Lietuvos istorija Žečpospolitos laikų Vilniaus universitete ir kolegijose | 2021 sausio 18 d.

Konspekto forma su paaiškinimais pristatysime istoriko Algirdo Šidlausko knygą "Istorija Vilnius universitete XVI a. pabaigoje - XIX a. pradžioje" (Vilnius: "Mokslas", 1989). A. Šidlauskas analizuoja istorijos mokslo dėstymo pradmenis, disciplinos formavimąsi universitete nuo pat jo įsisteigimo, o taip pat Lietuvos provincijos kolegijose bei istorijos mokslo raidą Lietuvoje po jėzuitų Ordino panaikinimo 1773 m. ir Edukacinės komisijos įsiteigimo, t. y. pojėzuitinėse mokymo įstaigose - Vilniaus Vyriausioje mokykloje ir vidurinėse mokyklose. Prieš keliais žodžiais apibūdinant istorijos mokslo situaciją poliublijinėje Lietuvoje, reiktų pastebėti, kad A. Šidlausko knyga atstovauja sovietinę istoriografiją, kuri rėmėsi istoriniu materializmu. Šios temos atžvilgiu tai reiškia, kad akcentuojamas (ir kritikuojamas) visų pirma oficialaus Žečpospolitos laikų Lietuvos istorijos mokslo bažnytinis (t. y. Katalikų Bažnyčios interesų atstovavimas) ir luominis (arba kaip sovietmečiu buvo sakoma - feodalinis pobūdis), teigiamus pokyčius matant istorijos mokslo sekuliarizavimo (pasaulėjimo), demokratėjimo, luominio uždarumo nykimo tendencijose, kurios išryškėjo panaikinus jėzuitų ordiną, įsteigus Edukacinę komisiją ir daugelį švietimo įstaigų perdavus šios pasaulietinės komisijos žinion. Lietuvos istoriografijos unijinės tendencijos, Lietuvos savarankiškumo mažėjimas ir jos faktinis pajungimas Lenkijai bei polonizacija ir polonizavimas ypač su Edukacinės komisijos įsteigimu, o taip pat Lietuvos resursų išnaudojimas kovai su Maskva, o vėliau su Rusija bei beatodairiškos pastangos išsaugoti rusų žemes (faktiškai Lenkijos interesų vardan), A. Šidlausko taip pat aštriai kritikuojamos, bet nėra jo koncepcijos šerdis. O mums gi svarbiausia tautos likimas Žečpospolitos laikais ir - šiuo atveju - istorijos mokslas kaip lenkiškos (ir, žinoma, katalikiškos - šiuo atveju mūsų prioritetai su A. Šidlausku sutampa) indoktrinacijos priemonė. Šitai reikia turėti omenyje skaitant šį A. Šidlausko veikalo konspektą. Kalbant apie Lietuvos istoriją kaip mokymo discipliną Žečpospolitos laikų mokymo įstaigose, galima pastebėti, kad viena vertus ilgą laiką istorijos kaip disciplinos apskritai nebūta jėzuitų mokymo įstaigose, o kai ji atsirado, ne tik kad Lietuvos , bet net ir Lenkijos istorijai nebuvo skiriama beveik jokio dėmesio, susitelkus į visuotinę istoriją, ir tik labiau nuo nuo XVIII a. vidurio, aktyviai veikiant pijorams, kurių vadovas kun. Simonas Konarskis suformulavo pilietinio mokymo koncepciją bajorams, bei kitiems veiksniams, jėzuitai ėmė skirti daugiau dėmesio istorijos mokslui. Tiek kiek Lietuvos istorijai buvo skiriama dėmesio iki Edukacinės komisijos įsteigimo, galima sakyti, kad buvo akcentuojamas amžinas Lietuvos ryšys su Lenkija (tai puikiai matoma XVII a. istorijos mokslo viršūnėje - A. Kojelavičiaus "Lietuvos istorijoje), o į XVIII a. vidurį ir antrą pusę vietinė (krašto) istorija imta suprasti tik kaip Lenkijos istorijos papildymas. Edukacinės komisijos laikais visa vietinė, savos tautos, istorija vienareikšmiškai buvo suvokiama tik kaip Lenkijos ir lenkų tautos istorija, o visas mokymas buvo pervestas į lenkų kalbą. Tai patvirtina Edukacinės komisijos sprendimai, planai, komisijos laikų Vilniaus Vyriausiajai mokyklai pavaldžių vidurinių mokyklų generalinių vizitatorių pranešimai, mokymo programos (kai kurie jau XIX a. pradžios). Jose tik kaip išimtys minimos kai kurių mokytojų pastangos supažindinti mokinius ir su Lietuvos istorija. Taigi Edukacinės komisijos globojama švietimo sistema, jos prižiūrimos mokyklos su Vyriausiąja mokykla imtinai virto Lietuvos polonizacijos įrankiu. Taip pat nepamirština, jog Edukacinėje komisijos ir su jas susijusių institucijų darbe aktyviai dalyvavo Lietuvos kilę asmenys, kurie neretai siejami su lietuvišku patriotizmu, kas yra iš esmės nepagrįsta. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie jų priešininkus: lietuviška Lietuva jau seniai buvo už viešojo visuomeninio gyvenimo ribų.

Darbo uždavinys parodyti, kaip istorijos dalykai, nesudarydami vientiso kurso, buvo dėstomi Vilniaus universitete nuo XVI a. pabaigos, kaip jie pamažu tapo savarankiška universitetine disciplina. Atskleidžiama, kiek istorijos mokslo raidai Lietuvoje buvo reikšminga universiteto sekuliarizacija XVIII a. pabaigoje (p. p. 4). Lenkų jėzuitų istorikai (S. Zalenskis, S. Bednarskis) teigiamai vertino jėzuitų ordino polonizacinę veiklą Lietuvoje (p. 5). Lenkų istorikas A. Karboviakas stengėsi nustatyti kokie istorijos vadovėliai buvo naudojami XVIII a. pabaigoje tiek Lenkijos, tiek Lietuvos mokyklose (p. 6). Jis išvardijo jų net 16, iš kurių dėstyta visuotinė istorija ir 6, skirtus Respublikos istorijai Lietuvos Vyriausioje mokykloje ir kolegijose naudotos Lucijaus Anėjaus Floro, Pranciškaus Paprockio knygos (p. 7). Lenkijos istorikai aukštino Edukacinę komisiją už tai, kad lenkų kalbą ji pavertė dėstomąja kalba mokyklose. Lenkų kalbos vartojimas Lietuvos ir Baltarusijos mokyklose, Lenkijos istorijos apoteozė istorijos dėstyme, be abejo padėjo šiuos kraštus polonizuoti (p. 7). Lukas Kurdybacha, aptardamas Lenkijos ir Lietuvos kurso įvedimą Collegium Nobilium, nurodė, kad Simonas Konarskis norėjo atsisakyti humanistinės mokyklos kosmopolitizmo, Respublikoje būdingo jėzuitams, tam, kad mokyklų programose būtų daugiau dalykų, suteikiančių mokymui nacionalinį pobūdį. L. Kurdybacha pažymėjo, kad Šviečiamojo amžiaus idėjos kėlė patriotinio auklėjimo problemas (p. 9). S. Konarskis Kurdybachos vertinamas kaip vienas žymiausių ATR reformatorių (p. 9). S. Konarskis asmeniškai pažinojo Stanislovą Leščinskį. S. Konarskio manymu istorija svarbesnė už gamtos mokslus ir pradėti istorijos mokyti reikia nuo savo krašto istorijos (p. 10). Edukacinės komisijos veikėjas Gregoras Piramovičius, lankydamas Lietuvos mokyklas pabrėžė būtinybę sieti teorines žinias su jų taikymu gyvenime (p. 11). Jo knygelė "Senovės žodynas" buvo pagalbinė knyga mokiniams ir studentams ir ją vartojo daugelis Lietuvos ir Lenkijos mokyklų (p. 11). Meilė Lukšienė pateikia bendriausias žinias apie Tomo Husaževskio, J. Lelevelio, Igno Onacevičiaus, Teodoro Vagos, brolių Skžetuskių vadovėlius (p. 13).

1618 -1619 m. Lietuvos jėzuitų provincijoj jau buvo 58 kolegijos su 3165 moksleiviais ir studentais.  15 panašių mokyklų turėjo dar ir kitos vienuolijos: pijorai - Lydoje, Panevėžyje, Raseiniuise, Ukmergėje ir kitur, Bazilijonai - Barūnuose ir kitur. Evangelikų sinodo mokyklos veikė Kėdainiuoe, Biržuose, Šiluvoje ir kitur (p. 17). Pagal "Ratio studiorum" stojantieji į kolegiją jau turėjo mokėti skaityti, rašyti, skaičiuoti. Pirmos trys klasės buvo gramatikos klasės, nes jose buvo išmokstami lotynų ir graikų kalbų pagrindai, susipažįstama su eilėdara. Ketvirtojoje klasėje ("classis humanitatis") buvo aiškinama eilėdara, verčiama į lenkų kalbą Vergilijaus, Horacijaus ir kiti kūriniai. Retorikos studijų parengiamoji klasė. Penktoji klasė - "classis rethorica" - čia siekta tobulos iškalbos. Čia jau buvo reikalaujama erudicijos, t. y. istorijos, geografijos ir teisės pagrindų. Erudicija įgyjama, susipažįstant su tautų istorija iš senųjų autorių kūrinių (p. 18). 1616 m. ši sistema buvo pertvarkyta į septynių klasių sistemą. Vilniaus akademijoje fizikos kurse buvo duodamas ir geografijos bei meteorologijos žinių. O Lietuvos bajorai pageidavo ir atskiro istorijos kurso - praeities pažinimo reikėjo valstybiniams reikalams spręsti (p. 19). Jėzuitų mokyklose galėjo mokytis ne tik ordino nariai ir kandidatai į ordiną, bet ir pasauliečiai. Kitos vienuolijos steigti mokyklų, kuriose būtų dėstoma filosofija pasauliečiams, negalėjo. Tai daryti joms trukdė jėzuitai, Lietuvos provincijoje turėjęs išimtinę mokymo teisę "jus exclusionis". Mokymo monopolį 1726 m. jiems suteikė karalius Augustas II. Daugiausia dėmesio skirta lotynų kalbai ir retorikai, bet kūrinių negalima buvo suprasti be geografijos ir istorijos žinių, todėl "Ratio studiorum" reikalavo supažindinti ir su istorija bei geografija retorikos klasėje (p. 20). Turime gana smulkius 1739 m. rašytus Nesvyžiaus kolegijos mokinio Georgijaus Mikuco užrašus (p. 20). Aprašomos nelaimės, persekiojančios žmoniją nuo Adomo laikų. [taigi pateikiama teologizuota istorija, vadinamoji "Šventoji istorija"]. Pristatoma Romos imperijos istorija išsamiai. Jos žlugimas 476 m. aiškinamas kaip imperijos "perkėlimas" Rytus (p. 21). Išlikę istorijos užrašai, priklausantys Karoliui Žyrui, Akademijos auklėtiniui. Vėl daugiausia dėmesio skiriama Romos imperijai. Aiškėja, kad dėstymo metodas scholastinis. Katalikų Bažnyčiai reikėjo tokios ideoligijos, kuri įteisintų feodalinį išnaudojimą, o tam geriausia tiko tokia filosofija (p. 21). Užrašuose žmonių lygybė prieš Dievą derinama su aiškiu feodaliniu luominiu supratimu apie amžiną Dievo nustatytą tvarką, paremta socialine, kilmione nelygybe ir hierarchijų nekintamumu (p. 22). Lenkijos ir Lietuvos istorija, kuriai taip pat skiriama dėmesio K. Žyro užrašuose, pradedama nuo legendinio "Lecho paveikslo. Pirma konkreti istorinė data - Lenkijos krikštas 964 m. Kalbama tik apie Lenkiją ir lenkų tautą. Štai apie Steponą Batorą rašoma, kad jis troško, jog lenkų laisvė neperaugtų į savivalę ir pan. K. Žyro užrašai beveik pažodžiui atitinka jėzuito Karolio Bartoldo knygelę "Lenkijos vadų ir karalių paveikslai" (išleista 1722 m.). Knygelė turėjo didelį pasisekimą, nes buvo net 6 jos leidimai (p 22). Lietuvoje vartota kaip vadovėli italų jėzuito Joano Musantijaus knyga "Chronologijos žibintas". Respublikoje išleistuose jos leidimuose pateikiamai trumpa Lenkijos ir Lietuvos valdovų istorija. 1706 m. Kražių ir Vilniaus akademijos profesorius Jonas Drevsas išleido vadovėlį "Karalysčių žiedas" (faktiškai J. Musantijaus vadovėlio santrauką), kuri buvo išleista net 9 kartus. Vilniaus jėzuitai išleido Adomo Naramovskio knygas "Sarmatų istorijos vaizdas" (1724 m.) ir Sarmatų saulės aušra". Pirmojoje knygoje enciklopediniu būdu pateikiamos žinios apie Lenkijos ir Lietuvos karalius, didžiuosius kunigaikščius, magnatus (p. 23). [kokiu rakursu pristatoma istorija, akivaizdu iš pačių šių knygų pavadinimų - aišku, kad į viską žiūrima per Lenkijos prizmę]. Šiuose vadovėliuose žmogus tik paklusnus Dievo ir kitų antgamtinių jėgų įrankis. Kiekvienas reikšmingesnis istorijos faktas suvokiamas kaip tiesioginis Dievo valios aktas (p. 24). Kuo vėlesni leidimai, tuo amžiau vietos buvo skiriama Antikai, nes daugėjo jos priešininkų, teigusių, kad tikrasis poetas ir istorikas gali būti tik krikščionis, o Šventasis Raštas slepiąs daug daugiau galimybių, nei Antikos poetų kūriniai (p. 24). Taip mąstė poetas M. K. Sarbievijus, raginęs atmesti antikinę mitologiją (p. 25). Bet Ordinas iš esmės laviravo. Jėzuitai nenorėjo atsisakyti vertingiausių antikinės poezijos kūrinių, bet kartu jiems nebuvo priimtinas jų pagoniškas pobūdis. Katalikai buvo įspėjami, kad ir antikinė filosofija ir mokslas jiems nepriimtini. Alegorinis interpretacijos metodas buvo koštuvas, sulaikantis Antikos pagonybę. (p. 25). Ne tik jėzuitai, bet ir kaikurie didikai kaip Albrechtas Stanislovas Radvila, Lietuvos kancleris, taip pat kritikavo Antikos valdovų išpuikimą ir kitas moralines ydas (p.25). Taigi buvo stipri tendencija Antikai skirti mažiau dėmesio (p. 25). Albertas Kojelavičius-Vijūkas (1609 - 1677) (p. 26). Knygoje "Įvairios žinios apie Bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje". Daugiausia dėmėsi sky rė kontreformacinei jėzuitų veiklai (p. 26). Knygoje "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos rusų maišto metu komentarai" (1653 m.) ukrainiečių kova su lenkais, Lenkija vadinama "rusų maištu" (p. 27). Buvo ginamos Respublikos magnatų pastangos išsilaikyti rytinėse valstybė dalyse, ginami siauuri paaulietiinių feodalinių žemvaldžių interesai, baiminamasi, kad Lietuvos jėzuitai gali netekti dvarų Ukrainoje (p. 27). A. Vijūko-Kojelavičiaus veikalas "Lietuvos istorija" buvo skirtas retorikos klasei kaip istorijos vadovėlis. Todėl dėmesys visų prima stiliui, kalbos vaizdingumui (p. 28). Tai M. Strijkovskio kronikos perdirbinys (p. 28). Abu veikalai - feodalų klasės istorijos paminklai (p. 31). Kojelavičius išsikėlė tokius tikslus: 1) supažindinti su Lietuvos praeitimi; 2) kad skaitytojai pajustų lotynų kalbos grožį. Taigi rašė ir kaip istorikas, ir kaip poetas (p. 33). Ikirikščioniškos Lietuvos istorijos pristatyme jis akcentuoja pagonių lietuvių žiaurumą krikščionių atžvilgiu ir Dievo bausmes už tai. Vis dėl to neteigia, kad teisus kiekvienas krikščionis, kovojantis su pagonimis (p. 33). Tačiau ypač peikia pagonį Traidenį, kaip ypatingai žiaurų. Vis dėl to pažymi, kad lietuviai, kovoję su Ordinu, kovojo dėl savo krašto nepriklausomybės. Teigiama, kad Ordinas baisiai nusiaubdavo lietuvių ir žemaičių žemes. Taigi šiuo atveju jis palaikė ne popiežių ir Katalikų Bažnyčią, bet nekrikščionišką Lietuvą. Kęstutis dėl savo sumanumo net lyginama sus graikų mitologiniais didvyriais - Odisėju ir Achilu (p. 34). Istorijos proceso aiškinimas psichologiniais motyvais rodo, kad A. Kojelavičius netraktavo istorijos varomųjų jėgų tik kaip Apvaizdos intervenciją, o bandė praeitį ir natūraliau paaiškinti (p. 35). Ordino riterija ir jų sąjungininkai paprastai vaizduojami neigiamai. A. Kojelavičius sukilusių prūsų kovą aprašo teigiamai. Jis akcentavo prūsų drąsą ir ryžtą siekti pergalės. Nadruvių pasitraukimą į Lietuvą jis aiškino laisvės troškimu. Taigi išryškintos vokiečių užmačios prisidengus krikščionybės platinimu užkariauti Pabaltijį. Pabrėžiama, kad lietuviai prieš ordinus kovojo ginami savo laisvę. Neigiamai A. Kojelavičius aprašė lietuvių veiksmus tik tuomet, kai lietuviai tiesiogiai kenkdavo Bažnyčiai. Lietuvių nuostolius Žalgirio mūšyje aiškino tuo, kad lietuvių kariuomenė pakeliui apiplėšė bažnyčią (p. 37). Plačiai išdėstė Palemono istoriją, kildinančią Lietuvos didikus iš kilmingų romėnų, kas tarnavo jų politinėms varžyboms su Lenkijos didikais. Tuo jis gynė feodalinės Lietuvos savarankiškumą. Panašiai ir lenkai turėjo savo kilmės mitus XVI a. Tokių sarmatų - lenkų mitų politinė paskirtis buvo stiprinti Jogailaičių valstybę, aiškinant, kad lenkų i lietuvių tautos nuo seniausių laikų susijusios giminystės ryšiais. Palemono teorija buvo atsvara tam (p. 38). Jis gerokai modifikavo M. Strijkovskio Palemono teoriją, tačiau bet kuriuo atveju lietuviai kildinti iš germanų, tik iš skirtingų genčių, o feodalų klasė sieta su romėnais. Pabrėždamas, kad romėnai lietuvius paveikė aukštesne kultūra, A. Kojelavičius panaudojo savo teoriją Ordino agresijai pasmerkti (p. 39). Daug dėmesio skyrė Lietuvos unijiniams ryšiams su Lenkija. Pati knygos struktūra pagal tai skirstyta: Lietuvos istorija prieš krikščionybės priėmimą ir LDK susijungimą su Lenkijos Karalyste; nuo LDK susijungimo su Lenkijos karalyste į vieną valstybę (p. 40). Taigi, jam ryšiai su Lenkija buvo svarbiausias Lietuvos istorijos faktas. Akcentuojami unijiniai ryšiai. Pažymima kad Vytautas žadėjo ištikimybę Jogailai ir unijai su Lenkija. Neigiamai vertino Vytauto siekimą gauti Lietuvos karaliaus vainiką, laikydamas tai imperatoriaus Zigmanto intrigų vaisiumi (p. 40). Buvo neišardomos Lietuvos unijos su Lenkija šalininkas. Tai ryšku komentuojant Liublini uniją: nenoriu šiuo atveju būti teisėjas, džiaugdamasis, kad buvo pasiekta santarvė. Tai be abejo susiję su jo kaip jėzuito katalikiškomis pažiūromis, katalikų tikėjimo įvedimą laikant svarbiausiu įvykiu, kurį galėjo garantuoti tik tvirti ryšiai su Lenkija. Be to, jo kai bajorų luomo atstovo pažiūros tai lėmė - "Lietuvos istorijoje" nerasime jokios kritikos esamos santvarkos atžvilgiu. Kita vertus, Kojelavičius pasisakė prieš Lenkijos inkorporacinius planus (p. 41). Kojelavičius neatsisakė patriotiškos Lietuvos feodalų pažiūros į valstybės praeitį, tačiau jo Lietuvos istorijos supratimas jau nebuvo nukreiptas prieš Lenkijos feodalų pastangas likviduoti LDK savarankiškumą. Kartu Kojelavičius gynė Lietuvos feodalų teises į rusų žemes (p. 42). Ne tik luominiai, bet ir Katalikų Bažnyčios interesai lėmė priešiškas Kojelavičius pažiūras į Maskvos kunigaikščių siekimą suvienyti rusų žemes. Jėzuitai siekė įsitvirtinti Baltarusijos ir Ukrainos žemės, jiems ten priklausė nemažai žemių (p. 43). Kojelavičius neparodė didesnio susidomėjimo paprastų žmonių padėtimi. Tiesa, aprašydamas 1552 m. įvykius jis nurodė, kad paprasti žmonės iš tiesų buvo didžiai prislėgti naujos duoklės ir tiesiog persekiojami mokesčių rinkėjų, griebėsi ginklo. Bet galiausiai paaiškėja, kad "paprastais žmonėmis" jis vadino bajorus, nenorėjusius mokėti mokesčių. Liaudies sukilimus Kojelavičius smerkė (p. 45). Tuo tarpu Lietuvos santykiams su Rusų valstybe Kojelevičius skyrė daug dėmesio, teigdamas, kad visos nelaimės Lietuvai kilo iš to, kad maskvėnai nenorėjo atsisakyti iš tuščios garbės pasisavinto vardo - caro titulo - ir iš Kazimiero apsileidimo, neužgniaužusio ginklu pradžioje tik kylančios Vasiljevičiaus galybės (p. 46).

Jėzuitų mokyklinis teatras irgi domėjosi Lietuvos praeitimi. Statytos dramos apie Vaidevutį, tragišką Mindaugo mirtį. Vytenis, Algirdas ir Vytautas - centriniai personažai net 6 vaidinimuose. Kelios pjesės, kuriose Vilnius aukštinamas kaip mokslo centras. Dvi dramos skirtos mokslo globėjui Steponui Batorui. Steponas Batoras buvo popularius tarp Lietuvos savarankiškumo šalininkų. Pasak V. Zaborskaitės mokyklinė dramaturgija, Lietuvos metraščiai, M. Strijkovskio, A. Kojelavičiaus veikalai palaikė Lietuvos valstybingumo aspiracijas (p. 50). Tačiau toliau pasak A. Šidlausko jau galima įžvelgti istorinės sąmonės degradaciją. Ištisas šimtmetis praėjo, kol prof. P. Parockis išleido "Namų žinias apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę su jos tautos istorijos priedu". Tai buvo Kojelavičius "Lietuvos istorijos" santrauka. Pijoras Stanislovas Konarskis 1740 m. Varšuvoje įkūrė "Collegium Nobilium", skirta turtingųjų bajorų vaikams. Jis neapsiribojo tik mokyklomis didikams, bet ėmėsi ir miestiečių švietimo. Konarskio mokyklų reformoje iškeltas pilietinis auklėjimas (p. 51). Programoje ypač daug dėmesio skirta istorijos, geografijos ir teisės mokymui. Į vadovėlių sąrašą įtraukti ir Voltero darbai. Pijorų mokyklos Lietuvoje irgi pertvarkė savo programą. Tai veikė ir jėzuitus (p. 52). Istorijos kaip atskiro dėstomojo dalyko įtraukimu į mokyklų programą Lietuvos jėzuitus vertė susirūpinti ga ne tiek S. Konarskio reforma, kiek siekimas panaudoti istorijos žinias religinei propagandai. Prahos ir Krokuvos universitetuose tai įvyko anksčiu (p. 53). Nežinoma, kas dėstė istoriją Vilniaus akademijoje iki 1750 m. Iš po 1750 m. dėsčiusių paminėtinas Stanislovas Rostovskis (169 - 1770) (p. 54). Kurį laiką kaip vadovėlis buvo naudotas Maksimilijono Dufrene "Rudimenta historica". Buvo net 6 lenkišku jo leidimai. Kališe leisti  buvo pritaikyti Respublikai (p. 54). Mokinius reikėjo supažindinti ir su savo krašto praeitimi. Tam jau minėtas P. Parockis 1763 m. išleido minėtas "Namu žinias". Ši knyga leista net 4 kartus. Joje apibūdinama Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija, geografija, administracinė struktūra. Pažymima, kad LDK sudaro 25 pavietai ir 17 seniūnijų. Antroji dalis skirta LDK istorijai ir tai yra sekimas Kojelavičiaus istorija. Visas dėmesys tik valdančiajam elitui p. 57). Aprašydamas lietuvių kovas su Ordinu, Paprockis yra lietuvių pusėje. Tačiau Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimu matomos labai ryškios autoriaus prolenkiškos pažiūros. Tai ypač ryšku kalbant apie Lietuvos unijų su Lenkija sudarymo peripetijas. Tai dar ryškiau nei Kojelavičiaus atveju. Žinoma, Paprockis pritarė Lietuvos feodalų siekiui įsitvirtinti rusų žemėse. Paprockio vadovėlis parašytas lenkų kalba. Jo vadovėliu ir kitose mokyklose (kolegijose) naudotasi iki XVIII a. pabaigos (p. 59). Keletą vadovėlių parašė Karolis Virvičius, studijavęs Akademijoje, mokytojavęs Naugarduko ir Vilniaus kolegijose, buvęs Minsko vaivados sūnaus mokytoju. Pirmasis vadovėlis rašytas prancūzų kalba (p. 59). Jame atsisakyta senojo mokymo metodo, kurio esmė kalimas nesusijusių tarpusavyje datų ir vardų (p. 59). Jis siekė nustatyti valstybių susidarymo, vystymosi ir žlugimo priežastis, aprašyti ekonomiką, mokslą, tautų prigimtį, supažindinti su gamtos turtais, visa tai siejant su visuotine istorija. Tai Š. Monteskje ir Ž. B. Bosiuje minčių atspindžiai (p. 60). Jis pradeda bibline legenda apie pasaulio sukūrimą, dėsto žydų istoriją, keturių monarchijų istoriją, o baigia naujosiomis valstybėmis. Monarchija jo nuomone geriausiai atitinka Dievo valią. Natūrali būklė, kuri rėmėsi lygybe ir laisve, niekada neegzistavusi jo nuomone, nes prieštaravusi Dievo valiai. Natūrali būklė buvusi iš tiesų visų karas prieš visus (p. 61). Jis pasisakė už aukščiausios - monarcho - valdžios stiprinimą (p. 61). Vis dėl to, visuotinė istorija dėstoma pagal Šventosios istorijos kanonus. Aprašoma kurią dieną Dievas ką sutvėręs (p. 62). Be vadovėlių jėzuitai leido savo mokyklose naudotis ir savo leidžiamais kalendoriais (p. 62). Pirmasis Vilniaus jėzuitų kalendorius pasirodė 1737 m. Juos ėmė leisti žinomas teologinių disputų dalyvis ir šv. Jono bažnyčios lietuviškų pamokslų sakytojas Jonas Antanas Pošakovskis, kilęs iš Upytės pavieto (p. 62). Nuo 1722 m. mokė Radvilų vaikus (p. 63). Didžioji kalendoriaus dalis skirta visuotinei istorijai. Tik penktajame skyrelyje yra Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sąrašas, pradedant legendiniu Lechu. Antrojoje dalyje pateiktos bendriausios žinios apie Respubliką (p. 63). Senųjų jėzuitų istorinio pobūdžio darbus tęsė Jonas Antanas Proišhofas ir Stanislovas Rostovskis (p. 66). Abu minėjo K. Sirvydą ir jo "Punktus sakymų, tačiau nenurodė, jog knyga parašyta lietuviškai (p. 69). Stanislovo Rostovskio "Lietuvos jėzuitų istorija" - vertingas Lietuvos  jėzuitų provincijos istorijos šaltinis (p. 69). Iš Lietuvos karų su Rusija aprašymų matyti, kad autorius buvo priešiškas Rusijos stiprėjimui, kad ji pažiūras į Rusijos valstybę ir Lietuvai priklausančias rusų žemės lėmė bažnytinė ideologija ir siauras luominis požiūris (p. 70). Didžiulis autoriaus religinis netolerantiškumas - pritariančiai aprašė fanatizuotų jėzuitų ir miesto gyventojų minios įvykdytą 1619 m. protestantų bendruomenės namų nusiaubimą (p. 71). Istorinė savimonė ryški proginiuose raštuose, skirtuose Lietuvos didikams ar bajorams. Štai Kauno jėzuitų kolegijos Mykolui Daumantui Siesickiui skirtas eilių rinkinys, kuriame aukštinami šios giminės atstovai, pradedant legendiniu kunigaikščiu Daumantu iš Ginvilų giminės (p. 72).

1773 m. spalio 14 d. seimas nutarė sudaryti Edukacinę komisiją. Jos pirmininku tapo Vilnius vyskupas Ignas Masalskis. Komisija buvo pavaldi seimui. Tai pasaulietinė organizacija. Buvo bendra Lenkijai ir Lietuvai. Pasak lenkų istoriko S. Tynco to meto lenkų karta suprato kad Komisijos įkūrimas buvo vienintelis tuo metu reiškinys Europoje ir pasaulyje. Tautinis auklėjimas, valstybinis auklėjimas - tai buvo pasak šio istoriko lenkų laimėjimas, kuriuo teisėtai galima didžiuotis (p. 73). Iš tiesų, pasak A. Šidlausko, ir kitose Europos šalyse mokyklas buvo stengiamasi perduoti valstybės kontrolei (p. 73). Panaši organizacija buvo įkurta ir vienai Prancūūzijos provincijai (p. 74). 1773 m. Vilniuje pasirodė visų žymesnių Akademijos mokslininkų siūlomas Mokslų Akademijos steigimo Vilniuje projektas. Buvo siūloma atmesti visas tuščias spekuliacijas ir gilintis į gamtos mokslus, kurie turėtų tarnauti praktinei žmonių veiklai (p. 74). Reformų šalininiai ėmė versti prancūzų švietėjų darbus. K. Virvičius net rašė, kad esame užversti prancūzų raštais. Katalikiškoji reakcija ėmė įrodinėti Vakarų Europos švietėjų žalingumą (p. 74). Taigi išryškėjo dvi kryptys Lietuvoje: reformų šalininkų ir katalikiškosios reakcijos, kurie stengėsi išsaugoti Bažnyčios prerogatyvas. Reformų šalininkai kaip kad LDK kancleris J. Chreptavičius ar Lietuvos raštininkas Ignas Potockis kreipėsi į visuomenę, prašydami siųsti pasiūlymus kaip pertvarkyti mokyklas (p. 75). Vieną iš tokių pasiūlymų atsiuntė P. Bielinskis. Jis reikalavo, kad mokymas apimtų visus luomus, tačiau valstiečiams buvo numatęs parapinę mokyklą, miestiečiams - miesto mokyklą, o bajorams - gimnaziją p. 75). Daugiausia dėmesio turėjo būti skiriama savo valstybės istorijai, tačiau be legendinių dalykų, pradedant Respublikos istorijos kursą nuo Kazimiero Didžiojo (Lenkijos karaliaus) laikų (p. 75). Labai akcentuotas kritiškumo, sugebėjimo vertinti ugdymas (p. 76). Kadangi Edukacinė komisija nebuvo vieningos nuomonės apie istorijos dėstymą kolegijose ir aukštosiose mokyklose tikslus, ji pavedė Elementorinių knygų draugijos pirmininkui I. Potockiui parengti naujus pasiūlymus istorijos vadovėlių autoriams (p. 78). Potockis siūlė nerašyti apie legendinius laikus, visuotinę istoriją pradėti nuo Egipto, daug dėmesio skirti kultūros istorijai. Taip pat jis siūlė įsteigti Varšuvoje specialią draugiją, turinčią tikslą gerinti mokymą (p. 79). Potockio pageidavimu naujus vadovėlius parašė broliai Juozas Kajetonas ir Vincentas Skžetuskiai (p. 79). J. Skžetuskio "Politinėje istorijoje bajorų jaunimui" apžvelgiama visuotinė istorija, pradedant nuo seniausių laikų. Plačiai aprašoma XVIII a. istorija. Tačiau įvykių pagrindine priežastimi laikoma "Dievo valia". J. Skžetuskis nurodė, kad reikia skirti proto ir tikėjimo sferas. Anoje sferoje viska paremta antgamtine tvarka, o šitoje įvykiai yra aprašyti kaip jie natūraliai vyko. Ten tikėjimas, čia protas vadovauja. Teigė, kad Šventasis Raštas nedaug teduoda žinių senovės tautų istorijai pažinti (p. 81). Valstybių ir tautų gyvenimą lemia dėsningumai (p. 82). Nors prigimtis ir nežino nei ponų, nei baudžiauninkų, nei kunigaikščių, nei belaisvių, nei turtingų, nei vargšu, tai dar neleidžia eksproprijuoti turčių, neklausyti valdžios, nes tai veda į valstybių žlugimą (p. 82). V. Skžetuskis parašė Graikijos istoriją, Švedijos karalystės istoriją. Įdomu, kad autoriaus nuomone B. Chmelnickio sukilimas įvyko dėl žiaurios baudžiauninkų priespaudos (p. 84). Tačiau pasak A. Šidlausko, broliai Skžetuskiai savo knygeles skyrė privilegijuoto luomo jaunimui ir pripažino luominį išskirtinumą (p. 84). Mikalojaus Volskio (1762 - 1809) knygelė "Kalba, kurioje išdėstytos pastabos apie senovės pasaulio įvykius, apie Egiptą, Asiriją, Medus ir Persus" (1784 m.), naudota Lietuvos mokyklose kaip vadovėlis. Jį mėgo Vyriausiosios mokyklos rektorius M. Počobutas, buvo gabus. J. Chreptavičius pavedė jam tvarkyti savo didžiulę biblioteką. Už minėtą veikalą M. Volskis gavo iš Stanislovo Augusto Poniatovskio karaliaus rūmų šambeliono titulą ir suartėjo su karaliumi (p. 85). Volskio supratimu istorijos pagrindinis uždavinys šviesti žmones. Istorija - tai gyvenimo mokykla. Tai utilitarinis uždavinys (p. 86). Viduramžių kronikininkų pasakojimus apie senjausius laikus, t. y. iki biblinio tvano, Volskis atmetė kaip pilnus pasakų ir falsifikacijų, kurios atsirado dėl prietarų (p. 87). Autorius istorinius žmonijos laimėjimus siejo su žemdirbystės plėtote. Tai galima paaiškinti fiziokratų idėjų populiarėjimu Lietuvoje. Fiziokratai pritarė absoliutizmui ir skelbė prekybos laisvę. Savo ekonomines pažiūras Respublikos fiziokratai, pirmiausia Antanas Poplavskis, praturtino aštria feodalinio išnaudojimo kritika (lažą turint galvoje) ir didele visuomenine aistra (p. 89). Volskio dabas išsiskyrė iš kitų XVIII a. antrosios pusės istorijos darbų Lietuvoje ir tuo, kad jame keliamas istorinių reiškinių priežastingumo ryšys, nes Volskis istoriją suprato kaip vystymosi procesą (p. 90). Artimas M. Volskiui savo darbo uždaviniais buvo pijoras Dominikas Šibinskis. Savo veikalą jis pavadino "Trumpos žinios apie žymiausias pasaulio monarchijas, senovės karalystes ir respublikas" (1773 m.) (p. 90). Abu tomai turi daugiau kaip 700 puslapių. Tai stambiausias istorijos veikalas, XVIII a. išleistas Vilniuje (p. 91). Jis kaip ir Volskis teigė, kad norint su istorijos pagalba auklėti žmones, pirmiausia reikia rūpintis, kad ji teisingai nušviestų praeitį (p. 91). Jis pripažino, kad istorinė geografija yra pagalbinė istorijos disciplina (p. 92). Pirmasis bandė atskirti Bažnyčios istoriją nuo pasaulietins istorijos, griežtą ją skirdamas nuo vadinamosios Šventosios istorijos (p. 92). Jis pasisako už periodizaciją, kuri remiasi visuotinė istorijos įvykiais, iškelia istorinės kritikos reikšmę (p. 92). D. Šibinskis iš dalies sekė Volteru (teigusiu, kad reikia rašyti visuomenės, o ne karalių istoriją, apie ūkio, papročių, kultūros pasikeitimus, o ne tik apie karus ir sutartis ir turėti galvoje visų kraštų tarpusavio priklausomybę), nors niekur nepasisakė, kaip Volteras, prieš Bažnyčią, prieš feodalinį išnaudojimą (p. 95). Vis dėl to tai buvo kompiliaciniai darbai (p. 95). Taip pat ir J. Pučinskio veikalas skirtas bajoriškam jaunimui (p. 96). Beveik visi darbai išleisti globojant galingiems mecenatams - karaliui Stanislovui Augustui, Adomui Čartoriskiui ir kitiems. Jiems jų globotinių veikla buvo ir ideologinio poveikio priemonė. 1777 m. J. Virbickis nurodė, kad Vilnius ir Kauno mokyklose istorija dėstoma silpnai. Kaune dėstė pasakaites apie Romulo kilmę ir kaip jį vilkė maitinusi. Edukacinė komisija reikalavo, kad istorijos dėstytojas "pirmą vietą duotų lenkų istorijai, po to pereitų prie istorijos valstybių, turinčių ryšius su mūsų kraštu dėl kamynystės, dėl interesų ir dėl valdžių panašumo". Tai lietė ir Lietuvos mokyklas (p. 97). Generalinis vizitatorius Dovydas Pilchovskis net siūlė dėstytojams ir mokiniams skaityti laikraščius, kuo daugiau skaityti "istorinių atsiminimų". Buvo raginama stiprinti dabartinių laikų istorijos mokymą (p. 97). XIX a. pradžios įvairių mokyklų vizitatorių pranešimuose maža žinių apie istorijos dėstymą. Toks Ksaveras Bogužas, kurio darbai rodo, kad jis domėjosi praeitimi, vos poroje vietų užsimena apie istorijos dėstymą (p. 97). Apibūdindamas Kauno, Raseinių, Kražių, Kretingos ir kitų mokyklų istorijos dėstymą, A. Jankovskis nurodė, kad mokytojai naudojasi Skžetuskių, M. Volskio, D. Šibinskio darbais (p. 98). Adomas Mickevičius, dėstydamas istoriją Kauno mokykloje, senovės graikų ir romėnų istorijos pamokose, neslėpė simpatijos jausmų nuskriaustiesiems, kovojantiems dėl savo teisių (p. 98). Daug vietos skyrė visuomeninės nelygybės faktams (p. 99). Edukacinės komisijos generalinių vizitatorių pranešimuose ir XIX a. pradžios mokyklų programose beveik nerandame užuominų apie Lietuvos istorijos dėstymą. Lietuvos istorija kai kuriose mokyklose pažymėta VI klasių programose šalia Rusijos ir Lenkijos istorijos. Telšių mokyklos 1806-1807 m. programoje Lenkijos istorija vadinama gimtąja, o Lietuvos istorija neminima. Tačiau 1822 - 1823 m. programoje nurodyta, kad mokytojas aiškina lietuvių kilmę iš herulių ar alanų, Vaidevučio reformas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdymą iki Žygimanto II, Augusto I ir Lietuvos istoriją jiems valdant. Tai plačiausias Lietuvos istorijos kursas. Kražių mokyklos 1820 - 1821 m. programoje paminėti tik Lietuvos istorijos fragmentai, kaip pav. "Jogailos atsisėdimas į Lenkijos sostą". 1822 - 1823 m. Kražių mokyklos programoje kalbama: pasakodami Lenkijos istoriją, tos klasės mokiniai išvardins ne tik visas svarbesnes krašto konstitucijas ir pranešimus apie kitas tautas, bet šalia to papasakos apie lenkus, išgarsėjusius tėvynės meile, uolumu, viešajai tvarkai, gerovei, narsumui ir mokslui (p. 100). Tokie pavieniai Lietuvos istorijos fragmentai minimi ataskaitose iš Raseinių, Dotnuvos, Panevėžio ir kitų kai kurių mokyklų (p. 100). Imta ruoštis rengti pasauliečius mokytojus. Iš Lietuvos į Krokuvos mokytojų institutą prie Vyriausiosios mokyklos atvyko kandidatai kartu su profesoriumi iš Vilniaus Vyriausiosios mokyklos Jeronimu Stroinovskiu. Kai kurie kandidatai ir pasiliko mokytojauti Lenkijoje. Kiti kandidatai gavo nurodymą grįžti į Lietuvą, į Vilnius Vyriausiąją mokyklą, kur turėjo būti rengiami mokytojai vidurinėms mokykloms (p. 101). Siekta bendro būsimų mokytojų gyvenimo, kad įskiepyti vienodus papročius ir nuomones ir taip pasiekti vienodą mokymą. Tam reikia pasak A. Poplavskio mokytojų luomo, o bendras luomas vestų prie bendrų tikslų ir pažiūrų. Kandidatai siunčiami į vidurinių mokyklų turėjo būti pasauliečiai. Jie turėjo būti dori ir dievobaimingi (p 102). Kandidatų studijos turėjo trukti 4 metus. Gerai išlaikęs egzaminus kandidatas galėjo gauti daktaro laipsnį (p. 103). Galima manyti, kad kandidatai buvo išeiviai iš neturtingų bajorų arba miestiečių. Mokytojo profesija nebuvo labai gerbiama, tad net ir neturtingų bajorų negalėjo suvilioti. Todėl greičiau vis dėl to iš miestiečių. Įdomu kad kai kuriose Lietuvos mokyklose (pav. Kretingos) bajorų beveik nebuvo (p. 104). Kandidatus beveik visą laiką globojo J. Stroinovskis. Tik 1788 m., išvykusį J. Stroinovskį pavadavo Moralės mokslų kolegijos pirmininkas Dovydas Pilchovskis (p. 105). Bet kuriuo atveju aišku, kad Edukacinė komisija buvo apsisprendusi lėtai keisti senuosius mokytojus eksjėzuitus pasauliečiais (p. 105). Pasaulietinimas apėmė tik 19 Edukacinės komisijos išlaikomų mokyklų (p. 105). Pirmiausia Edukacinės komisijos Nustatai pabrėžė tėvynės meilė ir jis gynimą (p. 106). Pirmieji mokytojai pasauliečiai, atėję į mokyklas, bajorų buco sutikti įtariai ir su nepasitikėjimu (p. 107). Mokyklose susidarė dvi mokytojų grupės: senieji eksjėzuitai  ir naujieji pasauliečiai. Mokytojai pasauliečiai rėmė Edukacinės komisijos reformas. Tačiau, kaip sakyta, Nuostatai primetė jiems vienuoliško gyvenimo normas. Jauni mokytojai su tuo nesutiko. Ignas Geištaras 1792 m, apsimetė net pamišęs, kad tik jį sugrąžintų į Vilnių iš Naugarduko mokyklos, kur jį persekiojo eksjėzuitai už tai, kad jis pamilo merginą. Jie nenorėjo nešioti sutanų, leisti laisvo laiko akademinių bendruomenių namuose, ištisas valandas tūnoti bažnyčioje. Jie norėjo sukurti šeimas, gyventi normalų pasauliečio gyvenimą, o tai buvo traktuojama kaip amoralumas p.,107). Šlėktoms ir kunigams normalus pasauliečio gyvenimas buvo nepageidaujamas (p. 108).

Nuo 1783 m. Vilniaus Vyriausioje mokykloje imtas dėstytu visuotinės istorijos kursas, skaitomas Tomo Husaževskio. Jis gimė Varšuvoje. Baigė Varšuvos kunigų misionierių seminariją. 1756 m. įšventintas kunigu. Į jį atkreipė dėmesį misionierių vizitatorius Petras Hiacintas Slivickis, kuris buvo tikras švietimo filosofijos skleidėjas. Jo iniciatyva Husaževskis 4 metus profesoriavo Varšuvoje dvasinėje seminarijoje, paskui išvyko profesoriauti į Vieną, tam, kad reformuoti vietos dvasinę seminariją. Ten dirbo 5 metus (p. 109). Po to vėl profesoriavo Varšuvoje. 1769 m. jis paskiriamas Vilniaus diecezinės seminarijos regentu (vyskupas Masalskis tuo metu kaip tik perdavė vienuoliams misionieriams Vilniaus seminariją). 1773 m, Masalskis perkėlė seminariją buvusius jėzuitų namus prie šv. Kazimiero bažnyčios. T. Husaževskis dėstė lenkų, prancūzų kalbas, supažindindavo ir su Lietuvos istorija (p. 110). O toliau sekė profesoriavimas, dėstant istoriją, Vilnius Vyriausioje mokykloje (p. 111). Aišku pirmiausia dėstė senovės istoriją, o nuo 1791 m. - naujųjų laikų istoriją. 1796 m. pavasarį baigė naujųjų laikų istoriją XVII amžiumi (p. 112). Pagal naujai išdėstytą programą istorijos kursą Husaževskis baigė 1798 m. XVIII a. vidurio vykiais (p. 112). Taigi Husaževskis niekur neužsiminė nei apie Lietuvos, nei apie Lenkijos istoriją. Tačiau studentai turėjo žinoti tų kraštų istorijos įvykius. J. Lelevelis liudija, kad jam teko kalbėti apie Lietuvos valstybės pradžią, apie Jogailaičių viešpatavimą Lenkijoje (p. 112). Anot Husaževskio ne anąja sugadinta lotynų kalba, ne be pasigailėjimo žalojama iškalba, o veikiau gimtąja kalba, žmonišku stiliumi turi būti dėstoma ir religijos istorija (p.114). Husaževskio pažiūros į istoriją nėra originalios. Daug ką jis perėmė iš XVIII a. mąstytojų Voltero, S. B. Kondiljako, Langlė diu Fresnojaus, Šarlio Roleno ir kitų. Husaževskis aukštino Volterą, kuris savo darbais prisidėjęs prie civilizacijos raidos, barbariškumo nykimo Europoje (p. 115). Volteras polemizavo su bibline tradicine koncepcija, atsisakė pripažinti žydams vieno dievo monopolį, rasdamas šį reiškinį Kinijoje ir kitose tautose (p. 116). T. Husaževskis rėmėsi tais istorikais, kurie buvo nuosaikių tiek politinių, tiek religinių pažiūrų. Jų darbai, kaip matėme, buvo persisunkę moralizavimu. Jie nenutraukė ryšių su senaisiais  istorinių įvykių atpasakotojais ir jų religine-bažnytinę pasaulėžiūra. Lietuvoje Bažnyčia turėjo didžiulę įtaką, o bajorai, kurie buvo konservatyvūs ir atsilikę, tai pat rėmė Bažnyčią. Kaip tik todėl buvo laikomasi senosios tradicinės pažiūros į istoriją. Tai savotiškas bandymas sutaikyti mokslo ir religijos reikalavimus su kritišku racionalizmo mokymu (p. 120). Pati kritikos sąvoka susijusi su nešališkumo ir objektyvizmo sąvokomis (p. 120). Husaževskio mokiniai, klausę jo paskaitų, siūlė smalsumą išlaikyti teisingumo ribose, o istorijai atrinkti tai, kas padėtų atlikti pareigas luomui, kuriam priklauso (p. 121). Tik XVIII a. galutinai nusistovi visuotinės istorijos dalijimas į tris pagrindinius periodus - senovės, vidurinių ir naujųjų laikų (p. 121). Husaževskis buvo toji grandis, kuri jungė XVIII a. istorijos mokslą su naująja istorija, susiformavusia Vilniaus universitete XIX a. antrame - trečiajame dešimtmetyje (p. 122). Jis parengė dirvą Joachimui Leleveliui ir Ignui Onacevičiui. Todėl jis  laikytinas istorijos mokslo pradininku Lietuvoje (p. 122).

Išvados: XVII a. pirmojoje pusėje tarp Lietuvos feodalų dar buvo gyva valstybinio savarankiškumo idėja, kurios palaikymui ir išsaugojimui reikėjo ne tik žinoti savo krašto istoriją apskirtai, bet orientuotis tiek kunigaikščių, tiek kitų žemvaldžių kilmės klausimuose. Kaip tik tai lėmė A. Kojelavičiais "Lietuvos istorijos pasirodymą (p. 124). Jėzuitų istorikai rašė daugiausia pasaulio istorijos vadovėlius. Išimtis - P. Paprockio vadovėlis apie LDK bei Proišhofo, Rostovsko knygos ir Pošakovskio darbai. Teoriniai bandymai pagrįsti naujas visuotinės istorijos koncepcijas pastebimi M. Volskio ir D. Šibinskio veikaluose. Tačiau jų darbuose matoma kritika dar nebuvo nukreipta prieš biblinę bažnytinę tradiciją. Jie tik pabandė atskirti mokslinio pažinimo sritį - visuotinę istoriją - nuo biblinių padavimų (p. 124). Naujų tendencijų reiškėjas XVIII a. Lietuvoje buvo vienintelis istorikas pasaulietis M. Volskis (p. 125). Jis kritikavo viduramžišką tamsumą, religinį fanatizmą, viešpataujančių klasių egoizmą. Tačiau vadovėlių paskirtis buvo grynai luominė. Jie buvo skirti privilegijuotiems luomams. T. Husaževskis rėmėsi Šviečiamojo amžiaus filosofų ir istorikų, ypač Voltero ir S. B. Kondiljako darbais. Jis prisidėjo prie Lelevelio mokslinio parengimo. XVIIII a. antrosios pusės Vilniaus akademijos (T. Husaževskis) ir glaudžiai su jais susiję (M. Volskis ir kiti) istorikai buvo ta grandis, kuri jungė XVIII a. pabaigos praeities sampratą su besiformuojančiu nauju istorijos supratimu, kuris Vilniaus universitete išryškėjo XIX a. pirmaisiais dešimttmečiais, kai čia susiklostė savita Vilniaus istorikų mokykla (p. 125).