XVIII a. lietuvių valstiečių tikėjimas: tamsioji Mėnulio pusė

01/30/2024

Katalikai linkę formuoti idilišką vėlyvosios LDK visuomenės vaizdą kaip tobulai katalikiškos. Ne tik bajorija bei miestiečiai, tačiau net ir valstiečiai vaizduojami kaip sąmoningi katalikai, nuoširdžiai lankantys bažnyčias, priimantys sakramentus, gausiai dalyvaujantys atlaiduose ir kituose katalikiškuose renginiuose. Istorikė Jolita Sarčevičienė pristato gerokai tamsesnį lietuvių valstiečių katalikiškumo vaizdą (tiesa, ji remiasi daugiausia lenkiška medžiaga, bet, suprantama neverta manyti, kad lietuvių valstiečiai buvo religingesni už lenkus). Ji analizuoja vadinamąją liaudies religiją, liaudies katalikybę. Ji pastebi, kad nepaisant Katalikų Bažnyčios pastangų kuo intensyviau kontroliuoti visuomenės gyvenimą, kaimas sėkmingai išsaugojo savo papročius, vadovavosi savo etika, nepatikliai žvelgė į Bažnyčios diegiamas krikščioniškojo gyvenimo normas, neretai ir pajuokdavo iš sakyklų skelbiamas tiesas. Tai net skatino profanaciją ir net šventvagystes. Bažnyčia buvo priversta nusileisti į liaudies lygį, prisitaikyti prie jos mentaliteto ir išsilavinimo lygio, pasakoti biblinius siužetus liaudžiai suprantama kalba. Tai skatino religinių praktikų susiliejimą su liaudies papročiais ir tikėjimais. Į bažnytinį kalendorių buvo stengiamasi įtraukti kuo daugiau vietinių šventųjų. Taip senąjį namų dievukų kultą pakeitė krikščionių religijos personažai. Senosios maginės formulės ir užkalbėjimai virto krikščioniškomis maldomis (atkreiptinas dėmesys, kad Sarcevičienė vaisingai pasinaudojo lenkų tyrinėtojo J. Bursztos knyga "Chlopskie zrodlaa kultury..."). Krikščioniškose šventėse savo vietą rado tokie senieji papročiai kaip žolynų šventinimas, laukų apėjimas Sekminių dieną, vainikų plukdymas per Jonines ir pan.. Tačiau jų pagoniškumas buvo puikiai matomas. Neatsitiktinai lietuviškai pamokslavęs ir rašęs kunigas Kiprijonas Lukauskas 1796 m. griežtai kritikuoja tokius papročius (pav. užpuolus drugio ligai - nagų apipjaustymas; skaudant galvai, kryžiumi ją peržegnojant ir pan.). Taigi žmonių sąmonėje ir toliau tebeegzistavo mitinis-magiškas požiūris į pasaulį. Tikėta, kad magija galima paveikti pasaulį. Tik dabar magija buvo sukrikščioninta, sustiprinta religijos autoriteto. Neatsitiktinai ir katalikų tikėjimas buvo išreiškiamas tik išoriniais, regimais ženklais - dalyvavimu šv. Mišiose, kalvarijų lankymų ir pan. Tai tiesiog malonus patyrimas, nes masinės praktikos žadėjo įdomių patirčių. Pagarba Sarčevičienei, kad ji suvokia, jog šaltinių apie valstiečių religingumą stoka nereiškia, kad apie valstiečių tikėjimus spręsti galima tik iš kunigų ar dvarininkų pareiškimų. Valstiečių religingumą bandoma analizuoti per valstiečių katechizacijos formas ir būdus, kuriuos skelbė Bažnyčia bei lyginant šio mechanizmo funkcionavimą praktikoje. Vaikus mokyti katekizmo tiesų buvo įpareigoti tėvai, o samdinius - šeimininkai. 1717 m. Vilniaus vyskupijos sinodo nuostatuose taip pat klebonai įpareigojami lankytis tikinčiųjų namuose per Kalėdas. Aktyvus pamaldumas padėjo palaikyti šeimininkų autoritetą tarp pavaldinių, o taip pat buvo "gaspadoriaus" gero vaizdinių svarbia dalimi. Piemenys raginami dalyvauti mišiose. Šeimininkai buvo įpareigoti sekti, kad samdiniai stropiai lankytų pamaldas ir bent kartą per metus eitų išpažinties - atliktų velykinę. Ūkinėse instrukcijose taip pat nurodomi privalomi atlikti pamaldumo aktai. Pav. 1721 m. Zarasų dvaro inventoriuje nurodoma, kad kiekviena pavaldinys kas sekmadienį ir kitų švenčių metu iš namų siųstų bent vieną asmenį. Jei iš namų niekas neateitų, šeimininkas sumokėtų bažnyčiai šeštoką. O šešis kartus sumokėjęs šventadienio metu turi būti pasodintas kaladėn, kad visi jį matytų. Ir taip įpareigojama elgtis ir su tais, kurie šventadienį dirba. 1781 m. instrukcijoje Obelių ekonomui nurodoma, kad palivarkų valstiečiai susirinkę turi rytais ir vakarais sukalbėti "Tėve mūsų", "Sveika, Marija", "Tikiu", sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, kasmet atlikti velykinę išpažintį, o nemokantys poterių ir katekizmo turi būti siunčiami pas kleboną. Valstiečių dalyvavimas pamaldose buvo laikomas veiksniu, ugdančiu paklusnumą. Tačiau prievartinis dalyvavimas pamaldose reiškė, kad nemaža dalis valstiečių susirinkdavo nusiteikę nepamaldžiai. Dvasininkai piktindavosi, kad parapijiečiai ateina į bažnyčią išgėrę, šurmuliuoja, daugiau bendrauja tarpusavyje nei klauso ganytojo pamokslo, o jauniams žvalgosi vieni į kitus. Be to, Sarčevičienė pastebi, kad neišsimokslinę tėvai neretai vaikams perteikdavo tikėjimo tiesas, maldas klaidingai ir šie taip išmokę nebenorėdavo atsisakyti išmoktų formulių. Pastebimas valstiečių nenoras mokytis katekizmo. O juk reikalavimai valstiečiams buvo minimalūs: mokėti pagrindines maldas, dekalogą, pagrindinius Bažnyčios priesakus ir elgesio taisykles einant išpažinties. Formules reikalauta išmokti mintinai. Tačiau ir formulių žinojimas nerodo gilesnio religingumo. Veikiausiai daugeliu atvejų jos buvo tariamos mechaniškai, nesivarginant perprasti turinio. O juk potridentinė Bažnyčia visuotinį formulių ir maldų įdiegimą laikė reikšmingu veiksniu lavinat tikinčių religingumą. Jos turėjo tapti pagrindinių tikėjimo tiesų kompendiumu, o jų turinys - privalomu minimumu informacijos ir nuorodų, reikalingų žmogui pasiekti išganymą. O parapijiečiams buvo svarbu tinkamai "įkomponuoti" automatiškai beriamas formules į apeigas, gebėti deramai atkartoti reikiamą tekstą reikiamoje vietoje, nesivarginant jo suprasti. Kunigai buvo prastų manierų ir savo pavaldinius neretai tiesiog sumušdavo. Štai iš Vilniaus kapitulos atlikto tyrimo 1785 m. dėl Svyrių klebono elgesio: jis plakdavo savo pavaldinius, o vieną norėjo prisirišęs ant arklio uodegos parsivesdinti į kleboniją. Vienam berniukui spyrė į pilvą. O juk klebonas būdavo jei ne vienintelė, tai svarbiausia valstiečių jungtis su katalikišku pamaldumu. Klebonai paprastai įskiepydavo savo parapijos valstiečiams savo paties pamaldumo pomėgius ir dvasines praktikas. Valstiečius labai vargino mokesčiai už suteikiamus sakramentus ir kitas paslaugas. Kartais tekdavo atiduoti paskutinius skatikus. Neretai neišgalintys susimokėti už laidotuvių apeigas, laidodavo savo numirusius miškuose. Už tai bausdavo, bet ir jų nepaisant toliau Lietuvoje kai kur egzistavo pagoniškas paprotys ant mirusiųjų karstų dėti maisto ir gėrimų. 1775 m. Vilniuje leisto katekizmo autorius išvardijo daugybę valstiečių išsaugotų senųjų tikėjimų ir burtų. Esą kai kurie burtininkai moka skraidyti per Jonines. Kai kurie laiko skraidūną arba aitvarą. Minimi dailidės, kurie po savo statomų namų pamatais deda aukas. Moterys, kurios užkeikia ir buria liedamos vandenį ir t.t

Svarbus valstiečių pamaldumo kontrolės įrankis buvo išpažintis. Kasmetinės išpažinties klausimas buvo efektyviai sprendžiamas pasitelkus parapijiečių sąrašus ir kortelių sistemą. Tai įgalino lengviau suskaičiuoti velykinės priedermės neatlikusius. Pamažu ir tarp valstiečių įsigalėjo nuostata, kad velykinės išpažinties neatlieka tik labai sunkiai nusidėjęs žmogus. Liaudies pamaldumui kelti buvo dar viena priemonė - vadinamosios misijos liaudžiai, vedamos vienuolių. Tokios misijos XVIII a. skaičiuojamos tūkstančiais, jei ne dešimtimis tūkstančių. Vien Vilniaus provincijoje dominikonai 1751 - 1754 m. atliko 249 misijas.

Pabaigoje Sarcevičienė net išdrįso klausti: ar nedisponuodami beveik jokias šaltinių duomenimis iš viso turime galimybę ištirti, kuo gi apskritai tikėjo nuolat dirbantis, prastomis buities sąlygomis gyvenantis, ir pono, ir tijūno, ir kunigo neretai mušamas, varganą kąsnį pelnantis XVIII a. Lietuvos valstietis. Ar jis iš viso turėjo laiko susimąstyti apie po mirties laukiantį atlygį, kai žemėje neretai už savo sunkų būvį jokio atlygio nesulaukdavo? Kiek gili buvo krikščioniškosios moralės ir etikos normų įtaka valstiečių etikos sistemai? (Remtasi J. Sarcevičienės straipsniu "Lietuvos valstiečių religingumas XVIII a.: tamsioji mėnulio pusė" (LDK dvasingumas: tarp tradicijos ir dabarties. Mokslinių straipsnių rinkinys. - Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, p. 133 - 150).

J. Sarčevičienės straipsnis be abejo gerokai išsklaido krikščioniškai angažuotų tyrinėtojų formuojamą idilišką XVIII a. lietuvių valstiečių krikščioniškumo vaizdą. Pasiremdami ir jos išvadomis mes galime konstatuoti, kad katalikiškoji indoktrinacija nesusilpnėjo ir Apšvietos laikais XVIII a, o taip pat ir Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, o ir tarpukario Lietuvoje. Atvirkščiai, ji pakeitė savo formas, veiksmingiau prisitaikė prie laiko reikalavimų ir tapo dar įtakingesne. O lietuviai valstiečiai daug giliau persiėmė krikščionybės tiesomis būtent XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje.