Lietuvių tautos christianizacijos procesas | 2020 gegužės 8 d.
05/08/2020
Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila
1387 - aisiais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, lydimas lenkų dvasininkų, išgriovė pirmuosius aukurus, sunaikino stabus, pakrikštijo tūkstančius lietuvių. Lietuvių tautos krikštas buvo absoliuti neišvengiamybė. Daugiau kaip 150 metų trukę karai su visos krikščioniškosios Europos paramą užsitikrinusiu Vokiečių Ordinu XIV a. pabaigoje lietuvių tautai tapo nebepakeliami. Jie grėsė pačiai tautos egzistencijai, panašiai kaip kitoms baltų tautoms, su krikščioniškų tautų (lenkų, rusų, vokiečių) ekspansija susidūrusiomis anksčiau. Lietuva įnirtingai priešinosi bandymams įtraukti ją į krikščioniškosios Europos politinių ir ideologinių jėgų sistemą ir pasidavė tik tuomet, kai visiškai nukraujavo ir pamatė, kad Ordinui nepajėgs pasipriešinti. Norint išlikti, reikėjo nutraukti karus su kryžiuočiais. Tam reikėjo reikėjo išsižadėti savosios religinės tradicijos, kad krikščioniškoji Europa Lietuvai leistų išlikti. Lietuva buvo priversta prisišlieti prie Lenkijos ir su jos pagalba pati save performuoti. Tad mąstydami apie krikščionybės vietą lietuvių tautos istorijoje pabandykime įsivaizduoti, ką turėjo jausti krikščionių Dievo vardu barbariškai kelis šimtmečius žudomi lietuviai ir kiti baltai? Ar galėjo krikštas būti nuoširdus? Ar tai galėjo būti "religinio entuziazmo‟ padarinys? Vargu. Tai buvo išprievartautos tautos aktas, kylantis iš rezignacijos. Tai ir paaiškina krikščionybės vietą lietuvių tautos istorijoje: krikščionybė ilgiems šimtmečiams sukaustė lietuvių kūrybines jėgas. Giliai pasąmonėje slypėjo kraują stingdantis patyrimas, iš krikščionių patirtos didžiulės skriaudos jausmas, ilgai neleidęs lietuviams atsiverti giluminiams krikščionybės klodams. O jų esama. Juk krikščionybė - tai ne tik ta negailestinga, dogmatizuota religija, su kuria lietuvių tauta susidūrė kryžiaus karų metu. Tai ir mistinė, ezoterinė, vidinį išlaisvinimą kiekvienam žmogui ir visai žmonijai teikianti religija. Būtent tokia religija yra krikščionybės pagrindas, nepaisant to, kad ji buvo užgožta netolerantiškosios jos formos, diegiamos jėga ir tapusios grandinėmis žmogui. Štai kodėl katalikybė ir lietuviams ilgainiui tapo atgaivos šaltiniu ir atsivėrimo Transcendencijai forma.
Strasbūro šv. Petro bažnyčios freska
Kilmingųjų ir liaudies santykis su krikščionybe buvo skirtingas. Bajorai, jeigu jie norėjo būti žemės savininkais, turėjo tapti krikščionimis. Jie turėjo intensyviausią sąlytį su krikščioniškaisiais centrais - bažnyčiomis, vienuolynais - buvusiais miestuose. Todėl jie sukrikščionėjo greitai, iki XV a. vidurio. Tuo tarpu liaudies santykį su katalikybe apsprendė nerašyta maksima: "mes pripažįstame, kad mūsų šalis yra krikščioniška, kad mūsų vadai krikščionys, tačiau mums leiskite išpažinti mūsų tėvų tikėjimą". Iš esmės tokios nuostatos ir buvo laikomasi iki pat reformacijos, kai katalikų ir protestantų varžybose neišvengiami iškilo ir liaudies tikėjimo klausimas. Štai tada liaudžiai buvo uždrausta laikytis senojo tikėjimo. Su jėzuitų atvykimu į Lietuvą (1569 m.) ir jų misijomis prasidėjo intensyvi liaudies katalikiškoji indoktrinacija. Pradėta liaudį katekizuoti, reikalauta, kad valstiečiai žinotų Dievo įsakymus, mokėtų maldas, lankytų bažnyčią. Šis porą šimtmečių trukęs liaudies katalikiškasis indoktrnavimas vadinamas antrąja christianizacija. Jos pabaigoje (XVIII a. II pusėje) jau galima kalbėti apie liaudies sukrikščioninimą. Neatsitiktinai Žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis 1767 m. konstatavo, kad žemaičiai tapo labai dievobaimingais. Nuo XVIII a. pradžios paplinta specifinių, tik lietuviams būdingų puošnių kryžių statymas. Lietuvos pakelių ir sodybų kryžiai liudija katalikybės įsišaknijimą liaudies sąmonėje. Itin daug prie liaudies galutinio sukatalikinimo prisidėjo vienuolijų steigiamos religinės brolijos, katalikiškosios liaudies elitas. XVII a. masiškai išplito Šv. Juozapo kultas (iš čia ir Juozo vardo populiarumas). Prie to daug prisidėjo Krikščioniškojo mokslo brolijos. Šv. Izidoriaus brolija išmokė lietuvius pagarbiai laikyti šventųjų paveikslus. Karmelitų globojamų škaplieriaus brolijų dėka škaplieriai tapo kiekvieno lietuvio pamaldumo ženklu, o Švč. M. Marijos rožinio (rožančiaus) brolijos įpratino lietuvius pasninkauti trečiadieniais ir šeštadieniais, kalbėti Marijai skirtas maldas, rožinį, giedoti giesmes, dalyvauta procesijose. Švč. Sakramento brolijos nariai ("brostvininkai") daug prisidėjo prie pamaldų ir procesijų iškilmingumo. Krikščioniškojo mokslo brolijų palikimas - prie bažnyčių išlikusios davatkėlės, uoliai vykdžiusios vaikų katekizavimą.
Krikščionybei įsitvirtinus didžiojoje liaudies dalyje, stengtasi liaudžiai nepriminti jos ikikrikščioniškosios praeities, atiduoti ją užmarščiai. Pav. Kušleikiuose (Kelmės raj.) dar 1700 m. ant pilkapio dar buvo nešamos aukos. Minėtas paprotys išnyko, kai kunigai iškeikė šios vietos lankytojus, o pilkapį pavadino Velnių kapais. Tokia amnezijos skatinimo taktika vedė prie tų ikikrikščioniškų vaizdinių perkėlimą į pasąmonę. Pagoniškų praktikų, daiktų, vietovardžių, vardų žmonės ėmė bijoti, tačiau vis tiek joms jautė nepaaiškinamą trauką. Pav. XIX a. pabaigoje Betygaloje žmonės bijojo po piliakalnį vaikščioti, nieko nenorėjo apie kalną pasakoti, laikydami tai nuodėme. Siekta įveikti ir liaudiškus gydymo metodus, visų pirmą žolininkystę, įtvirtinant krikščionišką ligos, kaip Dievo bausmės už nuodėmes sampratą.
Be to, valstiečiams palenkti valstybinei religijai valstybė ir dvarininkai taikė finansinę, administracinę ir net fizinę prievartą. Ne vieno iš dvarų nuostatuose randama reikalavimus dvarų pareigūnams prievarta atvesti valstiečius į bažnyčią. Nesutinkantys eiti į bažnyčią ar atlikti išpažinties kunigui buvo baudžiami piniginėmis baudomis, kūno bausmėmis (išplakimu rykštėmis ar rimbu) arba viešu pažeminimu: prirakinimu ties bažnyčios durimis, įstatymu į kaladę. Labai daug lėmė baudžiava. Taigi, itin svarbus katalikybės įsitvirtinimo valstietijoje faktorius buvo šlėktų luomo rankose esanti valstybinė valdžia, ekonominė galia ir karinė jėga. Bažnyčia daug prisidėjo prie tokios prievartinės sistemos ideologinio pateisinimo: savo pamoksluose dvasininkai nuolat ragindavo valstiečius būti paklusniais savo ponams. Kan. Mikalojus Daukša, vienas iš mūsų raštijos pradininkų ir lietuvių kalbos teisių viešajame gyvenime gynėjas net rašė, kad "eretikus ir bedievius pagonis reikia karti, deginti ir kitokiais būdais naikinti". Taigi egzistavo sistema, kuri neleido valstiečiams nusimesti įdiegtos baimės pančių. Baimę palaikė ir raganų deginimo procesai, kurių iniciatoriais kartais būdavo ir patys katalikų dvasininkų sufanatizuoti kaimiečiai.
Vis dėl to ir prievartinis katalikybės diegimas negalėjo pasiekti savo tikslo - besąlygiško paklusnumo Katalikų Bažnyčiai. Pasiekta buvo tik tiek, kad senasis lietuvių tikėjimas buvo nustumtas į pasąmoninį lygmenį. Nekrikščioniškieji vaizdiniai virtę archetipiniais ar stereotipiniais veiksmais bei mąstymo įpročiais buvo perduoti užmarščiai, nes prieštaravo ortodoksinei katalikybei, buvo laikomi jai pavojingais. Tačiau sakmėse, pasakose, pasakojimuose, smulkiojoje tautosakoje, dainose išliko ryškūs senojo pasaulėvaizdžio bruožai. T.y., žmogaus laikymas integralia gyvojo pasaulio dalimi, tikėjimas magiška kuriamąja žodžio galia, orientacija į anapusinį pasaulį. XIX - XX a. liaudies tautosakoje, raudose, išliko reinkarnacijos ar metempsichozės - tolesnio egzistavimo po mirties augalo arba gyvūno pavidalu - idėja. Tikėta, kad žodžio galia nepaprastų galių turintys žmonės gali veikti šiapusinius - fizinius ir socialinius - procesus: gydyti ligas, atitaisyti pažeistą gamtos tvarką. Panteistinį liaudies nusiteikimą liudija iki šių dienų išlikęs žemės, vandens, ugnies gerbimas. Griežtai buvo draudžiama spjauti į ugnį, gesinti nešvariu vandeniu, kūrenti atliekomis. Šiuolaikiniai religijotyrininkai senojo archainio lietuvių pasaulėvaizdį įžvelgia ir tokiuose atrodytų profaniniuose užsiėmimuose kaip drožinėjimas iš medžio, maudymasis pirtyse ir ypač grybavimas. Atsižvelgiant į senuosius baltų tikėjimus apie metempsichozę tokie užsiėmimai kaip grybavimas, medžio drožyba, bitininkystė, maudymasis pirtyse laikytini turinčiais religinę dimensiją, nes žmogaus giminystė medžiais, bitėmis, grybams - yra būtent religinis santykis.
Liaudies žodinėje kūryboje nesunkiai įžvelgiami palankumo ikikrikščioniškai Lietuvos praeičiai ženklai. Senasis archetipinis pasaulėvaizdis buvo nustumtas į pasąmoninį lygmenį. Būtent jo spaudimas suteikė drąsos ištarti tam tikrus krikščionybės tabuizuotus žodžius, garsus, prisiminti ženklus, simbolius, pažadinusius nuslopintus, užspaustus tautos jausmus, būsenas. Į dienos šviesą iškilo senąją tautinę tapatybę pagrindę vaizdiniai. Vienas iš stipriausių lietuvių sąmonę veikiančių vaizdinių ir artefaktų yra legendomis ir pasakojimais apipinti piliakalniai. Ikikrikščioniškų šventviečių tyrinėtojas V. Vaitkevičius rašo, kad buvo tikima, kad piliakalniuose gyvena žmonės ar kitokios būtybės. Paslaptingas jų pasaulis dvipusis - regimas antžeminis ir neregimas, slypintis po po žeme. Neregimoji piliakalnių pusė pažįstama iš sapnų, vizijų ir nepaprastų nuotykių, kur žmonės susitinka su senaisiais pilėnais, mažiausiai kelis šimtus metų gyvenančiais kalno viduje. Jie laukia, kol kas nors suras kelią į požemius ir išvaduos juos, kad jie vėl galėtų išeiti į dienos šviesą. Tada senosios pilys ir miestai iškils į paviršių. Tam reikia atlikti sakralius veiksmus ir net iškilmingas religines apeigas.
Liaudies atmintyje, pasakojimuose, legendose išliko daug ikikščioniškojo laikotarpio istorinių detalių. Prisimenami senieji baltų dvasininkai (vaidilos, žyniai, kriviai), šventyklos, aukojimai dievams, krikšto aplinkybės. Iki pat XVIII a. pradžios (o kai kur ir vėliau) valstiečiai aukojo aukas savo seniesiems dievams, garbindami juos jaujose, slapta. XVII a. kaimuose prie Jurbarko būta vaidilų, kurie pavasarį arba rudenį sukviesdavo žmones (ir tam tikrais burtais gyvates) į sueigas, kuriose primindavo susirinkusiems jų tautos istoriją, protėvių nuveiktus darbus. 1723 m. misijos metu per išpažintį nuo pagoniško ugnies kulto buvo atgrasinti daugiau kaip tūkstantis kaimiečių, aukojusių ugniai aukas. XVIII a. pradžioje Suvalkijoje, Daukšių apylinkėje ant Ringovės kalno garbinta dievo Ragio statula. XX a. pirmoje pusėje vaikai kai kur senovės tikėjimo šventvietėse šokdavo, dainuodavo, išsirinkdavo iš savųjų tarpo "kunigus‟, kurie sakydavo pamokslus. Vaikai žinodami apie senuosius dievus ir aukas bijojo šią tradiciją ignoruoti. Ne vienam motina motina buvo pasakojusi, kad ten gyvena senieji dievai ir todėl ten negalima žegnotis. Kai kur buvo atliekamos kone atvirai pagoniškos apeigos: pav. Betygalos apylinkėse Šventaragio kaime vyrai šokdavo ant kalno, užsiėję kaukes su ragais. Šimkaičių valsčiuje būta papročio, vadinamo "Lėlės koją gerti", kai po krikšto bažnyčioje parneštą namo kūdikį nuplaudavo. Akivaizdu, kad tai nesąmoningai toliau atliekama katalikiško krikšto atsisakymo apeiga.
Galimas dalykas, kad tokį ikikrikščioniškų vaizdinių gajumą liaudies sąmonėje įtakojo ir nepaprastų galių turintys žmonės - raganos, raganiai, žyniai, burtininkai, čerauninkai, žavėtojai, juodaknygiai, kerėtojai ir kt. Mokslininkai neabejoja, kad lietuvių sakmėse minimos raganos buvo realios moterys, kurios ir po oficialaus valstybės krikšto dar laikėsi senųjų papročių. Kai kurie duomenys rodo, kad nuosprendžiai raganoms buvo vykdomi ir senosiose šventvietėse. O žinant XVII - XVIII a. Lietuvoje (ypač Žemaitijoje) vykusio raganų persekiojimo, neretai jas sudeginant ant laužo, mastą, galima būtų iškelti klausimą ar šie nepaprastų, paranormalių sugebėjimų turintys žmonės negalėtų būti laikomi nekrikščioniškos visuomenės dalies elitu. Būrimu, užkalbėjimu, ateities spėjimu užsiimdavo išskirtinių giminių atstovai, teigiantys gavę savo žinias iš aukščiau, ar kildinantys save iš senųjų žynių. Taigi, būtų galima daryti išvadą, kad nepaprastų galių turinčių žmonių sluoksnis netiesiogiai susijęs su baltiškąja tradicija (perdavimo, išmokimo ar archetipinio, pasąmoninio žinojimo keliu). Antgamtinių savybių turintys žmonės bendruomenėj buvo išskirtinės asmenybės. Jų bijota, šalintasi, tačiau kartu naudotasi jų paslaugomis, jie buvo neoficialūs lyderiai. Rytų Lietuvoje, ypač Švenčionių krašte iki šiol vos ne kiekvienam kaime rasime užkalbėtoją.
Savo apsisprendimu lietuvių valstiečių dauguma nuo XVIII a. vid. jau neabejotinai buvo katalikai, tačiau jų elgesys, papročiai labai mažai pasikeitė, iš esmės likę būdingi senajam tikėjimui. Tačiau lietuviai valstiečiai jų tokiais nebelaikė, nors jų žvilgsnis į gamtą liko nekrikščioniškas. Pagoniškumas išliko ilgai ir pasireiškė nekonvenciniu elgesiu, nepriimtinu Bažnyčiai ir jos palaikomam režimui. Neišsilavinusios lietuvių liaudies katalikybė buvo neįsisąmoninta, paviršutiniška. Mistinis, panteistinis nusiteikimas, pasireiškęs gamtos sudvasinimu, liudijo ikikrikščioniškų vaizdinių ir idėjų tvarumą. Tai ir matome XIX a. pab. - XX a. pradžioje tautosakoje. Krikščionybės įtakoje Perkūnas pasidarė paprastu Dievo pasiuntiniu ir jo valios vykdytoju. Užkalbėjimuose neretai kreipiamasi ir į deivę Žemyną, ir į Jėzų Kristų. Deivės yra tarpininkai, perduodantys Dievo valią. Kai kur Lietuvoje kalbama apie milžinišką raudonąją gyvatę, kuri pasirodo Švč. M. Marijos pavidalu. Medinių kryžių dekore įžvelgtini soliariniai motyvai. Žmonių, gyvulių, turto apsaugai buvo pasitelkiamos katalikiškos paraliturginės priemonės. Pav., prieš duoną minkant po duonkubiliu dėdavo rožančių. Statydami trobas, po pamatu pakąsdavo šermukšnio lazdelę, kad "velniai nelandžiotų", o kerčioje įdėdavo vaškinį kryželį.
Taigi, liaudies katalikybė formavosi kaip sinkretinė religija. Tiesą sakant, visoje Europoje anot žymaus religijotyrininko Mirča Eliadės prieškrikščioniška liaudies religija išliko po bažnytinių kalendorinių švenčių ir šventųjų kulto priedanga. Būta įvairių kelių, kuriais prieita prie sinkretizmo. Dažniausiai sinkretizmas suprantamas kaip paviršutiniškas pagoniškų praktikų sukrikščioninimas, išstumiant senuosius vardus ir juos pakeičiant krikščioniškais. Kiek čia sąmoningas perėmimas, siekiant dviejų tradicijų harmoningo suderinimo, o kiek prisitaikymas? Sąmoningas derinimas ir prisitaikymas - du skirtingi reiškiniai, tačiau vienas su kitu susiję. Kriterijus jiems atskirti - tikėjimo momentas. Galima klausti kiek buvo tikima sinkretinėmis formomis? Arba: kada ikikrikščioniškasis tikėjimas buvo išrautas iš didžiosios dalies lietuvių valstiečių protų ir širdžių? Kitaip sakant: kada nebeliko prisitaikymo reiškinio, o ikikrikščioniškasis tikėjimas buvo nustumtas į pasąmoninį lygmenį, sąmoningai jaučiantis esant tik katalikais? Turbūt tuomet, kai prievartą patyrusiųjų palikuonys jau pamiršo apie jų protėviams taikytą prievartą ir krikščionybė jiems tapo natūraliu dvasios raiškos būdu.
Krikščioniška liaudis žinojo, kad yra dangus, pelnomas už tikėjimą ir gerus darbus žemėje, yra skaistykla, kur patenka neatsilyginę už savo nuodėmes žemėje ir pragaras, kur amžinoje ugnyje dega sunkių nuodėmių neišpažinę žmonės. Kiekvieną reikšmingesnį gyvenimo veiksmą buvo siekiama pašventinti, pažymėti tam tikra apeiga, tam, kad jis įgautų amžinojo gyvenimo tvirtybės, pastovumo, stabilumo. Tačiau apeigos buvo daugiau grindžiamos dangaus jėgų permaldavimu, o ne proto skaidrumu grindžiamu dorovingu elgesiu. Didžiausias autoritetas tikėjimo srityje - kunigas. Kunigas aukštesnė būtybė, jis vienintelis tarpininkas tarp regimojo ir neregimojo pasaulio. Tai kaimiečiams buvo itin svarbu, mat ypač daug reikšmės teikta ryšiui su mirusiaisiais. Būtent bendravimo su mirusiaisiais praktika, nusistovėjusi per kelis šimtmečius ir įgavusi katalikišką formą, buvo bene stipriausiais saitas, siejantis liaudį su krkikščionybe. Kunigai liaudies akyse vieninteliai mokėjo kontaktuoti su anapusiniu pasauliu, neutralizuoti neigiamas anapusines jėgas, įtakas, būtybes. Kiekviename kaime būta pamaldžių moteriškių - vadinamųjų davatkų. Jos nebuvo kaime labai palankiai vertinamos, tačiau šiaip ar taip nepaneigtina, kad lietuvių valstiečių tarpe egzistavo sluoksnis žmonių, giliai angažuotų katalikybei.
Krikščioniškoji ideologinė indoktrinacija ir baudžiava gerokai pakeitė lietuvių charakterį. Dogmatinei krikščionybei būdingas paklusnumo Bažnyčiai ir jos atstovams reikalavimas, ugdė nuolaidumą, paklusnumą, bevališkumą, pataikavimą stipresniam, turtingesniam, fatališką pasidavimą likimui, uždarumą, istorinės perspektyvos jausmo praradimą. Liaudies dainose, sukurtose daugiausia baudžiaviniame kaime, nesunku įžvelgti baudžiavos nuvarginto kaimo žmogaus pasinėrimą į savo asmeninius išgyvenimus, atitolimą nuo visuomeninių procesų, kurių jis negalėjo paveikti ir kurie užgriūdavo jį tarsi neįveikiama galia. Valstiečių mąstysena buvo susocialinta, nužeminta, saitai su ikikrikščioninta praeitimi, taigi ir senąja tapatybe beveik nukirsti, sąmoningos, viešos pastangos juos palaikyti tapo nebeįmanomos. Siekta priversti valstiečius apsiriboti savo materialiųjų poreikių tenkinimu (t.y. susitaikyti su liaudies statusu), aukštesnius tikslus patenkinant bažnyčioje. Reikia pasakyti, kad toks materialiųjų ir idealiųjų poreikių santykio modelis liaudyje ir įsivyravo. Sukrikščionėjusi lietuvių liaudies dalis (tiksliau labiausiai katalikiškai angažuota) lenkus ima laikyti savo broliais, nes jie tokie pat katalikai. Taip plona mentalinės tapatybės riba buvo suardyta - susiformavo prielaidos savanoriškai polonizacijai, lenkų kalbos ir kultūros perėmimui, kaip šventesnės ir labiau garantuojančios išganymą bei socialiai nepalyginamai prestižiškesnės (ja kalba kunigai ir ponai) nei neatskiriamai su senuoju tikėjimu susijusi lietuvių kalba ir ir prigimtinė kultūra.
Krikščioniškesnis lietuvių gyvenimo būdas, paremtas racionalizuotos, liberalizuotos katalikybės mokymu, susiklostė tik XIX a. Visuotinei Bažnyčiai prisitaikant prie naujųjų laikų pasaulėžiūrinio perversmo, Bažnyčios vadovybei teko ieškoti atramos liaudies masėse, organizuoti jas, indoktrinuoti liaudį per spaudą. Respublikos žemėse, atsidūrusiose Rusijos imperijos sudėtyje, tai įgavo katalikybės suliejimo su lenkiškumu ir lenkiškumo pabrėžtino gynimo pobūdį. Išskyrus Žemaičių vyskupiją. Čia vysk. M. Valančiaus dėka pastoracija vyko lietuvių (žemaičių) kalba. Tačiau dėl aiškiai pastoracinių, pragmatinių tikslų toks liaudies kalbos panaudojimas tik paskatino lietuviškosios savimonės suardymą ir archetipinio paveldo galutinį ištrynimą iš aktualiosios atminties bei katalikybei nepriimtino, nekonvencinio gyvenimo būdo pakeitimą Bažnyčios sankcionuotu, siekiant totalios identifikacijos su katalikybe. O tuo pačiu tai dar labiau apsunkino pastangas pašalinti lietuvių tautos sąmonės trombus, išvalyti užakusius tautos dvasinius - informacinius kanalus, tam, kad praeities kartų sukaupta energija galėtų laisvai atitekėti iki šiuolaikinio lietuvio sąmonės.
Nuo "Aušros" laikų (1883 m.) pradėjo formuotis vadinamoji lietuviškoji katalikybė, lietuvių tautinį sąjūdį parėmus jauniesiems kunigams, kilusiems iš lietuviškai kalbančių valstiečių. Būtent lietuviškoji katalikybė apsprendė katalikiškąjį gyvenimą tarpukaryje, sovietmetyje, o ir šiais laikais. Jos vaidmuo nevienareikšmis. Viena vertus pats jos egzistavimas liudija tautiškumo ir archetipinio paveldo galią ir lietuvių katalikiškumo efemeriškumą. Štai kodėl daugybės lietuvių šviesuolių katalikų veikla įvairiausiose visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse vertintina kaip labai naudinga Lietuvai. Kita vertus, lietuviškoji katalikybė tapo ir stabdžiu tautiškumo plėtotės bei lietuvių tautos dvasinių - informacinių kanalų valymo procese. Visų pirma dėl didelio taikstymosi su to meto geopolitiniais, politiniais ir ideologiniais veiksniais. Be to, po lietuviškosios katalikybės širma ne kartą slėpėsi ir dogmatinė katalikybė, lietuviškumą panaudojanti kaip priemonę įtvirtinti pasenusius katalikiškus vaizdinius lietuvių sąmonėje.
Galutinis lietuvių tautos išgijimas, pasitikėjimo savimi atkūrimas ir savasties atgavimas įmanomas tik mentalinėje sferoje, krikščionimis save laikantiems lietuviams nuoširdžiai pripažinus, kad nežmoniškomis priemonėmis įdiegiant katalikybę lietuvių tautai buvo padaryta didžiulė skriauda, o senojo tikėjimo pasekėjams susitaikius su christianizacijos proceso neišvengiamumu (tokio masto reiškiniai negali būti atsitiktiniai) bei bandant suvokti šio proceso globalias ir vietines (tautines) priežastis.