XVI – XIX a. prancūzų požiūris į Lietuvą ir lietuvius |2021 rugpjūčio 17 d.

Šiuolaikinėje visuomenėje paplitusios iliuzijos apie Lietuvą XVI - XVIII a. kaip apie savarankišką, išsaugojusią savo valstybingumą, griežtai skiriančią save nuo Lenkijos ir lenkų tautos. Ar taip yra iš tiesų leistų atsakyti išėjimas iš uždaro rato - lietuviškai-lenkiško pasaulio ribų ir galimybė pažvelgti į jį nesuinteresuotų užsieniečių akimis. Tokią galimybę mus teikia literatūrologės Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės knyga "Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje (iki XX amžiaus): vienos barbarybės istorija" (Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011). Knygoje autorė gausiai cituoja jos pasitelktų prancūzų rašytojų ir visuomenės veikėjų darbus. Juos ir pristatysime konspekto bei tiesioginio citavimo forma.

Autorė cituoja Rūstį Kamantavičių, teigiantį, kad nors po Liublino unijos Lietuva ir toliau egzistavo kaip savarankiška valstybė, formaliai ji galėjo būti laikoma Lenkijos karalystės dalimi, viena iš Lenkijos karalystės provincijų: simbolinį ir valstybinė jos reikšmė pamažu menko (p. 46). Pasak Kamuntavičiaus "Prancūzija buvo suinteresuota Lenkija-Lietuva kaip stambiausia galybe Rytų ir centrinėj Europoje galinčia pagelbėti kovoje su Habsburgais". Būtent Henriko Valua laikais (1573 - 1574) Prancūzijoje atsiranda pirmieji Lenkijos-Lietuvos aprašymai prancūzų kalba. Genovaitė Dručkutė Valua dvaro poeto Philippe Desportes piešiamame Lenkijos paveiksle atpažįsta pounijinę Lietuva. Poetas rašo, jog tai "dykynės, ledu ir sniegu apkloti laukai [...]" (p. 46). Žinomi prancūzų autoriaus Blaise de Vigenere ir anonimo prancūzų kalba pateikiami Lenkijos karalystės aprašymai, piešiantys analogišką Lietuvos vaizdą: "šalis miškinga, pelkėta ir išvažiuojama tik žiemą, kai upės užšąla ir viskas pasidengia sniegu". Bet tai gali būti ir stereotipas. Desporte eilėse matome laukinį, menkai civilizuotą kraštą, žiaurius papročius, šiurkščius drabužius, bjaurius miestus, pasipūtusius, pagyrūniškus, plepius gyventojųs, jų girtuoklystę. "[...] pasipūtimas ir plepumas greičiau taikomi lenkams - ne viename atsiliepime pažymėta, kad lietuviai mažakalbiai" (p. 47). Tiesa Deesporte pastebi ir puikios statybos namus "su erdviomis krosnimis, "kurių angose telpa ištisos gyvulių bandos, o žmonės ir gamta gyvena darnioje bendrystėje". Bet tai tik antikinės aukso amžiaus idėjos reminiscencija ir "gerojo laukinio" mitas (p. 48). Su šiuo mitu susijusi ir filosofo Michaelio de Montaigne (1533 - 1592) kūryba. Jam būdingas pakitęs požiūris į barbarybę, suteikiant šiai pozityvaus naivumo, patiklumo, gamtiškumo, natūralaus orumo reikšmes (p. 49). Pasak Kamuntavičiaus XVII a. Italija ir Prancūzija tekstų apie Lenkiją ir Lietuvą gausa akivaizdžiai lenkė kitas valstybes ir tautas. Vien XVII a. ATR aplankė ir išspausdino savo prisiminimus apie 50 italų ir prancūzų (p. 50). Konstatuojama, kad daugelis Vakarų autorių tiesiog kartojo Dlugošo teiginius apie necivilizuotą Žemaitiją. Tokie prancūzai kaip Blaise de Vigenere, F. De Grenaille ir J. G. Jolli, Claude Jordanas de Colombier kartojo teiginius apie Lietuvą kaip pagoniškiausią ir barbariškiausią kraštą, žmonių polinkį į stabmeldybę, burtus ir kerėjimus. Rašyta, kad Lietuvos miškuose yra Lenkijoje nežinomų gyvūnų kraštų (Dalairacas). Lietuviai laikyti geriausiais meškų dresuotojais Europoje (p. 51). Kamuntavičius pažymi, kad atsiliepimuose apie lietuvius valstiečius rašyta tik neigiamai, apie bajorus - tik teigiamai, ir neigiamai, o apie didikus - tik teigiamai (p. 52). A. Jouvin de Rochefort'as, raašydamas, kad "lietuviai tinginiai, lėto būdo, linkę vogti, turintys mažesnį nei lenkai garbės jausmą ir daryti gerus darbus juos galima lengviau priversti lazda, o ne įkalbinėjimais, žinoma, turėjo minty valstiečius; o Lietuvos bajoriją pristatė kaip "daug mielesnė nei kituose Lenkijos regionuose"" (p. 53). Požiūrio į valstiečius tikriausiai niekas neginčijo (Lietuvoje) dėl to, kad "ko gero, XVII a. Lietuvos bajorija n ir didikai, analogiškai kaip ir lenkai, jų beveik nelaikė žmonėmis" (p. 54). "Ne vien atvykusį į Lietuvą užsienietį stebino sunki baudžiava ir absoliučiai beteisė valstiečių padėtis. Vigenere'as pažymėjo, kad pasaulyje nėra už lietuvius vargingesnių ir neturtingesnių valstiečių, o Claude'as Jordanas lietuvius valstiečius vadino necivilizuotais, visiškai pavergtais bajorų, laukiniais, vagiliais, linkusiais į lėbavimą ir ištvirkavimą" (p. 55). Apie to laikotarpio Vilnių rašė dešimtys prancūzų autorių (p. 56). XVII a. pabaigoje aiškėja naujas požiūris į "Lietuva" vadinamą kraštą ir jos svarbiausią miestą Vilnių - tai nebe Lietuvos, bet Lenkijos "antroji sostinė". "Vilnius regimas kaip antroji Lenkijos sostinė, ne mažesnė ir ne menkesnė nei Krokuva. Akivaizdu, kad ji gali būti lyginama  su pačiais gražiausiais miestais; puikiai apstatyta ir išvažiuojama, su plačiomis gatvėmis, daugybe Lietuvos didikų rūmų ir puikiausių bažnyčių [...]". Taip rašė Jono Sobieskio dvariškis Dupont'as. Dalairacas pavadino Vilnių ne valstybės, bet provincijos sostine: "Vis dėl to miestai čia gražūs ir gerai suręsti: sostinė Vilnius esanti beveik provincijos centre - vienas didžiausių ir įstabiausių miestų visoje Šiaurėje [...]" (p. 57). Pastebėtina, jog naudojamas sulenkintas Vilniaus pavadinimas su lenkiška "w". Čia įsikūręs Tribunolas svarbus visai šaliai, taigi ATR, kuri visa dažniau vadinama Lenkija. Ir toliau Vilnius dažniausia jau suprantamas kaip provincijos sostinė (p. 58). Lietuvai skirtame straipsnyje švietėjų enciklopedijoje, kurios autorius greičiausiai Jeanaas d'Alembert'as aprašomos Lietuvoje vartojamos kalbos: "Joje [Lietuvoje] kalbama slavų kalba, bet labai iškraipyta; tačiau bajorai ir miestų gyventojai kalba lenkiškai; ir kunigai būtent šita kalba sako pamokslus". Pastebima, kad "Lietuvos kunigaikštystė turėtų būti laikoma šalimi, kuri gali teikti visus pragyvenimui reikalingus dalykus, bet visa nauda tenka tik bajorams; čia valstiečiai yra dar nelaimingesni negu Lenkijoje; jų būklė yra blogesnė negu vergų mūsų kolonijoje; jie valgo duoną, tokią juodą kaip žemė, kurią apsėja, ir geria prastą alų arba midų - iš medaus ir vandens išvirtą gėrimą, dėvi liepų karnų apavą ir neturi nieko savo. Bajoras, kuris užmuša tokį nelaimingąjį, atsiperka nedidele bauda" (p. 60). Jeanas Jacque'as Rousseu sukūrė politinį traktatą "Lenkijos valdymas". Jis rašo: "Dabartinėje padėtyje matau tik vieną būdą suteikti tvirtumo, kurio jai [Lenkijai] trūksta - įteigti visai tautai sąjungininkų dvasią; republiką įkurdinti lenkų širdyse taip, kad gyvuotų nepaisydama visų engėjų pastangų [...]. Jei tikite, kad lenkas niekada negali virsti rusu, atsakau, kad Rusija niekada nepavergs Lenkijos" (p. 65). Lietuvą jis mini tokiame pasaže: "Tegu dviejų Lenkijų skirtis būna tokia pat ryški, kaip kad vienos Lietuvos [...]: tebūnie trys valstybės sujungtos į vieną. Norėčiau, jei įmanoma, kad būtų tarsi kokie palatinai: įsteikite kiekviename atskirą administracinį vienetą" (p. 68).

Svarbūs yra Napoleono armijos seržanto Jeano Baptisste Francois Bourgogne memuarai, pirmą kartą išspausdinti XIX a. 4 - ame dešimtmetyje (p. 73). Lietuvaa pristatoma kaip Rusijos provincija. Tačiau toliau pažymima, kad atvykta į Lietu vos sostinę Vilnių (p. 75). Kaime prie Vilniaus jo gyventojams pakanka pasakyti lenkiškai "laba diena", kad būtum priimtas ir tikėtumeisi pagalbos. Į žydus prancūzai kreipdavosi vokiškai. Valstiečiai netoli Kauno irgi suprato vokiškai. O Kauno mieste vadinamasis valstietis, suteikęs pagalbos, jau aiškinosi savo nesuprantama kalba (p. 76). Žydai prancūzus laikė eiliniais užkariautojais, todėl nerodė jiems draugiškų jausmų. Absoliuti priešingybė yra lenkai - greičiausia aukštesnio luomo lietuviai bajorai. Jie tiesiog bučiuodavo kojas ir buvo pasiryžę atiduoti viską, ką turi. Lietuviai užima tarpinę padėtį: neskuba aukotis, bet gali pagelbėti iš gailesčio arba už atlygį (p. 77). Komiška scena pasak autorė vyksta Kaune. Seržantas su mirštančiu draugu pateko į vadinamojo lietuvio valstiečio (nors ji gyveno mieste ir pasak autorės tokiu būdu pabrėžiamas luominis skirtumas, grįstas stereotipu: lenkai esą aukštesnio, o lietuviai - žemesnio - liaudies arba valstiečių luomo), kur pamalonintos dovanomis, liginį ėmėsi gydyti moterys, bet, ligoniui mirus, jis buvo palydėtas į amžiną kelionę lietuvių papročiu - nuoširdžiomis raudomis (p. 78). Prancūzas norėjo lietuviui "valstiečiui" įteikti ginklą ir padaryti Prancūzijos armijos kariu, bet iš to ne kažkas pavyko. Aišku, kad kaunietis aiškinosi lietuviškai ir tai dar labiau didino nesusipratimą (p. 80).