Senojo baltų tikėjimo reliktai Mažojoje Lietuvoje XVI – XVII a. pagal Matą Pretorijų |2021 kovo 27 d.

03/27/2021

Konspekto su paaiškinimais forma pristatysime Mato Pretorijaus knygą "Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" (Vilnius, LII, T. 2 (2004 m.) ir T. 3 (2006 m.)).

Evangelikų liuteronų kunigas, o taip pat Prūsijos istorikas, ir - šiuolaikiškai kalbant - etnologas bei kultūrologas - Matas Pretorijus labai pasitarnavo Mažosios Lietuvos lietuvių dvasinės kultūros pažinimui. Ir šiaip būdams smalsus, o ypač dirbdamas lietuvių kunigu Klaipėdoje ir Nybudžiuose (Įsruties apskritis), jis surinko nemažai etnologinės ir mitologinės medžiagos, liudijančios ne tik gausius senojo baltų tikėjimo reliktus lietuvių (kuriuos jis vadino prūsų genčių nadruvių ir skalvių atstovais, vadovaudamasis savo troškimu pastatyti paminklą senovės prūsų tautai), pasaulėžiūroje, bet tiesiog jo pilnavertį funkcionavimą Žemaitijos pasienyje. Jo veikalas "Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla" atskleidė konkrečius tebefunkcionuojančius dalyje lietuvių visuomenėje senojo tikėjimo pavidalus dar XVII a. antroje pusėje. Kas būdinga XVII a. antros pusės senajam baltų tikėjimui Mažojoje Lietuvoje? Tai ir gausios šio tikėjimo dvasininkų - "vaidulučių" - rūšys, įvairių senojo tikėjimo objektų (medžių, miškų, kalnų, upelių, ežerų, akmenų, žalčių, briedžių, apuokų ir kitokių gyvių) - o tiksliau juose slypinčių dieviškų galių - garbinimas, senojo tikėjimo švenčių šventimas su senųjų dievų (Žemėpačio, Žemynos ar Žemynėlės - "žemynėliavimas", "palabinimas") ar gamtos galių (pav. ugnies) garbinimu. Įsidėmėtina kaip ilgai ir plačiai buvo naudojami tokie senojo tikėjimo reikmenys kaip kaušeliai. Dalyje visuomenės išlikusi ištikimybė senojo tikėjimo dvasininkams (vaidulučiams), reiškė dvasinę nepriklausomybę nuo krikščionių bažnyčių (evangelikų liuteronų ar katalikų). Be to, pastebėtina, jog senojo tikėjimo šventvietes lankė ir Žemaitijos gyventojai, priklausę jau kitai valstybei. Tai rodo, kad dalis lietuvių visuomenės vadovavosi visai kitais idealais, pakluso kitai dvasinei hierarchijai, turėjo siekius, nesutampančius su Prūsijos Bažnyčios ir valstybės propaguojamais. Iš kitos pusės M. Pretorijaus surinkti duomenys liudija vykus senojo tikėjimo ir krikščionybės sinkretizacijos procesą, kai aiškiai iš senojo tikėjimo paveldėtose lietuvių valstiečių šventėse, kuriose naudotos tokie pagoniški reikmenys kaip senojo tikėjimo dvasininkų pašventinti kaušeliai, alus, atliekamos senojo tikėjimo apeigos - Žemynos (Žemynėlės) pagarbinimas ("žemynėliavimas" - nuliejimas alaus ant žemės) ir palabinimas (alaus palaiminimas), o taip pat gaidžių, vištų, net ožių ar kitokių gyvūnų aukojimas, vis dėl to buvo kreipiamasi į Dievą, neretai jo krikščionišką pobūdį įtvirtinant tokių aiškiai senuoju tikėjimų dvelkiančių apeigų metu giedant liuteroniškas giesmes. Kita vertus neatmestina prielaida, jog Dievas galėjo būti suvokiamas kaip dangaus dievas, priešpastatant jam žemės dievus - Žemėpatį ir Žemyną ar Žemynėlę. Taip pat švenčių apeigų metu buvo kreipiamasi ir meldžiamasi į šventuosius ar švč. M. Mariją (nors tuo pat metu tų pačių švenčių metu, atliekant tas pačias apeigas kiti kreipdavosi ne į Mariją, o Laimą). Populiarus buvo šv. Jurgis, kas rodosi liudytų kai kurių katalikiškų vaizdinių įsitvirtinimą Mažosios Lietuvos lietuvių sąmonėje dar prieš reformaciją. Bet vėlgi, tenka atkreipti dėmesį į tai, kad šv. Jurgio vaizdinys buvo labai populiarus ne tik tarp Mažosios Lietuvos lietuvių, bet ir žemaičių, Didžiosios Lietuvos lietuvių, latvių, estų, karelų, rusų tarpe. Vadinasi jis kažkokiu būdu sėkmingai perėmė ir kai kuriuos nekrikščioniškus mitinius vaizdinius. Bet kuriuo atveju toks sinkretizmas buvo neatsiejamas nuo Mažosios Lietuvos lietuvių konkrečių istorinių Prūsijos kunigaikštystei būdingų valstybinės ir bažnytinės tvarkos sąlygų. Griežtas ir net žiaurus senojo tikėjimo išpažinėjų persekiojimas pradėtas ir vykdytas Ordino laikais, buvo tęsiamas ir susikūrus liuteroniškai Prūsijos kunigaikštystei. Senasis tikėjimas liko už įstatymų ribų. Bet kokius senojo tikėjimo išpažinėjus liuteronų kunigai buvo įpareigoti priduoti valstybės pareigūnams. O tokiu atveju jiems grėsė griežtos ir net žiaurios bausmės. Tai liudija ir vaizdingi M. Pretorijaus paliudyti senojo tikėjimo žynių ir ar eilinių tikinčiųjų begalinės baimės būti išaiškintiems, demaskuotiems, atvejai (viena moteriškė iš baimės net nualpo, o vyrai supratę, kad kunigas juo išaiškino, imdavo drebėti kaip epušės lapai). Ordino laikais prūsams ne tik buvo uždrausta minėti savo dievų vardus, bet ne ir kalbėti prūsiškai. Dievų vardų minėjimo draudimas pasak M. Pretorijaus vedė prie jų užmiršimo ir visai naujų įsitvirtinimo - Žemėpačio, Žemynos ir Žemynėlės. Viena vertus tai tik M. Pretorijaus pastangas pateisinti Mažosios Lietuvos lietuvių identifikaciją su prūsais, kas yra aiški netiesa, o kita vertus, tai liudija kokiais būdais pagonybė buvo išstumiama iš vietinių gyventojų sąmonės - per vardų išstūmimą ar perkeitimą, per senųjų šventviečių ar garbinimo objektų suniekinimą. Verta pastebėti, jog ir M. Pretorijaus pastebėtas ir konstatuotas vadinamųjų nadruvių bei skalvių ir žemaičių švenčių, apeigų panašumas ir bent jau bendrumas, leistų M. Pretorijaus nustatytus senojo tikėjimo funkcionavimo Mažojoje Lietuvoje XVII a. faktus naudoti ir Žemaitijos bei visos Lietuvos visuomenės pasaulėžiūriniam veidui charakterizuoti. Be to, ypatingas M. Pretorijaus smalsumas ir atidumas Mažosios Lietuvos dvasinio gyvenimo faktams, yra puikus argumentas už tai, kad didesnė dalis buvusios Nadruvos ir Skalvos gyventojų yra vis dėl to vietiniai žmonės, o ne Žemaitijos kolonistai (jei taip būtų, M. Pretorijus tikrai nebūtų su tokiu aplombu laikęs jų senųjų prūsų palikuonimis). Panašu, kad Mažosios Lietuvos lietuvių savitumo Didžiosios Lietuvos lietuvių atžvilgiu susiformavimas, virstant lietuvninkų etnine grupe, būdingas labiau XVIII a. viduriui ar antrai pusei. Tai susiję ir su palaipsniu liuteroniškos krikščionybės prasiskverbimu į lietuvių sąmonę ir jos užvaldymu, milžiniškais praradimais, susijusiais su XVIII a. pradžios maru, vokiškai kalbančių gyventojų kolonizacija, XVIII a. antros pusės pietistiniu sąjūdžiu ("susirinkimininkais"), o taip pat "prūsiškojo", t. y. Prūsijos karalystės patriotizmo diegimu (kas žinoma, jokiu būdu nereiškė kokio nors lietuvių kalbos varžymo, tačiau reiškė "prūsiškojo" valstybinio identiteto formavimą). Būtent iš XVIII a. antros pusės žinomos lietuvninkų dainos, kuriose šlovinami Prūsijos karaliai. Na o iki to laiko galima kalbėti apie iš esmės bendrą Didžiosios Lietuvos lietuvių, žemaičių bei Mažosios Lietuvos lietuvių etninę ir dvasinę erdvę, savitumus įžvelgiant tik krikščioniškų vaizdinių diegimo praktikoje. Jei šios prielaidos teisingos, tuomet galima būtų pastebėti aiškią koreliaciją tarp savitos lietuvninkų etninės grupės susiformavimo XVIII a. viduryje bei tokios pat savitos katalikiškos lietuvių ir žemaičių liaudies susiformavimo Didžiojoje Lietuvoje. Taip lietuvių tauta etniškai skilo.

M. Pretorijaus asmuo ir gyvenimas

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 2: Matas Pretorijus (1635 - 1704). Gimė Klaipėdoje, etniniu požiūriu mišrioje, dvikalbėje (kalbančioje vokiškai ir lietuviškai) šeimoje. Būsimojo istoriko tėvas Kristupas Pretorijus atvyko į Mažosios Lietuvos teritoriją iš Brandenburgo markos rytinio pakraščio (taip pat etniškai mišraus krašto). Dirbdamas Įsės evangelikų liuteronų bažnyčioje mokėsi lietuvių kalbos. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje veikė daug jo bendrapavardžių ir gal giminaičių (p. 8). 1631 m. Kristupas Pretorijus gavo Klaipėdos vokiečių bendruomenės diakono vietą ir vedė Jono Bretkūno palikuonę, greičiausiai anūkę. Taigi, būsimasis istorikas M. Pretorijus gimė intelektualioje šeimoje. M. Pretorijus žinojo apie savo protėvio Jono Bretkūno parašytą Prūsijos krašto kroniką, ja naudojosi. M. Pretorijus kaip ir tėvas studijavo Karaliaučius, Rostoko universitetuose. 1661 m. paskirtas Klaipėdos lietuvių parapijos adjunktu, o nuo 1663 (1664 m.) - Nybudžių bažnyčios kunigu. M. Pretorijus kartu su savo kolegomis prisidėjo rengiant religinę raštiją lietuvių kalba (p. 8). Tuo pačiu metu Pretorijus pradėjo istoriko, kultūros istoriko ir etnografo darbą, užsimojo parašyti Prūsijos krašto istoriją. Jis jau buvo užmezgęs santykius su istoriku Ch. Hartknochu ir kitais intelektualais. Pretorijus buvo labai aktyvus, ieškodamas faktų apie papročius, o darbas bažnytkaimyje tam sudarė sąlygas. Jis užsimojo parašyti enciklopedinio pobūdžio veikalą apie Prūsiją, jos tautas. Dirbo įvairiose bibliotekose, rankraščių kolekcijose. Ernsto Wallenrodo bibliotekos rankraščių kolekcijoje surado Simono Grunau kronikos rankraštį. Pats ieškojo kontaktų su didelių bibliotekų savininkais (p. 9). Bandė prieiti prie valstybinių archyvų ir kurį laiką jam sekėsi. Plačiai rėmėsi to meto publikuotomis knygomis. Pretorijus sąmoningai kėlė sau uždavinį aprašyti jam prieinamos teritorijos kaimo gyventojų papročius - dabar sakytumėm - rengti specialias ekspedicijas etnografinei medžiagai kaipti. . "Savo patirtį" jis laikė labai reikšmingu dalyku. Jis daug plačiau nei kiti to meto istorikai domėjosi Prūsijos kunigaikštystės visuomenės, ypač senovės prūsų kultūros dalykais (p. 10). Per kelis darbo Nybudžiuose dešimtmečius jis surinko savo veikalui medžiagą ir parašė didesnę dalį teksto. 1680 - 1681 m. jis išvyko į Gdanską, pasinaudoti turtinga miesto biblioteka, paieškoti leidėjo savo knygai. Pasirinktas pavadinimas rodė, kad svarbiausias tyrinėjimo objektas - senovės Prūsija (p. 11). Gyvenimo pabaigoje jam kilo abejonių dėl liuteronų tikėjimo jo ortodoksiškuoju pavidalu. Gdanske jis užmezgė kontaktu su ten tuo metu gyvenusiu jėzuitu Johannu Franzu Hacku. Karaliaučiaus universitetui 1683 m. jis įteikė rašinį apie liuteronų ir katalikų bažnyčių uniją. Vėliau jo pagrindu išleido knygą (1685 m.), kurią inkvizicija įtraukė į draudžiamų knygų indeksą, o evangelijai liuteronai su ja irgi polemizavo (p. 11). Vis labiau aiškėjo, kad suderinti kunigo pareigas ir istoriko profesionalią veiklą neįmanoma. 1684 m. jis išvyko iš Prūsijos kunigaikštystės į Lenkijos valdomą Pomeraniją, paliko šeimą, perėjo į katalikybę. Viltis sužibo atsidėti istoriko darbui, nes jėzuito Hacko brolis buvo Jono Sobieskio sekretorius, Olivos cistersų vienuolyno abatas (p. 12). M. Pretorijus gavo Lenkijos karaliaus istoriografo titulą. Pomeranjoje 1684 - 1688 m jis buvo pasaulietis. Paskui pradėjo tvarkyti būtinus dokumentus, suteikiančius teisę būti įšventintam į katalikų kunigus (p. 13). Taip pat jis aktyviai rašė panegirikas. Kito žanro kūriniai buvo istorinės knygos apie gotus, dedikuotos karaliui Sobieskiui. Galbūt Pretorijus gyveno Olivoje. Galbūt bandė įsitvirtinti Gdanske, kuris garsėjo savo bibliotekomis ir buvo tapęs regiono istoriografijos centru. Tačiau viltis pragyventi iš istoriko profesijos smarkiai blėsta (p. 13). 1687 m. jis pradėjo eiti katalikų kunigo pareigas. Pretorijui aptarnauti buvo skirtos 3 bažnyčios: Veiherovo, Starogardo, Guros, o vėliau dar ir Redos. Jam keltos bylos dėl lėšų pasisavinimo, dėl to, kad nuslėpęs jog yra vedęs, negavęs dispensos, todėl neteisėtai priėmęs kunigo šventimus ir neteisėtai gavęs beneficijas. Taip pat buvo kaltinamas, kad slaptai esąs liuteronų tikėjimo. Jam buvo grasinama ekskomunika (p. 14). Dispensos raštas jam buvo išduotas. Redos dvaro seniūnas apkaltino Pretorijų dvipatyste, dar pridėdamas, kad turi sugulovę. Visų trijų parapijų gyventojai buvo tikybos požiūriu mišrūs (p. 15). 1701 m. jis protestavo prieš raganavimo bylą, iškeltą vienai iš Veiherovo miesto gyventojų, ir tos bylos tyrimo metodus. Pretorijaus parapija buvo kašubų žemėje. Jis susidomėjo vietinių žmonių kaba, pasigilino į istoriją, tačiau nesakė pamokslų nei kašubų, nei lenkų kalba. Pamokslavo vokiečių kalba (p. 16). Pretorijus mirė Veiherove (p. 17).

M. Pretorijaus santykis su prūsų tauta bei Mažosios Lietuvos supratimas

Ing4s Lukšaitės įvadas tomui Nr. 2: M. Pretorijus buvo tvirtai įsisąmoninęs, kad jo aprašomas kraštas yra daugiakalbis, ir skyrė kalbų klodus, dominavusius vienu ar kitu laikotarpiu. Jis buvo įsitikinęs, kad senovės Prūsijos administracinis skirstymas pagal Vaidevučio sūnų valdas yra teisingas, priimtinas, atitinkantis realybę ir todėl jis darė toli siekiančias politines išvadas: kadangi Lietuvos vardas kilęs iš Vaidevučio sūnaus Litvo ar Littipho vardo, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjusi būti pavaldi pirmiesiems Prūsijos monarchams. Mitologinę, legendinę Prūsijos praeitį Pretorijus tiesmukai pavertė istorijos dalimi, legendinius personažus darė istorijos veikėjais (p. 23).

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 3: M. Pretorijus iš visų XV - XVII a. rašiusių istorikų labiausiai susitelkė prie senovės prūsų istorijos ir visą veikalą komponavo taip, kad enciklopedinio pobūdžio veikalas nuolat orientuotų skaitytojo dėmesį į prūsų istoriją: dėstydamas politinę krašto istoriją ir bažnyčios istoriją, jis visa tai pateikia kaip prūsų praeities kontekstą (p. 13) Pretorijus XVII a. Mažosios Lietu vos gyventojus laikė tiesioginiais senovės prūsų palikuonimis, tapatino senovės prūsų kalbą su to meto nadruvių, skalvių palikuonių, Mažosios Lietuvos lietuvių kalba (p. 13). Lietuvninkų kalbą jis laikė kiek pakitusia senovės prūsų kalba; jų papročius, gyvenseną - tiesioginių senovės prūsų palikuonių gyvensena. Neaiškūs motyvai tokiam stipriam Pretorijaus apsisprendimui rašyti jau išnykusios prūsų tautos istoriją (p. 13). Tai pati Prūsijos istoriografijos raida (p. 14). Tačiau ir tolimų jo protėvių kilmė, tai, kad viena jo geneologinio medžio šakų buvo prūsiška. Mes negalime teigti, kad Pretorijus laikė save prūsu ar prūsų kilmės vokiškai rašančiu istoriku. Bet vis dėl to tas atkaklus apsisprendimas, emocionalus užsidegimas dirbti šį darbą, verčia suklusti. Tam jį skatino protėvio Jono Bretkūno pasirinktas kelias. Jautėsi šeimos tradicijos tęsėjas. Kita vertus Pretorijus savo darbais konstravo senovės prūsų tautos kultūrinę atmintį, jos tęstinumą iki XVII a. antrosios pusės. Savo darbu jis tarsi suteikė antrąjį kvėpavimą iš istorinės arenos pasitraukusiai tautai jau tik kultūrinės atminties plotmėje (p. 15). Šiose knygose Pretorijus užsibrėžė apibūdinti senovės prūsų ir Mažosios Lietuvos valstiečių tikėjimą, visų lygių prūsų dievų, deivių ir dvasių pasaulį, su juo susijusius papročius, apeigas, dvasininkus, pranašautojus, būrėjus. XVII a. valstiečių papročiai, kalendorinės, žemdirbystės, šeimos šventės, apeigos Pretorijaus supratimu praveria vartus į senovės prūsų dvasinį pasaulį (p. 16). Pretorijus rinko medžiagą Prūsijos Kunigaikštystės ir LDK paribyje (Palangoje, Verdainėje (Šilutėje), Jurbarke ir jų apylinkėse), kaimyninės Žemaitijos pakraštyje (Vainutas, Maternikų kaimas prie Šyšos upelio), Klaipėdos, Rusnės, Ragainės, Tilžės, Labguvos apylinkėse, ypač Įsruties apskrityje, kur buvo Nybaudžiai, bet taip pat ir iš kitur Mažojoje Lietuvoje ir net už jos ribų (p. 18). Daugybė užrašytų lietuvių kalba posakių, kreipimųsi, maldelių. Daugeliu atvejų jis lietuvninkų kalbą vadina prūsų kalba. O kai jis iš tiesų pateikia prūsiškus žodžius, paaiškėja, kad jie paimti iš knygų ar istorinių šaltinių (p. 24).

Dalykiniai komentarai tomui Nr. 3: Dėl Pretorijaus požiūrio į prūsus ir lietuvius bei santykio su Mažąja Lietuva: lietuvninkai, kuriuos M. Pretorijus vadina nadruviais. Jis klydo aplink girdimą kalbą vadindamas prūsų kalba (p. 712). Pretorijus aiškiai teigia, kad jo laikais žmonės, gyvenę senovės Nadruvos ir Skalvos teritorijose, yra tiesioginiai prūsų palikuonys ir kalbėjo prūsų kalba. Jis XVI - XVII a. Skalvos ir Nadruvos gyventojus baltus (skalvių ir nadruvių palikuonis, prūsus, lietuvius, kuršininkus) priskyrė prie prūsų kalba kalbančiųjų. Šių laikų kalbininkai ir istorikai konstatuoja, kad XVI - XVII a. šioje teritorijoje jau vyravo lietuvių kalba, o tarp kitomis baltų kalbomis kalbančiųjų vyko sparti lituanizacija (p. 727). M. Pretorijus pakaitomis vardija įvairaus laiko administracinius vienetus ir senovės prūsų teritorijas. Lietuviškais valsčiais buvo vadinama nuo XVI a. pabaigos Prūsų Lietuvos siaurąja prasme teritorija, suskirstyta į valsčius. Nadruva, Skalva, Sūduva - senovės prūsų žemių pavadinimai, kuriuos Pretorijus nuolat vartojo, perkeldamas į XVII a, realijas, o gal dar ir radęs vartojant sakytinėje tradicijoje. Valsčius buvo kur kas mažesnė teritorija, palyginus su senovės prūsų žeme (p. 731).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Jeigu Prūsijos kraštą reiktų suskirstyti pagal prūsų valdovo krivio jurisdikciją, turėtume jį priskirti tai šaliai, kuri dabar vadinasi Prūsija ir laikyti ją krivio tėvonija; i ją žmonės susijungė jurisdikcijos ir tikėjimo pagrindu ir sudarė gana didelę imperiją, Į tą monarchiją įėjo Mazovija, Žemaitija, Lietuva, Rusia, Kuršas, Livonija su tuo, kas joms priklausė, ir visos buvo pavaldžios kriviui (p. 485). Kraštas, kuris tikrai buvo vadinamas Prūsija, buvo pavadintas į 11 dalių (p. 485). Remdamasis Dusburgiečiu teigia, kad Prūsiją sudarė Kulmas, Pamedė, Pagudė, Varmė, Notanga, Semba, Nadruva, Skalva, Sūduva, Galinda, Barta (Didžioji, Mažoji ir Plikoji). Taip skirstant Prūsija skiriama nuo Lietuvos (Lietvania), kurią įkūręs Lietwas Vaidevučio sūnus. Pretorijui priimtinas teiginys apie Vaidevučio sūnus, bet labiau tikėtinas, kad kunigaikščiai buvo pavadinti kraštų vardais, o ne kraštai gavo valdovų vardus (p. 487). Galbūt Pagudės sritis buvo pavadinta kilmingos prūsų kunigaikštienės Poggo vardu. Minėtoji Poggo Baretchen esą buvo aptikta 1490 m. Elbingo moterų vienuolyne. Apie tai žymusis Friedericas Zamelijus savo posme rašė: neseniai matėme palaimintosios raginę diademą su negražiu brangakmeniu viduryje (p. 497). Semba yra mažtis Prūsijos kraštas, pats mažiausias, bet pagal gyventojų skaičių prilygo galingai karalystei. Jie galėjo išstatyti 4000 raitelių ir 40 000 pėstininkų. (p. 509). Prieš daugelį metų Prūsijos kraštas buvo ir kitaip suskirstytas: Oberlandas, Hinterlandas, Nyderlandas ir Vitlandas. Dabar kraštas skirstomas į Karališkąją ir Kunigaikštiškąją Prūsiją. Karališkąjai priklauso ir Pomeranijos provincija, kurioje yra Dancigas ir kt. (p. 545).

Prūsų ir lietuvių socialinis statusas Prūsijoje XIV - XVII a.

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 2: Pretorijus buvo įsitikinęs, kad "anksčiau, kai buvo laisvi, senovės prūsai gyveno ilgiau nei dabartiniai" (p. 21).

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 3: Pretorijus patvirtino Hennenbergerio informaciją, kad lietuvninkai gyvena didžiulėmis, neišsiskirsčiusiomis šeimomis viename ūkyje. Pretorijus nurodo, kad namų pagerbimo ir padėkos apeigose dalyvaujanti visa kraujo ryšiais susieta didžioji šeimyna - ir vaikai su šeimomis, šeimininko broliai ir net seserys su šeimomis, jei gyvena viename ūkyje (p. 24). Pretorijaus nuomone, senovės prūsų vaidilučių, kurie vėliau tapo lietuvninkų kaimų maldininkais, anksčiau buvo kiekviename didesniame kaime, dabar kartais jų apeigas atlieka keliaujantys elgetos (p. 25). Anksčiau kaimai turėjo visų kartu įdirbamą pusvalakį žemės bendruomenės švenčių bendram alui gaminti, javams duonai pasėti ir nupjauti, o dabar reikėjo činšą už jį mokėti, todėl šventės jau ne taip iškilmingai buvo švenčiamos (p. 25).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): kadaise gudų [gotų] vardas buvo labai garbingas, o paskui virto niekinamu vardu dėl to, kad atkakliai laikėsi pagonybės (p. 183). Gudai laikomi netikrais krikščionimis. Gudų klasta žudant krikščionis. Uždrausta prūsų kalba. Prūsus niekino prūsai. Vardas Guddas yra tas pats Guttas, kuriuos senovės istorikai vadino visame pasaulyje žinomus gotus. Tai buvo senieji prūsai, kurie, vadinami gotais, gutais ar gudais, kaip ir jų kaimynai, senovėje buvo žinomi pasauliui; jie taip atkakliai laikėsi pagonybės ir stabmeldystės, prūsai atlaikė žiauriausius karus, kol sutiko priimti krikščionybę (p. 185). Todėl taip išėjo, kad toks prūsų gudas buvo laikomas apskritai krikščionybės priešu; kaimynai krikščionybės to vardo ėmė neapkęsti, kad jų nė vardo nebenorėjo girdėti. Atverstiems į krikščionybė prūsams gudo vardas buvo dar labiau nekenčiamas, ta neapykanta juo labiau stiprėjo, kai kiti kietakakčiais pagonimis likę prūsai karais ir kitaip gynė savo paklydimą, o krikščionybė stengėsi spausti. Susilpnėjusios Prūsijos provincijos pagaliau buvo priverstos priimti krikščionybę, bet širdyje jie liko ne mažiau pagonys, nors lūpomis ir išpažino krikščionybę (p. 187). Slapta jie toliau puoselėjo pagonybę. "Antai dar ir šiandien Nadruvoje, Skalvoje, Žemaitijoje ir t.t. patinkame pagonybės [apraiškų]". "Tas surambėjęs pagoniškas jų kietakaktiškumas negalėjo likti nežinomas jų kaimynams; todėl jų taip ir nekentė, kad, norėdami pavadinti užsispyrusį pagonį, išvadindavo jį gudu. Ir todėl kiti atverstieji prūsai atsisakė taip niekinamo gudų vardo, pasivadino krikščionimis ir krikščioniškais prūsais. Šito išoriškai nori laikytis taip pat ir užsispyrėliai gudai; prisidengdami krikščionių religija, kurią jie oficialiai teigė priėmę, jie atmetė gudų vardą ir, pasidavę kitų prūsų traukai, ėmė vadintis taip pat, kaip ir jie. Bet Ordinui ir doriems krikščionims ir tai atrodę netikima, nes buvo akivaizdu, kad jie netikri krikščionys, - neįstengdami kitiems, tikriesiems, krikščionims pakenkti jėga, jie krikščionybę stengdavosi įvairiais būdais klastingai jei ne išnaikinti, tai vis dėl to bent kiek susilpninti" (p. 189). Krikščionims naikinti jie naudodavo nuodus. Todėl Ordinas 'visiems laikams išleido įstatymą, numatantį prūsams fizines ir net mirtis bausme jeigu jie vaišintų gėrimu kurį paduotų ne savo rankomis ir prieš ta patys neparagavę" (p. 189). "Ir kadangi Ordinas pastebėjo, jog prūsai dažnai tarpusavyje bendrauja savąja prūsų kalba, kurios Vokiečių Ordinas taip greitai negalėjo suprasti, o taip žaidžiant žodžiais vienur kitus prieš Vokiečių ordiną kildavo visokie maištai, todėl Ordinas tikruosius atverstuosius prūsus, ypač iš ponų luomo, patraukė į savo pusę, įsakydamas jiems mokytis vokiečių kalbos, o prūsų kalbos atsisakyti. Ir tarp krikščionių gyvenantiems prūsams buvo griežtai uždrausta visą laiką su kitu prūsu kalbėti prūsiškai" (p. 191). "Žinoma, laikui bėgant tokie įstatymai ir pačioje Prūsijoje užtraukė didžiausią panieką pačiam prūsų vardui, ir jo, kaip ir gudo vardo, buvo atsisakyta, arba bent jau jis buvo taip niekinamas, kad Prūsijoje prūsu niekada nieko daugiau nevadino, išskyrus tą, kuris buvo laikomas nekrikštu, arba pagonimi. Tokią nešlovę užsitraukdavo ir gyvieji, ir mirusieji, ne vadinamiesiems prūsams skirdavo atskirą, niekintiną vietą, kur jie savo mirusiuosius turėdavo laidoti atskirai, o ne tarp kitų krikščionių. Ir tie įstatymai Prūsijoje tebegalioja. Reikia pažymėti, kad ir šiandien tebegaliojančiame šalies teisyne skaitom tokį potvarkį, jog atskirti nuo Bažnyčios ar šiaip nesąžiningi žmonės ir nekrikštai turi būti laidojami ne bendrose krikščionių, o prūsų kapinėse. Jis, be abejo, ir šiandien tebegalioja, nes Prūsijos gyvenvietėse link Žemaitijos dar yra daug burtais užsiimančių žmonių ir stabmeldžių, ir tas potvarkis išlieka, kad tas vietas būtų galima nuo to atbaidyti. Bet mūsų laikais pagyrimo verta valdžia juos taip pamalonino, kad gerais sugebėjimais išsiskiriantiems ir vargingiausių lietuvių ir prūsų būrų sūnums pagal aplinkybes patikimos kažikurios garbingos pareigos. Taigi prūsus anuomet gal ir dėl to priešindavo krikščionims, kad krikščionybė Prūsijoje pagaliau buvo paėmusi viršų, [o] pats prūsų vardas dėl tvirtai įsikabinusiųjų pagonybės [ir] joje pasilikusių netgi pačioje Prūsijoje imtas niekinti. Taigi gudams ir prūsams Prūsijoje [viskas] susiklostė taip, kaip vendams, lotyniškai vadinamiems Vandali. Tie vandalai buvo viena tauta su gotais ir gutais, galinga ir garsėjusi drąsiais darbais Bet jie ir vokiečių provincijoje taip niekinami, kad jų apskirtai nieks nenori laikyti teisingais ir dorais žmonėmis; tai rodo, kad ir smulkiausių amatininkų gimimo liudijimai, kuriuose jie įrodinėja savo dorą kilmę, kokie jie yra dori ir nėra vendų kilmės ar būdo. O kokia puiki buvo slavų tauta! Bet kadangi jie tokių didžiulių karų metu galiausiai buvo pavergti, vokiečių ir italų akyse taip nusmuko, kad šiaip jau gražiu vardu slavas, kuris, tiesą sakant kilęs iš [žodžių] "garbė" ir "šlovė", vadina vergus ir slavų baudžiauninkus. Tai nėra ko stebėtis, kad gudų ir prūsų reikalai irgi taip susiklostė. Dabartiniais laikais prūsai apskritai rusus vadina gudais, nes iš jų atminties dar neišblėso jų žiaurumai kare. Bet ir rusai nemėgsta, kad juos taip vadintų" (p. 193).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Dar ir šiandien sutinkame ne tiek baltos, kiek veikiau raudonokos ir baltai raudonos, o dažnai rusvokos veido spalvos nadruvių, ypač tarp sveikų ir pasiturinčių žmonių (nekalbu apie tuos, kurie skursta ir kuriems vietoj duonos tenka valgyti pelus, o dažnai ir saladynas; daugiau taip maitindavosi arba ir maitinasi nadruviai, todėl jų veido spalva yra arba tampa blyškiai geltona (p. 333). Prūsų plaukai ilgi ir lygūs (p. 335). Dažniausiai pasitaiko geltona laukų spalva. Tarp nadruvių ir skalvių geltonplaukių daugiau nei juodaplaukių ir lygiais plaukais, bet nebeužsiaugina ilgų plaukų (p. 335). Tačiau senieji žmonės Nadruvoje vieningai pasakoja, kad jie ilgus plaukus nusikirpę dabar, kadangi juos atidavė tarnystėn, o tokiems nedera užsiauginti ilgus plaukus. "Sutinkame tokių, kurie pasakoja girdėję iš savo senolių esą Ordino riteriai jiems uždraudę turėti ilgus plaukus, nors kronikose apie tai neužsimenama. Bet taip lieka neaišku, ar taip atsitiko ir jie negalėjo užsiauginti plaukų dėl to, kad buvo atiduoti tarnystėn, ar dėl to, kad kaimynai lenkai ir lietuviai laisva valia trumpai apsikirpdavo. Tačiau tikrai žinoma, jog kai kurių senų vokiečių giminių atstovai Nadruvoje dar ir dabar negali pakęsti, kad Prūsijos lietuviai (taip vadinami ir nadruviai bei skalviai) užsiaugintų ilgus plaukus, dėl to de facto dažnai juos apkerpa. Tarp nadruvių sutinkame ir tokių, kurie siekia laisvės apskritai nekliudomai augintis ilgus plaukus, ir tai daryti juos skatina ir kiti nadruviai, ypač kai jie negali pasiekti tikrosios laisvės" (p. 337). "Viena vertus tokie laisvės trokštantys nadruviai mėgsta rodytis su ilgais plaukais, o kita vertus , mūsų laikais jie nemėgsta ilgų barzdų, nors senovės prūsai veikiausiai mėgo ir dabar Nadruvoje [jų] pasitaiko, - tą jie tikriausiai bus nusižiūrėję iš vokiečių, bet tie, kurie nekreipia dėmesio į vokiečių kalbas, užsiaugina dideles barzdas vis dėl to tik tada, kai jos netrukdo darbuotis namuose ir laukuose. Tačiau Ordino laikais laisvieji prūsai // rengėsi kaip ir svetimšaliai. Apie jų drabužius Simonas Grunau taip rašo: "Žinotina, kad Prūsijos žemėje visi vedę vyrai, kaip ir broliai jų valdovai, turėjo teisę užsiauginti barzdas, taip pat jie nešiodavo gobtuvus ir nedideles skrybėles, kaip ir jų valdovai" ir t. t." (p. 339). "Ir mūsų laikais Nadruvoje, Skalvoje, iš dalies ir Sūduvoje gyvena labai senų žmonių, kuriems arti šimto ir daugiau metų. Tarp jų yra ir tokių, kurie dar neturi nė vieno žilo plauko ant galvos; daugiausia jie yra gelsvų plaukų, tik barzdose pasitaiko vienas kitas žilsvas plaukelis. [...] esu įsitikinęs, kad anksčiau, kai buvo laisvi, senovės prūsai gyveno ilgiau negu dabartiniai" (p. 341). "Mūsų laikais senovės prūsų palikuonis Skalvoje, Nadruvoje, Sūduvoje ir kitus labai alina didelis vargas, rūpesčiai, darbas, šarvarkai, sielvartas ir t.t. Be to, daugelis iš jų dažniausia turi pasitenkinti pelų bei saladynų duona ir kitokiais prastais valgiais, kurie paprastai trumpina žmogaus gyvenimą. Reikia dar pridurti, kad daugelis jų nelaiku ir netinkamai praktikuoja kraujo nuleidimą; dėl to ne tik daug žmonių pirma laiko nusibaigia, bet ir gimdo silpnus kūdikius, nes kraujo nuleidimą praktikuoja ir nėščios moterys. Be to, senovės prūsai labai gerbė senus žmones; sužinome, kad vaidila galėdavo tapti tik senas ir daug patyręs žmogus, kuriam nė vienas jaunas žmogus negalėdavo priešgyniauti; Nadruvoje beveik visur laikomasi šios tradicijos" (p. 341). "Vienas iš mano bažnyčios tarnų lietuvių, vadinamų potabeliais, Mikkele Usupiis, senyvo amžiaus, tarp 80 ir beveik 90 metų, bet dar žvalus ir sveiko proto, 1680 metais prisiminė, kad jo uošvis Nybudžiuose, kur aš anksčiau gyvenau, buvo pirmasis, pradėjęs kirsti medžius ir rauti kelmus(nes ten anksčiau buvo didžiulė giria) [...]. Jis buvo mažiausiai pusę uolekties aukštesnis už ir šiaip jau aukšto ūgio vyrus ir toks stiprus, kad galėdavo ietimi persmeigti didžiulį elnią, kurių anais laikais buvo gyva galybė, ir užsimetęs ant pečių parsinešti namo. Tas senasis Mikkele dažnai pasibėdodavo, kad pasaulyje visko mažėja, ypač žmonių, lyg Nadruvoje būtų nebe tiek daug žmonių kaip anksčiau, ir kad nūnai nebesutiksi tiek daug aukštaūgių žmonių kaip jo jaunystės lakais, kai apskritai buvo daugiau aukštesnių žmonių negu šiandien, ir sakydavo, kad žmonės darosi silpnesni dėl sunkios priespaudos, kurią čia turi kęsti, ir vaikus gimdo vi silpnesnius" (p. 351).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Apie Ordino į Prūsiją, Sembą perkeltus sūduvius: "regis, buvo negailestinga juos, ką tik atverstus į krikščionybę, versti dirbti tokį sunkų ir vergišką darbą - žvejoti gintarą. Bet su tokiais neofitais Ordinas neretai ir elgdavosi negailestingai, ypač jeigu jie būdavo ne iš kilmingos giminės, nes juos senu prūsų papročiu laikydavo vergais [...]. Laikyti šiuos žmones tokioje vergovėje Ordiną skatino ir tai, kad jie dar nebuvo visiškai išsižadėjęs senovės prūsų pagonybės ir slapčia atlikinėjo savo apeigas. Be to, jie dažnai kartu su kitais prūsais maištaudavo prieš Ordiną, ir dėl to juos teisėtai pasmerkdavo tokiais vergovei" (p. 535).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Apie Kulmą: nors buvęs Kulmo (dabar Krokuvos) vyskupas ponas I. Malachowskij 1678 m. vokiečių ir lotynų kalbomis viešai paragino atvykti vokiečius gyventi į Kulmą ir pažadėjo jiems daug laisvių, daug norinčių atvykti neatsirado (p. 579).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Gerdauen - Girdava, pilis ir miestas Bartoje. "[...] iš pradžių čia buvo prūsų didiko, vardu Gerdawo, dvaras; jis buvo apsikrikštijęs, dėl to [!] krikščionys jį persekiojo. Nebegalėdamas ilgiau kęsti jų puldinėjimų, jis padegė pilį ir su saviškiais pasitraukė" (p. 631).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Insterburg - Įsrutis, pilis ir miestas. Apie šią apskritį juokais pasakojama, kad tose vietose kurfiurstas turi daugiau kaip 50 000 batsiuvių, nes kiekvienas iš jų liepos ir vinkšnų karnų nusipina vyžas (p. 643).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): ąžuolus prūsai laikė beveik šventais. Norėdamas šį prūsų prietarą bent kiek išsklaidyti, Ordinas priešus korė ant ąžuolų. Kad sembai nelaikytų ąžuolų šventais, Ordinas vagis korė ant ąžuolų ir tas paprotys dar išliko - 1588 m, vogę iš pilies buvo pakarti ant junkerio ąžuolo (p. 209). Dėl to prūsai jau taip nebebrangino ąžuolų ir juose žudė krikščionis (p. 211).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): 1664 m. nukentėjus nuo žaibo minėtai eglei ir padarius ją netinkama klaidatikystei, seni nadruviai buvo tikri, kad užeis dideli pasikeitimai, nes jei dievaitis gviešiasi šventųjų medžių, tai galas ir tiems, kurie juos garbino ir jais naudojosi. Tos pranašystės išsipildė, nes nuo 1664 iki šio Nadruvoje keli tūkstančiai ūbų virto dirvonais (p. 249).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Kadangi žmonės dabar neturtingi ir kasdien vis labiau skursta, tai išnyksta visuotinės šventės, kurios prieš 30 metų Nadruvoje, Skalvoje, Sūduvoje ir kitus buvo gana įprastos. Visuotinės tai tokios, į kurias sukviečiami ištisi kaimai ir buvo aukojama už visą kaimą ar kelis. "Kunigams akylai prižiūrint, Prūsijos Kunigaikštystėje išnaikinti maldininkai, kurie ankstesniais laikais buvo įprasti, tai yra žmonės, atsiradę vietoj vaidulučių, ir dabar šitokio žmogaus nepamatysi, jeigu jis neateina žemaičių elgetos drabužiu, o šitokioms visuotinėms šventėms jis buvo būtinai reikalingas. Šitoks maldininkas anksčiau ateidavo kasmet į kai kuriuos kaimus ir už savo maldas gaudavo tam tikrą atlygį. O dabar vargšams užkirstos visos galimybės bent jau kartą per metus pasilinksminti, turiu omenyje visuotinėje šventėje, o ką jau kalbėti apie senųjų apeigų išlaikymą, nes anksčiau prie kiekvieno kaimo buvo išskiriamas pusūbis, vienas ar daugiau, nelygu koks kaimas, didelis ar mažas. [...] visas kaimas pats tai apsisėdavo ir nuimdavo derlių, iš to darėsi alaus, kepė duoną, penėjo kiaulę ir t. t. ir tai suvalgydavo per šitokias didelės sueigas. [...]. Dabartiniu metu, neaišku kieno valia, iš jų šitoks pusūbis atimtas ir kai kuriose vietose jis apmokestinamas, taigi, jei vyksta šitokia puota, tai ji rengiama privačių asmenų, o kadangi mažai yra tokių, kurie turi tam lėšų, tai pamažu šitokios puotos nyksta, o kartu šitokie prietarai" (p. 535).

Dalykiniai komentarai tomui Nr. 2: Pretorijus vartoja terminą "Serwitut" prūsų socialiniam statusui apibūdinti, nurodydamas, kad jie buvo nelaisvi žmonės. Toks terminas socialinei prūsų priklausomybei apibūdinti XVI a. nei Krašto nuostatuose nei Bažnyčios nuostatuose nevartojamas. XVI a. inkvizicijos teismų proceso taisykles suformulavęs Sprengeris nurodė įtariamiems erezija ar raganavimu nukirpti plaukus nuo galvos, bet praktiškai buvo skutami plaukai nuo viso kūno (p. 752). Potabeliai ėjo bažnyčiose patarnautojų pareigas, nebuvo įšventinami, atlikdavo įvairius darbus bažnyčioje (p. 754).

Dalykiniai komentarai tomui Nr. 3: Vokiečių ordino didysis magistras Siegfriedas von Feuchtwangenas (1303 - 1311) patvirtino Ordino valdymo statutą. Jo magistravimo laikais didžiojo magistro rezidencija 1309 m. buvo perkelta iš Venecijos į Marienburgą. Nuostatų III ir IV skirsniai skelbė: "III. Kas turi prūsus pavaldinius ir šeimynykščius, turi juos uoliai į pamaldas siųsti ir stengtis, kad jie nekalbėtų prūsiškai arba su jais daug prūsiškai nešnekėtų, kad jie kaip galima daugiau prie vokiečių kalbos priprastų. IV. Nutariame, kad vokiečių miestuose ir priemiesčiuose, vokiečių kaimuose, dvaruose ir smuklėse negali būti prūsas paskirtas ir negali eiti pareigų; be to prūsai neturi teisės alaus šinkuoti, nei vyrai, nei moterys; jie turi tuščius ūkius [užimti], tuščius ūbus [raumen] įdirbti ir apgyventi bei tuščius laukus įdirbti" (p. 726). Pretorijaus aprašomos sodybos pašventinimo apeigose glūdi svarbi informacija apie tuo metu Mažosios Lietuvos sodyboje buvusias patalpas. Namu vadinamas pastatas ar jo dalis be krosnies, patalpa su ugniakuru, tai yra dūminis pastatas, kuriame nuolat kūrenama ugnis (p. 732). Patalpa, vadinama stube, pasak Izidoriaus Butkevičiaus vadinama troba lietuviškai. I. Butkevičius, K. Čerbulėnas priėjo išvados, kad XVI name buvo atviras ugniakuras. Jis atitiktų Pretorijaus minimą Rauch Haus. XVI a. nuolatos gyventi statytos trobos: troba nuo kitų patalpų skyrėsi tuo, kad joje buvo ugniakuras, iš visų pusių apsaugotas molinėmis sienomis ir vadintas kaminu. Stubė turėjo būti vienas iš dviejų trobos galų be ugniakuro. Senojo namo ir trobos svarbiausias bruožas tas, kad juose buvo ugniakuras valgiui gaminti, duonai kepti. Neatsitiktinai mažiausias prievolinis vienetas Didžiojoje Lietuvoje buvo dūmas, Prūsų Lietuvoje - Rauch, Roch ir Brot. Pretorijus išskiria tris svarbiausius šventė apeigų elementus, kurie svarbūs šventinant visą sodybą - ugnį, ugniakurą, duoną (p. 733).

Prūsijos kunigaikštystės liuteronų bažnyčios ir valstybės prievarta nekrikščionių atžvilgiu

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 3: Pretorijus sąmoningai kėlė sau uždavinį aprašyti jo pažįstamoje teritorijoje gyvenusių kaimo gyventojų papročius. "Savo patirtį" jis laikė be galo vertingu dalyku (p. 17). Vis dėl to rinkti tokio pobūdžio medžiagą jam kaip kunigui buvo sudėtinga. Jo tiesioginės pareigos reikalavo tokius dalykus ne aprašinėti, o naikinti ir jam reikėjo įveikti kunigą ir parapijietį skiriantį barjerą. Jis tiksliai nurodydavo, kas yra pateikėjas informacijos - jo parapijietis ar keliaujantis žmogus, tarnas ar kolega kunigas. Kartais jis negalėjo nurodyti žmogaus, nesukeldamas jam pavojaus. Tokiu atveju jis nurodydavo menamą pateikėją iš LDK ir Prūsijos Kunigaikštystės paribių (p. 19). Mini, kad apie monininkus, kurie padėdavo apsaugoti javus nuo žalos, jam prie Įsruties pasakojo tarnas, kuris pats matęs tokias apeigas prie Lietuvos Jurbarko. Dažnai Pretorijaus tekste minimi informatoriai - keliaujantys ar elgetaujantys žemaičiai, samdiniai, tarnai, kurie pasakodavo rizikingiausius dalykus, už kuriuos (tikėjimai, burtai, pranašavimai), galėjo būti nubausti pagal Prūsijos Kunigaikštystės evangelikų liuteronų bažnyčios nuostatus. O apie tokis asmenis Pretorijus turėjo pranešti valsčiaus valdininkams, o prašalaitį tik išprašyti iš parapijos (p. 20). Daug pastangų Pretorijui reikėjo dėti užrašinėjant šeimos, namų pagerbimo, žemės darbų, metinių švenčių papročius, šventes, per kurias buvo pagerbiami senovės prūsų dievai ir deivės. Jis turėjo įgyti ypatingą parapijiečių pasitikėjimą. Jis pats mini, kad Pergrubijaus - pirmosios sėjos šventė - buvo švenčiama labai slaptai, vėlai vakare; jei kas nors ateinąs, tuojau viskas nutraukiama; kunigui labai sunku įgyti pasitikėjimą: jei nori išgirsti pasakojimą, reikia garantuoti žmogui, kad jis nebūsiąs atskirtas nuo bažnyčios, o savo ruožtu žmogus pasakojąs tik apie save ir nieko kito apie kitų žmonių veiksmus. Pretorijumi parapijiečiai pasitikėjo. 1677 m., kai Švedijos kariuomenė įsiveržė į Prūsiją, Pretorijus jau ketino vykti į ramesnę vietą. Tačiau atėjusi senyva moteris įtikinėjo jį neskubėti išvykti, nes Švedijos kariuomenė tuo metu nepasieksianti Įsruties, bet pasieksianti po dviejų metų. Ji papasakojo savo sapną ir tai pristatė kaip Dievo balsą. Savo požiūrį jis pristato intarpuose. Dažnai kai kuriuos dalykus įvertina kaip velnio darbus ar kaip bendrus visam pagoniškam pasauliui ar palieka spręsti skaitytojui (p. 23). Kai kur Pretorijus neišlaikė atstumo ir tiesiog gyveno su aplinkiniais žmonėmis tame pačiam tikėjimų, būrimų, pranašavimo, papročių pasaulyje, pasiduodamas jo sugestijai ir estetikai (p. 23).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pretorijaus sode Nybudžiuose buvo rombotha krauszis. Prie jos kartą Pretorijus rado seną vyrą, klūpantį po tuo medžiu ant kelių ir kažką murmantį sau į barzdą. Sutrikdytas jau norėjo eiti šalin, bet buvo Pretorijaus užkalbintas. Pasisakė esąs iš Žemaitijos. Pastebėjo, kad bijo atskleisti savo reikalus. Pretorijus pasiuntė prie jo vieną iš potabelių. Vienas iš potabelių pagaliau išpešė, kad šis vyras "esąs čia pasiųstas vienos vaidilutės iš Žemaitijos. Jis turįs savo sūnaus vaikui, kuriam pavojingai lūžę kaulai ir kuris sutrauktas paralyžiaus, surasti tokį suaugėlį medį ir tą sūnaus vaiką per jį perkišti; vaidilutė galėjo išgydyto tokią ligą [naudodamasi] dievų galia suteikta tokiam medžiu" (p. 115). Žemaitis Pretorijui pasakė, kad klūpėdamas meldęsis į savo Dievą ir maldavęs pagalbos sūnaus vaikui. Kai Pretorijus pasakė, kad jis elgęsis nekrikščioniškai, kreipdamasis į vaidilutę, "senas žemaitis ėmė virpėti ir drebėti, manydamas, kad jį surištą pristatysi į valsčių kaip burtininką, sukosi kaip vijurkas ir prašė pasigailėti, pridurdamas, kad dabar prapulsiąs arba dėl valdžios nuosprendžio, arba dėl vaidelutės pykčio, o sūnaus vaikui būsią dar blogiau". Pretorijus maloniai ir atsargiai su juo kalbėdamas sužinojo, jog kai kurie žemaičiai įsitikinę, kad "šitaip išaugę medžiai[...] teisėtai laikomi šventais; iš patirties neva žinoma, kad tie žmonės, kurie tokį medį maldininkų ir vaidulių nurodymu (taip jis vadino burtininkus kalbėdamas vokiškai, o šiaip maldininkas reiškia Bether, o weidullis - išminčius, taigi ginčininkas, kuris [...] grumiasi su Dievu maldoje) derami garbino, nebuvo palikti be pagalvos. Kiek pastebėjau, senasis žemaitis širdyje pritarė šitai nuomonei, nors (gal iš baimės) mano akivaizdoje dabar peikė šitokį kitų žemaičių tikėjimą" (p. 121).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Senovės prūsai perkūno nutrenktus žmones laikė turėjusiais ypatingo bendrumo su dievais (p. 241). Dabartiniu metu šitokia nuomonė tarp nadruvių nebėra tokia visuotinė, kadangi pamokslininkai uoliai prieš ją pamokslavo, o ir valdžia dėl to rengė visokias griežtas egzekucijas, tačiau žmonių galvose yra likusių tokios klaidatikystės relikvijų, "nors tai jie laiko labai didelėje paslaptyje, nes šitai tautai įgimta savo senus įpročius laikyti paslaptyje ir juos taip pat nutylėti bei slėpti nuo vokiečių su neįsivaizduojamu gudrumu ir uolumu" (p. 241).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Yra dievai kuri vadinami namiszki diewai, nes kiekvienas namų šeimininkas juos galėjo garbinti savo namuose jam nereikėjo važiuoti į kurią nors vietą jų garbinti. Juo labiau priėmus krikščionybę, jie šiuos ir visus kitus dievus slapta garbino ir savo priedermes atlikinėjo namuose, dažniausiai vakaruose (p. 273). Pretorijus spėja, kad kadangi prūsams buvo uždrausta melstis Pykuliui, Perkūnui ir Patrimpui, o paskui jie sugalvojo žodį, kurį galėtų taikyti tikrajam dangaus ir žemės Dievui, bet tikriausiai pagal savo prietaringą įprotį šitaip garbino Patrimpą ir Perkūną - Occopirmą (p. 275).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Johannas Meletijus nemini vaidulučių - gal dėl to, kad vaidulučiai (waideliai), t. y. burtininkai, Ordino buvo labai baudžiami - ugnimi, taig visi bijojo būti vaidulučiais (vaideliais) arba turėti vaidulučio vardą. Todėl vaidulučio vardas Prūsijoje pamažu išnyko (p. 401).

Senojo tikėjimo praktikos ir reliktai Mažojoje Lietuvoje

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 3: Tokie žmonės (priedanga) jam pasakojo apie Perkūno sudegintų daiktų pelenų ypatingą galią, apie žolininkus, sugebėjimą žolėmis nuraminti bangas, moteris prie Karklės galėjusi zerkolučių apeigas atlikti: pranašaudavo pamerkusi veidrodį į vandenį, prie Vainuto aprašė remdamasis tenykščio kunigo liudijimu, vieno iš vaidilučių sluoksnio tilusuonio apeigas, per kurias jis sustingdavo, žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, norėdamas susižinoti su mirusiais (p. 20). Daugiausia gyvos informacijos jis surinko iš Nybudžių jo apylinkių. Jam atsikrausčius į Nybudžius Dievaitis sudegino ypatingą eglę. Girdėjo pasakojimą, kad žaibo trenktame ąžuole slypinti ugnis. Jam žmonės pasakojo ir jo bandos piemuo pasakojo, kad didysis apuokas perspėja apie besiartinančią nelaimę (p. 20). Pretorijus darbo Nybudžiuose pradžioje jis pats regėjo dūmonio pranašavimą. Moteris iš užgesintos žvakės, degintos prie ligonės lovos, išpranašavo, kad ligonė nemirsianti. Pats įsitikino, kad vėjonis gali pakeisti vėjo kryptį. Konstatavo, kad yra žmonių, kurie laiko kaukučius, jų daug (p. 21). Remdamasis Bretkūnu, rašo apie gyvačių karalių. Sakmės bruožų turi pasakojimas apie žmogų, susidūrusį su karūnuota gyvate. Legenda iš žmogaus, pasakojusio apie iš Lencbergo kalno naktimis išeinančią moterį (p. 23). Pretorijus yra šaltinių rinkėjas, rekonstruktorius ir interpretatorius (p. 25). Pretorijus nesuprimityvino prūsų religijos, niekur neteigė, kad jie garbino medžius, vandenis ar kitus materialius daiktus. Ji teigė, kad visa tai tik dievų ar dievybės buveinės ar atributai (p. 26).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): O kai Pretorijus buvo mažas vaikas Klaipėdoje pas vieną žemaičių poną matė du jų turimus nykštukus, kurie buvo pasigimdę ir vaikų, jie buvo tik kiek daugiau nei dviejų pėdų (p. 353). Prūsijoje kadangi augo nepaprastai dideli miškai, būta laukinių miškinių, jų veidai buvo apžėlę šiurkščiais plaukais. Jie bijodavo kitų žmonių (p. 355). Dabartinai nadruviai daug apie tai kalba. Juos išgirsi kalbant ir apie ožiakanopius, faunus, žmones su šuns, lokio ir kt. snukiais. Bet tai Pretorijus laiko pramanais. Esą būdavo tokių, kurie gimdydavo iš sodomiškos sueities. Tokių monstrų išlikę senuosiuose prūsų herbuose, kur pavaizduoti žmonės su lokio ar šuns galva. Rosenzweigas rašo taip pat, kad jis girdėjęs iš seno žilo prūso, kad Prūsijoje sykį buvo rastas visiškai žalias vyriškis, gyvenęs Lietuvos pasienio kalnų požemiuose su panašiais į save, bet po kruvinųjų Ordino karų su Lenkija ir Lietuva jų nelikę (p. 355). Nadruvių vadinamosios laumės buvo savitos vandens nimfos. Vienas senas žmogus Pretorijui sakėsi pats matęs tokią vandens nimfą Žirgaežeriuose netoli Įsrūties. Parodė vietą, kur ji maudydavosi. Vėliau ji nebebijojo ir žmonių, net užeidavo pas juos, žaisdavo su vaikais. Nekalbėjo, bet nadruvių kalbą suprato. Vėliau ji suėjo su vienu vyru, sugyveno vaikų, bet paskui juos numarino (p. 357). Viena iš dukrelių išgyveno. 1664 m. Užežeriuose mirė jų palikuonis, vardu Laumaitis. Rosenzweigas mano, kad tai velnio šmėklos (p. 359). Toliau Pretorijus pasakoja atsitikimą, įvykusį 1649 m. Rusnės valsčiuj. Rusnės kaime būdavo vyrų, puikiai mokančių nardyti; vieną rado susipainiojusį tinkluose tarp dviejų didžiulių lašišų (p. 363). Dar buvo žmonių rūšis, kurią senovės prūsai, dabartiniai nadruviai, labai gerbė ir vadino Kaucke - žemės žmogeliukais. Jie tik vieno piršto dydžio. Ant galvos jie turėjo lyg raudiną kepuraitę. Buvo žmonių girdėjusių juos kalbant prūsiškai (p. 363). Bet tai pasak Pretorijaus pasakos. Nadruvoje toks vienas patiklus būras aprašo Aitwaras arba namų dvasią - jis esąs žmogaus išvaizdos (p. 365).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Jeigu tikėsime nadruviais ir skalviais, kuriems jau per 100 metų, pasakojimais, anksčiau senovės Prūsijoje būta daug vandens nimfų, jų kalba vadinamų Laumes. Apie jas Pretorijui pasakojo seni ir keliantys pasitikėjimą žmonės, kurių tėvų tėvai pasakojo, jog tokių vandens nimfų ne tik būta, bet viena ėmusi ir bendrauti su žmonėmis, galop apsivilkdavusi ir jų drabužiais ir taip kalbėjusi, kad galop apie ją ėmė suktis drąsus jaunikaitis, su ja suartėjo, susilaukė ir keleto vaikų (p. 421).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Nadruvos gyventojai nestokojo sveikos nuovokos, kad laiku suprastų jog su Dievo įsikišimu Ordinas nugalėjo tokias galingas prūsų žemes, todėl jie, ne kartą įrodę Ordinui savo narsumą, susitaikė su krikščionių religija ir pasidavė Ordino riteriams, nors ir išsaugojo, kad ir slaptai, daug ką iš senovės pagonybės (p. 513).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Kalba apie Romovę: vieta šventinių iškilmių, kurios ten buvo rengiamos, buvo vadinama (ir pačios iškilmės) Rykajotu. Jie ten atlikdavo apeigas su stabais pagal Vaidevučio ir Krivio įstatymus, šventė ir savo šventę, o tai daugiausia reiškė rykiauti arba rykaujoti, t. y linksmybes, girtavimą, nes rykauti ar rykajot reiškia linksmintis, geriant. Dabar kai kuriose vietose taip garbinama Žemynėlė, žemės deivė (p. 87). Prie Romavos vyko rykajothai, t. y. pasilinksminimo vaišės (p. 89).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Ąžuolas prie Vėluvos, Apių kaime, po 1590 m. stovėjo sode, buvo milžiniško dydžio. Šis ąžuolas minėtu laiku buvo tuščiaviduris, jo drevė buvo tokia plati, žmogus galėjo įjoti su arkliu ir jo viduje sukiotis. Lankytojai jam iškalė savo vardus, simbolius, metus. Nuo to ąžuolas nudžiūvo (p. 99). Pretorijus dar 1664 m. Berštininkų girioje. Įsruties srityje matė ąžuolą, kuris sulig vyro ūgiu nuo žemės buvo 18 uolekčių storio, o palei žemę - 25 uolektys. Valstietis su sūnumis ir šeimyna per naktį nukirto (p. 101). Smalsuolis galėtų klausti, ar Nadruvoje atsiminimai apie Romavos apeigas visai išnyko. Pretorijus: manau nesuradęs kitos tinkamesnės vietos kaip kalva prie Biserkiemio (jis vadinamas ir Gumbine), kurią nadruviai, gyvenantys ten aplinkui, dar laba gerbia. Ten daug retų ąžuolų, ten randama daug ąžuolų kelmų, kurių storiu reikia stebėtis. Šios kalvos žemė atrodo yra gryni pelenai, nes ten daug aukų sudeginta.. Ten randama įnagių, pentinų. Lankstyto ir sukto sidabro ir aukso gabalų (p. 107). Todėl ta vieta vadinama ir Sidabro kalnu (p. 109).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Hennenbergeris rašo apie didelė liepą Skalvoje, Šakūnų kaime, kuris be abejo taip pat laikyta šventa, nes buvo labai aukšta, stora ir be to buvo dar rombhota ir prie jos buvo aukojama jos dievams (nors slapta ir naktimis). Nybudžių parapijos miško kvartale tokia buvo ir su dviem viršuje suaugusiomis šakomis eglė, kuri dar stovėjo 1664 m. (p. 109). Tais metais į ją trenkė žaibas ir sužalojo, o kelmas sudegė per 1674 m. gaisrą. Prie šitos eglės traukė senas ir jaunas, ir ne tik iš Nadruvos ir Skalvos, bet net iš Žemaitijos ir Lietuvos, ir jie ten aukojo skaras, kelniaraiščius, kai kurie drabužius ir pinigus, mat buvo įsitikinę, kad jei kas nors, būdams palyžuotas arba turėdamas kokį lūžį, pralysiąs tarp tų dviejų šakų, tai nuo to pasveiksiąs. Galima rasti daug žmonių, kurie, jų nuomone, "esą patyrę šio medžio gydomąją galią ir kurie nesidrovi šlovinti šventosios eglės, šita eglė irgi buvo vadinama rumbuta egle ir, eidami prie jos, žmones sakydavo: Eikim Rombhova, o tardami greitai: Eikim/Rommowa". Tokių eglių buvo ir daugiau ir jos vadinamos šventomis (p. 113). Pasažas apie Nybudžių parapijos miško kvartale buvusią eglę su dviem suaugusiomis šakomis, rodo, kad Pretorijus jau 1664 m. atvykęs dirbti į Nybudžius, iš karto pradėjo ieškoti apylinkių įdomybių. Panašu, kad eglę nupiešė pats Pretorijus (p. 708).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Senovės prūsai dar šventu laikė šeivamedį, po kuriu neva gyveno keisti žemės dievai, jų vadinami bezdukkai, o kai kas padaro žodį barzdukai. "[...] įvairūs nadruviai vis dar vengia ir prisibijo šeivamedžio, nes bezdukkai, gyvenantys po juo, neva kenkia žmonėms". Pretorijus: iš patirties žinoma, kad po šeivamedžiu ilgiau užsibūti nesveika. Klaipėdos mieste buvo moterėlė, kuri mėgdavo vidudienį numigti po šeivamedžiu. Galų gale ji prarado sąmonę ir ją reikėjo gydyti. Gydytojas išgydė keletą naktų ir dienų palaikę paguldytą ąžuolo pavėsyje (p. 113). Buvo šventais laikomi visi medžiai, kurie turėjo dvišakojąsį kamieną, o paskui suaugusį. Ragainės apskrities lauke buvo toks ąžuolas. Į jį lipo turintys lūžį pro skylę dvišakumoje. Pretorijaus sode Nybudžiuose buvo rombotha krauszis. Prie jos kartą Pretorijus rado seną vyrą, klūpantį po tuo medžiu ant kelių ir kažką murmantį sau į barzdą. Sutrikdytas jau norėjo eiti šalin, bet buvo Pretorijaus užkalbintas. Pasisakė esąs iš Žemaitijos. Pastebėjo, kad bijo atskleisti savo reikalus. Pretorijus pasiuntė prie jo vieną iš potabelių. Vienas iš potabelių pagaliau išpešė, kad šis vyras "esąs čia pasiųstas vienos vaidilutės iš Žemaitijos. Jis turįs savo sūnaus vaikui, kuriam pavojingai lūžę kaulai ir kuris sutrauktas paralyžiaus, surasti tokį suaugėlį medį ir tą sūnaus vaiką per jį perkišti; vaidilutė galėjo išgydyto tokią ligą [naudodamasi] dievų galia suteikta tokiam medžiu" (p. 115). Žemaitis Pretorijui pasakė, kad klūpėdamas meldęsis į savo Dievą ir maldavęs pagalbos sūnaus vaikui. Kai Pretorijus pasakė, kad jis elgęsis nekrikščioniškai, kreipdamasis į vaidilutę, "senas žemaitis ėmė virpėti ir drebėti, manydamas, kad jį surištą pristatysi į valsčių kaip burtininką, sukosi kaip vijurkas ir prašė pasigailėti, pridurdamas, kad dabar prapulsiąs arba dėl valdžios nuosprendžio, arba dėl vaidelutės pykčio, o sūnaus vaikui būsią dar blogiau". Pretorijus maloniai ir atsargiai su juo kalbėdamas sužinojo, jog kai kurie žemaičiai įsitikinę, kad "šitaip išaugę medžiai[...] teisėtai laikomi šventais; iš patirties neva žinoma, kad tie žmonės, kurie tokį medį maldininkų ir vaidulių nurodymu (taip jis vadino burtininkus kalbėdamas vokiškai, o šiaip maldininkas reiškia Bether, o weidullis - išminčius, taigi ginčininkas, kuris [...] grumiasi su Dievu maldoje) derami garbino, nebuvo palikti be pagalvos. Kiek pastebėjau, senasis žemaitis širdyje pritarė šitai nuomonei, nors (gal iš baimės) mano akivaizdoje dabar peikė šitokį kitų žemaičių tikėjimą. Galų gale jis prisipažino, kad pažįstąs maldininką kuris, jeigu galėtų čia prie medžio saugiai apsigyventų, ne tik atsikeltų čia su visa savo šeima, šventindami tokį medį". O kai nuo to medžio Pretorijaus įsakymu vis dėl to buvo nukirsta šaka, ji sužeidė kirtusįjį, žmones išsigando, o šaka dingo (p. 115 - 121).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pretorijus kas skatino garbinti kalnus tokiu būdu, iš savo prūsų negalėjo sužinoti, "nes dabar, mūsų laikais, tokie dalykai iš esmės yra liovęsi" (p. 127). Vienas keliauninkas, girdint senam nadruviui, Pretorijui pasakojo, kad netoli Brandenburgo, ant ten esančio Lenckio kalno kartkartėmis pasirodanti moters figūra, puošianti savo plaukus, o kai ji pasirodo žvejų ir apylinkės gyvenime įvyksta apsikeitimų. Nadruvis tai išgirdęs apsakė, kad tai šventas kalnas, kurio negalima liesti (p. 127). Pasitaiko, kad ištisi kaimai ir jų gyventojai laikomi šventais, o tai reiškia, kad ten buvo kokia nors šventenybė (ąžuolų giria, medis ar kalnas|) ir prie jų laikėsi ir vaiduliai, jų kunigai, kurie daugiausia laikytini burtininkais. "O kadangi prie jų glausdavosi ir kiti, iš dalies dėl stabmeldystės, iš dalies norėdami iš mokti burtų meno, ir su vaiduliais ar vaidelučiais, laikomais šventais, kasdien bendraudavo ir iš jų išmokdavo burtininkystės, kad paprastų žmonių akyse pasirodytų esą stebukladariai, tai ir viskas kaimas būdavo laikomas šventu [...]" (p. 129). Tam tikros upės ir ežerai prūsų buvo laikomi šventais. Įsruties valsčiuje upė Galbė buvo laikoma Narpiškių kaimo aplinkiniams šventa ir nusiplovę laikydavo dievų malone, jeigu jie tapdavo vienaakiais. Hennenbergeris kalbėjosi su įvairiais žmonėmis, pažinojusiais tokius vienaakius (p. 131). Pasak Bretkūno prūsai šventoms laikė tam tikras vietas Baltijos jūroje (p. 131).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Betkūnas mini kai krūmuose netoli Labguvos vyras vardu Dywullis, pamatė kirbinę gyvačių, o jų viduryje ypatingos spalvos ir nepaprasto dydžio gyvatė su karūnos formos ataugomis ant galvos. Vos tik jis palietė, sujudo visos. Žmogelis bėgdamas visai apkurto, prarado nuovoką ir taip išgulėjo septynias dienas. Po kurios laiko toje vietoje rado tik savo lazdą, bet ne gyvates, tačiau pastebėjo turįs keistų galių - galėjo apvogtiems pasakyti, kur jų turtas, sugebėdavo su lazda pagydyti gyvulius (p. 137). Dalykiniai komentarai: tai sakmės apie žmogų, sutikusį gyvačių karalių ar karalienę, fragmentas, perimtas iš Bretkūno rankraščio. Ji priskiriama prie mitologinių sakmių (p. 711).

Žemaitis pasakojo apie keistą medžio įšventinimo būdą: "kai vaidulis sužinodavo apie tokią vietą ar tokį medį, jis turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir kviesti savo dievą, kad jis tą medį užimtų ir taip jį pagerbtų bei kartu per jį padėtų ten ateinantiems žmonėms. Dėl pasninkavimo ir maldų dievas nusileisdavo į tą medį, bet ne bet kitaip, o su garsiu ošimu ir baisiu murmesiu. Bet jei toks murmesys nepasigirsdavo per tris dienas, jis turėdavo eiti šalin ir vėl ateiti po kelių dienų, dvi paras pasninkauti ir mestis, o jei ir tada dievas nenusileistų, tai jis turėjo įsidrėksti krūtinę, kad ištrykštų kraujas". Jei ir po to murmesio nebuvo, turėjo atsinešti vaiko kraujo ir juo ištepti medį, kad jame apsigyventų dievas. Tada jų nuomone dievas tikrai ateina, po ko reikia aukoti aukas arba kaip sako, švęsti šventę (p. 143). Vis dėl to medžius jie įšventindavo tai šen, tai ten ir buvo aukojamos aukos: dėl žmogaus reikalų kiaulė, jei reikėjo gyvuliams padėti - ožį; laukams, pastatams - juodas gaidys, grūdai. Vienas toks nadruvis pasakė, kad kiaulė todėl, kad jie apžiūrinėdami žmogaus vidaus organų sandarą įsitikino, kad joks gyvūnas nėra toks panašus į žmogų kaip kiaulė. Kiaulė ėdri, vadinasi sveika. Kiaulės kraujas toks pat kaip žmogaus (p. 143). Taigi kiaulė tarsi sutverta žmogaus poreikiams (144). Tas pats nadruvis pasakė, kad jie įsitikino, jog ožys turi teigiamos įtakos gyvuliams, todėl jis aukojamas, todėl ožys mielai laikomas su arkliais ir jaučiais, ožys išlaiko gyvulius žalojančias gyvates (p. 145). O dėl gaidžio jis sako, kad gaidį už namus, pastatus, laukus aukoja, nes jis mėgsta laikytis namuose, laiku žaidina šeimininką (p. 145). Pirmenybė teikiama juodai spalvai, nes tai geriausia spalva (p. 147). Velnias Nadruvoje tebevadinamas Pykuliu (p. 151). "Šiuo metu nei pas nadruvius, nei pas kaimynus žemaičius (mano žiniomis) neužtinkame, kad Patrimpas būtų garbinamas šiuo vardu, vietoje jo, Žemynėlės ar Žemeliuko, garbinamas Waisgautis, t. y. vaisingumo dievas [...], kurio garbei jie skerdžia ėriuką arba gaidį bei atlieka keletą kitų apeigų" (p. 167). Lasicijus rašo, kad Žemaitijoje mergos švenčia tokią šventę: "viena merga, ir būtent pati aukščiausia, užsilipa ant kėdės su pilna prijuoste pyrago kairėję rankoje, o dešinėje laikydama klevo arba liepos lapą ir, atsistojusi ant vienos kojos, šaukia Vaisgaučiui: teužauginąs jis linus tokius aukštus, kokia esanti jinai, kad ji galėtų visa apsigobti drobe" (p. 167). Pretorijus: "Kai kurie [autoriai] bus visiškai gerai išmanę tokią stabmeldybę, tačiau savo knygose jie tai sąmoningai nutylėjo, kad, pasakojant apie šitą stabmeldybę, į kurią prūsai buvo labai linkę, iš naujo atverstieji krikščionys vėl nesugrįžtų į buvusį paklydimą" (p. 169). "[...] senovės prūsų tokios senosios pagonybės atmintis išlikusi gyva; štai prie Žemaitijos sienos dar sutinkama daug tokių prietaringų žmonių, o praėjusiame amžiuje, bet jau Semboje, ožio aukojimas ir kiti komiški dalykai buvo gana plačiai praktikuojami ir , kaip liudija Simonas Grunau, jis pats matęs ir iš kitų girdėjęs, kad per šitokias stabmeldiškas apeigas ir vaidelotas vis kartojo, kalė prūsams į galvą jų senąją praeitį ir jų senąjį tikėjimą. Iš to darytina išvada, kad šitaip ir po pirmosios Ramavos nereikėjo kurti naujos, o viską buvo galima atgaivinti iš stabmeldžių prūsų prisiminimų" (p. 173). Šiuo metu Nadruvoje ir Skalvoje manoma, kad reikia pasninkauti ir susilaikyti nuo moterų, jeigu nori gauti ką nors gera prašydamas dievų (p. 185). Pretorijus: "Man pasakojo, kad kai kurios pranašautojos palei Žemaitijos sieną keletą dienų turi gulėti lyg mirusios, ir tik tada klausėjui gali duoti tinkamą atsakymą. Kaip kad yra tikras dalykas, jog dabartinės burtininkės ir raganos neva pasirodo savo sambūryje (jų kūnas ten nenuvyksta), nors iš tikrųjų lieka namuose lovoje arba ant šiaudų tarytum apimtos ekstazės". Velnias joms suteikia vaizdinius, tarsi jos būtų ten buvusios (p. 187).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pretorijus: Varkaliuose, mano buvusios parapijos kaime, buvo moteris, plačiai pagarsėjusi juodąja velnio magija. "[...] jinai tikrai savo jaujoje [...]dažnai pasikalbanti su savo velniu ir tai neva girdėję įvairūs žmonės. [...] nežinojau, kaip galėčiau tai matyti ir girdėti nesugadindamas savo reputacijos. Pagaliau pavedžiau vienam geram draugui, kad jis tuo pasirūpintų, [...] aš atsidūriau ten, bet moteris manęs negalėjo matyti. [...]. [...] už [iškultų šiaudų] pasislėpęs aš ir galėjau tūnoti su savo potabeliu". Tai buvo apie 9 val. vakaro. '[...] moteris atėjo, daug meldėsi ir atlikinėjo keistas apeigas, kol galų gale išsikvietė Zemeliuką (Zemeliuksą), kad jis jai pasakytų, kur surasti vagį, kuris geram draugui neva pavogęs jautį [...]. Po pusės valandos ir daugelio visokių fantazijų pasigirdo kimus balsas, kuris pasakė: jautis tebesąs teisėto savininko ir nesąs pavogtas. Jis tik turįs paklausinėti netoliese. Po tokio atsakymo ji vėl ėmė melstis ir rengėsi išeiti. Kai ji buvo beišeinanti, aš skubiai išlindau su savo potabeliu [...] ir subariau ją už ką tik padarytą blogą darbą. Moteris nualpo iš baimės [...]". Tada visaip ją įtikinėjo, kad nesakys niekam, kad nelaiko jos burtininke, susidedančia su velniu. Po ilgo aiškinimosi sužinojo, kad moteris išmokusi pilkavakalbystės meno (p. 189).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): "Mūsų prūsai turėjo ne mažiau aukojimo papročių, tačiau ypač Ordino laikais, o dabar dar labiau turėjo juos slėpti ir laikyti paslaptyje, tad mums labai sunku apie jų aukojimus pasakyti ką nors išsamaus, nes tie, kurie mums aprašė prūsų stabmeldystės, neužfiksavo visko išsamiai ir detaliai [...]" (p. 199). "Tokie dalykai tebevyksta ir šiuo metu Nadruvoje ir Žemaitijoje [...]" (p. 199). Kaip kad įprasta kai kuriems žemaičiams ir nadruviams, taip ir jie laikė žalčius (p. 205). Perkūnui ugnis turėjo būti kūrenama ąžuolinėmis malkomis. Dabartiniai nadruviai mano ąžuolinių malkų dūmus esant labai sveikus ir įsitikinę, kad jei jomis kūrenama, iš kambario išvaroma liga arba tiksliau garai, sukeliantys ligą (p. 209). Todėl ąžuolus prūsai laikė beveik šventais (p. 209).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Skruzdėlių sunešti sakai kaip smilkalai naudoti, gal todėl ir dabar skruzdėlynai laikomi šventais (p. 211). Bretkūnas aprašo jo laikų žuvų aukojimą prie Labguvos: pakviestas vaidilutis arba jo nesant šeimininkas ir aukotojas aukojamas žuvis pateikdavo ant lentos priešais akmenį arba ąžuolą, kur vyko aukojimas. Laikydamas rankoj kaušelį, jis kalbėjo savo maldą, vardijo žuvų rūšis, žvejų bėdas, prašė, kad juos palaimintų ir saugotų. Nuolat meldžiantis, aukos nešamos ant ugnies. Po maldos jos valgomos, tačiau galva, širdis, kepenys, viduriai ir ašakos sudeginamos prie akmens ar ąžuolo, paskui toliau meldžiamasi, dainuojama, geriama, kol visi išeina namo (p. 223). Per aukojimą ir skerdimą jie atidžiai sekė divinacijas ir pranašystes. Atidžiai stebėjo pelenus. Tai galima matyti ir stebint šiandienius nadruvius per jų palaiminimą. Suvalgę mėsą, jie surenka kaulus ir juos sudegina. Pelenus atidžia apžiūrinėja ir sprendžia ar jų auka Žemynėlei tiko (p. 225).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pretorijus pasakoja atsitikimą, įvykusį jo laikais. Kartą gavo po didelio miško gaisro žemgulį ąžuolą. Stebintieji svarstė dėl ko gaisras įvyko (p. 229). Taip besvarstant jiems atėjo žilas vyras iš Stalupėnų. Jis girdėtą pokalbį pratęsė. Jis pasakė kunigui (Pretorijui), kad tas turįs to ąžuolo nepanaudoti namų slenksčiui - namai ateityje galėtų nukentėti nuo ugnies. Jis pasakė, kad tas ąžuolas turi savyje ugnies ir į tokius ąžuolus paprastai trenkiąs perkūnas. Senukas paaiškino, kad sauso ąžuolo medieną įkurti ugnį galima, bet šis ąžuolas skėlęs ugnį būdamas drėgnas ir sušalęs. Jis aiškino: "šiame ąžuole slypi šventoji ugnis". Jis "paėmė keletą iš tų šlapių skiedrų, padaužė jas keletą kartų akmeniu, tada truputį patrynė ir skiedros užsidegė". Pretorijus pasibaisėjęs pareiškė, jog žmogelis moka kerėti. Bet jis pasakė, kad Pretorijus pats paimtų skiedras ir pabandytų. Ir tai įvyko. Žmogelis dar pasakė, kad šis ąžuolas "[...] priklauso Perkūnui, dievas tave nubaus, jeigu tu jį liesi". Po šių žodžių Pretorijaus žmonės sutriko ir nebenorėjo darbuotis prie to ąžuolo (p. 231). Kai žmogelis nuėjo į šalį, vienas Pretorijaus sodininkų pasakė: šia žmogus greičiausiai maldinicks ir šventas žmogus. Pavasarį pas kaimyną kilo gaisras ir ta Pretorijaus atsigabenta ąžuolo mediena sudegė ir kartu su ja daug kitos Pretorijaus medienos ir daugelis valstiečių namų. Todėl tą žmogų valstiečiai ėmė laikyti pranašu (p. 233).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pretorijaus klausinėjamas vienas nadruvis prasitarė, kad protėviai turėjo savo vaidulius, kurie visą laiką ugnį dievų garbei turėjo kūrenti ir jei ugnis užgęsdavo, ją reikėdavo uždegti nuo tokio ąžuolo. Jie padaužydavo pilkais lauko akmenimis 9ne raudonais), kad medis kiek sušiltų, tada reikėdavo patrinti ir tuoj atsirasdavo ugnis, o su tokia ugnimi galima vaiduoklius išvaikyti. Tas nadruvis pasakė, kad tokių žmonių dar daug yra Žemaitijoje. Jie tokius ąžuolus brangina. Nadruvis dar pasakė: Perkūnas ir Pykulis turi tai valdyti ir Perkūno bei Pykulio reikia labiau bijoti, o ne atimti iš jų, kas jiems priklauso (p. 233). "Tai jis tebetikįs, tariau aš, kad Pykulis esąs dievas. Jis trūktelėjo pečiais, nenorėdamas sakyti nei taip, nei ne, vien tik: "Tazcau jis saw walnus", t. y. "Jis daro, kas jam patinka". Tai jis esąs welnas, pasakiau (nes nadruviai velnią šitaip vadina). "Taip, - atsakė jis, - jis velnias, nes laisvai daro, ką tik nori, manydamas, kad niekas jam to negali užginti." Aš pasibaisėjau šituo nadruviu. Iš to matyti, kad nadruviai, kaip senieji prūsai, dar tebėra įsikibę savo senosios stabmeldystės ir jų dievų atmintis jiems neišeina iš galvos; ir jeigu su jais kartais apsimestum, tai sužinotum, kad daugelis senąją pagonybę tebeturi širdyse ir tebemyli" (p. 235). Pastaruoju metu nadruviai nelabai bijo, kai griaudėja, bet jei smarkia žaibuoja ir griaudėja, jie atkiša lūpas ir švilpia lygiai taip pat kaip caksima liežuviu arkliams. Vienas senas žmogus. Ilgai gyvenęs Nadruvoje, sako, kad jie tai daro, norėdami nukreipti nuo savęs vėtrą, apraminti audrą (p. 237). Pretorijus taip pat nustatė, kad praėjus audrai, pasiturintis žmogus netrukus skers arba avį, arba kiaulę, arba bent jau juodą gaidį ar vištą ir juos suvalgys. Jeigu turi alaus, tai atkimš statinaitę ir išgers su savo šeima ir kaimynais ir ta proga pagerbs savo seną paprotį šį bei tą numesti ar nulieti dievui Perkūnui (p. 237). Pretorijus: "Spėju, kad tai galėjo vykti dievui Perkūnui pagerbti (nes ir šiuo metu girdėti Perkūną vadinant dievu, kai jie sako savo kalba diewas/diewaitis, "dievas", "dievo sūnus"), kaip kad anksčiau turėjo paprotį dievams, o ypač dievui Pergubriui [...] pagerbti: pjauti veršį, avį, ožį arba gaidį" (p. 239). Senovės prūsai perkūno nutrenktus žmones laikė turėjusiais ypatingo bendrumo su dievais (p. 241).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Senovės prūsai svaičioja, kad jei į ką žaibas trenkia, nesvarbu, uždega ar ne, tai tuose namuose yra kas nors iš prūsų dievų, nors tai būtų tik Aitwars, kurį kai kas laiko šmėkla, ir jeigu į jį pataikoma, tai jis ir uždega namus. O į Atvarą trenkia Perkūnas, t. y. griaustinis, kad tas per daug susidėjo su žmogumi, o kadangi jis baudžiamas už žmogų, tai jis žmogui atsikeršija ugnimi padegdamas jo namą. Aitvarą jie laiko dievu, turinčiu kūną ir kojas. Todėl gaisravietėj jie paprastai ieško kaulų, kurių, visuotiniu teigimu, tikrai randa, nors tuo metu nebūta nei žmogaus, nei gyvūno. Šiaip jau kai kurie nadruviai, stebėdami griaustinio žaibą, sugeba suprasti, ar jis trenks ir kur, netgi ar pataikys į kurį nors žmogų" (p. 243). Pretorijus pasakoja apie keistą nuotykį Nybudžiuose maždaug 1652 m. Vaikinas iš Lenkijos jojo keliu, kuriuo ėjo ir senas jo potabelis Mikkele Uszupijs, o jam iš paskos šlubčiojo senas elgeta žemaitis. Neįtikėtinai staigiai kilo baisi perkūnija ir atrodė, kad žaibai labiausia lekia į lenką. Elgeta ir sako Mikelei, kad perkūnas nori trenkti į arklį, bet jį kažkas sulaiko. Matyt kliūtis yra balne. Jei lenkas tuoj balną numestų, tai paaiškėtų. Mikėlė ir sako lenkui, kad jis turi numesti balną, kitaip mirs. Atsitiko kaip sakė: perkūnas trenkia į balną ir paverčia jį pelenais. Žemaitis spėja pasigriebti pelenų ir dalį jų suvalgo. Po kurio laiko jei randa elgetą žemaitį verkiantį, kad dievas jo nepasiėmęs iš šio pasaulio (p. 243). O Mikėlė ėmė gailėtis nepasiėmęs tų pelenų, nes sužinojo, kad tas, kuris paragauja tokių pelenų, įgyja dievo dovaną užkalbėti ugnį ir išpranašauti ateitį (p. 245). Kunigo paklaustas tas elgeta žemaitis pasakė, kad "jeigu dievas būtų mane pasiėmęs pas save, būčiau ištirpęs be jokių skausmų ir ten danguje tarnavęs savo dievui; iš to būčiau galėjęs spręsti, kad esu dievo vaikas, nes dievas mane ima pas save kartu su savo vaiku dievaičiu - diewaite". O pelenų jam dievas nepagailėjo dėl to, kad būtų apsaugotas nuo ilgalaikės ligos ir kad kada nors dievas pasiimtų mane gražiai, be skausmų. Žemaitis paaiškino, kad tie pelenai gali apsaugoti nuo ugnies, kai pavagia ką nors. O Mikėlė išmoko iš žemaičio atskirti uždegančius ir neuždegančius žaibus. Žaibo strėlės yra Perkūno tvarkdariai - taip nadruviai tiki (p. 245). Nadruviai tiki, kad jei esant tyliam orui staiga užeina griaustinis ir žaibai, jie tai laiko ženklu, kad Perkūnas supykęs. Bet jei audra praeina be žalos, tai jis žmones kuo nors įspėja. Jeigu vaikas gimsta dieną griaudžiant perkūnijai, tai manoma, kad jis taps dideliu ponu, o jei naktį griaudžiant perkūnijai, tai greitai mirs (p. 247). Jeigu ką nors užmuša perkūnijai einant iš vakarų į rytus, tai tas mirė dėl savo nuodėmių. Tokių pranašysčių, susijusių su griausmais, dar yra daug (p. 249).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): 1664 m. nukentėjus nuo žaibo minėtai eglei ir padarius ją netinkama klaidatikystei, seni nadruviai kalbėjo: "Na, diewaitis Perkūnas atėmė iš mūsų šitą gražią eglę, per kurią mums padarė tiek daug gero, tai dabar įkrisime į tokius vargus ir bėdas, kokių dar niekad neturėjome". Jie buvo tikri, kad užeis dideli pasikeitimai, nes jei dievaitis gviešiasi šventųjų medžių, tai galas ir tiems, kurie juos garbino ir jais naudojosi (p. 249).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Dievui Gurchui prie šventojo ąžuolo buvo kūrenama nuolatinė ugnis. Trūkstant ąžuolinių malkų jie galėjo naudoti ir skroblą, nes šiuo metu nadruviai naudoja šį medį, kai savo jaujose rengia primicijas - aukoja derliaus pirmukus (pagal stabmeldišką paprotį), taip past ir Gurchui ar Patrimpui, kurį garbina vardu Gabiauga, ir kaulus sudegina ugnyje (p. 259). Bretkūnas, užsipuldamas burtininkavimą, mini pelenus ugnies, kurioje degino aukas savo dievaičiams, naudoja burtams - kad būtų gausi žvejyba (p. 259). Jie aukojo ir degino pirmuosius vaisius ir visokius valgius bei gėrimus. Greičiausiai jie grūdus ar žuvis dėjo ant išskobtos lentos, ant viršaus liejo midų, pieną ar alų ir dėjo ant žarijų ugnies, sudegindami auką savo dievams, nes taip darė su žemaičiais besiribojantys skalviai, po pranešė Pretorijui tai kunigas W. Martinijus (1618 - 1671), Verdainės kunigas (p. 259). Jis aprašė pagoniškas apeigas Žemaitijos kaimelyje prie sienos su Prūsija, kur matė ant karties iškeltą kesulą iš javų ir žolių. "Be to, gerajam draugui [W. Martinijui] atrodo, kad lyg ir Gurchui statoma tokia statula, kai jie stato kaupolę, nes ir dabar dar nadruviai, skalviai, kaip ir žemaičiai, tebeturi paprotį per Jonines, kai būna užsėję laukus, aukštai ant ilgos karties pririšti kesulą visokiausių žolių, su linksmybėmis tą kartį iškelti ir pritvirtinti prie varčios arba stulpo, pro kur bus įvažiuojama su javais, Šitokią kartį jie vadina kaupole, ir jis stovi tol, kol pradedamas doroti javų derlius; tada jie tą žolių kesulą nuima nuo karties ir dalį tų žolių, iš kurių padarytas kesulas, deda po javais, manydami, kad tokios žolės, nuo saulės kaitros perždiūvusios, padės nuo graužikų, žiurkių ir pelių [...]" (p. 263). Tačiau Pretorijaus įsivaizdavimu vargu ar kaupolė ruošiama Gurcho garbei (p. 265). Geraais draugas [W. Martinijus] mano, kad Gurchas ir Pergrubijus buvo vienas dievas. Pergrubijus (posakis"pergrubyk tą žemę", t. y. pervaryk, įdirbk gerai tą žemę) turėjo būti darbo dievas. Jis švenčiamas ir kovą, ir rudenį, nes įsitikinę buvo, kad darbo dievas reikalingas ir pavasarį, kai laukai ruošiami sėjai ir kai juos reikia įdirbti žiemos sėjai. Kovą, kai darbai prasideda, jie meldė jį pagalbos, valgydami jo garbei kiaulės galvas. Nadruviai ir skalviai tai ir dabar tebedaro. O rudenį jam už tai dėkojo (p. 265). Tačiau Gurchas buvo švenčiamas vien tik rudenį, jis laikytas vien valgių ir gėrimų dievu (p. 265).

Bretkūnas savo rankraštyje rašė, kad Vurškaičiui arba gyvulių dievui buvo kepamas ir jo pyragaitis, ir jis buvo kepamas tik su liepinėmis malkomis (p. 269). O šeimininkas duodavo tokį pyragaitį kiekvienam. Šeimininkas kreipdavosi į Vurškaitį, o imant pyragaičiu, vykdavo visokie pramanai. Pretorijus mano, kad šitie garbinimai tebevyksta, nors vardas Wurszkaitis pas nadruvius nebėra toks paplitęs p. 271). Be to, dabartiniai nadruviai ir skalviai, taip pat sūduviai ir kt. dar tebeturi paprotį vėlų rudenį, uždarant gyvulius į tvartus, į karvides įnešti ir pakabinti jaučio galvą, o į arklides - arklio galvą. Galbūt taip pagerbia Vurškaitį (p. 271).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Šiuo metu nadruviai ir skalviai turi įprotį: jie prausdamiesi burną savo namus paveda Dievo Apvaizdai. Be to, visiems einant miegoti, šeimininkas vienas sustoja kampe ir pasimeldžia. Manau, kad šitokiu būdu prūsai garbino Okopirmą, kai dar buvo pagonys. Lygiai tai pat jie garbina namų ūkio dievą, kurį vadina Žempattis, nes ir reiškia tas žodis beveik tą patį (p. 277). Pretorijus pats matė žvejų kaime Karklėje vieną žveją vietoj vėliavos ant savo valties stiebo prie vairo išsikėlus statutą. Iš medžio žievės jis buvo padaręs žmogaus atvaizdą, kurio galva turėjo du veidus, vieną priekyje, kita - užpakalyje; abiejų burnos plačiai išsižiojusios, ant pečių - du gana dideli sparnai, rankos iš tiestos, dešinioji aukštyn, kairioji į žemę. Kairiojoje jis laiko žuvį, o dešinėje - statinaitę, ant galvos pritaisytas gaidys. Tą atvaizdą jis vadino Wejopatis - "Vėjo viešpats". Pretorijus spėja, kad anksčiau prūsai tokias statulas galėjo statyti Perdoitui (p. 279). Tas žvejys jį pavadino vėjo viešpačiu gal dėl to, kad jo protėviams buvo uždrausta minėti kitų žinomų dievų vardus. Šitą žveją, ant savo valties užkėlusį tą vėjo viešpatį, ten kunigavęs N. Isingijus laikė senprūsių pagoniu ir nepajėgė pasiekti, kad jis lankytų bažnyčią ar ateitų prie Dievo stalo. Šitas žvejas, žiūrėdamas Vėjopatį, iškeldavo aukštyn abi rankas ypač siautėjant audrai, statulą vadindavo taip pat ir Weipons, taip pat dažnai Weidiews - "vėjodievu". Tas žmogus tuomet buvo laikomas turtingiausiu žveju ir jo turtai buvo aiškinami burtininkavimu, neva jis mokąs užkalbėti, pakreipti vėją ir vilioti žuvis savo tinklus, nors jis vertėsi ir šiuose kraštuose neįprasta kupczyste, t. y. prekyba džiovintomis ir šviežiomis žuvimis, sėklomis (p. 281), Statulą arba vėją jis padarė su dviem veidais - vienas žvelgiantis į priekį, kitas į užpakalinę pusę - darydamas užuominą, kad vėjas turi turėti skylę, iš kurios jis išeina ir į kuri įeina. Išžioti nasrai - gal užuomina apie jo jėgą. Ranka, laikanti žuvį - gal užuomina į jo profesiją, kad jis žvejys, o dešinėje rankose esanti statinaitė - gal nurodo prekybą, nes daugumą prekių laivininkai vežasi statinaitėmis. Gaidys gal budrumo simbolis arba jo giedojimą žymi, kuriuo jis praneša apie oro ar vėjo pasikeitimą. Bet gali būti, kad du veidai reiškia prekyboje būtiną atsargumą, išžiota gerklė - nepraleisti geros progos, žuvis - plaukiojimą, o statinė - prekybos naudą, gaidys - budrumą. Taigi galiausiai statula reiškią Perdoitą (p. 283). Senieji skalviai, besiribojantys su Žemaitija, taip pat ir laivams priskiria dievišką galią. Dažnan juos kreipiasi vardu luobgelda - gelda, vežanti visokius lobius (p. 285). Pergubrijus greičiausiai reiškia dievą, kuriam pavedami laiminti lauko darbai. Pas Martiną Murininjų skaitome, kad vienas senas prūsas savo maldą pradeda taip: "O Wiešpatie Dievwe mūsų Pergubri" (p. 285). Dievas Pilwuttis reiškią tą, kuris aprūpina pilvą. Jis padarytas gausos dievu (p. 287). Jo patarnautojai irgi vadinosi pilwitten. Šio dievo pagerbimui buvo naudojami kaušeliai - geriamieji dubenėliai. Jis kaip viena iš aukščiausiųjų dievų rūpinosi bezdukais, kaukučiais ir markopoliais (p. 289). Puškaitis buvo prūsų dievas, valdęs girias (p. 289). Savo miškus dar praėjusiame dešimtmetyje laikė šventais Pūsčaičio garbei kaip tai buvo Pabėtuose. Prie Žemaitijos sienos dar ir dar tebėra miškelis, vadinamas šventu, kuriame Pūsčaičio garbei neleidžia nieko kirsti, kad jis ir kiti dievai nebūtų sužeisti (p. 289). Ir tarp žemaičių, ir tar prūsų pasienyje, ypač Skalvoje rasi daug tokių, kurie kadagį laiko šventu ir tiki, kad ten gyvena Pūsčaitis, mat puscaitis reiškia dykvietę, o ten kadagiai ir auga. Šio miško dievų garbinimas toks kad jiems po šeivamedžiu, taip pat po kadgiu buvo padedama duonos ir alaus (p. 291), midus ir kitų valgių, tikintis, kad taip sulauks lengvesnės dalios iš savo ponų ir gausos. Jie meldėsi į Paūsčaitį, kad tas paveiktų bezdukus, kad pripildytų jų daržines. Bezdukai ar barzdukai buvo maži, dieviškio žemės žmogeliukai, kad jų galima rasti po šeivamedžiu. Jie tik piršto dydžio, vyrų kepurės raudonos, o moterys su baltomis skraistėmis. Jie su didelėmis barzdomis, dėl to barzdukai. Nadruviai juos vadina ir kaukučiais. Įsitikinę, kad jie neša grūdus ir turtus, tačiau skiriasi nuo aitvarų. Barzdukai gyvena apačioje o aitvarai virš žemės. Bezdukai atrodo kaip žmonės, o aitvarai - kaip drakonas arba didelė gyvatė su ugnine galva. Aitvaras gali padaryti ir žalos. Aitvaras įlenda kitiems žmonėms į klėtis, svirnus ir daržines ir vagia grūdus (p. 293). Pamatę skrendant aitvarą, jie išsitraukia peilį ir įsmeigia į tą vietą, kur stovi: Čia aš tau parodai savo vietą, o tu parodyk savąją. Tada aitvaras tą žmogų apipila utėlėmis, bet prieš pasitraukdamas parastai uždega namuose, kuriuose prisilaiko. Kaukučiui duoda pieno, alaus. O aitvarui turi būti duota virto ir kepto valgio ir būtent pirmi kąsneliai. Kai kuriems nadruviams bezdukai gyvena miškuose po medžiais, o kaukučiai - daržinėse, svirnuose, ir gyvenamuosiuose pastatuose. Bet ir vienus ir kitus vadina barzdukais, nes atrodo jie panašiai. Markopoliai ar kaupoliai laikyti ponų ir kilmingųjų dievais. Jie atneša daug gėrybių o tai atsiranda iš jūros, nes turi įsitikinimą nadruviai, skalviai, žemaičiai, kad po žeme irgi yra vanduo, didelė jūra, kanalais susijungiant su didžiąja pasaulio jūra, todėl šitie barzdukai iškyla iš tos jūros ir todėl vadinami markopoliai (iš marios kopa, iš jūros kopia). Šitie markopetai susišneka su žmonėmis. Jeigu šitiems kaukučiams vieta patinkanti jie naktį į kurią nors namo vietą suneša krūvą skiedrų, į melžtuves primėto galvijų ir arklių mėšlo. Šeimininkai daržinėse ir jaujose vakarais padengia jiems stalą, ant kurio padeda sviesto, sūrio, alaus ir pakviečia juos valgyti, o jei pamato, kad jie kiek ragauta, tai tikisi didelės sėkme. Kita dievukų rūšis yra koboldai, kuriuos senovės prūsai laikė Pykulio arba velnio tarnais. Jie mėgsta užpulti moteris (p. 297). Dar yra Žemeliukas, Žemepatis, Žemenikas. Žemynėlė arba Žemyna laikoma Žemėpačio seserimi. Dėl jos žemė pasidaro vaisinga. Gabjauja yra grūdų ir jų pastatų dievas. Jo garbei turėjo būti užmušamas gaidys. Ir kitokie dievai minimi (p. 299). Nadruvoje seni prietaringi žmonės prieš saulę dažnai apsilieja, juo labiau, kai nori saulės ar lietaus; tai je daro sumurmėdami keletą žodžių. Dažniausiai tai būna prieš pusryčius jiems kalbant maldą (p. 303). Labai garbinami buvo vanduo ir ugnis. Vanduo kaip vyriškas dievas, o ugnis - kaip moteriška. Pirmajam mesdavosi vardu Bangputtis, o ugniai - vardu Panikė. Baisiausia ir šlykščiausia mirtis jiems buvo būti įmestam vandenį. Nadruviai ypač bijo ne tiek būti pakarti kartuvėse, kiek po mirties būti įmesti į pelkę ar vandenį. Todėl matyt šitai žinodami kunigai, norėdami pavaizduoti jiems amžinojo prakeiksmo baisenybes, vartojo žodį perklantits (p. 303), kas reiškia būti permirkusiam šlykščiame klane (p 305).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): O būti sudegintam ugnyje nadruviams buvo didelė garbė, kurią patirdavo tik dideli žmonės, jų vaikai ir žmonos (p. 305). Dabartiniu metu nadruviai ugnį apskirtai laiko šventa, vadinami šventa panyke. Bretkūnas rašo kad žvejai vandens garbei tam tikru laiku maudėsi, o pavasarį, žvejodami mariose, pirmą lydeką paaukoja prikūrendami laužą, kad būtų stipri anglių ugnis, užmeta lydeką, kurią suvalgo vandens garbei. Šito dievo (vandens) garbei laikyti keli vaidilučiai, vadinti naručiais (p. 305). Garbinamai ugniai tarnavo vaidilučiai. Moterys nadruvės vakarais, užkasdamos žarijas, sako: "Šventa Panyke aš tave gražiai palaidosiu, kada nesupyktum" (p. 305). Nadruvoje žmonės krosnyje turi specialią įdubą, kuriose sukasa degančias žarijas ir jei tokia pakasta ugnis išblėsta ir kitą dieną jis neberanda, laiko blogu ženklu (p. 306).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Bretkūnas rašo, kad žalčių šventinimas vyko taip. Pasikivečiamas vaidulutis arba maldininkas, kuris atsineša vieną ar keletą žalčių, tada padengiamas stalas, ant jo pastatomas kaušelis su gėrimu ir ąsotis alaus. Vaidulutis meldžiasi, o jam meldžiantis žaltys turi išlysti iš pintinės ir užšliaužti ant stalo, tada vaidulutis padaro apie žaltį ratą, o kol vaidulutis kalba maldas, žaltys guli kaip negyvas. Tada žaltys apliejamas alumi iš pašventinto kaušelio, t. y. dubenėlio, tada vaidulučio liepiamas paliečia keletą valgių, pasinaudodamas rankšluosčiu nučiuožia nuo stalo, o vaidulutis vietą, kurią žaltys nori užimti pašventina savo malda (p. 309). Šventinimas užbaigiamas gausiu gėrimu ir linksmybėmis. Baronas Hebersteinas tai patyrė prie Vilniaus. Ypač Žemaitijoje kai kurie ir dabar įsitikinę, kad užsitrauktų nelaimę, jei žalčio atsisakytų (p. 311).

Prieš metus kitus Įsruties apylinkėje tarnavo bers, kilęs iš pamiškės kaimo anapus lietuviškojo Jurbarko. Jis pasakojo su smulkmenomis kaip tikrą dalyką, kad toje vietovėj keli kaimai, nors ir labai slaptai, bet dar tebeturi vaidelį, kur jie vadino monininks. Šis tam tikru metų laiku, bet paprastai pavasarį ir rudenį, tam tikru ženklu sukviečia žmones, tam tikromis kerėjimo maldomis surenka kelis žalčius ir juos užkeri tam tikromis keistenybėmis. Tada ant stalo nešami valgiai ir gėrimai, o žalčiams irgi padengiama atskira vieta ir pastatoma pieno; ir kai jie tam paruošta lenta, irgi apdengta, užšliaužia ant stalo ir ten monininko paliepimu paliečia visus valgius, tada prasideda puota ir ji užbaigiama gausiai geriant. Pasibaigus puotai kiekvienas dalyvis vaideliui turi išsipasakoti, kam jis buvo negeras, kas jam padarė žalos ar jį įskaudino ir kokią žalą jis norįs padaryti savo skriaudėjui. Jei tik kas nors užsinori savo skriaudėjui sugadinti javus, tas vaidelis ima žaltį į abi savo rankas, užkeri jį iš naujo, vėl sukalba keletą savo užkerėjimo maldų ir tada sviedžia jį per duris ar per langą, tardamas "Šmikšt per ežę" (p. 311). Jei vaidulis tartų "Šmikšt per aruodą", būtų sugadintos duonos atsargos. Taigi senoji pagonybė tose vietose dar nebuvo išnaikinta. Šis burtininkas buvo Žaltonis, t. y. žalčių žinovas (p. 313). Kiek Pretorijui pavyko sužinoti iš vieno žemaičio, kurį kalbino Viešvilėje, Skalvos Ragainės apskrityje, tai gyvates jie garbino štai kodėl: gyvatė gali greitai judėti be jokių išorinių organų, todėl gyvatėse turi slypėti ypatinga nuostabi dvasia (jo žodžiais - dieviška), kuri ją varo. Gyvatės savaime ir nemiršta, nebent nugalabijamos. Jos kiekvienais metais atsijaunina, nusimesdavo senąją odą. Jei ką svarbaus ketindamas pamatai gyvatę, tai esąs ženklas, kad pasiseks (p. 313). Namuose žalčiai buvo laikomi prie krosnies arba kokiame trobos kampe. Kai kurie buvo maitinami ąžuoluose ir tam tikru metu aplankomi. Šitiems žalčiams pagarbą daugiausia moterys atiduodavo, kreipdamosios į Laimelę, kaip žmonių gimimo ir vaisingumo deivę - ji turėjo pasirūpinti, kad vyrai būtų miklūs vaikų parūpinti ir tokie išliktų. Ir jos garbei laikomi žalčiai. Namų žalčiai maitinami pienu ir jiems tinkančiais valgiais, tačiau rudenį vaidilutis ar jam nesant šeimininkas, nors ir nedaug išmanantis stabmeldystės dalykus, turėjo tam tikromis maldomis maldomis žaltį išvilioti iš jo miggi (migio, guolio), kad jis atšliaužtų iki stalo. Stalas apkrautas visokiais valgiais, nuo stalo iki žemės turėjo karoti rankšluostis, kuriuo žaltys privalėjo užšliaužti ant stalo ir paragauti valgių ar bent paliesti. Jeigu vaidulutis nesugebėdavo išvilioti žalčio, tai ženklas, kad šeimininkui ir jo namams tais metais atsitiks nelaimė. Tačiau dabar čia pas mus tokių pramanų mažėja, nes šitokių vaidulučių ar gyvačių kerėtojų turėti visose vietose Prūsų Lietuvoje dabar neįmanoma (p. 315). Kai kurie žmonės pavasarį pasiieško žalčių, pasigauna juos gyvus ir jais paliečia arklius. O jei čia įsiveisia tvartuose, jie neišvaromi, bet paliekami neliesti jų guolyje. O jei pastebi kad žaltys atsirango prie karvės tešmens ir žinda pieną laiko laimės ženklu. Daugeli trokšta žalčio su ragučiais. Jiems priskiria didelę galią neši laimę (p. 317).

Didžiuosius apuokus prūsai garbino (p. 319). Tačiau žalčiai ir pelėdos patys savaime jiems nebuvo šventi. Jie pirmiausia turėjo būti pašventinami. Ir ne tik visas raštas, bet kiekvienas atskiras žmogus galėjo rinktis ką garbinti. Štai nadruviai dar šventais laiko gaidį ir vištą, kuriuos savo inkurtuwen arba savo namų palaiminimui pirmus įleidžia į namą jie juos gerai maitins. Tokių neleidžiama skriausti, jie nepjaunami, nevalgomi, bet nelaikomi dievais (p. 319). Kaip šventi buvo gerbiami briedžiai. Prūsai iš pagarbos kriviui briedžius gerbė (p. 321). Kiek Pretorijui praneša žmonės, matę didįjį apuoką ir laikę rankose, jis daug kartų perspėjęs dėl nelaimių, todėl kai jie girdi jį kalbant, jo žodžiu laiko tarsi pranašo ar angelo žodžiais (p. 323). Jie tarsi moka kalbėti ir perspėja arba dėkoja (p. 325). Šventais laikyti ir kai kurie žolynai, dar ir dabar jiems ypač šventa pelkėse auganti žolė, kurią jie vadina šilinge todėl, kad jie jos neskina, pirma nepadėję šilingo į tą vietą, kur jis auga. Yra tokia žolė kaip gryžuolė, t. y. sąnarių arba grįžo žolė. Kasa ją taip, kad kastuvas nepaliestų šaknies ir ima ją ne plikomis rankomis bet su baltu audeklu (p. 327). 355. Kiek galima įsivaizduoti, naujasis krivis po išrinkimo vaidilučių būdavo iškeliamas aukštyn ir visiems parodomas (tokios ceremonijos Nadruvoje tebevyksta, kai pristatomas krašto valdytojas) (p. 361). Krivio aukščiausia valdžia jo šalyje buvo daug didesnė nei popiežiaus aukščiausia valdžia krikščionybėje - jų popiežių tam tikromis aplinkybėmis galėjai nušalinti (p. 367). Krivis galėjo laisvai, dar ir būdamas geros būklės, pasiaukoti dievams ir per ugnį nusiųsti save į dievų draugiją (p. 367). Vaidilučiams ir eiliniams žmonėms toks krivis danguje buvo jų šventasis (p. 369). Hennenbergeris savo darbe "Senovės Prūsija" vaidilutį, kuris atsirado 1531 m. Pabėtų parapijoje ir aukojo kiaulę, vadintas krivaičiu - pasak Pretorijaus galima spręsti kad jis manė, kad tas vaidilutis galėjo būti iš senųjų krivių giminės (p. 379). Pretorijus: "kas šiek tiek moka prūsų ir nadruvių arba ir lietuvių kalbą, tas man pritars, kad žodis krywaitis reiškia ir krivio sūnų, ir jo giminaitį, taip pat ir tokį žmogų, kuris pirmutinis kandidatas į krivio vietą [...]" (p. 379). Vaidulučiai buvo vyriškos ir moteriškos lyties (p. 381). Krivio pasiųstieji vadinosi zigones zigonenen (p. 381). Jie vadinti weidullen ir weitullen, t. y. išminčiais, išmintingais magais, weitulluti arba weidolotti. Bretkūno rankraščiuose randame weisduttei arba wiesdolotetei. Tai reiškia aiškiaregys, iš weisdu, "aš regiu, matau", nes jie galėjo daug regėti sapne, vaške, putose, dūmuoe ir kt. Arba nuo žodžio wejdyiu, weidit, kas reiškia "vaidytis", nes jie taip uoliai meldėsi, kad atrodę, jog grumiasi su dievu (p. 381). Prūsijoje kunigai vadinti weidelei arba weidulutten. Prūsijoje šis žodis perėjo į vokiečių kalbą, būtent Weideler. Nadruvoje, Skalvoje, iš dalies ir Notangoje, taip pat Sūduvoje burtininkai vadinami žynnys, zininei (iš "žinau"), taip pat "monininks". Taigi jų menas buvo užsiiminėti burtininkyste (p. 383).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Kai kraštas atiteko ordinui, vaidulučių pareigos pasikeitė, sumažėjo (p. 385). Prūsijoje pašalinus krivį, vaidilučiai išliko, nors ir vien slapta, todėl savo darbą jie turėjo dirbti tikta tada, kur ir kaip galėdami, tad pamažu tai šis, tai tas iš senosios tarnystės dievui atkrito. Po 1249 m. kai prūsai priėmė krikščioniškąjį tikėjimą, minimi tik tilusonys ir lingusonys, kurie buvo ne kas kitaip vaidulučiai (p. 389), kurie laikėsi pas paprastus žmones kaimuose, jau pavaldžius Vokiečių ordinui, ir kurie daug mažiau gerbiami negu vaidulučiai prie krivio. Tačiau ir krivis tuo metu turėjo būti. Juk jo būstinė buvo Nadruvoje, kuri nebuvo puolama (p. 391). Minimi ir visokie kitokie stabų tanai: zygenotten, tilussei, lingussunei, wurszkaitei, burtonei. Prie jų priskiriami ir dabar esantys vaškonys, žvakonys, dūmonys, pūtonys, oronys, žvaigžžiūronys, lekutonys, vidurionys, kraujučiai, pūstonys, seitones, sietones, vėjonys, nerutti, žvalgonys, zaltones, kaukučionys, sapnones ir kt. (p. 391). Jų likusių dar randama Žemaitijoje ir palei Prūsijos žemės sienas, prieinančias prie Lietuvos ir Žemaitijos (p. 391). Nadruvoje dar ir dabar tie, kurie turi sukvieti žmones, vadinami zygonei, zygonottei. Jie buvo paprasti tarnai, kuriuos krivis šen bei ten pasiųsdavo. Vietiniai žmonės juos labai gerbdavo. Jie buvo stabų šventikai ir minios vadai. Gal kai kurie jų bent jau, buvo ir vaidulučiai (p. 393). Žygenotai dažnai imdavosi ir kariuomenės vado ir karvedžio vaidmens. Tilusėjai arba tolusoniai buvo vaidulučiai, kurie kaimuose pas ponus ir kitus prūsus užimdavo žemesniojo vaidulučio vietą, nors kai baigėsi krivio galybė, jie galėjo būti ir iškiliausieji. Jie būrimų metu keistai murmėdavo. Jie įkalbinėjo žmones grįžti prie pagonybės, žiūrėdami į dangų skelbė apie mirusiojo būklę (p. 395). Ligušoniai šalia tulusionių sakydavo ilgas kalbas apie mirusiojo gyvenimą, pagrąžindami jų žygdarbius, stebeilydamiesi į dangų, garsiai šaukdami kad mirusį mato jojantį ant žirgo per vidurį dangaus. Ligusuonys gavo vardą nuo žodžio linguot (kyboti ore) arba sklęsti oru nemosuojant sparnais, nes jie per savo apeigas pasakodavo apie tokius triukus ore. Burtons reiškia ženklų aiškintojas, nes jie stebėjo įvairius ženklus ir reiškė savo nuomonę. Tai apibendrinamasis žodis, apimantis ir kitas vaidulučių rūšis (p. 399).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Johannas Meletijus nemini vaidulučių - gal dėl to, kad vaidulučiai (waideliai), t. y. burtininkai, Ordino buvo labai baudžiami. Todėl vaidulučio vardas Prūsijoje pamažu išnyko. Todėl Meletijus ir mini tik burtii, t. y. ženklų aiškintojus, nors čia vienas ir tas pats (p. 401).

Waideliai arba prūsiškai weidulli arba weidulutten "(nes šitaip nadruviai Prūsijoje įvairiai įvardija kalbėdami apie tą patį), kurių reliktų, deja, dar galima rasti Prūsijos lietuviškuose valsčiuose Nadruvoje, Skalvoje, iš dalie Sūduvoje, bet daugiausia tai Žemaitijoje". Vaškonis yra ženklų aiškintojas liejant vašką. Meletijus apie vaško liejimą kalba: norėdamas patikti moteriškei, kurios sūnus buvo išvykęs į karą ir apie kurį ji neturi jokios žinios, šis liejęs vašką į vandenį ir kai vaškas parodę ženklą - sudaužytą laivą. Jis apsakė, kad sūnus žuvo laivui sudužus į krantą. Vaškonys ir kitokiomis progomis burdavo, pav. kai reikdavo sužinoti ar seksis šinkuoti alų, arba jeigu kam kas pavogta buvo (p. 403). Taip pat pavojingų ligų atveju, apsigyvenant namuose ir pan. (p. 405). Prie vaško liejimų priskiriami szwinnutzei, švino liejimai. Žvakonys yra tie, kurie stebėjo degančias žvakes ir jos sūnų ženklus. Dar jie vadinami dūmonimis. Pretorijus: "kartą mano kunigavimo pradžioje man pačiam atsitiko štai kas: Aukštynlaukių kaime teikiau Komuniją senai moteriai, kuri labai silpna gulėjo lovoje, ir ten buvo uždegtos vaškinės žvalės; suteikus Komuniją, viena moteris iš karto žvakes užgesino, o vienas mano potabelis norėjo prieiti išsklaidyti dūmus, kad jie manęs neerzintų. Jinai potabelį sulaikė, bet stebėjo dūmų ženklus ir iš jų sprendė, ar ji atsigaus, ar mirs [...]. Bet aiškiai girdėjau tą moterį sakant, kad šitas asmuo nuo ligos nemirs, bet atsigaus, - taip ir įvyko" (p.405). Putonys yra tie kurie alaus putose įžvelgia ženklus (p. 405). Orones tie kurie stebėjo orą ir galėjo pranešti kada kokis lauko darbus reikia dirbti; jie sprendė apie žmonių ir gyvulių ligas, išpranašauti oro permainas. Jie galėjo dažnai keisti orus (p. 407). Žvaigždžiūronys - žvaigždžių stebėtojai. Lekkutones - tie kurie klausėsi paukščių balsų ir stebėjo jų skrydį. Lekutonių dar daug yra prie Žemaitijos sienos. Jie iš paukščio traukimo, skrydžio, balsų gali ne tik oro permainas išpranašauto bet ir tai, ar kelionė, teismas ir kiti dalykai bus laimingi. Jie dar vadinasi paukštučiais (kaip romėnų augūrai, haruspikai). Jei šarka sučirškė jie galėjo paakyti, kas bus. Jiems gandrai, garnys, genys, lakštingala, balandžiai buvo laimės reiškėjai (p. 407). Widdurones mokėjo pranašauti iš dievams paskerstų gyvulių vidurių (p. 407). Šiuo metu kai kurie nadruviai apžiūrėję kiaulės blužnį, kepenis, gali pasakyti kokia bus žiema ir pan. (p. 409). Kraujuttei aiškina iš gyvulių ir žmogaus kraujo. Jie tardavo ir savo žodį, nustatant moters nekaltybę, nes pranašaudavo moterų mėnesinėmis. Jie buvo senovės prūsų medikai, mokėjo stabdyti bėgantį kraują su moterų mėnesinėmis išdarinėjo visokias nešvankybes. "Šitokių žmonių dar buvo daug mūsų tėvų laikais, ypač Skalvoje, palei Žemaitijos sieną. Dabar Nadruvoje sutinkama tokių kraujučių kurie žmonėms nuleidžia kraują, taip pat stato kraujasiurbes taures, siurbia žmonėm kraują naudodamiesi rageliu ir iš kraujo skonio žmogui pasako, ar jis liksiąs sveikas, ar netrukus susirgsiąs, o tai kartais ir išsipildo. Pastebėtina, kad tokie kraujučiai, prieš siurbdami. Po barzda sumurma keletą žodžių, o paklausti, ką jie kalbėjo, pamaldžias judesniais sakosi linkėję, kad kraujo nuleidimas žmogui išeitų į sveikatą, tačiau man atrodo kad čia gal dar laikomasi kažkokio prietaro" (p. 409). Pūstonys, t. y. vaideliai, kurie pūtimu ne tik gydo žaizdas, bet kai kam gali ir pakenkti. Kaip praneša Pretorijui patikimi žmonės, jų papūtimas toks paveikius, kad jei jie pučia į skepetą, ant kurios tik truputis iš žaizdos ištekėjusio kraujo, tai pacientai tuoj pat pajunta žaizdos skaumus sumažėjus arba juos sustiprėjus. Kai kurie, kastruodami arklius, bulius ir ožius turi paprotį prieš darydami įpjovą, peilį pirma apipūsti, ypač jo ašmenis, o atlikus pjūvį ir išėmus kiaušelius, peilį palaikyti skersai virš žaizdos ir papūsti į žaizdą, nes mano, kad žaizda taip lengviau užgis. "Patikimi žmonės man praneša, kad kai kurie taria ir keistus žodžius bei meldžiasi, šito man neteko stebėti, tačiau ne kartą pastebėjau, kad jie pučia taip, lyg tuo metu prarytų vien ar kitą žodį, todėl sprendžiu, kad čia gali būti senosios burtininkystės ir vaideliavimo liekana" (p. 411). Seitones kabino sergantiems žmonėms ar gyvuliams tam tikrus daiktus arba amuletus ir kai juos nuimdavo, galėdavo apsakyti, ar jie gyvens ar mirs. Tokių žmonių Nadruvoje ar Skalvoje yra gana daug, nors tik nedaug iš jų yra savo amato meistrai, daugelis jų yra apgavikai. Sietones buvo vaideliai, kuri atsakymą sužinodavo sukdami sietą. Tokių žmonių galima rasti Nadruvoje ir Skalvoje (p. 411). Vėjonys stebėjo vėjus, gebėjo juos paversti audra ir juos nukreipti norima kryptimi. "Šių sugebėjimų turi keletas žmonių Nadruvoje; ir su nuostaba matai, kaip lengvai, kilus gaisrui, gali būti pakeista vėjo kryptis, tuo labiau, jei gaisras kyla per baisią audrą, - tai iš dalies aš pats mačiau 1678 metų spalį Nybudžiuose. Kai kurie iš šitų vėjų sukiotojų moka ir ugnį užkalbėti, ugnies angelui, kaip jie sako, paliepti, kad jie nedarytų žalos" (p. 411). Wanduolutti, taip pat udones yra vandens būrėjai, ženklų aiškintojai, kurie iš vandens, iš jo putų, bangų gali pranašauti. Vieni jų yra nerutti, kurie pasineria po vandeniu ir pasako kokių žuvų galima tikėtis, koks bus oras, gali užkalbėti, užkerėti žuvis (p. p. 411). Šiems giminingi yra udburtulli, ženklų aiškintojai, kurie moka iš vandens parodyti keletą figūrų, vaizduojančių tai, ką pageidaujama parodyti. Taukučiai buria iš taukų ar aliejaus, maišo su suodžiais ir biria - jaunystėje matė keletą Skalvoje. Esama stikliorių, būrusių su stiklu. "Be abejo, stikle buvo užkerėta, burtais įviliota pažįstama dvasia, kuri nurodo kokio nors reikalo išeitį" (p. 413). Zerkolutti - žiūrėtojai į veidrodį. Jie veidrodžiuose, kuriuos vadino šventais įžiūri ką nori. Karklėje viena moteris turėjo tokį veidrodį. Pas ją atvyko vyras iš Rusnės klausti dėl savo žmonos. Jis turėjo bristi į Karklės upę ir laikyti veidrodį po vandeniu. Zerkolutti savaip pasimeldė ir veidrodyje pasirodė mirusiosios veidas. Ir tikrai parėję rado žmoną agonijoje ir kitą rytą mirė (p. 413). Žolininkai - būrėjai iš žolių. Apie tuos žmones prisiklausė visokių dalykų ir tvirtinama, kad jie vyksta be burtų, bet Pretorijui atrodo, kad kai kurie dalykai negalėjo vykti be šių velnio pramanų (p. 413). Vienas vyras iš Ragainės valsčiaus parodė Pretorijui žolę juodu koteliu ir pasakė galįs ja verdantį vandenį ne tik greitai atšaldyti, bet ir paversti ledu. Pretorijus liepė užvirinti vandenį. Į verdantį vandenį jis įmetė šiek tie tos žolės. Vanduo nustojo virti ir netrukus pasiengė plutele iš ledo, kurioje buvo matyti forma žolės, kurios kuokštą jis buvo užmetęs. Viena šiaip jau pamaldi moteris davė Pretorijui žolelę, kurią ji įdėjusi į puodą su saldžiu pienu, po dviejų dienų jame atsirado daug grietinės. Vienas žemaitis pasakė kad yra žolių kuris gali apnuodyti kaip gyvatė arba padaryti žmogų bepročiu. Yra tokių, kurios gyvatę sustingdo vietoje. Esama žolių, kurios gali pralinksminti. Yra žolių, nuo kurių patį velnią pamatys, žolių kuriomis per sausrą galima lietų sukelti, žolių, galinčių žmogų nematomu padaryti, žolių kuriomis galima apsiginti nuo gaisro, sapnuoti vaiduoklius, kuriomis galima apžavėti mylėti (p. 415). Šitas žemaitis pasakojo, kaip kartą toks maldikkis bjauriai senei prikabinęs tokią žolę, davęs jai jos ir pakramtyti ir prie tos senės privedęs šaunų jaunikaitį, tik ji persimetusi su juo keliais žodžiais, padavusi jam ranką ir tas be galo užsidegęs meile senei (p. 417). Dar buvo vaidulučių, vadinamų szwalgones - tai vestuvių kunigai, kurių priedermė buvo per sužadėtuves patarnauti jauniesiems ir naujai porai pranašauti laimę ar nelaimę. Žvalgauti reiškia "apžiūrėti: ir sužadėtuvės taip vadinamos, nes jaunikis ir jaunoji vienas kitą apžiūri (p. 417). Tiems žvalgonims svarbūs sapnai jaunųjų sapnuoti, alaus putos, susidariusios pripylus kauszelen, todėl jie ir būrėjai iš putų. Jie sprendė ir apie moters nekaltybę. Šitokių žmonių randama Nadruvoje, Skalvoje ir kitur. Vienas toks senas nadruvis pasakojo jam, kad kartą jaunystėje buvęs savo giminių sužadėtuvėse prie Žemaitijos sienos. Ten atėjo toks žvalgonis ir kai jaunieji išėjo iš klėtis pirmą kartą, jis paėmė du vandens pripiltus kaušelius, įdėjo į juos abiejų jaunųjų žiedus ir virš viso to sukalbėjo maldą. Po maldos jis davęs abiems jauniesiems šiek tiek išgerti iš kiekvieno kaušelio. Po to žvalgonis atsiklaupęs ir ilgai meldęsis ir jaunieji ir kiti dalyviai turėjo kartu klūpoti (p. 419). Po šios ilgos maldos jis jaunajam liepęs išimti savo ir nuotakos žiedus ir jaunikis iš vieno kaušelio išėmęs abu žiedus, visiems dalyviams nepaprastai stebintis nes prieš tai kiekviename kaušelyje buvo po vieną žiedą. Tas vyras tikino, kad per paskutinę maldą atrodė lyg kaušeliuose vanduo užviręs ir šitas žvalgonis jauniesiems nurodęs, jog jų santuoka esanti Dievo palaiminta, ir ne ta prasme , kad jie susilauksią daug vaikų, bet ta, kad jie gyvensią taikiai, švelniai ir linksmai, tai vėliau ir atsitikę. Pretorijus: "Aš čia visiems palieku laisvę galvoti, ką nori, tik manau, kad šitas apeiugas šie žmonės bus perėmęs iš senų senovės [...]" (p. 419). Zaltones - zalčių kerėtojai, tai tie, kurie mokėjo užkerėt žalčius. Zaltis, t. y. Schlange. Žaltonis arba žalčių waidelis. Meletijus apie juos rašo, kad murmėdami maldas jie mokėję šeimininko namuose maitinamus žalčius išvilioti iš jų landų ir jie šliauždavę ant balto rankšluosčio, jiems ištiesto ant grindų iki pat stalo, iš čia - ant stalo, kur ragaudavę visus valgius. Tai buvo geras ženklas ir šeimininkas pralinksmėdavęs. O jeigu žalčiai neišlįsdavo iš savo landų arba valgių neragaudavo, šeimininkas baimindavosi, kad užgrius didelė nelaimė. Šie žaltonys rūpinosi ir tais žalčiais, kuriuos moterys laikė šventais ir prie kurių meldęsi, kad dievas jų vyrams suteiktų vaisingumo galią ir mitrumą deramai mylėti moteris. Žaltonių šen bei ten dar pasitaiko, "[...] o šiaip jau nadruviai pereina prie žalčių gaudymo, jie kasmet pasirenka jų pavasarį ir, kalbėdami tam tikrus žodžius ir atlikdami tam tikras apeigas, panaudoja juos savo arkliams, kad tie gerai tarptų". Dar vieni vaidulučiai buvo szweronei, jie garbino ir globojo žvėris laukuse, ypač briedžius, pelėdas ir kt. (p. 421). Medziorei - jų priedermė buvo pašventinti miškus ir medžius. Ji prižiūrėjo tokius miškus ir alkus, kurių šen bei ten dar pasitaiko, ypač Žemaitijoje. "Nadruvoje visur dar irgi galima rasti beveik tokių pat žmonių, kurie dar esamuose miškuose ieško, kur rasti romovę, t. y. ypatingai suaugusį medį, o radę tokį, jie tą vietą pažymi. Taip pat, matyt, dėl to, kad dėl jo retumo kas nors galėtų jį lengvai nukirsti ir padaryti nebetinkamu prietarams, jie nupjauna visą kitą grožį, taip pat ir viršūnę, tačiau taip kad nepaliestų šakų, kurios suaugusios ir turinčios didelį poveikį. Šitie žmonės ima didelius pinigus, kai juos kas nors paprašo nuvesti prie šitokių medžių; ir aš pats tą patyriau, iš smalsumo panorėjęs pamatyti tokį medį - be mažų arbatpinigių negalėjau ten pateikti" (p. 421). Dar buvo vaidelių, kurie vadinosi kaukuczones arba ir barztukkones. Šiuos vardus gavo nuo žemės ir aukso žmogeliukų. Jie mokėjo užkerėti kaukučius, kad jie laikytųsi venoje ar kitoje vietoje. Žmonės, norintiems juos turėti, teikė informaciją, kaip jiems elgtis, tam tiktais laiko tarpais patikrindavo, o ypatingomis maldomis ir kerėjimais juo iškvietus, šeimininkas juo vaišindavo rinktinais valgiais. Jeigu jie pasirodydavo, būdavo didžiulis džiaugsmas. Tokie kaip šie kaukučionys buvo ir piluitten. Jie tarnavo Pilwittui, kuriam priklausė ir kaukučiai. Žmonių, laikančių kaukučius, dar yra daug, vadinasi turi būti ir tokių burtininkų, kurie moka juos iškviesti. "Nors šitokie vaideliai nebėra taip visuotinai gerbiami kaip krivio laikais, tačiau neginčytina, kad vis dėl to tokių žmonių kurie laiko kaukučius, jie labai šlovinami ir laikomi pusdieviais, kas paakytina ir apie kitus burtininkus ...]". "Jie dabar paprastai yra elgetos ir piemenys, apsistojantys tai šen, tai ten, o kai jų paklausi, kaip jie, turėdami tokių sugebėjimų, turi vargti tokį elgetos gyvenimą, jie atsako: "Dievo valia, kad mes turime šitaip gyventi, o ir kas iš to, jeigu turėtume daug, juk mes per seni ir per silpni išlaikyti didelį turtą". Bet negalima nuneigti, kad dar ir šiuo metu Nadruvoje, Skalvoje, Sūduvoje ir iš dalies Notangoje yra pasiturinčių valstiečių, kurie palankūs tokiems vaideliams ir daro tai, ką anksčiau darė tokie vaidulučiai, nors šie valstiečiai tai daro tik slapta ir tik savo nuosavuose namuose, o ne pas kitus" (p. 423). Dar yra sapnonei. Šie gviešėsi ne tik sapnus aiškinti, bet ir nusakyti būsimus dalykus (p. 423). Šitokių sapnuotojų, ypač moterų, dar yra Nadruvoje, Skalvoje ir iš dalies Sūduvoje bei Notangoje ir jos dažnai, įkvėptos šėtono, gana gerai atspėja ateitį, kartais ir aiškindamos sapnus (p. 425).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Udburtelli ima dubenį iš cino ar medžio, pripila vandens, į vandenį įmeta 3 ar 5 akmenis (bet ne raudonuosius); stebi kokį ratilą akmenys sudaro ir kaip ratilai vienas su kitu santykiauja, iš to jie sprendžia apie sumanymo sėkmę ar nesėkmę, bet prieš tai burtininkas palabindamas geria iš kaušelio ir sukalba keletą maldų. Kiti ima žiedą to žmogaus, kuris ieško žinios, (tačiau tai turi būti pašventintas žiedas arba pats pašventina, pariša ant siūlo, pakabinto virš dubenio su vandeniu. Sukalba kelias maldas, kuriomis prašo Dievo žiedu duoti ženklą. Jei dėl vagystės, tada vardija vietas ir žiedas ir nekrustels, kol nebus įvardinta ta vieta. Ir tada jis savaime į dubenį atsitrenkia. Toliau aiškina ar vyras, ar moteris. Tikri meistrai tie, kurie gali matyti vietą, kur yra pavogti daiktai. Kiti ima tik gryną vandenį, pasemtą atsistojus priešais saulę, pasimeldžia, spjauna ir seilės įgauna formą to daikto, kuris tiriamas. Tačiau vyrų reikalams gali būti pasitelktas berniukas o moterų - mergaitė kuri turi spjauti į vandenį. Taukučiai prie Žemaitijos sienos irgi mėgsta taip daryti (p. 431). Po pradinių maldų ir gėrimų jie ima mažą berniuką, ant jo nykščio ar žiedpirščio nago užtepa taukų ar aliejaus gerai išmaišyto suodžiais. Šitaip apteptą vaiko nagą laiko priešais saulę ir iš saulės spindulių ir nago įlinkio įžvelgia figūrą. Senas skalvis Pretorijui papasakojo kaip vienas žemaičių bajoras pasikvietė būrėją iš paukščių (lekutonį). Jis turėjo jam pranašauti iš paukščių balsų ir skrydžio, ar jo sūnų, kurį jis buvo pasiuntę į karą prieš maskolius lydėsianti sėkmė. Tas lekutonis anksti ryte apsitaisė baltai ir švariai, į ranką paėmė pašventintą krivūlę, t. y. kreivą lazdą, nuėjo ant pillukztis, t. y. ant supiltos kalvos, veidu atsisuko į rytus, dešiniu šonu - į pietus, kairiuoju - į šiaurę, nugara - į vakarus ir ilgokai meldėsi. Nenutraukdamas maldos jis krivūle apibrėžė ratą tame dangaus horizonte arba plaga, kur maždaug vyko karas su moskovitais, tačiau jis apėmė visą dangaus plotą kurį tik galėjo aprėpti akimis. Čia jis stebėjo: ar atskrido koks nors paukštis ir koks kokia jo išvaizda, koks giedojimas ir skrydis? Matė maitvanagį, paskui kitą jį persekiojusį didelį paukštį (p. 433). Vienas senas žemaitis kartą Pretorijui sakė, kad yra tam tikri žmonės, tam tikra šeima, kurie moka elgtis su kaukučiais. Ir nieko kito nesą galima šito išmokyti, o vien tik tuos, kam pati gamta davė tokį gebėjimą. "Kai kam mūsų Nadruvoje yra neginčytinas dalykas, kad gebėjimas elgtis su žalčiais, juos iškviesti, pamatyti ir paimti karūną, įžvelgti ir rasti turtus ir pan. turi tik tam tikri asmenys ir tik tam tikros giminės". Bet jokiu būdu ne visi tos giminės tuos dalykus išmano, o tik keli arba kartais tik vienas vienintelis visoje giminėje. "Visa tai ir perduodama buvo tik patikėtiniams, tad mirus tokiems ypatingų sugebėjimų žmonėms, šeimoje tuoj atsirasdavo kitas, galintis daryti tokius stebuklus. Jeigu toks neatsirasdavo, tai esąs ženklas, kad visa šeima ir visa giminė sunyksianti" (p. 435). "Senas valstietis iš Strykiemio kartą man pasakė, kad vienas iš jo giminės prieš daug šimtmečių čia, Prūsijoje, buvo vyriausiasis žynys, kurį jie vadino Krywe/Krywulu ir jis turėjęs visus tuos sugebėjimus, kurie dabar išryškėja arba būdingi atskirai po vieną vaiduliams arba maldininkams, kaip jie dabar vadinami. Paskui giminėje šita gamtos dovana sunykusi, tiesa, nevisiškai, bet tarytum sumažėjusi. [...]. Palikuonys praradinėję tų galių vis daugiau kol, kaip jis sakė, visos tos galios visiškai užgesusios ir savaime vėl nebeatsiskleidusios; ir nors jis bandęs vienos ar kitos to mokslo rūšies išmokti iš kitų, bet nepajutęs galios iki galo įgyvendinti bent jau mažiausią iš tų dalykų. Iš šis vyras pareiškė kad tai esąs tam tikro visos giminės nykimo ženklas, kaip ir tai, kad jam išmirę visi jo vaikai, ir, kaip jis sakė, jis esąs paskutinis iš visos kadaise didelės giminės" (p. 437). Yra tokie szweruttei. Tai ženklų aiškintojai, kurie mokėjo pranašauti iš laukinių žvėrių eisenos ir elgesio (p. 437). Prūsų raštuose apie vaidilučius galima rasti, kad kunigaikščio buvo laisva valia paimti į tanybą vaidulutį tam tikram reikalui. Taip pav. vienas vaidulutis turėjo prie ąžuolo kūrenti ugnį mirusio lietuvių kunigaikščio Kerniaus garbei (p. 439). Šiais laikais užkalbėtojai kuri užkalba visokiausias ligas, tokias kaip dantų, galvos skausmas, kaip augliai, kraujo ligos. Šio meno turi mokyti iš kitų, juos turi išbandyti mokytojai; priešingu atveju meistras negali reikalauti savo atlygio (p. 441).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Šių dienų nadruviai (tačiau suprask tik paimtieji į vergovę o ne tie kuri gyvena laisvi savo privilegijuotuose paveldimuose dvaruose ar šiaip dėl gero auklėjimo yra apsitrynę) turi ypatingą, savitą būdą skaičiuoti dienas, mėnesius ir metus. Dieną jie dalijosi į smulkiausius laiko tarpsnius (p. 457). Mėnesius skaičiuoja pagal mėnulio šviesą (p. 457). Sietyną vadina Sietu, ir kai jis būna tam tikroje vietoje, jie laiko deramu sėti rugius (p. 459). Metu skaičiuoja pagal šventas dienas, ypač pagal Kalėdas, nes tada šeimyna užbaigia senus metus ir pradeda naujus. Kai kurie iš senesnių, išskobę medyje drevę, kasmet į ją įdėdavo po rutuliuką ar akmenuką; taip žymėjo kiek žmogui suėjo metų. Ne vienas nadruvių ūkininkas, nemokantis skaityti ir rašyti, turintis gerą sodą, gimus sūnui, jam paskiria vieną medį, išskobia drevę ir ten deda akmenukus. Jie skaičiuoja laiką nuo vieno ar kito miško gaisro, karo, baisios audros, potvynio (p. 461).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pergubriaus šventė, remiantis Meletijaus ir Hartknocho pasakojimais buvo tokia: valtiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus, ten atsirasdavo sacrificulus (vaidelutis), imdavo rankas kaušelį su pripiltu stojosi ir laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai (O Viešpatie Dieve, mūsų Pergubri). "Tai prūsiški žodžiai - juk Nadruvos ir Skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Baigęs maldą, pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Tada sako vėl pripilama į kaušelį ir sako maldas Perkūnui ir Patrimpui (p. 463). Tada malda kreipiasi į Sweigsduką, Pilvytį su tokis pačiomis apeigomis. Grafas Waldeckas dar priduria, kad alus buvo perkamas už specialias sklypo lėšas (p. 465). Sudorojus derlių, maždaug spalio pabaigoje, švęsdavo šventę, rusų kalba vadintą ozinek, t. y. derliaus sudorojimas. Sėsdavo prie stalo, uždengto šienu su nustatyto dydžio kaušeliais ir dubenėliais. Vurškaitis arba vaidulutis skersdavo kuilį ir kiaulę, jautuką ir telyčaitę, gaidį ir vištą, žąsiną ir žąsį, gaigalą ir antį, aviną ir avį. Kvietė Zemineką pažvelgti į aukas (p. 467). Lassicijus, Maurinijus rašo, kad šventė buvo labai populiari Lietuvoje ir Žemaitijoje, Kurše, Livonijoje, Prūsijoje. Ožio aukojimas (p. 469). Prūsijos kunigaikštystės statutas vėl buvo išleistas 1640 metais ir jame galima rasti skyrių apie ožio aukojimą, todėl Willichijus mano, kad sembai vadinami dar ožio aukotojais (p. 471).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Tai yra individualios šventės, mat kadangi žmonės dabar neturtingi ir kasdien vis labiau skursta, tai išnyksta visuotinės šventės, kurios prieš 30 metų Nadruvoje, Skalvoje, Sūduvoje ir kitus buvo gana įprastos. Visuotinės tai tokios, į kurias sukviečiami ištisi kaimai ir buvo aukojama už visą kaimą ar kelis. "Kunigams akylai prižiūrint, Prūsijos Kunigaikštystėje išnaikinti maldininkai, kurie ankstesniais laikais buvo įprasti, tai yra žmonės, atsiradę vietoj vaidulučių, ir dabar šitokio žmogaus nepamatysi, jeigu jis neateina žemaičių elgetos drabužiu, o šitokioms visuotinėms šventėms jis buvo būtinai reikalingas. Šitoks maldininkas anksčiau ateidavo kasmet į kai kuriuos kaimus ir už savo maldas gaudavo tam tikrą atlygį. O dabar vargšams užkirstos visos galimybės bent jau kartą per metus pasilinksminti, turiu omenyje visuotinėje šventėje, o ką jau kalbėti apie senųjų apeigų išlaikymą, nes anksčiau prie kiekvieno kaimo buvo išskiriamas pusūbis, vienas ar daugiau, nelygu koks kaimas, didelis ar mažas. [...] visas kaimas pats tai apsisėdavo ir nuimdavo derlių, iš to darėsi alaus, kepė duoną, penėjo kiaulę ir t. t. ir tai suvalgydavo per šitokias didelės sueigas. [...]. Dabartiniu metu, neaišku kieno valia, iš jų šitoks pusūbis atimtas ir kai kuriose vietose jis apmokestinamas, taigi, jei vyksta šitokia puota, tai ji rengiama privačių asmenų, o kadangi mažai yra tokių, kurie turi tam lėšų, tai pamažu šitokios puotos nyksta, o kartu šitokie prietarai" (p. 535).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Senųjų nadruvių, skalvių, sūduvių palikuonys įsitikinę, kad žemėje slypi kažkas dieviška, todėl jie visą žemę visaip garbina tokiais vardais kaip Žemynėlis arba Žempatys ir Žemynėlė (p. 545). Šie senovės prūsų palikuonys Žemynėlei priskiria visas tas priedermes ir galias, kurias prūsų istorikai priskiria Pergrubijui, Patrimpui, Gurchui, Aušvaičiui, Pilvičiui, mat, jų nuomone, Žemynėlė suteikia gyvybę tiek žmonėms, tiek gyvuliams tiek visiems kitiems ir ją palaiko, todėl ir per visas jų šventes ji garbinama pirmiausia. (p. 547). Žemės dievas arba žemė vadinasi Žempatis, o Žemyna ar Žemynėlė laikoma moteriškos giminės. Bet sakydami jai kalbą, jie kartais kreipiasi į ją ir vyriškąja gimine: Zemyna (Zemynėle) buk linksmas ant musu". Žemėpatis yra dievas, prižiūrintis sodybą (p. 547).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Jeigu buvo grobiama tai manau tai buvo daugiau žaidimas. Žaidžiant Nadruvos jaunimui dar būna, kad viena iš mergaičių vaizduoja nuotaką, dėl kurios dvi partijos neva grumiasi, kas ją laimės (p. 589). Pretorijus rašo apie jo meto vestuvių papročius. Vienas iš epizodų: kai nuotaka rodos įvežama į jaunikio namus. Nuotakai užriša akys, lūpos ištepamos medumi ir ji vedžiojama prie visų durų, esančių name; nuotakai vedžiojantis sako: "Tranke, tranke", "stumki, stumki". O vienas iš paskos eina su maišu, kuriame visokios sėklos ir beria ant nuotakos prie visų durų kalbėdamas: "Mūsų dievai duos tau visko pakankamai, jeigu tu išliksi mūsų tėvų tikėjimo". Tada jai nuimama skraistė nuo akių, visi sėda prie stalo, valgo, geria, šoka (p. 595).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Žmogui mirus prūsai užgeria mirusįjį, kalbėdami: "Sakayles mussen genuite" ("Sweiks, musu gentis"; sveikas, mūsų gentaini) (p. 673). Indų su ąsotėliais su midumi rasta ne tik praėjusiame amžiuje kunigaikščio Albrechto laikais, bet ir šiame amžiuje įvairiose vietose, Įsruties, Klaipėdos, Ragainės ir kituose valsčiuose, Semboje (p. 675). Gėrimas dėtas tik tada, kai mirusiųjų kūnai laidoti nedeginti. Tai jau krikščioniškojo laikotarpio palaidojimai. Bretkūnas sako, kad jo laikais gėrimo dažnai prie mirusiųjų buvo randama alaviniuose indeliuose, o kadangi tokių indelių liejimo įspaudas buvo atpažįstamas, galima buvo tiksliai nustatyti, kad gėrimas palaidotas vos prieš 30 metų. Erazmas Stela sako, kad prūsai nors krikščionys, vis dėl savo mirusiems kaip įkapes įdeda šitokio gėrimo (p. 675).

Prūsų ir lietuvių tautinė tapatybė ir senosios istorijos reminiscencijos

Ingės Lukšaitės įvadas tomui Nr. 3: Pilluksztis, kurį žmonės draudė judinti, kasti, ardyti, nes tai senovės prūsų laikų asmens, galėjusio kalbėti su Dievu, kapas. Šis žmogus buvo Katniavos piliakalnio valdovo, vadinamo Dykassis Kattenoviszkis, giminaitis (p. 21). Šis valdovas buvęs palaidotas Katniavos piliakalnyje, o jį taip pat saugojo draudimai. Pretorijus pasakoja, kad du kunigai, kurie norėjo tuos draudimus išsklaidyti kaip prietarus, paėmė po saują piliakalnio žemės ir vienas po kito mirė. Remdamasis K. Hennenbergeriu, teigia, kad Rambyno kalną žmonės laikė šventu. Į jį kopdavusios moterys tik švariai nusipraususios, apsiavusios, pasipuošusios, priešingu atveju jos susirgdavusios (p. 21).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Joachimas Rosenzweigas, praėjusiame šimtmetyje (taigi, išeitų XVI a,) buvęs Elko burggrafas ir apskrities valdytojas, surinkęs daug Prūsijos įvairenybių savo "Rapsodijose", kurios yra smalsiojo Hennenbergerio rankrašččių rinkinyje, rašė, kad jo laikais prie Skomanto ežero buvęs iškastas numirėlis, kurio kaulai buvo nesupuvę, o jo šonkauliai dukart didesnis negu normalaus suaugusio žmogaus. Jis mano, kad ten gyveno Skomanto šeima ir kas nors iš šeimos buvo milžinas. Mano, kad Pipino brolis Rogas buvo milžinas (p. 351).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Katniavos kalnas: prie jo gyvenantys prūsai nadruviai tiki prietaru, kad to kalno smėlis ir žemė esą šventi. Dėl to jie nenori jo liesti ir nelinkę ant jo miegoti, apie tai jie Pretorijui yra pasakoję visokių atsitikimų. "Mūsų senolių laikais vietinis [liuteronų] kunigas neblogai pažinės senųjų vaidilučių arba vaidulų menus, jis pats nuo kalno esą buvo parsinešęs nemažai sidabro ir kitų dalykų [...]" (p. 385).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 2): Pratarmėje: "Magistras Matas Pretorijus Klaipėdietis, Jo Lenkijos Karališkosios Didenybės istoriografas ir sekretorius" (p. 55).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pabėtų krašte buvo giria, o medžio nukirtimas toje girioje tenykščiams kėlė didžiausią pasišlykštėjimą (p. 121). Ramino kalnas (Rambyno kalnas) - moterys, kurios norėjo ant jo užlipti, turėdavo būti pasipuošusios, o jei užlipdavo nešvarios, basos ir nepasipuošusios, susirgdavo. Katniavos kalnas - daugelio nadruvių laikomas šventu. Jie neliečia net smėlio ten. Nerasi seno nadruvio, kuris norėtų ant to kalno miegoti. Jie įsitikinę, kad jei tame kalne pajudinsi žemę ar ką nors kasi, tai netrukus mirsi (p. 123).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Senovės prūsų mirusiųjų deginimas. Pretorijus: aš kitaip neįsivaizduoju, o vien tik taip, kad Katniavos kalnas yra garbaus prūsų kunigaikščio ar pono palaidojimo vieta. Šitie supiltiniai kalnai prūsų kalba vadinami kapurne taip pat kappinei. Šiaip jau tokius piltinius kalnus prūsai Nadruvoje, Skalvoje ir Notangoje vadina pilluksztis (p. 667). Nybudžių lauko pakraštyje yra toks pilluksztis (p. 667). Kai Pretorijus liepė jį perkasti kaimyniniai valstiečiai nenorėjo to leisti. Jie teigė, kad tokių kalnų nereikia liesti, nuo to jie gali tapti luoši. Kasėjai nenorėjo imtis darbo. Pretorijus iš smalsumo teiravosi senų nadruvių, kurie galų gale, nenoromis pasakė, kad čia palaidotas toks šv. Vyras, kuris savo malda iš Dievo galėjęs gauti, ko panorėjęs, kad jis buvo giminė didžiajam Katniavos ponui, kuris guli po Katniavos kalnu. Tą Katniavos poną nadruviai vadina Dykassis Kattenowiszkis - absoliučiai laisvas ir savarankiskas ponas. Tas ponas valdęs beveik visą Įsručio valsčių ir didžiąją dalį Ragainės valsčius ir buvo toks galingas, kad galėjo surinkti 40 000 vytų. Viena jo dukterų guli Gentkutkampiuose. Jai irgi supiltas nemažas apvalus kalnas, kuris papėdėje apdėtas akmenimis. Sako ir Ragainės apskrityje yra kalnas, kur gulintis jų vienas giminaitis. Tie patys informatoriai pasakoja, kad pilant Gentkutkampių kalną buvo suvaryta dauguma Katniavos Dykojo valdinių (p. 669). Visi buvo vaišinami aplink tą kalną specialiai įrengtose pašiūrėse, kurios atrodė kaip didelis miestas (p. 671). Katniavos milžinas nėra būtent Dykassis, o kitas žmogus, kuris buvo to Dykojo pulkininkas ar karo vadas; jis esą liepęs palaidoti jį šalia, būtent lygumoje, be ypatingo apipylimo, kaip ištikimybės ir nusižeminimo ženklą. Buvo surastas jo skeletas (p. 671). Dalykiniai komentarai: Katniavos parapijoje dirbo kunigai, su kuriais Pretorijus palaikė ir kaimynystės, ir kolegiškus ryšius, ji jam 1664 - 1684 m. buvo artimiausia, išskyrus Nybudžius. Katniavos piliakalnyje R. Batūra mano buvus Dusburgiečio minimą Aukštuolyčių pilį. O legendą apie piliakalnyje palaidotą jo valdovą Pretorijus labai įtikėtina perėmė kaip žodinės tradicijos faktą. Kunigas Teofilis Šulcas, kuris pradėjęs kasti piliakalnį, netrukus mirė buvo artimiausios Pretorijaus aplinkos žmogus, todėl jis galėjo aprašyti Šulco mirtį, remdamasis jo parapijiečių pasakojimu (p. 709). Pretorijaus informacija apie Katniavoje palaidotą poną: jis čia matyt užrašė XVII a. antroje pusėje dar gyvą padavimą apie nadruvį Katniavos valdovą, kurį pavadino Dykassis Kattenoviszkis. Šį padavimą mini ir J. Basanavičius. Legendas apie Dykąjį Katenoviškį ir jos dukros laidotuves Pretorijus matyt girdėjo iš savo parapijiečių ir užrašė, kadangi jo partapoja ribojosi su Katniavos parapija, jis pats gana artimai bendravo su Katniavoje dirbusiais kunigais (p. 739).

Senojo tikėjimo ir krikščionybės sinkretizmas Mažosios Lietuvos lietuvių pasaulėžiūroje XVII a. antroje pusėje

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Kai Pretorijus kadaise keliavo po Skalvą, Ragainės valsčių, jam buvo parodytas ąžuolas, kurio šakos buvo keistai susipynusios ir suaugusios ir kuris aplinkiniams buvo šventas. Nakvoti liko artimiausiame kaime, netoli to ąžuolo. Šeimininkas buvo senas, turtingas, bet gudrus ir prietaringas valstietis, su kuriuo jis įsikalbėjo apie tą ąžuolą. Pretorijus iš jos sužinojo, kad "ąžuolas, žiūrint į jį apskritai kaip į medį, nereikalaująs jokio garbinimo, tačiau jie šitą medį, išskirdami iš kitų, garbiną todėl, kad jiems neva dievų ir protėvių aiškia pasakyta, jog jeigu jie šitam medžiui neparodysią pagarbos, tarkim, jeigu jie jo nepasaugotų ir nukirstų arba apkapotų, tai jie garantuotai būtų nubausti, ir jis galėjo pateikti daugybę šito pavyzdžių" (p. 81, 83). "Jis pareiškė, kad jie tiek pat nedaug tenusidedą Dievui, nieko blogo nedarydami tam medžiui (ir tai, sakė jis, esąs visas garbinimas), kiek jie nenusidedą Dievui, nieko blogo nedarydami pastatytam kryžiui, kuris irgi paprastai esąs daroma iš ąžuolo. Proseneliai jam aiškinę, kad Dievas prie tokių ąžuolų dažnai iškviečiąs angelą, kuris pamaldiesiems darąs gera, o blogiesiems - bloga, ir kadangi jiems taip išaiškinta, sakė jis, kad nesą bloga tenai ką nors paaukoti, tai jis ir darąs - ne medžiams, o angelui arba daugiau Dievui, kuris ten angelą pasodinęs". Jis pasakojo, kad vienas bedievis ir ištvirkėlis nulaužęs keletą ąžuolo šakų ir sutrypęs ir iš karto nukentėjęs (p. 83).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Prie Prūsijos sienų Klaipėdos krašte, netoli Palangos, yra kalnas, kuris nuo seno laikomas šventu. Katalikai prie to kalno švento Jurgi garbei pastatė koplyčią, kurioje Romos katalikai prūsai ir žemaičiai garbina šventąjį Jurgį, tačiau kiti, senieji ir dar pagonybėje įstrigę skalviai, čia garbina savo senuosius stabus. Kartą senas skalvis iš Klaipėdos apylinkės išsiruošė į kelionę prie šio kalno, "be abejo pagonišku būdu". Atvykęs pririša pakalnėje arklį ir iš smalsumo užlipa į koplyčią. Kai pasimeldęs nulipa žemyn, neberanda savo arklio. Skalvis ėmė murmėti prieš "szwents Gurgis", "kurį jis vadina naujuoju dievu, gerbdamas kitus dievus, buvusius anksčiau ir savo murmėjimą užbaigia [...] juokingais žodžiais: "Nei asz taw, nei tu man", neva sakydamas: "Naujasis dieve, aš tau nelįsiu į akis, bet ir tu nebelįsk prie manęs ir nebekenk", turėdamas omenyje, kad jo buvusieji jam gera linkintys dievai buvo išvaryti, todėl naujajam dievui Gurgiui jis nebenorįs nei melstis, nei jo garbinti" (p. 125). Pretorijaus informacija apie Palangos Birutės kalną rodo, kad Pretorijus rinko žinias apie LDK teritorijoje buvusius jam įdomius objektus. Šią informaciją jis galėjo gauti būdamas Klaipėdos lietuvių bažnyčios diakonas (iki 1664 m.) (p. 710).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Nadruviai ypač bijo ne tiek būti pakarti kartuvėse, kiek po mirties būti įmesti į pelkę ar vandenį. Todėl matyt šitai žinodami kunigai, norėdami pavaizduoti jiems amžinojo prakeiksmo baisenybes, vartojo žodį perklantits (p. 303), kas reiškia būti permirkusiam šlykščiame klane (p 305).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Moterys nadruvės vakarais, užkasdamos žarijas, sako: "Šventa Panyke aš tave gražiai palaidosiu, kada nesupyktum" (p. 305). .

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): 1677 m. kilus triukšmui, kad švedai žada įsiveržti į Prūsiją, taip pat vyrai buvo mobilizuojami ir kiekvienas rūpinosi savo turtelį gerai paslėpti, Pretorijus irgi liepė surinkti savo daiktus. Į kleboniją atėjo sena nadruvė, senė. Ji pasakė: ko čia taip skubi pakuotis daiktus, šiais metais švedas neateis. Ji atėjo pas Pretorijų ir pradėjo aiškinti, kad šiais metais švedai neateis. Pirma mirsią švedų kariuomenės vadai kol ta atvyks (kol ateis). Paklausus iš kur tai žino, pasakė, kad "Dievas jai tai parodęs sapne" ir ji nupiešė kaip atrodys tie, kurie ateis (švedai), kaip atrodys karo stovykla. Kai Pretorijus pasakė, kad ji burtininkė, ji atsakė: ne, pone, "tu žinai, kad aš uoliai lankau bažnyčią, ir prisimenu, kad tu pats man sakei jog Dievas sapne kalbėjosi su savo pranašais ir jiems nurodė būsimus dalykus. Dievas taip pasielgė ir su manimi". Kai švedų kariuomenė 1679 m. stovėjo Įsrutyje, Pretorijus specialiai nuvyko pažiūrėti ir jie atrodė būtent taip, kaip ta moteris pasakojo (p. 427). Po daugelio klausinėjimų sužinojo, kad ji kartais turinti tris dienas ir naktis gulėti kaip paslika. O šiaip ta moteris elgėsi nenusikalstamai. Žinoma, tai nereiškia kad čia negali būti vaidulutės darbas, nes velnias gali apsimesti šviesos angelu (p. 427).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Waisselius aprašė kaip vienas pūtonis elgėsi. Jis paėmė du kaušelius, arba dubenėlius, į vieną įdėjo du šilingus, vieną sau, kitą vagiui, užpylė ant jų alaus, virš dubenėlių padarė keletą magiškų judesių ir kaušelį pateliūskavo. Į kurią pusę vagies šilingas nuslinko, ten esą nuėję vagis. Tada putų stebėtojas įpylė antrą kaušelį alaus, pastatė ant žemės ir meldėsi, akis nukreipęs į dangų: "Maloningasis dangaus ir žemė Dieve, Tu, žvaigždžių valdove, savo galia sakyk savo tarnui, kad Tavo garbė nebūtų nuplėšta, kad vagis, pavogę šitą N. [daiktą], tol nerastų ramybės, kol jo vėl atneš" Po maldos jis pakelia antrąjį kaušelį ir žiūri, ar alaus putose yra pūslelė, iš kurios galėtų spręsti, kur rasti vagį (p. 427). Jei nerasdavo, išgerdavo ir įpildavo šviežio ir vėl melsdavosi. Tai darė tiek kartų, kol atsirasdavo tam tikras ženklas Pasak Dietmaro "Kronikos" putų stebėtojas pabaigoje sakydavo Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Tokias apeigas neva atlikinėdavo ir vaškonys, t. y. vaško liejimai. Šiaip jau manoma, kad kai kurie ženklų aiškintojai kaip diemones, szwakones, seitones, sietones, zaltones ir be alaus ir dabar tebeburia. Jeigu kas serga, tai burteniekis ima naują dubenį su karštu vandeniu ir naują puodą. Sukalbėję maldą jis deda dubenį sergančiam žmogui ant galvos ir karštą šviną lieja į šiltą vandenį, ant to užvožia naują puodą ir vandeniui iš dubens veržiantis į puodą, pasigirta vandens burbuliavimas; tada meldžiasi ir puodą nuima, ir žiūri kokia figūra gavosi. Tokiai moterėlei labai skaudėjo galvą ir ji pasikvietė švino liejiką (p. 429).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Pergubriaus šventė, remiantis Meletijaus ir Hartknocho pasakojimais (p. 463). Tada malda kreipiasi į Sweigsduką, Pilvytį su tokis pačiomis apeigomis (p. 465). Sudorojus derlių, maždaug spalio pabaigoje, švęsdavo švntę, rusų kalba vadintą ozinek, t. y. derliaus sudorojimas (p. 467). Lassicijus, Maurinijus rašo, kad šventė buvo labai populiari Lietuvoje ir Žemaitijoje, Kurše, Livonijoje, Prūsijoje. Ožio aukojimas (p. 469). Pretorijus apie nadruvių ir skalvių santykį su senuoju tikėjimu: "[...] krypstama į tai, kad dabar, kai nadruvių, skalvių ir kitų provincijų žmonių krikščioniškoji religija dėl uolios krikščionių priežiūros vis labiau įsigali ir kai yra galimybė šiek tiek atskleisti senosios jų religijos paslaptys - arcana Religionis antiqua, - visa tas šventes norima laikyti padėka už Dievo malonę" (p. 481). Prūsai rengė atskirą šventę už kiekvieną atskirą dievo malonę. Ir tai tebedaro senovės prūsų palikuonys Sūduvoje, Notangoje, Skalvoje, Nadruvoje ir kitur (p. 481).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Prūsai rengė atskirą šventę už kiekvieną atskirą dievo malonę. Ir tai tebedaro senovės prūsų palikuonys Sūduvoje, Notangoje, Skalvoje, Nadruvoje ir kitur (p. 481). Visos šventės pradedamos gėrimu: būtent atnešamas ąsotis ar kitoks indas su alumi, prie kurio samtis ar kaušas kartu su vienu ar keliais kaušeliais. Kaušelė yra į ranką imamams dubenėlis su rankenėle. Paprastai vadinamas švenčiama kaušelė ji tausojama maldininkui, t. y. maldų sakytojui, nors pašventinami ir kiti kaušeliai, turintys rankenėlę (p. 481). Jis vadinamas prūsiškai ir lietuviškai samtis ir laikomas paprastai alaus statinaitėje. Kaušelis atnešamas ant stalo visada švarus ir sausas. Į jį šeimininkas įpila šiek tiek alaus ir tuoj pat išpila Zemynėlei ir tada pripila pilną. Nupylimas ant žemės Žemynėlei vadinamas žemynėliavimu. Žemynėliauti reiškia arba šiai žemės deivei patarnauti, arba atlikti jai priedermę. Be jos niekas nedaroma ir nepradedama. Ir visada į barzdą jai sumurmama maldelė: "Miela žemės deive. Viską pražydinanti, pražydink mūsų laukus rugiais, kviečiais [...]. Būk, jums maloningas, Dieve, ir leisk mums būti savo šventiems angelams, kurie nuo mūsų pro šalį nukreipia piktą žmogų, kad jis mūsų neapjuoktų!". Per kiekvieną šventę jie mėgsta palabinti, o tai reiškia palaiminti gėrimą ir tai vyksta visuotinai. Pirmiausia nupilama Žemynėlei, tada jis pradeda palabinken, t. y. trūkteli gurkšnelį ir tuojau pat sustoja; laikydamas kaušelį rankoje, palaimina gėrimą maždaug šiais žodžiais "prūsų nadruvių kalba": "Dievui dėkui, kad Jis mus išsaugojo sveikus ir mums suteikė savo gėrybių. Taip pat dėkui šeimininkui, šeimininkei ir kitiems, kad jie šito ėmėsi nusipelnydami pagarbos. Teišlaiko Dievas jo ir jos šeimynos (daugelis čia viską nusako tiksliau) gerovę; telaimina Dievas mūsų gėrimą, kad linksmi pasibūtume ir linksmi išsiskirtume, ir teduoda jis mus ateityje daugiau, o ne mažiau". Tada jam vėl pripilamas kaušelis - tai vadina palabint. Kaušelis per vis tą laiką (ir kai meldžiasi, ir kai geria, taip pat išgėrus), laikomas rankoje (p. 489). Nupylimas yra gėrimo nuliejimas dievams, ir palabinti tai yra savotiškas palaiminimas. Taip daroma tik su pirmuoju kaušeliu. Tai vienkartinė apeiaa. Šventė ir užbaigiama žemynėliavimu. "Tas šventęs jie įpratę rengti vakarais, tam tikrais atvejais - ir rytais, o svarbiausai, tokiu metu, kai nesitikima svečio; svarbu ir tai, kad tuo metu būtų laisvi ir kad tai nesutrukdytų jiems atlikti namų ruošos, iš dalies ir dėl to, kad tamsa kuo geriau pridengtų jų apeigas ir prietarus. Į tai kreipiama daug dėmesio: jeigu į šventę netikėtai ateina koks svečias, tai jis neįsileidžiamas, tą dieną taip pat niekas nieko neskolina, nes tai galėtų būti žalinga, svečiui aiškinama, jog šeimininko nesą namie, kad jiems nebūtų trukdoma" (p. 489). Nuo gėrimo visiems įsilinksminus, koks nors senas žmogus kreipiasi į žmones ir pasiūlo pašlovinti Dievą. Ir pradeda giesmę. Baigus giesmę, visi jam dėkoja. "Bretkūnas sako, kad jo laikais tokiomis progomis žmonėms buvo daug pasakojama apie jų praeitį, papročius, karus, bet kad dabar tai būtų daroma, man neteko nei matyti, nei girdėti. Tikriausiai jie nebus atsisakę minties su savo senąja praeitimi supažindinti jaunąją kartą" (p. 491). Pergrubijaus šventė "mūsų krašte" taip nebevadinama, "šventė šių dienų kalba yra skirta deivei Žemynėlei. Ji suplakta su visokiausiais prietarais, o švenčiama labai slaptai ir paprastai vakarais, gana vėlai, kai nesitikima jokio svečio, o jeigu kas nors apie tai sužino, tai tuoj pat viskas nutraukiama, todėl labai sunku prie šių paslapčių prisikasti, nebent pasiseka ką nors palenkti pasipasakoti, kad šis pasitikėdamas atskleistų savo kunigui, nors tai vyksta labai nuogąstaujant, tik ne kartą patikinus, kad toks žmogus nebus išduotas, ir vis tiek jis nieko nepasakoja apie kitus, o vien tai, ką jis pats yra daręs. Vis dėl to kadangi aš per Dievo malonę tokių daug patraukiau į savo pusę ir jie patys atsiribojo nuo šių prietarų, tai aš įžiūriu, kad šita šventė gali būti visuotinė ir kad skirtumų esam tik dėl visiškai mažų dalykų [...]" (p. 493).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): "(Anksčiau ir mūsų tėvų laikais jie Nadruvoje, Skalvoje, Notangoje ir Sūduvoje kviesdavosi žmogų, vadinamą maldikkas arba maldininkas, t. y. maldų sakytoju, kurio pareiga buvo melstis ir atlikti vaidulučio ar vurškaičio darbą; jų dar daug yra Žemaitijos pasienyje)" (p. 495). Kai būna maldininkas sėjos šventėje viskas vyksta kitaip: jis ima į ranką pašventintą ir pripiltą kaušelį ir atsiklaupęs ar stovėdamas meldžiasi už šeimininką, šeimininkę, vaikus ir šeimyną, trobą, sodybą ir už viską, kas joje (p. 495). Tad jis padeda kaušelį ant stalo, paima jį viena ranka, nupila ant žemės Žemynėlei, tada palabina ir vėl jį padeda ant stalo. Jis pripilams pilnas. Paskui, paėmęs kaušelį dantimis, išgeria jį ir meta per galvą. Tokių palabinimų būna ne vienas ir metimų per galvą būna ne vienas (p. 497). Mėtymas per galvą reiškia, kad linkima Dievo leidimo užaugti jų javams tokiems aukštiems ir tokiems geriems, kad jie siektų virš galvos ir kad varpos svirtų žemyn, kaip kaušelis krenta per galvą, t. y., kad varpos būtų svarios. Kaušelis nevieną kartą ratu apeina (p. 499). Tada šeimyna smagi stojasi prie darbo ir plūgas pirmą kartą išvaromas į lauką (p. 499). Po darbo, po arimo, darbininkai sugrįžta, basi, jų apavas paslepiamas, o šeimininkė jau stovi su semtuvu pilnu vandens ir visi lieja ant darbininkų, kol tie sušlampa iki paskutinio siūlelio, o savo ruožtu laistytojai metami į kūdrą (p. 501). Po viso to padengiamas stalas, ant kurio būtinai kiaulės galva, nes jos knyslė rodo, kad lengva bus žemę versti. Maldininkas prie stalo tris kartus meldžiasi, po valgio vėl meldžiasi. Pretorijus labai smalsaudamas klausinėjo ar kas nors vartoja žodį Peregubrius, turėdamas omenyje dievaičio vardą, bet sužinojo tik tiek, kad savo maldoje jie vartoja žodį paguberu, būtent: "Viešpatie, Dieve, paguberu dabar lauka mana, pristok mus" (Viešpatie Dieve, dabar pradedu arba ketinu įdirbti savo lauką) ir kas žino, ar senovės prūsai nesuprato taip pat (p. 501).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Apie žolių ir gyvulių šventę. Apie Jonines eina į lauką. Didelė puokštė vadinama kaupolė o šventė - kupoles. Šeimininkas, laikydamas rankose kaušelį vėl labina ir žemynėliauja. Nadruviai ir skalviai taip pat švenčia kai pirmą kartą išgabena į lauką gyvulius. Šeimininkas apeidamas gyvulius meldžiasi už savo gyvulius, kad Dievas juos sergėtų; galų gale kreipiasi į šv. Jurgį (p. 503). Visur kaušelis ir žemynėliavimas ir palabinimas (p. 505).

Apie rugiapjūtės šventę. Duona, lašiniai, dėkojimas, kad leido sulaukti to meto, prašo Dievo laiminti derlių ir saugoti jį ir artimuosius nuo visų nelaimių. Parėjus po pjūties - žemynėliavimas ir palabinimas. Kitą rytą maldininkas kalbės ilgesnę maldą. Palabindamas ir žemyneliaudamas išgers tris kartus pabrėždamas skaičių 3 (p. 509). Ar tai jis daro Švenčiausiosios Trejybės garbei ar jam galvoje tebėra trys Romavos dievai, neaišku (p. 509). Baigus pjauti rugius - pabeigtuwe ruggpjuties. Nupjovus paskuinę saują iš jos padaroma puokštė, o iš kitų rugių nupjaunamas varpų vainikas; jį sau ant galvos šeimininkas užsideda; ir vėl namo parėjus pylimas vandeniu ir vėl tos pačios apeigos (p. 509).

Šventė samborios, arba grūdų šventė. Kai jau pasėta ir viskas suvežta, taip pat jau pradėta prasikulti suvežtų javų, jie rengia šventę, kurią vadina sąbarios. Iš subertų grūdų kepa pyragą bei daro alų, vadinamą ant trijų devynių. Šio šventė - tai grūdų pašventinimas, kad Dievas juos palaimintų. Šventė vyksta gruodžio pradžioje. Šeiminkas ima trijų rūšių grūdus po 9 saujas, tačiau imdamas jis kiekvieną saują sudeda iš trijų dalių. Vadinasi samsto 27 kartus. Toe grūdi turi būti pirmuonys, kurie pirmiausia buvo kulti ir vėtyti (p. 511). Ir alų gaminasi. Jis nuleidžia alų į ąsotėlį, o prieš gerdamas nupila iš jo tris kartus ant volės Žemynėlei, paprastai jai sako tuo metu pagyras. Tada eina su ąsotėliu ten, kur šventins, o toje vietoje guli gaidys ar višta. Tada laikydamas rankoj ąsotėlį meldžia Dievą. Po to sukalba "Tėve mūsų" (p., 513). Tada šeimininkas užmuša gaidį. Vėl meldžia Dievą, tada užmuša vištą. Jam užmušant gaidį ir vištą visi kelia į rankas aukštyn į Dievą, kalbėdami: "Dieve ir Tu, Žemynėle, žiūrėk, mes dovanojame Tau šitą gaidį ir vištą, priimk juos kaip mūsų auką (dovaną), kurią dovanojame tau iš savo geros širdies" (p. 515). Vištos išverdamos ir patiekiamos dubenyje. Duonos pagrandukai kepami iš įvairių grūdų, tik daugiausia būna kviečių ir rugių (p. 515). Tada šeimininkas atsineša indą, lyg kibirėlį, prileidžia alaus ir pasistato šalia savęs, o šeimininkė atsineša tris mažus kaušelius, kurie irgi specialiai tam skirti ir yra vadinami szwenczamus, t. y. pašventinti, jie stropiai saugomi, kad neapšiurtų ir iš jų gerti daugiau niekam neduodama. Šeimininkas atsiklaupia ir pašventintu samčiu semia alų į tris kaušelius, taip kad kiekvieną pripildytų tris kartus ir laikydamas kaušelį rankoje, sukalba Tėve mūsų, Tikiu, Dešimt Dievo įsakymų ir kt. (p. 517). Kiekvienas išgeria po tris kaušelius. Ima tada pagranduką, abiem rankom pakelia aukštyn ir kalba žiūrėdamas į dangų: "O Dieve, ačiū Tau už šitą Tavo dovaną, ateinančiais metais duok didesnę ir geresnę" (p. 517). Po maldos vėl iš kiekvieno kaušelio nupila ant žemės Žemynėlei. Kai šventinami grūdai su niekuo nesibarama (p. 519).

Gyvulių įvedimo tvartan šventė. Vėl pyragas iš kvietinių miltų, o šeimininkas parūpina alaus. Visa tai dedama ant stalo ir šeimininkas pradeda šventę pagal senovės prūsų paprotį laikydamas rankoje kaušelį ir kalbėdamas maldą: Dievui, dėkoju Tau, kad maloningai išlaikei mane, namiškius ir mano gyvulius [...]. Šventasis riteri Jurgi, dėkoju tau, kad savo šunų neužsiundei ant mano gyvulių". Sukabėjus maldą, nupilama Žemynėlei ir palabinę išgeria. Pavalgius, po pasakytų padėkų ir giesmės kaušelis triskart apeina ratu atliekamas įprastas senprūsių apeigas (p. 523).

Apie Gabjaugių šventę. Taip vadinasi šventė iškūlus javus. Tai kūlės pabaigtuvės jaugėse ar daržinėse, kuriose jie džiovina ir kulia savo javus. Tai tarsi jaugių šventė. Vėl pyragas, alus. Nusižiūrimas gaidys (p. 523). Gaidys užmušamas lazda. Vėl pašventinti kaušeliai, alaus pripildyti. Melžiamasi tokiais žodžiais: Viešpatie Dieve Gabjauga, mes tau padėkavojom jog galėjom tavo šitos gerus dovanus gerai išdirbti". Gabjauga būk mums maloningas (p. 525). "Kas ten dalyvauja būdamas krikščioniško tikėjimo, tas dar sukalba ir rytinį bei vakarinį palaiminimą, Tėve mūsų, Aller Augen, užbaigia Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios Amen. Nupila ant žemės Žemynėlei (p. 527). Tai paprastai rengiama vakare, kad jų šiam pamaldžiam renginiui niekas netrukdytų, tokiu metu, kai nereikia daryti jokių namų ruošos darbų (p. 529). Šeimininkas, laikydamas rankoje kaušelį, šventę mėgsta užbaigti tokiais žodžiais: "Mielas dieve Gabjaugia, mes tavo šventę gražiai atšventėme, būk dabar malonus. Džiaukis dėl mūsų, saugok mus, mūsų šeimyną, namus ir kiemą, galvijus" (p. 529).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Mėšlo vežimas. Tada kartais skerdžiama kiaulė, kartais trimetis baltas ožys ir ta proga vyksta iš esmės tos pačios ceremonijos. Mėšlavežis būna paprastai Joninių laiku. Kviečiamas visas kaimas. Jeigu šeimininkas turi daug mėšlo, aukojama kiaulė arba baltas ožys ir būtent trejų metų (p. 531). Mėšlavežį pradeda maldininkas arba šeimininkas pirmiausia pagal senprūsių manierą su kaušeliu rankoje sukalbėdamas maldą, žemyneliaudamas ir palabindamas ir visi ratu išgeria atlikdami tas pačias apeigas. Tada pradeda vežti mėšlą ir per dieną susidoroja. Pavakare dengiamas stalas. Ateina maldininkas. Vėl kaušelis. Vėl dėkojama Dievui, vėl žemynėliavimas ir palabinimas pašventinto kaušelio. Tada malda aukojant ožį. Sakoma: "O dabar, Dieve, už Tavo didelį gerumą [...] mes Tau dovanojame šitą ožį, kurį ketiname papjauti Tavo garbei ir, galvodami apie Tave, jį suvalgyti. Būk mums maloningas, Viešpatie" (p. 531). Ožys iškeliamas, papjaunamas, kraujas kruopščiai surenkamas, to kraujo užtepama karvėms, kumelėms, kiaulėms. Likęs kraujas naudojamas gydyti, o mėsa sukapojama. Dalis verdama, dali kepama. Kai valgiai paruošti vėl prašoma, kad Dievas palaimintų, šeimininkas pavedamas Dievo globai. Tas pats su kiaule (p. 533).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): "[...] lietuviškuose valsčiuose, Nadruvoje, Skalvoje, Sūdvoje ir kituose paplitęs įsitikinimas, kad būdami girti, jie kalba ir meldžiasi nuoširdžiausiai ir kad šitokią nuoširdžią maldą ir Dievas geriau išgirsta" (p. 535).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Žemėpatis yra dievas, prižiūrintis sodybą (p. 547). Jam pamaloninti šeimininkas kasmet, kai būna trumpiausios dienos, kai audringas oras, pagerbia jį. Jis padaro alaus, šeimininkė iškepa iš geriausių kviečių pyrago, o iš geriausių rugių - duonos ir maitina savuosius, kurie gyvena sodyboje ir turi vieną namų ūkį, o atsidalijusieji ir samdyti žmonės nekviečiami. Šeimininkas prileidžia alaus ir nueina į namus, t. y. į atvirą namą be krosnies, dūminį namą, kuriame jie visą laiką kūrena ugnį. Jei dūminio namo nėra, jis tai atlieka savo stuboje, kur ant aslos pastato 3 ar 4 žvakes, tos pačios spalvos gaidį ir vištą (bet ne raudoną), tada šeimininkas atsiklaupia, rankoje laikydamas indelį, savo maldą Dievą ir Žempatį ir dėkoja Dievui, kad teikėsi jį išlaikyti ir jo būstą (p. 549). Po maldos išgeria žemyneliaudamas, palabindamas. Tada klūpėdamas lazda užmuša gaidį, vėl nugeria ir užmuša vištą, o visi dalyvaujantieji kviečia Žemėpatį pasitenkinti šia auka (p. 549). Tada gaidys ir višta išverdami. Tada puota, kur būtinai ąsotis su alumi, imamas į ranką kaušelis, dėkojama Dievui ir Žemėpačiui (p. 551). Taip pagal tas pačias apeigas išgeria 3 kaušelius. Meldžiasi: Tu Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai mes tau dėkojame, padėk mums su tavo palaiminimu įdirbti savo laukus ir, padedant Žemynėlei, gauti daugiau tavo dovanų". Tada iškelia duoną aukštyn žvelgdamas į dangų ir kalbėdamas: "Dieve, pasotink mus". Tada klūpant valgoma. Pavalgius jie sako savo maldą padėkodami ir prašydami. Po to šeimininkas pradeda giesmę, sėdasi prie stalo ir toliau linksminasi su saviškiais (p. 551). Su kaulais elgiamasi kaip per kitas iškilmes, tačiau duoną kiekvienas turi suvalgyti pats, kad neliktų, todėl kepaliukai kepami tokio dydžio, kad kiekvienas pajėgtų suvalgyti savo porciją ir net, kad būtų tikri, prieš tai dieną pasninkauja. O jeigu duonos vis ėl to lieka, tai šeimininkas ją stropiai saugos ir rytą atiduos tam, kam ji priklauso arba iš karto ją atiduos suėsti savo šuniui. Ir tai yra sodybos arba būsto pašventinimas, atliekamas kasmet, ir ta proga ne vienas šeimininkas kasmet arba duoda dovanų kunigui prašydamas už jį pasimelsti, arba jas nusiunčia į špitolę, kad už jį pasimelstų; jeigu šeimininkas pasiturintis, tai jis tą dieną išvažiuos pasiėmęs su savimi pintinę, prikrautą duonos ir, sutikęs elgetą, duos jam, kad pasimelstų už jį ir už visą sodybą (p. 553).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Gyvenamojo namo šventinimo iškilmės. Pažymėtina, kad šeimininkas pamatinį vainiką guldys įsaulyje iš dešinės į kairę, o dėdamas antrą vainiką ant pamatinio, jis vakarinėje pusėje, tarp antrojo vainiko ir pamatinio, slapta, kad niekas nepamatytų, padės tripelcheno monetą, norėdamas, kad namas nesutrūnytų (p. 555). Prieš įsikeldamas į namą pirma įleidžia gaidį ir vištą, sakydamas: "Mielasis Dieve (kai kurie sako Žemėpatie) šitą guvų, sveiką gaidį ir vištą dovanoju Tau, leisk man bei mano namiškiams ir viskam pas mane būti guviems ir žvaliems, kad visuose darbuose visada galėtume jausti Tavo palaiminimą". Šis gaidys ir višta priklauso gyvenamojo namo dievui. Šeimininkė dar mėgsta atsinešti du duonos kepalus ir įridenti juos į stubą, bei žiūrėti kaip jie suguls. Tada vėl panašios apeigos kaip šventinant sodybą (p. 555). Svečias tarsi netyčia pargriūva ir voliojasi, sakydamas, kad taip kaip jis voliojasi, voliotųsi ir gėris bei laimė ir sėkmė ir padeda tripelcheną (p. 557). Tada jau tos įprastinės apeigos su kaušeliu, žemynėliavimu ir pan. (p. 557).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Karvių įšventinimas. Senovės prūsų palikuonys atlieka kai kurias apeigas karvėms įšventinti. Jeigu kas nors perka karvę, tai klausia pardavėją kaip šis kasmet savo karvę šventina. Jei perka iš to, kuris karvės nešventina tai ir nupirkę nešventina, bet prieauglį vis tiek šventina. Atėjus laikui atjunkyti veršiuką, šeimininkė kepa pyragą ir ragaišį, šeimininkas atneša puspūrį, pastato stubos viduryje dugnu aukštyn, vietoji staltiesės - šieno, ant jo dedamas pyragas ir ragaišis, šeimininkė varške užtepa veršiukui paragėje ir brūkšteli per lūpas, sakydama: "Užauk sveikas ir žvalus, Dievas teišlaiko tave sveiką ir t. t." (p. 563). Šeimininkas kviečia visus atsiklaupti prie puspūrio ir visi meldžiasi už savo gyvulius. "Mūsų tėvų laikais jie kreipdavosi į Baubį, t. y. "karvių ir jaučių dievą". Pasimeldę išgeria, o kaušeliui apėjus ratu, sėdasi ir valgo. Pavalgius šeimininkas pripila kaušelį alaus ir dėkoja Dievui už valgius ir kuo geriausiai paveda savo gyvulius Dievui, geria žemynėliaudamas ir palabindamas. Kaušeliui apėjus ratu, šeimininkė atsineša milžtuvę su vandeniu ir apšlaksto save ir visus (p. 563). O kai telyčia pirmą kartą veršiuojasi, tai žmonės, kurie nebesilaiko prietarų, pirmąjį veršį atiduoda į špitolę, o kiti jį paskerdžia pagal senovės prūsų apeigas, o būtent su kaušeliu rankose, žemynėliaudamas (šeimininkas) ir palabindamas, "[...] tada jį [veršį] paskers Gotui, t. y. "padangtei", kuri laikoma raguočių prieaugiui ir avims ar daugiau jų dievui, - taip parodoma, kaip avims ir veršiams priskiriamas juos globojantis dievas ar angelas - šis turi nematomų avių ir veršių, prie kurių priskiriamas ir tas pirmasis gimęs ir paskerstas veršis ar avis" (p. 565). Tokią dieną nieko neskolinama, nes manoma, kad būtų išdalinamas ir atiduodamas palaiminimas ir sėkmė (p. 565).

Arklių šventinimas. Maždaug prieš Kalėdas jie švenčia savo metinę šventę. Parūpina alaus ir imama būtent to alaus, kuri turėjo per Sabarios (p. 565). Vėl tas pats - gaidžio užmušimas, nuliejimas Žemynėlei. Indelis su alumi paimamas į ranką ir meldžiamasi į Dievą. Šeimininkas kreipiasi į Šventą Gurgį, kad šis džiaugtųsi ir gėrėtųsi jo gyvuliais, jo šunimis ir niekam neduotų galios pakenkti jo gyvuliams. Ir tada sako, kad aukoja jam gaidį (kai kas mėgsta vienais metais aukoti gaidį, o kitais - žąsį). Gaidį apdoroja šeimininkas arba kas kitas iš namų vyriškių. Sūnus arba brolis turi atnešti puspūrį, kuris pastatomas stubos viduryje dugnu į viršų, šalia - duona ir išvirtas gaidys. Taip pat šeimininkas pasistato šalia savęs alaus pripiltą atvirą indą, maždaug kaip kibirą, kuriame laiko samtį, pašventintą maldininko. Ima naujai pašventintą kaušelį, truputį į jį įpila ir tuoj pat nupila Žemynėlei, su įprastu pagarbinimu ("Žemyne, būk linksma ant mūsų ir mana arklių" (p. 569). Tada jis semiasi tris kartus. Tada meldžiasi ("[...]. Tepatinkančios Dievui šios dovanos..."). Išgeria palabindamas, tada ima žvengti kaip arklys ir lūpomis prunkšti. Valgo tik vyrai. Pavalgius vėl meldžiamasi, tada geriama ratu senovės prūsų papročiu, bet nebežvengiama. Kaušelis visada turi būti pripilamas tris kartus (p. 569).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Apie bičių šventinimą. Jeigu bitininkas susilaukia spiečiaus, jis pirma pašventins avilį: vėl kaušeliu įpilama. Pavedamos maldoje bitės Dievo globai (p. 571). "Kai kurie, ypač gyvenantys prie dykrų, tebemano, kad Birbullis, kuri šiaip jau dar vadinamas ir bicziu birbullis, yra bičių dievas, ir šaukiasi jo, kad jis atneštų jiems daug sėkmės. Tačiau po maldos ir tokiu atveju įprastų apeigų, jis išgeria ne viską, o pirštu įdeda į alų truputį medaus, išmaišo ir šiek tiek užtepa ant avilio ir ten, kur yra laka, išrūko avilį. Valgydamas kvietinę duoną ir medų, pučia į avilį ir taip daro tris kartus sulig kiekvienu kąsniu; po to tris kartus valgo žirnių ir pučia į avilį ir kiekvieną kartą zvimbia ir zyzia į avilį, po to dėkoja Dievui ir atlieka įprastines maldas. Šeimininkas tai turi daryt vienas (p. 571).

Apie skalsą arba namų palaiminimą. Jie stengiasi turėti gausybės ragą - jį vadina skalsa. Kiekvienam kepama po duonos kepaliuką (kiekvienam aruodui po tris). Taigi, pas juos visą laiką figūruoja skaičius 3 - ta greičiausiai senovės ąžuolo dievų prisiminimas, nes paprastai taip daro tie, kurie prasti krikščionys ir mažai išmano apie didžiąją Šventosios Trejybė paslaptį (p. 575).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Jaunuolių sužadėtuvės, kokios Pretorijaus laikais buvo tarp nadruvių ir skalvių. Tėvai sūnui pirmiausia išrenka mergaitę, gerai išauklėtas sūnus ją ir rinksis. Bet kad nebūtų apgautas, sūnus uoliai vaikščios į bažnyčią taip pat smuklę ir žiūrės kaip jam siūlomoji atrodo (p. 603). Tačiau prieš ką nors pradėdami dėl vedybų, prietaringas tėvas ir sūnus pasistengs surasti būrėją iš putų, švino ar vaško liejiką, kas tas paakytų ar jo vedybos bus laimingos. Tada tėvas ieško jaunikio bičiulio - piršlio (p. 603). Jeigu piršlys atvyksta antrą kartą, tėvas ir motina duos viltį, kad ne veltui atvyko, jį pavaišins, tačiau atlikdami apeigas, taigi tėvas, laikydamas rankoje kaušelį, pasimeldžia, tada šiek tiek nulieja ant aslos Žemynėlei, ištardamas įprastus žodžius. Tada tuputį nugeria ir palabina prieš išgerdamas iki dugno. Ir piršlys daro tą patį, žemynėliaudamas ir palabindamas (p. 607). Atsisėda visi prie stalo. Motina atneša du kaušelius. Tada susižadantys užgeria vienas kitą ir kuris pirmas išgeria kaušelį, tas likusį alų pila kitam akis, ir šitaip įvyksta sužadėtuvės kaip kadaise pas persus valgant. Turi prietarą, kad tas, kuris pirma lieja, kitą pergyvens (p. 615). Pallags yra įprastas vežimas su apvadu, kokius mėgsta lenkai ant jo uždedami lankai ir jie apdengiami visokiomis išsiuvinėtomis skraistėm (p. 621). Dieveris nuveda jaunąją už rankos prie pallags; čia dieveris šoka į kitą pusę; tada vėl įšoka į vidų ir pataiso sėdynę, ima verkiančią jaunąją į vežimą kartu su jos draugėmis, tada taip pat statinaitę su alumi ir keletu duonos kepalų; į vežimą įdedama ir kitų valgių, keletas kaušelių, šaukštų, ąsotėlių ir važiuoja šitokia nadruvių karieta su degančiomis žvakėmis, kurias dieveris laiko rankoje (p. 623). Prie vežimo jaunosios brolis ar giminės turi būti geria išsipuošę, su kardais, apsikabinėję rankšluosčiais ir vainikais (p. 623). Žvakę jie daro keistu būdu: vietoj dagtie sjie ima šerdį iš varnalėšos stiebo, kai kas ima prie dagties tą pačią šerdį, kurią apvynioja ir aplieja lajumi, kad jaunavedžiai vienas kito laikytųsi ir prikibtų vienas prie kito kaip varnalėša (p. 625). Jaunikio motina nepastebimai nukerpa kelis jaunosios plauku o jaunosios - jaunikio; šitie plaukai po to kartu įmerkiami į alaus pripiltą kaušelį, maldininkas sukalba keletą maldų ir kaušelį su plaukais išgeria, kas turi atnešti jaunavedžiams ypatingą malonę (pasak Pretorijaus pagoniška liekana) (p. 627). Jokių lokio, buliaus ar ko panašas pautų niekas neduota valgyt, apie tai tik juokais galėjo būti sakoma, o prūsiškų dalykų aprašinėtojai paskelbė tuos juokais sakomus dalykus kaip tikrus (p. 633).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Senovės prūsų krikštynų apeigos. Per gimdymą jie, be jokios abejonės, bus kreipęsi į Laimę, kuri jų laikoma gimimo deive; dabartiniai nadruviai kreipiasi ne į ją, o į šventąją mergelę Mariją, bet kai kurie dar ir į Laimę; jiems reikėdavę tam tikro vaidulučio ar vaidulutės, kad išpranašautų, kas bus iš to vaikelio, šitaip ir dabar, kaip tvirtinama, tebedaroma Žemaitijoje. Waszkones, puttones ir kiti burtones, t. y. "ženklų aiškintojai", be abejo, bus darę savo darbą įprastais jiems būdais (p. 647). Dabartiniu metu nadruviai, sūduviai, skalviai per šias iškilmes, kurias jie vadina rodynes, atlieka šitokias apeigas: artėjant laikui gimdyti, šeimininkas ieško senutės ir pribuvėjos. Ši senutė prie motinos atlieka savo darbą, o kai Dievas duoda ir vaikas jau priimtas, senutė pakviečia tėvą, o tas klausia: "Bau dawe Pons Diews Szwenta Angela?". Vyras eina prie savo žmonos sakydamas: Szweika isz karo", turėdamas omenyje jos patirtus gimdymo skausmus (p. 649). Po to senei duoda degtinę; tą indelį senutė paima, laiko rankoje ir meldžiasi, dėkoja Dievui už vaikelį ir prašo išsaugoti motiną ir vaiką, tada nulieja ant žemės Žemynėlei, kalbėdama : "Būk linksma" . Geria palabindama. Išgėrus degtinės, šeimininkas ruošia valgį ir deda ant stalo ir pribuvėja, t. y. "senutė", ima į rankas kaušelį, meldžiasi ir prašo pana Maria, mergelę Mariją (kai kurie dar meldžiasi Layme, kuriai nulieja ant žemės), nupila ir palabindama užgeria gimdyvę, kuri irgi palabina ir užgeria šeimininką, tas užgeria senutę, ir tada jie ima valgyti. Šiai šventei pasiturintys darė ypatingą alų (p. 651). Kai tėvas kelia krikštynas ir atvyksta kūmai, jis jau būna parūpinęs valgių ir alaus; pribuvėja kūmus pasitinka su kaušeliu, pasimeldžia. Geria ratu. Pribuvėja paima vaiką ant kairės rankos, ta pačia kaire ranka laikydama pripiltą kaušelį, ir meldžiasi už vaiką; ji ypač kreipiasi į Panna Marya (kitos - į Laimę) prašydama pagalbos, kad vaikas gautų krikštą ir pelnytų šventą vardą. Pasimeldusi nulieja ant žemės, prašo Žemynėlę (žemę), kad būtų maloninga vaikui. Kūmas irgi paima vaiką, kaušelį, pradeda melsti Dievą ir Panna Marya geros kloties vaikui (p. 651). Kai pakrikštytą vaiką parveža, juos pasitinka pribuvėja su kaušeliu, meldžiasi, dėkoja už krikštą ir šventą vardą ir nuo Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos linki vaikui daug laimės. Palabindama užgeria kūmą. Kūmams išvažiavus su vaiku jo krikštyti, tėvas pribuvėjai nurodo vištą (juodą), kurią pribuvėja užmuša samčiu ir tai atlieka taip atsargiai, kad joks žmogus nepajustų ir sriubą ruoša, kurią valgo tik moterys. Prieš valgydamos jos klaupiasi ant kelių priešais kėdę, ant kurios stoviu dubuo su vištiena, klaupiasi ir pribuvėja, laikydama rankoje kaušelį (tai pašventintas kaušelis). Kai visi suklaupia ji meldžiasi žemynėliauidama ir palabindama bei užgerdama gimdyvę (p. 653). Kaušelis tris kartus turi apeiti ratu tarp tų, kurios nori valgyti vištienos. Valgo klūpėdamos. Pavalgius senutė deda ant stalo tripelcheną, už tai szeszauninka, t. y. gimdyvė ją pagerbia gobtine skara ir juosta. Pribuvėja (senutė) dėkoja Dievui, Mergelei Marijai (kiti - Laimei), užgeria palabindama kitas moteris; kaušelis apeina ratu tris kartus, ir gimdyvė, kad ir kiek silpna būtų, turi klūpėti (p. 655). Anksčiau aišku buvo pjaunamos ne vištos, o skerdžiami jaučiai. Laisviems prūsams ponams šalia būdavo vaidulučiai ir vaidulutės, kurios aiškindavo kokie jų vaikai bus (p. 655). Ir šiuo metu Nadruvos pasienyje kai kurie tėvai klausia maldininką ar šiaip kokį ženklų aiškintoją su kokiais gyvuliais, su kokiu turtu ar veikla naujagimis gali būti laimingas. Bretkūnas rašė, kad jo laikais per tokias iškilmes atsirasdavo vaidulučių, kurie vaško liejimu ir putų stebėjimu rodė visokius burtus ir pranašavo. Po kelių savaičių kūnai vėl kviečiami, ypatingomis apeigomis vaikas atiduodamas garbingiausio krikštatėvio atsakomybėn. Vėl kaušelis, vėl maldos (p. 657).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Bretkūnas aiškina taip, kad kadangi prūsai buvo girdėję mirusiųjų kūnų prisikėlimo tiesą ir buvo raginami tikėti, jie įdėdavo paskutinio teismo dienai gėrimo, kad atgiję mirusieji galėtų matyti kaip pasilikusieji juos gerbė. Beveik tokias pat kalbas varinėja ir dabartiniai nadruviai, kai jiems priekaištaujama dėl gėrimo prie mirusiųjų. Pretorijaus žiniomis dabar tikriausiai nebūna, kad jie į kapą dėtų alaus ar midaus, tačiau numirėlių kapuose randama pinigų (p. 677).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Metiniai mirusiųjų atminai vykdavo dar ir praėjusiame amžiuje, nors jie ir draudžiami. Jie mini viešai, jei giminė turtinga, o kas neturtingas, susideda keli, pakviečia savo gentainius į bažnyčią, šventoriuje apsitaria ir tada eina į jiems patinkančią smuklę. Niekas negali kalbėti, niekas negali peilio išsitraukti. Kiekvienas numeta pastalėn tai, ko jis linki mirusiajam, po to nulieja kaušelį alaus. Dabartiniu metu nadruviai atminus rengia ne tik praėjus vienam, dviem ar trims mėnesiams, bet mažiausia trejus-ketverius metus. Jie rengia šermenis arba gedulingas vaišes (p. 681).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Apie dabartines prūsų nadruvių ir skalvių laidotuvių apeigas. Paskerdžiamo jaučio oda išrauginama, išdirbama, pasiuvamas apavas ir išdalinama žmonėms, kad melstųsi už mirusiojo vėlę. Jei jautis riebus, daug lajaus, pagaminamos žvakės ir jos dega, kol laidotuvės baigsis. Vėl kaušelis, malda už mirusioj vėlę, Nuliejimas Žemynėlei, palabinimas (p. 685). Po pakasynų sugrįžus į gedinčiųjų namus vėl žemynėliavimas ir palabinimas, kaušeliai, nuliejimas. Jie mano, kad mirusiojo vėlė patiria ypatingą palengvėjimą, kai kiekvienas ką nors paaukoja Žemynėlei ir jai paveda mirusiojo vėlę, be to, palabindamas palinki mirusiam kuo geriausios kloties. Garbingiausias iš gedinčiųjų paima kaušelį, kalba savo maldą, prašo Dievo palaiminti valgius; tada giedama, geriama pagal senprūsių apeigas ir tada jau gali laisvai valgyti. Sąžiningai laikomasi tvarkos ant žemės numesti tris kąsnius duonos, tiek pat kąsnių mėsos ir nulieti tiek pat pilnų šaukštų su palinkėjmais, kad Žemynėlė mirusiajam kitame pasaulyje (kai kurie sako - danguje) būtų maloninga, vėlę gerai saugotų, globotų. Toliau geria giedodami giesmes (p. 689).

Pretorijaus veikalo tekstas (tomas Nr. 3): Taigi vis dėl to, sprendžiant iš įkapių dėjimo, prūsai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu (p. 691). Kadlubekas rašo apie prūsus, kad jie tikėjo pitagoriškuoju sielų persikėlimu į kitus kūnus (p. 691). Pretorijui neįtikėtina, kad prūsai būtų tikėję kūno prisikėlimu. Gali būti, kad daiktai į ugnį buvo metami iš artimųjų meilės, kurie nebenorėjo naudoti daiktų, kurie buvo mieli mirusiajam. O midus ir alus yra iš naujų laikų, kai Ordinas Prūsijoje jau buvo įvedęs krikščionybę (p. 693). Kas dėl Kadlubeko nuomonės, ji nėra visuotinai pripažinta, o tik keleto tarp senovės prūsų palikuonių Nadruvoje ir Sūduvoje, tačiau jie tai taiko tik sieloms pamaldžiųjų, tų, kurie garbino Dievą. Šitie sako džiaugsis visais įmanomais malonumais ir mėgausis bendravimu su savo giminėmis, o tie, kurie žemėje buvo žiaurūs ir gyveno nuodėmingai, neturės ramybės ir persikels į panašius į šunį gyvius (695).

Dalykiniai komentarai tomui Nr. 3: Pirmoji gyvulių išginimo diena ir Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje buvo derinama su šv. Jurgio diena - balandžio 23 d. Pretorijus nurodo, kad per apeigas valstiečiai kreipdavosi į šv. Jurgį, nors evangelikų liuteronų bažnyčia iš esmės šventųjų kulto nepripažino. 1568 m. Bažnyčios nuostatuose skyrius apie šventes šv. Jurgio diena neminima tarp švęstinų dienų. Ši šventė sutapatinta su šv. Jurgio diena matyt ir lietuvių ir lietuvninkų liaudies kultūroje dar iki reformacijos, t. y. dar iki XVI 2-3 dešimtmečio (p. 729). "Šventas riteri Jurgi, dėkoju tau, kad savo šunų (jais laikomi lokiai, vilkai) neužsiundei ant mano gyvulių" - šis Pretorijaus papročio aprašymas įdomus, liudija, kad malda šv. Jurgiui ir jo kultas XVII a. II pusėje tarp Mažosios Lietuvos gyventojų buvo gyvas, šv. Jurgis buvo laikomas gyvulių, galvijų globėju ir kad valstiečiai meldėsi šventajam prašydami globos. Mitologai vilką priskiria šv. Jurgio palydai. Ir skandinavų, estų, rytų slavų, lietuvių šv. Jurgio legendose vilkai esą šv. Jurgio šunys. Jucevičius mini, kad XIX a. Didžiojoje Lietuvoje tikėta, jog šv. Jurgis esąs medžiotojas (p. 730). Tie, kurie dalyvauja apeigose, būdami krikščioniškojo tikėjimo, dar sukalba rytinį bei vakarinį palaiminimą, "Tėve Mūsų", Aller Auegn (145 psalmės 15 - 16 eilutės. Mažosios Lietuvos valstiečiai rytinį ir vakarinį palaiminimą, maldą "Tėve Mūsų" kalbėdavo lietuviškai - šių maldų jau daugiau kaip 100 metų nuosekliai buvo mokomi liuteronų bažnyčios pastangomis. J. A. von Brandas, aprašydamas 1673 m. kelionę iš Berlyno į Livoniją per Prūsijos Kunigaikštystę, pažymėjo, kad valstiečiai - lietuviai ir kuršininkai - savo kalba gieda. T. Lepneris rašė, kad beveik tuo pačiu metu Prūsijos lietuviai per vestuves prieš valgį giedojo Aller Augen "ir seną lietuvišką giesmę "o Diewe wissogalixsis Tiewe amzinasis"". Pretorijus užrašė vokiškai giesmės pavadinimą, tad neaišku kokia kalba giedojo valstiečiai 145 psalmę (p. 731). Pretorijus rašo: "pavalgius geriama, tada meldžiamasi ir giedama Dancket dem Herren ir kt." - šiais žodžiais prasideda dvi giesmės, kurios buvo išverstos į lietuvių kalbą ir spausdintos XVII a. giesmynuose. T. Lepnerio veikale, parašytame apie 1690 m. paminėjo, kad lietuviai prieš valgį gieda jau Pretorijaus paminėtą Aller Augen ir seną lietuvišką giesmę "O Diewe wissogalixsis, Tewe amzinasis" (p. 736). Pretorijus teigia, kad jos aplinkoje tebesąs gyvas raudojimo paprotys. L. Sauka buvo įsitikinęs, kad Pretorijus raudojimo pavyzdžius perėmė iš ankstesnių skelbtų raudų fragmentų. Taigi klausimas ar Pretorijaus užrašymas autentiškas. Apie tai jis rašė skyriuje, skirtame jo meto sužadėtuvių apeigoms - XI skyrius (p. 741). Palyginus matyti, kad X skyriuje apeigų dramaturgija išplėtota, o XI skyriuje daug trumpesnė ir atitinka to meto istorines realijas. Moterys rauda jau ne tris kartus, o tik vieną kartą. Raudojimą nutraukia pakviestas mokytojas ar dvasininkas, kurie užgieda, be abejo, liuteronišką giesmę. Dar gyvą raudojimo paprotį per laidotuves mini Klaipėdos valsčiaus bažnyčių vizitacijos 1679 - 1685 m. aktai, kuriuos rašoma apie paprotį kviestis giedotojus iš Žemaitijos, o vizitatoriai siūlo tai drausti. Liuteroniškų giesmių giedotojų šio valsčiaus gyventojams netrūko tačiau raudotojai galėjo būti kviečiami iš už sienos - trumpai, atvykusiems dalyvauti apeigose ir raudoti apeigose ir raudoti mažiau grėsė būti nubaustiems (p. 741). Be to, ne visus XVII a. antroje pusėje rašiusius apie raudas autorius galima laikyti Pretorijaus pirmtakais. Hartknochas buvo Pretorijaus bendradarbis. Ir jis informaciją apie raudas perėmė greičiausia iš Pretorijaus (p. 741). Yra rimto pagrindo manyti, kad J. A. von Brando, T. Lepnerio ir Pretorijaus raudojimo aprašymai ir tekstai yra to paties meto, bet vienas nuo kito nepriklausomi, todėl dalis šiuose šaltiniuose randamų apeigų aprašymų turėtume įvertinti kaip autentišką autorių patyrimą (p. 742).