiame epizode irgi buvo - pav. mokymas kerėti įgaunamas "ant Slavinčiškio ąžuolo, kur prie kelio auga du ąžuolai", o jei Steižienės sūnus "per Šventą Joną" būtų antrą kartą prie tų ąžuolų atėjęs, būtų įgijęs galią apkerėti keturis žmones. Ąžuolai - tai vienareikšmiškai senojo baltų tikėjimo objektas, kaip ir Šv. Jono diena neabejotinai turi ir pagonišką konotaciją. Tai leidžia kelti hipotezę, kad tiek parakrikščionišką ar sinkretinį pobūdį turinčius maginius veiksmus bei žodžius, tiek ir kildinamus iš senojo baltų tikėjimo veiksmus vienija visų pirma priešiškumas oficialiam katalikiškam kultui ir mokymui, o tai reikštų, kad visų jų atlikėjai galimas dalykas priklausė (dvasinio nusiteikimo, bet ne organizacijos prasme) vienai antibažnytinei stovyklai, patys sudarydami antikrikščionišką elitą. Na o jo vartojamų simbolinių veiksmų ir žodžių pobūdis priklausė tik nuo turimų žinių, gauto mokymo, priskyrimo savęs vienai ar kitai kultūrinei tradicijai. Be abejo, natūralu, kad katalikų dvasininkams pademonstravus krikščionių dievo ir apeigų pranašumą, jėgą baltiškųjų dievų ir ritualų atžvilgiu, suprantamiau ir efektyviau priešintis Bažnyčiai atrodė paneiginėjant katalikybės dogmas, tiesas, apeigas, personažus, jų atsižadant, juos diskredituojant, o ne laikantis daugelio sąmonėje jau įveikto baltiškojo tikėjimo apeigų. Tačiau baltiškosios praktikos visgi išliko, tik daugeliu atveju raganų maginėje praktikoje jau nebevaidino svarbiausio vaidmens. Bent jau šiuo atveju ir parakrikščioniško ir baltiško pobūdžio praktikos taikytos tų pačių žmonių.

Išvados. Mirabelio dvaro Čiovydžių kaime vykusio raganavimo teismo proceso protokolai demonstruoja to meto išsigimusius socialinius santykius, kai valstybės galia saugomos luominėmis privilegijomis apdovanoti visuomenės viršūnėms priklausantys asmenys dėl savo socialinių ir ekonominių interesų, vedini katalikiško obskurantizmo ir tamsuoliškumo galėjo nebaudžiami kankinti ir nuteisti žiauriai mirčiai ant laužo savo pavaldinius. O iš kitos pusės nevilties ir keršto vedini valstiečiai neretai imdavosi simbolinių veiksmų, turinčių parakrikščionišką ar baltišką pobūdį - "kerėjimo", "būrimo"  - siekdami pakenkti savo ponams ar jų tarnams.